Šiandien Lietuvoje prasideda socialiniame tinkle „Facebook“ užgimusi akcija „Neisiu į prekybos cent­rą tris dienas“. Tūkstančiai šalies gyventojų  žada parodyti prekybos magnatams, kad jų paslaugos gali būti nereikalingos. Tačiau tikrasis protestas prieš savo šalies Vyriausybę, nesugebančią sutramdyti monopolijų savivalės, vyksta Suvalkuose, kur kasdien apsipirkti važiuoja ne tik pasienio savivaldybių, bet ir visos Lietuvos gyventojai.

Lenkijoje mokesčiai mažesni 

Šį pavasarį net Lenkijos spauda pastebėjo, kad Suval­kuose kur kas daugiau lietuvių - sako, savaitgaliais reikia ne vieną valandą pastovėti prie įėjimų į maisto prekių parduotuves, o turgus būna sausakimšas. Tačiau ir darbo dienomis lietuvių Suvalkuose netrūksta. Pervažiavus Lie­tu­vos sieną, prie kurios nuobodžiauja tik pora pasieniečių ekipažų, labai retai sumąstančių pastabdyti kokį per buvusią muitinę riedantį automobilį, nepasikeičia ne tik kraštovaizdis - pakelėse stovi reklamos lietuviškais užrašais, o trys iš keturių pravažiuojančių au­tomobilių - lietuviškais nu­me­riais.

Lietuviai masiškai traukti į Suvalkus pradėjo 2009 metais, kai pastebėjo, jog ten maisto prekės yra kur kas pigesnės nei savame krašte. O šiemet jų padaugėjo dar ir dėl prasidėjusio nežaboto kainų augimo. Palankus tam ir  zloto kursas - dabar už vieną eurą gali gauti net 4,4 zloto.

Bet kainos yra mažesnės ne vien dėl palankaus keitimo kurso - Lenkijoje skirtingų prekių kategorijoms galioja skirtingi pridėtinės ver­tės mokesčio (PVM) tarifai. Būtiniausi maisto produktai apmokestinti vos 5 proc., buities prekės - 8 proc., visos kitos - 23 proc. tarifu.

Palyginkime: Andriaus Ku­bi­liaus Vyriausybė 2008 m., per naktinę mokesčių reformą, PVM visoms prekėms bei paslaugoms padidino iki 21 proc. Anuomet buvo teigiama, kad be tokio sprendimo pasaulinės ekonomikos krizės mūsų valstybė neįveiks. Tačiau krizė, bent jau šalies valdžiai, pasididinusiai sau atlyginimus, baigėsi prieš keletą metų, o 3 proc. didesnis PVM liko. Siūlymų sumažinti jį nors maisto produktams ar atskiroms jų grupėms pasigirsta prieš kiekvienus rinkimus, bet Lietuvos vadovams, matyt, smagiau žiūrėti į nuskurusią ir piktą tautą.

Kainos tokios, kad negali nepirkti

O Lenkijoje visi šypsosi. Šyp­sosi pardavėjai, kuriems lietuviai didina apyvartą, šypsosi ir lietuviai, maty­da­mi kartais net daugiau kaip perpus mažesnes mėsos, daržovių, pieno produktų kainas.

Ne pirmą kartą vykstantys į Lenkiją žino, jog, parduotuvėje pritrūkus iškeistų zlotų, galima atsiskaityti kortele - pardavėja tik paklaustų, kokia valiuta - eurais ar zlotais - norėtumėte mokėti. Dažniau į Lenkiją apsipirkti važiuojantys tautiečiai pataria rinktis atsiskaitymą zlotais - sako, taikomas palankesnis keitimo kursas.

Pirmoji daugelio lietuvių sto­telė Suval­kuose - mėsos, daržovių bazės, o galintiems nuvažiuoti daž­niau - turgus. Mėsos pa­vil­jone įma­no­ma laisvai susikalbėti lietuviškai.

„Pigi sprandinė“, - vos tik įėjus, jau pačioje pirmojoje prekyvietėje, šypsosi lietuviškai neblogai pramoku­si pardavėja. Verčiame į eurus. Tik­rai - nekainuoja nė 3 eu­rų. Dar pigesnė kumpinė mėsa bei šoninė. Brangiausias - karbonadas, dėl kurio mėsėdžiai lietuviai ei­na iš proto, - 3,3 Eur/kg. Maltos mėsos kilogra­mas - 6 zlotai arba 1,4 Eur. Malta kumpinė  mėsa parduodama po 9,9 zloto, pavertus eurais - 2,28. Tiek pat kainuoja ir parūkytos saradelės, už kurias Lie­tuvoje garantuotai sumo­kė­tume dvigubai brangiau.

„Pirkite, šitos tikrai skanios - mes susidedame į šaldiklį“, - ragina šalia stovinti lietuvė.

Kilogramas vištienos krūtinėlės be kaulo kainuoja 3,2 Eur, viščiukų ketvirčių - 90 euro centų, didžiulę, apie 3 kg sveriančią vištą galima nusipirkti už 2 Eur. 

Sunku susilai­kyti nepirkus ir daržovių bei vaisių turguje. Obuoliai, kuriuos mūsų prekybos centruose parduoda po 0,90 euro centų (lietuviški!), Su­valkų turguje - perpus pigesni. Pomidorai - ne ispaniški „plast­masiniai“, o visiškai nuo naminių nesiskiriantys lenkiški kainuoja eurą, už tiek pat parduodami ir  šviežūs agurkiukai. 

Didelę šiemetinio kopūsto galvą lenkas siūlo už 3 zlotus (0,7 Eur). Kodėl taip pigiai? 

„Liko po praėjusį savaitgalį vykusių švenčių, reikia išparduoti“, - geranoriškai aiškina žmogus, prie kurio prekystalio nuolat būriuojasi lietuviai.

Sutaupo apie 100 eurų 

Panašios kainos ir Lenki­jos maisto prekių parduotuvėse. Labiausiai taupantys renkasi vokiečių prekybos centrą „Lidl“ - ne tik dėl mažų kainų, bet ir todėl, kad čia yra kokybiškų vokiečių gamintojų prekių. Iš šio prekybos centro dauguma važiuoja į „Kauflandą“, kuris panašus į mūsiškę „Maximą“. 

Ko lietuviai ieško Lenkijos parduotuvėse? Galima būtų pasakyti vienu žodžiu: visko. Tačiau pirmiausia - pieno produktų. Nors Lietuvoje pienas iš ūkininkų superkamas pigiau nei vanduo, pieno produktai mūsų parduotuvėse neįtikėtinai brangūs. Pigiausio pieno 900 gramų pakelis kainuoja apie 50 ct, Lenkijoje 3,2 proc. riebumo pieno litras - 45 euro centai. Lietuvoje 180 g sviesto pakelis  akcijos metu pigiausiai kainuoja 88 ct, Lenkijoje be akcijos 200 g sviesto parduodama už 0,75 Eur. Kilogramas varškės parduotuvėje „Lidl“ kainuoja 1,64 Eur, „Mocarelos“ sūrio pakelis - 0,45 Eur, jogurtai - po 28 - 30 ct. 

