Šventės skautų globėjo šv. Jurgio dienai paminėti vyksta jau daugiau nei 10 metų. Tai yra proga susiburti visiems Lietuvos skautams. Renginys kasmet organizuojamas vis kitame mieste.

Šį pavasarį jūrų skautų su­rengtoje šventėje „Irklus merkt!”, kuri vyko Ukmergėje, šurmuliavo daugiau nei 1700 dalyvių, tarp jų - Šilalės Simono Gaudėšiaus draugovės, Obe­ly­no bei Laukuvos skautai. Po atidarymo rikiuotės lau­kė edukacinė programa „Skautiška stovyklavimo abėcėlė“: plaukimas Šventosios upe, žygis po miesto apylinkes, sportinės estafetės bei įvairios užduotys. Galėjome atsiskleisti ir iš meniškosios pusės: reikėjo sukurti trumpą repo posmelį, pavaizduoti žmogų-vorą. Vakare miesto stadione visų dalyvių laukė koncertas, malonūs pašnekesiai.

Laura DABULSKYTĖ, Simono Gaudėšiaus draugovės skautė 

Kiekvieną pavasarį pakelės bei pamiškės „pasipuošia“ krūvomis atliekų, prie konteinerių išsirikiuoja virtinės senų padangų, baldų, buitinės technikos ir t.t. Nubausti nebereikalingais daiktais leng­vabūdiškai atsikračiusius šiukšlintojus yra labai sunku: dažniausiai juos nustatyti paprasčiausiai pristinga įrodymų. Ta­čiau neseniai vieną teršėją pričiupti pavyko. Už Sauslaukio kaime savavališkai išverstas krūvas „turto“ šio kaimo gyventojai teko stoti prieš teismą. Galbūt jai paskirta bausmė taps gera pamoka kitiems „mėgėjams“ teršti aplinką.

Balandžio 18 d. Šilalės rajono apylinkės teisme sauslaukiškei R.A. teko atsakyti už atliekų tvarkymo reikalavimų nevykdymą. Moteris pripažinta kalta neteisėtu būdu atsikračiusi buitinėmis atliekomis bei prie pavojingų atliekų priskiriamu šiferiu.

Išversti šiukšles ne tam skirtoje vietoje R.A. sumanė šventą dieną – balandžio 3-iąją, At­velykio sekmadienį. Susi­tvar­kiusi aplinką prie vasarnamio, moteriškė pasikinkė arkliuką ir, susikrovusi į vežimą pernykščius lapus, supuvusias lentas, fotelio poroloną, tinklus nuo šienainio, šiferio gabalus, nuvežė į Sauslaukyje esančią buvusią silosinę. Skly­pas, į kurį šiukšlintoja suvertė visą iš savo kiemo atitemptą „gėrį“, yra valstybinis.

Tikriausiai moteris ti­kėjosi, jog nie­kas ne­įtars, kas šios atliekų krūvos „autorius“, arba žmonės į šį faktą nė neatkreips dėmesio: juk tokių sąvartynų, deja, vis dar pilnos ir pamiškės, ir pakelės, ir atokesnių upelių pakrantės...

Tačiau šį sykį tik­roji kaltininkė bu­vo nustatyta gana greitai, jai pareikšti kaltinimai pagal Lie­tuvos Respublikos administ­racinių teisės pažeidimų kodekso 513 straipsnio 3 bei 5 dalis.

Bylos metu atskleista, jog R.A. į aplinką išvertė ir taip ją užteršė 1,5 m³ nepavojingų buitinių atliekų bei 0,01 m³ pavojingų atliekų – asbesto dangos duženomis. Už  šitokį poelgį sauslaukiškei paskirta subendrinta 173 eurų bauda.

Nutarimas per 20 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui apeliaciniu skundu per Šilalės rajono apylinkės teismą.

Birutė PALIAKIENĖ

Kelinti metai tenka pastebėti gerą tendenciją, jog daugelis rajono miestelių bei mažesnių kaimų visaip puošia aplinką, džiugina savo gyventojus netikėtais sprendimais. Aktyvių seniūnų ir bendruomenių dėka pastebimai išgražėjo Kvėdarna bei Laukuva, kurios kone prieš kiekvieną šventę pasipuošia išradingomis dekoracijomis. Gražiai tvarkosi ir kitos seniūnijos.

