Vis dažniau lietuviai atostogoms renkasi saulėtąją Bul­gariją. Ši šalis maloniai stebina kainų ir kokybės san­tykiu ir turi ką pasiūlyti tiek norintiesiems ramiai iš­tiesti kojas prie jūros, tiek trokštantiesiems daug pa­matyti, sužinoti bei patirti nuotykių. Apie Bulgariją, jos lankytinas vietas, vertybes bei kontrastus „Šilalės artojo“ skaitytojams pasakoja šioje šalyje jau ketverius metus gyvenanti žurnalistė Justina Mikeliūnaitė.

Ši Balkanų valstybė stebina savo kontrastais – nuo prabangių viešbučių ar modernių verslo centrų iki net sostinės gatvėmis arklių traukiamais mediniais vežimais riedančių romų; nuo triukšmingų kurortų iki nykstančių kaimų; nuo itin mažų minimalių atlyginimų ir valdžią keikiančių taksistų iki daugybės gyvenimu besidžiaugiančių žmonių bei nuolat pilnų lauko kavinių. Taigi čia atvykus kad ir trumpų atostogų, galima rasti išties skirtingų dalykų.

Mėgstamiausia lietuvių kryp­­tis – pajūris. Juodosios jūros pakrantė driekiasi beveik 400 kilometrų, joje įsikūrę kelios de­šimtys kurortinių miestelių, tad laisvų vietų nakvynei įmanoma rasti net pačiame sezono įkarštyje, o kainos prasideda nuo 10 eurų žmogui (nuomojantis privačiai). Tačiau jei mėgstate planuoti atostogas iš anksto ir jaustis užtikrinti ar keliaujate su mažais vaikais, verta rinktis Lietuvos turizmo agentūrų siūlomus kelionių paketus su „viskas įskaičiuota“.

Tiesioginiai skrydžiai – tik vasarą 

Vasarą iš Vilniaus oro uosto (tiesa, šiemet jis mėnesiui uždaromas dėl remonto, ir visi skrydžiai nuo liepos 14 d. iki rugpjūčio 17 d. bus vykdomi iš Kauno) turistai tiesioginiais reisais skraidinami į Varnos arba Burgaso oro uostus, į kelionės paketą dažniausiai įeina nakvynės, maitinimas, per­vežimas iš/į oro uostą.

Vis dėlto, kad ir kaip viliojančiai atrodytų viešbučio nuotraukos, derėtų pasidomėti ir situacija už jo teritorijos. Jei kelionių organizatorius siūlo itin mažą kainą, patik­rinkite, kur tas viešbutis yra: kurorte, kuriame galėsite išeiti pasivaikščioti, pramogauti, ar užmiestyje, už kurio tvoros – apleistos dykynės.

Keliaujant savarankiškai, taip pat vasaros sezonu patogu skristi tiesiai į pajūrį, o nak­vynę galima susirasti vietoje arba iš anksto rezervuoti, naudojantis viešbučių rezervavimo sistemomis internete. Ten, kur yra laisvų kambarių, dažniausiai kabo lentelės su užrašu: „Свободни стаи“ arba „Свобидни квартири“. Tiesa, jei vykstate su didesne kompanija, geriau nakvynę užsisakyti iš anksto, kad netektų nakvoti skirtingose vietose ar kas kelias naktis kraustytis.

Lankytinos vietos – nuo muziejų iki gamtos stebuklų

Bulgarija garsėja ne tik maloniu klimatu, bet ir turtinga istorija bei kultūra, o vietiniai juokauja, jog verslininkai jau baiminasi pradėti statybas, nes dažnai būtent taip atrandami dar neištyrinėti istoriniai klodai, ir vietoje planuotų statybų pradedami archeologiniai kasinėjimai. Atostogaujant pajūryje, priklausomai nuo kurorto, verta aplankyti Nesebaro bei Sozopolio senamiesčius, antikinę istoriją menančius Achtopolio (90 km į pietus nuo Burgaso) pakrantes ir muziejų, Balchiko botanikos sodą, Aladža olų vienuolyną (4 km nuo Auksinių kopų), Kaliakros iškyšulį. Burgase – Istorijos ir etnografijos bei Gamtos ir mokslo muziejus, Meno galeriją, Operos rūmus. Varnoje tikrai sudomins Romėnų termas, datuojamas II-III a., Soboras. Pajūryje įsikūręs ir unikalus, vienintelis šalyje Devnia mozaikų muziejus, kuriame saugomos Romėnų bei ankstyvosios Bizantijos mozaikos, o Strandžos gamtos parke – veikiantis Goliamo Bukovo „Gaivinamosios versmės“ vienuolynas.

Ieškantiesiems istorinių vietų ir gilesnės pažinties su bulgarų tracidijomis bei kultūra rekomenduojama apsistoti Nesebaro, Sozopolio, Bialos, Achtopolio, Carevo miesteliuose, o mėgstantiesiems pramogas – siautulingu naktiniu gyvenimu garsėjančiame Saulėtame Krante.

Jei tikslas yra ne tik pasilepinti pajūryje, verta pagalvoti apie kelionę automobiliu.

Vykstant su šeima ar draugų kompanija, toks pasirinkimas ne tik pigesnis nei skrydžiai, bet ir suteikia galimybę susiplanuoti kelionę per Europą, aplankyti kelias šalis bei pamatyti daugiau Bulgarijos regionų. Taip pat galima skristi į Sofiją. Deja, iš Lietuvos tiesioginių skrydžių nėra, artimiausias tiesioginis – iš Varšuvos. Galima į Sofiją vykti autobusu. Šiltuoju sezonu dukart per savaitę, o nuo rudens - kartą per dvi savaites vykdomas tiesioginis „Ecolines“ maršrutas Ryga-Sofija. Stojama Panevėžyje, Vilniuje, Kaune. Kelionė tęsiasi per Lenkiją, Slovakiją, Austriją, Vengriją, Serbiją ir trunka beveik dvi paras.