Pigesni ir kiti produktai. Pavyzdžiui, puskilogramį ka­vos „Jacobs“ galima nusipirkti už 2,76 Eur, dėžutę arbatos  „Lipton“ - už 0,90 Eur, litrą apelsinų arba pomidorų sulčių - už 0,83 Eur, baltojo šokolado ply­telę - už 50 euro centų. Pigiausi ryžiai - 4 pakeliai po 100 gramų kainuoja 40 euro centų, tokia pat dėžutė grikių košės - 62 euro centai. 

Cukrus Suvalkų par­duotuvėse atsieina panašiai tiek pat, kiek Lietuvoje per ak­cijas, kilogramas mil­tų - apie 0,40 Eur. Pigesni ir padažai, majonezas, makaronai. 

Daugelis buities prekių - nuo muilo, dantų pastos iki popierinių rankšluosčių, tualetinio popieriaus, šampūno, kremų taip pat kainuoja perpus pigiau nei Lietuvoje. Keturių asmenų šeima Len­kijoje produktų bei pigesnių buities prekių nusiperka maždaug už 200 Eur. Sako, jog užtenka mėnesiui, nes Lietuvos parduotuvėse perka tik duoną ir tai, ko labiausiai pritrūksta. Taip per mėnesį pavyksta sutaupyti iki 100 Eur.

Yra ko pasimokyti

Nuo Šilalės iki Suvalkų - 220 kilometrų, kelionė gali trukti apie 3 valandas. Kiekvienas sau turėtų atsakyti į klausimą, ar apsimoka važiuoti į Lenkiją. Tai priklauso nuo to, kiek ir ko Suvalkuose bus perkama, keliese ten važiuojama. Dėl kelių pakelių kruopų bei kilogramo mėsos į Lenkiją niekas neišsiruošia, bet gausesnei šeimai apsiperkant mėnesiui ar dar ilgesniam laikui, nauda yra akivaizdi.

Kai kuriuose miestuose jau atsiranda verslininkų, siūlančių nuvežti į Lenkiją. Tokiomis iniciatyvomis raginama blokuoti kainas nepagrįstai keliančius Lietuvos prekybos centrus. Jų blokada turėtų prasidėti šiandien, tačiau jau savaitgalį didžiųjų prekybos centrų lentynos margavo nuo nuolaidų bei akcijų etikečių. Rinkodaros specialistai žino, kuo suvilioti pirkėjus, todėl tikėtis, kad tokios iniciatyvos kaip prekybos centrų boikotas ilgam sumažins kainas, vargu ar verta.

Juk ir Lenkijoje perkame ne mažose parduotuvėlėse, o didžiuosiuose prekybos cent­ruose, kur didelis pasirinkimas ir daug akcijų. Skirtumas tik toks, jog ten yra didesnė konkurencija tarp prekybos centrų, valstybė taiko mažesnius mokesčius maisto produktams ir didesnė rinka, todėl tuos pačius produktus įmonės pagamina pigiau.

Be to, Lenkijoje ki­taip reglamen­tuojamas prekybininkų darbas. Jei mūsų šalyje didieji preky­bos centrai dirba netgi per Ka­lėdas, tai kaimy­ninėje valstybėje ir mažiausia šventė yra svar­bi. O ką jau kalbėti apie len­kų ypač vertinamas religines šventes. Tri­jų Ka­ralių, At­velykio ar Sek­mi­nių die­­ną Su­val­kai ap­miršta - uždarytos ne tik par­­duotuvės, bet ir turgus. Šio­kios tokios gyvybės galima rasti tik degalinėse ir valiutos keityklose. Tad, prieš vykstant į Len­kiją apsipirkti, būtina pasidomėti, ar tą dieną lenkai tikrai dirba.

Daiva BARTKIENĖ

Penkerius metus iš eilės UNICEF vaikų bėgimas vykdavo tik sostinės gatvėse, tačiau šiemet graži akcija prisijaukins dar vieną miestą: birželio 1-ąją UNICEF vaikų žingsniai aidės Tauragėje. Jaunieji tauragiškiai spinduliuoja entuziazmu – padėti pasaulio vaikams jau pasiryžę kone 1000 bėgikų, dalyvio mokesčiui užsidirbę savarankiškai.

Bėgimo Tauragėje iniciatorės Isvaldos Aleknienės, „Europe Direct“ informacijos centro Tauragėje vadovės, teigimu, tauragiškiai renginiui ruošiasi nuo vasario.

„Po susitikimo su UNICEF Lietuva atstovais iniciatyvos ėmiausi pati – ėjau į mokyklas, kalbėjausi su tėvais bei mokytojais, moksleiviais. Šie pokalbiai mane labai sujaudindavo: iš pradžių vaikai nestygdavo vietoje, tačiau, bežiūrėdami UNICEF vaizdo medžiagą, pamažu nurimdavo, jų akys išsiplėsdavo, o pasibaigus filmukui tvyrodavo begalinė tyla. Tuomet paaiškindavau, kad už dalyvio mokestį – 5 eurus – galima išgelbėti trijų Mozambiko vaikų gyvybę, nuperkant skiepų ar maisto. Moksleivių reakcija būdavo sunkiai nusakoma žodžiais“, – kalbėjo I. Aleknienė.

Pasak bėgimo iniciatorės, gražiausias momentas belaukiant renginio – vaikų noras pinigus užsidirbti patiems: paprašius tėvų tai nebūtų asmeninė auka.

„Norėdami užsidirbti jie tvarkė aplinką: miškus, rekreacines zonas, organizavo mokyklose Kaziuko muges bei „blusų“ turgus, kuriuose pardavinėdavo savo rankdarbius ar perskaitytas knygas, gamino papuošalus, kepė pyragus, – vardijo I. Aleknienė. – Dalis klasių turėjo bendras kasas, į kurias, prižiūrint mokytojams, dėjo gautuosius pinigus: sukauptą sumą paaukos UNICEF bėgime.“

Geri darbai – užkrečiami

„Į Tauragę keliavome ketindami paskleisti žinią apie planuojamą bėgimą, paprašyti pagalbos, ieškant dalyvių. Tačiau apsilankymas pribloškė, – pasakojo Jovita Majauskaitė-Staniulėnė, UNICEF Lietuva vykdomoji direktorė. – Susitikime dalyvavo apie 600 vaikų, kurie buvo puikiai susipažinę su trečiųjų pasaulio šalių problemomis ir nestygo noru padėti.“

Anot J. Majauskaitės-Stanulėnės, didelis entuziazmas išties nustebino, o po susitikimo paaiškėjo, kad mokytojai su mokiniais neretai kalbėdavosi apie pasaulio vaikus, jų skurdžią kasdienybę ir problemas. Būtent tai lėmė moksleivių neabejingumą.

