Dar galite suspėti pigiau atlikti profilaktinius kraujo tyrimus, padedančius įvertinti kraujotakos būklę. Akcija „Apsaugok svei­ką širdį!“ iki lapkričio pabaigos vyksta „Medicina practica“ laboratorijoje.

Ar kas nors gali 100 proc. garantuoti širdies sveikatą? Tokio recepto kol kas nėra. Aišku, galima stengtis sveikai maitintis, pakankamai judėti, nerūkyti, vengti streso ir kt. Kitas vertus, kiek žmonių šiandien tai įstengia padaryti? Be to, nuo mūsų nepriklauso rizikos veiksniai: paveldėjimas, lytis, senėjimas, įvairios lėtinės ligos.

Todėl labai svarbu anksti pastebėti pavojų širdžiai rodančius ženklus. Tuomet daug lengviau stabdyti ligą. Viena pagrindinių širdies ir kraujagyslių susirgimų kont­rolės priemonių – pažangūs kraujo tyrimai.

Daugybė žmonių reguliariai atlieka lipidogramą. Ji parodo bendrojo, „gerojo“, „blogojo“ cholesterolio bei trigliceridų kiekį. Tai padeda įvertinti kraujagysles siaurinančios aterosklerozės procesą. Aterosklerozė prasideda net ir labai jauname amžiuje. Ji dešimtis metų gali tyliai žaloti kraujagysles, kol netikėtai atsiranda bėdų. Dažniausia komplikacija – koronarinė (išeminė) širdies liga, nusinešanti daugiausiai gyvybių. 

Dar efektyviau kontroliuoti klastingąją aterosklerozę galima, atliekant didelio jaut­rumo C-reaktyvinio baltymo (hs-CRB) tyrimą. Jis atskleidžia gresiantį pavojų net ir tiems žmonėms, kurių cholesterolio santykis yra normalus. Kraujo paėmimo metu pacientas turi nesirgti kita uždegimine liga.

Dar per dažnai pra­žiūrimas ir širdies nepakankamumas. Palengva silpstant širdžiai, žmogus ilgai nejaučia aiškių sveikatos sutrikimų. Vėlai nustatyto širdies nepakankamu­mo gydymas – lyg uždelsto vėžio.

Dabar vienas efektyviausių širdies nepakankamumo diag­nostikos būdų – NT-pro BNP tyrimas. Jis tiksliai atskleidžia ūmią bei lėtinę ligos formą, gydymo efektyvumą.

AKCIJA! Lipidogramą, didelio jautrumo CRB ir NT-pro BNP tyrimus atlikite „Medicina practica“ laboratorijoje Šilalės ligoninėje (Vytauto Didžiojo g. 19, tel. (8-449) 4-67-63). Akcija vyksta iki lapkričio pabaigos. Prieš tyrimą būtina bent 12 val. nevalgyti. Iš anksto registruotis nereikia.

Interneto svetainė: www.medicinapractica.lt

Šilalės Rytinio kelio gatvės bei kelio Šilalė-Struikai sankryžą keikdavo ne vienas vairuotojas. Kad ir nedideli, bet autoįvykiai čia būdavo fiksuojami kone kiekvieną savaitę, o ypač - turgaus dienomis. Nesaugu buvo ir pėstiesiems, keliaujantiems į sodus ar į darbą. Todėl kai šioje vietoje buvo pradėta įrenginėti žiedinė sankryža, niekas per daug ne­pyko: žmonės tikėjosi, jog eismas pagerės, atsiras daugiau saugumo. Deja, regis, ir šį kartą pirma bus padaryta, o tik tada galvojama, ar patogu.

Šilalės mieste bei aplinkkeliuose įrengiamų transporto žiedų skaičius jau nieko nebestebina. Dauguma vairuotojų pripažįsta, jog tai yra visai neblogas sankryžų kirtimo būdas. Tačiau vairuotojus, ypač sėdinčius už didžiulių vilkikų vairo, nervina siauras šių žiedų diametras: sudėtinga saugiai apvažiuoti, kartais tenka ilgokai laviruoti, kol pasiseka.

Pastaruoju metu redakcija sulaukia ypatingai daug pasipiktinusių vairuotojų priekaištų naujojo žiedo projektuotojams bei statytojams. 

„Stebina tokie projektuotojai: atrodo, kad sankryžą braižė nė vidurinės nebaigę vaikigaliai. Niekaip nesuprantu, kaip ir ką jie skaičiuoja, bet ir eiliniam žmogui matyti, jog didele krovinine mašina šią sankryžą yra sudėtinga įveikti. Štai ką tik turėjau pasiekti mėsos įmonę – kaip manote, iš kelinto karto pavyko saugiai įsukti į tą kelią. O vairuoju nebe pirmus metus, važinėju įvairiais keliais, patirties tikrai užtenka. Todėl viešinkite šitą problemą, kol dar ne vėlu, kol kelininkai neišsikraustė iš objekto. Tegul jie atsipeikėja ir greičiau taiso klaidas“, - sakė į „Šilalės artoją“ paskambinęs vilkiko vairuotojas.