Unikalių patirčių – į Bulgarijos kaimą 

Susipažinti su Sofija padės kasdien dukart savanorių gidų vedamos ekskursijos ang­lų kalba. Iš sostinės tiek automobiliu, tiek vietiniais au­to­busais pa­togiai pasieksite Plovdivą bei Veliko Tarnavo (abu šie miestai garsėja įspūdingais senamiesčiais). Taip pat verta aplankyti kalnuose, nacio­naliniame parke, įsikūrusį Rilos vienuolyną, pasikelti žygiui ir pamatyti 7 Rilos ežerus, užsukti į vynais garsėjantį Melniką, Rupite, kur įamžintas aiškiaregės Vangos atminimas, praeiti nors viena ola. O žiemą neabejingiems kalnams bei slidinėjimo malonumams patartina išbandyti Bansko kurortą. Norintiesiems unikalios patirties siūloma ge­gužės pa­bai­go­je apsilankyti bulga­riškų ro­žių plantacijose. Kai kurie ūkiai tuo metu ieško pagalbininkų ankstyvą rytą skinti žied­lapius (iš jų ga­minamas rožių aliejus kosmetikai) mainais už įspū­džius ar ve­da ekskursijas už nedidelį mokestį.

Bulgarijoje vis dar išlikusi piemenų tradicija, ir samdomas žmogus arba bendruomenės nariai pasikeisdami dažnai gano viso kaimo ožkas, avis ar karves. Išklydę iš turistinių takų, nepabijokite užsukti į vietinį kaimą, atsigerti kavos vietiniame bare su keliais plastmasiniais stalais prie kaimo parduotuvės. Vietiniai žmonės – svetingi, šnekūs ir šilti, dažnai galintys papasakoti daugiau nei gidai. Bulgarų kalba priklauso slavų kalbų grupei ir šiek tiek panaši į rusų, tad net jei nauji pažįstami entuziastingai kalbės apie save ir savo šalį tik gimtąja kalba, tikėtina, kad jei mokate rusų, bent dalį jų pasakojimo suprasite. Svarbu žinoti, jog bulgarai - vienintеlė tauta, kurie sakydami „taip“ purto galvą į šonus ir linksi, jeigu nepritaria. Neapsigaukite.

Būtinai paragaukite vietinio natūralaus jogurto, naminio brinzos sūrio, taurę vyno ar gurkšnelį rakijos. Šis iš vynuogių gaminamas gėrimas gali siekti ir 60 laipsnių, tad būkite atsargūs.

Šalis turi ką pasiūlyti visais metų laikais ir gerokai daugiau, nei tik paplūdimius bei šiltą jūrą. Tiesa, jei esate pasyvaus poilsio mėgėjas ir svajojate apie deginimąsi ir bangas, geriausia keliauti liepą arba rugpjūtį. Tokiu metu geras oras yra garantuotas, o jei ir užklups lietus, jis tikrai netruks ilgai. Pigiau apsistoti galima rugsėjo pradžioje, kai oras dar taip pat džiugina, tačiau naktys jau vėsokos.

Justina MIKELIŪNAITĖ

AUTORĖS nuotr.

Dauguma žino ir supranta, kad policijos pareigūnų darbas - ne iš lengvųjų. Ypač kai tenka atlaikyti neblaivių tvarkos pažeidėjų įžeidinėjimus ir keiksmus. Pavarčius teismų sprendimus, matyti, jog bene dažniausiai vartojami epitetai „mentas“, „gaidys“, „šuo“, paminėtina ir trijų pirštų kombinacija. Todėl temperamento netvar­dantys asmenys pagarbaus elgesio mokosi teismo sa­lėje. Kartais prisieina ir areštinėje pabuvoti.

Kovo 18 d., apie 3 val. nakties, policijos pareigūnams teko išklausyti daugybę nemalonių epitetų, kurių „kišenėje neieškojo“ V. M. Daugelio šių žodžių parašyti laikraštyje negalima etikos sumetimais. Teisme skiriant nuobaudą, lengvinančia aplinkybe laikyta tai, jog V. M. prisipažino ir nuoširdžiai gailėjosi. Tačiau neblaivumas pripažintas sunkinančia aplinkybe, kuri turbūt ir nulėmė vyro veiksmus – galbūt blaivus taip nebūtų pasielgęs. V. M. turės sumokėti 100 eurų bau­dą.

Gegužės 9-osios pavakarę savivaldybės Vaiko teisių apsaugos specialistės bei policijos pareigūnai nuvyko į A. N. ir K. K. šeimą. Šio vizito priežastis išties skaudi – rajono savivaldybės bendruomenės Vaiko teisių apsaugos tarybos nutarimu reikėjo paimti vaikus iš šeimos. Agresyviai nusiteikęs vyras skyriaus darbuotojoms ėmė grasinti, šaukdamas: „Bus lavonų“. Kai pareigūnai paprašė A. N. apsiraminti, šis tik dar labiau įsisiautėjo, policininkus išvadino „šunimis“, grasino atleisiąs iš darbo. Bandant vyrą sutramdyti bei pasodinti į pareigūnų automobilį, teko panaudoti antrankius. Nors teisme A. N. savo nusižengimus pripažino ir dėl jų gailėjosi, teisinosi, jog susinervino dėl vaikų atėmimo, jam skirta 95 Eur bauda.

Gegužės 13-osios naktį, apie 2 val., pareigūnus „mentais“ ir „gaidžiais“ išvadino neblaivi V. K. Agresyviai nusiteikusiai moteriai surašytas protokolas. Žinoma, išsiblaiviusi savo veiksmus pripažino ir dėl jų krimtosi. Šilalės ra­jono apylinkės teismo nutarimu V. K. skirta 90 Eur bauda.

Čia – tik keletas iš pareigūnus pažeminusių asmenų, atsidūrusių teismo akiratyje. Šilalės rajono policijos komisariato viršininko Audriaus Lukošiaus teigimu, protokolų dėl pareigūnų įžeidinėjimo yra ir daugiau.

„Per šiuos metus Šilalės policijos komisariate surašyti 5 protokolai už statutinio valstybės tarnautojo, karo policijos ar žvalgybos pareigūno garbės bei orumo pažeminimą (statutinio valstybės tarnautojo, karo policijos ar žvalgybos pareigūno garbės ir orumo pažeminimas, reiškiamas žodžiais, gestais, įžeidžiančiu, įžūliu, provokuojančiu elgesiu ar kitokiu elgesiu, užtraukia baudą nuo 90 iki 140 Eur). Keturiais atvejais pažeidėjai buvo neblaivūs, dvi - moterys. Dažniausiai pažeidėjai yra asocialūs asmenys.

Visais atvejais policijos pareigūnai elgiasi principingai, pradedama administracinė tei­sena. Taip bus ir ateityje. Dažniausiai surašius protokolą ir žmogų išblaivinus, jis supranta pasielgęs blogai ir panašių pažeidimų nebekartoja“, – teigė A. Lukošius.

Reikia žinoti, jog pareigūnų įžeidinėjimas esant neblaiviam, teisme laikomas sunkinančia aplinkybe, nes alkoholis daro blogą įtaką žmogaus elgsenai.

