Iš di­de­lės šir­dies ir ty­ros mei­lės iš­plau­kę raš­tai

Ne­ti­kė­ta pa­žin­tis su skiau­ti­niais pra­si­dė­jo nuo ame­ri­kie­čių fil­mo „Kaip pa­siū­ti skiau­ti­nę ant­klo­dę“. Ja­me jau­na mer­gi­na at­vyks­ta pas mo­čiu­tę į ma­žą mies­te­lį ra­šy­ti ma­gist­ro dar­bo bei ap­si­spręs­ti dėl to­les­nio gy­ve­ni­mo – my­li­ma­sis jai pa­si­pir­šo, o ji vis dar svars­to, ar įma­no­ma vie­ną žmo­gų my­lė­ti vi­są gy­ve­ni­mą ir ar su­tik­ti te­kė­ti. Galiausiai ap­si­spręs­ti pa­de­da mies­te­lio mo­te­rys: jos su­si­ren­ka pas senelę ir siu­va bū­si­mos nuo­ta­kos krai­čiui skiau­ti­nę ant­klo­dę. Kiek­vie­na skiau­te­lė – vie­nos iš mo­te­rų li­ki­mas, at­ski­ra gy­ve­ni­mo is­to­ri­ja, jaus­mai bei iš­gy­ve­ni­mai, pra­ra­di­mai ir at­ra­di­mai, mei­lė ir skaus­mas. Vi­sa tai jos pa­sa­ko­da­mos įpi­na į di­džiu­lį ben­drą sa­vo kū­ri­nį.

Gy­ve­ni­mas mėgs­ta įvai­rius su­ta­pi­mus. Pa­žiū­rė­ju­s fil­mą ir su­si­ža­vė­ju­s skiau­ti­niais, po ke­lių me­tų ne­ti­kė­tai pa­si­tai­kė pro­ga da­ly­vau­ti Ade­lės Meš­kaus­kai­tės-Rač­kaus­kie­nės skiau­ti­nių pa­ro­dos ati­da­ry­me Vil­niu­je. Džiau­giau­si ga­li­my­be iš ar­čiau su­si­pažin­ti su šiais neįprastais rankdarbiais.

Šie­met A.Meš­kaus­kai­tei-Rač­­kaus­kie­nei sukaks 88-eri. Ji gi­mė Kiau­kų kai­me, gau­sio­je ūki­nin­kų šei­mo­je. Ade­lė iš vai­kų - vy­riau­sia, dar tu­rė­jo tris se­se­ris ir du bro­lius. Tū­bi­nių mo­kyk­lo­je bai­gu­si pen­kis sky­rius, še­šio­lik­me­tė pa­aug­lė pra­dė­jo mo­ky­tis siu­vė­jos ama­to pas kai­mo kriau­čių. Iš pra­džių siu­vo žmo­nėms, vė­liau įsi­dar­bi­no siu­vyk­lo­je. Ją turbūt dar prisimena vyresnės šilališkės, užsukdavusios į anuometinį Buitinio gyventojų aptarnavimo kombinatą pasisiūdinti suknelės, sijono ar kitokio drabužio. Čia Adelė dirbo su­kirpėja ir siuvėja. Iš­te­kė­ju­si su­si­lau­kė tri­jų sū­nų bei duk­ters. Prieš po­rą me­tų pa­lai­do­ju­si vy­rą, da­bar gy­ve­na su duk­ra, nuo­lat ap­lan­ko­ma gau­saus anū­kų ir pro­anū­kių bū­rio.

Ar ka­da ma­tė­te skiau­ti­nę ant­klo­dę, pa­siū­tą iš kruopš­čiai at­rink­tų spal­vo­tų me­džia­gų gabalėlių, su­kar­py­tų daž­niau­siai į ma­žus tri­kam­piu­kus ar kvad­ra­tė­lius? Jei­gu taip, tik­riau­siai ste­bė­jo­tės ir ge­rė­jo­tės, kiek čia dar­bo bei šir­dies įdė­ta. O kur dar akį trau­kian­tis spal­vų mar­gu­my­nas? At­ro­do, ga­lė­tum žiū­rė­ti ir žiū­rė­ti...

Pa­grin­di­nė skiau­ti­nių mi­si­ja, kaip ma­no Ade­lė, – pa­nau­do­ti ne­nešio­ja­mus dra­bužius, se­nas lo­va­tie­ses ar­ba tie­siog tai, kas li­ko nuo siu­vi­nio, bei pri­kel­ti juos nau­jam gy­ve­ni­mui. Ta mintis jai kilo, dar dirbant siuvykloje, nes likdavo skiaučių. Kur jas panaudoti? Pradžioje ji siuvo gaminius su aplikacijomis: puošdavo vaikiškus sijonėlius, sukneles, pagalvėles, ta­kelius. Siu­va se­no­lė die­na iš die­nos ir dabar: pa­gal­vių už­val­ka­lus, ant­klo­des, užtie­sa­lus, lo­va­tie­ses, dra­bužius, spal­vin­da­ma ir puošda­ma sa­vo bei ki­tų kas­die­ny­bę. Juk skiautinių siuvimas reikalauja ir meninio supratimo, didelės kantrybės, ištvermės, ir net fizinių jėgų.