Deja, yra ir ki­tokių pavyzdžių. Štai į redakciją užsukusi upy­niš­kė apgailes­tavo, kad jų gy­ven­vie­­tės išskirtinis bruo­žas - ne gė­lės ar ki­tos puoš­menos,  o... šabakštynai, nuo­tekų ba­los ir pan. Anot Upynos gy­ventojos, Ne­pri­klau­somy­bės gat­vėje, beveik pa­­čiame miestelio centre, nuolat telkšo bala.

„Vandens iš­vaiz­da verčia da­ryti prielaidą, jog tikriausiai čia subėga visos aplinkinių pastatų nuotekos. Atrodo bai­siai: to „upelio“ paviršius nusėtas ne tik neaiškiais nešvarumais, bet jame dar plaukioja polietileno maišeliai, ki­tokios šiukšlės. Manyčiau, tai labai kenkia miestelio įvaizdžiui. Pro šią vietą kasdien pravažiuoja daugybė automobilių, nes tuo keliu ir į Skaudvilę kelias veda, ir Girdiškės link. Ką turi pagalvoti žmonės, pamatę tokį vaizdą?

Net pavydu žiūrėti, kaip gražėja daugelio seniūnijų aikštės, gatvės, o mes gyvename apsiteršę... Liūdna, nes nėra jokios iniciatyvos nei iš seniūnijos valdžios, nei iš pačių gyventojų. Upyna, lyginant su kitais rajono miesteliais, atrodo labai niūriai. Lyg koks visų pamirštas kampas. Manau, visi turėtume labiau pasisteng­ti“, - įsitikinusi moteris.

Neseniai proga susitelkti buvo - praėjusį šeštadienį vykusi akcija „Darom“ daugelyje kaimelių ir gyvenviečių į talkas sukvietė švarai neabejingus gyventojus. Deja, upyniškių ji nesuvienijo. O gaila...

Birutė PALIAKIENĖ

Kaip ir kiekvienais metais, Šilalės lopšelis-darželis „Žiogelis“ pakvietė mamytes ir močiutes į šventinį renginį, kuris vyko Šilalės kultūros centre.

Darželio auklėtojos ir vaikučiai, persirengę įvairiais personažais, kepė šventinį pyragą mamoms. „Saulutės“ („Saulučių“ grupė) sušildė žemę šokiu, o pasišildyti saulutės spinduliuose išskubėjo „vištelė“, vedina pulku „viščiukų“ - „Naminukų“ grupės auklėtinių. Išgirdęs šurmulį, kieme pasirodė „gaidelis“. Kapstydamas žemę, jis iškapstė „grūdelių“ – tai buvo „Nykštukų“ grupės ugdytiniai. „Pelytės“ („Kačiukų“ grupė) padėjo grūdelius susemti į maišus, kuriuos „vištelė“ ir „gaidelis“ nuvežė į malūną. Pakeliui juos pasitiko linksmai grojantys „žiogeliai“ („Širdukų“ grupė) bei „drugeliai“ („Drugelių“ grupė). Malūne „ežiukai“ („Pelėdžiukų“ grupė) padėjo sumalti kviečius, o „vištytė“ ir „gaidelis“ minkė tešlą, kuriai pasaldinti „bitutės“ („Bitučių“ grupė) prinešė medučio. O kur medus, ten ir „meškiukai“ („Meškučių“ grupė). Pyragėlį iškepti padėjo „Kiškučių“ grupės auklėtiniai, juo pasidžiaugti atropojo „boružėlės“ („Boružėlių“ grupė). Gėlytėmis pyragėlį papuošė „Ančiukų“ grupės vaikučiai.

Iškepę didelį pyragą, visi užtraukė smagią dainą, įteikė mamytėms dovanėlių.

Daiva BOGUŽIENĖ ir Dalia VASILIAUSKIENĖ, auklėtojos

Traksėdžio kaimo bendruomenėje paminėta Motinos diena. Šventę pradėjo Drobūkščių pradinio ugdymo skyriaus mokytojos Angelė Grikšienė bei Danutė Audinytė su mokiniais.

Mamas ir močiutes nuoširdžiomis eilėmis ir dainomis sveikino mokinukai bei Traksėdžio kaimo jaunimas. Prie jų prisidėjo ir svečiai iš Šilutės meno mokyklos. Vaikai mamoms įteikė gėlių, vėliau prie arbatos puodelio jas linksmino Traksėdžio kaimo kapela „Akmena“.

