Kvėdarnos kultūros namų tautinių šokių kolek­tyvas „Ka­dagys“ atšventė 10-ies me­tų jubiliejų. At­rodo, kas tuo­met būtų ga­­lėjęs pagalvoti, kad šiandien di­džiuosimės daugybe lai­­mė­jimų ir džiaugsmo aki­mir­kų, gausybe kon­kursų ir pa­siekimų juose. Bet neabe­jotinai didžiausias lai­mėjimas yra tai, jog mums pavyko susiburti į vieną di­de­lę, gražią ir dar­nią šei­mą, kurioje, nors būna pykčio ir džiaugsmo aša­rų, vis tik svarbiausia yra jausmas, kad esa­me rei­kalingi ne tik vienas kitam, bet ir žiūrovui.

Už viską, ką šiandien esame pasiekę, už išpuoselėtą tautiškumą ir meilę šokiui dėkojame vadovėms, kurios nepasidavė ir tikėjo, kad kolektyvas gali parodyti jėgą ir dvasią. Kiekvienas šokis – tai istorija, ją „Kadagyje“ kuria visi, kurie per tuo 10 metų lipdė kultūrą tarsi plytą prie plytos. Prisiminta istorija, kuri liudija, jog 2015 m. suburtam kolektyvui iki 2023 m. vadovavo Gied­rė Fasci, o nuo tų metų rugsėjo „Kadagio“ šokėjus šokio keliu lydi Lina Linkė. 

O kokia gi šventė be svečių? Tad jubiliejaus paminėjime dalyvavo ir savo šokius bei dainas susirinkusiems į gimtadienio fiestą dovanojo Laukuvos kultūros namų vyresniųjų liaudiškų šokių kolektyvas „Laukiva“ ( vad. Olga Jogminienė), Šilalės kultūros centro vyresniųjų liaudiškų šokių kolektyvas „Mainytinis“ (vad. Laima And­rejaus­kienė), Šilutės Vydūno gimnazijos liaudiškų šokių kolektyvo „Žvilgis“ jaunimo grupė (vad. L. Linkė), Laimutė Gegieckienė ir grupė „Klasiokai“ iš Klaipėdos bei visas būrys Kvėdarnos kultūros namų an­samb­lių ir kolektyvų: folkloro ansamblis „Volungė“ ir moterų vokalinis ansamblis „Alleg­ro“ (vad. Gražina Pameditienė), folkloro ansamblis „Kvėdaina“ (vad. Jolanta Kažukauskienė) bei merginų tautinių šokių kolektyvas „Kadagėlis“. Šventės proga sveikino rajono meras Tadas Bartkus, Kvėdarnos seniūnijos seniūnas Aivaras Dobilas, Šilalės kultūros centro direktoriaus pareigas einantis Antanas Kazlauskas ir kt.

Stebuklai vyksta tada, kai žmonės susivienija dėl bend­ro tikslo. Ne išimtis ir šis renginys – jo organizatorių, rėmėjų, part­nerių nuoširdumo ir bendrystės dėka jis tapo tikru stebuk­lu. Dėkojame Kvėdarnos kultūros namams ir seniūnijai, Šilalės savivaldybei ir Kultūros centrui, kavinei „Levanda“, įmonėms „Saldeta“, „Lankmelita“, „Audresta“, Ievai ir Rimui Gerybams, ūkininkams Edgarui Petkui ir Egidijui Baubliui, sceną puošusioms Daivai Dališanskienei ir Lolitai Šiaudvytienei, fotosienelę kūrusiems Ligitai ir Gedui Gedgaudams, taip pat Sonatai Lenkšaitei, Reginai Viršilienei, Augustui Rupšiui, informaciniam rėmėjui laikraščiui „Šilalės artojas“.

Gyvenimas pulsuoja džiaugsmu. Šventė, kurioje muzika skamba iki paryčių, kur šokis tampa laisvės ir bendrystės kalba, kur širdys lengvos, o kojos pačios randa ritmą, tik­rai suteikė atgaivą sielai ir suvienijo bendrystei. Dėkojame, kad galėjome būti kartu, dalintis džiaugsmu ir kurti nepamirštamus prisiminimus. Šokių kolektyvas „Kadagys“ taria: „Gyvuosim dar ilgus metus“.

Jūratė AUGIENĖ

Kvėdarnos kultūros namų koncertų (spektaklių) organizatorė 

Nuotr. Alinos PETRIKIENĖS

Šilalės rajono tradicinių šokių šventė – varžytuvės „Šok, žemaiti, šonke“ (,,Patrepsynės“ atrankinis turas) vėl sukvietė rajono jaunuosius tradicinių šokių puo­se­lėtojus ir mylėtojus – tautiniais kostiumais pasipuo­šu­sios, šoko net 72 poros iš Šilalės Dariaus ir Girėno pro­gimnazijos (mokyt. Alma Rumšienė), Kvėdar­nos Kazi­miero Jauniaus gimnazijos (mokyt. Angelė Grikšienė), Kal­tinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos (mokyt. Ilona Raudonienė), Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijos (mo­kyt. Olga Jogminienė ), Šilalės Simono Gaudėšiaus gim­nazijos ir „Etnokultūros studijos“  (vad. I. Raudo­nienė). 

Varžytuvių komisijai pirmininkavo Žemaitijos etnografinio regiono konsultantė, etnomuzikologė, Panevėžio kraštotyros muziejaus etninės kultūros skyriaus vedėja, Panevėžio folkloro ansamblio „Raskila“ vadovė Lina Vilienė (nariai: Jovita Voverienė, savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė, L. And­rejauskienė, tautinių šokių kolektyvų „Mainytinis“ ir „Raizgė“ vadovė bei ilgametė folkloro ansamblio „Veringa“ narė, Lina Šimkūnienė, Kultūros centro edukacinių programų vadovė, Jovita Veličkaitė, scenos režisierė (etninei kultūrai), Gustas Lesčiauskas, ilgametis vaikų ir jaunimo folkloro ansamblio „Gers smuoks“ narys, daugkartinis varžytuvių–konkurso „Patrepsynė“ dalyvis).

Šokėjams grojo tradicinė kapela „Karšuva“, kuriai vadovauja Vaclovas Rudys, o šokėjai rungėsi dviejose šokių kategorijose – pradedančiųjų ir pažengusiųjų.

Pradedančiųjų kategorijoje už šokį „Dirižablis“ padėkomis apdovanoti Smiltė Jašinskaitė ir Gabrielius Bružas iš Kvėdarnos kultūros namų (vad. Jolanta Kažukauskienė) bei Evelina Bambalaitė ir Žygimantas Zubrickas iš Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos ,,Etnokultū­ros studijos“ (vad. I. Raudonienė). Pažengusiųjų kategorijoje šokį „Aleksandra“ gražiausiai sušoko Indrė Raudoniūtė ir Gabrielius Bambalas iš ,,Etnokultūros studijos“ (vad. I. Raudonienė). 

Pradedančiųjų grupėje sužavėjo Rugilės Sardhara ir Renaldo Račkausko (Kvėdarnos kultūros namai, vad. J. Kažukauskienė) bei Gustės Trijonytės ir Nojaus Andreikos iš Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijos (vad. O. Jogminienė) „Polka bied­na“. Pažengusių­jų kategorijoje „Čitijan­ką“ gražiausiai atliko Goda Končauskytė ir Martynas Šiurys (Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos „Etnokultūros studija“), o Ši­­la­lės Dariaus ir Girėno progim­nazijos šokių būrelio pora Ugnė Kasiliauskaitė ir Mindaugas Ei­dukas apdovanoti padėkomis už nepriekaištingai pašoktą „Le­tuką“ (vad. A. Rumšienė). Už tą patį šokį savo pogrupyje padėkomis apdovanoti šokėjai Gustė Juškevičiūtė ir Lukas Vaitkevičius iš Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijos (vad. O. Jogminienė), už šokį „Dustars“ pažengusiųjų pogrupyje padėko­mis apdovanoti Evelina Gečaitė ir Tadas Katauskis iš Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos „Etnokultūros studijos“ (vad. I. Raudonienė).

Pradedančiųjų kategorijoje Ugnė Ciparytė ir Joris Pudžemis iš Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos etnokultūros būrelio „Vėrinėlis“ (vad. A. Grikšienė) bei Gerda Knystautaitė ir Ignas Mikalauskas iš Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijos šokių būrelio išrinkti geriausiai atlikę „Gi­ru­žę“ (vad. O. Jogminienė). „Et­nokultūros studijos“ po­ra Kamilė Ramanauskaitė ir Mykolas Kažukauskas bei Neridija Vaitkutė ir Martynas Petrauskas iš Laukuvos apdovanoti padėkomis už gražiausiai sušoktą šokį ,,Pabėgėlis“. 

Į respublikinį konkursą – varžytuves ,,Patrepsynė 2025“, kurios vyks gegužės 10 d. Šiaulių kultūros centre, komisijos sprendimu, vyks ir mūsų rajonui atstovaus E. Bambalaitė ir Ž. Zub­rickas, G. Končauskytė ir M. Šiurys, G. Knystautaitė ir I. Mikalauskas, U. Ciparytė ir J. Pūdžemis, S. Jašinskaitė ir G. Bružas, I. Raudoniūtė ir G. Bambalas, K. Ramanauskaitė ir M. Kažukauskas, N. Vaitkutė ir M. Pet­rauskas, E. Gečaitė ir T. Katauskis.

Visi varžytuvių ,,Šok, žemaiti, šonke 2025“ dalyviai ir nugalėtojai bei juos ruošę vadovai apdovanoti padėkos raštais, dip­lomais ir dovanėlėmis, o nugalėtojams linkime kuo geriausiai pasirodyti respublikinėje „Patrepsynėje“. 

Ilona RAUDONIENĖ

Šilalės kultūros centro scenos režisierė (etnografijai)

Ievos TVARONAVIČIŪTĖS nuotr.

Lietuvos paralimpinio komiteto (LPAK) atstovai Šilalėje aptarė žmonių su negalia sporto vystymo klausimus, įteikė simbolinį gilės ženklą miesto sporto centrui ir surengė įtraukiojo fizinio ugdymo seminarą rajono pedagogams. 

Šilalės sporto ir laisvalaikio centras – draugiškas negaliai. Tai nuo šiol patvirtina Lietuvos paralimpiečių simbolio – gilės – lipdukas, kurį centrui įteikė LPAK generalinė sekretorė Asta Narmontė ir Europos žmonių su negalia lengvosios atletikos vicečempionas Danas Sodaitis.„Šilalė, nors nedidelis miestas, bet turi puikų sporto cent­rą, kuris yra pritaikytas žmonėms, turintiems negalią. Džiugu, jog atsižvelgiama į universalaus dizaino principus, kurie leidžia visavertiškai laiką leisti visiems rajono gyventojams. Tikimės, jog tai paskatins sportuoti kuo daugiau žmonių su negalia, nes būtent toks yra vienas pagrindinių mūsų tikslų”, – sakė A. Narmontė. 

Šilalės sporto ir laisvalaikio centras yra įtrauktas į virtualų negaliai draugiškų sporto objektų žemėlapį. Jį galima rasti mobiliojoje programėlėje „Parateam“ ir LPAK svetainėje (parateam.lt/sportuok). 

Taip pat beveik dvi dešimtys Šilalės rajono mokytojų sėmėsi įtraukiojo fizinio ugdy­mo žinių LPAK surengtame seminare, kuris vyko Šilalės švietimo pagalbos tarnyboje. Seminaro dalyvius asmenine sėk­mės istorija įkvėpė sprinteris D. Sodaitis, teorinėmis ir praktinėmis žiniomis, kaip įtraukti vaikus su negalia į fizinio aktyvumo veiklas, dalijosi Vilniaus kolegijos dėstytoja ir trenerė Ramūnė Motiejūnaitė. 