O idėja surengti Ade­lės skiau­ti­nių pa­ro­dą Vil­niu­je - tiesiog puiki. Tai įgy­ven­din­ta dė­ka kraš­tie­tės dai­li­nin­kės, mo­ky­to­jos, taip pat skiau­ti­nių kū­rė­jos bei tri­jų kny­gų au­to­rės Gražinos  Di­gai­ty­tės-Kriau­ne­­vi­­čie­nės (gi­mu­sios Lau­ku­vo­­je) bei ini­cia­ty­vių se­no­lės vai­kų ir mar­čių, su­pran­tan­čių, kad to­kio gro­žio, kokį ku­ria jų ma­mu­kas (taip švel­niai vai­kai bei anū­kai va­di­na sa­vo ma­mą ir mo­čiu­tę) slėp­ti ne­va­lia. Skiau­ti­niai - ne to­kia daž­na rank­dar­bių rū­šis. to­dėl tuo ge­riau, kad su jais ga­lėtų su­­si­pa­žin­ti kuo dau­giau žmo­nių. Be­je, ši Ade­lės pa­ro­da – jau antro­ji. Vai­kai, pa­gerb­da­mi sa­vo ma­mą jos 86 me­tų pro­ga, pirmąją bu­vo su­ren­gę Ši­la­lė­je.

Tai­gi vie­ną šio pa­va­sa­rio penk­ta­die­nio va­ka­rą Vil­niu­je, Se­nų­jų ama­tų dirb­tu­vė­se (Sa­­vi­čiaus g. 10), tarp dau­gy­bės tau­to­dai­li­nin­kų kū­ri­nių bei dir­bi­nių bu­vo iš­ka­bin­ti ir A.Meš­kaus­kai­tės-Rač­­kaus­kie­nės skiau­ti­niai. Į pa­ro­dos ati­da­ry­mą pri­gu­žė­jo daug sve­­čių, skiautinių menui ne­abejingų žmonių, no­rin­čių jais pa­si­gro­žė­ti ar pa­si­sem­ti kū­ry­bi­nių idė­jų. Tarp jų – ir Ade­lės ar­ti­mie­ji, drau­gai. Ren­gi­ny­je da­ly­va­vo et­no­lo­gė Ma­ri­ja Liu­gie­nė. Pa­ro­dą pri­sta­tė Se­nų­jų ama­tų dirb­tu­vių di­rek­to­rė Ag­nė Ži­lins­kai­tė, o G.Kriau­ne­vi­čie­nė pa­pa­sa­ko­jo apie daug kan­try­bės ir dar­bo rei­ka­lau­jan­tį skiau­ti­nių siu­vi­mo ama­tą. Šventinę nuo­tai­ką su­kū­rė mer­gai­čių an­sam­b­lis iš Vi­sų šven­tų­jų šei­mos pa­ra­mos cen­tro, Ade­lės pro­anū­kis pir­mo­kas My­ko­las, dvy­li­ka­me­čio tarp­tau­ti­nių kon­kur­sų lau­re­a­to Au­gus­to gi­ta­ros gar­sai. Šil­tų žodžių sa­vo sen­gal­vė­lei ne­gai­lė­jo ar­ti­mie­ji.

Anot senolės duk­ros Ra­sos, ste­bė­da­ma, kaip kruopš­čiai ir su at­si­da­vi­mu mama derina ir siuva skiauteles, įsitikini, jog kū­ry­ba tik­rai yra di­de­lė jė­ga, nu­ga­lin­ti net am­žiaus naš­tą. Ji su­tei­kia Ade­lės sie­lai spar­nus, nes, kaip pa­sa­ko­jo Ra­sa, mama kar­tais vi­są die­ną siu­va, kar­po, ly­gi­na, de­ri­na raštus, pa­miršda­ma net pa­val­gy­ti. Mo­­čiu­tė gi ne­daug­žo­džiau­ja – už ją kal­ba jos dar­bai. Pa­klaus­ta, iš kur se­mia­si tiek įkvė­pi­mo, at­sa­kė trum­pai ir pa­pras­tai – iš gal­vos...

Kas to­je jos gal­vo­je? Skiau­ti­nių raš­tų įvai­ro­vė ro­do, jog Ade­lė nu­gy­ve­no išties spal­vin­gą gy­ve­ni­mą.

Ko­kias is­to­ri­jas, išsi­pil­džiu­sias ar neišsi­pildžiu­sias sva­jo­nes sle­pia jos dar­bai? O gal tai yra įam­ži­ni­mas jos mal­dų už my­li­mus vai­kus, anū­kus, ku­rie la­bai gerbia ir didžiuo­ja­si sa­vo ma­ma, mo­čiu­te, pro­se­ne­le ir tie­siog kū­rė­ja.

Ie­va GUMULIAUSKAITĖ