„Visi dega noru padaryti gerą darbą, išgelbėti gyvybes. Tauragiškiai didžiuojasi, kad UNICEF vaikų bėgimas pirmą kartą vyks ne Vilniuje. Jie tikisi, kad jų pavyzdys užkrės kitas savivaldybes imtis gerų darbų“, – sakė UNICEF Lietuva vykdomoji direktorė.

Štai Šilalės savivaldybės atstovų teigimu, šilališkių vaikų dalyvavimas jau suderintas su miesto meru, susitarta ir su mokyklomis: iš kiekvienos mokyklos į bėgimą atvažiuos bent po vieną autobusiuką su nestygstančiais 500 m distancijos bėgimo dalyviais.

Pirmąkart Tauragėje vyksiantis UNICEF vaikų bėgimas prasidės birželio 1 d., trečiadienį, 17 val. Renginio vieta – J. Kalvano parkas. Užsiregistruoti bėgime galima iki š. m. gegužės 20 d. 20 val., užpildžius internetinę registracijos formą. Šiuo metu į bėgimą Tauragėje jau yra užsiregistravę 927 vaikai – neabejojama, kad netrukus jaunųjų bėgikų skaičius viršys 1000.

Apie UNICEF 

UNICEF yra daugiausiai vaikų gyvybių išgelbėjanti organizacija pasaulyje. UNICEF siekia užtikrinti kiekvieno vaiko teises ir gerovę. Kartu su partneriais mes dirbame 190 šalių ir teritorijų, kad šį įsipareigojimą paverstume tikrove. Ypatingą dėmesį skiriame labiausiai pažeistiems ir pamirštiems vaikams, kad pagalba pasiektų visus vaikus ir visur.

Apie UNICEF vaikų bėgimą

UNICEF vaikų bėgimas – tai linksmas 500 m bėgimas 2-12 m. vaikams, skirtas pasaulio mažiesiems. Tai renginys, kuris suvienija vaikus visame pasaulyje ir suteikia jiems galimybę padaryti kažką, kad išgelbėtų gyvenimus.

Projekto globėja - Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

2016 m. vyks du UNICEF vaikų bėgimai: birželio 1 d. - Tauragėje, rugsėjo 3 d. – „Sostinės dienose“, Vilniuje.

Daugiau informacijos: Jovita Majauskaitė-Staniulėnė
UNICEF vykdomoji direktorė. Tel.: (8-5) 2-12-77-18, (8-614) 1-65-96, el.p.: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

„Be motinos meilės
Pasauly šalta.
Be motinos meilės
Pasauly baugu...“

Gegužės 8-ąją Šiauduvos laisvalaikio salėje vyko šventė-koncertas Motinos dienai paminėti.

Sveikinimo žodžiu renginį pradėjo šventės organizatorė Šiauduvos bendruomenės pirmininkė Sigita Laurinavičienė. Mamytėms koncertavo Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijos kapela „Laukuva" (vadovas A.Šniaukas) ir IVa klasės mokiniai (vadovė V.Knystautienė). Nuotaikingos dainos bei šokiai „užkrėtė“ šventės dalyvius, ir visi linksminosi kartu. Ketvirtokai padovanojo mamoms eilėraščių posmus, pasekė pasakų, dalijosi nesenstančia išmintimi apie motiną.

Bendruomenės pirmininkė S.Laurinavičienė padėkojo jauniesiems atlikėjams, jų mokytojams ir įteikė saldžių dovanėlių.
Džiaugiamės gražiu Šiauduvos kaimo bendruomenės bei gimnazijos bendradarbiavimu.

Nuotr. Laukuvos Noberto Vėliaus gimnazijos pradinių klasių mokytoja V.Knystautienė

AUTORĖS nuotr.

2016-ieji paskelbti Lietuvos bibliotekų metais. Ta proga Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centras pakvietė vaikus ir jaunimą vaizdais, spalvomis, linijomis bei formomis pavaizduoti temą „Knygų namų šviesa“. Konkurso tikslas – įtraukti mokinius į aktyvią kūrybinę veiklą, skatinant dailės kalba išsakyti savo santykį su knyga, biblioteka, Lietuvos kultūros istorija.

Neabejingi knygų skaitymui ir Šilalės meno mokyklos jaunieji dailininkai. Paskatinti dailės mokytojų Ilonos Venc­kienės bei Sonatos Dargienės, jie piešiniuose išreiškė savo mintis apie bibliotekas, bib­lio­tekininkus, nuostabų kny­­­gų pasaulį.

Balandžio 26-ąją Lie­tuvos technikos bibliotekoje buvo atidaryta Bibliotekų metams skirto mokinių meninės kūrybos darbų konkurso „Knygų namų šviesa“ geriausių piešinių paroda bei surengta laureatų pagerbimo šventė. Konkursui iš viso buvo atsiųsti 1337 darbai iš visos Lietuvos. Juose atskleistas skaitomos literatūros tendencijos, filosofiniai apmąstymai, kas yra knyga, ką ji reiškia žmogaus gyvenime, bibliotekų dabartis bei ateities vizijos. Piešiniuose vaizduojami bibliotekų pastatai, interjerai, knygų lentynos, mėgstamų kūrinių personažai, futuristinės bibliotekos ir modernios technologijos, ryški komiksų įtaka.

Į geriausių kūrinių parodą, kurioje eksponuojama 60 dar­­bų, atrinktas ir Beatričės Jo­kubaitytės (mokyt. I.Venc­kie­nė) piešinys „Knygų namų šviesa“. Vyresniųjų gru­pėje laureatėmis tapo Gab­rie­lė Drūk­­teinytė bei Gintarė Pe­repečai (mokyt. I.Venc­kienė). Joms puikias dovanas įteikė švietimo ir mokslo minist­rė Audronė Pitrėnienė bei Vil­niaus dailės akademijos Gra­fikos katedros vedėja doc. Ma­rija Marcelionytė-Paliukė.

Ilona VENCKIENĖ, Šilalės meno mokyklos dailės mokytoja metodininkė

Ką daryti, jeigu, nuėjus į kokį prekybos centrą, ima vaidentis, jog kaina eurais yra didesnė? Dar atsimename, ką prieš euro įvedimą sakė Premjeras: kainos nekils. Šią savaitę jis patvirtino, kad „maisto kainos nekilo, jos netgi mažėjo“. Anot A.Butkevičiaus, „pagal Statistikos departamento pateiktą informaciją apie būtiniausių prekių kainų pokyčius, tai 2015 metų kovo kainos, lyginant su 2016 metų kovo kainomis, 13-oje prekių grupių pakilo, 17 - sumažėjo ir 3 - nepakito“.

O politikai juk nemeluoja!

Bet štai žiūrime į etiketę ir mums atrodo, kad ant jos parašyta eurų tiek pat, kiek būdavo li­tų.

Nepanikuokime!