„Šilalė jau ketvirtas miestas, kuriame rengiame tokius mokymus. Džiaugiamės, kad visur sulaukiame teigiamų atsilie­pimų, mokytojai noriai semiasi žinių. Viskas skirta tam, kad kuo daugiau vaikų, turinčių spe­­cialiųjų poreikių, neliktų ant taip vadinamo atsarginių suolo. Šie vaikai gali ir nori sportuoti, o mūsų tikslas yra padėti pedagogams, kad jie žinotų, kaip įtraukti vaikus į fizinio aktyvumo veiklas“, – tikino LPAK generalinė sekretorė A. Narmontė. 

Donatas GRIBAUSKAS 

Lietuvos paralimpinio komiteto komunikacijos vadovas 

AUTORIAUS nuotr.

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos vyr. mokytoja Veronika Gudaitė kartu su dar viena pedagoge iš Lietuvos dalyvavo Europos Parlamento (EP) renginyje Briuselyje, skirtame tiek neformalaus, tiek formalaus švietimo edukatoriams iš visos Europos. 

Renginys buvo skir­tas stip­rinti mokytojų kompetencijas, dalintis gerosiomis praktikomis bei aptarti EP švietimo ini­ciatyvas. Briuselyje susitiko pedagogai iš vi­sų ES valstybių ir Jungti­nės Karalystės. Su­sitiki­mo me­tu buvo su­teikta galimybė mokytojams plėsti profesinius tinklus ir bend­radar­biau­ti su kitų šalių kolegomis, išbandyti naująjį EP edukacinį modelį, skirtą pilietiniam ug­dymui, diskutuoti apie demok­ratijos stiprinimą per švietimą bei aptarti kitus svarbius klausimus, kurie aktualūs ne tik jaunimui, bet visiems Europos gyventojams, t. y. ir emocinė sveikata, karo grėsmė, įsidarbinimas bei kt. Taip pat aptartos galimybės įtraukti ES istoriją į mokomuosius dalykus, kurti nauji pamokų planai, testuoti metodai, taikant naują medžiagą ugdymo procese ir kt. Da­lyviai dalijosi patirtimi su ko­legomis ir įsitraukė į diskusijas apie mokytojų vaidmenį, ugdant aktyvius piliečius. Pasak V. Gudaitės, ypač vertingos buvo praktinės sesijos, kuriose nag­rinėtos realios švietimo iššūkių situacijos ir siūlomi inovatyvūs sprendimai.

Įgyta patirtis ir užmegzti kontaktai – puiki galimybė į ES istoriją pažvelgti įvairiais rakursais, skatinančiais mokinius tapti aktyviais Europos piliečiais. 

Gimnazijos administracija nuoširdžiai dėkoja istorijos vyr. mokytojai V. Gudaitei už reikš­mingą atstovavimą gimnazijai ir Lietuvai Briuselyje. 

Juozas ŽYMANČIUS

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos direktorius

V. GUDAITĖS asmeninio archyvo nuotr.

„Ką pajautėt sprogimo metu?“ – paklausė okupantų bom­bardavimo liudininkės lietuvis savanoris Renatas Ber­tulis. 28-erių vaikinas, Vakaruose dirbantis tolimųjų reisų vairuotoju, panoro savo akimis įsitikinti, ką reiškia ka­ras ir atvyko į 30 kilometrų nuo Rusijos sienos esančius Su­mus. Prieš du mėnesius jis čia jau buvo – atsiliepė į gar­saus visuomenininko Valdo Bartkevičiaus kvietimą nu­vairuoti mašiną Ukrainos kariams. 

Beje, V. Bartkevičius vien šiemet sugebėjo už suaukotas lėšas nupirkti arba lietuvių padovanotas nuvežti ten šimtą mašinų. Tad prieš du mėnesius ukmergiškis Renatas nuvairavo vieną jų iki Lvivo ir autobusu grįžo namo. Toliau važiuoti tada pabijojo. Šį kartą vaikinas ryžosi automobilį nuvaryti į pafrontę – atgabeno jį kariams, kovojantiems prie Kursko. 

„Įsivaizdavau, kad bus labai baisu, bet per pusdienį neišgirdau nei dronų zvimbimo, nei sprogimų“, – netgi kiek nusivylęs prisipažino vaikinas, kai kartu su V. Bartkevičiumi ir keliais vietos kariais susėdome pietų.

Kariai tik šyptelėjo: „Džiaukis, kad ramu. Mes, kai išvykstam į pasienį, meldžiam tokios tylos, nes ten ausys plyšta nuo sprogimų“. 

Po pietų nusprendžiau Renatą nuvežti į keletą vietų, į kurias neseniai buvo atskridusios rusų bombos. Vaikinas iš nuostabos vaikščiojo išsižiojęs ir, negalėdamas patikėti savo akimis, viską filmavo, kad parodytų bičiuliams.

Kieme, į kurį atskridusi bomba sužeidė virš šimto aplinkinių namų gyventojų, pamatėme šlubčiojančią moterį subintuota ranka. Užkalbinta ji papasakojo esanti sprogimo liudininkė, ką tik grįžo iš ligoninės.

„Buvo gal 14 valanda, stovėjau prie lango ir kalbėjau telefonu su mama. Pamenu tik tai, o po to – tamsa. Smūgio banga nusviedė mane ant žemės ir praradau sąmonę. Stebuklingu būdu likau gyva. Ligoninėje visi tuo stebėjosi, nes mano telefonas, kurį laikiau prie ausies, susilankstė. Nors kūnas nusėtas mėlynė­mis, teko operuoti pirštus, esu gyva. Ir tai stebuklas, nes bomba sprogo gal per 100 met­rų nuo namo. Jei ji būtų sprogusi dar arčiau, čia būtų likusi tuščia vieta. Tiesa, ir dabar namas gyventi nebetinkamas, butuose vien nuolaužos”, – pasakojo 54-erių Oksana.

Pasidomėjus, kokios bendros nuotaikos mieste, moteris sunkiai atsiduso: „Visi įsitempę, bijome, kad priešas prasiverš ir teks bėgti. Oro pavojaus sirenos kaukia be perstojo, naktimis girdime dronų zvimbimą ir sprogimų pasienyje aidus. Ten, sako, mūšiai žiaurūs, žūva daug mūsiškių. Kelias pastarąsias savaites rusai taip bombardavo pasienio kaimus, kad žmonės nebeištvėrė, visi išbėgo, čia tikra pilkoji zona. Geriam raminamuosius, nemiegam ir laukiam, kas bus toliau”. 

Pravežiau Renatą pro dar kelias teroro vietas iki miesto pakraščio, kur namai baigiasi ir tolyn eina tiesus kelias į Rusijos Sudžą. Abejose jo pusėse išrausti apkasai ir sustatyti „drakono dantys” – cementiniai trikampiai, blokuojantys tankų pravažiavimą. Kai Sumuose lankiausi pirmą kartą prieš du metus, tokių įtvirtinimų toje vietoje nebuvo. Jų nemačiau niekur, nors pravažiavau ilgą pasienio liniją, ieškodamas kaimų, menančių Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės (LDK) praeitį. Mat viduramžiais čia buvo LDK teritorija, o ties riba su Rusija lietuviai steigė gynybinius kaimus.

Pernai rugpjūtį Ukrainos kariams įsiveržus į Rusijos Kursko sritį Sumų regione, sąlyginė ramybė baigėsi. Iki tol Mask­va didžiausią dėmesį skyrė kovoms Donbase, nes siekė užgrobti turtingą naudingomis iškasenomis ir retaisiais metalais regioną. Prasidėjus Kursko operacijai, Rusija ėmė dažniau apšaudyti Sumų gyvenvietes, todėl buvo nuspręsta įrengti papildomus įtvirtinimus tam atvejui, jei savi kariai iš Kursko ims trauktis, o priešas nuspręs veržtis į Sumus. Taip ir nutiko: ukrainiečiai dėl įvairių priežasčių atsitraukė iš daugumos Kurske užimtų žemių, tad dabar kovos vyksta tiek Rusijos pusėje, tiek keturiuose kaimuose Ukrainos pusėje.

Man pavyko pakalbinti keliolika karių, kurie yra įsitikinę, kad iki Sumų priešas nepraeis, nes teritorija yra gerai įtvirtinta ir ginama. Tačiau jie paliudijo, jog pasienio kaimus priešai taip dažnai apšaudo, kad ten tapo neįmanoma gyventi civiliams. Kovotojai spėja, kad rusai nori Ukrainos teritoriją apie dešimt kilometrų iki Rusijos sienos paversti negyvenama užminuota vietove.

„Ukrainiečiai demonstruoja stebuklus, atsilaiko prieš žymiai gausesnius priešus. Jei esi labai drąsus, gali prisijungti prie karių, tuo labiau, jog tai jau padarė keliasdešimt lietuvių. Kovoja ir latviai, ir estai, savanoriai iš viso pasaulio. Fronte tai, ką išgyveno Oksana, patiria visi. Tik išgyvena ne visi“, – priminiau Renatui.

„To, ką pamačiau ir išgirdau, neįmanoma suvokti žiūrint žinias iš Kyjivo. Reiktų čia atvežti Vakarų valstybių vadovus, gal tada jie geriau suprastų ir labiau norėtų padėti su daug galingesniu okupantu kovojantiems ukrainiečiams“, – sukrėstas regėtų vaizdų prisipažino Renatas.

Pastarosiomis dienomis didžiausią dėmesį skyriau piniginėms rinkliavoms gyvūnų prieglaudoms bei maistą kariams gaminančiai virėjų organizacijai „Sumų bitutės”. Pastarąją prieš tris metus įkurė iki karo medicinos seserimi dirbusi Irina Lošak. Su dviem pagalbininkėmis, kurios vienos brolis, o kitos vyras žuvo kare, Irina ruošia maisto paketėlius, kurie dronais yra numetami priekinės linijos kariams, ten, kur nepravažiuoja joks transportas.

Pamatęs, kad „Sumų bitutės” maistą gamina ant lėtos ir tik vieną kaitvietę turinčios elekt­rinės viryklės, paraginau lietuvius paaukoti normaliai dujinei viryklei. Jau kitą dieną ji buvo nupirkta, dabar moterims nebereikia triūsti po aštuoniolika valandų, o maisto septynioms brigadoms galės paruošti daugiau...

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

150-ojo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gimtadienio šventė šį mėnesį skambės šokio, džiazo ir kitų muzikinių dedikacijų meno genijui garsais, o astrozifikas, vienas M.K. Čiurlionio provaikaičių dr. Kastytis Zubovas pakvies į paskaitą apie savo prosenelio laikų visatą.

Balandžio 26 d. Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre įvyks pasaulinė šokio spektaklio „Hommage à Čiurlionis“ premjera. Šį dviejų dalių šiuolaikinės choreografijos vakarą žiūrovai galės išvysti vienaveiksmį M. K. Čiurlionio gyvenimo ir kūrybos motyvų inspiruotą baletą (kompozitorius Arvydas Malcys, choreografė Edita Stundytė) ir menininko kūrybiniu palikimu paremtas miniatiūras, kurias sukūrė choreografai Bernat Blay Bosch, Elly Bruno, Aurora Ruvoletto, Roman Semenenko, Mantas Ūsas ir Daria Verovka.

