Iš didelės širdies ir tyros meilės išplaukę raštai
Netikėta pažintis su skiautiniais prasidėjo nuo amerikiečių filmo „Kaip pasiūti skiautinę antklodę“. Jame jauna mergina atvyksta pas močiutę į mažą miestelį rašyti magistro darbo bei apsispręsti dėl tolesnio gyvenimo – mylimasis jai pasipiršo, o ji vis dar svarsto, ar įmanoma vieną žmogų mylėti visą gyvenimą ir ar sutikti tekėti. Galiausiai apsispręsti padeda miestelio moterys: jos susirenka pas senelę ir siuva būsimos nuotakos kraičiui skiautinę antklodę. Kiekviena skiautelė – vienos iš moterų likimas, atskira gyvenimo istorija, jausmai bei išgyvenimai, praradimai ir atradimai, meilė ir skausmas. Visa tai jos pasakodamos įpina į didžiulį bendrą savo kūrinį.
Gyvenimas mėgsta įvairius sutapimus. Pažiūrėjus filmą ir susižavėjus skiautiniais, po kelių metų netikėtai pasitaikė proga dalyvauti Adelės Meškauskaitės-Račkauskienės skiautinių parodos atidaryme Vilniuje. Džiaugiausi galimybe iš arčiau susipažinti su šiais neįprastais rankdarbiais.
Šiemet A.Meškauskaitei-Račkauskienei sukaks 88-eri. Ji gimė Kiaukų kaime, gausioje ūkininkų šeimoje. Adelė iš vaikų - vyriausia, dar turėjo tris seseris ir du brolius. Tūbinių mokykloje baigusi penkis skyrius, šešiolikmetė paauglė pradėjo mokytis siuvėjos amato pas kaimo kriaučių. Iš pradžių siuvo žmonėms, vėliau įsidarbino siuvykloje. Ją turbūt dar prisimena vyresnės šilališkės, užsukdavusios į anuometinį Buitinio gyventojų aptarnavimo kombinatą pasisiūdinti suknelės, sijono ar kitokio drabužio. Čia Adelė dirbo sukirpėja ir siuvėja. Ištekėjusi susilaukė trijų sūnų bei dukters. Prieš porą metų palaidojusi vyrą, dabar gyvena su dukra, nuolat aplankoma gausaus anūkų ir proanūkių būrio.
Ar kada matėte skiautinę antklodę, pasiūtą iš kruopščiai atrinktų spalvotų medžiagų gabalėlių, sukarpytų dažniausiai į mažus trikampiukus ar kvadratėlius? Jeigu taip, tikriausiai stebėjotės ir gerėjotės, kiek čia darbo bei širdies įdėta. O kur dar akį traukiantis spalvų margumynas? Atrodo, galėtum žiūrėti ir žiūrėti...
Pagrindinė skiautinių misija, kaip mano Adelė, – panaudoti nenešiojamus drabužius, senas lovatieses arba tiesiog tai, kas liko nuo siuvinio, bei prikelti juos naujam gyvenimui. Ta mintis jai kilo, dar dirbant siuvykloje, nes likdavo skiaučių. Kur jas panaudoti? Pradžioje ji siuvo gaminius su aplikacijomis: puošdavo vaikiškus sijonėlius, sukneles, pagalvėles, takelius. Siuva senolė diena iš dienos ir dabar: pagalvių užvalkalus, antklodes, užtiesalus, lovatieses, drabužius, spalvindama ir puošdama savo bei kitų kasdienybę. Juk skiautinių siuvimas reikalauja ir meninio supratimo, didelės kantrybės, ištvermės, ir net fizinių jėgų.
O idėja surengti Adelės skiautinių parodą Vilniuje - tiesiog puiki. Tai įgyvendinta dėka kraštietės dailininkės, mokytojos, taip pat skiautinių kūrėjos bei trijų knygų autorės Gražinos Digaitytės-Kriaunevičienės (gimusios Laukuvoje) bei iniciatyvių senolės vaikų ir marčių, suprantančių, kad tokio grožio, kokį kuria jų mamukas (taip švelniai vaikai bei anūkai vadina savo mamą ir močiutę) slėpti nevalia. Skiautiniai - ne tokia dažna rankdarbių rūšis. todėl tuo geriau, kad su jais galėtų susipažinti kuo daugiau žmonių. Beje, ši Adelės paroda – jau antroji. Vaikai, pagerbdami savo mamą jos 86 metų proga, pirmąją buvo surengę Šilalėje.
Taigi vieną šio pavasario penktadienio vakarą Vilniuje, Senųjų amatų dirbtuvėse (Savičiaus g. 10), tarp daugybės tautodailininkų kūrinių bei dirbinių buvo iškabinti ir A.Meškauskaitės-Račkauskienės skiautiniai. Į parodos atidarymą prigužėjo daug svečių, skiautinių menui neabejingų žmonių, norinčių jais pasigrožėti ar pasisemti kūrybinių idėjų. Tarp jų – ir Adelės artimieji, draugai. Renginyje dalyvavo etnologė Marija Liugienė. Parodą pristatė Senųjų amatų dirbtuvių direktorė Agnė Žilinskaitė, o G.Kriaunevičienė papasakojo apie daug kantrybės ir darbo reikalaujantį skiautinių siuvimo amatą. Šventinę nuotaiką sukūrė mergaičių ansamblis iš Visų šventųjų šeimos paramos centro, Adelės proanūkis pirmokas Mykolas, dvylikamečio tarptautinių konkursų laureato Augusto gitaros garsai. Šiltų žodžių savo sengalvėlei negailėjo artimieji.
Anot senolės dukros Rasos, stebėdama, kaip kruopščiai ir su atsidavimu mama derina ir siuva skiauteles, įsitikini, jog kūryba tikrai yra didelė jėga, nugalinti net amžiaus naštą. Ji suteikia Adelės sielai sparnus, nes, kaip pasakojo Rasa, mama kartais visą dieną siuva, karpo, lygina, derina raštus, pamiršdama net pavalgyti. Močiutė gi nedaugžodžiauja – už ją kalba jos darbai. Paklausta, iš kur semiasi tiek įkvėpimo, atsakė trumpai ir paprastai – iš galvos...
Kas toje jos galvoje? Skiautinių raštų įvairovė rodo, jog Adelė nugyveno išties spalvingą gyvenimą.
Kokias istorijas, išsipildžiusias ar neišsipildžiusias svajones slepia jos darbai? O gal tai yra įamžinimas jos maldų už mylimus vaikus, anūkus, kurie labai gerbia ir didžiuojasi savo mama, močiute, prosenele ir tiesiog kūrėja.
Ieva GUMULIAUSKAITĖ