Morta MIKUTYTĖ

Struikų gatvėje, iškart už Šilalės autobusų stoties, prie­šais Policijos komisariatą, plyti netvarkyti plotai – tarsi būtų automobilių stovėjimo aikštelė. Nuo se­nų laikų ten šeštadieniais suvažiuoja prekeiviai su įvai­riausiais ga­miniais. Tačiau į redakciją paskambinusi pir­kėja pik­tinosi: kodėl maistu prekiaujama dulkėtoje ir netvarkingoje vietoje? Tačiau turgų valdančios įmonės atstovas problemos nesureikšmina.

Šilališkė Danutė tei­gė pasibaisėjusi netvarka turguje. Jos teigimu, prekiautojai yra priversti stoviniuoti dulkėse, nes automobiliai lekia pro šalį kaip automagistralėje.

„Tradiciškai į šį turgų šeštadieniais suvažiuoja prekybininkai. Žinoma, nebe tiek daug, kaip būdavo anksčiau, bet jų vis užsuka. Tačiau pažiūrėkite, kokia ten netvarka: aikštelė duobėta, pro prekeivius ir turgaus lankytojus važinėja automobiliai, kyla dulkės. Kur jos nusėda? Ogi ant maisto produktų! Ten būna prekiaujančiųjų pieno gaminiais – sviestu, sūriais ir kt. Tai kokie produktai parduodami, kai aplink šitiek dulkių?“ – stebėjosi skaitytoja.

Apie situaciją turguje pasiteiravome Šilalės valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) viršininko Egidijaus Jakšto. Jis patikino neturįs duomenų, jog minimoje prekyvietėje būtų prekiaujama maisto gaminiais.

„Šeštadieninis turgus? Tokio Šilalėje nėra. Vyksta tik chaotiška bei galimai nelegali prekyba, tuo galėtų pasidomėti policijos pareigūnai. Su mūsų tarnyba savivaldybė privalo suderinti vietas, kur kas gali prekiauti maisto produktais. Tačiau mano žiniomis, toje vietoje yra tik automobilių stovėjimo aikštelė. Prie turgavietės esančius pastatus valdančius asmenis mes buvome išsikvietę. Jie patikino, kad prekeivių į savo teritoriją neįsileidžia. Ir kol kas neturime duomenų, jog toje vietoje būtų prekiaujama maistu. Visgi, jei prekybininkas turi reikalingą transportą su specialia įranga ir visus leidimus, tuomet gali vykdyti prekybą ir aikštelėse, prieš tai viską suderinęs su jos savininkais“, – sakė E. Jakštas.

Ar stebi, kas vyksta policijos pašonėje, paklausėme ir Šilalės komisariato viršininko Aud­riaus Lukošiaus. Jis pažadėjo, kad pareigūnai šeštadienį atkreips dėmesį į turgavietę ir pasidomės, ar teisėta prekyba joje vyksta. Tačiau po savaitgalio susisiekus su A. Lukošiumi, jis patikino, jog Struikų gatvėje esanti teritorija yra privati, ir visi ten prekiaujantys asmenys buvo gavę savininko leidimą. O dėl galimų pažeidimų prekiaujant maisto produktais, pareigūno teigimu, turėtų domėtis VMVT specialistai.

Privačią aikštelę, kurioje renkasi prekybininkai, valdo UAB „Algirtoma“. Jos akci­ninkas Romas (savo pavardės atskleisti jis nepanoro – aut. past.) paaiškino, kad iš prekybos vietų nuomos neuždirba tiek daug, jog svarstytų apie asfaltavimo dar­bus.

„Dulkių toje vietoje aš nesurinksiu, jų yra, ir tiek. Asfaltavimo darbų kainos - didžiulės. Trinkelėmis kloti visą aikštelę irgi brangu. Negana to, reikia mokėti nemenką metinį aikštelės mokestį. Pajamos iš prekybos vietos nuomos tikrai nėra tokios didelės, kad padengtų visas šitas išlaidas. Galų gale prekybininkai nėra skundęsi prekybos sąlygomis. Tie, kurie prekiauja maisto produktais, atvyksta savo specialiu transportu su įrengtomis vitrinomis“, – aiškino UAB „Algirtoma“ akcininkas.

Vos kelių nuolatinių prekeivių šeštadieniais sulaukiantys verslininkai neketina investuoti į aikštelės remonto darbus. O nuolat atvykstantys turgaus prekeiviai geresnių sąlygų reikalauti nė nedrįsta...

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Ar išgyvensime? Ar iškentėsime? Šita savaitė gali tap­ti sunkiausia mūsų gyvenime. Rajone turėtų skam­bė­ti visų bažnyčių varpai. Ištvėrėme visokias blokadas, atlaikėme „vagnorkes“, atrodė, nė euras mūsų nebe­pa­lauš. Bet kaip išgyvensime šitą savaitę?

Bene nežinote, kas atsitiko?

Mes netekome savo brangiosios valdžios. Štai, pažiūrėkime, kokia mūsų visų didžiai gerbiamo mero darbotvarkė skelbiama savivaldybės tinklalapyje:

Šilalės rajono savivaldybės mero Jono Gudausko darbotvarkė birželio 26 d. – birželio 30 d.

Birželio 26-30 d. - kasmetinės atostogos.

Aukštuomenės kronikos žiniomis, meras išvyko į Kijevą švęsti Joninių.

Bet juk yra užvadėlis Valdemaras Jasevičius!

Štai užvadėlio darbotvarkė:

Šilalės rajono savivaldybės mero pavaduotojo Valdemaro Jasevičiaus darbotvarkė birželio 26 d. – liepos 4 d.

Birželio 26 d. – liepos 4 d. - laikinas nedarbingumas dėl ligos.

Visą savaitę nei vado, nei užvadėlio, nei galvos, nei vicegalvos! Tiesa, mero vietą laikinai užimti lyg paskirta tarybos narė Kristina Damb­rauskienė...

Bet, suprasdama sunkią padėtį, į kurią pateko mūsų rajonas, Aukštuomenės kronika kviečia nepasiduoti panikai, laikytis rimties, įstatymų bei papročių, važiuoti dešine kelio puse, parduotuvėse susimokėti už prekes, atlikus reikalą, nuleisti unitazo dangtį. Kas turi sėti, tie tegu sėja, kas turi pjauti, tegu pjauna. O jeigu kam nors atsiras neatidėliotinas reikalas, tarkime, koks nors vaikų darželis surengs futbolo čempionatą, tai merą J. Gudauską puikiausiai galės pakeisti Alius Šakinis - jis irgi moka spardyti kamuolį, šokinėti per virvutę, jei iškyla būtinybė, gali pasakyti bet kokio ilgumo kalbą.