Balandžio 30 d., Tarptautinės džiazo dienos proga, įvyks vienintelis atviras ir nemokamas projekto „Paskui Čiurlionį“ pristatymas Vilniuje, Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos kieme. Koncerto metu skambės saksofonininko Jano Maksimovičiaus ir pianisto Dmitrijaus Golovanovo aranžuoti jų pačių atliekami M. K. Čiurlionio preliudai fortepijonui. Jaukią pietų pertrauką su savo atsineštais užkandžiais ir gera nuotaika praleisti kviečia Lietuvos džiazo federacija ir Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija.

Balandžio 10 d. Druskininkuose Vilniaus universiteto Fizinių ir technologijos mokslų centro vyriausiasis mokslo darbuotojas, astrofizikas, juodąsias skyles ir galaktikų evoliuciją tyrinėjantis dr. K. Zubovas kviečia į paskaitą „Po Čiurlionio visatą ir žvaigždynus“. M. K. Čiurlionio provaikaitis pristatys du esminius astronomijos perversmo aspektus: kaip atsirado supratimas, iš ko sudarytos žvaigždės, ir kaip pirmą kartą imta suvokti tikrąjį Visatos dydį. Ši paskaita – apie XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios pasaulį, laikotarpį, kai mokslas išgyveno didžiulius lūžius ir proveržius. Tai dviejų epochų sandūra, kurioje gimė, gyveno ir kūrė Čiurlionis – švystelėjęs kultūros padangėje it kometa.

Balandį Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje toliau skambės Čiurlioniui dedikuoti koncertai:

· 13 d. koncerte „Tęsiant Mikalojų Konstantiną Čiurlionį...“ pirmą kartą skambės prof. Martyno Staškaus diriguojamo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos simfoninio orkestro atliekamas kompozitoriaus Luko Butkaus koncertas fortepijonui ir simfoniniam orkestrui „Zodiakas“ – dvylikos dalių kūrinys pagal M. K. Čiurlionio to paties pavadinimo paveikslų ciklą ir žymiąją Fugą b-moll; simfoninė poema „Jūra“; kompozitoriaus Jievaro Jasinskio aranžuoti M. K. Čiurlionio noktiurnai ir kompozicijos mokytojo Carl Reinecke koncerto fleitai ir simfoniniam orkestrui pirmoji dalis.

· 16 d. koncerte „Menų pašaukti. Con fuoco“ išgirsime 80-metį švenčiančios Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos simfoninio orkestro (vad. M. Staškus) ir solistų moksleivių atliekamus M. K. Čiurlionio, Carl Reinecke, Emmanuel Séjourné, Ralph Vaughan Williams ir kitų kompozitorių kūrinius.

· 27 d. koncerte „Čiurlionio įkvėptos premjeros“ pianistas Rokas Zubovas drauge su violončelininku Gleb Pyšniak pirmą kartą atliks trijų Baltijos valstybių kompozitorių – Žibuoklės Martinaitytės, Arturo Maskato ir Mihkelio Keremo – violončelei ir fortepijonui parašytus kūrinius. Šie kūriniai sukomponuoti remiantis  didžiojo menininko 1902 m. pradėta kurti „Konzertstück“ – maža keturių kūrinio taktų kompozicine idėja.

Čiurlioniškos muzikos klausytis galima ne tik koncertuose: Spotify ir Youtube platformose jau galima rasti pirmuosius M.K. Čiurlionio išdailintų liaudies dainų ir kantatos „De profundis“ kritinių redakcijų (angl. urtext) įrašus Lietuvoje. Menininko kūrybos žavesiu mėgautis kviečia Vilniaus sakralinės muzikos choras „Adoramus“ drauge su choru „Momentum“ (meno vadovas ir dirigentas dr. Imantas Jonas Šimkus) – beveik 70 asmenų choras, lydimas pianisto R. Zubovo akompanimento.

2025 m. švenčiame M. K. Čiurlionio 150-ąjį jubiliejų, UNESCO paskelbtą minima sukaktimi. Programą kuruojanti Vyriausybės kanceliarija kviečia pasinerti į M. K. Čiurlionio kūrybą su šūkiu „Giliau, nei siekia žvilgsnis“ – žymiausio visų laikų lietuvių menininko darbai nėra tik paviršiuje matomi vaizdai ar garsai, tai ir kodai, kuriuos smalsus žiūrovas gali tyrinėti. Daugiau informacijos apie šiai progai skirtą programą „Čiurlioniui 150“ rasite svetainėje ciurlioniui150.lt.

Vyriausybės komunikacijos departamento

Ryšių su visuomene ir žiniasklaida skyriaus inform.

• Darius Kiniulis
•  Kovo 30, 2025

Pirmoji bažnyčia

Kovo 21 d. minėjome Tauragės 518-ąjį gimtadienį. 1507 m. pirmasis Tauragės rašytinis paminėjimas sutampa ir su katalikų bažnyčios fundaciją žyminčiu dokumentu. Dokumentas žinomas tik iš jo patvirtinimo teismų aktuose 1635 m. Originalas neišlikęs. Iš tiesų faktą, kad bažnyčia įsteigta XVI a. pradžioje liudija tik XIX a. pradžios raštas, kuriame ginčytasi, kada įsteigta bažnyčia. Tame rašte minimi faktai iš kažkokių bažnyčios dokumentų, kurie iki mūsų laikų irgi neišliko. 1808 m. rašte Rusijos valdžiai Tauragės klebonas Florijonas Zostovskis minėjo, kad pirmasis klebonas Jonas, buvęs Goštauto kapelionas, išbuvo Tauragėje 27 metus – iki 1534 m., kai parapiją perėmė klebonas Andriejus (iki 1552 m.). Tuomet dokumento originalą atėmė Tauragės savininkas evangelikas Merkelis Šemeta, kartu su bažnyčiai anksčiau priskirtomis žemėmis Kangailuose, Prūdiškiuose ir Visbutuose. Kyla abejonių dėl šalia bažnyčios 1507 m. kartu įsteigtos mokyklos (antros Žemaitijoje). Tyrėjai mano, kad ši visgi įsteigta gerokai vėliau. Bažnyčios fundatoriumi įvardytas Baltramiejus buvo Stanislovas Bartošaitis – Tauragės savininkas. Mokslininkai pastebi, kad kovo 21 d. šis asmuo jau buvo kalėjime, tad fundaciją tikriausiai surašė kitu metu arba tai padarė jo žmona Jadvyga. Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius 1635 m. vizituodamas Tauragę rado bažnyčią apleistą, apgriuvusią. Po kelių metų klebonas Stanislovas Dobryka skundėsi, kad bažnyčią per Švč. Trejybės šventę nusiaubę kitatikiai. Motiejus Valančius apie tai rašė: „Vyskupas, atvažiavęs į Tauragę, rado bažnyčią apleistą, neuždarytą ir mažne į kūtę apverstą. Gavo dar žinią, jog liuteriai katalikus, į tuos tuščius namus Dievo šventomis dienomis renkančius, gainioja ir neleidžia melstis. Susimilęs ant gyvenančių Paprūsėj avelių savo, tuojau uždraudė liuteriams tai bedaryti ir skubiai atsiuntė į Tauragę kunigą, kurs, papuošęs bažnyčią, pradėjo dvasiškiems reikalams katalikų užganą daryti“.[i]

Tauragės katalikų bažnyčios statyba 1900

Autorius: Adomas Daukša. Lietuvos nacionalinis muziejus

Antroji bažnyčia

1639 m. vizitacijos akte jau minima nauja, dar neužbaigta bažnyčia, kurioje altoriai esantys seni. Maždaug tuo metu bažnyčiai galėjo būti suteikti trys titulai: Švč. Trejybės, Apsireiškimo Švč. Mergelei Marijai ir šv. Baltramiejaus. Martynas Mažvydas XVI a. laiške dar mini šiose apylinkėse buvus svarbius Dievo Kūno ir šv. Jurgio atlaidus, kurie tradicijoje išliko svarbūs dar ilgai. Ši antroji bažnyčia gan greit sudegė. Tikriausiai per antrąjį Šiaurės karą (1655–1660 m.) ją sudegino Švedijos kariuomenė . Nėra žinoma, kur stovėjo pirmosios dvi bažnyčios, tačiau turint galvoje, kad miestelio centras tuomet telkėsi aplink turgaus aikštę (dabar dalis jos likę neužstatyta – Senamiesčio skveras), o katalikų bažnyčiai miestelyje priklausė didelis plotas nuo turgaus aikštės iki pat dabartinių Kultūros rūmų, tikėtina, kad maldos namai stovėjo Pilėnų ir Stoties gatvių aplinkoje. Tame plote bažnyčia ūkininkavo, taip užsidirbdama pajamų.

Trečioji bažnyčia

Trečiasis bažnyčios pastatas jau buvo statomas dabartinėje bažnyčios vietoje, toliau nuo tuometinio miestelio centro. Gal numatant tolesnę plėtrą dabartine Stoties gatve arba stengiantis sumažinti gaisro pavojų. Statyba XVII a. antroje pusėje rūpinosi Žemaitijos vyskupas Kazimieras Pacas, vyskupijos kancleris, Tauragės klebonas Jokūbas Linevičius. Ši naujoji medinė bažnyčia vis paremontuojama stovėjo net 226 metus, kol ją nugriovė 1899 m. ruošiantis statyti dabartinę mūrinę. Deja, iki šiol nėra surasta nė viena nuotrauka, ar piešinys, kaip ta bažnyčia atrodė. Maldos namai baigti statyti 1673 m., o pašventinti tik 1677 m. Iki tol keletą dešimtmečių katalikai rinkdavosi į nedidelę laikiną koplytėlę. Vidaus įrengimas užtruko iki 1705 m., jau mirus abiem iniciatoriams. Trakų tijūnas ir Tauragės seniūnas Mikalojus Pranciškus Rosochackis įsipareigojo užsakyti ir apmokėti didžiojo altoriaus gamybą. 1674 m. klebonui iš Vilniaus rašė: „Kaip sykį esu viešpačiui pažadėjęs pastatyti Tauragės bažnyčioje altorių, taip tas, kuris yra žmonių širdžių Sergėtojas, mato nekintantį mano norą kuo greičiau įgyvendinti sumanymą. Jau senokai noriu ten nuvažiuoti kartu su meistru, kad prie manęs padarytų brėžinius ir sutartų už darbą užmokestį. Kadangi mane vargina iš dalies kasdieninis ruošimasis išvykti į Varšuvą, į elekcinį Seimą, taip pat ir kankinanti podagra, todėl mano veikla turėtų sulaukti tinkamesnio laiko. Tačiau būk Jūsų Mylista tikras, kas vos tik baigsis mūsų [Vyriausiojo tribunolo] komisijos posėdžiai, kurie turėtų [trukti] dvi savaites, tuoj pat išvyksiu į Tauragę ir atsivešiu ten meistrą. Nebent man sutrukdytų dar kažkokie reikalai, tačiau tada pasiųsiu meistrą, kad tai, kas Dievui jau pašvęsta, galėtų būti sėkmingai atlikta.“[ii]

Kaip atrodė bažnyčia, bandykime įsivaizduoti remdamiesi 1697 m. vizitacijos aktu. Tuo metu jos titulai buvo Švč. Trejybės ir šv. Jono krikštytojo. Turėjo kupolą, dažytą auksine spalva. Proporcinga, su 11 langų, ant mūro pamatų, su 6 kolonomis viduje. Didysis medinis altorius dažytas juodai, su 4 kolonomis, tarp kurių pastatytos medinės šv. Petro ir šv. Pauliaus skulptūros. Viduryje buvo Švč. Trejybės paveikslas. Antrajame altoriaus tarpsnyje tarp šv. Mikalojaus ir šv. Cecilijos skulptūrų įstatytas šv. Jono Krikštytojo paveikslas. Dar aukščiau – tarp dviejų angeliukų apskritimą formuojančiuose spinduliuose buvo Švč. Marijos ėmimo į dangų paveikslas. Skulptūros ir kolonos paauksuotos.