Dėmesio mamoms niekada nėra per daug. Todėl tikiuosi, kad Motinos dienos šventė Traksėdyje taps tradicine. Juk tiek nedaug tereikia, kad parodytume vienas kitam meilę ir taptume geresni.

Ačiū visiems, dalyvavusiems renginyje bei padėjusiems įgyvendinti šventės idėją.

Irma TERESIENĖ, Traksėdžio kaimo bendruomenės pirmininkė

Žiemą lieję prakaitą sporto salėje, dviratininkai naują sportinį sezoną pradėjo varžybomis Lenkijoje.

Kriteriumo lenktynėse, vykusiose Dzieržionowo miesto gatvėmis, nugalėtoja tapo Auksė Strainytė. Kiti mūsų sportininkai pasirodė kuk­liau. 

Antrąją dieną dviratininkai varžėsi grupinėse lenktynėse Sobotkoje. Justė Juškevičiūtė jaunučių grupėje iškovojo trečiąją vietą, o Gintarė Kiu­pelytė finišavo septinta. A.Strai­nytė mergaičių grupėje liko trylikta. 

Utenoje vykusiose grupi­nėse lenktynėse mūsų dviratininkai pasirodė dar ge­riau. Mergaičių grupėje ketvirtoji vieta atiteko A.Strai­nytei, penktoji - Gustei Stani­šaus­kaitei. Monika Juš­ke­vičiūtė li­ko dešimta, Brigita Lingytė - vienuolikta. 

Jaunučių gru­pėje pirma fi­­­­nišavo G.Kiu­pe­­lytė, ant­­ra – J.Juš­­kevičiūtė. 

Jaunučių vaikinų grupėje ant­rąją vietą iš­kovojo Lukas Česaitis, Matas Stasytis liko de­šimtas. 

Dobelėje vy­­kusiose Lat­vi­­jos pava­sa­rio pirmenybėse dalyvavo dvi­­ratininkai iš Kvėdarnos, Klai­pėdos, Skuodo bei Pane­vėžio. Asmeninėse 10 km lenk­ty­nėse G.Stanišauskaitė iškovojo bronzos medalį, A.Strai­­nytė buvo penkta, M.Juš­­kevičiūtė - šešta. Tai labai aukšti rezultatai, nes spor­tininkės šį sezoną rungtyniauja vienoje grupėje su metais  vyresnėmis varžo­vėmis. Jaunučių merginų grupėje nugalėtojos taurė atiteko J.Juškevičiūtei. Ketvirtąją vietą, pralaimėjusi bronzos medalio savininkei tik vieną sekundę, užėmė G.Kiupelytė. 

Panaši situacija pasikartojo su jaunučiais. Ilgai pirmavęs L.Česaitis  bronzos medalininkui nusileido 2 sek. ir liko ketvirtas. 

Grupinėse lenktynėse mergaičių grupėje mūsų jaunosioms dviratininkėms dar trūksta patirties, tad jos tenkinosi kukliomis pozicijomis. Tačiau jaunutėms sekėsi geriau: G.Kiupelytė finišavo ant­ra, J.Juškevičiūtė - trečia. 

Jaunučių berniukų grupėje nugalėtoju tapo kvėdarniškis L.Česaitis.

Kęstutis ČESAITIS, treneris

Lauke žvarbu, pilkas dangus, saulės nematyti. Jokio noro keltis iš lovos. Bet reikia. Laima žino: neisi šiandien, rytoj bus sunkiau atsikelti, o poryt gali ir visai nepakilti. Tik pradėk gulinėti kiauras dienas...

Jeigu drabužiai sudėti šalia lovos, ji apsirengia pati. Be abejo, nėra labai paprasta, bet apsirengti pačiai, be dukters ar padėjėjos pagalbos, visai įmanoma. Kambariniai ratukai - čia pat. Laima juos prisitrauks arčiau. Tada reikia viską gerai apskaičiuoti ir vienu ypu įsiversti į juos. Vieną koją dedi čia, kitą - čia, kaire, stipresne ranka įsikimbi į ranktūrį.

Ar mes kada nors planuojame, kaip iš lovos kelsime koją, kaip ranka sieksime kėdės ar kito daikto, kokia tvarka žengsime žingsnius? Žinoma, ne! Visa tai atsitinka kažkaip savaime. Kažkada ir Laima nesuko galvos, kuria koja pradėsi žingsnius. Vėluoji į darbą - bėgdama laiptais gali apsivilkti paltą. Nuo to buvo sunkiausia atprasti. Duktė Edi­ta pradėjo sakyti:

- Mama, kur tu skubi? Kur leki? Argi tau reikia į darbą?..

