Buvusioje muitinėje – tuoktuvės, parodos ir kultūros renginiai

Rūsiuose – knygnešių kančios, o vos keliais aukštais aukščiau skamba muzika, sklando gardūs maisto kvapai: tai prabangiuose butuose malonų laisvalaikį su šeima leidžia muitinės tarnautojai... Toks kontrastų kupinas gyvenimas vyko XIX a. menančioje Tauragės muitinėje, kurioje dabar klesti lietuviška kultūra, tarsi atpirkdama atminimą bei suteikdama naują prasmę šiam carinės Rusijos metu statytam pastatui.

Kalėjimas ir prabanga viename

Pilis – taip Tauragės gyventojai vadina mieste esantį didžiulį kvadrato formos pastatą su apvaliais bokštais kiek­viename kampe. Muitinė – tokia buvo tikroji šio statinio paskirtis. Jis iškilo XIX a. viduryje, kai Lietuva priklausė ca­rinei Rusijai, o greta Tauragės driekėsi Rusijos–Prūsijos siena. Kaip pasakoja buvusioje muitinėje įsikūrusio Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ Kul­tūros-edukacijų skyriaus vedėja Renata Jančiauskienė, Tauragė tuomet bu­vo tarsi carinės imperijos vartai į Eu­ropą. Nenuostabu, kad tai viliojo ir masino žmones įvairiais tikslais, todėl mui­tinės rūsiuose veikė kalėjimas sulaikytiems sienos pažeidėjams, nelegaliai kir­tusiems Prūsijos–Rusijos sieną, gabenusiems kontrabandą. 

„Rū­siuose buvo įkalinta ir daug knyg­nešių. Kalinimo sąlygos pilies kalėjime nebuvo geros, ne vienas kalinys susirgo, o knygnešys Antanas Lukočius mirė“, – skaudžiomis praeities istorijomis dalijosi R. Jančiauskienė.

„Nors rūsyje-kalėjime prabangos nebuvo, dalis aukšto rango gerai apmokamų muitinės tarnautojų su šeimomis gyveno butuose viršutiniuose muiti­nės aukštuose, kur ištaigos netrūko, – atskleidė to meto muitinės gyvenimą paš­nekovė. – Jie gaudavo nemažus atlyginimus, norėjo gyventi patogiai, todėl pastate matome vėlyvojo klasicizmo eleganciją, moderno apraiškas elektros jungikliuose, tualetų čiaupuose ir durų papuošimuose. Keičiantis laikams pastatas ėjo iš rankų į rankas, buvo nugyventas, nemažai autentikos sunaikinta. Visgi pradėjus renovaciją pavyko ati­dengti nemažai to meto detalių. Tai kolektorinė šildymo sistema, įspūdingi patalpų skliautai, išsaugotos išlikusios originalios „geležytų“ plytų grindys“. 

R. Jančiauskienė atkreipia dėmesį, kad daugelis rajonų didžiuojasi savo dvarais, atkurtais ištaigingais jų interjerais. 

„Deja, Tauragės savivaldybėje nėra nė vieno bent kiek daugiau autentikos išlaikiusio dvaro, kur būtų graži ir tinkama vieta vystyti kultūrinį bendruomenės gyvenimą“, – apgailestavo skyriaus vedėja ir paaiškino, jog dabar šią paskirtį atlieka senoji muitinė. 

Projektui „Tauragės pilies rūsio kultūros paveldo savybių išsaugojimas ir pritaikymas bendruomeniniams poreikiams“ finansavimas skirtas iš 2014–2020 m. Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos prioriteto „Ap­linkosauga, gamtos išteklių darnus nau­dojimas ir prisitaikymas prie klimato kaitos“ priemonės „Aktualizuoti savi­valdybių kultūros paveldo objektus“ lėšų.

Kviečia pasimėgauti kultūra

Ne tik garsusis Lukiškių kalėjimas šiandien siūlo visai kitokią patirtį Vil­niaus gyventojams ir svečiams, nei bu­vo sumanyta jo pirminėje paskirtyje. Tau­ragės muitinės rūsiai, tarnavę kaip įkalinimo vieta, dabar taip pat tarnauja visuomenei ir kultūrai – duris Tauragei ir tauragiškiams jie atvėrė dar 2018-ųjų pabaigoje, o 2019 m. čia jau buvo įsibėgėjusi plati kultūrinė bei edukacinė veik­la. Tačiau tauragiškiai, net ir žinodami tik­rąją pastato paskirtį, šiandien jo muitine nevadina – tik pilimi, o kalinimo rūsius – pilies menėmis. Taip jie pristatomi ir atvykstantiems svečiams.

Pasak Tauragės krašto muziejaus „San­taka“ direktorės Eglės Červins­kai­tės, po atnaujinimo pilies rūsiai kultūros laukui tarnauja pačiais įvairiausiais formatais – nuo krašto paveldo ir istorijos pristatymo vedant ekskursijas iki ekspozicinių erdvių. Juose yra trys šešėlių teatro instaliacijos, iliustruojančios miesto istorinius kontekstus, Paslapčių kambarys su interaktyviais edukaciniais sprendimais. 

Atkurtos menės bematant tapo patraukia erdve įvairių bendruomenių susiėjimams, renginiams, mokymams, fotosesijoms. Jeigu pageidaudavo jaunavedžiai, čia vykdavo oficiali jungtuvių dalis.

Šios muziejinės patalpos išsiskiria autentiška XIX a. atmosfera, kamerine erd­ve. Čia vienu metu telpa iki 80 žmonių, todėl visoms Tauragės pilies menėse vykstančioms veikloms būdingas jaukumas. 

„Menėse rengiamos edukacijos ir in­teg­ruotos pamokos moksleiviams, istorijos paskaitos senjorams. Savo kū­ri­nius eksponuoja rajono tautodai­li­ninkų bend­ruomenė, kūrėjai iš Tau­ragės bei kitų Lietuvos miestų. Vienas iš pavyzdžių, kaip menės atgimsta kultūrai – specialiai šiai erdvei sukurtas renginių ciklas „Kultūros muitinė“, šiemet vyksiantis jau penktus metus. Jo metu lankytojus vilioja teminiai renginiai, skirti kulinariniam paveldui, kinui, teat­rui, muzikai, etnografijai, istorijai. Taip formuojamos jungtys tarp įvairių meno disciplinų, vykdoma bendruomenės kultūrinė edukacija“, – apie pi­lies rūsiuose verdantį kultūrinį gyvenimą pasakojo muziejaus vadovė E. Čer­vinskaitė. 

Tauragė kviečia aplankyti šį unikalų objektą ir kaimyninių rajonų gyvento­jus bei sudalyvauti čia organizuojamose veik­lose. Apie jas galima sužinoti Tau­ra­gės krašto muziejaus „Santaka“ in­ter­ne­tinė­je svetainėje www.tauragesmuziejus.lt, feisbuko paskyroje „Tau­­ragės krašto mu­ziejus „Santaka”. 

Publikacija finansuojama Europos socia­linio fondo veiksmų programos prioriteto „Techninė parama, skirta informuoti apie veiksmų prog­ramą ir jai vertinti“ lėšomis.