Baigiasi antri naujosios savivaldybės tarybos kadencijos darbo metai, tačiau rajono gyventojai sako kol kas nematantys akivaizdžių valdžios darbo rezultatų, o kiekvieno susitikimo metu girdintys tik pagyras, kad viskas gerėja. Apie tai, kas jau padaryta, kam pritrūko laiko ir kokie užmojai laukia ateinančiais metais, kalbamės su Šilalės savivaldybės administracijos direktoriumi Raimundu VAITIEKUMI.

- Savivaldybės administracijos direktoriaus parei­gos Jums atiteko pirmą kar­tą. Ar užteko kituose dar­buose sukauptos patirties, ar priėmė­te jas kaip iš­šūkį?

- Kiekvienas naujas darbas yra iššūkis, tačiau 18 metų patirtis valstybės tarnyboje niekur nedingo. Ypač daug davė 2009-2010 m. eitos Tauragės apskrities viršininko pareigos. Administracinis darbas man nėra naujas dar ir todėl, kad savivaldybėje nesu naujokas. Pradėjau dirbti 1996 m. - buvau Švietimo skyriaus vedėjo pavaduotoju, vėliau - Vietinio ūkio skyriaus vedėju, dvi kadencijas buvau renkamas vicemeru.

Administracijos direktoriaus darbe daugiausiai laiko atima dokumentų analizė - kasdien jų gauname apie 100, į visus įsigilinti neįmanoma, tačiau gyventojų prašymus stengiuosi nagrinėti itin atidžiai.

- Tada kaip paaiškintumėte tai, jog net 7 proc. gyventojų prašymų savivaldybės tarnautojai nepajėgia iš­nagrinėti laiku: trūksta kompetencijos, žinių, o gal atsakomybės?

- Ką galime pataisyti, jau taisome. Visada maniau, kad užtenka pasikalbėti, pasakyti, jog į vėluo­jančius raštus dėmesį atkreiptų skyrių vedėjai, tačiau akivaizdu, kad to yra per mažai. Reikia imtis griežtesnių priemonių.

Esame susitarę su skyrių vedėjais, kad jei savivaldybės darbuotojas turi uždelstų atsakyti raštų, nei atostogų, nei į komandiruotes jo neišleidžiame. Pirmadieniais, per skyrių vedėjų susirinkimus, analizuojame priežastis, dėl kurių atsakymai dar nėra išsiųsti. 

- Neseniai Lietuvos laisvosios rinkos institutas paskel­bė savivaldybių indek­są. Šilalės užimta vieta o­p­timizmo nekelia – tarp 54 ma­žųjų savivaldybių esame 50-oje vietoje. Kas lėmė, kad valdžios sprendimai vertinami taip blogai?

- Rajono verslininkų konferencijoje dalyvavęs ekonomistas Gi­tanas Nausėda pabrėžė, jog Ši­lalė nėra išskirti­­nė - pagal daugumą rodik­lių esame per vidurį. Deja, apie užsienio investicijas nieko gero pasakyti negalima. Jų mažai. Bet ir daugiau būti kažin ar gali. Esame kaimiška savivaldybė, neturime dujų ir geležinkelio, o stambiam verslui to labai reikia. Jiems nepalankus ir gyventojų mažėjimas.

Duok, Dieve, kad per visą kadenciją atsirastų bent vienas užsienio investuotojas. Nes tikėtis, jog pagal užsienio investicijas pasieksime bent šalies vidurkį, tikrai neverta.

Mūsų pagrindinis tikslas - išsaugoti esamas įmones, vie­ti­nius verslininkus, kad jie neuždarytų savo verslo, kaip jį Lietuvoje uždarė „Coca Cola“, „Estrela“ gamintojai. Bū­tų pui­­ku, jei vietos verslinin­kai galėtų investuoti, kaip inves­tuoja „Šilalės agro“, Anta­no Druk­teinio bend­rovė „Rai­­vida“, prekybos cent­ro „Norfa“ savininkai. Tai irgi vers­lo plėt­ra, ir rajono biudžetas praturtės gyventojų pajamų, nekilnojamojo turto, kitais mokesčiais. Indeksuose daug pliusų tokios investicijos mums nepridės, bet verslo mažėjimo nebus ir žmonės tai jaus.

- Baigiantis antriesiems darbo metams, laikas būtų prisiminti pažadus. Tu­rėjo­te nemažai užmojų pakeisti savivaldybės administracijos bei seniūnijų darbo organizavimą, įgyvendinti biudžetinių įstaigų personalo pertvarką. Ką pavyko padaryti, o kokių planų jau galbūt atsisakėte?

- Visuomeninio judėjimo „Ši­lališkiai“ rinkimų programa visada po ranka, kad neužmirščiau, ką esu pasižadė­jęs. Pirmas punktas joje - nemažinti seniūnijų skaičiaus. To ir nesiruošiame daryti, nors žmonės visko pakalba. Galiu garantuoti, jog ir nerimas dėl Žadeikių nepagrįstas. Taip, jau treji metai vieną po kito skelbiame konkursą seniūno vietai užimti, dabar tokia pat prob­lema kilo ir dėl Laukuvos seniūno pavaduotojo. Deja, kan­didatų neturime, nes, prieš dalyvaujant konkurse, rei­kia išlaikyti valstybės tarnybos testą ir vadovo kompetencijos egzaminą. Gali būti, kad, keletui nepasisekus, kiti bijo bandyti. Bet dėl to ir skelbiame konkursą, kad tikimės seniūną rasti.

Permainos savivaldybės ad­ministracijoje vyksta nuolat, nes to reikia, kad dirbtume geriau ir efektyviau. Ne visada svarbiausias dalykas yra patirtis - įsitikinome, jog jauni specialistai dirba greičiau bei kūrybingiau. Ruošiant įsa­kymus, savivaldybės tarybos sprendimų projektus, yra daug techninio darbo ir tik nuo darbuotojo sugebėjimų priklauso, per kiek laiko jį galima padaryti. Daug ką keičia moderniosios technologijos, o vyresnio amžiaus žmonėms, nors ir sukaupusiems didelę patirtį, ne visada pavyksta įvaldyti sudėtingas kompiuterines programas.

Sumažinę 15 etatų, nesu­sto­­sime. Dar­buo­tojams iš­ėjus, nau­­jų nepriimame, tie­siog likusiems per­skirs­tome darbus. Prieš keletą dienų atsisveikino­me su dar viena Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus darbuotoja, laimėjusia konkursą Klai­pėdoje. Mažėja mo­kinių, mažėja mo­kyklų, turi mažėti ir valdininkų.

Kol įgyven­dinome daug in­vesticinių pro­jektų, reikė­jo daugiau dar­buoto­jų Inves­ti­cijų ir sta­tybos skyriuje. Dabar projektų mažiau, nes sumažėjo Europos Są­jungos parama, to­dėl teko koreguoti ir šio skyriaus specialistų skaičių. Jau seniai kalbu, jog šiam skyriui rei­­kėtų dar vieno architekto, todėl teks peržiūrėti ir visą skyriaus struktūrą. Permainos neaplenks ir ki­tų skyrių.