Darbas išnyko kažkaip savaime. Iš jo liko prisiminimas. Algą pakeitė invalidumo pensija. Dabar Laima sako: patys geriausi metai - Šilalės centrinės ligoninės Gimdymo skyriuje. Tada jos darbovietė šitaip vadinosi. Dabar nei ligoninė centrinė, nei Gimdymo skyrius joje yra.

O tada... Rytą naujagimių palatoje išsivynioji 30 mažylių. Koks mielas širdžiai tas jų gugėjimas!  O tu žinai, kad tam vabalėliui padėjai ateiti. Ne šiaip matei, kaip gimsta nauja gyvybė, bet prisidėjai prie to! Kaip nesidžiaugti?

- Kiek nuostabių žmonių ten sutikau! - prisimena Lai­ma Šaukš­telienė. - Gine­kolo­gus Jo­­ną Švatrėną, Juozą Ivaš­kevi­čių... Jie jau mirę, bet man - kaip gyvi.

Dirbau kartu su odos ligų daktare Dale Brie­diene, medicinos sesele Dan­guole Mu­rauskiene, akušerėmis Onute Stankevičiene, Ra­sa Šiaud­vytiene, Albina Sūdžiu­viene... Man atrodo, tada visos buvome idealistės. Darbas - labai atsakingas, ir mes tai supratome. Juk akušerė atsako ne už vieną, mažiausiai - už du žmones. O jei pasitaiko dvynukai, tai jau ir už tris...

Tada šis skyrius buvo labai uždaras. Gimdyvių ir naujagimių lankyti niekam neleisdavo - kad neįneštų viruso. 

- Grupelė žmonių gyvenome tarsi uždarame lizde, - prisimena Laima. - Taip susigyvenome, jog tapome viena šeima. Vieni kitais pasitikėjome, nebūdavo paslapčių. Tada ligoninė mums buvo ne tik darbo vieta - ir po darbo čia virė gyvenimas. Tai buvo ir didelis sporto klubas, ir kultūros namai. Veikė šokių būrelis, kur šokdavau polonezą. O kokį chorą turėjome! Tuometinis vyriau­siasis gydytojas Antanas Le­vickis buvo didelis sporto mėgėjas, tai ir mus ragino sportuoti. 

Laima mena laikus, kada ją nedaug kas aplenkdavo. O dabar ji sėdi ant lovos ir planuoja visus judesius. 

Bėda prasidėjo nuo niekų. Ima rašyti - iškrenta tušinukas. Reikia kirpti - žirklės bimt iš nagų. Iš pradžių būdavo keista. Paskui dar silpnumas apimdavo. Eini, užkliūni, nuvirsti. Keliesi - akyse sutararuoja. Na, tikriausiai nuovargis. Dar­bas, šeima, repeticijos, visokios išvykos su saviveik­los būreliu... Aišku, nuovargis. Juk kitą dieną, kai pailsi, viskas tvarkoje. Vėl pilna jėgų leki į darbą, vėl naujagimių skyriuje išsivynioji tuos mažulius. 

Joms, akušerėms, darbas nebuvo tik darbas. Tai - ir pašaukimas. 

Paskui prasidėjo nugaros skausmai. Daktarai sakė, kad radikulitas, siuntė į sanatorijas. Išbandė visokias mankštas. Naudos buvo nedaug. 

Progresavo kita liga, o jai vis gydė radikulitą. 

- Negaliu pykti ant daktarų. Jie viską darė gerai, - Laima teisina savo geradarius. - Kitaip jie negalėjo! Tada buvo kiti laikai, Lietuva neturėjo nei magnetinės tomografijos, nei kitų modernių prietaisų.

Kauno klinikose vienam profesoriui kilo negeras įtarimas. Pati irgi pradėjo svarstyti: argi nuo radikulito būna tokie skausmai, jog tave su­rakintų? Argi nuo jo viskas krenta iš rankų?

- Jums reikia į Maskvą, - pasakė profesorius. - Magnetinei tomografijai. 

Laima išpūtė akis. Į Maskvą? Į tokią tolybę? 

- Lėktuvu - valanda, pusant­ros, - ramino profesorius. 