Ekonomika - per daug sudėtingas mokslas, jog viską taip paprastai pli­ka akimi pa­ma­­ty­tume. Pa­klau­sy­kime didelių spe­cia­listų. Štai ką vie­šai pareiškė mo­kyčiausieji iš mo­kyčiausių, eko­no­mistų ekono­mis­­tai. Užtenka už­mes­ti akį į antraštes.

Gitanas Nausė­da: kainų augimas – optinė apgaulė.

Julita Varanaus­kie­nė: kai kurios kainos šiek tiek padidėjo dėl to, kad gyventojų patogumui jos buvo apvalinamos.

Nerijus Mačiulis: klaidingai galvojantiems, kad, įvedus eu­rą, viskas pabrango, reikėtų kreiptis į psichologus...

Tačiau ką daryti, jeigu klaidingai atrodo, jog psichologo pas­laugos irgi pa­brango?

Nusiraminti. Jei esi diletantas ir nesupranti eko­no­mikos, apie kai­­nas nederėtų spręs­­ti pačiam.

„Yra atskira moks­lo šaka, elgse­nos eko­no­mi­ka, ku­ri analizuoja reiš­kinius, kuo­met gyvento­jams susidaro klai­din­gas įspūdis apie ekonomi­nius reiškinius“, - sakė tos šakos analitikas N.Ma­čiu­­lis.

Vadinasi, mums, eiliniams, rei­kia žiūrėti ne į etike­tę, bet į televizorių, skaityti ne ka­sos čekius, o spe­cialią spaudą. Užmerkti akis, ir specialistai paaiškins, ką matome.

Na štai!..

Iš karto viskas geriau. 

Alius ŠAKINIS

Į redakciją paskambinusi Kaltinėnų seniūnijoje ūkininkaujanti moteris prašė paviešinti, kaip, anot jos, teikiamų paslaugų kainomis manipuliuoja privatūs veterinarijos gydytojai. Ūkininkės teigimu, kai kurie galvijų tyrimai yra pabrangę tris su puse karto: kiek kainavo litais, dabar tiek pat – eurais.

Esą anksčiau kraujo pa­ėmimas iš vienos karvės atsieidavo 20 litų, o, įvedus eurą, kaina pasikeitė santykiu 1:1. Anot moters, smulkiesiems ūki­ninkams, turintiems 5 kar­ves, toks kainų šuolis gali tapti pražūtingu - juk už litrą pieno jie begauna vos 10-11 euro centų.

Be to, moteris sako pastebėjusi, jog kraujas iš galvijų tyrimams imamas dažniau nei įprastai. Anksčiau veterinaras esą atvykdavo tik kas penkerius metus, dabar lankosi kas trejus.

Šilalės valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) viršininkas An­ta­nas BLIŪDŽIUS teigia netikintis, jog privačių veterinarijos gydytojų paslaugos galėjo taip ženkliai brangti, bet tuo pačiu apgailestauja, kad sukontroliuoti įkainių nei jis, nei jo vadovaujama tarnyba negali.

„Ūkininkas su veterinarijos gydytoju sudaro sutartį. Žmogus gali rinktis jam tinkantį specialistą, kuris nebūtinai turi būti iš mūsų rajono. Mano žiniomis, mū­sų ūkininkus aptarnauja ir veterinarai iš Plungės, Rietavo, Tauragės, Kelmės, net iš Kauno. Kainas ūkininkas su pasirinktu gydytoju aptaria sutartyje. Tai yra jų piniginiai reikalai, mes negalime nieko padaryti.

Dėl didelių įkainių iki šiol niekas nesiskundė, tačiau šita situacija pasidomėsi­me. Jei žmogui jo pasirinkto veterinaro teikiamos pas­laugos yra per brangios, jis gali ateiti pas mus, duosime kitų gydytojų sąrašą. Nors negalvoju, kad įkainiai labai skiria­si, nes yra konkurencija.

Suprantu, jog ūkininkams dabar daug kas yra brangu, jiems svarbus kiekvienas euras. Tačiau labai svarbu ir sveiki gyvuliai. Iš tiesų ty­rimų skaičius yra ne išaugęs, o sumažėjęs: visi privalomi tyrimai atliekami kas penkerius metus. Kiekvienas ūkininkas nori išlaikyti sveikos bandos sta­tusą, todėl gyvulius ištirti reikėtų sąžiningai“, - mano A.Bliūdžius.

Išgirdęs, kad kraujo paėmimas iš vienos karvės dabar esą kainuoja 20 eurų, jis net sutriko. Taip tikrai negali būti ir, anot Šilalės VMVT viršininko,  tokios žmonių kalbos yra nesąmonė. Susisiekęs su Lietuvos veterinarijos gydytojų asociacijos Šilalės skyriaus pirmininku, A.Bliūdžius informavo, jog kraujo paėmi­mas iš galvijo tuberkuliozės, leukozės ir bruceliozės ligoms nustatyti mūsų rajone kainuoja iki 10 eurų. Kai kuriuose kituose rajonuose tai atsieina apie 13-14 eurų.

Pasak A.Bliūdžiaus, tyrimų kaina proporcingai priklauso nuo gyvulių skaičiaus. Kuo banda yra didesnė, tuo kaina bus mažesnė. Be to, dažnai pasitaiko ir tokių atvejų, kuomet ūkininkai pamiršta, jog yra skolingi veterinarui. Todėl gali būti, kad jis į bendrą kainą įskaičiuoja ir ankstesnę skolą. Matyt, dėl to susidaro įspūdis, jog taikomas nežmoniškas įkai­nis.

A.Bliūdžius pažadėjo pasidomėti Šilalės rajono veterinarų veikla ir jų teikiamų paslaugų kainomis.

Birutė PALIAKIENĖ

Jei Lietuvoje būtų renkamas populiariausias žurnalistas, neabejotina, jog lyderių gretose puikuotųsi ir Andriaus Tapino pavardė. Kas gi nežino populiarių televizijos laidų kūrėjo ir vedėjo, straipsnių, knygų autoriaus? Daugelis šią charizmatišką asmenybę myli ne tik dėl taiklių įžvalgų, erudicijos, bet ir dėl puikaus humoro jausmo. Balandžio mėnesį A.Tapinas susitiko su Šilalės Simono Gaudėšiaus bei Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos moksleiviais.

Svarbu – ne tik svajoti, bet ir siekti svajonės išsipildymo

Kai 2013-aisiais pasirodė pirmoji A.Tapino knyga „Vilko valanda“, pristatydamas ją, rašytojas aplankė net 72 mokyklas, bibliotekas, knygynus ne tik įvairiausiuose Lietuvos kampeliuose, bet ir užsienyje. 2016-ųjų išvakarėse jis pažadėjo sau aplankyti net šimtą Lietuvos mokyklų. Iniciatyvių mokinių dėka į A.Tapino kelionių maršrutą įtraukti ir Šilalė bei Pajūris. 

Žurnalistas, rašytojas, šaulys, Prezidentės Dalios Grybauskaitės inicijuotos nacionalinės kampanijos „Už saugią Lietuvą“ ambasadorius A.Tapinas Simono Gaudėšiaus gimnazijos auditoriją pavergė nuo pirmųjų sekundžių, papasakojęs, koks vaikas buvo mokykloje. 