Pasak jo, žiedas padarytas taip, tarsi Šilalėje žemės trūktų. O juk tereikėtų bent pora metrų padidinti apvažiavimo spindulį ir problemos neliktų.

Žiedinės sankryžos įrengimo projektą už 106 tūkst. 352 eurus įgy­vendina UAB „Kauno keliai“. Įmonės dar­bų vadovas Al­gi­mantas Pet­ravičius neneigė, jog kiek­vieno žiedo ar kitokio kelio įrengimo, rekonst­rukcijos dar­bų metu vairuotojams ten­ka patirti tam tikrų nepatogumų. Jis pri­pažino, kad ypač sudėtinga manevruoti sunkiasvoriams automobiliams, velkantiems di­džiu­les puspriekabes ar prie­kabas.

„Bene sudėtingiausia yra tiems, kurie atvažiuoja nuo Balsių pusės ir suka Struikų kaimo link. Ta­čiau die­­ną mū­sų dar­­bi­ninkai sten­giasi pa­re­guliuoti eis­mą taip, kad žmo­nės patirtų kuo mažiau nepatogu­mų, netgi leidžiame važiuoti ne pagal tai­sykles. Pri­stab­dyti ir at­sargiau vairuoti tenka net lengviesiems automobiliams. Bet visa tai yra laikina. Juk dirbame tik ant­rą mėnesį, o kai paklosime asfaltą, tokių nesusipratimų jau neturėtų bū­ti“, - tikino A. Pet­ravičius.

Jis taip pat „mestelėjo akmenukų“ ir į vairuotojų pusę. Anot jo, nors dalis jų saugo ne tik savo automobilius, bet ir kelininkų darbą, tačiau kai kuriems tai nerūpi, mat kone kas rytą randama išverstų bortelių, sudaužytų kelio ženklų, šviestuvų. Vadinasi, yra vairuotojų, kurie galbūt nesugeba saugiai vairuoti, ignoruoja greičio apribojimą.

Galutinis objekto pridavimo terminas – gruodžio 22-oji. Tačiau, jei oro sąlygos bus palankios, važiuojamoji dalis turėtų būti užbaigta šią savaitę. Pasak UAB „Kauno keliai“ atstovo, tada ir sunkiasvoriam transportui nebebus problemų.

Tačiau, kaip sakė A. Petra­vičius, kaip atrodys galutinis objekto variantas, ar jis pasieks maksimalią naudą, priklauso ne tik nuo kelininkų, bet ir nuo užsakovų bei projektuotojų.

„Mes negalime nė centimet­ru nukrypti nuo projekto“, - užtikrino „Kauno kelių“ darbų vadovas.

Kas tiems projektuotojams, jei jie šiuo žiedu gal nė karto gyvenime nevažiuos. O jau sunkiasvoriu automobiliu – garantuotai.

Kita vertus, mūsuose gaji praktika, kai pirmiau padaroma nepatogiai, o paskui perdaroma geriau. Tik jau, aišku, už papildomas lėšas...

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Garažą turinti šilališkė Irena (pavardė redakcijai žinoma), paskambinusi į redak­ciją, stebėjosi situacija, kai, jos manymu, žemės mokestį moka tik tie, kurie to nori. Tačiau argi jis neturėtų būti privalomas visiems, turintiesiems ga­ražus? Juk prieš įstatymą visi yra (arba bent jau turėtų būti) lygūs.

„Mes kiekvienais metais susimokame mokestį už garažą, esantį Dariaus ir Girėno gat­vėje. Priklausome ir bend­rijai. Bet girdėjau, kad kitose bend­rijose esančių garažų savininkai šito nedaro. Įdomu, kas turėtų šiuos reikalus tvar­kyti ir kodėl toleruojama tokia nelygybė?“ – teiravosi Irena.

Savivaldybės Turto valdymo ir ekonomikos skyriaus vyresnioji specialistė Nijolė Ma­rozienė paaiškino, jog sky­rius atlieka tik valstybinės žemės nuomos mokesčio administravimą. Žemės mokestį administruoja Vals­tybinė mokesčių inspekcija.

„Ju­ri­dinių asmenų registre Šila­lėje yra užregistruo­tos 5 ga­ražų bendrijos. Vals­tybinės žemės nuomos mokestis yra skaičiuojamas ga­ra­­žų statybos bei eksploatavimo bend­rijoms „Že­­­­maitija“, „Sank­ryža“, „Lokysta“, „Signalas“, „Vairas“ ir Sigi­to Jasaičio vadovaujamai bend­rijai“, – „Ši­lalės artoją“ informavo N. Marozienė.

Savivaldybės specialistė teigė, kad, kilus neaiškumams, gyventojai turėtų kreiptis į savivaldybės Turto valdymo ir ekonomikos skyrių (215 kab.).

