Kelias į Europą aplaistytas krauju ir ašaromis

Šilalėje ramybę ir saugią užuovėją jau rado kelios dešimtys nuo karo Ukrainoje bėgančių žmonių. Svečių, kuriems reikia ypatingos atjau­tos, kovo pirmosiomis dienomis sulaukė ir ši­lališkė Danutė Andrulienė. Jos namuose glaudžiasi buvusi sūnaus žmona Mariana su še­šio­likmete dukra Aina bei Marianos brolio žmo­na Zoja su dviem berniukais. 

Laimingą gyvenimą nutraukė karas

Abi moterys dirbo Kyjive. M. Andrulis yra gydytoja endokrinologė, jos brolio žmona Zoja Kharaminska buvo vienos Ukrainos valstybinės įmonės informacinių technologijų specialistė. Šeimos gyveno patogiai ir gražiai, nes miestai, esantys netoli Kyjivo, nors ir neseniai įkurti, buvo europietiški.  

„Mūsų gyvenimas buvo nuostabus: vaikai ėjo į mokyklą, turėjome viską, ko reikėjo, džiaugėmės kiekviena diena ir nežinojome, kas yra rūpesčiai dėl savo bei artimųjų gyvybės. Kol vasario 24-osios 5 val. ryto man nepaskambino giminaitė ir nepasakė, jog iš visų keturių pusių į Kyjivą lekia raketos“, – pasakojo Ma­riana. 

Per Gorenkos gyvenvietę, ku­rioje gyveno jos brolio šeima, ėjo pirmoji fronto linija – Ru­sijos kariuomenė be perstojo bombardavo šalia esantį Hos­tomelio oro uostą. Būtent jame yra pats ilgiausias nusileidimo takas, jame leisdavosi didžiausias pasaulyje lėktuvas AN-225 „Mriya“. Užimti šį aerouostą buvo vienas iš strateginių Rusijos tikslų, todėl atakoje dalyvavo net 32 kariniai sraigtasparniai. Kylantys juodų dūmų stulpai buvo matyti ir iš Zojos namų balkono. 

„Buvo labai baisu, tačiau vaikai laikėsi geriau nei mes. Tik tada, kai pradėjome ruoštis eva­kuacijai, jie ėmė verkti, nes nenorėjo niekur važiuoti“, – pasakojo moterys, šešias paras gyvenusios baimėje ir nežinioje. 

Jų namuose nebuvo rūsio, todėl abi su vaikais glaudėsi viename iš kambarių. Bet kai virš galvų pradėjo kaukti viena po kitos praskrendančios raketos, suprato, jog namų sienos neapsaugos. 

Išvyko prieš pat stoties bombardavimą

Žinojo, kad reikia į Lietuvą, nes čia jų laukė Marianos uošviai. 

„Kelionė galėjo nutrūkti kiek­viename žingsnyje. Turėjome kažkaip išvykti iš kaimo ir patekti į Kyjivą. Kitas etapas – gyviems pasiekti geležinkelio stotį. O joje tvyrojo panika, niekas nežinojo, kur koks traukinys važiuos, nebuvo ir kieno paklausti. Tūkstantinėje žmonių minioje stovėjome keturias valandas. Per tą laiką tris kartus skelbė oro pavojų, bet žmonės nė nepajudėjo – bijojo, kad nuėję atgal, į stotį gali nebepatekti. Laukėme bet kokio traukinio, važiuojančio į Vakarų Uk­rainą“, – sakė Zoja. 

Anot jos, atvykus evakuaciniam traukiniui, į jį patekti nebuvo jokios galimybės: stumdydamiesi, verkdami žmonės brovėsi prie vagonų durų, o braudamiesi per minią bijojo pasimesti. Viltis, kad pasiseks išvykti, atgimė, išgirdus, jog netrukus sustos traukinys į Lvivą. Vi­sa minia pajudėjo ten link.  

