Pradėjau gyventi tuomet, kai sugebėjau atsispirti nuo dugno

Kalbėti apie savo problemas, kai jos pra­dėtos spręsti arba išspręstos, yra viena, bet išdrįsti pri­pažinti sau ir tai paversti atspirties tašku – visai kas kita. Kartais sugebėjusių atsitiesti bei pa­keisti savo gyvenimą žmonių istorijos gali pasirodyti nereikšmingos ir ne­turinčios tikslo, tačiau tik ne tada, kai jos pasakojamos pirmuoju asmeniu. 

Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento tyrimų duomenimis, nors kartą gyvenime narkotikus yra vartoję 14 proc. lie­tuvių. Kęstutis Kaupas pirmą kartą juos iš­bandė būdamas pen­kiolikos, o šiandien, be medikų pagalbos sa­va­ran­kiškai įveikęs nar­kotikų priklausomybę, jis dalijasi savo pa­tirtimi ir siekia įkvėpti kitus.

Nuskausminamieji nuo emocinių traumų

„Viskas prasidėjo nuo perskaitytų knygų. Jack Kerouac „Kelyje“ ir Karloso Kastanedos knygos apie augalus sužadino mano smalsumą. Suvokiau, kad taip, kaip žmogus ragauja skirtingus maisto patiekalus, taip pat galima išbandyti įvairias medžiagas bei pajusti jų sukeliamą būseną“, – pokalbį pradeda vyras. 

Jis pasakoja narkotikus vartojęs kaip nuskausminamuo­sius nuo savo emocinių trau­mų: „Bandžiau jais pamiršti že­mą savivertę, kurią man įdie­gė patėvis. Jis nuolat sakydavo, jog esu nieko vertas ir nieko nesugebu, todėl suprastėjo ma­no mokymosi rezultatai, kol galiausiai mečiau mokyklą ir pabėgau iš namų“.

Vartoti psichotropines medžiagas paskatino nuolatinė baimė, psichologinis ir fizinis smurtas šeimoje, privertęs nepilnametį pabėgti iš namų ir ieškoti laisvės. 

„Gyvenau gatvėje ir nieko neturėjau. Ga­lėjau grįžti ir būti namuose su savo šeima, kaip visi mano bendraamžiai, bet noras pačiam spręsti, kaip turėčiau gyventi, man to neleido“, – sako K. Kau­pas.

Tokį elgesį pagrindžia medicinos psichologė Kotryna Mi­kalauskaitė. Jos nuomone, vaikystėje ar paauglystėje dėl tam tikrų priežasčių daug streso bei įtampos patyręs žmogus, pabandęs narkotinių medžiagų, pajaučia didelį palengvėjimą ir suvokia, kad būtent pasirinkta medžiaga galėtų puikiai pasitarnauti, siekiant nuslopinti jausmus, kurių žmogus jausti nenori.

Į priekį vedė didžiausias noras – laisvė

Atėjęs pas nar­kotikų prekei­vį nusipirkti dozės, Kęs­tutis pa­kliu­vo į situaciją, ku­ri ap­vertė jo pa­saulėžiūrą aukš­tyn kojo­mis. Buvo praėję metai nuo pir­mos psichotropinių medžia­gų dozės.

„Atėjau nusipirkti kitos dozės. Jis man pasiūlė palaukti 15–20 mi­nučių, kol atveš siuntinį, nes tuo momentu neturėjo. Nuėjau į kambarį, kur sėdėjo dar keletas vaikinukų. Jie buvo narkomanai ir palaikė mane už „savą“, nes buvau toks pat išblyškęs, kaip ir jie. Klausiausi istorijų, kaip jie ruošiasi gauti pinigų, kad tik galėtų nusipirkti narkotikų. Išgirdau bent dešimt skirtingų apiplėšimų ir vagysčių versijų. Mane apėmė siaubas. Suvokiau, jog einu to link ir tapsiu toks, kaip jie. Ka­dangi laisvė buvo ir yra vienas iš svarbiausių dalykų, supratau, kad ir toliau taip gyvendamas galiu prarasti patį brangiausią turtą, todėl nusprendžiau niekada daugiau ten negrįžti. Rodos, visą kūną ir sąmonę nudiegė emocinis suvokimas, jog tai turi pasikeis­­ti“, – atvirauja Kęstutis.

Kamuojamas abstinencinių pagirių, vyras autostopu išvyko į Norvegiją, kur po savaičių klajonių pavyko gauti darbą ir įsitvirtinti – taip prasidėjo kelias į blaivybę.

Gyvenimo etapas, likęs užnugaryje

Respublikinio priklausomybių centro specialistė sako, kad psichologiškai priklausomi žmonės galvoja, jog medžiaga, šiuo atveju narkotikai, jiems yra gyvybiškai reikalinga. Tokie asmenys pradeda mažiau laiko ir dėmesio skirti dalykams, kurie anksčiau būdavo svarbūs, kol galiausiai juos užvaldo kvaišalai. Kęstutis džiaugiasi tądien supratęs, jog vienintelis būdas išsigelbėti yra darbas su savimi, todėl pradėjo sekti, analizuoti ir keisti savo elgesį.

