Geltona kėdė

Kas yra kūrybingumas? Ar jo galima išmokti ar iš­mo­kyti? Ar kūryba gali mums padėti atrasti save? Ar kūrybiškumas pasireiškia tik mene? Sutikime, jog atsa­ky­mų į šiuos klausimus ieškome kiekvienas. Kartais są­mo­ningai, o kartais pasyviai, tiesiog besisukdami savo kas­dienėje rutinoje. Esu įsitikinusi, kad kiekvienas esame gimę turėdami kūrybinių gebėjimų. Klausimas – kiek laiko skiriame jų ugdymui? 

Neseniai dalyvavau Šilalės rajone vykusioje konferencijoje, kurioje paskaitą skaitė puiki lektorė. Viena iš jos pateiktų užduočių buvo išsirinkti vieną iš ekrane pavaizduotų devynių kėdžių. Visos buvo labai skirtingų spalvų ir formų. Išsirinkau pačią mažiausią – geltoną ir tuo nustebinau pati save: juk geltonos spalvos visai nemėgstu... 

Vėliau lektorė pateikė mūsų pasirinkimų reikšmes. Apie ma­ne buvo parašyta: 

„Išradėjas. Jūs – smalsus ir kūrybiškas žmogus. Valgį ir miegą galite pamiršti, jeigu jus sudomino koks nors įdomus projektas. Jums labai įdomios sudėtingos ir eksperimentinės užduotys, jūs mėgstate ieškoti nestandartinių sprendimų. Esate visiškai nepriklausomas nuo ki­tų, tik nuo savo įkvėpimo“. 

Perskaičiusi šį paaiškinimą supratau, kad taip, kaip šviesoje galime išvysti savo šešėlį, taip aš geltonoje spalvoje išvydau save. 

Ar kūrybinių gebėjimų turi visi? 

Nors sakoma, kad žmonės yra labai kūrybingi arba visai ne, esu įsitikinusi, jog visi esame gimę turėdami kūrybinių gebėjimų. Tik ar vėliau juos stimuliuojame? Kūrybiškumą, kaip ir visus žmogaus gebėjimus, mano nuomone, galima lavinti ir tobulinti. Man be galo gražu, kai žmogus yra kūrybiškas ir tai nebūtinai yra susiję su menu tiesiogiai. Šį gebėjimą galima panaudoti kasdieninėje veikloje, įvairiose su menu nesusijusiose situacijose, sprendimų paieškoje ar net santykiuose su aplinkiniais.

Įdomu šiuos dalykus stebėti žmonėse, kurie būna nesusiję su menu, juos akcentuoti, mokytis, ir tai yra mano desertas mąstymui, interpretavimui savo kūrybinėje veikloje. Susikurtas šviesus energetinis laukas savyje įtvirtina tam tikras vertybes, idėjas, kurios lengviau pasireiškia veiklose, darbuose, žodžiuose. Visa tai turi tvirtą ryšį su vidine būsena, geba virsti į materiją, į jausmą, kurį galiu perduoti žiūrinčiajam.

Meno galia ugdyti asmenybes

Ieškodami vienatvės ir ramybės, žmonės dažnai bėga į kaimą, į kalnus, prie jūros. Tačiau juk bet kada panorėjus galima „pabėgti“ į save! Esu tvirtai įsitikinusi, jog niekur kitur žmogui nėra taip ramu ir malonu, kaip savo sieloje, ypač jeigu joje yra tai, į ką įsižiūrėjęs žmogus iš karto pasijunta geriau. Meno suteikta galia – nuolat būti šioje būsenoje. Tai ypač svarbu paauglio gyvenime, kuomet vyksta nuolatinės savęs paieškos, ar net krizinėse gyvenimo situacijose, kai lieki vienas, ir menas, kūryba tampa įrankiu prisijaukinti vienatvę. Bet kokiu atveju tai gali būti būdas išpildyti sielos norus...

Šiuolaikiniame vartotojiškame pasaulyje nelengva atrasti tinkamą santykį su kūryba, o dvasinė kultūra dažnai vertinama kaip nereikalinga. Tačiau, mano nuomone, tinkama aplinka, teisingai formuojamos vertybės ir meno vertės žinojimas padeda jaunai sielai eiti asmenybę auginančiu keliu. Sutiksime, kad pasaulis yra toks, kokie esame mes patys. Kuomet kūrybiniai meno apraiškos procesai vyksta ne tik didžiosiose meno galerijose, bet ir mažose rajono bendruomenėse, galimybę prisiliesti prie dvasinės kultūros turi kur kas daugiau žmonių. 

„Galbūt tu gimei didiems darbams, bet gyvenimas sudėtas iš mažų. Dideli žygiai pasitaiko retai. Mažus darbus reikia taip pat deramai vertinti, kaip ir didelius. Dauguma mūsų dienų susideda iš nežymių darbų: neišradingų meditacijų, paprastų valgių ruošimo, kasdienio ėjimo į darbą, ramaus pasikapstymo sode. Kaip tik jie sudaro didesniąją mūsų gyvenimo dalį. Didingiems užmojams retai turime progų. Gimnastikos čempiono didžioji šlovė trunka gal vienintelę jo gyvenimo valandą. Garsiųjų menininkų darbai apžiūrimi per visai trumpą laiką. Geriausias kompozitoriaus kūrinys – tik akordas visoje muzikos garsų jūroje. Jei norime sėkmės, dėmesį turėtume sutelkti į mažus darbus“. (365 Dao. Įžvalgos kasdienai)

Visiems reikia laiko sunokti, subręsti, įgyti skonį, spalvą, vertę, minties svorį ir drąsos savo tikslo siekimui. Todėl noriu visus pakviesti į savo kūrybinių darbų parodą „Po baltą šviesą į namus“, eksponuojamą Šilalės švietimo pagalbos tarnybos patalpose. Ji veiks rugsėjo–spalio mėnesiais. 

Paroda atspindi mano asmeninį požiūrį, siekį kiekviename iš jūsų pažadinti norą ugdyti savo kūrybiškumo galias. Užeikite, susitikime ir pasikalbėkime ne tik apie paveikslus ant sienos, bet ir apie tai, kaip kūryba gali virsti gyvenimą turtinančiais pokalbiais ir naujus horizontus atveriančia patirtimi.

Indrė LUKOŠEVIČIENĖ

Šilalės švietimo pagalbos tarnybos metodininkė 

Ievos TVARONAVIČIŪTĖS nuotr.