- Pakalbėkime apie savivaldy­bės biudžetą. Ko­kia padėtis šiuo metu, ar pajamos surenkamos pagal planą? Biu­džetinių įstai­gų dar­buotojų darbo užmokestis ir įs­taigų išlaikymas numatytas tik dešimčiai mėnesių. Gal planuojama padidinti trum­palaikius finan­si­nius įsipareigoji­mus?

- Rajono biudžetas tikrai nėra labai blogas, bet meluočiau, jei sakyčiau, kad geras. Plano nevykdome, nes šiemet nesurinkome apie 300 tūkst. eurų gyventojų pajamų mokesčio. Planų nevykdome dėl to, jog rajone iš tik­rųjų gyventojų yra mažiau nei rodo Statistikos departamento skaičiai, pagal kuriuos Finansų ministerija sudaro pajamų surinkimo planą.

Tačiau metus baigsime be didelių skolų, visiems darbuotojams išmokėsime gruodžio mėnesio avansus ir atlyginimus. Šiemet Švietimo ir mokslo ministerija neperskaičiavo mokinio krepšelio, todėl nereikėjo valstybei grąžinti pinigų už išvykusius moksleivius. Lapkričio mėnesį taryba visoms mokykloms paskirstė krepšelio likučius, todėl mokytojai gaus gruodžio mėnesio atlyginimus, o didžiosios gimnazijos bei progimnazija dar galės nusipirkti ir po vieną naują kompiuterių klasę su baldais.

Šiemet skelbėme konkursą savivaldybės ilgalaikėms paskoloms refinansuoti. Turime apie 4 mln. Eur paskolų, paimtų su maždaug 4 proc. metinėmis palūkanomis. Dabar palūkanos sumažėjo iki 1 proc., tad per metus sutaupysime apie 120 tūkst. Eur. Ir dar sumažinome paskolų grąžinimo terminus.

Džiaugiuosi, kad savivaldy­bių reitingo sudarytojai mūsų rajonui daugiausiai taškų skyrė už biudžeto naudojimą, nes visos lėšos iš savivaldybės išeina tik per viešųjų pirkimų konkursus. Dabar tai ypač naudinga, nes darbų kainos per konkursus sumažėja dvigubai. Štai Dirkintų gat­vės rekonstrukcijos sąmata siekė 309 tūkst. Eur, o konkursą laimėjusi organizacija ją rekonstruos už 147 tūkst. Eur. Įmonės stengiasi atlikti darbus kuo pigiau, kad tik galėtų gauti užsakymų, įdarbinti žmones, susimokėti mokesčius. Ir mums tai naudinga.

- Bet nukenčia darbuotojų atlyginimai, o biudžetas surenka mažiau gyventojų pajamų mokesčio. Ar jau žinote, koks bus 2017 m. rajono biudžetas? Taryba vien kelių priežiūrai ir plėtrai ateinantiems metams prisiėmė daugiau kaip 400 tūkst. Eur įsipareigojimų. Nesibaiminate, jog politikai gali prarasti saiką?

- Gal, iš šono žiūrint, ir atrodo, kad įsipareigojimus politikai priima lengvai. Bet iki to vyksta svarstymai bei diskusijos, analizuojame finansinius srautus, aiškinamės, ar sugebėsime įgyvendinti įsipareigojimus. Tikiu, jog visi mūsų taryboje esantys politikai supranta, ką daro, ir jaučia politinę atsakomybę už savo sprendimus.

Valstybės biudžetas dar nepatvirtintas, todėl tikslių ateinančių metų savivaldybės biudžeto skaičių kol kas nežinome. Bet jau turime pranešimus apie ministerijų skirstomą finansavimą ir jie rodo, kad ateinančių metų biudžetas bus bene toks pat, koks ir šių, todėl manau, jog gyvensime panašiai. Jei pernai taryba patvirtino asignavimus 11 mėnesių darbo užmokesčiui bei 10 mėnesių „Sodros“ įmokoms, tai gyvenimas parodė, kad šiemet lėšų pritrūko tik nedaugeliui įstaigų.

Neplanuojame ir tikrai nedidinsime jokių - nei trumpalaikių, nei ilgalaikių - įsipareigojimų. Šiemet tas negresia, nebent iškiltų būtinybė daugiau prisidėti prie investicinių projektų finansavimo. Bet tie pinigai vėliau grįžta į biudžetą. Stengiamės paskolų imti kuo ma­žiau, nes per daug skolintis nega­lime ir dėl griežtų limitų.

- Mūsų rajonas sparčiai nyksta - jaunimas išvažiuoja, mažėja mokinių, darbingo amžiaus gy­ven­tojai emig­ruoja. Ko, Jūsų manymu, rei­kėtų imtis, kad Šilalė netaptų visiškai merdinčiu miesteliu? Ar sutinkate, nors tik­rai niekas nesako, jog šito visai nereikia, kad nei brangūs fontanai, nei stadionai, nei tuo labiau tiltai, vedantys į niekur, nesulaiko gyventojų čia likti?

- Emigracija į užsienį iš Ši­lalės nėra didelė, jaunimas „emigruoja“ į didžiuosius mies­tus. Išvyksta studijuoti ir negrįžta, nes visi tėvai sako tą patį: „Matai, kaip mes sunkiai kaime dirbame. Kabinkis, kiek įmanydamas, į gyvenimą mieste ir negrįžk į kaimą“.

Praėjusią savai­tę susitikome su seniūnijų darbuotojais, seniūnaičiais. La­biausiai mažėjanti yra Kal­tinėnų seniūnija: šiemet ten mirė 44, dar 16 išvažiavo gyventi kitur. O gimė tik 15 vaikų. Taigi per metus Kalti­nėnų seniūnija neteko 60 gyventojų, o atsinaujino vos ketvirtadalis.

Gyventojų mažėjimas yra visos Lietuvos problema, ir be bendrų valstybės sprendimų rezultatų Šilalėje nebus. Žmo­nėms neužtenka turėti darbą, jie nori ir kultūringai leisti laisvalaikį, kad galėtų pasivaikščioti su šeima ramioje vietoje, pailsėti nuo miesto triukšmo. Jei norime, jog jie čia liktų, reikia ir baseino, ir stadiono, ir sutvarkytų gatvių, nes siekiame gyventi gražiai bei patogiai. Kur vedame svečius, kai jie atvyksta į Šilalę? Vasa­rą - prie fontano, tvenkinio, parodome bažnyčią, bend­ruomenių parką, tai tas vietas ir turime tvarkyti.

- Ekonomikos analitikų teigimu, verslo plėtra daug priklauso ir nuo asmenybių savivaldybėse, nuo to, kaip tvarkosi savivaldybių administracijos. Ką mūsų rajono valdžia gali padaryti, jog iš rajono neišvažiuotų paskutiniai darbingo amžiaus mokesčius mokantys žmonės?

- Yra žmonių, kurie važiuoja dirbti į Klaipėdą, kitus miestus, bet gyventi nori Šilalėje. Džiaugiamės, kad mūsų rajone nedarbo lygis yra mažiausias Tauragės apskrityje, bet įmonių vadovai jau skundžiasi, jog trūksta darbo jėgos. Ar jie gali mokėti didesnį atlyginimą - štai kur klausimas. Tai yra esminis dalykas.

