Į Šilalę svajojama sugrąžinti cenzūrą?
Paradoksas – Šilalės sąjūdiečiams prisimenant, koks sunkus prieš 37-erius metus buvo kelias į laisvę kalbėti drąsiai, atvirai viešinant negeroves, žadinant žmones iš baimės ir tylos, iš Šilalės savivaldybės pasigirdo raginimai seniūnams bei savivaldybės skyrių vedėjams neprenumeruoti rajono laikraščio. Nes šis dažnai (per dažnai) kelia nepatogius klausimus ir neduoda valdžiai ramiai miegoti?
Regis, dabartiniams rajono vadovams pagaliau pavyko identifikuoti didžiausią grėsmę rajono stabilumui ir gerovei – pasirodo, tai yra „Šilalės artojas“. Ne maži gyventojų uždarbiai, ne duobėtos gatvės ir keliai, ne brangiai apmokamos savivaldybės kuriamos ir nežinia kada galėsiančios būti įgyvendintos vizijos, ne teismai, į kuriuos neretai žingsniuojama vien dėl ambicijų, ne partiniai interesai, priimant ir atleidžiant darbuotojus, o apie tai rašantis laikraštis, drįstantis pasvarstyti, jog ir valdžia klysta, priima netinkamus sprendimus, neatidžiai gilinasi į problemas ir pan. Todėl savivaldybėje prasidėjo didvyriška kova už informacinį „švarumą“: praėjusią savaitę Šilalės savivaldybės administracijos direktorius Andrius Jančauskas Šilalės rajono seniūnams nedviprasmiškai „patarė“ neprenumeruoti nepaklusnaus leidinio.
Toks sprendimas, anot jo paties, gimė iš gilaus susirūpinimo savivaldybės darbuotojų emocine sveikata. Baisu, kad jie žinos, jog ne viskas rajone tobula?
Valdžia, regis, nusprendė, kad rajono laikraštis turėtų būti panašus į savivaldybės tinklalapį: publikuojamos tik gražios nuotraukos, politikų šypsenos, šakočiai ir jokių nemalonių klausimų. Juk valdžia neklysta – tik žurnalistai ją „neteisingai“ mato.
Tiesa, pats direktorius kategoriškai neigia uždraudęs prenumeruoti rajono laikraštį – pasak jo, visi yra suaugę žmonės ir patys sprendžia, ką skaityti. Tačiau pripažįsta, jog „kartais po straipsnių spaudoje savivaldybėje kyla daug emocijų“, o jis, kaip įstaigos vadovas, privalo rūpintis, kad emocinė sveikata kolektyve būtų gera. Ir, matyt, įsivaizduoja, jog tokiu atveju geriausi vaistai yra neskaityti rajono laikraščio...
Ir nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tai tėra užgauta vadovo savimeilė dėl kritikos, vis tik diskusijos, anot paties A. Jančausko, „vidiniuose pasitarimuose“ apie spaudos prenumeratą ir informacijos ribojimą kelia rimtų klausimų ne tik apie politinę kultūrą, bet ir apie žodžio laisvės bei demokratijos būklę mūsų rajone, o tiksliau – apie cenzūrą. Ne tokią atvirą, kaip kadaise, kai kiekvienas sovietinis milicininkas galėjo nurodyti, kaip kam elgtis ir ką skaityti, bet „šiuolaikišką“, rafinuotą, su mandagiu pasiteisinimu apie „neobjektyvų turinį, emocinę sveikatą“ ir pan.
Tačiau pareigas savivaldybėje užimančiam A. Jančauskui, kaip, beje, ir kitiems valdžios įstaigose dirbantiems asmenims, derėtų pasigilinti į visuomenės informavimo nuostatas bei įvertinti tai, kad valdžios institucijų atstovai, iš rajono biudžeto išlaikomų įstaigų vadovai, politikai, visuomenininkai, aktyviai dalyvaujantys politiniame gyvenime, turi tolerantiškai priimti aštresnę kritiką. Kad ir kaip nemalonu tai būtų.
Rajono laikraštis – vienintelis nepriklausomas informacijos šaltinis. Jis rašo apie vietos problemas, sprendimus, kartais – ir apie valdžios klaidas. Tai yra natūrali sveikos demokratijos dalis. Tačiau kai valdžios institucijos vietoj dialogo pasirenka savotišką spaudimą, jau yra pavojingas signalas. Ir tai – ne tik kerštas laikraščiui, bet ir „subtilus“ bandymas kontroliuoti viešinamą informaciją, sukurti patogią tylą, kurioje norisi girdėti ir matyti tik tai, kas naudinga valdžiai. Kita vertus, pasak Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininko Audrio Antanaičio, tikroji žurnalistika privalo susidurti su iššūkiais ir juos spręsti.
„Ten, kur žurnalistika nesusiduria su iššūkiais, ji virsta arba propaganda, arba šeimininkui tarnaujančia „publicistika“, – sako Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas.
O „Šilalės artojas“ nėra nusiteikęs niekam tarnauti ir neabejoja, kad jei valdžia bijo laikraščio, vadinasi, jis gerai dirba savo darbą. Ir vargas tam, kas kritikos neištveria – nes kai pradedi drausti skaityti, nuo to kvailesni tampa ne skaitytojai, o draudėjai.
Angelė BARTAŠEVIČIENĖ
Šilalės savivaldybės nuotr.