Garažų bendrijos „Že­mai­tija“ pirmininkas Remigijus Rau­donius pripažįsta, jog žemės nuomos mokestis yra privalomas visiems, tačiau mo­ka jį, deja, nedaugelis.

„Mūsų bendrijos žemė yra valstybinė ir susimokėti nuomos mokesčio tenka eiti į savivaldybę. Ten išrašo ir deklaraciją. Bet turiu pasakyti, kad labai sunku rasti žmones, kuriems priklauso garažai. Ir mūsų bendrijoje yra nemažai tokių, kurie apsimeta kvailiais ir nieko nemoka. Tai sumoku pats už juos iš savo kišenės, kad tik neturėtume problemų. O ką daryti? Dalis garažų yra mažai naudojami, į kai kuriuos net takai užžėlę. Kaip tuos žmones surasi?“ – kalbėjo R. Raudonius.

Kiek iš viso Šilalėje yra garažų, niekas taip ir neatsakė – neva tą žinoti privalo bend­rijų pirmininkai, o kitiems tokia apskaita nereikalinga. Ta­čiau Šilalės miesto seniūnas Alfonsas Pau­likas sutinka, jog šioje srityje vis dar vyrauja anarchija. Jo teigimu, daugelis bendrijų nėra tinkamai įregist­ruotos, dažnai keičiasi jų pirmininkai, garažai taip pat neturi įstatymiškai įregist­ruotų savininkų, todėl ir atsakomybės pareikalauti nėra iš ko.

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Pastaraisiais metais Lietuvos ūkininkai yra smukdomi ir žemės ūkio produkcijos supirkėjų, ir, regis, pačios valstybės. Tačiau kaimo žmonės yra kantrūs ir stengia­si iš paskutiniųjų įdirbti žemę, kad ji nepagailėtų duonos ir pyrago, sviesto bei skilandžių.

Oficiali LR Žemės ūkio rūmų įkūrimo data yra laikoma 1926 m. gegužės 26-27 dienos, tačiau organizacinis suvažiavimas įvyko tik rugsėjo 23-24 d. Jame buvo išrinkta valdyba, kurios pirmuoju pirmininku tapo buvęs pirmasis Nepriklausomos Lietuvos žemės ūkio ministras Jonas Pranas Aleksa (tuo metu Žemės ūkio ministerija ir Žemės ūkio rūmai dirbo drauge Kaune).

Rūmų veiklos pradžia galima laikyti dar Nepriklausomoje Lietuvoje prie keturių pradžios mokyklų įsteigtas pridėtines žemės ūkio klases. Jų tikslas buvo baigusiems pradžios mokyklas bei pasilikusiems kaime jaunuoliams suteikti būtiniausių žemdirbystės, gyvulininkystės, sodininkystės, daržininkystės, bi­tininkystės bei žemės ūkio kooperacijos pagrindų. Kai Lie­tuvoje atsirado kvalifikuotų specialistų, pradėtos steigti Žemės ūkio mokyklos. Pirmoji įkurta Alovėje (Alytaus apskrityje). Iki Rusijos okupacijos 1940-aisiais tokias studijas baigė apie 5 tūkstančius jaunų žmonių.

Okupacijos, ka­ro, pokario me­tais ir iki pat Lie­tuvos Nepriklau­somybės atkūrimo žemės ūkio rūmų veikla buvo sustabdyta. Manyta, jog kvalifikuoti specialistai reikalingi stambiems kolektyviniams ūkiams, o smulkūs arba nestambūs išnyks, tad nei žemdirbius gi­nančios organiza­cijos, nei ūkininkavimo pagrindai jiems nebus svarbūs.

Atkūrus Lietu­vos Nepriklau­so­­­my­bę, žemė ati­teko tik­rie­­­siems šeimininkams. O 1991-aisiais at­kurti Žemės ūkio rūmai per 25-erius metus tapo svarbia bei įtakinga žemdirbių savivaldos organizacija. Žemės ūkio rūmai prisidėjo prie modernaus konkurencingo Lietuvos ūkio kūrimo, savo žiniomis bei patarimais padėjo kaimo žmonėms efektyviai ir kantriai diegti kaimo plėtros priemones, išsaugant senąją, istorinę vertę turinčią aplinką ir kuriant naują.

Nuolatinis darbas, kasdienis bendravimas su ūkininkais, ypač smulkesniaisiais, padeda Žemės ūkio rūmams pelnyti jų pasitikėjimą. Šiandien po Žemės ūkio rūmų „skėčiu“ glaudžiasi 48 nevyriausybinės organizacijos.