„Mokiausi Vilniaus devintojoje vidurinėje, kuri tuo metu garsėjo labai griežta tvarka. Jai netgi buvo uždėta tą atspindinti pravardė – devintasis fortas. Mokykloje turbūt turėjau vieną didžiausių bėdų, kokia gali nutikti mokiniui: mama buvo mano literatūros mokytoja. O dar blogiau, kad ji ne tik dėstė, bet ir sugalvojo fantastišką idėją, jog jai reikia būti mano klasės auklėtoja“, - kvatoti susirinkusiuosius privertė A.Tapinas. 

Jis prisipažino pakankamai anksti suvokęs, kad gyvenimą nori susieti su žiniasklaida bei verslu, o vienuoliktoje klasėje jau turėjo aiškią ateities viziją. Po to, kai dalyvavo Arūno Valinsko vedamame žaidime „Taip ir ne“ ir jį laimėjo, A.Tapino galvoje sukosi vienintelė mintis - dirbti televizijoje. 

„Vienuoliktoje klasėje jau žinojau, jog noriu tapti televizijos žvaigžde. Ne laidų vedėju, ne žurnalistu, o žvaigžde. Svajojau būti toks, kaip Valinskas. Nes televizijoje yra du nemirtingi dalykai – Valinskas ir laida „Duokim garo“. 

Ir, kaip sakė Markas Tvenas, kai svajonę užsirašai ant popieriaus, ji tampa planu. Aš ją pradėjau įgyvendinti nuo pirmo kurso – rašiau televizijoms laiškus su pasiūlymais, idėjomis. Turbūt jos nebuvo labai geros. Tačiau visuose gyvenimo etapuose esu patyręs, kad, jeigu tu rodai iniciatyvą, pakeli ranką ir visada eini į priekį, tave anksčiau ar vėliau pastebės, o tavo karjera vystysis gerokai greičiau“, - skatino moksleivius būti aktyvius žurnalistas.

Ir pateikė asmeninį pavyzdį: televizijoje pradėjęs dirbti darbuotoju, nešiojusiu filmavimo techniką, jau po metų tapo žinių tarnybos vadovu. Visgi jaunuolio svajonių darbas atrodė kiek kitaip. Nuo mokyklos laikų didžiausias troškimas buvo „pramušti“ intelektinį žaidimą. Šios svajonės išsipildymui prireikė net 14 metų nuoseklaus darbo - tiek laiko praėjo, kol ekranuose pasirodė A.Tapino ir A.Valinsko bendras projektas „Auksinis protas“. 

Apie studijų pasirinkimą, anglų ir kinų kalbas 

Papasakojęs apie savo svajones ir kaip jų siekė, A.Tapinas jaunuoliams pažėrė ne vieną patarimą, kaip užsitikrinti geras ateities perspektyvas. Vienas iš jų ir, ko gero, pagrindinis – skaityti. Anot A.Tapino, neskaitantį ir skaitantį žmogų atskirti nesunku: tas, kuris nesidomi literatūra, yra tarsi arklys, kuriam uždėti akidangčiai: jis nemato nieko, kas dedasi šonuose. Tuo tarpu apsiskaitęs žmogus regi vaizdus ne tik priekyje ir aplink, bet ir pačiais įvairiausiais atspalviais. Be to, pasak A.Tapino, labai tikėtina, kad, jei po dešimties metų atsitiktinai palygintume skaitančiuosius su neskaitančiaisiais, pirmieji būtų pasiekę ženkliai geresnę karjerą. 

Andrius ragino jaunimą mokytis užsienio kalbų. Jo nuomone, nepriekaištingas anglų kalbos mokėjimas yra privalomas, tačiau kur kas didesnes galimybes darbo rinkoje netrukus atvers ir kinų kalba. Ją A.Tapinas įvardija kaip vieną perspektyviausių. O interneto pagalba jos galima mokytis ir  savarankiškai. 

Nors žurnalistas bei rašytojas aktyviai reiškia savo patriotiškumą, yra nacionalinės kampanijos „Už saugią Lietuvą“ ambasadorius, kalbai pakrypus apie aukštąjį mokslą Lietuvoje, jo balse linksmos gaidos girdėti nebuvo. A.Tapino nuomone, daugelis mūsų šalies universitetų bei kolegijų nesugeba ne tik gerai paruošti studentų, bet ir neturi naujai į patį mokymo principą žiūrinčių dėstytojų. Todėl, jo įsitikinimu, neišnaudoti galimybių studijuoti užsienyje būtų tikra nuodėmė. Jis sakė ir pats ilgai nedrįsęs mokytis kitų valstybių universitetuose, tačiau dabar negali atsidžiaugti savo studijomis prestižiniame Berlyno universitete. 

Beje, nei Andriaus studijos Vilniaus universitete, nei dabartinės Vokietijoje su žurnalistika neturi nieko bendro. Jo bakalauro diplome įrašytas ekonomikos mokslų pavadinimas, o magistrantūros studijoms pasirinko tarptautinius santykius. Anot „Pinigų kartos“ ir „Auksinio proto“ vedėjo, studijuoti žurnalistiką, kad galėtumei dirbti žurnalistu, nebūtina. Todėl nuo žurnalistikos studijų jis sako dažnai atkalbantis ne vieną jaunuolį. 

„Jūs jau gimėte su mobiliaisiais telefonais“ 

Susitikime su moksleiviais plačiai aptartos ir naujausios technologijos bei jų įtaka šiandieniniam žmogaus gyvenimui. A.Tapinas sutinka, jog be socialinių tinklų jau nebeapsieina ne tik jaunimas, bet ir politikai, ekonomistai, kiti aukšti valstybės asmenys. Pasak žurnalisto, tai nėra blogai. Tačiau svarbiausia – kuo užsiimi savo socialinio tinklo paskyroje. Deja, kai kurie faktai nedžiugina. Pavyzdžiui, Lietuvoje atlikto tyrimo metu paaiškėjo, kad didžioji dalis komentarų yra parašomi iš valstybės įmonėse dirbančių žmonių kompiuterių... 

A.Tapinas neneigia ir pats daug laiko praleidžiantis internete: skaito, rašo komentarus, diskutuoja bei pan. Svarbiausia - planuoti savo laiką ir viską suderinti su darbu. Bet šito, žurnalisto nuomone, jaunuoliai (beje, ir vyresni žmonės) visiškai nesugeba. Daugelis jų skundžiasi, jog mokytojai esą užduoda pernelyg daug namų darbų, ir šie visų jų atlikti nespėja. A.Tapinas patvirtino, kad tarp tokių yra ir jo atžalos. 