Ką mes galime padaryti? Pirmiausia - netrukdyti verslui. Jei jis prašo pagalbos ir galime padėti, privalome tą padaryti. Apie Šilalę dar turime vieną kitą laisvos valstybinės žemės gabalėlį, dabar formuojame sklypus. Perduosime juos Valstybiniam žemės fondui, kuris skelbia aukcionus. Tegul žmonės nusiperka ir juos naudoja: gal įkurs kokį verslą, o ir laukas nedirvonuos, savivaldybė gaus žemės mokestį.

- Iki kadencijos pabaigos liko šiek tiek daugiau nei dveji metai. Kasdienių reikalų bus daugybė, o ar turite išskirtinių planų - tokių, kuriuos įgyvendinus, žmonės galėtų Jūsų darbą prisiminti?

- Mano pagrindinis siekis - sustyguoti administracijos darbą taip, kad savivaldybės darbuotojai taptų pavyzdžiu gy­ventojams: laiku ateitų į darbą, atiduotų jam visas jėgas ir visas kūrybines galias, laiku išeitų, nevėluotų vykdyti savo įsipareigojimų. Turiu omenyje ne tik tuos, kurie dirba savivaldybės pastate, bet ir seniūnijose, visose įstaigose. Deja, matome, jog pareigingumo dar labai trūksta, o gyventojų skundai yra išties pagrįsti. Kai savivaldybės darbuotojai nesilaiko nustatytos darbo tvarkos, o nuvažiavęs į seniūniją randi ją pustuštę, pasiteisinimas, kad seniūnas išvyko į Šilalę, pavaduotoja atostogauja, o buhalterė išvyko į seminarą, nieko nesako - aišku, jog darbas nevyksta. Gal dokumentus ir galime sutvarkyti vėliau, bet dirbame žmonėms, esame matomi, todėl darbo metu po parduotuves vaikščioti negalime.

Suprantu, kad visiems atsi­randa reikalų tose įstaigose, kurios vakarais nedirba, bet apie tai kiekvienu atveju turi žinoti tiesioginiai darbuotojų vadovai. Mano tikslas yra sustyguoti savivaldybės administracijos darbą taip, jog žmonėms dėl savivaldybės darbuotojų nekiltų jokių abejonių ir blogų minčių. Valstybės tarnautojas yra valstybės atstovas ir savo pa­reigas privalo vykdyti taip, kaip iš jo reikalaujama - nesvarbu, ar į savivaldybę ateina verslininkas, ar socialiai remtinas žmogus.

Kadencijos pradžioje savivaldybėje pastatėme dvi vaizdo stebėjimo kameras. Tai - drausminanti priemonė: ne kiekvieną rytą įsijungiu, bet tikrai pažiūriu. Jei darbuotojas pavėlavo daugiau kaip 10 minučių ar išėjo iš darbo anksčiau ir apie tai nežino skyriaus vedėjas, turime imtis priemonių.

Nesu griežtas, tačiau esu reik­lus žmogus. Pats stengiuosi būti pavyzdžiu ir iš kitų, nepamiršdamas žmoniškumo, to reikalauju.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Viena dažniausių ugniagesių iškvietimų priežasčių – dūmtraukyje degantys suodžiai. Tokio pobūdžio skambučių pagalbos numeriu padaugėja, vos tik prasideda šildymo sezonas. Ugniagesiai rekomenduoja dūmtraukius valyti ne rečiau kaip kas tris mėnesius. Deja, neretas namo savininkas tuo pasirūpina vos kartą per metus. O kai kuriuose kaminuose suodžiai būna nevalyti ir dvejus-trejus. Tačiau toks abejingumas kelia didelį pavojų.

„Užkūrus krosnį, į vidų plūstelėjo dūmai. Iš pradžių maniau, jog kas nors sugedo. Nuėjau patikrinti į palėpę ir tada pastebėjau, kad visas kaminas sutrūkinėjęs ir net matosi ant tinko juodos dėmės, tarsi liepsnų liežuviai. Išsigandau, jog gali kilti gaisras, todėl ėmiau ieškoti kaminkrėčių. Jie atvykę pasakė, kad iki gaisro trūko labai nedaug. Atsivežę daugybę įvairių įrankių, vyrai išvalė kaminą, krosnį ir dar davė gerų patarimų, kaip bei kuo kūren­ti, jog kaminas mažiau kimštųsi. Pasak jų, tradicinis kros­nies valymas, vien tik atida­rius kamino ertmes, neduoda tokios naudos, kaip viso kamino kruopštus išvalymas. Po jų apsilankymo iškart kitaip krosnis ėmė traukti“, - pasakoja viena Šilalės rajono gyventoja.

Dūmtraukiuose užsidegan­tys suodžiai kiekvienais metais kelia didžiulį pavojų dau­geliui namų. Šilalės priešgais­rinės gel­bėjimo tarnybos (PGT) Vals­ty­bi­nės priešgaisrinės prie­žiū­ros poskyrio viršininkas Rus­lanas Pačkovskis patvirtino, jog vien per šių metų 11 mėnesių dėl degančių suodžių ugniagesiai buvo kviesti net 22 kartus.

„Šiemet apskritai gaisrų ky­la daugiau. Degantys suodžiai nėra iškart priskiriami gaisro kategorijai – jei ugnis neišplinta už kamino ribų, tai mes vadiname pagalba buity­je. Tačiau akivaizdu, kad apie trečdalio mūsų išvykimų priežastis – suodžiai“, - teigia ugnia­gesys.

Sumažėjusi dūmtraukio trau­ka, prastai deganti ugnis, pro kamino įtrūkimus rūkstantys dūmai – tai požymiai, kurie rodo, jog gali būti susikaupusių suodžių, kuriuos bū­tina nedelsiant valyti. Gais­rininkas pabrėžė, kad neužtenka vien išvalyti kamino ertmę prie krosnies – reikia ilgu šepečiu iššveisti kaminą iki pat viršaus. O kasmetinis kamino balinimas gali padėti greičiau pastebėti atsiradusius įtrūkimus.

„Būna, jog dūmtraukis yra senas, o gyventojai pasistato naują brangų šildymo įrenginį. Jis gali netikti prie seno kamino, todėl jo įrengimą geriausia patikėti specialistams, ku­rie viską padarys pagal šildymo įrenginio gamintojo re­komenda­cijas. Taip pat svarbu, jog būtų kūrenama tinkamu ku­ru: jei krosnis skirta kūrenti malkomis bei anglimi, tai jokiu būdu negalima rinktis kito kuro. Be abejo, malkos turi būti kuo sausesnės“, – pataria R. Pač­kovskis.

Jis primena, kad, vos užsidegus suodžiams, būtina nedelsiant skam­binti bendruoju pagal­bos telefonu 112, nes kyla grėsmė, jog užsilieps­nos na­mo stogas.

Pasak Šilalės PGT Valsty­bi­nės priešgaisrinės priežiūros poskyrio viršininko, netvarkingus namų savininkus bandoma tramdyti baudomis, mat nevalytas kaminas yra priešgaisrinių saugos taisyk­lių pažeidimas, už kurį gali būti skiriama bauda nuo 7 iki 72 eurų.