Praėjusį savaitgalį ŽŪR Šilalės skyrius paminėjo net du jubiliejus: Lietuvos žemės ūkio rūmų įkūrimo 90-metį bei atkūrimo 25-metį. Že­mės ūkio rūmų istoriją susirinkusiesiems pristatė savivaldos organizatorė Stasė Erciuvienė, Žemės ūkio rūmų vardu kartu su savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėjo pavaduotoju Vidu Toleikiu apdovanojusi aktyviausius, žin­geidžiausius įvairių kursų lankytojus, jaunuosius ūkininkus Sigitą Paliaką iš Žadeikių seniūnijos, brolius Karolį ir Tomą Žadeikius iš Laukuvos seniūnijos (apdovanojimą atsiėmė jų mama), kvėdarniškę Reginą Toliušienę, Valentiną Grybą iš Bijotų seniūnijos, Sigitą Petriką iš Vytogalos.

V. Toleikis padėkojo S.Erciu­vienei už gražų bendradarbiavimą, pagalbą, organizuojant bendrus renginius, mokymus, seminarus.

Renginį užbaigė teatro mėgėjų kolektyvas iš Bilionių, suvaidinęs Ed­mundo Untulio pjesę „Nosis su apgamu“.

Dar truputį pabendravę bei pasidaliję rūpesčiais ir džiaugsmais, ūkininkai išskubėjo namo, kur jų laukė kasdienė ruoša.

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

R. Toliušienei LR ŽŪR apdovanojimus įteikia V. Toleikis ir S. Erciuvienė

Krašto apsaugos savanorių pajėgos (KASP) Šila­lė­je veikia jau ne vieneri metai, tačiau vis atsiranda nežinan­čių apie šią instituciją. Pasinaudodami proga – šį trečiadienį minima Kariuomenės diena, kalbi­na­me Žemaičių apygardos 3-iosios rinktinės 308-osios pėstininkų kuopos vadą kapitoną Kęstutį Dem­binską. Jis ne tik organizuoja savanorių pratybas visame rajone, bet ir bendrauja su moksleiviais: kviečia atlikti pareigą šaliai bei tapti ka­riais savanoriais.

„Labai keistas dalykas. Nors esame įsikūrę ir dirbame Šila­lėje, pačiame cent­re, tačiau tarp savanorių šilališkių beveik neturime. Dau­guma ka­rių – iš rajono miestelių ir kai­mų. Nežinau, kodėl taip susiklostė. O juk būnant savanoriu, atlikti privalomąją tarnybą paprasta ir lengvai suderinama su studijomis ar dar­bu“, - kalbėjo K. Dem­bins­kas.

Šilalės rajono savanoriams vadovaujantis kariškis paaiš­kino, kad privalomąją tarnybą atlikti galima keliais bū­dais: eiti į 9 mėnesius trunkančią tarnybą kaip šauktiniui, tapti kariu savanoriu KASP, dalyvauti jaunesniųjų karininkų vadų mokymuose arba rinktis aukštojo mokslo studijas Lietuvos karo akademijoje. Anot K. Dem­binsko, paskutinieji du tarnybos būdai reikalauja nemažai žinių, todėl ten patenka ne kiekvienas. Atlikti intensyvią 9 mėnesių tarnybą taip pat ne visiems patogu – kai kurie nenori mesti mokslų, kiti turi šeimyninių ar darbo įsipareigojimų. Todėl jie dažniausiai tampa savanoriais.

„Beveik visi rajonų centrai turi savo savanorių kuopas. Pajėgos patyrė struktūrinę pertvarką, tačiau, priešingai nei šauktinių rezervas, nuo pat įkūrimo egzistuojame be jokių pertraukų. Žmonės mus paprastai žino kaip buvusį „karinį“, kur registruodavosi prievolininkai. Dabar jų ap­skaita perkelta į Tauragę, o pas mus atvyksta tie, kurie nori pareigą atlikti savanoriškai. Paprastai 9 mėnesių tarnybą dažniau renkasi vos pilnametystės sulaukę jaunuoliai, kurie dar gerai nežino, ką toliau gyvenime veiks“, – aiškino rajono savanorių vadas.

Jo teigimu, savanoriška tarnyba yra kur kas paprastes­nė. Tereikia dalyvauti pratybose savaitgaliais, vykti į mokymus ir budėjimus. Ži­noma, tuomet tarnauti tenka ilgiau nei 9 mėnesius – tarnyba tęsiasi nuo 3 iki 5 metų (priklausomai nuo pratybų bei mokymų lankomumo).

„Pratyboms rajone daž­niau­­siai renkamės miškingas, ramias ir mažiau gyventojų lankomas vietas. Tačiau ne visada. Štai ne taip seniai „mū­šius“ matė Didkiemio, Ža­­­dei­kių gyventojai. Kai kurie net išėjo pažiūrėti, kas čia vyksta.

Kariai privalo būti susipažinę su savo rajonu, jo apylinkėmis bei žmonėmis. Svarbu žinoti, kuriuo galima pasikliauti visiškai, o kuris galbūt dar laikosi prorusiškų pažiūrų. O karį siųsti į kolektyvines pratybas galima tik tada, kai kiekvienas jų yra individuliai gerai paruoštas“, – darbo subtilybes vardijo ketverius metus su savanoriais dirbantis K. Dembinskas.