„Mes stovime, žiūrime vieni į kitus ir galvojame, kad nesvarbu, kur mirti – minioje ar krintant ant galvų bombų skeveldroms. Lai­ky­damiesi už rankų, nuėjome iki traukinio, kuris atrodė  pilnutėlis, žmonės stovėjo net ant paskutinio laiptelio. Ir staiga vienas žmogus sako: eikit prie pas­kutinio vagono, jis tuščias. Vos tik traukinys išvažiavo, rusai pradėjo bombarduoti stotį. O kai po pusvalandžio išgirdome mašinistą pranešant, kad tikrai važiuojame į Lvivą, laimė buvo begalinė“, – pasakojo Mariana.  

Vilties suteikia žmonių gerumas

Atvykusios į Lvivą, moterys suprato, kas yra tikroji pagalba ir atjauta. Parašiusi socialiniame tinkle į savo bendradarbių grupę, jog išvyksta ir neturi kur apsistoti, Zoja gavo daugybę pasiūlymų apsigyventi, kiek tik reikės. Tačiau kamavo rūpestis, kaip nusigauti iki Lenkijos sienos. Jau buvo sutikusios sumokėti po 30 eurų, kai išgirdo pasiūlymą vykti tiesiai į Lietuvą. 

„Labai pasisekė, jog Lvive patekome į šią evakuacinę grupę. Kai suvalgėme paskutinį iš na­mų pasiimtą sumuštinį, bijojome, kad neturėsime ko paduoti vaikams. Bet vos įsėdus į Lietuvos atsiųstą autobusą, visko gavome“, – neatsidžiaugė žmo­nių gerumu Zoja. 

Į Lietuvą jos atvyko taip, kaip stovi – atsivežė tik vaikus ir šunelį Bruno. Nors buvo susidėjusios daiktus, bėgant nuo karo, penki lagaminai tapo nepakeliama našta. Prasidėjus bombardavimui, pasiėmė tik vieną, o kai namą supurtė sprogimas,  vos spėjo pasigriebti dokumentus, vaistų ir kelis iš anksto suteptus sumuštinius.

Mariana sakė, jog pirmas jausmas, atvykus į Lietuvą, buvo saugumas. Tris naktis visi miegojo tarsi po narkozės. Moterų širdys atsigavo, kai po kelių dienų Tauragėje, Ainos tėčio pavaišinti ledais, vaikai pirmą kartą pradėjo juoktis. 

„Mus abi labai ramina vaikai. Jie tokie optimistai, jaučiasi atsakingi vieni už kitus, kiekvieną rytą pradeda apsikabinimu. Mes esame nuoširdžiai dėkingos, kad Lietuva mus priėmė, kad Danutė mumis rūpinasi. Jaučiamės taip, lyg būtume atvykę į svečius – rodos, pabūsim ir grįšim. Tik kol kas nėra kur“, – liūdnai kalbėjo Mariana.

Neramu dėl likusių artimųjų

Marianos tėvas, Ukrainos dip­lo­matas, su šeima evakavosi per Rumuniją, o Zojos ma­ma li­ko savo namuose, neto­li Ky­ji­vo. Šią gyvenvietę užpuo­li­kai jau beveik visai nu­š­lavė nuo žemės paviršiaus, ten nebeliko ir žmonių, tad automobilio ne­vai­ruo­jančiai 62-ejų mo­teriai nėra jokios galimybės eva­kuotis. Ir nors gy­ven­vietėje nėra jokių stra­teginių ob­jektų, ji prikimšta ru­sų tankų. 

„Mama sako, jog baisu išeiti į gatvę, bijo sutikti rusų, kurie dažnai dar būna ir girti. Į tą regioną, kuriame mes gyvenome, humanitarinė pagalba praktiškai nepatenka. Nors sandėliuose yra visko, žmonės bijo rizikuoti ką nors imti. Ir tai suprantama – visi baiminasi dėl savo gyvybės, nes okupantams nėra nie­ko švento“, – sakė Zoja.

Begalinis džiaugsmas už­plūdo moterį, kai praėjusią sa­­vaitę jos mamai pagaliau pavyko pasiekti Lietuvą – evakuotis iš karo zonos jai padėjo bu­vę mokiniai.