„Kartais namų savininkai suo­džius už­gesinusiems ugniagesiams prisipažįsta, jog esą ketino „valyti kaminą rytoj“. Kai kurie guodžiasi, kad nėra kam šito darbo atlikti, o patys susitvarkyti nepajėgia. Tačiau vis dar atsiranda tikrai nerūpestingų šeimininkų, kurie tvirtina jau kokius penkerius metus nieko nedarę ir nesulaukę jokio gaisro, todėl tikėjęsi, kad saugiai gyvens dar tiek pat. Norisi manyti, jog galbūt taip mąstančius sutramdyti padės nuo sausio didėsiančios baudos. Nepaisant visko, užsidegus suodžiams, būti­na tuoj pat kviesti gaisrinin­­kus“, – įspėja R. Pačkovskis.

Iki šių metų gruodžio 1 d. Šilalės PGT vyko gesinti 64 gaisrų. Palyginus su praėjusiais metais, šis skaičius gerokai išaugo, nes 2015 m. iš viso kilo 49 gaisrai. Šiemet iš 64 atvejų net 19 kartų degė gyvenamieji namai, 15 kartų - pagalbiniai ūkiniai pastatai. Užfiksuota 13 išvykimų dėl gaisrų atvirose teritorijose, pavyzdžiui, deginamų šiukšlių. Per 11 mėnesių užgesintos 9 transporto priemonės. Vis dar atsiranda žolės bei krūmų degintojų – šiemet dėl šios priežasties ugniagesiai kviesti 8 kartus.

„Kone 100 kartų teko atlikti gelbėjimo darbus. Į šią kategoriją įeina ir tie patys degantys suodžiai, pagalba autoįvy­kio metu, taip pat padedame „greitosios“ medikams išnešti sun­kiasvorius ligonius. Ži­nant kai kuriuos itin pras­tus mūsų rajono ke­­lius, prisieina  iš purvynės vaduoti ir įklimpusius medikų automobilius.

Mūsų tarnyba džiau­giasi naujesniais ekonomiškais automobi­liais, tačiau dėl pra­­­­va­­žu­mo vis dar laikome se­ną „Zil-ą“, kuriam jau per 30 metų. Jis nepamainomas, kai reikia pasiek­ti tokią vietą, kur daugiau nie­kas neįvažiuoja“, - sako Ši­la­­lės PGT Vals­ty­binės priešgaisrinės prie­žiū­ros po­skyrio viršininkas R. Pač­­kovs­­kis.

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Vilniaus rotušėje duris atvėrė 3-ioji tarptautinė taikomojo meno mugė „Craft Vilnius‘16“. Pagrindinis jos tiks­las - pristatyti įdomiausius Lietuvos ir užsienio meni­ninkus bei naujausias taikomojo meno tendencijas. 

Mugė, anot organizatorių, atsirado, siekiant atsiriboti nuo vartotojiško požiūrio į taikomuosius menus, neprofesio­nalaus amatininkiškumo, išgryninti taikomųjų menų sampratą, at­metant labai giliai įsišak­ni­jusį požiūrį į keramiką, teks­tilę, juvelyrinę bižuteriją, odos dizainą tik kaip į neatsiejamą gatvės mugių atributiką. ,,Craft Vilnius” pasiryžo šviesti visuomenę, keisti požiūrį į profesionalią dekoratyviąją ir buityje naudojamą taikomąją dailę, padaryti ją prieinamą kiekvienam.

Tekstilės, juvelyrikos, stik­lo, baldų, keramikos, odos dirbinius mugėje eksponavo 102 menininkai iš Lietuvos, Latvijos, Švedijos, Turkijos, Lenkijos, Izraelio, Estijos, Vokietijos, Rusijos.

Pirmąją mugės dieną buvo atidaryta ir VII-oji tarptautinė knygrišystės paroda „Knyga/Book“, kurioje įvairių šalių odos meistrai pristatė autorinius Kristijono Donelaičio poemos „Metai“ įrišimus. Eksponuota ir Šilalės meno mokyklos dailės mokytojos ekspertės, taikomosios dailės atstovės Lai­mutės Rupšytės įrišta K. Do­nelaičio poema „Metai“.

Regina ANDRIULAITYTĖ

Lietuvos dailininkų sąjungos narė 

AUTORĖS nuotr.

Šlapimo nelaikymas – itin nemalonus sutrikimas, apie kurį vengiama kalbėti. Tačiau skaičiuojama, jog dėl to fizinį bei psichologinį diskomfortą jaučia maždaug trečdalis moterų ir apie 20 proc. vyrų. Nors tikimybė pa­tirti jo keliamus nemalonumus didėja su amžiumi, klai­dinga manyti, kad šis negalavimas vargina tik vyresnio amžiaus žmones.

Sutrikimą sukeliančios priežastys

Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Urologijos centro urologės docentės Aušros Černiauskienės teigimu, šlapimo nelaikymas aktualus net kas dešimtai 25 metų moteriai. Sulaukus 30-ies, šį sutrikimą gali turėti jau dvi iš dešimties.

Anot urologės, išskiriami trys šlapimo nelaikymo tipai. Pirmasis pasireiškia šlapimo ištekėjimu, nejaučiant noro šlapintis. Dažniausiai toks sutrikimas suaktyvėja fizinio krūvio metu: keliant sunkius daiktus, sportuojant, taip pat kosint ar čiaudint. Antras tipas - šlapimo nelaikymą gali lemti ir dirgli pūslė. Jis pasireiškia, staiga atsiradus norui šlapintis. Trečiajam tipui būdingi pirmųjų dviejų simptomai.

Pasak A. Černiauskienės, pagrindiniai šį negalavimą lemiantys veiksniai moterims yra gimdymo traumos, gimdos operacijos, vyrams – pros­tatos operacijos, abiejų lyčių atstovams – neurologinės problemos. Šlapimo nelaikymas dažniau būdingas moterims, kurios aktyviai spor­tuoja, užsiima gimnastika, taip pat rūkančioms ar turinčioms antsvorio.

Ir medicininė, ir psichologinė problema

A. Černiauskienė pastebi, jog šlapimo nelaikymas – ne tik medicininė problema. Sutrikimas kelia ir rimtų psichologinių bei socialinių sun­kumų. Nemalonus kvapas, drėg­mės pojūtis – tik dalis iš jų. Šlapimo nelaikymas trukdo užsiimti sportu, šokiais ir kitomis veiklomis.

Deja, įvairaus amžiaus vyrai bei moterys dažniau vengia apie tai kalbėti, nesigydo, apriboja savo pomėgius.

„Jaunesni žmonės yra drąsesni, tačiau dauguma vis dar gėdijasi ir delsia kreiptis į specialistus. pagalbos pradedama ieškoti tik tuomet, kai nuolatinis diskomfortas tampa nebepakeliamas“, – sako urologė.

Profilaktika ar gydymas

Sveikatos specialistai teigia, kad sumažinti šio sutrikimo riziką gali ir teisingas gyvenimo būdas, specialios mankštos, o padidinti – šlapimo takų uždegimai, rūkymas, fizinės veiklos stoka.

Moterims stiprinti tarpvietės raumenis, leidžiančius sulaikyti šlapimą, padeda vadinamieji Kėgelio pratimai (dubens raumenų mankšta). Paprastai jie rekomenduojami besilaukiančioms, tačiau yra naudingi visoms.

