Kunigystės pašaukimas – kvietimas būti dovana žmonėms

Birželio 3-iąją Kauno arkikatedroje bazilikoje teneniškiui Mantui Šideikiui suteikti kunigystės šventinimai, o sekmadienį Tenenių Šv. Barboros bažnyčioje jis aukojo pirmąsias savo Šv. Mišias. Primicijos – reta proga, todėl bažnyčioje susi­rinko visi, pažįstantys Manto šeimą ir besidžiaugiantys jo pasirinkimu.

Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas, prieš suteikdamas šventinimus diakonui M. Ši­dei­kiui, homilijoje pasidalijo jo pašaukimo istorija. Ji prasidėjo lygiai prieš ketvirtį amžiaus, kai šešiametis, kuriam labai patiko dainuoti, per gegužines pamaldas užsikorė bažnyčioje „ant viškų“. Pamatęs, kad kiemo draugas patarnauja

Šv. Mišioms, ir pats panoro prie altoriaus – tuomečiam kle­bonui kun. Jonui Baginskui teko matuoti jam ministranto sutaną, nes ir pati mažiausia Man­tui tuomet dar buvo per didelė. Pen­kiolikmetis jau žinojo, kad nori būti kunigu, tačiau po kelių metų išlaikęs abitūros egzaminus, į seminariją neskubėjo. Dirbo baldų surinkėju, apsaugos darbuotoju, netruko tapti jauniausiu Kau­no regione objektų apsaugos vadovu, instruktoriumi, o kai 2016 m. darbdaviai pasiūlė aukštesnes pareigas, atsakė: „Ačiū, einu į seminariją“.

Ir išties – Manto pašaukimo istorija yra ypatinga. Jis pripažįsta patyręs svarbių ženk­lų, kurie padėjo apsispręsti. Pavyzdžiui, aplankęs ligoninėje mamą, palatos kaimynei sukėlė abejonių, ar nėra kunigas, kalbėdamas su bendradarbe, irgi išgirdo klausimą, ar nėra studijavęs kunigų seminarijoje, nes bendrauja lyg būtų kunigas. Tačiau didžiausią įspūdį paliko vyskupo Leono Virbalo pamokslas Kauno kunigų seminarijos 150-osioms metinėms skirtose Šv. Mišiose. Vyskupas citavo Popiežių Pranciškų, sakydamas, kad gyvenime mes slepiamės po kaukėmis, kurios mūsų neatspindi, slepiamės po uniformomis, kurios mus apriboja. Mantas pripažino, jog tai buvo ženklas, kad jam reikia grįžti ten, kur Viešpats šaukia.

„Suvokiau, kad ir aš slepiuosi – ten, kur negaliu būti savimi, su­pratau, jog man paties savęs yra per daug, noriu dalintis, save dovanoti“, – sakoma M. Šideikio pašaukimo istorijoje. 

Į kun. M. Šideikio Primicijas teneniškiai ėjo būriais, kaip į atlaidus – pasipuošę, su gėlėmis rankose. Parapijos klebonas kun. Jonas Jucys pasitiko jauną kunigą prie šventoriaus vartų ir davė jam pabučiuoti Kryžių su Švento Kryžiaus relikvija, o po to iškilminga procesija įvedė į bažnyčią, kuri 25 metus jam buvo lyg antrieji namai. Šv. Mišios prasidėjo kun. M. Šideikio padėka Dievui už šią tarnystės dovaną.

„Ačiū, kad visus tuos metus lydėjote malda, savo artumu, rėmėte ranka. Šiose Šv. Mi­šiose dėkosiu Dievui už save, savo namiškius, gimines, už Te­nenių parapijos žmones – te­gul Viešpats atlygina ir suteikia malonių tiek, kiek kiekvienam reikia šią akimirką“, – sakė jis. 

Apie tai, kas yra kunigo pašaukimas, pamoksle svarstė ir kun. M. Šideikio seminarijos draugas, vos daugiau kaip prieš mėnesį kunigu įšventintas Vil­niaus arkikatedroje jau tarnaujantis Edvard Rynkevič. 