Kiekvienas parengtas karys turi savo pareigas, ir visas būrys dirba sutartinai: vadas, jo pavaduotojas, ryšininkas, kulkosvaidininkas bei kiti.

Pasak pėstininkų kuopos vado, teorinių žinių savanoriai semiasi ne tik iš vadovėlių. Daug vertingų dalykų jiems perduoda karinius neramumus patiriantys ukrainiečiai. Atvykę jie atskleidžia realias situacijas, vykstančias mūšio lauke, paaiškina, kaip derėtų elgtis įvairiais atvejais, dalinasi praktiniais patarimais. Dėl galimų netikėtumų bei pačių baisiausių grėsmių savanoriai visada turi būti psichologiškai pasirengę.

„Kai kurie žmonės, sutikti pratybų metu, prašo mū­sų liautis gąsdinti aplinkinius. Tačiau mes ne gąsdiname, o mokomės. Ryžtas, prireikus ginti šalį, yra labai svarbu. O požiūris – net svar­besnis negu ginklas. Juk Seimą daugiau kaip prieš 20 metų apgynė visiškai beginkliai žmonės. Bet jie turėjo labai daug ryžto!“ - sakė K. Dem­binskas.

Šilalėje besidarbuojantys trys profesinės karo tarnybos kariai turi nemažai biurokratinės veiklos. Bet pakviesti jie stengiasi atrasti laiko ir vyksta į mokyklas, dalyvauja pilietinio ugdymo pamokose. Tokiu būdu ne tik agituojama jaunuolius tapti kariais, bet ir bendraujama su moksleiviais – gal jie netaps kariais, tačiau bus pilietiški ir mylintys savo šalį žmonės.

K. Dembinsko teigimu, pilietiškumo pagrindų paaug­liams suteikia ir jaunųjų šaulių būreliai, turintys aktyvius pedagogus, kurie stengiasi moksleiviams įskiepyti pa­trio­tizmą. Deja, anot savanorių vado, ne visi mokytojai gali būti šaulių būrelio vadovais.

Pasak K. Dembinsko, galingiausias ginklas šalių tarpusavio santykiuose yra informacijos skleidimas, visuomenės nuomonės formavimas. Mūsų šalis tai ypač jaučia: grėsmingą informacinį karą, anot kariškio, Rusija prieš Lietuvą bei kitas Baltijos valstybes veda jau seniai. Tad pilietinis ugdymas, kritiškas mąstymas bei domėjimasis istorija visiems piliečiams yra be galo svarbūs. Be viso to, būtinas bend­radarbiavimas.

„Jei savivaldybė dirbs sau, švietimas sau, kariai irgi sau – nieko nebus“, - sakė savanorių vadas.

„Didžiausias iššūkis – rasti bendrą kalbą ir veikti visiems kartu. Štai ūkininkai pratybų metu mūsų klausia, kas jiems iš to, jog leis eiti per jų laukus. Tada aš klausiu: o kas mums, jei, karo atveju, stosime jų ginti?

Tokių klausimų neturi kilti nei vieniems, nei kitiems. Nuostata turi būti viena: viskas, kas daroma, vardan mūsų šalies saugumo“, – įsitiki­nęs K. Dembinskas.

Kasmet lapkričio 23-iąją minima Lietuvos kariuomenės diena. Bū­tent šią dieną 1918 metais Lietuvos Respublikos Minist­ras Pirmininkas Augus­ti­nas Voldemaras pasirašė įsa­kymą, kuriuo pradėta oficia­liai kurti Lietuvos kariuomenė.

Kiekvienais metais, minint šią dieną, organizuojami įvairūs renginiai. Krašto apsaugos savanoriai šventę paminėjo kiek anksčiau – praėjusį penktadienį. Visa Žemaičių apygarda, susirinkusi Klaipė­doje, dalyvavo iškilmingoje rikiuotėje. Renginio metu, kaip ir kasmet, išklausyta gau­sybė sveikinimų, pagerbti labiausiai nusipelnę kariai savanoriai.

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Net 7 iš 10 vairuotojų nevengia naudotis mobiliuoju te­lefonu vairuodami. Nors draudimas tai daryti įsigaliojo dar 2002 metais, tačiau naujausia „ERGO Insuran­ce“ Lie­tuvoje atlikta apklausa atskleidžia milžiniškus šio pažeidimo mastus – kas antras vairuotojas nepaiso kelių eismo taisyklių.

Lietuvos kelių policijos tarnybos duomenimis, kalbėjimas mobiliuoju telefonu vairuojant automobilį yra vienas dažniausių pažeidimų. Kasmet dėl jo nubaudžiama apie 20 tūkst. vairuotojų. Paradoksalu, tačiau net 75 proc. apklausos dalyvių sutinka, jog šitaip taisykles pažeidžiantys ir avarijas sukeliantys vairuotojai už privalomąjį vairuotojų civilinės atsakomybės draudimą turėtų mokėti brangiau nei drausmingi.