„Kenčiantiems nuo šlapimo nelaikymo patariama į mitybos racioną įtraukti produktų, kuriuose yra daugiau seleno, cinko, vitaminų A, C ir E, arba vartoti maisto papildų su šiomis medžiagomis. Taip pat rekomenduojama vengti papildomai šlapimo pūslę dirginančių gazuotų gėrimų, alkoholio, saldiklių ar kavos“, - pataria „BENU“ vaistinės  vaistininkė Giedrė Užusienė.

Visgi pajutus šlapimo nelaikymą, geriausia nedelsti ir kreiptis į gydytoją.

„Šis negalavimas nėra nuos­p­rendis ar neišvengiamybė. Dabar jis yra nesunkiai išgydomas – pritaikius įvairias priemones, visiškai pasveiksta 80-90 proc. pacien­tų“, – sako urologė A. Černiauskienė.

Nustačius susirgimą sukeliančias priežastis, skiriami vaistai ar specialios mankštos. Jeigu tokie metodai nepadeda, gali būti taikomas ir chirurginis gydymas. Svarbiausia - atsikratyti gėdos jaus­mo ir išdrįsti kreiptis į specialistus.

Dagnė ARMONAITĖ

Iki 2020 metų siekiama sukurti sistemą, kuri leistų teikti paslaugas bendruomenėje neįgaliems suaugusiems asmenims, turintiems proto ir (ar) psichikos negalią, vaikams bei jaunimui, turintiems proto ir (ar) psichikos negalią, bei likusiems be tėvų globos vaikams, įskaitant kūdikius. taip pat gauti pagal poreikius individualias paslaugas ir reikiamą pagalbą bendruomenėje globėjams, šeimoms, o kiekvienam likusiam be tėvų globos vaikui augti saugioje bei jo raidai palankioje aplinkoje – įtėvių, globėjų šeimose.

Nuo šių metų kovo Šilalės socialinių paslaugų namuose dirba dvi atestuotos socia­linės darbuotojos (Globėjų/rūpintojų) bei įtėvių mokymo ir konsultavimo (GIMK) specialistės Birutė Gudauskaitė-Girčė ir Donata Nausėdaitė. Jos Vaiko teisių apsaugos skyriaus prašymu ruošia globėjus/rūpintojus/įtėvius, veda tęstinius mokymus minėtoms grupėms, atlieka būsimų globėjų/rūpintojų vertinimus, teikia jiems pagalbą, sprendžiant globotinių/rūpintinių problemas. Šie­met jau parengtos keturios glo­bėjų/rūpintojų ir viena įvaikintojų šeima. Nuo lapkričio GIMK specialistės veda mokymus dar vienai grupei.

Šilalės rajone šiuo metu šeimose globojamas/rūpinamas 61 vaikas, o institucijose – 65. Mūsų rajono vaikai apgyvendinami Pajūrio vaikų globos, Šilalės socialinių paslaugų namuose, kitose globos įstaigose (Viešvilės, Plungės), kūdikiai – Klaipėdos sutrikusio vystymosi kūdikių namuose. Deja, globėjų/rūpintojų, norinčių paimti į šeimą likusį be tėvų globos/rūpybos vaiką, yra ne tiek jau daug.  Vaiko teisių apsaugos skyrius, paėmęs vaiką (-us) iš šeimos, stengiasi pirmiausia ieškoti artimųjų, galinčių laikinai jais pasirūpinti. Tiesa, dažnai tokių neatsiranda arba jie neatitinka globėjams keliamų reikalavimų, todėl vaikams nustatoma laikinoji globa/rūpyba institucijoje. 

Artėja gražiausios metų šventės – Kalėdos, kada stengiamasi padaryti gerų darbų, padėti artimui. Šiais metais nemažai vaikų, globojamų/rūpinamų institucijoje, vyks sutikti švenčių į šeimas. GIMK specialistės bendrauja su šeimomis, galinčiomis bei norinčiomis vaikams padaryti šventę.

Kviečiame nelikti abejingiems ir galinčiuosius pasiimti vaiką laikinai pasisvečiuoti į šeimą kreiptis į Vaiko teisių apsaugos skyrių. Kartu su prašymu reikia pateikti savo asmens dokumentą, pažymą iš sveikatos priežiūros įstaigos. Jūsų namuose apsilankę GIMK specialistai įvertins Jūsų galimybes bei sąlygas ir pateiks Vaiko teisių apsaugos skyriui išvadą. Skyrius, patik­rinęs Jūsų teistumus, paruoš galutinę išvadą, kuri bus pateikiama institucijai, iš kurios imsite vaiką, ir Jums.

O gal esate nusprendę tapti globėjais/rūpintojais? Tuomet Vaiko teisių apsaugos skyriui turite pateikti prašymą, savo bei asmenų virš 16 metų, gyvenančių kartu su Jumis, dokumentų kopijas, pažymą apie sveikatą, kitus dokumentus (santuokos, ištuokos liudijimo kopijas bei kt., pagal reikalingumą). Skyrius tikrina Jūsų ir kartu su Jumis gyvenančių asmenų virš 16 m. teistumus ir baustumus. Vaiko teisių apsaugos skyrius atlieka pradinį šeimos įvertinimą, joje apsilankydamas, ir, priėmęs teigiamą sprendimą, dokumentų kopijas pa­teikia GIMK specialistams, kurie susisieks su Jumis dėl mokymų datos.

Jeigu Jus domina tik bend­ra informacija apie globą/rūpybą ar laikiną vaikų paėmimą iš institucijos svečiuotis šeimoje, galite kreiptis į Vaiko teisių apsaugos skyrių (rajono savivaldybė, I a., 120 kab., tel. (8-449) 7-61-32) arba į GIMK specialistes, dir­bančias Socialinių paslaugų namuose, II a., 203 kab., tel.: (8-686) 3-51-29, (8-610) 0-75-42).

Birutė SRAGAUSKIENĖ 

Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja

Birutė GUDAUSKAITĖ-GIRČĖ, 

Donata NAUSĖDAITĖ

Socialinių paslaugų namų atestuotos socialinės darbuotojos

Trečiadienio vakarą Jono Basanavičiaus gatvėje, Ši­la­lėje, priešais prekybos centrą „Iki“, susidūrė „Opel“ ir „Audi“ automobiliai. Laimei, apsieita be skau­džių pasekmių - įvykio metu labiausiai nukentėjo tik ant šaligatvio stovintis jau kuris laikas nenaudojamas kios­kas.

Automobiliai susidūrė vakare, apie 17.30 val. Laimingo atsitiktinumo dėka avarijos metu pro šalį einančių pėsčiųjų nebuvo. Smūgio bū­ta stipraus – keliasdešimt met­rų į šoną nuskriejo užkliudyta šaligatviui barstyti skirto smėlio dėžė, gerokai aplamdytas kiosko šonas.

Apie įvykį policijai pranešė „Opel“ vairavusi 26-erių mergina. Ji avarijos metu nenukentėjo, kaip ir kioskan įlėkusios „Audi A4“ vairuotojas (gim. 1993 m.).

Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovė Rū­ta Janavičiūtė informavo, jog vairuotojai užpildė eismo įvykio deklaraciją. Po­li­ci­jos įsikišimo neprireikė.

