Grožis, kaip gėris, yra natūralus – reikia tik leisti tam atsiskleisti

Ne vienas esame pastebėję, jog kai kuriems gyvenime sekasi, nors, atrodo, žmogui nereikia jokių pastangų. Kitas gi, nors „neriasi iš kailio“, nei pats jaučiasi laimingas, nei gyvenime ko pasiekia. Apie tai, kodėl taip nutinka ir kur slypi sėkmės formulė, kal­bamės su kraštiete Ieva Vitartaite.

Artėja Vėlinės, kai visi skubėsime aplankyti artimųjų kapų, nešime žvakių, gėlių. Gamtai, jos tausojimui neabejinga Ieva sako, jog artimųjų atminimas mūsų sąmonėje yra kiek iškreiptas vartotojiškumo, o ka­pų puošyba labiau atspindi gyvųjų interesus nei tikrąjį santykį su mirusiaisiais.

„Galbūt kai kam atrodo, kad šešios žvakės reiškia didesnę meilę nei viena, bet taip nėra. Dirbtinumo ir plastmasės išėjusiesiems nereikia. Kaip ir gamtai. Dauguma suvažiuoja į tėviškes lapkričio pirmosiomis dienomis ir kiekvienas neša į kapines viską, kas kam šauna į galvą. O kaip atrodo kapinės po to? Mirusiųjų amžinojo poilsio vieta tampa panaši į sąvartyną su plastiko bei stiklo atliekomis, iš tolo šviečiančiomis neoninėmis dirbtinių gėlių spalvomis“, – sako pašnekovė.

Floristikos puokštes, samanų paveikslus gaminanti, jų kūrimo edukacijas, vainikų pyni­mo dirbtuves organizuojanti Ieva akcentuoja: į kapines reikėtų nešti tik gamtoje natūraliai suyrančias puokštes, kompozicijas, vienai kapavietei pakanka vienos žvakės. Jos teigimu, ekologija gali būti ir yra estetiška – reikia tik mokėti visa tai tinkamai pateikti. 

„Aš visko išmokau savarankiš­kai. Matyt, tai gyveno manyje nuo mažumės“, – juokiasi Ieva.

Mergina užaugo Bijotų seniū­nijoje, sodyboje, pro kurią teka upelis Skliaustis, jo vaga formuoja gamtovaizdį, atsiveria skardžiai, įgriuvos...

„Gamta visada buvo didelė mano gyvenimo dalis. Užaugau pievų ir senų medžių apsuptame vienkiemyje. Čia man, vaikui, buvo daug vietos žaidimams, gamtos tyrinėjimams, svajonėms. Todėl ir suvokimas apie gamtos tausojimą atėjo sa­vaime. Visada mėgau kurti. Dar besimokydama Kaltinėnų Alek­sandro Stulginskio gim­na­zijo­je buvau aktyvi dailės bei technologijų konkursų dalyvė, nors didžiąją savaitės dalį užimdavo muzikos mokykla“, – dalijasi prisiminimais Ieva.

Vėliau ji, smalsumo vedama, tobulinosi įvairiuose seminaruose, gilino žinias meno srityje. Taip dominuojančią vietą gyvenime pamažu užėmė menas, susijungęs su gamtos pajauta floristikoje. Nors visa tai į Ievos gyvenimą atėjo ne iš karto. 

„Mano studijos ir darbo vietos paieškos su menu nebuvo susiję. Man sekėsi visur. Kur tik bedirbau, sparčiai kilau karjeros laiptais ir, atrodo, ko daugiau bereikia. Tačiau gyvendama uostamiestyje, jaučiau aplinkui per daug pilkų spalvų, per daug asfalto, skubėjimo ir per mažai erdvės kvėpuoti. Vi­sa­da labiausiai energijos pasi­semdavau dirbdama žemę, tad supratau, ko trūksta – gyvenimui reikia grąžinti bent dalį gamtos“, – pasakoja mergina.

Tad dabar ji nuolat skuba iš gimtinės į Klaipėdą ir atgal: pas tėvus sodyboje auga jos gėlynai, o darbas su jomis vystosi uostamiestyje. Šiuo metu menininkė kuria dekoracijas įvairioms šventėms, fotosesijoms, gamina sausų gėlių puokštes bei kompozicijas, samanų paveikslus, rengia vainikų pynimo ir floristikos dirbtuves, su jomis net vyksta į edukacijas kliento pageidaujamoje vietovėje. 

„Suvokimas, kad pasaulyje yra daug dirbtinumo bei plastiko ir paskatino mane mokytis pajusti gamtos teikiamą grožį bei natūralumą ir perduoti tai kitiems. Tvarumas kūryboje man yra pagrindinis tikslas, kurio mokau jaunąją kartą. Spalvų, formų, faktūrų gamtoje yra gausu, tereikia išmokti tai pastebėti ir pasiimti. Kurie augalai tam tinka? Juos aš vis dar atrandu, nes pirmąsias sėk­las įsigijau tik iš nuojautos. Neauginu daugiamečių gėlių, tik vienmetes. Man patinka laukti kiekvieno pavasario, kaskart iš naujo berti sėklas, pikiuoti silpnus daigelius ir jau tada matyti juos gražiai žydinčius“, – pasakoja floristė.