Tauragės katalikų bažnyčia iki 1910 m.

Autorius: Tauragės krašto muziejus

Kaip savo straipsnyje aprašo Mindaugas Paknys, antrasis altorius kairėje pusėje taip pat buvo iš trijų tarpsnių, dažytas ir paauksuotas. Šio altoriaus pirmame tarpsnyje stovėjo šv. Jokūbo ir šv. Stanislovo skulptūros, o centre Švč. Mergelės Marijos paveikslas. Rašyta, kad jį bajoras Radvilavičius parsivežęs iš sudegintos maskvėnų pilies ir dovanojęs Butkiškės bažnyčiai. Sutikus bajoro įpėdiniams, paveikslas perkeltas į Tauragę. Antrajame tarpsnyje iš šonų stovėjo šv. Kazimiero ir šv. Apolonijos skulptūros, o vidury – šv. Baltramiejaus – bažnyčios globėjo paveikslas. Aukščiau irgi buvo du angeliukai, laikantys Jėzaus vardo monogramą.

Ant sienų kabojo 22 paveikslai. Buvo ir nešiojamas altorėlis su Švč. Trejybės vienoje ir šv. Onos – kitoje pusėje. Sakykla buvo paprasta. Vargonų tuomet dar nebuvo, tik senas pozityvas (maži, vieno manualo, dažniausiai kilnojami vargonai).

Praėjus 90 metų vizitacijos akte 1787 m. altorius minimas tas pats, tik dažytas nebe juodai, o melsvai. Kairysis altorius irgi buvo išlikęs beveik toks pat. Tik šv. Kazimiero altorius iškeltas toliau į navą, o jo vietoje įrengtas šv. Juozapo altorius, kadangi minėto šventojo brolija bažnyčioje įkurta 1719 m. Naujojo altoriaus pirmame tarpsnyje buvo šv. Šeimos paveikslas, aukščiau – šv. Onos atvaizdas. Minimas naujas liturginis indas – monstrancija su karūnėlę laikančiais angeliukais, Dievo Tėvo figūrėle ir šv. Dvasios balandžiu. 1792 m. vizitacijos akte padėtis nepasikeitusi.

Tauragės katalikų bažnyčia apie 1912 m.

Autorius: Vyganto Barkausko kolekcija

XIX a. pradžioje pastatyta nauja varpinė ir klebonija. Minimos dvejos katalikų kapinės: šventoriuje ir pusė varsto už miesto. Tai būtų už 530 metrų pagal dabartinius matmenis. Nors realus atstumas gerokai mažesnis (apie 300 m), bet turimos galvoje, matyt, kapinės dabartinių Kultūros rūmų vietoje ir sunaikintoji jų dalis, buvusi perkaso vietoje, kur Dariaus ir Girėno gatvė dabar leidžiasi žemyn link tilto. Per visą laiką taip ir nepastatyta špitolė (prieglauda vargstantiems), kokios įprastai būdavo prie parapinių bažnyčių. XIX a. pradžioje senajame altoriuje vietoj šv. Kazimiero pakabintas šv. Jono Nepomuko paveikslas. 1821 m. rašyta, kad chore (balkone) yra nauji 11 balsų vargonai. Krikštykla įtaisyta šv. Jurgio altorėlio mensoje (stale). 1845 m. ant senojo altoriaus vėl grąžintas Kazimiero paveikslas, o Nepomuko perkeltas į antrą tarpsnį, greta pakabinant šv. Martyno paveikslą. Iš šv. Roko, Jurgio, Antano paveikslų sudėliotas penktas altorius. Laikui bėgant kitos bendruomenės pasistatė mūrinius maldos namus: liuteronai 1843 m., žydai 1857 m., stačiatikiai 1874 m. Katalikams statyti trukdė okupacinė Rusijos valdžia, viešpatavusi krašte nuo 1795 m. Mat po 1863 m. sukilimo uždrausta naujų katalikų maldos namų statyba ir remontas, taip siekiant sparčiau surusinti Lietuvą.[iii] Tam sugalvodavo įvairių priežasčių: kad neužteks lėšų statyboms baigti, kad bažnyčią pastačius pirmiau nei cerkvę, stačiatikiai eis pas katalikus. Pagal tuometinį planą bažnyčia turėjo būti visai kitokia, nei galiausiai buvo pastatyta. Pagrindiniame fasade iš šonų turėjo kilti du gana ploni bokštai, prie pagrindinės navos priglaustos siauros navos, viduje 4 kolonos, 8 sudvejintų langų poros, dar 2 poros prieangyje ir 2 presbiterijoje.[iv] Teigiama, kad šiam reikalui Tauragės dvaro plytinėje įsigytas plytas valdžia nusavino gretimos cerkvės statybai. Draudimas statyti bažnyčias atšauktas 1897 m. Senoji medinė 1673 m. statyta bažnyčia mažai pakitusi, bet jau suvargusi, išstovėjo iki pat 1899 m.

Ketvirtoji bažnyčia

Galiausiai lėšos ir plytos vėl buvo surinktos, o statybų tais pačiais 1899 m. ėmėsi aktyvus klebonas Vincentas Kemėšis. Dabar jau primiršta, bet anksčiau dar daug dešimtmečių prisiminta išskirtinė aktyvi asmenybė. Taip nutiko, kad istoriografijoje statybos nuopelnas dažnai priskiriamas Fabijonui Kemėšiui, kuriam Vincentas buvo dėdė (tėvo brolis).[v] Išpainiokime šį netikslumą.

Tauragės parapijos klebonu Vincentas dirbo nuo 1897 iki 1905 m. Paskui perkeltas į Mosėdį, tačiau už žmonių kurstymą prieš caro valdžią grąžintas į Tauragę klebonu tarnavo nuo 1906 iki 1919 m. Vos grįžęs ėmė organizuoti lietuviškus vakarus su vaidinimais. 1908 m. įsteigė šv. Juozapo darbininkų draugiją, kuri atidarė savo biblioteką su skaitykla, pieninę, siuvyklą, batsiuvių dirbtuves, jaunimą mokė amatų. Prasidėjus karui 1914 m. vasaros pabaigoje V. Kemėšis paskirtas miesto apsaugos komiteto pirmininku. Rugsėjo viduryje Vokietijai užėmus miestą, dvasininkas paimtas įkaitu už tai, kad miestas nesumokėjo kontribucijos ir išvežtas į Prūsiją. Kalintas Karaliaučiaus, Štetino kalėjimuose. Iš ten į Kražius jam pavyko grįžti lapkritį. Apie 1916–1917 m. grąžintas į Tauragę. Dalyvavo 1917 m. Vilniaus konferencijoje, kuri paruošė sąlygas Lietuvos Nepriklausomybei skelbti. Šiam žmogui 1987 m. Lietuvos krikšto 600-ųjų metinių proga bažnyčios viduje įrengta memorialinė lenta. Tuo tarpu Fabijonas irgi dirbo Tauragėje, tik vikaru, parapijos administratoriumi, kurį laiką pavadavo besigydantį dėdę Vincentą. Prisidėjo prie lietuviškų vakarų organizavimo, platino draudžiamą lietuvišką spaudą, rašė „Tėvynės sargui“.[vi] Tad painiava išties pagrįsta.

Apgriauta Tauragės katalikų bažnyčia 1941-1942 m.

Autorius: Romualdas Baliūnas. Tauragės krašto muziejus

Žinome unikalią dar statomos bažnyčios nuotrauką, kuri datuotina 1900 m. Lietuvos nacionaliniame muziejuje saugoma fotoplokštelė, kurioje bažnyčia dar be bokšto, be stogo, netinkuota. Priešais įėjimą stovi 8 vyrai su kepurėmis, 7 skaromis apsigobusios moterys, 3 vaikai, irgi su kepurėmis. Dalis žmonių stovi ant akmenų krūvos, aplink fasadą matomi sukalti pastoliai. Nuotraukos autorius Adomas Daukša. Naujoji bažnyčia baigta 1903 m., pašventinta 1904 m. rugpjūčio 1 d. Matyt apie 1904–1910 m. išleistas atvirukas su bažnyčios nuotrauka. Iš jos matome, kad senasis bokštas buvo keturkampis ir aukštesnis už dabartinį. Šventorius aptvertas paprasta lentine tvora. Antrasis atvirukas išleistas vėliau, apie 1912–1914 m. ir jau matome mūrinę šventoriaus tvorą, išlikusią iki šių dienų. Atvirukai itin reti, tačiau vieną jų turi įsigijęs Tauragės krašto muziejus. Nors bažnyčios projektas nerastas iki šiol, bet pagal braižą specialistai priskiria švedų architektui Karlui Eduardui Strandmannui, kuris Lietuvoje suprojektavo apie 30 bažnyčių, daugiausia Žemaitijoje. Su senuoju bokštu bažnyčia buvo labai panaši į to paties architekto projektuotą Alantos bažnyčią.

Deja, vos po 11 metų naująjį bažnyčios bokštą 1915 m. užminavo ir susprogdino vokiečiai. Griūdamas bokštas sunaikino ir didelę dalį stogo, fasado konstrukcijų, chorą su vargonais. Atrodo, kad kunigauti tais metais, kol Vincento nebuvo, atvyko Vytautas Dikavičius. Jis prisimena: „Prie bažnyčios buvusioje cementinėje – sudegusiame betoniniame pastate – įkurta bažnyčia. Sienos nelygios, mūrinės, grindys išklotos plytomis, stogas – skiedrinis. Vėjas privarydavo sniego ir vandens. 1915 metais Kalėdose per rytmetines mišias buvo tik 3 žmonės, įskaitant kunigą, zakristijoną ir dar vieną parapijietį, nes labai siautėjo pūga“.[vii] Vėliau parapijiečiai melstis vykdavo į Pajūrėlio bažnyčią (neišlikusi). Klebonas atstatymo darbus pradėjo 1921 m. ir baigė 1925 m., kuomet Švč. Sakramentas iškilmingai įneštas į bažnyčią. Dėl lėšų trūkumo tada nepajėgta atstatyti bokšto.

1927 m. vasarą Tauragės apskrities techniku tapo Tomas Okunis, kuris gyveno Kaune, tačiau dirbo ne tik Tauragės, bet ir Alytaus, Marijampolės apskričių techniku. Jam teko garbė suprojektuoti naująjį bokštą kartu su techniku Veitagu. 1927 m. spalio 7 d. Vyriausioji statybos inspekcija patvirtino bokšto projektą ir atstatymas galėjo būti pradėtas. Rekonstrukcijos autoriai atkūrė bokšto apatinių tarpsnių formas, tačiau nuo trečiojo tarpsnio jis kitoks. Kaip rašo Morta Baužienė, vietoje buvusių aukštų nišelių grupių vidurinę dar kvadratinę bokšto dalį iš trijų pusių supa trikampiai lėkšti frontonai su laikrodžiais. Virš šios dalies bokštas tampa aštuoniakampis.[viii] Tiesa, pirmasis ir vienintelis iš projekte numatytų laikrodžių įrengtas tik 2008 m. (miesto partnerio Rydštato dovana Tauragei 500 m. jubiliejaus proga). Po perstatymo neogotikinės su neoromaniniais elementais šventovės pasipildė dar ir klasicizmo motyvais, taigi M. Baužienė atkreipė dėmesį, jog bažnyčia tapo dar labiau eklektiška. Atrodo, kad abu šoniniai altoriai buvo išlikę ikikariniai, o pagrindiniam altoriui pasiūlyta ant 4 kolonų iškelti karūnos pavidalo baldakimą. Bokštui statyti 10 000 Lt paramą skyrė Statybų inspekcija.