Jeigu kam nors prireiks vicemero, irgi kvieskite Alių Šakinį - jis žino tostų bet kuriai progai ir gali bet kam sudaryti linksmą kompaniją.

Alius ŠAKINIS

Turbūt kiekvienas žinome, kad šunų eks­krementus jų šeimininkai privalo su­rinkti. Deja, kai kuriems ši­la­liškiams są­mo­ningumo dar trūksta. Tad nenuostabu, jog nemažai žmonių piktinasi tokiu jų nevalyvumu.

Į „Šilalės artojo“ redakciją paskambino Dariaus ir Gi­rėno gatvėje gyvenanti moteris. Ji skundėsi kaimynais iš gretimo namo.

„Moteris mūsų name laiko šunį. Jo į lauką niekas su pavadėliu nevedžioja, o palydi palaidą, palaukia prie durų, kol šis atlieka reikalus, ir pasikviečia vidun. Išmatų nesurenka. Ne kartą esame valę ir pačią laiptinę, nes šuo ten  pridergia, o šeimininkams tokie dalykai – nė motais. Buvo susirinkimas, sakėme tai moteriai, kad deramai prižiūrėtų savo augintinį, bet kur tau... Dargi patys išgirdome visokiausių žodžių... Skundėmės ir seniūnui, tačiau niekas nepasikeitė. Negana dergimo, šuo ir kandžiojasi, puldinėja vaikus. Ką mums daryti?“ – klausė moteris.

Nuvykę prie minėto namo, sutikome ir daugiau jo gyventojų. Šie pasakojo, kad šunų išmatos – nesibaigianti prob­lema, nes rytais keturkojus be pavadėlio esą paleidžia ir daugiau aplinkinių namų gyventojų. O tokiais atvejais šunų išmatos lieka ten, kur augintinis laksto. Kaip sakė žmonės, baisiausia būna po žiemos, kai ima tirpti sniegas – krūvelėmis nusėti visi dirvonai ir kiemai. Jų ir dabar buvo matyti pievutėje prie namo.

O gal nėra kur dėti surinktų ekskrementų? Bet Šilalės miesto seniūnas Alfonsas Pau­­likas informavo, jog tam bu­vo pastatytos keturios spe­cia­lios šiukšliadėžės. Tik prie Lo­­kystos upės vieną suniokojo chu­li­ga­nai.

„Įrengus jas, padėtis šiek tiek pagerėjo, bet iki tikrai geros dar toli. Kartais su policijos pareigūnais darome reidus. Tačiau vos pasirodome viename miesto gale, kitame apie patikrinimą jau žino. Pasiteiraujame šunis vedžiojančių žmonių, ar turi su savimi maišelį augintinio išmatoms. Žmogus atsako, kad turi, ir viskas. O kad galėtume nubausti, reikia kone iš paskos važiuoti ir stebėti, ar tikrai surinko... Vis dėlto nubaustų yra, tik negaliu tiksliai įvardinti kiek“, – pasakojo seniūnas.

Primename, jog Gy­­vūnų laikymo Šilalės rajono savivaldybės gyve­na­mo­sio­­se vietovėse taisyklėse aiškiai nurodomos gyvūno laikytojo pareigos. 7.3 punkte teigiama: „Gyvūnų laikytojas privalo užtikrinti, jog viešosiose vietose, dviejų butų ar daugiabučių namų bendrojo naudojimo patalpose (atviruose balkonuose, rūsiuose,

koridoriuose, laiptinėse ir kt.) gyvūnai nebūtų paliekami be priežiūros ir (ar) laikomi. Gy­vūnui priteršus viešojoje vietoje, dviejų butų ar daugiabučių namų bendrojo naudojimo patalpose ar kito asmens žemės valdoje, gyvūno laikytojas nedelsdamas turi surinkti ekskrementus ar ki­tus jo paliktus teršalus“.

Ne­silaikant šios taisyk­lės, au­gintinio šeimininkas gali bū­ti drausminamas įspėjimu arba nuo 20 iki 140 eurų siekiančia bauda. Už­fiksavus pakartotiną pažeidimą, ji gali išaugti nuo 140 iki 600 Eur.

Apmaudu, kad gėdą jaučiame, kai reikia surinkti „krūveles“, o ne jas palikdami. Juk turėtų būti atvirkščiai – gėda palikti pridergtą aplinką.

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Klastingoji aterosklerozė sukelia ne tik prieširdžių vir­pėjimą, infarktą ar insultą, bet ir ypač pavojingą šir­dies nepakankamumą. Tačiau reguliariai atliekami pažangūs kraujo tyrimai padeda pastebėti dar tik įsibėgėjančią ligą, kuomet ją galima efektyviai kontroliuoti.   

Dusulys, nuovargis, greitas pulsas, kojų patinimai – akivaizdūs mirtimi alsuojančio širdies nepakankamumo požymiai. Problema ta, kad panašius simptomus sukelia ir kitos ligos, jie neretai priskiriami senėjimui. Todėl labai svarbu lemtingai nesuklysti.

Vėlai nustatyto širdies nepakankamumo gydymas – lyg uždelsto vėžio prognozė. Tokių atvejų Lietuvoje dar labai daug. Širdies nepakankamumui lėtai progresuojant, pacientai dažnai nejaučia jokio sveikatos pablogėjimo. Todėl šią ligą laiku pastebėti galima, jeigu reguliariai atliekami reikiami tyrimai.

Dabar efektyviausia diag­nostika – išsitirti kraujyje spe­cifinius širdies žymenis. Ga­vęs NT-pro BNP tyrimo duo­menis, šeimos gydytojas gali aiškiai matyti, ar pacientui reikia kardiologo pagalbos. NT-pro BNP tyrimas ne tik tiksliai atskleidžia tiek ūmų, tiek lėtinį širdies nepakankamumą, bet ir padeda įvertinti gydymo efektyvumą. 

Širdies ir kraujagyslių susirgimų aukų skaičių pavyktų sumažinti, jei atero­sklerozę pradėtume kont­roliuoti nuo pat pradžios. Tai daryti leidžia lipidograma ir didelio jautrumo C-reaktyvinio bal­tymo (hs-CRB) tyrimas.

Lipidograma parodo bend­rojo, „gerojo“, „blogojo“ cholesterolio ir trigliceridų kiekį, o hs-CRB – kraujagyslių uždegimą. Jis, kaip nurodo vis daugiau gydytojų, ir duoda pradžią tiek bėdų atnešančiai aterosklerozei.