„Šventajame rašte sakoma: „Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau tam, kad neštumėte vaisius“. Kodėl tu, Mantai, tapai kunigu? Viešpats palietė tavo širdį, išsirinko tave ir pasakė sekti paskui jį. Šiandien tave įvedėme į bažnyčią, kad į tą vietą, iš kurios tu išėjai į pasaulį, vėl sugrįžtum padėkoti Dievui už pašaukimą. Iš čia tave išlydėsime Dievo žodžio tarnystei. Tai tikrai nebus leng­vas kelias. Jėzus tave pakvietė eiti į pasaulį, kuriame beveik nebeliko vietos Dievui. Pasaulis šiandien toks, kad gali verkti prie nulaužtos nendrės, bet ramia širdimi žiūrėti, kaip milijonai žmonių miršta. Jėzus tave siunčia į pasaulį, kuris laukia iš nuolaidų, siunčia kaip avį pas vilkus, ir tavo ginklas bus tikėjimas, kunigystės sakramento malonė ir deganti širdis – tie trys dalykai lydės visame kelyje. Ir tai bus vienintelis teisingas, Jėzaus Kristaus parodytas kelias“, – priminė dvasininkas.

Pasak kun. Edvard, kunigo kelias duobėtas – jis siunčiamas pas įvairiausius žmones: vieni tikėjimu ir nuoširdumu parklupdo ant grindų, o jų išpažintys parodo, koks pats esi netobulas, kiti sutinka su pašaipa ir pareiškia, jog išklausys tave kitą kartą. Bet vis tiek reikia eiti pas tuos, kurie gyvena skurde, ir pas tuos, kurie mėgaujasi prabanga, kurie priima pagarbiai ir kurie negaili skaudžių žodžių.

„Kunige Mantai, nuo šiol tu visus privalai mylėti vienodai – kiekvieną žmogų, sutiktą tavo kelionėje, koks jis bebūtų. Nedera šypsotis tik geriesiems ir nusisukti nuo tų, kurie keikia. Turėsi eiti Kristaus keliu ir visus priimti į Dievo Tėvo rankas“, – sakė kun. E. Rynkevič. 

Primicijų Šv. Mišių gražiau­sia dalis yra palaiminimas – ypa­tingas, prilygstantis Po­pie­žiaus palaiminimui, nešan­tis tikintiesiems dvasines dovanas. Pirmieji jam buvo kviečiami Šv. Mišiose dalyvavę Te­ne­nių Šv. Barboros parapijos klebonas kun. J. Jucys, Žemaičių Naumiesčio Šv. Arkangelo My­ko­lo parapijos klebonas kun. Stanislovas Anužis ir Vilniaus arkikatedros kun. E. Rynkevič. Palaiminimą kun. M. Šideikis suteikė savo tėvams, seneliams, brolio šeimai, kitiems artimiesiems, jo rankų prisilieti­mo ir maldos laukė visi į bažnyčią susirinkę parapijiečiai bei svečiai. 

Tenenių seniūnė Loreta Pet­ravičienė dėkojo kun. Manto tėvams Andželikai ir Audriui, išleidusiems sūnų eiti Dievo paskirtu keliu, o jam pačiam įteikė jo pirmosios bei mylimiausios Tenenių Šv. Barboros parapijos bažnyčios fotografiją ir prašė kuo daž­niau čia sugrįžti, nes visada bus laukiamas. Jaunąjį kunigą sveikino bendruomenė, jo buvusios mokytojos, kaimynai, vaikystės draugai. 

Nors Lietuva ir vadinama Ma­rijos žeme, kunigystės pašau­kimų nėra daug. Paskutinį kartą Tenenių Šv. Barboros bažnyčioje Primicijos mišios vyko tik 1982 m., kai kunigystės šventinimai buvo suteikti a. a. teneniškiui Albinui Arnašiui. Todėl teneniškiai didžiuojasi, jog, pasirinkdamas kunigo kelią, M. Ši­deikis savo gimtajam kaimui suteikė didžiulę garbę. 

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.