Pirmąją Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje dieną Vokietijai puolant įgriuvo stogas, sudegė vargonai. Klebonas, jau prelatas, vienąkart atstatęs bažnyčią nebesiryžo imtis atstatymo. Atsistatydino ir išvyko į mažesnę parapiją. Vyskupas atkėlė energingą jauną 32 metų kunigą Joną Beinorių, buvusį Klaipėdos gimnazijos kapelioną. Šis ėmėsi statybos dar karo metu ir 1943 m. juos įvykdė tiek, kad galėjo vykti pamaldos. Rudenį vyskupas Vincentas Borisevičius per Švč. Mergelės Marijos nekalto prasidėjimo 3 dienų atlaidus bažnyčią vėl atšventino.

Jonas Beinorius prisiminimuose rašė, kad iš šoninių altorių yra išlikusi vienintelė Marijos statula. Jos maldai sudėtos rankos numuštos krintančio stogo gaisro metu. Ši buvo aprūkusi dulkėmis, purvo apnešta. Atstatymo darbai pradėti nuo griuvėsių pašalinimo. Jonas prisimena: „Visą tą grūzo gausybę vežėme arkliais pasidarytu grindiniu pro didžiąsias duris ir didžiųjų durų laiptais žemyn. Vežėm... nuo klebonijos kelio iki plento, prie tilto. Charakteringa: nei vežant grūzą, nei išpilant jį ant kelio, nei jį paskleidžiant, niekas nerado ir nepastebėjo nukritusių Marijos rankų. Kada paruošėm kopėčias ir pradėjom ruošti stelažus Marijos altoriaus tvarkymui, tada nuo tilto į kalną ėjo Lietuvos žemės ūkio akademijos studentė Šertvytytė ir, atnešusi rankas, pareiškė: „Pareidama nuo tilto į kalną išsigandau, pamačiau kelio pakraštyje kyšančias rankas. Supratau, kad čia jos pateko iš bažnyčios. Štai atnešiau jums“. Atnešė kaip tik tuo metu, kai restauratoriai ruošėsi gipsines naujas Marijos rankas. Žinoma, visi džiaugėmės tuo radiniu ir ne mažiau stebėjomės tuo faktu, kaip jos galėjo kelyje išlikti nesutrintos ir tuo, kaip nuostabiai jos atsirado“.[ix] Neaišku, ar sovietams grįžtant bažnyčia vėl nukentėjo, tačiau remontai vykdyti iki pat 1955 m. Iki šiol kabantys kryžiaus kelių paveikslai, kuriuose pavaizduotas vien Jėzus Kristus, nutapyti dabar jau nežinomos autorės 1952 m., ar kiek anksčiau. Kiekvieno iš paveikslų tapymui lėšas aukojo parapijiečiai. Jie nurodyti kitose paveikslų pusėse. Veikiausiai tuo laikmečiu pagaminti suolai, sakyklos, altorius, kurie stovi ir šiandien.

Vis paremontuojama ir prižiūrima bažnyčia rimtų remontų sulaukė 2009–2011 m., kai nauja skarda apdengtas stogas, pertinkuotas ir perdažytas fasadas bei vidus, vietoj medinių sudėtos plytelių grindys, įvestas geoterminis šildymas. Atlikta ir daugiau kosmetinių pakeitimų.

• „Tauragės žinių“ inform.
•  Sausio 24, 2025

Praėjusio šimtmečio 1925 metų sausio 2 diena Tauragės kraštui padovanojo iškilią, šviesią asmenybę, stebinusią aplinkinius savita pasaulėžiūra. Tą dieną gimė Tauragei ir Tauragės mokiniams savo gyvenimą paskyręs matematikos mokytojas Rene Barščiauskas. Mokytojas – klasikinės mokyklos atstovas, matematiką dėstęs pagal savitą metodiką, turėjęs savitą bendravimo su mokiniais kultūrą, o jo aistra žvejybai, vandens žygiams ir meilė gamtai dar labiau jį suartindavo su mokiniais.

Anuomet mokiniai siekdavo būti priimti mokytis į Tauragės 1-osios vidurinės mokyklos sustiprinto matematikos mokymo klases, kuriose matematiką dėstydavo mokytojas Rene Barščiauskas. Sustiprinto matematikos mokymo klasės Tauragės 1-ojoje vidurinėje mokykloje būtent mokytojo Rene Barščiausko ir tuometinio mokyklos direktoriaus A. Masanduko dėka pradėjo veikti nuo 1965 metų, tačiau jos formalaus statuso neturėjo iki 1976 metų, kai tokias klases patvirtino tuometinė Švietimo ministerija. 

„Leniniečių balsas“ Nr. 117, 1974-10-05

Autorius: Martyno Mažvydo progimnazijos archyvo nuotrauka

Mokytojas Rene Barščiauskas buvo žinomas ne tik Tauragės rajone, jį pažinojo ir jo darbą vertino Lietuvos aukštųjų mokyklų dėstytojai, 2005 m. jis apdovanotas Zigmo Žemaičio medaliu, o 2009 m. Tauragės apskrities viršininko Garbės ženklu „Už nuopelnus Tauragės apskričiai“.

„Tauragiškių balsas“ 2005 m. sausio 6 d.

Autorius: Martyno Mažvydo progimnazijos archyvo nuotrauka

Kalbėdami apie mokytoją Rene Barščiauską privalome paminėti, kad jo veikla neapsiribojo vien tik pedagogine veikla, Rene Barščiauskas buvo aktyvus visuomenininkas, žinomas kaip Žaliųjų judėjimo Tauragėje pradininkas, Vokiečių draugijos Tauragėje įkūrimo iniciatorius, vertėjas. Už nuopelnus Tauragei jam suteiktas Tauragės rajono garbės piliečio vardas.

Rene Barščiauskas pamokoje - geriausiame rajono matematikos kabinete

Autorius: A. Juknos nuotrauka

Tauragės rajono savivaldybės tarybos nario, verslininko Sigito Mičiulio iniciatyva sausio 30 d. bus minimas mokytojo Rene Barščiausko gimimo šimtmetis. Renginiui ruoštis aktyviai padeda Martyno Mažvydo progimnazijos direktorius Remigijus Masteika.

Rene Barščiauskas su mokiniu – šiandien VU matematikos katedros prof. dr Artūru Dubicku

Autorius: A. Juknos nuotrauka

Organizatoriai nuoširdžiai kviečia Tauragės rajono savivaldybės administracijos atstovus, mokinius, mokytojus, buvusius kolegas ir visus tuos, kurie prisimena Tauragės rajono garbės pilietį mokytoją Rene Barščiauską, 2025 m. sausio 30 dieną:

12.00 val. apsilankyti Tauragės Švč. Trejybės bažnyčioje, kurioje už Rene Barščiauską bus aukojamos Šv. Mišios (po Šv. Mišių lankomas Rene Barščausko kapas Papušynės kapinėse),

14.00 val. atvykti į Tauragės Martyno Mažvydo progimnazijoje vyksiančią konferencija „Tarp praeities ir dabarties: Tauragės rajono garbės piliečio Rene Barščiausko 100-osios gimimo metinės“. Renginio moderatorius – Nacionalinio Kauno dramos teatro direktorius Egidijus Stancikas.

Negalintys dalyvauti renginiuose, mokytoją Rene Barščiauską galite pagerbti uždegdami skaitmeninę žvakutę nuotoliniu būdu www.cemety.lt

„Leniniečių balsas“ Nr. 117, 1974-10-05

Autorius: Martyno Mažvydo progimnazijos archyvo nuotrauka

• Darius KINIULIS
•  Kovo 24, 2025

Kas ta Nemuno žemupio kultūra?

Mokslininkai, remdamiesi laidojimo papročiais, išskiria I–V a. gyvavusią Nemuno žemupio kultūrą. Jos žmonės kapinynus įrengdavo vaizdingose kalvose, netoli gyvenviečių. Kapo konstrukcija nesudėtinga – paprasta duobė, kurios kampuose kartais padėdavo akmenų. Manoma, kad tai – amžinojo namo simbolis. Laidojimo apeigų metų iš laužo atnešdavo žarijų ir jomis išpildavo pagrindą. Tai turėjo apvalyti amžinojo poilsio vietą. Jau II a. Dauglaukio gyventojai mirusius laidojo karstuose. Juos darydavo iš perskelto didelio medžio liemens. Išdegindavo šerdį, o galus uždarydavo dailiai priderinta lenta. Vidų dėl gero kvapo išklodavo ajerais, įklodavo maršką. Mirusius laidojo su drabužiais ir daiktais. Kapinyno papėdėje padėdavo molinį aukų indą su vaišėmis mirusiojo vėlei. Prie laužų rinkdavosi artimieji, o po vaišių indą sudaužydavo.

Nemuno žemupio gyventojai buvo nagingi amatininkai, gyvulių augintojai ir žemdirbiai. Randama dalgių, daug kirvių, peilių. Dėkinga geografinė padėtis nemažą dalį gyventojų pavertė prekeiviais. Jūra ir Nemunas su visais jų intakais surišo gintaro pilnus prūsų kraštus su šiauriau ir ryčiau gyvenusiais kitais aisčiais. Prekybą su Romos pasauliu liudija laikmečio kapinynuose randami emalės ir stiklo karoliai, vėriniai. Gana gausiai krašte aptinkama Romos monetų. Apie prekybos kelią liudija ir netiesioginiai šaltiniai – ginklų gausa vyrų kapuose. Prekybininkų vilkstines turėjo saugoti ginkluota palyda. Nemuno žemupio kariai anksti perėmė naują kario aprangos detalę – perpetę. Dėl prekybinių ryšių gyventojams užteko žaliavos papuošalų gamybai. Vietos juvelyrai buvo pasiekę aukštą meistrystės lygį.[1] Archeologinė medžiaga akivaizdžiai rodo jau vėlyvuoju romėniškuoju laikotarpiu buvus aiškų visuomenės susisluoksniavimą. Asmenis, turėjusius aukščiausią socialinį statusą, tarp kitų prestižinių įkapių rodo žiedai. Vėlyvuoju tautų kraustymosi laikotarpiu turtą ir galią pažįstame per išaugusią sidabro, nusinešamo į kapus, kiekį ir didėjantį vyrų kapų su žirgais skaičių. Pabrėžiama ginklo galia. Archeologinė medžiaga rodo kalaviją buvus ne tik ginklą, bet ir socialinio statuso žymenį.[2] Nežinome, ar Nemuno žemupio kultūros žmonės jau vadino save skalviais, tačiau istorinius kryžiuočių antpuolių laikus pasiekę jų palikuonys vadinosi būtent taip.

Įvijiniai žiedai, apskritinė segė iš nežinomų degintinių kapų Lauksargių apylinkėse.