AKCIJA! Iki birželio 30 d. lipidogramą, didelio jautrumo CRB ir NT-pro BNP tyrimus Jums atliks „Medicina practica“ laboratorijoje Šilalės ligoninėje (Vytauto Didžiojo g. 19, tel. (8-449) 4-67-63). Kraujo paėmimas nemokamas. Prieš tyrimą būtina bent 12 val. nevalgyti. Iš anksto regist­ruotis nereikia. 

Interneto svetainė: www.medicinapractica.lt 

Rusijos Federacijos Kaliningrado srityje gyvena apie 10 tūkst. lietuvių. Dauguma jų – politinių kalinių ir trem­tinių, kuriems buvo uždrausta grįžti į tėvynę, vaikai.  Pajūryje vykusiame atnaujintos Tremtinių aikštės ati­da­­ryme pakalbinti svečiai iš Tilžės - Vydūno lietuvių drau­gijos bei vokalinio ansamblio „Birutė“ nariai - ne­slėpė jaudulio: kiekviena kelionė į Lietuvą jiems yra priartėjimas prie savo giminės šaknų. 

Kur nori, ten važiuoja

Septintą dešimtį baigianti Vanda Pasečnik gimė ir užaugo Tilžėje.

„Visas mano gyvenimas ten praėjo, baigiau universitetą Krasnodare, bet Lietuvą širdyje tebesaugau. Mano tėvai Pagėgiuose palaidoti, dažnai į kapines nuvykstu. Kur noriu, ten važiuoju, nes turiu lietuvišką pasą“, - sakė iš Juodainių kilusi moteris. Vaikystėje senelių Saudargų ūkyje ji praleisdavo visas vasaras, kiek­vieną takelį Laukuvoje iki šiol atsimena. 

Vanda džiaugiasi, kad pasienio savivaldybės dažnai jų ansamblį „Birutė“ į renginius kviečia. Dažniausiai kaimynus iš Tilžės prisimena Pagėgiai – neseniai dalyvavo Kultūros centro surengtame Romansų vakare, per Jonines ansamblis važiuos į šventę Rambyne. Ir liepos 6-ąją, Lietuvos valstybės dieną, Vanda sako minėsianti ten, kur ją veda širdis, – Lietuvoje.

„Turime nuostabų konsulą  Bronių Makauską, jis labai padeda mums bendrauti su Lietuva. Didžiuojamės, jog mūsų ansamblis „Birutė“ visose Lietuvos dainų šventėse dalyvauja, ruošiamės į ją ir kitais metais“, - pasakojo Vanda.  

Kad bendravimo su Lietuva netrūksta, pritarė ir jos bičiulės. Visgi moterys teigė, jog anksčiau daugiau žinojo apie tai, kas vyksta Lietuvoje. Dabar tik radijo laidų pasiklauso, o lietuviška televizija Tilžės nepasiekia.

„Reikia specialaus priedo antenai, iš kur mes jį gausime“, - svarstė vydūnietės.

Lietuviškai bendrauja bažnyčioje

Tilžės Vydūno lietuvių drau­gijos pirmininkas Gedimi­nas Jakutis pasakojo, jog šiuo metu draugijos veikloje aktyviai dalyvauja maždaug dvi dešimtys lietuvių. Tautiečiai kartu švenčia visas Lietuvos valstybines šventes. Jose dažnai svečiuojasi Jurbarko, Tauragės, Šilalės savivaldybių me­rai.

„Ryšys su Lietuva, bendravimas mums yra labai svarbus. Dažniausiai susitinkame bažnyčioje, nė vienos katalikiškos šventės nepraleidžiame nepaminėje. Gauname pakvietimų į renginius Lietuvoje, nors tokiose šventėse, kaip Pajūryje, retai pasitaiko pabūti“, - sakė G. Jakutis.

Vydūno draugijos Tilžėje pir­mininkas apgailestavo, jog visoje Kaliningrado srityje ne­liko lietuviškų mokyklų – tik sekmadieninės katalikiškos. Vydūniečiai nerimauja, kad anūkai nutautės. Toks pavojus realus – su seneliu į šventę atvykęs aštuonmetis Denisas lietuviškai kalbėti nebemoka. 

Bet yra ir kita medalio pusė.

„Visų mūsų vaikai mokosi ir gyventi lieka Lietuvoje“, - pritarė draugijos pirmininkui 23 metus Tilžėje gyvenanti Elytė Šilinskienė.

Vilniaus Lietuvių mokykloje 11 klasę šiemet baigė ir G. Ja­kučio dukra Angelina.

 „Labai sunku išsiųsti duk­rą taip toli nuo namų, tačiau tą darėme vardan jos pačios. Norėjome, kad gerai išmoktų lietuviškai, tėvynėje gautų gerą išsilavinimą. Sakom, baigsi mokslus, gal grįši į Tilžę, o ji tik galvą purto – liks Vilniuje“, - dalijosi išgyvenimais G. Ja­kutis.

Gedimino tėvas kilęs iš Pag­ramančio apylinkių ir palaidotas Tauragėje, senelį Praną Baroną užmušė NKVD smogikai.

Tebejaučia gilią nuoskaudą

Didžioji dauguma Tilžėje gyvenančių lietuvių – tremtiniai ir jų vaikai. Vieni gimė Sibiro lageriuose, kiti dar visai mažutėliai buvo ištremti kartu su tėvais.

Pajūryje sutikta Rūta – taip pat tremtinė. Nei kur ją, tuomet dar visai vaiką, buvo nubloškęs skaudus likimas, nei savo pavardės moteris pasakyti nenorėjo.

„Ko tau slėpti?“- papasakoti savo istoriją Rūtą ragino ir vydūniečiai, tačiau ji žodžius rinko itin taupiai.

„Ne, turbūt aš nieko nesakysiu. Nežinau, ar verta, o ir prisiminti to baisumo nenoriu. O gal paskui areštuos?.. Baimė visada išliks, o kas ateityje bus, negali, vaikeli, žinoti“, - baimingai žvilgčiodama į aikštėje stovintį geležinkelio vagoną, svarstė moteris.

Į tokį pat gyvulinį vagoną, iš kurio prieš tai išvarė arklius, ji, tada dar visai mažutė, ir buvo su tėvais įvaryta. Dirbo miškuose, už Kostromos, ten, dumblynuose, liko palaidotas Rūtos tėvas – dabar jau niekas tikslios vietos nebeži­no.