Pareigūnų duomenimis, „Opelį“ vairavusi mergina, išvažiuodama iš šalutinio kelio (nuo kavinės „Ugnija“), nepraleido pagrindine gatve važiuojančios „Audi“.

Pastaruoju me­tu kelius dengiantis plikledis grasina kiekvienam eismo dalyviui. Tačiau šios avarijos metu smūgio būta ypač stip­raus. Todėl gali būti, jog vairuotojai nepasirinko saugaus greičio.

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Šilalėje, Žemaitės gatvėje esantis 10 numeriu pažy­mėtas daugiabutis yra pagarsėjęs kone visame rajone. Šįkart jo gyventojai „Šilalės artojo“ pagalbos šaukėsi, gindami kaimyno interesus. Jų teigimu, kol šiukšles iš konteinerių it brangenybes namo vilkęs Simas Norbutas gydomas ligoninėje, Šilalės butų ūkio atsiųsti darbuotojai jo „turtą“ neva tempia laukan, o kas vertinges­nio – esą ir į savo namus. Kaimynų tvirtinimu, ten buvę ir gerų daiktų, kuriuos nešėsi, kas netingėjo.

Vagia turtą?

Antradienį, po pietų, „Šila­lės artojo“ redakciją pasiekė nerimastingas skambutis iš Že­maitės gatvės.

„Atvažiuokite į bendrabutį. Turėsite ir ką fotografuoti, ir ką parašyti – žmogaus daiktus krausto, kai jo paties nėra. Velka viską iš eilės“, – intrigavo neprisistačiusi moteris.

Nuvykus į bendrabutį, Šila­lės butų ūkio darbuotojas su dviem pagalbininkais rinko įvai­rius rakandus, iš pažiūros panašius į šlamšto krūvą, ir metė pro langą į kiemą. Antrame aukšte esantis butas, kuriame vyrai darbavosi, atrodė apgailėtinai: sienos nutriušusios, o baldai ir daiktai nepanašūs į tinkamus naudoti. Kambario viduryje voliojosi stiklainis su skysčiu, panašiu į kompotą - neaišku, kokio senumo. Tiesa, redakcijai paskambinusi šio namo gyventoja suskubo paaiškinti, jog ne visi kaimyno daiktai galėjo būti niekam tikę.

„Čia gyvenantis S. Norbutas šiuo metu yra ligoninėje. Kai atėjo pietų metas, Šilalės butų ūkio darbininkas, išėjęs pietauti, paliko kambario duris atrakintas. Kol jis grįžo, „padėjėjai“ iš buto tempė visokius daiktus maišais į savo namus. Ar taip galima? Mėgo tas žmogus pasirinkti iš konteinerių, rūbus vilko visus iš eilės, bet žinau, kad ir gerų dalykų buvo. Ketino pasiremontuoti kambarį, turėjo tam įrankių. Kur jie dabar?“ - piktinosi moteriškė.

Ji paaiškino, jog tarp išvežamo šlamšto buvusi įrankių dėžė su firmos „Bosch“ pavadinimu. Jos manymu, ten galėjo būti geri prietaisai, kuriuos tvarkdariai galimai ir pasiėmė.

Bute – tik tarpelis praeiti

Kaltinimus vagyste išgirdę kam­baryje besidarbuojantys vyrai tvirtino nieko nepaėmę, nes esą net nėra ko imti. Ne­gana to, atvykę teigė pirmiausia patalpas išpurškę dezinfekciniais preparatais, mat buto šeimininkas visiškai nesitvarkė.

„Ką matote dabar – tai jau niekis. Kai atvažiavau rytą, čia buvo tik siauras tarpelis praeiti, o aplink pilna šlamšto. Šio buto gyventojas iš konteinerių viską tempdavo į namus. Jau dvi pilnas priekabas šiukšlių išgabenome, dabar bent galima apsisukti. Vežame tik šiukšles, nie­kam tikusius rakandus. Pa­­liksime stalo įrankius, kai kuriuos baldus bei reika­lingus daiktus.

Sakė, kad išnešėme įrankius? Kokius? Žiū­rė­ki­te, čia visi tie jo gerieji įrankiai“, – rodė į kūjį bei kelias kitas paprastas darbo priemones Šilalės butų ūkio darbuotojas.

Jam talkinę to paties daugiabučio gyvento­jai net nusijuo­kė, išgirdę mo­ters kaltini­mus, esą jie kaž­kokius daiktus tempė į savo na­mus.

„Ką čia neši? Viskas buvo suvilkta iš konteinerių. Parsitempė lentų, iš jų lentynas buvo susikalęs“, – aiškino pavardės ne­sakęs vienas iš bendrabutiškių.

Gyveno antisanitarinėmis sąlygomis

Pakalbinti bendrabučio gyventojai patvirtino, jog vyras gyveno antisanitarinėmis sąlygomis, nieko neįsileisdavo į butą. Užsiminta ir apie tai, kad su savo sugyventine dažnai girtaudavo. Anot kaimynų, matyt, turėjo iš ko, nes žmogus gaunąs senatvės pensiją.

Buto tvarkymo darbai pradėti rajono savivaldybės Tei­sės ir viešosios tvarkos skyriaus sanitarijos inspektorės Vi­tos Monkevičienės iniciaty­va.

„Šeimininkas dabar išvežtas gydyti, paskui grįš. Ar matėte, kaip atrodo  kambarys? Dėl sąlygų jame į mus kreipėsi to vyriškio giminaičiai, prašė jam padėti. Tarp šitiek šiukšlių gali ir ligos, ir parazitai išplisti. Jei bendrabutyje kiltų gaisras, kaip iš to buto žmogų reikėtų išgabenti!“ - baisėjosi sanitarijos inspektorė.

Užsiminus apie galimą vagystę, V. Mon­ke­vičienė tik nu­mojo ranka – juk ten vien atliekos. Negana to, esą butas beveik visada būdavo nerakinamas.

„Tuo adresu į patikrinimą vykau gal tris kartus. Žmogus į sa­vo kambarį vilko viską, ką ras­da­vo. Kai sykį atėjau, kaimynai ėmė mane atkalbinėti: jūs ten neikit, ar nebijote užsikrėsti? O dabar, kai pagaliau bus tvarka, kažkas skundžiasi, kad blogai darome. Kodėl patys kaimynai nesiėmė iniciatyvos tvarkyti? Juk ir jiems kyla grėsmė apeiti visokiais parazitais. Situacija čia buvo susidariusi tikrai ekstremali. Net tualeto nebuvo įmanoma rasti – ten sukrauta daugybė daiktų, tad žmogus naudojosi kambary­je pastatytu kibiru!“ – tikino V. Monkevičienė.

Sanitarijos inspektorės teigimu, netvarka šiame daugiabutyje kažkodėl priimama kaip savaime suprantamas dalykas. Tačiau, anot specia­listės, situacija galėtų pasikeisti, jeigu susiimtų visi gyventojai.

Pareigūnų priežiūra nebūtina

Ar gali Šilalės butų ūkio darbininkai, niekieno neprižiūri­mi, daryti tvarką, pasiteiravo­me Tauragės apskrities vy­­riau­sio­jo policijos komisa­ria­­to Ko­­mu­ni­kacijos grupės spe­cia­lis­tės Rūtos Janavi­čiū­tės.