Autorius: Tauragės krašto muziejus. Mindaugo Černecko nuotrauka

Vienas labiausiai skalvių protėvius išskiriančių bruožų, kuriuos galime atsekti, yra gerai ginkluotų vyrų kapai su žirgais. Jų kapuose gausu aukštą socialinį statusą rodančių įkapių: sidabrinių papuošalų, importinių ginklų ir ginkluotės elementų. Tautų kraustymosi laikotarpiu Nemuno žemupyje tokių žmonių kapų su žirgais rasta 9 kapinynuose (straipsnyje aprašyti Barzūnai, Greižėnai, Kreivėnai, Vidgiriai bei neaprašyti Linkūnai, Smalininkai, Šereitlaukis, Viešvilė II, Rubokai). Iš viso žinomi 36 tokie nedeginti vyrų kapai. Dažniausiai, kaip ir romėniškuoju laikotarpiu, Vakarų Lietuvoje laidotos simbolinės specialiai atrinktos žirgų dalys: galva, kojos. Sprendžiant iš išsidėstymo, galbūt šios dalys laidotos kartu su nudirta arklio oda. Čia neaprašytuose Šereitlaukio, Smalininkų bei galbūt Kreivėnų (kapas suardytas) kapinynuose rasta palaidojimų su visu arkliu. Vidgirių kapinyne keliuose vyrų kapuose rasta po dvi žirgų galvas. Apskritai, daugiausia žmonių kapų su žirgais rasta Vidgirių kapinyne – net 13.[3]

Šią kultūrą reprezentuoja ne tik Dauglaukio kapinynas, kurio radiniai priklauso Vytauto Didžiojo karo muziejui, bet ir Greižėnų, Kreivėnų, Barzūnų, Vidgirių kapinynai, kurių radiniai atsidūrė Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Dalį radinių iš Vidgirių kapinyno turi Mažosios Lietuvos istorijos muziejus. Spėjamos Oplankio senovės gyvenvietės kuklūs radiniai eksponuojami Tauragės krašto muziejaus Archeologijos bokšte.

Skalviai – maža, bet įtakinga gentis

Ilgai buvo neaišku, ar Nemuno žemupio kultūros žmones galima laikyti skalvių protėviais. Tačiau, daugėjant duomenų iš archeologinių objektų, juos sukartografavus paaiškėjo, kad I–V a. Nemuno žemupio kultūros ir VI–IX a. skalvių genties ribos yra beveik tapačios, išskyrus šiaurinę dalį, kurioje palaipsniui senuosius gyventojus ėmė išstumti žemaičiai – būsimosios Karšuvos žemės gyventojai. Vėliau iki pat XIII a. užkariavimų Skalva susitraukė į gana mažą teritoriją, kuri užėmė pietines Tauragės bei Tilžės, Ragainės, Pagėgių, Viešvilės apylinkes. Rašytiniuose šaltiniuose skalviai pirmą kartą paminėti 1231 m.[4] Skalvių paminklų išsidėstymas akivaizdžiai rodo, kad jų centrai išsidėstė panemuniais, didžiulė paminklų sankaupa Nemuno santakoje su Jūra, Šešupe. Kitaip tariant, nuo vėlyvojo romėniškojo laikotarpio iki vikingų laikų pabaigos ten gyvenusių žmonių gerovę užtikrino gerai ginkluoti žmonės, sugebėję kontroliuoti šią svarbią vandens ir žemės kelių sankryžą.[5]

Radiniai turtinguose skalvių kapinynuose sako, kad jie buvo pasiekę gana aukštą išsivystymo ir gerovės lygį. Nemunas – senas prekybos kelias, kurį skalviai kontroliavo. IX–XI a. skalviai palaikė glaudžius santykius su vikingais. Vikingo kapas rastas Dauglaukyje. Būta kalbų, kad vikingų dirbinių rado kapų plėšikai Lauksargių apylinkėse, mokslui nežinomame kapinyne. X–XI a. viduryje skalvių kultūra klestėjo. Tačiau jau XII a. pirmojoje pusėje dėl pasikeitusių politinių veiksnių (skandinavai tampa vis labiau katalikiški) keitėsi ir ekonominiai veiksniai, prie kurių skalviai ir aplinkinės gentys prisitaikyti, atrodo, nesugebėjo. Archeologinėje medžiagoje matomas bendras jų kultūros nuosmukis, nebelaidota kai kuriuose kapinynuose.[6]

Šaltiniuose minimos 4 svarbiausios skalvių pilys: Ragainė, Ramigė, Šereika ir Šešuvis. Pirmoji stovėjo Ragainėje, antroji, kaip spėjama, ant Rambyno. Šereikos pilis stūksojo ant Šereiklaukio piliakalnio, o Šešuvies pilis tikriausiai stovėjo Jūros ir Šešuvies santakoje arba netoli jos (Ližių apylinkės). Šaltiniuose neįvardijamas skalvių pilis mena piliakalniai: Būbliškė, Kulmenai, Vartūliškiai, Opstainys, Raudžiai, Skalvė, Aukštieji Eisuliai, Šiupiniai, Balgardai, o aptariamai teritorijai ypač svarbūs Greižėnų, Gilandžių, Kreivėnų piliakalniai. Iš vėlyvų skalvių paliktų kapinynų žinome Aukštvilkius, kuris beveik netirtas ir Kreivėnų kapinyną, tirtą geriau.

Skalva VI-XIV a.

Autorius: Sudarė Darius Kiniulis

Jei ne vokiečių agresija, Skalva būtų natūraliai įsiliejusi į Lietuvos valstybę. Skalviai jau buvo pripažinę Mindaugo valdžią, tačiau XIII a. pab. jie nukariauti. Daug žmonių Vokiečių ordino išžudyta, paimta į nelaisvę, kiti perkelti į jau seniau nukariautas prūsų žemes. XIV a. dalis dar nenukariautų išvyko saugoti Lietuvos pietinių žemių, kiti papildė Lietuvos kariuomenę. Iš to laikmečio šaltinių sužinome nemažai skalvių vardų ir vietovių. Kilmingiems papirkti buvo skiriamos žemės, turtai. Sunyko skalvių kalba, kultūra, tačiau vietovardis dar plačiai naudotas ir XVII a.

Kad susidarytume geresnį žilos praeities vaizdą, pasitelksime netoli Tauragės tirtus kapinynus: Dauglaukio, Barzūnų, Kreivėnų ir Vidgirių, Greižėnų, Aukštvilkių bei spėjamą Oplankio senovės gyvenvietę.

Dauglaukio kapinynas

Apie šį kapinyną prirašyta daug ir įdomių straipsnių, leidinių, nufilmuota laidų, sukurta programų. Jis ypač nuodugniai ištirtas įvairiais atžvilgiais. Ir ne veltui, kadangi I–III a. kapinynas suteikė daug naujų žinių apie iki tol beveik nepažintą Nemuno žemupio kultūrą ir prekybą su romėnais. Radiniai pateko į Vytauto Didžiojo karo muziejų. Daug būtų galima plėstis, tačiau apsiribosiu trumpesniais kertiniais faktais. Labai rekomenduoju perskaityti vaizdžiai ir paprastai parašytą skyrių tyrėjo Eugenijaus Jovaišos knygoje Kapai ir žmonės (2020), kuriame kapinyno radiniai ir kaulai beskaitant atgyja to meto Europos politikos ir ekonomikos visumoje. Staiga imi suvokti, kad mūsų protėviai tais amžiais buvo aktyvūs Europos civilizacijos dalyviai.

Dauglaukio žmonės kapinyne sulaidoti tarp 70 ir 260 m. 40 palaidotųjų buvo eiliniai – beveik be įkapių. 33-ijų pasiturinčio sluoksnio atstovų įkapės gausesnės. Mažiausią visuomenės sluoksnį sudarė 11 turtingųjų, kurių kapuose rasti įspūdingiausi papuošalai. Bendruomenė namus statė Jūros slėnyje, tačiau toliau nuo upės, ant kalvelės, nes slėnis būdavo užliejamas pavasario potvynių metu. Akivaizdu, kad Jūros upė buvo svarbus kelias, bet naudoti ir žirgai. Įkapės rodo, kad tikrai bendrauta su už 7 km buvusia Barzūnų bendruomene. Vieni buvo žemdirbiai, kiti – prekeiviai. Dar kiti audė, verpė, medžiojo ir žvejojo. Mirusių nedegino, užkasdavo giliai žemėje, kapą ženklino mediniu stulpu. Kapai buvo kiek toliau nuo gyvenvietės.

Aktyvią prekybą liudija 12 rastų Romos monetų – sestercijų. Monetos su tuo metu valdžiusių imperatorių atvaizdais padeda lengvai datuoti kapus. Rasta daug Romos imperijos dirbtuvėse padarytų karolių iš emalio ir stiklo. Nors prekybos tinklą vadiname Gintaro keliu, prie upės gintaro neturėję pirkliai galėjo pasiūlyti ir kitų gėrybių: vergų, mėsos, grūdų, kailių, vaško ir kitko. Rasti karių kapai leidžia numanyti, kad į tolimas keliones iškeliavusius pirklius reikėjo saugoti nuo užpuolimo. Tokie patys kaip Dauglaukyje skydai rasti už šimtų kilometrų esančiose vietovėse. Moterų vėriniai iš importuotų emalės ir stiklo karolių suverti vietos meistrų.

Vyrų kapuose rasta kirvių, kovos peilių, iečių, skydų, arklų, kaplių, perpečių, geriamųjų ragų, šukų, žnyplių žaizdai užspausti arba plaukams pešioti ir kitų dirbinių. Prie vieno kario galvos rastas gintaro gabaliukas galbūt rodo, kad jis buvo sargybinis Gintaro kelyje. Tą patį galėjo reikšti ir prie diržo į maišelį įdėta moneta. Aisčiai garbino Šiaurinę žvaigždę ir, kaip nustatė E. Jovaiša, mirusiuosius laidojo ta kryptimi, kur tuo metu žvaigždė buvo danguje. Todėl kapai iš pradžių atrodo sulaidoti įvairiomis kryptimis, bet kaip. Aisčiai manė, kad mirtis yra kelias į pomirtinį gyvenimą. Anapilyje reikės visko, kaip ir šiame gyvenime.

Moterų kapai papuošalų grožiu ir gausa lenkia vyrų. 36-ajame moters kape net rasta medinės dėžutės liekanų, kurioje buvo sudėti papuošalai, tikriausiai nešioti paauglystėje. 34-ajame kape rasta karsto liekanų. Jis buvo skobtas iš medžio liemens, o galai užbaigti lentelėmis. Iš vidaus karstas buvo išteptas gyvulinės kilmės klijais, kurie prilaikė vilnonį audeklą. Po to karstas išklotas ajerais dėl kvapo, o šie užkloti kitu vilnoniu audeklu. Moterų kapuose ypač dažnai randamos geležinės ylos, kurios, nepaisant jos turto, įprasmino moterį kaip namų židinio sergėtoją. Būdingi ir karolių vėriniai, segės, apyrankės. Turtingosios turėjo žiedų, krūtinės papuošalų, smeigtukų, antkaklių, apgalvių. Ypač Dauglaukį išgarsino 1990 m. rasta antra taip gerai išsilaikiusi vilnonė kepuraitė, nusagstyta žalvario plokštelėmis. Pirmoji, rasta Šernų kapinyne 1891 m., tikriausiai sunaikinta Karaliaučiaus bombardavimo metu. Ją nešiojusi įtakinga bendruomenės moteris palaidota tarp 220–260 m.

Iš vėlyvesniųjų kapų išsiskiria 12-asis vyro kapas su žirgu, palaidotas tarp 150 ir 220 m. Tai seniausias toks kapas, žinomas šioje kultūroje. Žirgo įkapių nerasta, tačiau raitelis turėjo dvi geležines ietis, kirvį, skydą, kovos peilį, geležines žnyples, dvi žalvarines seges. Manoma, kad peilis ir viena iš iečių atkeliavo iš Sembos pusiasalio.[7] Dauglaukio radinių nuotraukomis, iliustracijomis galima pasigrožėti interneto naršyklėje įvedus aisciai.eu.