Kyjive liko ir daug Marianos pažįstamų bei kolegų, nes kai kurie iš jų negali palikti sergančių artimųjų. Kelis kartus per dieną jie praneša vieni kitiems apie padėtį. 

„Mes nuo ryto iki vakaro verkiame. Nusiraminame, paskui vėl verkiame, kiekviena žinia apie bombardavimus drasko širdį“, – pripažino Mariana. 

Baisiausia, pasak moterų, kad užpuolikai bombarduoja gyvenamuosius namus. Antrą karo dieną dingo elektra, ten, kur gyveno, dabar jau nėra dujų.

„Jų tikslas – sukelti paniką, nes nesitikėjo, kad žmonės stos kovoti. Mūsų vyrai jau pirmą karo dieną sukūrė teritorinę apsaugą, pradėjo statyti barikadas, paskui gavo ir ginklus – to reikėjo, saugantis nuo marodierių, plėšiančių namus, vaistines, parduotuves, terorizuojan­čių žmones. Jie alkani, sušalę, dėl to pikti – subombardavo net gimdymo namus. Visi žuvę rusų kariai neturi dokumentų, tik pažymą, jog yra paskiepyti nuo koronaviruso. Jokių atpažinimo ženklų. Nenorime tikėti, kad jie nežinojo, kur yra siunčiami: juk atvažiavo ir pamatė, kad čia Ukraina, taikūs žmonės, kuriems nereikia jokio „išvadavimo“. Tai savarankiška, laisva šalis, norinti tapti lygiateise Europoje. Tie kareiviai galėjo išvykti, bet žudė, kol pateko į nelaisvę ir tik tada pradėjo atgailauti, kad į nieką nešaudė. Mums jų visiškai negaila“, – sakė Z. Kharaminska.  

Tačiau, pasak jos, Ukrainoje yra nemažai ir tokių, kurie skleidžia rusų propagandą ne­va patys ukrainiečiai žudo ir sprogdina, o bombų sumaitotų vaikų kūnų fotografijas vadina montažu... 

Nežino, kaip toliau gyventi

Abi moterys svajoja Lietuvoje susirasti darbą. Marianai gal paprasčiau, ji turi 20 metų gydytojos endokrinologės patirties, tačiau, sakė, sutiktų imtis bet kokio darbo, kad tik galėtų išmaitinti vaikus. 

„Kai pradedu galvoti, kaip toliau gyventi, mane apima panika. Tikimės, kad galėsime grįžti. Tačiau kai šitaip viskas sugriauta, nerealu, jog vaikai galės lankyti mokyklas, aš – dirbti. Jau dabar man pranešė, kad atlyginimą išmokės pasibaigus karui. Negalėsime gyventi kaip anksčiau, todėl kol kas veju tolyn mintis apie rytojų“, – prisipažino Mariana. 

Zojai skaudu, kai Ukraina vadinama rusišku kraštu. Eva­kuo­jantis iš Lvivo, kartu vyko Char­kive gyvenę žmonės. Šio mies­to praktiškai neliko – naujieji pažįstami iš ten išvyko, kai visi namai buvo sugriauti ir praktiškai nebeliko kur slėptis.

„Sako, jog ten daug rusakalbių. Ir Mariupolis neva rusiškas miestas, bet pirmą karo dieną žmonės susirinko į miesto aikštę ir pareiškė, jog tai yra Uk­raina ir jie nežada pasiduoti okupantams. Mes ne vergai, kurie privalo paklusti ir kuriems kas nori, tas gali įsakyti, kaip gyventi – įsakyti nepriklausyti NATO, nebūti Europos Sąjungoje. Mes nesame jie, o jie niekada mūsų nesupras, nes priespaudoje gyvena jau daugiau kaip 20 metų. Rusų tauta priprato kentėti, juos tai tenkina. Mes norime būti europietiška šalis ir šio tikslo neketiname atsisakyti. Tik labai gaila, kad už tai turime sumokėti krauju“, – principingai sakė Z. Kha­raminska.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.