„Tyrimo rezultatai leidžia daryti išvadą, kad didžioji dalis šalies vairuotojų kalbėjimo telefonu prie vairo netraktuoja kaip kelių eismo taisyklių pažeidimo, todėl drau­dimo poliso kainos didinimas jiems atrodo logiškas kovos prieš pažeidėjus būdas. Ne paslaptis, jog privalomojo vairuotojų civilinės atsakomybės draudimo kainą lemia visuma veiksnių, o vairuotojų pelnytos nuobaudos bei sukauptas pažeidimų kiekis yra vienas iš jų“, - teigia Europos bendrovės „ERGO Insurance“ Lietuvoje Draudimo departamento direktorius Tomas Nenartavičius.

Pasak jo, saugaus eismo specialistų atlikti tyrimai rodo, kad, vairuotojui kalbant telefonu, avarijos rizika išauga iki keturių kartų. Tad be jokios abejonės, mobilusis telefonas yra papildomas rizikos veiksnys, galintis nulemti ir skaudžią nelaimę.

Kaip aiškėja iš atliktos vairuotojų apklausos, tik 29 proc. jų vairuodami niekada nesinaudoja mobiliuoju telefonu, o kiti tai daro dažniau ar rečiau.

„40 proc. vairuotojų teisinasi, jog mobilųjį naudoja tik kritiniais atvejais, 21 proc. pripažįsta tai darantys retai, o dažnai ir nuolat – 10 proc. Vadinasi, didžioji dalis besinaudojančių telefonu sąmoningai suvokia šio įrenginio daromą žalą vairuojant, bet nuolaidžiauja sau, priklausomai nuo situacijos“, – sako draudimo ekspertas.

Tik kiek mažiau nei pusė visų vairuotojų (46 proc.), kurie naudojasi mobiliuoju važiuodami, tai daro laikydamiesi taisyklių – turi laisvųjų rankų įrangą. Kiti vairuotojai prie vairo net įsigudrina rašyti trumpąsias žinutes (13 proc.), naršyti internete bei socialiniuose tinkluose (2 proc.). Trys žmonės prisipažino, jog vairuodami sugeba žaisti telefonu vaizdo žaidimus.

Administracinių teisės pažeidimų kodekse numatyta, jog vairuotojams, kurie vairuodami naudojasi mobiliojo ryšio priemonėmis, gresia nuo 28 iki 86 eurų bauda. Mobiliuoju telefonu nedraudžiama naudotis tuo atveju, jei transporto priemonė sto­vi ir jos variklis yra iš­jung­tas.

T. Nenartavičius teigia, kad nors iš „ERGO Insurance“ apklausos aiškėja, jog pažeidimo mastai yra milžiniški, tačiau vairuotojai slepia, kad eismo nelaimės įvyksta dėl neatsakingo mobiliosios įrangos naudojimo.

„Prisimenu tik vieną atvejį, kai vairuotojas prisipažino, jog avarija įvyko dėl mobiliojo – esą vairuodamas jis bandė pakelti nukritusį telefoną, atitraukė žvilgsnį nuo kelio ir įvyko nelaimė“, – pasakoja T. Ne­nartavičius.

Mobilusis telefonas gali būti ne tik trukdis vairuojant, bet ir pagalbininkas – „ERGO Insurance“ Lietuvoje sukūrė programėlę „Vairuok saugiai“ (https://www.ergo.lt/lt/ pages/vairuok-saugiai), kuri pa­deda stebėti pagrindinius vairavimo parametrus: greičio viršijimą, staigų stabdymą, pavojingą pagreitėjimą. Įjungus programėlę, nuvažiavus bent 3 kilometrus ir ją sustabdžius, ekrane atsiranda vairavimo įvertinimas balais – nuo 0 iki 10.

Tyrimas, kuriuo siekta išsiaiškinti vairavimo ypatumus bei nuostatas, buvo atliktas spalio 17-lapkričio 2 d. Jo metu apklausta tūkstantis 18-74 metų amžiaus šalies gyventojų, kurie vairuoja transporto priemones.

Jurgita ŠAPĖNAITĖ

Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos Erasmus+ pro­jekte „Riding the Rainbow to a Better Future” daly­vaujančių mokinių grupė su mokytoja Lineta Dargiene vyko į šalia Tauragės įsikūrusį Taurų nuotykių parką. Ši išvyka buvo vienos iš projekto veiklų dalis. 