„Norėčiau viską pamiršti, bet negaliu. Be tėčio grįžome į Lietuvą, dar baisiau buvo, kai mūsų čia nepri­ėmė. Dauguma rado kur apsistoti, o mums liepė išvykti. Prisiglaudėme Kaliningrado srityje. Iki šiol jaučiu baisią nuoskaudą, kad mūsų, lietuvių, Lietuvoje nepriėmė“, - jaudinosi moteris.

G. Jakutis tikina, jog Rūta – ne vienintelė, nenorinti kalbėti apie tremtį. Taip pat nieko nenorėdavo pasakoti ir jo teta, kuriai buvo lemta tapti politine kaline.

„Baimė ir įtampa yra nuolatiniai Tilžėje gyvenančių lietuvių palydovai – visada tai jaučiame. Kai atvažiuojame į Lietuvą, širdis atsigauna. Patikėkite, ta siena tarp dviejų valstybių statoma ne be reikalo. Šitoje pusėje - Europa, o ten - dar sena sovietinė tvarka. Rusija turėtų apsispręsti, ar jai reikia europietiškų vertybių. Ten daug kalbama apie patrio­tizmą, tačiau jokio pat­riotizmo nėra“, - įsitikinęs Vydūno lietuvių draugijos vadovas.

Kelias į Lietuvą – Luizos tiltas

Apžiūrėjusi geležinkelio va­go­ne įrengtą ekspoziciją, il­gai negalėjo atsigauti tilžiškė Ri­ma Mačiulytė. Vienoje iš Ge­nocido ir rezistencijos centro parengtos tremties ekspozicijos nuotraukų ji pamatė savo mamos draugės Bronikės Liorančaitės atvaizdą. Abi jos kalėjo Irkutske.

„Iškart pažinau. Tik niekaip negalėjau patikėti tuo, ką matau. Tokią pat nuotrauką mes ir namuose turime. Ieškojau nuotraukose ir tėvelio, kuris buvo išvežtas kalėti į Krasnojarsko kraštą – du kartus po 25 metus Stalino valdžia jį nuteisė. Ačiū žmogui, kuris sugalvojo čia tą gyvulinį vagoną pastatyti“, - braukdama ašaras kalbėjo moteris.

Kaip ir Rūtos šeimai, tėvui grįžus iš tremties, Mačiuliams buvo liepta išvažiuoti iš Lietuvos. Šeima pasirinko Tilžę – tokį beveik lietuvišką kraštą. Rima lankė lietuvišką aštuonmetę mokyklą, o vidurinę baigė Pagėgiuose, iki kurių vos 15 minučių kelio. Po du ar net tris autobusus mokinių į Pagėgius mokytis iš Tilžės važiuodavo.

Rimos sesuo gyvena Kaune, Lietuvoje baigusi mokslus, dukra įsikūrė Tauragėje.

„O aš už ruso ištekėjau ir likau. Dabar jau ten yra mano namai. Einu per karalienės Luizos tiltą – dainuoti norisi, nes einu namo. Pasuku Lietuvos link – man gera, nes čia tėvelių kraštas. Atsimenu, tėtis, kai jau galėjo grįžti į Lietuvą, irgi pasiliko Tilžėje. Broliai jo vis klausinėdavo: „Jonuk, ko namo nevažiuoji?“ Sakydavo, kad jam čia gera, žmonės labai draugiški, nuoširdūs, pas­kutiniu duonos kąsniu pasidalys. Pripratome, nes šitaip mūsų gyvenimas susiklostė“, - sakė R. Mačiulytė.

Rima juokiasi pasakodama, kad jos šeima, kaip ir visos mišrios šeimos, švenčia ir lietuviškas, ir rusiškas šventes. Svarbiausia šventė, žinoma, yra Ka­lėdos.

„Sakau vyrui, tu palauk savo Kalėdų, bet jis tik ranka numoja: „Mūsų dar kada bus ar nebus, geriau lietuviškos“, - pasakoja moteris.

Norėtų išsaugoti pilietybę  

G. Jakutis tikina, jog ne visi lietuviai į Tilžę atsikraustė gyventi dėl to, kad Lietuvoje jiems nebuvo vietos. Soviet­mečiu nemažai žmonių norėjo išsivaduoti nuo darbo kolūkiuose, o Kaliningrado srityje atlyginimai buvo didesni nei Lietuvoje. Įleidus šaknis – sukūrus šeimas, auginant vaikus, sunku grįžti ten, iš kur išvykai.

„Mums visiems labai reikia bendravimo su Lietuva, todėl gerai, kad Tilžėje turime tokį šaunų konsulą B. Makauską. Nesame nuskriausti. Jei supykstame ant valdžios, apsisukame – ir per tiltą į Lietuvą. Vizų nereikia, nes visi turime dvigubą pilietybę“, - džiaugėsi Vydūno draugijos vadovas.

Dėl dvigubos pilietybės G. Ja­kutis Pajūryje kalbėjosi su Lietuvos Seimo Pirmininku Viktoru Pranckiečiu. Išgirdo, jog toks įstatymas veikiausiai bus priimtas. Tik ar Tilžės lietuviams jis bus parankus?

Skaitydamas diskusijas internete, G. Jakutis sako radęs ne vieną užuominą, kad dvigubą pilietybę siūloma suteikti tik Europos šalyse gyvenantiems ir jų pilietybę turintiems emigrantams.

„O mes esame Rusijos piliečiai. Labai būtume nuskriausti, jei pilietybės netektume. Negi kenkiame Lietuvai, čia atvažiuodami? Pilietybė mums visiems ne tik atvertų kelius į Lietuvą, bet ir būtų įpareigojimas neužmiršti sa­vo kalbos ir kultūros“, - įsitikinęs Tilžės Vydūno lietuvių draugijos pirmininkas.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Paaiškėjo pirmieji naujojo projekto „Renkuosi moky­ti – mokyklų kaitai!“ dalyviai. Nuo rugsėjo į pokyčius įsitrauks 14 mokyklų iš visos Lietuvos ir 15 juose dirb­siančių pedagogų. Sutelkus visą mokyklos bend­ruomenę, bus stiprinama mokinių mokymosi motyvacija, kuriama saugi ir pozityvi emocinė mokyklos aplinka bei skatinama mokyklos vadovų lyderystė. Į projektą pateko ir Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazija.