Barzūnų kapinynas

Vilkyškių seniūnijoje, prie Oplankio, yra Barzūnų kapinynas. 1998–2001 m. jį tyrė archeologas Valdemaras Šimėnas. Tik nedaug vėlyvesnis už Dauglaukio kapinyną, šis taip pat suteikė naujų žinių apie Nemuno žemupio kultūros žmones. Jis ten ištyrė net 52 kapus, o II–VII a. datuoti radiniai pateko į Lietuvos nacionalinį muziejų.[8] Kaulai beveik neišliko, tačiau neabejojama, kad visi kapai griautiniai. Archeologus kapinynu domėtis paskatino apie 1995 m. Jūra baidarėmis plaukę turistai, kurie rado keletą papuošalų. Kapinynas nukentėjo ir nuo vagių bei žemdirbių. Laidojama buvo dideliame plote ir per laiką senus kapus užlaidojo naujesniais.[9]

Barzūnų kap. 33 įkapės

Autorius: Lietuvos nacionalinis muziejus, Kęstučio Stoškaus nuotraukos

Išsiskyrė 2-asis vyro kapas, kuriame rasta lygiagrečių molio juostelių, iš dalies ribojančių mirusiojo kūno vietą gerokai didesnėje duobėje. O 18-ajame moters kape rasta lentinio karsto liekanų lygiu dugnu.[10] Neretai ankstyvose II–III a. duobėse dažniau prie galvos padėta po akmenį, o ankstyvieji karstai buvo skobtiniai.[11]

Žirgo auka neabejotinai buvo būdas pabrėžti mirusiojo statusą. Tuo atžvilgiu įdomus 5-asis vyro kapas, kuris priklauso IV a. antrajai pusei, o jo įkapės sudaro vėlyvojo romėniško laikotarpio ir ankstyvųjų tautų kraustymosi laikų formų stilistinį mišinį. Šiame kape rasti du skirtingo dydžio ir formų ietigaliai, įmovinis kirvis, dalgis, peilis, skiltuvas ir kaltas, pincetas, titnago gabalėlis. Ant kojų mirusiajam uždėti pentinai, sutvirtinti sagtelėmis, o apranga gausi papuošalų – karolių vėrinys, antkaklė, penkios segės (masyvios lankinės žieduotosios segės lenkta kojele ir žvaigždine kojele), įvijiniai žiedai. Išskirtinis šiame kape kariškas atributas – perpetė (romėniško balteus sekinys), kuri kartu su diržu sudarė prestižinę kario ekipuotę IV–V a.[12] 15-ajame vyro kape, tikriausiai suardytame dar senovėje, irgi rastas žirgas su sidabru puošta perpete ir žieduotąja sege.[13] 50-ajame kape rasta žirgo galva su dvinariais žąslais dantyse.[14]

Unikalus yra II a. antrosios pusės 16-ajame vyro kape rastas signetinis žiedas su apskrita akute, kurioje įkomponuotas meandro tipo kampuotas motyvas, išryškintas raudonu emaliu. Baltiškoje medžiagoje kol kas daugiau tokių nėra žinoma. Be to, tai pirmasis emaliu dekoruotas radinys, rastas Nemuno žemupyje.[15] Šiame kape rastos ir dvi gerai išsilaikiusios lankinės segės (labai profiliuota paplatintu plokščiu liemenėliu bei siauru liemenėliu, su dviem ornamentuotais laipteliais), įmovinis kirvis su medinio koto likučiais, įtveriamasis peilis tiesia nugarėle ir įmovinis ietigalis trumpa siaura karklo lapo formos plunksna.[16]

Dar verta paminėti profiliuotą ornamentuotą lankinę segę plačiu liemenėliu iš 19-ojo vyro kapo. 14-ajame moters kape rastas iš įvijėlių padarytas apgalvis, didelis ritės formos žalvarinis karolis, stipriai profiliuota ir akinė segės, dvi apyrankės. Galima paminėti 13-ajame kape rastą kibirėlio formos kaklo pakabučių apvarą.

Vėlyvesni V–VI a. kapai dažniau orientuoti šiaurės-pietų kryptimi. Šių vyrų kapų duobės kiek gilesnės. Moterys paguldytos priešinga kryptimi.[17] Duobę užpildančioje žemėje pasitaikė pavienių akmenų ir keramikos šukių. Vėlesni karstai jau tik lentiniai. Retų radinių rasta 7-ajame kape. Be žieduotųjų segių, labai smulkių gintarinių karolių kaklo apvaros jame rasta segė plokščia kojele su pakraščiuose pritvirtintu ranteliu. Unikali ir apyrankė išplotais galais.[18]

Pats gausiausias ir su puošniausiomis įkapėmis yra 33-iasis moters kapas. Jame buvo smeigtukas ištęsto rombo formos galvute galvos apdangalui susegti, dvi lankinės ilgakojės segės ranteliais puoštu liemenėliu ir kojele, su pusapvalėmis ornamentuotomis buoželėmis įvijos galuose, dvi ornamentuotos apyrankės užkeistais platėjančiais kanopiniais galais, įvijinis žiedas. Taip pat kutas, sudarytas iš ant odos juostelės suvertų trylikos įvijėlių, trijų įvijinių žiedų, statinaitės formos, dvigubo ir keturių viengubų daugiakampių karolių bei trijų karolių-žiedų. Vėrinys, suvertas iš žalvarinės įvijėlės, gintarinio dvigubo nupjauto kūgio formos ir juodo stiklo formos karolių. Dar vienas vėrinys, suvertas iš trijų baltai melsvo, žalio ir juodo stiklo ritinio ir statinaitės formos karolių. Įtveriamasis peilis tiesia nugarėle, su medinės rankenos likučiais, yla su medinės įkotės likučiais, verpstukas iš kvarco bei viena keramikos šukė.[19] 34-ajame vyro kape rastas ietigalis, vienašmenis kalavijas be skersinio ir didelė lankinė ilgakojė segė.[20]

Labai gražūs du kryžiniai smeigtukai iš 9-ojo moters kapo su sidabriniais pusapvaliais kūgeliais bei žiedeliais kryžmos galuose bei viduryje. Viena adata nulūžusi.[21] Kape rasta ir kryžinė segė su mėlyno stiklo akute, kaip ir 4-ajame kape.[22] Vaikų ir paauglių kapai su negausiomis įkapėmis. 25-ajame moters kape rasta įvijinė apyrankė ir įvijinis žiedas, kaklą puošė antkaklė su plokštele ir kabliuku galuose gintarinė apvara su žalvarinėmis įvijėlėmis ir kibirėlio formos pakabučiu. Ant krūtinės buvo segė žvaigždine kojele. Moterų ir paauglių kapuose rasta geležinių lazdelinių smeigtukų, gintaro karolių, ilgakojė lankinė segė lieta siaura užkaba, įvijinių žiedų, yla. Vyrams beveik visais atvejais buvo dedamos ietys ir po vieną gintaro karolį ant krūtinės – amuletą. Apardytame 27-ajame vyro kape išliko gintaro karolių apvara, dalgis, įmovinis kirvis, keturios geležinės ovalo formos diržų sagtys, geležinis pentinas, trys įvijiniai žiedai, du gintaro amuletai, titnago skeltė. Daugumos vyrų ir moterų kapai neturtingi, su mažai įkapių arba beveik be jų.[23]

Paminėjimo verta 35-asis kapas, kuriame virš karsto buvo įdėtas, spėjama, luotas. Viena iš dviejų antkaklių, rastų 40-ajame moters kape, – unikali Lietuvos archeologinėje medžiagoje. Ji taip pat žieduotoji ir primena dėželines antkakles, o galai puošti prilituotais rantytais strypeliais su rutuliukais tarp jų. Stilistiškai ji panaši į 7-ojo kapo apyrankę ir segę. Atrodo, kad Barzūnų apylinkėse gyveno meistras, labai mėgęs puošti dirbinius žiedeliais ir įvaldęs savitą gamybos technologiją. Pavyko rasti ir du degintinius kapus. 37-asis kapas įrengtas nedidelėje duobutėje. Likusių degintų kaulų nedaug, jie įsimaišę tarp šukių. Matyt, urna ritualo metu buvo sudaužyta. Ji prastai išdegta, grublėtu paviršiumi. Įdomu, kad 43-asis kapas dvigubas: griautinis kapas palaidotas giliau už degintinį, tačiau kapai vienalaikiai, tik įrengti naudojant skirtingas tradicijas. Urna irgi sudaužyta.[24]

 

Projektas „Tauragės archyvų paslaptys“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma 5000 Eur.

[1] Jovaiša E., Kapai ir žmonės, Vilnius, 2020;
[2] Bliujienė A., Valdžios ir galios centrai // Klaipėdos (Memel) kraštas nuo ištakų iki XVII amžiaus, Klaipėda, 2018, p. 227–228;
[3] Banytė-Rowell R., Laidosena: bendruomenių pasaulėžiūros ir socialinės raidos atspindžiai // Klaipėdos (Memel) kraštas nuo ištakų iki XVII amžiaus, Klaipėda, 2018, p. 117–119;
[4] Almonaitis V., Almonaitienė J., Šiaurės Skalva, Kaunas, 2015, p. 13–15;
[5] Bliujienė A., Valdžios ir galios centrai // Klaipėdos (Memel) kraštas nuo ištakų iki XVII amžiaus, Klaipėda, 2018, p. 225–226;
[6] Ten pat, p. 228;
[7] Jovaiša E., Kapai ir žmonės, Vilnius, 2020, p. 199–263;
[8] Šimėnas V., Barzūnų kapinynas // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2001, Vilnius, 2002, p. 124–129;
[9] Šimėnas V., Barzūnų kapinyno tyrinėjimai // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1998 ir 1999 m., Vilnius, 2000, p. 273–274;
[10] Banytė-Rowell R., Laidosena: bendruomenių pasaulėžiūros ir socialinės raidos atspindžiai // Klaipėdos (Memel) kraštas nuo ištakų iki XVII amžiaus, Klaipėda, 2018, p. 88–89;
[11] Šimėnas V., Barzūnų kapinynas // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2000, Vilnius, 2002, p. 103–104;
[12] Banytė-Rowell R., Laidosena: ginklai ir ginkluotė // Klaipėdos (Memel) kraštas nuo ištakų iki XVII amžiaus, Klaipėda, 2018, p. 161;
[13] Šimėnas V., Barzūnų kapinyno tyrinėjimai // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1998 ir 1999 m., Vilnius, 2000, p. 275;
[14] Šimėnas V., Barzūnų kapinynas / Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2001, Vilnius, 2002, p. 125;
[15] Bliujienė A., Valdžios ir galios centrai // Klaipėdos (Memel) kraštas nuo ištakų iki XVII amžiaus, Klaipėda, 2018, p. 227;
[16] Klaipėdos (Memel) kraštas nuo ištakų iki XVII amžiaus, Klaipėda, 2018, p. 355;
[17] Šimėnas V., Barzūnų kapinynas // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2001 m., Vilnius, 2002, p. 125;
[18] Klaipėdos (Memel) kraštas nuo ištakų iki XVII amžiaus, Klaipėda, 2018, p. 317;
[19] Klaipėdos (Memel) kraštas nuo ištakų iki XVII amžiaus, Klaipėda, 2018, p. 326–327;
[20] Šimėnas V., Barzūnų kapinynas // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2000 m., Vilnius, 2002, p. 104;
[21] Klaipėdos (Memel) kraštas nuo ištakų iki XVII amžiaus, Klaipėda, 2018, p. 378;
[22] Šimėnas V., Barzūnų kapinyno tyrinėjimai // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1998 ir 1999 m., Vilnius, 2000, p. 275;
[23] Šimėnas V., Barzūnų kapinynas // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2000 m., Vilnius, 2002, p. 103–104;
[24] Šimėnas V., Barzūnų kapinynas // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2001 m., Vilnius, 2002, p. 125–129.