Tarptautiniame Erasmus+ projekte dalyvaujantys mokiniai mokosi verslumo bei IT panaudojimo įvairiose gyvenimo srityse. Išvykos metu susitikome su parko savininku bei įkūrėju Antanu Venckumi. Uždavėme jam daug klausimų apie verslą, parką bei jo atsiradimą. Verslininkas atskleidė kai kuriuos ateities planus, kurie susiję su pažangiomis technologijomis. Jis patikino, jog svarbiausia versle turėti gerą idėją, didelį norą dirbti, mokėti išsisukti iš padėties, ir, žinoma, suburti atsidavusių bei atsakingų darbuotojų ko­mandą.

Po įdomios pamokos, išklausę inst­ruktoriaus patarimų, pasileidome į trasas, kurios nebuvo taip lengvai įveikiamos, kaip iš pradžių atrodė. Išbandėme ir vieną iš naujausių pramogų - čiuožimo kalnelį. Labai pati­ko. 

Supratome, kad, norint sukurti verslą, reikia didelio ryžto ir atkaklaus darbo.

Agnė DIRMANTAITĖ

Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos 8a klasės mokinė

AUTORĖS nuotr.

Bijotų filialo bibliotekoje vyko knygos „Stasys Dautaras. Tautodailininkas“ pristatymas. Knygos autorius – jo brolis dr. Jonas Dautaras.

2015 m. kovo 1 d. po sunkios ligos tautodailininkas S. Dautaras (gim. 1941 m.) atsisveikino su šiuo pasauliu, palikdamas ryškų pėdsaką Lietuvos, ypač Že­maitijos, kultūroje. Gimė jis Pavėrių kaime, Dionizo Poškos apy­linkėje, mokėsi Stulgių septynmetėje mokykloje, Tel­šių taikomosios dailės technikume įgijo dailės dar­bų dailininko kvalifikaciją.

Knygoje atskleidžiama, kaip būsimasis tautodailininkas, mokydamasis Telšių taikomosios dailės technikume bei siekdamas savo tikslų, turėjo įveikti nemažai sunkumų. Tolesniuose gyvenimo etapuose, tiek dirbant Plungės liaudies kūrybos gaminių įmonėje „Minija“, tiek tautodailininkų kūrybinėse stovyklose, jį lydėjo sėkmė. Taip pat – ir mokytojaujant Telšių, Lauksodos, Žarėnų bendrojo ugdymo mokyklose.

S. Dautaro darbai sulaukė gero įvertinimo ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje, Veng­rijoje, Rusijoje, Lenkijoje bei kitose užsienio šalyse. Jis aktyviai dalyvavo liaudies meist­rų ir tautodailininkų rengiamose parodose, konkursuose, yra laimėjęs premijų bei apdovanojimų. Jo sukurtų sto­gastulpių galima užtikti ne viename Žemaitijos rajone, o smulkesnių dailės gaminių – muziejuose, tarp jų – ir Palangos Gintaro muziejuje.

Išsipildė ir S. Dautaro svajonė pakeliauti po pasaulį, iš arti pamatyti Egipto, Indijos, Šri Lankos, Tailando, Kinijos, Ispanijos, Graikijos, Sirijos bei daugelio kitų egzotiškų šalių gamtos ir žmonių kūrinius, susipažinti su jų gyvenimu, papročiais, tradicijomis.

Knygos pristatyme S. Dautaro bendradarbis, Tautodailininkų sąjungos Žemaitijos skyriaus narys Vytautas Lučinskas išreiškė buvusiam kolegai didelę pagarbą, žavėjosi jo darbštumu, sugebėjimais. Profesorius, etnologas, suomių literatūros draugijos narys habilituotas dr. Stasys Skrodenis padėkojo dr. J. Dautarui už vertingą leidinį apie mūsų krašto šviesuolį, laiškų ištraukas iš prisiminimų knygos skaitė mokiniai Karolina Baltrušytė ir Justas Kvederis.

Nuoširdžiai dėkoju visiems, kurie prisidėjo prie šio renginio organizavimo.

Stasė MARTIŠIENĖ

Margaritos LEONTJEVAITĖS nuotr.

Kaip padėti žmonėms, kurie turi sunkią fizinę negalią ir nesikelia iš lovos? Ar valstybės teisinė pagalba gali padėti prisiteisti išlaikymą iš emigravusių vaikų bei giminaičių? Ar po darbe įvykusios nelaimės neįgaliu tapęs žmogus sulauktų pagalbos, bylinėjantis su darbdaviu? Šie ir daugybė kitų klausimų žmonėms yra labai aktualūs, todėl Vilniuje surengtame Lietuvos žmonių su negalia sąjungos forume vienas iš programos klausimų buvo skirtas būtent valstybės garantuojamos teisinės pagalbos temai, kurią pristatė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktorė dr. Anželika Banevičienė.

Žmonės dažnai nežino, kur ir kaip kreiptis teisinės pagalbos. Todėl neįgaliojo globėjai, artimieji, bičiuliai turėtų padėti jam pasinaudoti pagalba, kurią nemokamai teikia valstybė. Kiekvienas asmuo, neatsižvelgiant į turtą, pajamas, turi teisę į nemokamą valandos konsultaciją iš savivaldybėje dirbančio pirminės teisinės pagalbos specialisto.