„Dažnai vaikai dejuoja: mes – vargšai, mokytojai – žvėrys, uždavė namų darbų, kuriems atlikti reikės keturių valandų. Tiek laiko, anot jų, gyvenimas praeis pro šalį. Tačiau pasižiūriu, kaip maniškiai ruošiasi pamokoms. Sakykime, dukra pradeda nuo matematikos. Bet jai paskambina draugė, nes nežino, kas užduota, į TAMO juk neis žiūrėti. Dukra nufotografuoja užduotį, nusiunčia jai į „messenger‘į“. O kad jau „užėjo į messenger‘į“, reikia pasidomėti, kas įkėlė naujų nuotraukų į „instagram‘ ą, palaikinti“, pažiūrėti, kas dar „palaikino“... Ir taip keturių valandų nebėra“, - konstatavo A.Tapinas. 

„Esate pirmoji tikroji skaitmeninė, dar vadinama Z, karta. Jūs jau gimėte su mobiliaisiais telefonais. Jei anksčiau buvo įprasta dirbti su vienu informacijos srautu: aš kalbu, tu klausai, tai šiandien iš karto galime atlikti kelis veiksmus. Tą pastebiu ir savo vaikuose. Jie ruošia pamokas, žiūri televizorių, bendrauja su draugais per „snapchat‘ą“ ir dar atsakinėja į mano klausimus, kaip sekėsi mokykloje. Man nuo tokio krūvio iš karto sudegtų smegenys. Kita vertus, tas atsakinėjimas į klausimus yra stereotipinis: 

- „Kaip sekėsi mokykloje“? 

- „Gerai“.

- „Kas gero“? 

- „Nieko“... 

Būtent tai ir yra vienas iš didžiausių iššūkių tėvams bei pedagogams. Suaugusiesiems reikia suvokti, kaip su vaikais susikalbėti. Net 80-90 procentų tėvų žino tik tiek, jog jų vaikai kažką daro su kompiuteriais, o ką konkrečiai, pasakyti negali. O gal jie gamina bombas, gal žaidžia „minecraft‘ą“... Arba tėvų svajonėse papildomai mokosi. 

Skaitmeninė revoliucija ištirpdė sienas. Jokia kita karta žmonijoje neturėjo tokio priėjimo prie žinių, tokių galimybių tobulintis papildomai. Kam to reikia? Jei pradėsite tai daryti šiandien, yra šimtaprocentinė tikimybė, jog po 10-15 metų gyvensite daug geriau. 

Dažnai sakoma, kad mes turime kurti geresnį gyvenimą valstybėje. Aš sakau, jog reikia kurti geresnį gyvenimą sau. Tada bus gerai ir mūsų valstybei. Jei jūs po 15-20 metų uždirbsite daugiau, sumokėsite daugiau mokesčių į biudžetą, mano pensija bus didesnė“, - nuotaikingai jaunimui linkėjo A.Tapinas.

Anot žurnalisto, jo kelionių po mokyklas tikslas yra paprastas: jei nors vienas ar keli procentai jo klausiusių moksleivių susimąstys ir suvoks, kad būtina pradėti mokytis bei tobulėti, ateitis ryškesnėmis spalvomis nušvis ir jiems, ir visai šaliai. Belieka tikėtis, jog vadinamoji Z karta pateisins lūkesčius. 

Birutė PALIAKIENĖ

Gegužės 7-ąją minėsime Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Šiandien, jos išvakarėse, švenčia visi, kam lietuviškas žodis, raštas, knyga, laikraštis yra neatsiejama gyvenimo dalis. Todėl sveikiname visus laik­raščio bičiulius, bendradarbius, paštininkus ir, žinoma, savo skaitytojus, kurie mus kasdien nuoširdžiausiai palaiko, laukia kiekvieno naujo numerio, nerimauja, kai įprastu laiku į jų kiemą neužsuka paštininkas.

Šis pavasaris „Šilalės artojo“ laikraščiui – jau 65-asis. Tokio amžiaus sulaukę žmonės džiaugiasi užaugintais vaikais, mokslus baigiančiais anūkais ir gyvenimo branda, leidžiančia daugelį dalykų vertinti kitaip nei jaunystėje. Džiaugiamės ir mes, kad su „Šilalės artojo“ laikraščiu, tiesa, kelis kartus keitusiu pavadinimą, užaugo ištisos šilališkių kartos, kad dauge­lis žmonių neįsivaizduoja sa­vo kasdienybės be leidinio, kuriame spausdinamos svarbiausios rajono naujienos.

Branda - ir gero laikraščio požymis. Todėl stengiamės pa­teikti skaitytojams apibend­rintą, aktualią informaciją, su­rinkti naujienas taip, jog net tolimiausių rajono kampelių bend­ruomenės nesijaustų pa­mirštos. Labai vertiname savo skaitytojų pasitikėjimą ir džiaugiamės, kad laikraščio „akys bei ausys“ yra žmonės, kuriems ne tas pats, kur ir kaip gyvename, kurie mato daugiau nei dažnai norėtų rajonui vadovaujantys politikai bei savo interesų niekada nepamirštantys valdininkai.

Geras ar blogas yra rajono laikraštis, gali spręsti tik jį skaitantys. O „Šilalės artojo“ prenumerata auga kone kiek­vieną mėnesį. Ir tai yra geriausias ženklas, kad atspindime skaitytojų lūkesčius, kad mūsų pateikiamos žinios yra įdomios bei reikalingos. Žinoma, per tuos 65-erius me­tus, kai leidžiamas „Šilalės artojas“, buvo visko, keitėsi laikmetis ir žurnalistų kartos, bet visada svarbiausias išliko skaitytojas, jo poreikiai, rūpesčiai bei džiaugsmai.

Kas yra laikraštis? Iššifravus pažodžiui - laiko raštas. Todėl ir praėjus kone 150 metų nuo pirmojo lietuviško leidinio „Aušra“ pasirodymo, spaudos esmė ir paskirtis yra tokia pat - rašyti apie tai, kas vyksta, kitaip sakant, fiksuoti kasdienybę, moralę iškeliant aukščiau visų gyvenimo problemų. Tai – pagrindinė priemonė laikraščiui neprarasti aktualumo, nenukrypti į smulkmenas. Žinoma, pasitaiko, jog, norėdami greičiau pateikti naujienas, reaguodami į besikeičiančią situaciją, padarome ir klaidų. Tačiau visada stengiamės jas pripažinti ir ištaisyti.

Labai daug kalbama apie spaudos laisvę, kasmet skaičiuojami jos indeksai, sprendžiama, kurioje šalyje žurnalistai turi daugiau laisvės dirbti savo darbą. Mūsų šalies valdžia kiekvienais metais svarsto vis naujus informacijos pateikimo apribojimus, sugalvoja draudimų bei apsaugų. Bet uždrausti žurnalistams kalbėti apie tai, kas išties yra svarbu žmonėms, vis dar nepajėgia.

Deja, beveik niekas neanalizuoja, kokiomis sąlygomis žurnalistai dirba nedidelėse bendruomenėse, kur visi vienas kitą pažįsta, net kelis kartus per dieną susitinka. Kai kiekviena kritika priimama kone kaip asmeninis įžeidimas, nors žmogus kritikuojamas ne dėl to, jog apsivilko ne tokį švarką ar, tarkime, „nepadoraus“ ilgio suknelę, o todėl, kad jo priimami sprendimai turi įtakos visai bend­ruomenei.