• Darius Kiniulis
• Sausio 14, 2025

Projektas, kuris pagražins Tauragę

Penktoji vidurinė mokykla – dabar „Jovarų“ pagrindinė mokykla pradėta statyti 1978 m. rugpjūčio 1 d., o vaikus mokytis įsileido jau po metų – 1979 m. spalį. Tuo pačiu metu įrengtas ir stadionas, kuris buvo tiems laikams tinkamas. Tačiau nuo tada jame beveik niekas neatnaujinta ir 2024-uosius stadionas pasitiko skurdžios išvaizdos, inventoriaus, nelabai tinkamas sportui. Laimei, prasidėjo rekonstrukcija, pakeisianti stadiono, o vėliau ir mokyklos vaizdą neatpažįstamai. Kaip skelbė savivaldybės administracija, 2024 m. rugpjūčio 2 d. su UAB „Stamela“ pasirašyta sutartis dėl „Jovarų“ pagrindinės mokyklos stadiono rekonstravimo darbų. Šios sutarties vertė – 943 737 Eur. Iš jų 904 425 Eur. finansuojami ES lėšomis, likusi dalis apmokama iš savivaldybės biudžeto. Darbų atlikimo terminas – 14 mėnesių. Stadione bus įrengti suoliukai, šiukšliadėžės, vandens kolonėlė, lauko šachmatų danga ir figūros (šis faktas – įdomus sutapimas ir toliau skaitykite – kodėl?!), vaikų žaidimų įrenginiai, futbolo vartai, krepšinio aikštė, bėgimo takai, žiūrovų tribūnos, lauko teniso aikštė, paplūdimio tinklinio aikštė, lauko treniruoklių komplektas, šuolio į tolį sektorius, aptvėrimai bei sutvarkyta ir apželdinta aplinka. 

Autorius: Tauragės rajono savivaldybės nuotrauka

Rūsys po stadionu

Vyriausieji tauragiškiai prisimins, kad mokykla ir stadionas imti statyti ne tuščioje vietoje, tad vieną dieną gautas skambutis iš įmonės, atliekančios stadiono rekonstrukciją, atstovo nustebino, ir kartu nelabai. Po stadionu dar esama buvusio objekto liekanų. Atvykome kartu su Kultūros paveldo departamento Telšių-Tauragės teritorinio skyriaus specialistu Viktoru Klepikovu. Stadiono pietinėje dalyje, kažkur ties buvusiu bėgimo taku, darbininkai atidengė skliautuoto raudonplyčio rūsio fragmentą. Skaitytojų vaizduotę iškart skubu nuraminti, nes skliautas mažytis, ertmė siaura ir matyt atliko drėgnos vietovės drenažo funkciją. Aplink taip pat mėtėsi daugybė plytgalių. Nedidelis likęs fragmentas buvo modifikuotas jau sovietmečiu, atvedant į jį betoninį vamzdį. Tad iš pirmo žvilgsnio intriguojantis atradimas ne toks jau ir sensacingas – senoji Tauragė tik priminė apie save. Dėl pilnai neišardytų pamatų stadione kai kuriose vietose buvo įdubusi žemė, kuli kėlė sportinių traumų riziką. Bet apie viską iš eilės.

Trumpa mokyklos istorija

Grįžkime prie mokyklos darbo pradžios. Mokiniai ir mokytojai rado 40 naujų kabinetų, sporto ir aktų sales, valgyklą, biblioteką, aikštyną. Pirmuosius 1979–1980 mokslo metus šioje mokykloje pradėjo 46 pedagogai, mokėsi 1053 mokiniai. Pirmuoju mokyklos direktoriumi tapo Valentinas Pocevičius, kuris vadovavo iki 1984 m. Nuo 1984 iki 1988 m. – Algirdas Medeikis. 1988 m. direktoriumi tapo Eugenijus Šaltis, o nuo 1993 m. – Algimantas Kaminskis, mokyklai vadovavęs labai ilgai. 2022 m. direktore tapo Janina Pukelienė. Nuo 1998–1999 mokslo metų sėkmingai į mokyklos bendruomenę integruojami kitakalbiai mokinai. Nemaža dalis grįžtančių į Lietuvą tėvų vaikų sunkiai kalba lietuviškai, todėl šioje mokykloje nuo 2016 m. įsteigta išlyginamoji klasė. Mokykla kurį laiką teigiamu žodžiu dažnai minėta dėl nuo karo 2022 m. pabėgusių ukrainiečių integravimo.

Lentpjūvė-malūnas „Progress“

Taigi, mokykla skaičiuoja 46 veiklos metus. Tačiau kas ten buvo prieš tai? Pirmosios Lietuvos Respublikos laikais didžiulį sklypą įsigijo du verslininkai Elijas Baikovičius ir Hiršas Gitkinas. Atsiverčiu 1939 m. Lietuvos telefonų knygą ir matau, kad Tauragėje adresu Laisvės g. 23 įregistruota lentpjūvė „Progress“. Telefono numeris: 53. Vyrai įrengė lentpjūvę su motoriniu malūnu dar 1934 m. Abu jie buvo stambūs medienos pirkliai. Hiršas Gitkinas, kartu su kita bendrasavininke, turėjo dar vieną motorinį malūną ir lentpjūvę prie tilto (išlikęs, šalia „Jysk“). Elijas Baikovičius su žmona buhaltere Fruma Tauragėje dar turėjo viešbutį. Susilaukė dviejų vaikų: Hario (Arje Leibo) ir Jakovo. Elijas įgijo verslo vadybos, malūnininko mokslus. Buvo Europos mastu labai garsus šachmatininkas. Jo tėvas Leiba – irgi stambus miško verslininkas, didele dalimi rūpinosi ir finansavo Tauragės sinagogos statybą 1857 m. Šeimos turėjo namus Kaune ir Tauragėje.

Lentpjūvė - malūnas Progress apie XX a. 6 deš. Dabartinė Jovarų mokykla

Autorius: Tauragės krašto muziejaus nuotrauka

Jovaruose įkurtos lentpjūvės valda, atrodo, sutapo su šiandieniniu mokyklos sklypu. Tai liudija 1941, 1944, 1945 m. vokiečių darytos žvalgybinės fotografijos iš oro. Deja, po okupacijos sovietų valdžia 1940 m. greit nacionalizavo didesnes įmones, įskaitant ir „Progress“ lentpjūvę. Atrodo, kad karo metais, lentpjūvė veikė toliau ir nebuvo labai nukentėjusi. Laimei, prieš griaunant, padarytos kelios nuotraukos iš kurių dvi saugomos Tauragės krašto muziejuje. Tai buvo fachverkinės architektūros (mediniais tašais sutvirtintų karkasinių sienų) gamybinės paskirties pastatai. Pokario dešimtmečiais motorinis malūnas veikė toliau, kol nebelikus poreikio pastatai nugriauti, sklypas užlygintas ruošiantis statyti mokyklą. Beje, prie pat mokyklos yra Malūno ir Progreso gatvės, tiesiogiai menančios šį objektą. Negaliu patvirtinti, bet spėju, kad šios gatvės taip pavadintos Sąjūdžio laikais, masiškai keičiant gatvių pavadinimams ir istorijai svarbias vietas įamžinti stengiantis Tauragės kraštotyrininkams.

Stambus verslininkas ir šachmatai

Kokie savininkų likimai? Abu buvo žydai, tad likimas nepagailėjo. Hiršas Gitkinas 1941 m., greit po Vokietijos įsiveržimo nušautas Tauragėje. Apie jo šeimos likimą nepavyko rasti žinių. Elijas Baikovičius su šeima tuomet išgyveno, nes iki puolimo jau buvo persikėlę į Kauną. Tačiau ir ten greit buvo suvaryti į getą. Apie jo gyvenimą plačiai rašė Alvidas Jancevičius straipsnyje, pasirodžiusiame „Tauragės kurjerio“ 2021 m. gruodžio 7 d. numeryje. Elijas, laimei, buvo išsaugojęs kvietimą dalyvauti 1936 m. Vokietijos šachmatų olimpiadoje, todėl geto prižiūrėtojas Wilhelm Göcke kviesdavo jį žaisti šachmatais. Šis dokumentas ir pažintis labai prisidėjo, kad jo šeima nebuvo išsiųsta į mirties stovyklas. Kadangi Tauragės apylinkių kaimuose turėjo daug pažinčių, ryžosi šeimą slapčia išsiųsti iš geto. Deja, jo senyva mama Perla buvo per daug pasiligojusi ir gete pasiliko, vėliau nužudyta.

1943 m. spalio 29 d. žmonai Frumai su vaikais pavyko iš geto ištrūkti, Elijui įpjovus skylę tvoroje. Istorija labai šiurpi ir paini, būta daug slapstymosi vietų, itin pavojingų situacijų Kaune. Tačiau galiausiai mama ir vaikai atskirais keliais atsidūrė Kasbarynų kaime prie Tauragės pas Leoną Vaišvilą. Pats Elijas gete dar gyveno 5 savaites, vėliau slapčia pasitraukė ir prisijungė prie sovietų partizanų. Sulaukęs sovietų fronto, šis greit išgirdo, kad likusiems gyviems žydams draudžiama išvykti į užsienį. Tada jam ir šeimai pavyko gauti padirbtus Lenkijos piliečių dokumentus ir per Lenkiją atsidurti Vokietijoje, Feldafinge netoli Miuncheno. 1948 m. šeima persikėlė į Kanadą, Monrealį, kur jau nuo 1938 m. gyveno Elijo brolis Benas. Ten taip pat įsitraukė į šachmatininkų varžybas. Mirė 1976 m. balandžio 16-ąją.

Lentpjūvės Progress aeronuotrauka iš 1945-01-15 skrydžio

Autorius: Tauragės krašto muziejaus nuotrauka

Kas toliau?

Koks liekanų po stadionu likimas? Mano nuomone, griuvėsiai nėra vertingi. Statyba vėlyva, tikriausiai 1934 m. Tauragės senamiestis nėra saugomas kaip Kultūros paveldo vertybė. Archeologiniai tyrimai nesaugomose senamiesčiuose ir jei mūrai naujesni nei XVIII a. nėra reikalingi. Visgi Tauragės žinių redakciją mero patarėja Soneta Blankaitė informavo, kad kol kas Kultūros paveldo departamento specialistas nurodė nevykdyti darbų tik pamatų (ar tunelių) atkasimo vietoje ir atlikti architektūrinius tyrimus, kad būtų įvertinta, ar šie statiniai yra saugotini (turi vertingųjų savybių). Tik po šių tyrimų būtų sprendimas, ar reikia ir archeologinių tyrimų.

Jovarų mokykla. Stadiono rekonstravimo darbai 

Autorius: TauragesZinios.Lt nuotrauka

Tikėkimės, kad smulkių architektūrinių tyrimų pakaks, rekonstrukcijos darbai nesustos ir jau greitai jovariškiai bei visi tauragiškiai turės dar vieną pavyzdingai sutvarkytą stadioną. Palinkėčiau mokyklos bendruomenei pagalvoti, kaip įamžinti lentpjūvės-malūno „Progress“ istoriją ir, žinoma, garsųjį Europos šachmatininką Eliją Baikovičių. Galbūt tai galėtų būti informacinis stendas ir šachmato figūrėlės formos skulptūra?

Tauragės rajono savivaldybės ir Tauragės krašto muziejaus nuotr.