„Pirminės teisinės pagalbos specialistas privalo ne tik pakonsultuoti, bet ir parengti reikalingus dokumentus valstybės ar savivaldybės institucijai, tarp jų – ir Valstybės garantuojamos teisinės pagal­bos tarnybai, jeigu tektų klausimą spręsti teisme ir reikėtų advokato paslaugos“, – sa­ko A. Banevičienė. 

Beveik 30 proc. visų pirminės teisinės pagalbos konsultacijų sudaro būtent dokumentų rengimas antrinei teisinei pagalbai. Pernai pirmine teisine pagalba Lietuvoje pasinaudojo per 44 tūkst. žmo­nių.

Anot A. Banevičienės, nemokamai antrinę teisinę pagalbą gali gauti dauguma negalią turinčių žmonių, nes jų pajamos bei turtas paprastai neviršija tokiai pagalbai gauti nustatyto turto ir pajamų lygio.

„Valstybės garantuojama tei­sine pagalba, kuomet reikia advokato, galėtų pasinaudoti daugiau negalią turinčių žmonių, tačiau jie dažnai nežino, kaip tai padaryti“, - sako specialistė. Asmenims, turin­tiems sunkų neįgalumą, pripažintiems nedarbingais ar­ba turintiems nustatytą di­de­lių specialiųjų poreikių lygį bei jų globėjams, kai teisinė pa­galba reikalinga globotinio teisėms ir interesams atstovauti bei ginti, antrinė teisinė pagalba teikiama, neatsižvelgiant į turto ir pajamų lygį. Tarnybai būtina pateikti dokumentą, patvirtinantį neįgalumo lygį, darbingumo lygį arba specialiųjų poreikių lygį. Teisinė pagalba, neatsižvelgiant į turtą bei pajamas, taip pat teikiama asmenims, išlaikomiems stacionariose socialinės globos įstaigose, turintiems sunkų neįgalumą, gau­nantiems socialinę pašalpą ir kitais atvejais.

Kaip vertinamos asmens pajamos, į kokios rūšies pajamas, be darbo užmokesčio, yra atsižvelgiama, priimant sprendimą suteikti antrinę teisinę pagalbą?

„Be atlyginimo, atsižvelgiama į socialinę, motinystės (tėvystės) pašalpas, pašalpą žuvus dėl nelaimingo atsitikimo darbe (žalos atlyginimas), šalpos išmoką, kompensacinę išmoką teatrų ir koncertinių įstaigų kūrybiniams darbuotojams, rentą buvusiems sportininkams, periodinę drau­dimo išmoką apdraustajam mirus, kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas ir kt. Tačiau neatsižvelgiama į išmokas, kurios susijusios su kompensacijomis už komuna­lines paslaugas, transportą, slaugą, priežiūrą ar pagalbą. Ką reikia deklaruoti, informuoja pirminės teisinės pagalbos specialistas“, - sako A. Ba­ne­vičienė.

Antrinė teisinė pagalba teikiama ir tokiais atvejais, kuomet žmogus sužalojamas ar žūsta darbe. Sužalotas žmogus pats gali kreiptis į tarnybą dėl teisinės pagalbos, o netekties atveju - nukentėjusiais pripažinti žuvusiojo artimieji. Įvertinusi situaciją, tarnyba paskiria advokatą, kuris padeda prisiteisti iš darbdavio patirtą žalą. Beje, į tarnybą teisinės pagalbos gali kreiptis kiekvienas nukentėjusysis tais atvejais, kai siekia prisiteisti žalos atlyginimą dėl padaryto nusikaltimo. Pavyzdžiui, po avarijos iškeliama baudžiamoji byla, kurioje žmogus, pripažintas nukentėjusiuoju, gali prisiteisti patirtą žalą teisme. Tuomet tarnyba skiria advokatą, kuris padeda bylinėtis. Ir tokiais atvejais nesvarbu, kiek asmuo uždirba.

„Negalią turintiems žmonėms reikia žinoti, jog yra galimybė prisiteisti išlaikymą ne tik iš Lietuvoje gyvenančių, bet ir iš emigravusių vaikų ar giminaičių, jei­gu jiems ši prievolė priklauso.

Senyvo amžiaus, nedarbingi, neįgalūs žmonės dažnai nežino, kad turi teisę į išlaikymą, ir ta prievolė gali būti priskirta ne tik Lietuvoje gyvenantiems vaikams ar giminaičiams, bet ir išvykusiems į užsienį. Konk­rečiu atveju reikėtų konsultuotis su Vals­tybės garantuo­jamos teisinės pagalbos tar­­­nybos specialistais“, - tvirtina A. Ba­nevi­čienė.

Rima KUBILIŪTĖ

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Bendrųjų reikalų ir koordinavimo skyriaus vyriausioji specialistė