Paraiškas dalyvauti projekte pateikė daugiau kaip 50 mokyklų. Atrankos metu buvo vertinama jų motyvacija siekti pokyčių, pasiryžimas juos tęsti bei mokytis. Pirmenybė teikta regioninėms, tautinių mažumų mokykloms. Tarp projekto dalyvių – švietimo įstaigos iš Viduklės, Šilalės, Raseinių, Jonavos, Rudaminos, Baltosios Vokės, Šiaulių, Panevėžio, Kauno ir Vilniaus.

„Susidomėjimas projektu ro­do, kad Lietuvos mokyklos supranta pokyčių reikalingumą ir yra jiems atviros. Iš kitų švietimo iniciatyvų išsiskiriame tuo, jog siekiame tvarių, pamatuojamų rezultatų bei įtraukiame elementus, kurie, tikėtina, gali labiausiai paskatinti pažangą mokykloje”, – tei­gia Eglė Pranckūnienė, projektą įgyvendinančio Mokyk­lų tobulinimo centro steigė­ja.

Projektas remiasi įtraukiojo ugdymo samprata ir siekia sudaryti sąlygas kiekvienam vaikui patirti mokymosi sėkmę. Šiuo metu atliekamas tyrimas, padėsiantis mokykloms įsivertinti pasirengimą priimti bei ugdyti kiekvieną mokinį, nepaisant jo individualių ypatybių, nusistatyti esamas kliūtis bei tobulintinas sritis. Jas identifikavus, mokyklos pokyčio komanda rengs ir įgyvendins pokyčio planą. Tyrimu bus vertinama ir mokyklų per dvejus metus padaryta pažanga.

Devintus metus gyvuojančios „Renkuosi mokyti!“ prog­ramos pedagogai išlieka svarbi ir naujojo projekto dalis. Tai yra jauni, entuziastingi žmonės iki 35 metų, nusprendę dvejus metus padirbėti mokytojais. Paskelbus atranką, sulaukta 300 kandidatų anketų, 15 geriausiųjų pakviesti prisijungti. Tarp jų -

ir užsienio uni­versitetų ab­sol­ventas, il­gai emigraci­jo­je gyvenusi ir neseniai į Lie­­tuvą grįžu­si tautietė, net 6 jaunuoliai dėl šio projek­to keis gyvenamąją vietą – kraustysis į kitą miestą.

Būsimas istorijos mokytojas Tomas Vaitkūnas į Simono Gaudėšiaus gimnaziją atvyksta iš Vilniaus.

„Jau stodamas į Lietuvos edukologijos universitetą, nu­sprendžiau tapti mokytoju. Šiemet puikiai supratau, jog teorinės žinios mokykloje nėra tai, ką privalo gauti mokiniai iš švietimo sistemos. Jie turi gauti kompetencijų, įgūdžių, kuriuos galėtų panaudoti kasdieniniame gyvenime, universitete bei visur kitur, kur tik bepatektų. Taigi mokėjimas mokytis, informacijos atsirinkimas, jos sisteminimas - vertybės, kurios grįstos ne pinigais, o dvasios stip­rumu, yra ateitis šiandienos skubos pasaulyje“, - savo požiūrį į mokyklą ir mokytojo darbą dėsto Tomas.

Įgyvendindamas projektą „Renkuosi mokyti – mokyklų kaitai“, Mokyklų tobulinimo centras bendradarbiauja su Vilniaus prekybos paramos fondu „Dabar“. Kaip pagrindinis projekto partneris, šis fondas per trejus su puse metų iš viso numato skirti daugiau kaip 700 tūkst. eurų finansavimą.

Kornelija KUNIGONYTĖ,

komunikacijos koordinatorė 

AUTORĖS nuotr.

UAB „Gedmina“ kitąmet švęs 20-ąją savo veiklos su­kaktį. Vidutiniškai per metus čia paruošiama apie 200 mirusiųjų šarvojimui, tačiau didžioji jų dalis yra šar­vojami parapijų arba bendruomenių salėse. Donatas Grigalis UAB „Gedmina“ vadovauja jau ketvirtus metus.

Ar „Gedmina“ dirba neskaidriai?

Prieš pusantrų metų viename iš rajono valdžios ataskaitinių susirinkimų Didkiemio seniūnijos gyventoja nusiskundė, kad dar 2014 metais už artimojo šarvojimo bei kitas suteiktas paslaugas ji gavo tik dalies pinigų įmokėjimą liudijantį dokumentą. Rajono savivaldybės administracija dėl galimai neskaidrios įmonės veiklos kreipėsi į Policijos komisariatą. Šį atvejį savivaldybės įmonės UAB „Gedmina“ direktorius D. Grigalis pakomentavo taip:

„Policijos tyrėjai paėmė trejų metų finansinius ir visus kitus įmonės veiklos dokumentus. Po beveik metus trukusio tyrimo savivaldybė gavo Policijos komisariato išvadą, kad jokių pažeidimų nenustatyta.

„Gedminoje“ visada išduodamas kasos aparato čekis. Klientui paprašius, prie mokėjimo dokumentų pateikiame ir sąskaitą-faktūrą, kurioje prekės bei paslaugos išvardinamos atskirai. Tai praverčia, kai teismo keliu sprendžiami įvairūs paveldėjimo klausimai, ir reikia pateikti laidojimo išlaidas pagrindžiančius dokumentus. Arba neretai sąskaita reikalinga draudimo kompanijoms, kurios apmoka laidotuvių išlaidas.

Kartą teikėme paslaugas moteriai, kuri neteko vyro, liko trys mažamečiai vaikai. Kadangi pora dirbo užsienyje, darbovietė pažadėjo kompensuoti visas laidotuvių išlaidas. Tačiau mirusįjį moteris šarvojo ne „Gedminoje“, o vienoje iš rajono bendruomenių salių. Ir kai ji ten paprašė sąskaitos už paslaugas bei patarnavimus, sulaukė neigiamo atsakymo. Atvykusi į „Gedminą“, verkdama prašė, kad sąskaitą išrašytume mes, deja, to padaryti negalėjo­me“.

Anot direktoriaus, jei, pasi­naudojus įmonės paslaugomis, iškyla klausimų dėl jų kainos, apmokėjimo ar kitų dalykų, reikia kreiptis nedelsiant.

„Tuo pačiu noriu paaiškinti, jog Gedmina“ neteikia nešėjų, giedojimo bei puošimo gėlėmis paslaugų. Tačiau artimiesiems pageidaujant, galime pasiūlyti šias paslaugas teikiančių įmonių kontaktus arba  jas užsakyti. Atsiskaityti būtina paslaugų teikėjams“, - sako D. Grigalis.

