Apie karą ir tremtį – iš Nepriklausomybės laikų perspektyvos
Šiemet minimi Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių, kurie kovojo už mūsų šalies Laisvę bei Nepriklausomybę, metai. Ta proga Šilalėje svečiavosi žurnalistė, televizijos ir radijo laidų vedėja bei knygos „#fainiausiapasaulymočiutė: anūkė klausia apie karus ir sąžinę“ autorė Živilė Kropaitė-Basiulė. Susitikimo dalyviams ji pasakojo apie knygą ir savo močiutę – partizanų ryšininkę, tremtinę bei politinę kalinę.
Pasak autorės, jos tikslas – paraginti žmones fiksuoti savo giminaičių tragiškas istorijas, susijusias su XX a. įvykiais Lietuvoje. Jos teigimu, kai daug karo sunkumų patyręs žmogus miršta, giminaičiai, nors ir daugybę kartų girdėję artimojo istoriją, jos neprisimena. Todėl svarbu išgyvenimus fiksuoti bei įamžinti, nebūtinai knyga.
„Kol auginau vaikus, supratau, kad jeigu tuo metu neparašysiu knygos apie savo močiutę, tai nepadarysiu to visai. Jaučiau, jog močiutės istorija yra stipri, kaip ir ji pati po tiek išgyventų baisybių“, – sakė laidų vedėja.
Autorės teigimu, iš pradžių jai sekėsi gana nelengvai – vis atrodė, jog panašios istorijos jau parašytos, sugalvotos. Tačiau vieną dieną suprato, kad apie senelę ji gali rašyti žvelgdama iš šiuolaikinių dienų perspektyvos. Knygoje galime rasti pokalbių su močiute, vis tikslinant, paklausiant daugiau apie jos gyvenimą, patirtis. Beje, taip pat ir pokalbių su istorikais bei įrašų iš „Facebook“, kur prieš dešimt metų žurnalistė pradėjo rašyti bei kelti pokalbius ir senelės pastebėjimus iš kasdienio gyvenimo. Šiuos įrašus ji žymėjo grotažyme #fainiausiapasaulymočiutė, kuri vėliau atsirado ir ant knygos viršelio.
„Man močiutė yra įkvėpimas, nes būdama beveik 94-erių, ji išlieka optimistišku žmogumi. Pasakojant apie knygą, man norisi pabrėžti, jog senatvė nebūtinai yra liūdniausias laikotarpis žmogaus gyvenime. Štai mano senelei viskas atvirkščiai – kai tau aštuoniasdešimt ar daugiau, prasideda visas įdomumas“, – teigė Ž. Kropaitė-Basiulė.
Pasak jos, močiutė buvo partizanų ryšininkė, politinė kalinė. Ji daug metų praleido koncentracijos stovykloje, vėliau gyveno tremtyje Sibire. Trys jos broliai partizanai žuvo, o ketvirtasis emigravo į Vokietiją, vėliau – į Jungtinę Karalystę ir ten mirė prieš 10 metų.
Pasak žurnalistės, močiutės broliai buvo paprasti jaunuoliai, kurie, Lietuvą okupavus sovietams bei pradėjus vyrus šaukti į raudonąją armiją suprato, kad parsidavus rusams teks žudyti savus...
„Tai žmonės, kurie mielai būtų pasirinkę mylėti savo šalį ir ją kurti. Bet pasirinko kovą už laisvę, nors ji pareikalavo daug aukų“, – sakė Ž. Kropaitė-Basiulė.
Taigi, anot autorės, ši knyga ir apie karą, SSRS vykdytą politiką, sudėtingus gyvenimo iššūkius. Tačiau nepaisant visų sunkumų, anot Živilės, jos močiutė išliko pozityviu žmogumi ir niekam nejaučia pagiežos.
„Ši knyga išėjo prasidėjus karui Ukrainoje. Įsivaizdavau, kaip džiaugsiuosi ją pristatydama.
Bet prieš pirmąjį pristatymą visą naktį nemiegojau – kankino nežinia, ar atsilaikys Kyjivas. O močiutė ramino: dirbkite savo darbus ir remkite Ukrainą“, – prisiminė Ž. Kropaitė-Basiulė.
Knygos autorė sakė, jog, nepaisydama išgyvenimų, senelė geba rasti humoristinį „perlą“ ir įkvėpti kitus.
„Močiutei patinka skaityti laikraščius, portalus. Ji mėgsta kalbėti su giminaičiais, jai labai svarbu kasdien paskambinti savo dukroms, anūkams, nes rūpi žinoti, kad visi yra savo vietose – saugiai namuose“, – sakė žurnalistė.
Beje, anot knygos autorės, anksčiau senelė aktyviai važinėdavo po mokyklas, lankydavo bažnyčią, dalyvaudavo paminklų atidarymų iškilmėse, dar neseniai giedodavo laidotuvėse. Prieš maždaug 15 metų vaidino „Dūkšto“ teatre, iki šiol jai rūpi Lietuvos politinis gyvenimas.
„Negaliu sakyti, jog su mama sutariu blogai – ji mane labai myli. Bet su močiute aš apie viską galiu kalbėti daug paprasčiau. Mūsų ryšys yra artimesnis“, – prisipažino Ž. Kropaitė-Basiulė.
Knygos autorė ragino fiksuoti panašias istorijas, nes jų svarba, vykstant karui Ukrainoje, dar labiau išaugo.
Vesta VITKUTĖ
AUTORĖS nuotr.