Lėktuvu? Nė už ką! Lėk­tuvu ji jau skrido. Bal­siuo­se nusileisdavo toks „kukurūznikas“, ant laukų barstydavo dustą. Būdavo, duosi šešis rub­lius - paskraidins ir tave apie Šilalę. Kaip neišbandysi? Juk Laima aukščio nebijo... Tačiau vos jie pakilo, lakūnai pradėjo daryti visokias kilpas, o Laimai viduje viskas apsivertė. 

- Žiūrėk, matyti tavo namai! - rodo pirštu žemyn jos draugė Ve­ra Koz­lo­vienė, bet Laimai - ne tas galvoje. Kad tik greičiau ant žemės. 

O dabar lėktu­vu - pusantros valandos? Ne! 

- Negalite, tai ne­galite, - pasakė pro­fesorius ir paskambino į Ši­lalę. - Jūsų žmogų reikia į Maskvą nuvežti. 

Vyriausiuoju gydytoju ta­da dirbo šviesaus atminimo Artū­ras Kuncius. Laima pri­sime­­na - nė pusės žodžio jis nepasakė prieš. Reikia tai reikia. 

Prie Baltarusijos sienos į jų „greitąją“ įlipo automatais ginkluoti kariai. Tokie griežti. Laima net išsigando. Buvo kaip tik permainų metas. 

- Kokį krovinį vežate? Li­gonį? Greitąja - iki Mask­vos? - nustebo tie. 

Dabar ir pačiai Laimai ta kelionė atrodo keistai. Ar šiandien kas duotų už ačiū mašiną ir vežtų žmogų tokią tolybę? Tada viskas buvo daug paprasčiau ir nuoširdžiau. Bendradarbiai - dar ir draugai. Jeigu gali, būtinai padės. 

Kareiviai pradėjo tikrinti daiktus. Pakvipo rūkytomis dešromis, kumpiais. Iš kur vi­sa tai? Surinko bičiuliai. Ne tik Gimdymo sky­rius - visa ligoninė. Ne kelionei - Maskvos daktarams. Kažkada lietuviškos dešros Maskvoje buvo deficitas! 

- Nežinau, ar visiems padėkojau, - svarsto šian­dien Lai­ma. - Am­žiną atilsį A.Kun­ciui dė­kojau kelis sykius. O kitiems? Ne, tikriausiai ne visiems... Kvaila dar buvau,  nemačiau, kiek aplinkui yra nuostabių žmonių! Jeigu dabar jie paskaitys mano žodžius, labai no­­rėčiau, kad ži­notų - man jų au­ka ir pagalba yra itin brangi. 

Grįždama iš Mask­­vos visą ke­­­lią tylėjo. Iš­girdusi nuos­pren­­dį, nei verkė, nei šaukė. Tylėjo. 

Išsėtinė sklerozė. Žinote, kas tai yra? Laima žinojo. Kažkada medicinos mokykloje praleido tai pro ausis, bet paskui paskaitė medicinos žinynuose. 

Maskvos daktarai siūlė pasilikti. 

- Šiek tiek apgydysime, pataisysime reikalus, - žadėjo jie. 

Kaune apie tai buvo įspėję: 

- Jie siūlys pasilikti. Atsaky­kite, jog Lietuva jau gali šitą ligą įveikti. 

Tačiau Laima to nesakė. Ji žinojo tiesą. Jos liga nepagydoma nei Kaune, nei Maskvoje. Kokia prasmė pasilikti? Liga tik progresuos. 

Reikėjo laiko, kol su tuo susitaikė. 

Ir šiandien, po šitiek metų, dar ne tragedija. Dešinė pusė dar šiek tiek klauso, o kairė koja visai stipri. Kaire ranka ji gali daryti viską. Tai kokia bėda? 

Be to, gelbsti ratukai. Anks­čiau ji jų nenorėjo! Invalido vežimas? Baisu! 

Pasirodo, nieko baisaus. Ji gali važiuoti per visą kambarį, į virtuvę, atsidaryti balkono duris. Balkone - daug modernesnis vežimėlis, tikra elektrinė karieta. Sėsk ir važiuok! Per visą Šilalę į krautuvę. Kartais ji daug apvažiuoja.

O kodėl ne? Juk šiandien - puiki diena. Jai nieko neskauda. Na, beveik nieko... 

Jos vyrui Ed­mun­dui buvo vė­žys. Mirė baisiose kančiose. Pati jau sirgo, kai jį marino. Štai kam buvo bėda... 