Iš patirties galime drąsiai sakyti, jog valdininkai kartais vis dar pamėgina „pakišti koją“ teisei gauti informaciją, o bene skausmingiausiai į kritišką žodį reaguoja įvairių savivaldybei priklausančių biudžetinių įstaigų ar bendrovių vadovai. Štai UAB „Gedmina“, apie kurios veiklą pastaruoju metu informavome, direktorius viename paskutinių posėdžių skundėsi rajono vadovams, kad „laikraštis net kelis kartus apie mus rašė, lyg norėdamas parodyti, jog blogai dirbame“. Bet juk nėra viskas gerai, o žmonės turi žinoti, kodėl brangsta įmonės teikiamos paslaugos.

Todėl, be jokios abejonės, daug lengviau būtų pateikti vien gražias žinias, spausdinti „kalbančių galvų“ nuotraukas ir nesunkinti sau ir taip nelengvo gyvenimo. Tačiau ne­senas pavyzdys byloja, kad sugebėjimas prisitaikyti ir iš to kurį laiką gauti nemenkos naudos vieną dieną išsikvepia...

Kas turi mintį, ras ir žodį jai išreikšti. Todėl laikraščio bend­raautoriumi gali būti kiek­vienas, turintis ką pasakyti. Žurnalistika palaiko visuomenės ryšius, tyrinėja žmonių poreikius, stebi, kaip jie keičiasi. Galbūt dėl to spauda ir suburia tokią auditoriją, kokios nesukvies joks mitingas. Bet nemažai daliai politikų atrodo, jog dabar viešąją komunikaciją gali pakeisti bend­ravimas socialiniuose tink­luose. Ten jie pasirodo kas­dien, paskelbia, kur buvo, su kuo susitiko, kam ranką paspaudė.

Tuštybė patenkinama, o kas iš to? Ko verta informacija „čia ir dabar“, jei ji nepadeda nei sužinoti, nei spręsti žmonių problemų? Norisi tikėti, kad tie politikai, jei jiems svarbūs ne tik jie patys, apie tai susimąsto.

Laikraštis yra tik viena gyventojų informavimo infrast­ruktūros dalis, todėl mums labai svarbūs bičiuliai paštininkai. Dažnai girdime sakant, jog tai - nykstanti profesija, nes niekas dabar ranka neberašo laiškų, esą nepopuliarūs tampa spausdinti leidiniai. Didžioji dalis paštininkų dirba puse etato ir už kelis eurus, kurių vadinti atlyginimu nelabai norisi, tebetampo sunkius krepšius. Tik prigrūstus ne laikraščių ir laiškų, o skalbimo miltelių, makaronų, sėklų bei kitokių „komercinių“ dalykų.

Visgi žmonės prenumeruoja laikraščius, laukia jų - ypač kaimuose, kur beveik neliko jokių galimybių jų nusipirkti. Dirbdami puse etato ar net dar mažesniu krūviu, ne visi paštininkai spėja išnešioti laikraščius jų išleidimo dieną, todėl gyventojai skambina į redakciją, klausia, piktinasi, reikalauja „daryti tvarką“ ir ieškoti teisybės.

Telieka konstatuoti, jog tai, ko reikia žmonėms, ypač kaimo, valstybė dažniausiai nemato. Nerimą gyventojams ke­lia vis pasigirstančios kalbos apie kaimo pašto skyrių naikinimą, patalpų privatizavimą. Ir jau niekaip nesuprantama, kodėl, paskambinus į artimiausią pašto skyrių, atsiliepia informaciją suteikiantis operatorius Klaipėdoje, kodėl už kiekvieno prenumeratos kvito užpildymą paštininkė turi paimti 50 centų. Žmonėms tai panašu į plėšikavimą. Į plėšikavimą panaši ir prieš keletą metų Lietuvos pašto nustatyta tvarka, pagal kurią didžioji laikraščio kainos dalis atiduodama už pristatymą. Nors prieš tokį sprendimą sukilo didžiulis būrys leidėjų bei žurnalistų, nepavyko įrodyti, kad valstybė negali apriboti informacijos prieinamumo. Juk laikraštis – ne duonos kepalas, skurstant kaimui, jo atsisakoma pirmiausia.

Neseniai turėjome galimybę pasikalbėti su Lietuvos pašto Klaipėdos filialo direktore Vida Pikčiūniene – pasigirdo nuogąstavimų, jog Pajūralyje, kur gyvena beveik 900 žmonių, artimiausiu metu planuojama uždaryti pašto skyrių.

Šventa tiesa, kad dūmų be kibirkšties nėra.

„Dėl gamybinės būtinybės dviem savaitėms sustabdysime darbą“, - nedetalizavo V.Pik­čiūnienė.

Paklausta apie laikraščių vėlavimą, direktorė pareikalavo pateikti konkrečią informaciją, tačiau sutiko, jog tokių atvejų gali pasitaiky­ti - pavyzdžiui, kai darbuotojai suserga.

„Gyventojai turi galimybę kreiptis į pašto skyriaus viršininką ir išsiaiškinti, dėl kokių priežasčių korespondencija vė­luoja“, - tikino valstybės įmo­nės padalinio vadovė, išsamiai neatsakiusi nė į vieną klausimą.

Įdomu, kas Klaipėdoje ar Vilniuje aiškinsis, dėl ko atokaus kaimo žmogus negavo laikraščio?

Pajūralio paštas nedirbs kelias savaites. Tačiau kas ta „gamybinė būtinybė“, taip niekas ir nepaaiškino. Ir ar tikrai ją įveikti užteks dviejų savaičių? Apmaudu, jog valstybinė įmonė šitaip „bend­rauja“ su klientais, kurie ją išlaiko.

Tokių bei panašių kliūčių sutinkame kiekviename žingsnyje, tačiau skaitytojų pasitikėjimas bei palaikymas įpareigoja dirbti ir nesiskųsti. Todėl šventės proga linkime patys sau ir savo skaitytojams įdomių bei naudingų žinių.

Daiva BARTKIENĖ

Kasmet vykstantis UNICEF vaikų bėgimas, skirtas vargstantiems pasaulio vaikams, plečia ribas. Per 5 metus daugiau kaip 5 tūkstančius 2–12 metų vaikų pritraukusi gerumo akcija šiemet vyks ne tik Vilniuje, bet ir Tauragėje. Padidėjusio masto UNICEF vaikų bėgimo siekis – veikiant išvien padėti alkstantiems Mozambiko vaikams. Projekto globėja – Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Situacija vienoje vargingiausių pasaulio šalių – Afrikos valstybėje Mozambike – tragiška. Šiuo metu beveik 2 mln. Mozambiko vaikų iki 5 metų yra visiškai išsekę dėl prastos mitybos. Pagalba jiems būtina.

