Daugiau nei keturis dešimtmečius – su „Žemaitijos pienu“

Danutė Jokubauskienė – ilgametė „Žemaitijos pieno“ žaliavos pirkimo vadybininkė, ištikimai dirbanti įmonėje nuo 1983-iųjų. Ji – tikra sa­vo srities profesionalė, visą pa­­tirtį, žinias ir žmogiškumą atidavusi ne tik bendrovei, bet ir šim­tams ūkininkų, su kuriais per keturis dešimtmečius užmezgė nuoširdžius ryšius. Šian­dien su Danute kalbamės ne tik apie darbo kasdienybę, malonias akimirkas, bet ir apie patirtus iššūkius.

– Ar prisimenate pirmąją darbo dieną „Žemaitijos piene“ 1983-iaisiais?

– Labai gerai prisimenu – tą gruodžio 1-osios rytą buvo nedrąsu, net baisu praverti įmonės duris, kurios, kaip paaiškėjo, tapo mano kasdienybe net 42 metams. Tačiau nuo pat pradžių mane pasitiko draugiški žmonės, šypsenos ir šilti žodžiai – tai suteikė pasitikėjimo ir drąsos. Jau tada pajutau, kad čia žmonės priima savus.

– Kokie buvo didžiausi iššūkiai so­viet­mečiu?

– Pradėjau dirbti buhaltere. Didžiau­sias skirtumas nuo šių dienų – viską reikėjo daryti ranka ir šratinuku: visi skaičiavimai, dokumentai, žurnalai. Prieš keturis dešimtmečius nežinojome nei apie kompiuterius, nei apie jų programas, tad reikėjo daug kruopštumo ir kantrybės, norint viską atlikti tiksliai bei teisingai. Tačiau tada tai atrodė įprasta – juk visi dirbome tokiomis sąlygomis.

– Kaip per šiuos dešimtmečius pasikeitė pieno supirkimo sistema ir santykiai su ūkininkais?

– Kai pradėjau dirbti įmonėje, ji pieną supirkdavo iš tuomet dar buvusių kolūkių bei tarybinių ūkių ir, žinoma, iš pavienių smulkių pieno gamintojų, kurie turėjo vos po kelias karvutes. Bendraudavome tuomet daugiausiai su kolūkių pirmininkais bei atsakingais už kokybę darbuotojais. Vėliau, kai kolūkiai iširo, atsirado privatūs ūkiai, įsivyravo konkurencija. Tačiau santykiai su ūkininkais visada buvo šilti ir žmogiški – per tiek metų teko pažinti daug darbščių, nuoširdžių žmonių.

– Ką Jums reiškia lojalumas vienai įmonei visą profesinį gyvenimą?

– Man lojalumas – tai pagarba ir abipusis pasitikėjimas. Visus metus jutau, jog bendrovės vadovai elgiasi sąžiningai, rūpinasi žmonėmis, vertina jų indėlį. Tai ir buvo didžiausia paskata likti čia visą gyvenimą. Kai jautiesi reikalingas bei vertinamas, darbas tampa ne prievole, o prasminga veikla.

– Ar turite kokią ypatingą istoriją ar nutikimą, kuris iki šiol sukelia šypseną?

– Labiausiai turbūt įsiminė paprastos, kasdienės akimirkos. Pamenu, ūkininkai atveždavo pieną ir kartu pavaišindavo dar šilta pačių kepta duona ar ką tik pagaminta šviežia varške – toks nuoširdumas šildė širdį. O su kolegomis būdavo tiek juokų, kad kartais juokdavomės iki ašarų dėl smulkių nesusipratimų. Tokios akimirkos ir yra brangiausios.

– Kokias vertybes darbe vertinate labiausiai?

– Atsakomybę, sąžiningumą, atvirumą, komandiškumą, atkaklumą ir profesionalumą. Man svarbu nuolatinis tobulėjimas ir orientacija į rezultatą – kad klientas visada būtų patenkintas.

– Kaip pavyko palaikyti gerus santykius su tiekėjais: juk su daugeliu dirbate jau dešimt­mečius?

– Visada tikėjau, jog puikių, draugiškų santykių pagrindas yra bend­ravimas. Jei kalbiesi atvirai, laikaisi žodžio ir gerbi žmogų, pasitikėjimas ateina savaime. Dėl to su daugeliu tiekėjų bendravome tarsi su artimais partneriais, o ne tik darbiniais kontaktais.

– Kokius pokyčius, laikui bėgant, įmonėje labiausiai pajutote ir kurie labiausiai nustebino?