Jos mama valdė rankas ir ko­jas, laikraščius paskaitydavo. Paskui pradėjo kliūti už durų, už staktų, už spintų. Edita suprato pirmoji: 

- Mam, mūsų močiutė akla! 

Daktarai patvirtino - taip, ji visai akla. O kaip ji paskaitydavo laikraščius?

- Matyt, būdavo kažkokių prašviesėjimų, - sako Laima. 

- Apakti senam - nelaimė. Aklas nuo mažumės išmoksta gyventi tamsoje. O kaip išmokti senam? Šakute baksnoja po lėkštę - nepataiko į kotletą. Aš jai sakydavau: mama, valgyk ranka! Prieš mirtį šaukštą šiaip taip įvaldė. O aš juk matau viską! 

Laima skaičiuoja, ką gero turi aplink. Sūnus Tomas plaukė kruiziniu laivu, susipažino su este ir paskui ją į Estiją išlėkė. Laima buvo Estijoje, visą Saremo salą, kur Tomas gyvena, išvažinėjo. Duktė Edita, žentas Vygandas - visai čia pat, tik kitame bute gyvena. Vilma Trakšelienė - ne giminė, bet svetimi žmonės gali būti tarsi savi. Socialinio darbuotojo padėjėja? Oficialiai - tik tiek. Realiai - jos atrama.

- Koks nuostabus žmogus! - džiaugiasi Laima. 

Laikas į parduotuvę. Bal­kone ji persės į elektrinę savo karietą, įvažiuos į specialiai įrengtą liftą. 

Anksčiau ji nedrįso vežimėliu važiuoti į gatvę. Visi matys, kad invalidė! Paskui su kitais tokiais pat išsirengė į Vilnių, į draugijos sukaktį. Grįžo visai kitas žmogus. Pabuvo minioje tarp tokių su vežimėliais, pamatė viską kitaip. 

- Mano liga ne tokia blo­ga, - sako ji. - Beveik 50 metų aš gyvenau sveika, o kiek jaunų žmonių tokiais vežimėliais rieda! Ir kokie visi linksmi! Užgroja muzika - jie šoka. Kad žinotumėte, kiek daug gavau iš tos kelionės! 

Ji patyli ir sako: 

- Daug supratau dėl savo ligos. 

Anksčiau visai negalvodavo apie gyvenimo kainą. Prabėgo diena - kas čia tokio? Bus tų dienų! Dabar rodo į laikrodį: 

- Pažiūrėkite, kaip eina sekundės. Praėjo sekundė - viskas. Daugiau ji nesugrįš. 

Pernai, per mamos metines, ji nusistatė datą. Kad turėtų ko siekti. Kai mamos neliko, butas labai ištuštėjo, lyg ir gyventi vienai neliko dėl ko. Tad ji užsibrėžė tikslą - gyvensiu dar dešimt metų. O tada prasidėjo keistas dalykas. Ji ėmė žiūrėti sekundes. Kaip greitai jos bėga! 

- Matote? - rodo į laikrodį.

Tikrai, mažoji rodyklė bėga bėgte. 

- Dabar suprantu, jog pernai apsirikau. Vieni metai prabėgo tarsi diena. Dešimt metų - mažai. Rei­kėjo nusistatyti daugiau. Juk aš turiu tikslą! 

Ir koks jis? 

- Argi neaišku? - sako ji. - Gyventi! 

Gyventi kasdien, kiekvieną sekundę. Kas gali būti brangiau už šitą minutę? 

Laikas važiuoti. Debesys jau prasisklaidė, į lifto stiklą spygteli saulės zuikutis. 

- Žiūrėkite - saulė! - apsidžiaugia Laima. - Ar ne puiku?

Petras DARGIS

1977-ieji. Ligoninės saviveiklininkai kultūros namuose šoka polonezą. Laima - poroje su tuometiniu vyriausiuoju gydytoju A.Levickiu

Ši nuotrauka daryta Laukuvos ligoninėje, kai Laima buvo jaunutė akušerė. Ligoniai pakvietė nusifotografuoti kartu

Dažnai teigiama, kad šiuolaiki­niam jaunimui stinga motyvacijos mokytis, jaunuoliai yra neraštingi, nepuoselėja gimtosios kalbos. Tačiau Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos mokiniai paneigė šį požiūrį, dalyvaudami lietuvių kalbos komandinėje olimpiadoje, vykusioje Rie­tavo Lauryno Ivinskio gimnazijoje.