„Palikti senus draugus ir veik­las užnugaryje buvo sąmoningas žingsnis. Taip galėjau kurti savo gyvenimą iš naujo“, – sprendimu išvykti iš šalies džiaugiasi vyras ir priduria: „Landynės ir laiptinės man pabodo. Norėjau gyventi, norėjau susitvarkyti gyvenimą, turėti stogą virš galvos ir pinigų savo poreikiams“.

Didžiulė pagalba tapo gerai apmokamas darbas. Alpinisto profesija reikalauja prisiimti atsakomybę už save, savo sveikatą ir gyvybę – tai motyvavo į Norvegiją emigravusį lietuvį ir kėlė jo savigarbą.

„Greitai įstojau į 12 darbo dienų iš eilės ir 9 laisvadienių ritmą. Bėgant laikui, atradau veiklos, kuri mane įtraukė ir padėjo užsimirš­ti. Pa­vyzdžiui, menas – muzika, poezija, rašymas, šokis ir dainavimas“, – sako Kęstutis.

„Tai ne raketų dėsniai“

K. Kaupas jau daugiau nei du dešimtmečius nevartoja narkotikų. Išmesti iš gyvenimo svai­galus ir niekada prie jų nebegrįžti paskatino gyvenimo vertės suvokimas. Su narkoti­kais lengva gyvenimą sugriauti, o kitomis priemonėmis ir veiksmais galima jį kurti. 

„Žmonės pamiršta sau atsakyti į klausimą, ko jie iš tiesų nori. Kai matai tikslą, pasidaro aišku, ką daryti. Tai ne raketų dėsniai“, – šmaikštauja jis.

Lygiai taip pat Kęstutis pamatė tikslą, su žmona užsukęs į gydymo įstaigą. Nugirdęs specialistų pokalbį apie priklausomybes turinčius žmones, vyras papasakojo apie savo emocinius sukrėtimus ir kaip pavyko su jais susidoroti be medikų pagalbos. Gydytojai paprašė savo išgyvenimais pasidalinti su kitais, kurie jaučiasi beviltiškai, nemato išeities, nesikreipia ir neieško pagalbos, kurios jiems tikrai reikia.

Netrukus Kęstutis parengė straipsnį, kurį paskelbė vienas didžiausių šalies naujienų portalų. Prisistatęs straipsnio herojumi, vyras pradėjo kelti savo tekstus socialiniame tink­le „Facebook“ . 

„Tikiu, kad mano rašymas padeda žmonėms. Juk prisiregistravę vartotojai neprivalo komentuoti ar spausti „patinka“. Jie gali likti anonimais, tačiau klausytis mano pasakojimų ir bandyti juose atrasti dalelę savęs. Jau yra pasitaikę keletas atvejų, kai visiškai nepažįstami žmonės parašo žinutę, jog mano patirtis paskatino juos veikti ir atsisakyti narkotikų. Tai šviesiausia tamsios istorijos dalis“, – teigia jis.

Pagalba suteikiama kiekvienam

Dalindamasi savo patirtimi, psi­chologė K. Mikalauskaitė pa­stebi, kad tiek vyrai, tiek moterys išgyvena stiprų gėdos ir kaltės jausmą. Vis dėlto galima atkreipti dėmesį, jog moterys kartais būna labiau linkusios slėpti problemą, vengia atsiverti artimiesiems ar pasitarti su specialistais. Bet kokiu atveju kiekvienas žmogus pereina psichologinį procesą, kurio metu ima suprasti savo elgesį, jo pasekmes ir prade­da svarstyti galimus kitus pa­sirinkimus, kol galiausiai nusprendžia imtis atitinkamų veiksmų. Reikšmingiausiai prisidėti prie žmogaus apsisprendimo gydytis gali pagarbus, humaniškas bei geranoriškas specialistų ir aplinkinių požiūris, kuris gali priklausomam žmogui padėti atrasti drąsos ir vidinių resursų pradėti pokytį.

Turėdami įtarimų apie besivystančią priklausomybę, pasikonsultuokite su kvalifikuotu specialistu privačioje arba valstybinėje gydymo įstaigoje. Specialistas, atsižvelgdamas į pacientą, parinks tinkamiausią gydymo būdą.

Jaučiant emocinių sunkumų, telefonu 1809 galima kreiptis į emocinės paramos tarnybas. Visą Lietuvoje veikiančių psichologinės pagalbos linijų sąrašą ir kontaktus galima rasti nacionalinės psichikos sveikatos platformoje „Pagalba sau“ (www.pagalbasau.lt/pagalbos-linijos/). Taip pat nemokama psichologinė pagalba pri­einama poliklinikų psichikos sveikatos centruose, visuome­nės sveikatos biuruose. Iš­kilus pavojui sveikatai arba gyvybei, skambinkite bend­ruoju pagalbos numeriu 112.

Nuotraukos iš asmeninių archyvų