Pasak UNICEF Lietuva vykdomosios direktorės Jovitos Majauskaitės-Staniulėnės, UNICEF vaikų bėgimas gali būti pirmoji patirtis su altruizmu ir puiki galimybė įgalinti vaikus padaryti kažką, kas išgelbėtų ar bent pagerintų kitų gyvenimus.

„Vaikams patinka jaustis suaugusiais, o daugeliui žmonių būti suaugusiu – tai prisiimti atsakomybę ir prisidėti prie prasmingų darbų. Šiuo simboliniu 500 m bėgimu skatiname vaikus susiburti ir padėti šalia esančiam. Juk mūsų stiprybė – vienybėje“, – sakė UNICEF Lietuva vykdomoji direktorė.

Noras daryti gera – užkrečiamas, todėl graži akcija birželio 1-ąją, Tarptautinę vaikų gynimo dieną, vyks Tauragėje.

„Tauragės moksleiviai dar pernai rodė labai didelį susidomėjimą, sulaukėme daugybės prašymų UNICEF iniciatyvą įgyvendinti būtent šiame mieste, – teigė J.Majauskaitė–Staniulėnė. – Todėl nedvejodami nusprendėme padidinti renginio mastą“.

Tauragiškių norą padėti pasaulio vaikams liudija didelis bėgimo entuziastų skaičius: paremti skurde gyvenančius bendraamžius pasiryžę daugiau nei 1 000 bėgikų. 5 eurų dalyvio mokestį, kuris bus aukojamas Mozambiko vaikams, kiekvienas renginio dalyvis užsidirbs pats.

Pasak bėgimo Tauragėje iniciatorės Isvaldos Aleknienės, „Europe Direct“ informacijos centro Tauragėje vadovės, tauragiškiai bėgimui pradėjo ruoštis dar vasario mėnesį.

„Vyrauja puikios nuotaikos, vaikai yra labai motyvuoti ir be galo nori pagelbėti. Gražiausias momentas besiruošiant yra tai, kad jaunieji tauragiškiai pinigus užsidirba patys. Paprašyti tėvų yra pats paprasčiausias būdas, bet tai nebus vaiko auka. Tačiau sutvarkius aplinką, iškepus pyragą, padarius rankdarbių ar pardavus knygą ir gavus už tai atlygį – jau visai kas kita“, – sakė bėgimo Tauragėje iniciatorė.

Kiekvienas mažasis UNICEF ambasadorius geram darbui įamžinti gaus UNICEF marškinėlius ir medalį. Pasak J.Majauskaitės-Staniulėnės, visi bėgikai – laimėtojai, dalyvavimu dovanojantys sveikatą bei gyvybę, todėl medalio, kaip padėkos už pastangas darant pokyčius, nusipelno kiekvienas.

„Bėgdamas tampi vienos komandos nariu, o gautas medalis liudija, jog mes, kaip bendruomenė, susibūrę galime nuveikti kažką itin reikšmingo“, – įsitikinusi UNICEF Lietuva vykdomoji direktorė.
Pirmąkart Tauragėje vyksiantis UNICEF vaikų bėgimas prasidės birželio 1 d., trečiadienį, 17 val. Renginio vieta – J.Kalvano parkas. Užsiregistruoti bėgime galima iki gegužės 20 d., 20 val., užpildžius internetinę registracijos formą.

Pirmasis UNICEF vaikų bėgimas birželio 1 d. vyks Tauragėje. Antrasis – rugsėjo 3 d., „Sostinės dienų“ metu, šalia Vilniaus Katedros aikštės.

Apie UNICEF

UNICEF yra daugiausiai vaikų gyvybių išgelbėjanti organizacija pasaulyje. UNICEF siekia užtikrinti kiekvieno vaiko teises bei gerovę. Kartu su partneriais mes dirbame 190 šalių ir teritorijų, kad šį įsipareigojimą paverstume tikrove. Ypatingą dėmesį skiriame labiausiai pažeistiems ir pamirštiems vaikams, jog pagalba pasiektų visus vaikus ir visur.

Apie UNICEF vaikų bėgimą

UNICEF vaikų bėgimas – tai linksmas 500 m bėgimas 2-12 m. vaikams, skirtas pasaulio mažiesiems. Šis renginys suvienija vaikus visame pasaulyje ir suteikia jiems galimybę prisidėti prie gyvenimo išgelbėjimo. Jau tradicija tapusiame bėgime per tūkstantis mažųjų bėgikų ne tik smagiai praleidžia laiką, susiranda naujų draugų, bet ir gelbsti gyvybes skurdžiose pasaulio šalyse.

Projekto globėja J.E. Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

2016 m. vyks du UNICEF vaikų bėgimai skirti pasaulio vaikams – birželio 1 d. - Tauragėje, rugsėjo 3 d. – „Sostinės dienose“, Vilniuje.

„Šilalės artojo“ inform.

Kiekvienas žmogus gyvenime kažko siekia ir nori tai realizuoti. Savo svajonę įgyvendino ir kaltinėniškė Stanislava Višinskienė – paprasta moteris, kurią dabar jau galime vadinti poete. Kurti eiles pradėjusi dar mokyklos suole, S.Višinskienė šiemet išleido pirmąją savo knygą „Poema apie Kaltinėnus“, skirtą kunigo Petro Linkevičiaus geriems darbams atminti.

Pristatydama knygą, autorė gausiai susirinkusius kaltinėniškius supažindino su jos turiniu - istoriniais įvykiais Kaltinėnų miestelyje, vaizdžiai atpasakotais jausminguose eilėraščiuose, kurių klausantis ne vienam nuriedėjo ašara. Kūryba – paprasta ir nuoširdi, giliai sujaudinanti kiekvieną žmogų. Poetei talkino bibliotekininkė Irena Sugintienė, įspūdžiais, kaip sekėsi redaguoti šį leidinį, pasidalijo Šilalės literatų klubo prezidentė Stefa Minutaitė, poemą iš istorinės pusės vertino istorijos mokytoja Nomeda Kasmauskaitė, būrys gimnazisčių deklamavo ištraukas iš naujosios knygos. Patriotinių bei lietuvių liaudies dainų padainavo Gintautė Jegorovaitė, o moterų ansamblis sugiedojo Kaltinėnų himną. Labiausiai visi laukė ypatingo svečio – buvusio Kaltinėnų parapijos klebono kun. P.Linkevičiaus, kuris pasidžiaugė naujuoju kūriniu, pasveikino autorę ir šiltai bendravo su buvusiais parapijiečiais.

S.Višinskienė neslėpė, jog kūryba jai teikia neapsakomai daug džiaugsmo. Anot jos, niekada nevėlu siekti savo svajonių išsipildymo.  Labai svarbu jausti aplinkinių paramą, todėl autorė dėkojo savo artimiesiems, o labiausiai – dukrai už didžiulį palaikymą bei pagalbą.

Gintautė JEGOROVAITĖ, Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos mokinė 

AUTORĖS nuotr.