– Labiausiai – turbūt nuolat tobulėjančios tech­nologijos. Pradėjau dirbti laikais, kai viskas bu­vo vedama sąsiuviniuose, dokumentai rašomi ranka. O dabar dirbame su moderniomis sistemomis, viskas vyksta daug greičiau ir paprasčiau. Tai yra didžiulis šuolis. Stebino ir bendrovės augimas – iš paprastos pieninės tapome modernia, stipria, šiuolaikiška įmone.

– Kas Jus labiausiai motyvuoja kiek­vieną rytą eiti į darbą net ir po tiek metų?

– Žmonės: komandą, su kuria dirbau, vadinu antrąja šeima. Be to, ir darbas visada buvo įdomus, kiekviena diena – vis kitokia. Džiaugiausi, kad jis turi prasmę, nuo jo priklauso ir ūkininkų pasitikėjimas, ir klientų pasitenkinimas. Tai buvo didžiausias stimulas.

– Ar turėjote mokytoją ar įkvėpėją, kuris lydėjo profesiniame kelyje?

– Taip, toks žmogus buvo – ilgametis „Žemaitijos pieno“ direktorius Algirdas Pažemeckas, kuris tais 1983 m. ir pri­ėmė mane į darbą. Jo pasitikėjimas, palaikymas bei nuoširdus požiūris davė labai daug. Jis buvo tas žmogus, kuris išmokė atsakomybės, pareigingumo bei meilės darbui. Iki šiol jaučiu dėkingumą, kad mano profesinis kelias prasidėjo būtent jo dėka.

– Kokie yra Jūsų mėgiamiausi užsi­ėmimai po darbo dienos?

– Mėgstu pabūti gamtoje, prižiūrėti daržą, gėles. Tai man savotiška atsipalaidavimo terapija. Ir, žinoma, kokybiškas poilsis, kuris po ilgos dienos yra labai reikalingas.

– Ar mėgstate gaminti? Gal turite firminį savo patiekalą?

– Gaminimas nėra mano hobis, bet, manau, kad kiekvienas patiekalas, paruoštas su meile, tampa ypatingas. Šei­ma visada įvertina.

– Kokios knygos, filmai ar muzikos žanrai Jus labiausiai įkvepia?

– Mėgstu romanus, ypač meilės istorijas – jos suteikia šilumos ir primena, jog gyvenime svarbiausia yra žmonių ryšys ir jausmai.

– Ar turite mėgstamą kelionių kryptį arba svajonių vietą, kurioje dar nebuvote?

– Labiausiai norėčiau nuvykti ten, kur šilta, bet ne per karšta. Svajoju aplankyti Italiją – jos kultūra, gamta, virtuvė kelia susižavėjimą ir smalsumą.

– Ką Jums reiškia Žemaitija kaip kraštas – ar stipriai jaučiate savo šaknis?

– Žemaitija man yra labai brangi, nes čia gimiau ir užaugau, šis kraštas, jo žmonės, kalba ir papročiai mane suformavo. Todėl didžiuojuosi būdama žemaitė.

– Esate labiau miestietė ar kaimo žmogus?

– Tikrai kaimo žmogus: man artima gamta, paprastas, be jokios skubos gyvenimas, žemės darbai. Tai suteikia daug ramybės ir atsipalaidavimo.

– Kaip šeima prisidėjo prie Jūsų ištvermės ir atsidavimo darbui?

– Šeima yra mano ramstis – visada palaikė, suprato, padrąsino. Artimųjų dėka turėjau jėgų ir galėjau atsiduoti darbui. Be jų paramos tikrai būtų buvę sunkiau.

– Kokių tradicijų laikotės šeimoje, gal turite ypatingų švenčių ritualų?

– Labiausiai vertinu Kūčias. Tai akimirkos, kai visi susirenkame prie bend­ro stalo. Šeimos vienybė man visada buvo labai svarbi.

– Ką labiausiai norėtumėte perduoti savo vaikams ar anūkams?

– Norėčiau, kad jie perimtų darbštumą, sąžiningumą ir meilę šeimai. Manau, tai svarbiausios vertybės, kurios padeda gyvenime atrasti savo kelią ir jaustis tvirtai.

– Jei reikėtų apibūdinti savo gyvenimo kelią vienu žodžiu – koks tai būtų ir kodėl?

– Atsidavimas. Nes visą gyvenimą buvau atsidavusi darbui, žmonėms, šeimai bei savo kraštui. Būtent šis žodis labiausiai tinka apibūdinti mano kelią.

Algirdas DAČKEVIČIUS

Pašnekovės asmeninio albumo nuotr.