Ievos teigimu, grįžusi prie žemės darbų, ji atgavo ramybę, suvokė savirealizacijos svarbą ir dabar jaučiasi laiminga. Pa­laipsniui atėjo aplinkinių palai­kymas, pasipylė užsakymai, o visa tai įrodo, kad ji yra savo kelyje, tad svarbu tik nesustoti ir tobulėti.

Bijotams tapus mažąja kultū­ros sostine, I. Vitartaitė buvo pakviesta surengti savo personalinę parodą. Tada ji į Bijotus atgabeno samanų paveikslus, kurie, kūrėjos nuostabai, sukėlė tikrą ažiotažą. 

„Šiuo metu paroda vis dar (iki mė­nesio pabaigos) yra ekspo­nuo­jama Šilalės Vlado Stat­ke­vi­čiaus muziejuje. Nesi­ti­kė­jau, kad paveikslai taip sužavės lankytojus. Man geriausi komp­limentai buvo netyčia nugirsti nepažįstamų žmonių pokalbiai: girdžiu gražius žodžius ir širdis sąla“, – džiaugiasi Ieva.

Pasak I. Vitartaitės, samanų paveikslai yra ilgalaikiai – nekeisdami nei formos, nei spalvos gali išsilaikyti iki dešimties me­tų. Ir tuo pačiu tai yra natūrali gamtos medžiaga. Sa­manas ji jau seniai naudoja kurdama kompozicijas.

„Floristikoje kiekvienas me­tų laikas gali duoti kažką naujo, įdomaus. Be to, aš ir pati nesitikėjau, kad natūralios gėlės gali būti taip plačiai pritaikomos. Dar pernai pradėjau gaminti vainikus Vėlinėms. Nors daugėja žmonių, kurie vertina ir renkasi aplinkai nekenksmingą dekorą, ekologija bei at­liekų mažinimo tendencija vis dar yra jautri tema. Tačiau smagu, kad visuomenės įpročiai po truputį keičiasi į gerąją pusę“, – sako Ieva, pridurdama, jog su malonumu galėtų pasidalinti patarimais, kaip sutvarkyti kapavietę ekologinėmis priemonėmis bei sukurti gražią aplinką.

Pasak kūrėjos, žiema floris­tams yra labai intensyvus laikas – tenka puošti vitrinas, gaminti advento vainikus bei kitas šventines dekoracijas. Edu­kacinė veikla taip pat nelieka užmiršta: yra nemažai kvietimų atvykti ir padėti šventinę dekoraciją pasigaminti patiems. 

* * *

Menininkė siūlo pasigaminti estetišką Vė­linių puokštę kapams, naudojant tik natūralias priemones, neperkant jokių floristinių prekių ar specialių augalų.

Labiausiai žinoma ir dažniau­siai naudojama medžiaga kompozicijos pagrindui – spygliuočių ir visžalių augalų (eglių, pušų, kadagių, tujų, kėnių bei buksmedžių) šakelės, kurios puikiai išsilaiko lauko sąlygomis. Taip pat galima panaudoti ir kitų medžių ar krūmų šakas, ypač jei jos išsiskiria savo forma bei spalva ir yra su išlikusiomis sėkladėžėmis, kaip, pavyzdžiui, pūslenis. Į kompoziciją galima įlieti kankorėžių, gilių, kaštonų – tai suteiks rudeniškų spalvų.

Puokštei reikia daugiamečių bei dar žydinčių augalų (hortenzijų, šilokų, zundų), taip pat varpinių bei džiovintų miskantų, soruolių, dekoratyvinių česnakų, kermėkų, šlamučių, band­­renių, miškinių karšulių ir kt.

Vėlinių puokštės gaminimo eiga. Pasiruoš­kite minėtų jums patinkančių augalų, kuriuos norėtumėte panaudoti savo puokštėje, taip pat sekatorių ar žirk­les. Apsvarstykite, kokia puokštės forma labiausiai tiktų kapavietei – apvali, pailga ar kt. Vertėtų atkreipti dėmesį, koks kapavietės paviršius – žemėje ar skaldelėje smaigstomi augalai laikysis geriausiai. Pra­dedame komponuoti puokštės pagrindą smaigstydami spyg­liuočių bei visžalių augalų šakeles.

Kai kurias įsmeigus stačiau, puokštei suteiksime purumo.

Puo­šiame pagrindą de­ko­­ratyvesniais augalais – įdomesnėmis formomis ar spalvomis. Au­galų išdėstymas puokštėje nebūtinai turi būti vienodai atsikartojantis, laikantis griežtų atstumų ar lyginių skaičių, taip puokštei sukursime natūralumo efektą. Puokštės tvirtumui užtik­rinti galima visas dalis tarpusavyje surišti. Tokia kompozicija bus galima papuošti kapavietes net jei jų paviršius granito plokštė ar stambūs akmenukai. 

„Tokia draugiška aplinkai puokštė ne tik gražiai atrodo, bet ir ilgai išsilaiko, todėl nebūtina po Vėlinių iš karto jos nuimti. Tikiuosi, kad pasiūlyta idėja patiko ir pabandysite artimųjų kapus papuošti pačių darytomis puokštėmis ar vainikais iš natūralių medžiagų. Taip bus žengtas vienas žingsnelis, jog kapinės būtų švaresnės“, – sako I. Vi­tartaitė.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

AUTORĖS, pašnekovės asmeninio archyvo ir Algimanto AMBROZOS nuotr.