„Tokie tvarkymai vykdomi, vadovaujantis teisėtais spren­dimais. Policija tokiose situacijose dalyvauja tuomet, kai reikia suteikti pagalbą institucijoms, užtikrinant viešąją tvarką – pavyzdžiui, kai būsto savininkas, jo įgaliotinis ar kitas asmuo neleidžia vykdyti teisėtų reikalavimų kitoms institucijoms ar kai reikia kitokios pareigūnų pagalbos“, – paaiškino komisariato atstovė.

Morta MIKUTYTĖ

AUTORĖS nuotr.

Technikos ir gamtos vaikas. Taip save apibūdina 23-ejų šilališkė Eglė Bliūdžiūtė. Tikras paradoksas - gatvėje prasilenkęs su dailia šviesiaplauke, turbūt nė nepama­nytumei, jog kur kas labiau už kosmetiką ar madą jai patinka sportas, miškas ir... lėktuvai.

Iš Šilų kilusi mergina jau netrukus savo rankose laikys orlaivių pilotavimo studijų baigimo diplomą ir juo drąsiai galės nušluostyti nosis visiems skeptikams, kadaise pašaipiai klaususiems: „O ar iš viso būna moterų piločių?“

Eglė gimė ir iki penkerių metų gyveno Upynoje, vėliau su tėvais persikėlė į Šilus, lankė Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnaziją. Dar būdama vaikas, kaip pati sako, tarp savo bendraamžių jautėsi kiek kitokia: jos netraukė nei makiažas, nei kitokie gražūs mergaitiški dalykėliai.

„Buvau šiek tiek berniukiška: man labai nerūpėjo nei kosmetika, nei drabužiai, nei papuošalai ar kiti panašūs dalykai. Lankiau maironiečių būrelį bei krepšinį. Mokykloje viskas patiko, kažko išskirti negalėčiau. Paaugusi jau žinojau, kad studijuosiu techninius mokslus. Būdama gal 15-os, pradėjau galvoti apie aviaciją.  Pamenu, tada ši specia­lybė atrodė tokia tolima ir nepasiekiama“, - prisipažįsta būsimoji pilotė.

Eglės šeimoje su aviacija niekas niekuomet neturėjo jokio ryšio: abu tėvai dirba Maisto ir veterinarijos tarnyboje, brolis pasirinko statybos inžineriją, sesuo studijuoja mediciną.

Antano Gustaičio aviacijos institute, kuris priklauso Vilniaus Gedimino technikos universitetui, E. Bliūdžiūtė studijuoja orlaivių pilotavimą. Mergina jau baigia pas­kutinį, penktąjį kursą, po kurio gaus ir aeronautikos inžinerijos magistro laipsnį.

„Pasirinkau šią specialybę, nes man apskritai techniniai mokslai visada atrodė įdomūs. O lėktuvai žavėjo kaip neįtikėtinas žmogaus kūrinys. Net ir dabar, kai matau keleivinį lėktuvą, atsiplėšiantį nuo žemės, mane apima pakilus jausmas, nors puikiai žinau, kaip šį procesą galima pa­aiškinti.

Pirmaisiais metais gilinome matematikos, fizikos, che­mijos žinias. Specialybės dalykai prasidėjo tik antrame kurse. Tiesa, visus penkerius metus būsimieji pilotai mokosi avia­cinės anglų kalbos. Be jos aviacijoje – nė iš vietos. Sunkių dalykų man asmeniškai nebuvo, tačiau turėjome tokias paskaitas kaip teisė, ekonomika, kurios galbūt buvo mažiau įdomios. Įdomiausia buvo gilintis į varik­lių, lėktuvo konstrukciją. Kai pats sieki sužinoti daugiau šioje srityje, mokytis tik­rai nėra sunku.

Mūsų grupėje yra dvidešimt studentų, tarp jų esu vienintelė mergina. Diskrimina­cijos nejaučiu, visiems pana­šiai sekasi, visi darome panašias klaidas. Žinoma, juokelių visada pasitaiko, bet mū­sų grupė jau tokia yra – arba supranti juokus, arba liksi vienas. Juk būtų labai nuobodu, jei visą laiką viską priimtumei rimtu veidu. Tačiau nors ir pajuokaujame, svarbiausia, jog visada galiu būti tikra, kad grupės draugai bet kokioje situacijoje mane palaikys ir užstos.

Praktiką atliekame Kyviškių aerodrome. Jos metu skrai­dome mokomaisiais lėktuvais CESSNA 152 ir CESSNA 172. Iš pradžių - su instruktoriumi, vėliau mus paleidžia skristi savarankiškai. Po to laukia maršrutai, kuriuos susidarome patys ir skrendame pagal žemėlapį. Tokiu būdu aplankiau Uteną, Ukmergę, Aly­tų, kur šiaip niekada nesu buvusi. Žinoma, net nekalbu apie tai, kokia nuostabi Lietuva atrodo iš viršaus. Instruktoriai mums kartoja, jog tai yra geriausi mūsų skrydžiai, nes keleivinių lėktuvų pilotai tiek nepamato. Taip pat turime skrydžius simuliatoriuje, tačiau realių skraidymo valandų yra daug daugiau.

Pilotų skrydžių praktika neįmanoma be įvairių juokingų atsitikimų. Pavyzdžiui, pasi­taiko, kad studentai pasiklysta maršrute. man, beje, šio ,,smagumo‘‘ neteko patirti. Pradedant skraidyti, dažnai kyla keblumų, vedant radijo ryšį, todėl skrydžių vadovai iš studentų prisiklauso keisčiausių dalykų. Kartais Kyviškių kilimo-tūpimo taką bando pereiti vietiniai gyventojai. Žiūrėk, jau ruošiesi tūpti, o staiga matai, kaip kažkas su maišeliu rankose žingsniuoja per taką. Tokiu atveju, žinoma, nesileidžiame. Vieną kartą mane nustebino šuo, kuris, pamatęs lėktuvą, sustojo ir laukė prie tako, kol nutūpsiu. Gyvūnams nereikia jokių ženklų, jie ir taip supranta, jog bėgti per taką nėra labai protinga mintis“, - apie studijas bei pirmuosius skraidymus pasakoja Eglė.

Ji juokiasi, kad anksčiau jos kelyje pasitaikydavo nemažai nustebusių smalsuolių, kuomet ji pasakydavo, jog skraido. Tačiau apie tai aviacijos studentė turi tvirtą nuomonę.

„Manau, kad jau laikas pamiršti žodžių derinį ,,moteris pilotė‘‘. Kodėl ne tiesiog pilotė? Labai džiugu, jog kai kurios avialinijos net konkuruoja tarpusavyje, siekdamos įdarbinti kuo daugiau moterų. Štai viena britų aviakompanija, siekdama paskatinti moteris skraidyti, netgi sukūrė specialią programą. Tai nereiškia, kad moterys yra geresnės ar blogesnės pilotės. Tai reiškia, jog metas liautis skirstyti specialybes į vyriškas ar moteriškas. Galiu patvirtinti, kad lėktuvui visiškai vienodai, ar jį valdo moteris, ar vyras.