Skaudžiausia tema – pinigai 

„Išanalizavus finansinius do­kumentus, reikia pripažinti, jog UAB „Gedmina“ daug metų dirbo nuostolingai. Tačiau paskutiniuosius trejus įmonės veikla duoda pelno. Tiesa, jis nėra labai didelis, vidutiniškai 3-5 tūkst. eurų, ir tai toli gražu nepadengia per daugelį metų susikaupusių skolų tiekėjams. Bet per šiuos trejus metus su tiekėjais už visas prekes bei paslaugas atsiskaityta 100 proc. Labai tikiuosi, kad ir šiuos pavyks baigti pelningai bei sumažinti skolas.

Pradėjęs dirbti „Gedmino­je“, iškėliau tikslą grąžinti įmo­nei finansinį stabilumą. Iš pra­džių teko peržiūrėti visas sutartis, kai kurias nutraukti arba derėtis dėl mažesnių kainų. Pavyzdžiui, sumažinę tiekiamos elektros energijos galią, atsisakėme elekt­ros priežiūros paslaugos, kuri įmonei kainavo nemažus pinigus. Ieškojome ir nuolat ieškome naujų tiekėjų, kurie pasiūlytų prekių įvairovę ir palankesnes kainas. Pavyzdžiui šiuo metu turime karstą, kuris kainuoja vos 65 Eur“, - sako „Gedminos“ vadovas.

Darbo užmokestis

Anot D. Grigalio, neretai pasigirsta komentarų, kad įmonėje didelės algos, ypač administracijos.

„Nei aš, nei vyr. buhalterė negauname net vidutinio šalies atlyginimo. Duobkasiams mokame už 0,75 etato nuo minimalios algos ir papildomai už kiekvieną iškastą duobę: vasarą - 6 Eur, žiemą - 10 Eur.  Be savo darbo, duobkasiai dar ir budi bei padeda vairuotojui, kai reikia įkelti ar iškelti palaikus. Tik po pusę etato turi sanitarai, kurių pareiga - atlikti sanitarinį mirusiojo palaikų paruošimą. Už kiekvieno kūno sutvarkymą papildomai mokama po 8 Eur. Tačiau reikia atsiminti, jog nuo priedų taip pat yra atskaičiuojami mokesčiai, tad į rankas darbuotojai gauna mažiau.

Kai kurie darbuotojai 24 valandas per parą, septynias dienas per savaitę nuolat yra budėjimo režime - tai paslaugų organizatorė ir vairuotojas. Tačiau dėl sunkios įmonės finansinės padėties už budėjimą papildomai jiems nemokama. Nepaisant to, jie yra pasirengę suteikti būtinas paslaugas bet kuriuo paros metu. Tad jei tik leistų finansinės galimybės, įvertinant darbo krūvį, sąlygas bei rizikos faktorius, darbuotojams pakelčiau algas“, - teigia UAB „Gedmina“ direktorius.

Pavojingos darbo sąlygos 

„Kai kuriuose rajono miesteliuose viešai reklamuoja­mos bendruomenių salių teikiamos mirusiojo rengimo bei šarvojimo paslaugos, nors tam reikalingas leidimas-higienos pasas. Tačiau noriu akcentuoti, jog tik viena „Gedmina“ rajone gali teikti mirusiojo aprengimo (paruošimo) paslaugą. Į ją įeina viso kūno maudymas, sausinimas, nagų kirpimas, apskutimas (vyrų), žaizdų, pragulų užtvarstymas, ištepimas specialiu skysčiu, veido kosmetinis paruošimas, galūnių atkūrimas, aprengimas ir įkėlimas į karstą.

Visos mirusiojo paruošimo procedūros yra fiziškai ir morališkai labai sunkios, beje, kartais ir tiesiogiai pavojingos sveikatai. Juk mirties liudijime nurodomas tiktai kodas. Vėliau gali paaiškėti, kad, pavyzdžiui, velionis sirgo atvira tuberkuliozės forma. Pasitaiko ir pradėjusių irti palaikų“, - darbo specifiką atskleidžia įmonės vadovas.

Kur pigiausia? 

D. Grigalis apgailestauja, jog žmonės dažnai pasiduo­da įtikinėjimams, neva „Gedminos“ paslaugos yra labai bran­gios, ir ragina, esant būtinybei, ateiti bei viską sužinoti realiai.

„Neretai man sako, jog kiti, teikiantys laidojimo paslaugas, neva nemokamai nuveža mirusįjį į Tauragę, palaukia, kol palaikus paruoš, vėl už dyką parveža. Tačiau nemokamų paslaugų nebūna. Jeigu mirusiojo šeima patiria finansinių sunkumų, visada ieškome kompromisų, nuolaidų“, - aiškina direktorius.

Privalumai

Pasak D. Grigalio, vienintelė „Gedmina“ iš visų įmonių rajone, teikiančių šarvojimo paslaugas, turi specialų šaldytuvą, kuriame mirusiojo kūną galima laikyti iki septynių parų. Tai aktualu, kai mirusiojo artimieji yra išvykę į užsienį. Jeigu žmogus miršta savaitgalį ar nakties metu, nebūtina laukti ryto, užtenka susisiekti su „Gedmina“, ir palaikai bus pervežti į šaldytuvą.

„Įvairių vertinimų sulaukiame dėl naujų, mums dar ne­įprastų priemonių - kompiuterio, projektoriaus, įgarsinimo aparatūros - įsigijimo. Tai nėra vien prašmatnioms laidotuvėms skirtos priemonės. Jų pageidauja artimieji, organizuojantys netradicines katalikiškas artimojo palydėjimo iškilmes. Todėl stengiamės neatsilikti nuo kitų tokias pat paslaugas teikiančių įmonių. Beje, projektorių, kompiuterį, įgarsinimo aparatūrą galima išsinuomoti ne tik laidotuvėms, bet ir kitiems renginiams“, - sako D.Griga­lis.

Bendruomenių salių įtaka

Anot „Gedminos“ vadovo,  kaimų ir miestelių bendruomenių salės tampa tarsi jų konkurentai. Gal taip yra dėl to, svarsto D. Grigalis, kad visuomenės sveikatos specialistai parapijų ir bendruomenių salių negali tikrinti, nes jos nėra registruotos Mokesčių inspekcijoje, kaip vykdančios tokią veiklą. Nors ir pripažįsta, jog be leidimo-higienos paso mirusiuosius šarvoti draudžiama.

„Tuo tarpu „Gedminą“ įvairios įstaigos tikrina kas pusmetį: tiek finansinę padėtį, tiek higienos normas, tiek kitus dalykus. Dirbame legaliai, todėl ir tikrina“, - sako D.Grigalis.

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.