Be abejo, situacija po truputį keičiasi. Ir jei žmonės vis dar dažnai nustemba, kai pasakau, ką studijuoju, tai tik gerąja prasme. Kai kurie paklausia, ar iš viso būna moterų piločių. bet tai yra normalu, nes keleiviai kartais per visą skrydį taip ir nesupranta, kad juos sėkmingai nuskraidino būtent mergina ar moteris. Tikiu, jog ateityje moterų, dirbančių šioje srityje, skaičius išaugs“, - neabejoja Eglė.

Po studijų E. Bliūdžiūtė sako būtinai norinti dirbti pagal specialybę. Tačiau pripažįsta, kad pasitaiko situacijų, kai tik studijų metu studentai suvokia, jog nenorės pilotuoti orlaivių arba, tarkime, atsiranda sveikatos problemų. Tokiu atveju, anot Eglės, baigus mokslus, jie gali įsidarbinti civilinės aviacijos administracijoje, antžeminio aptarnavimo įmonėse ar įvairių avialinijų biuruose.

„Galimybių tikrai yra įvairių“, - tvirtina mergina.

Nors dabar Eglei – pats sunkiausias bei įtempčiausias stu­dijų metas, ji stengiasi neapleisti kitų savo pomėgių. Laisvalaikiu mėgsta sportuoti, skai­tyti, rašyti.

„Vienas mūsų dėstytojas, taip pat vienos aviakompanijos ka­pitonas, kartą pasakė: ,,Nebūkite riboti. Skaitykite knygas, domėkitės viskuo. Jūsų gyvenimas  - ne vien lėktuvai‘‘.

„Taip pat labai mėgstu gamtą bei gyvūnus, niekur taip gerai nepailsiu, kaip miške“, -   šypsosi Eglė.

Ji didžiuojasi, kad augo lakūnais garsėjančiame Šilalės rajone. Juk būtent mūsų kraštas užaugino Stasį Girėną, Jurgį Kairį, Rūtą Pudževelytę, turime nemažai vietinių mėgėjų pilotų.

„Taip, Šilalę drąsiai galima vadinti lakūnų kraštu. Saky­čiau, netgi aviatorių. Labai sma­gu matyti pažįstamus veidus aviacijos institute. Yra šilališkių, besimokančių avia­cijos mechanikos, skrydžių valdy­mo. Be to, prasitarsiu, jog žemaičiai yra labai mėgiami. Pamenu, sykį, kai dar buvau antrakursė, laukiau civilinės aviacijos administracijos pastate medicininės pažymos. Kartu laukė ir vyresni lakūnai, jau skraidantys daug metų. Išgirdę, kad esu kilusi iš Žemaitijos, pasakė: ,,Tikrai skraidysi“, - atvirauja dangaus platybes pažabojusi mergina.

Birutė PALIAKIENĖ 

Algimanto AMBROZOS ir Eglės archyvo nuotr.

Paprastai, baigiantis metams, apžvelgiami nuveikti darbai, džiaugiamasi pasiekimais, sveikinama ir apdovanojama. Tokią tradiciją puoselėja ir Šilalės verslininkų sąjunga, praėjusį penktadienį drauge su rajono savivaldybe surengusi konferenciją „2014-2020 m. investicijos Šilalės rajone“. Jos metu apdovanotos geriausios 2016 m. Šilalės rajono verslo įmonės.

Į Jomantuose, Bi­­rutės ir Kęs­tu­­čio Tarvydų kai­­mo tu­rizmo so­dyboje, vykusį Šilalės vers­lininkų susi­bū­rimą atvyko ne tik vietos valdžios atstovai, po­litikai, bet ir SEB banko prezidento patarėjas, vyriausiasis eko­nomistas, finan­sų analitikas Gi­ta­nas Nausėda. Kal­bėdamas apie šalies ekonomiką, jis pabrėžė, jog vienas didžiausių iššūkių Lie­tuvai – tiesioginių užsie­nio investicijų pri­traukimas. Pa­sak jo, tenka pripažinti, kad jos stoja, šiais metais užsienio investicijų srautas į mūsų šalį yra neigiamas, o labiausiai pralaimime Lenkijai. Didžiausią įtaką tam daro mokestinė Lietuvos politika. Ir jeigu ji, pasak analitiko, nesikeis, dauguma verslininkų ir toliau rinksis kitas šalis.
Šilalės verslininkams G. Nau­sėda siūlė investuoti ne tik į technologijas, bet ir į darbuotojus, kurie yra pagrindinis įmonės turtas.

„Šiemet atlyginimai augo maždaug 7 proc., tačiau darbo našumas jų nepaveja. Todėl  būtina investuoti į technologijas, didinančias gamybos efektyvumą, bei į žmones, kurie dirba jums. Nes dabar toks laikas, kai geras specialistas bet kada gali išeiti ten, kur jam bus palankesnės sąlygos“, - sakė finansų analitikas.

Pasak G. Nausėdos, darbo jėgos kainą diktuoja darbo rinka, todėl verslininkai gali mėginti perkelti didėjančias sąnaudas į savo prekių kainą. Dėl to jau kitais metais gali kilti kai kurių paslaugų kainos.

Konferencijoje apie 2014-2020 m. investicijas Šilalės ra­­jo­ne kalbėjo meras Jonas Gu­­­dauskas, rajono verslo vys­ty­mo problemas bei pers­pek­tyvas apžvelgė Šilalės vers­li­ninkų sąjungos pirminin­kas Sin­garas Vytartas. Jis, beje, išreiškė viltį, jog Šilalės versli­ninkų sąjunga, kuriai šiuo metu priklauso 31 narys, pasi­pildys naujais verslo atstovais.

Geriausia šių metų mūsų rajono įmone išrinkta Ju­zefos Ge­čie­nės įmonė, kurią verslininkų sąjungos vadovas apibūdino kaip „1000 smulk­menų įmone“. Ji taip pat pristatyta ir Tau­ragės apskrities verslininkų asociacijos apdovanojimams, kurie vyks ateinančių metų sausį.

Valstybi­nės mokesčių inspekcijos Tauragės skyrius apdovanojimą įteikė UAB „Para-1“ - už sumokėtą didžiausią gyventojų pajamų mokesčio dalį, tenkančią vienam darbuotojui. Ši­lalės darbo birža už jaunimo integraciją į darbo rinką apdovanojo UAB „El­varadas“, o rajono savivaldybės prizas atiteko UAB „Kvėdarsta“. Ši įmonė į biudžetą šiemet sumokėjo daugiausiai gyventojų pajamų mokesčio - 106 tūkst. eurų. Solidžiausią socialinio draudimo įmokų sumą į „Sodros“ biudžetą šiais metais pervedė UAB „Eurobiuras“, už tai pelnęs šios institucijos padėką.

Po apdovanojimų pavaka­ro­ti likusius verslininkus links­mino kaimo turiz­mo sodybos savininko K. Tar­vy­­do suburta kapela.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ 

Algimanto AMBROZOS nuotr.

„Sodros“ Šilalės skyriaus vadovė Inga Šaulienė apdovanoja „Eurobiuro“ direktorių Donatą Šimkų

Savivaldybės apdovanojimas įteikiamas UAB „Kvėdarsta“ vadovui