Į Rietavą iš visos Žemaitijos suvažiavo mokiniai iš 11 gim­na­zijų bei pagrindinių mo­kyk­lų, tarp jų - dvi kvėdarniškių komandos. Komandinė lietuvių kalbos ir literatūros olimpia­da buvo surengta pirmą kartą - iki šiol vykdavo individualios olimpiados. Be to, renginys buvo skirtas kalbininkui Andriui Ašmantui atminti. Pereinamąjį prizą įsteigė jo sūnus prof. habil. dr. V.L.Ašmantas.

Klaipėdos universiteto Bal­tų filologijos dėstytojų sudarytos užduotys leido olimpiados dalyviams pasitik­rinti ne tik rašybos bei skyrybos taisykles, bet ir žinias apie baltų genčių kultūrą. Įveikę užduotis, išklausėme įdomią prof. dr. A.Drukteinio paskaitą.

Galiausiai paaiškėjo rezul­tatai. I-II gimnazijos kla­sių gru­pėje pirmąją vietą lai­mė­jo Gargždų „Vaivo­rykš­­­tės“ atstovai, antrąją - Kvė­darnos Ka­­zi­miero Jau­­niaus gim­na­zijos mo­­ki­niai (R.Braz­daus­kai­tė, R.Če­­po­­nai­tė,  R.Nor­­­bu­­­­tas, J.Pa­lekas bei R.Vai­­no­rytė), trečiąją - Telšių Žemaitės ir Plun­gės „Saulės“ gimnazijų moki­niai. III-IV gimnazi­jos klasių grupėje laimėtojais tapo mūsų gimna­zistai D.Bendžiūtė, K.Kerpytė, G.Kažu­kaus­kytė, I.Trijonytė ir V.Urbis. Antroji vie­ta atiteko Rietavo Lauryno Ivins­kio gimnazijai, treti liko Gargždų „Vai­vorykštės“ gimnazijos atstovai.

Rita VAINORYTĖ, Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos II bg klasės mokinė

Ne taip seniai Šilalės rajono gyventojams vietos politikai įteikė nemenką „dovanėlę“: skolose skęstančios UAB „Gedmina“ prašymu, savivaldybės taryba gerokai padidino kai kuriuos laidojimo paslaugų įkainius. Žinoma, lengviausia skolų naštą yra užkrauti ant gyventojų pečių, pernelyg neieškant priežasčių, kodėl bendrovei vis nesiseka sudurti galą su galu.

O šiomis dienomis žmonės, suskubę mokėti mokesčius už sunaudotą vandenį, patyrė dar vieną lengvą šoką. Tik šįkart vietos politikai tarsi „nusiplovė“ rankas ir formaliai, matyt, jaučiasi nekalti – UAB „Šilalės vandenys“ pateiktų skaičiavimų dėl sunaudoto vandens bei nuotekų tvarkymo įkainių padidinimo tarybos posėdyje jie nepatvirtino. Nejaugi bendrovė tai padarė savavališkai? Pasirodo, tokią malonę jai suteikė Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, kuriai Šilalės vandenys pateikė tuos pačius skaičiavimus.

Taigi perskaičiuotos kainos įsigaliojo nuo kovo 1 d. Nuo šiol gyvenantieji bu­te už geriamo vandens suvartojimą bei nuotekų tvarkymą mo­kės 0,92 euro cen­tus, o įsikūrusieji nuosavuose namuo­se – net 2,5 euro daugiau nei buvo iki šiol. Keisčiausia, kad nuosavų namų savininkams ypač padidėjo  abonentinis mokestis: turintiesiems du skaitiklius, nuo 0,97 euro centų jis pakilo iki 2,34 euro. Šis įkainis netgi didesnis už tą, kuris skaičiuojamas už vieną kubinį metrą sunaudoto vandens.  Paskaičiuoki­me: 2,34 Eur abonentinis mokestis lygus 8,07 lito. Ir taip - kas mėnesį. Beje, vienas skaitiklis, fiksuojantis vandens kiekį, su­naudotą laistymui, „dirba“ vos 4-5 mė­nesius. Ironiška, ta­čiau galima pamanyti, jog mokama už jo prastovą. Už­si­mota tiesiog nepadoriai! To­kio įkainių didinimo tempų, kai turėjome litą, tikrai nepri­simenu. Todėl būtų įdomu su­žinoti, už ką kraunamas šis mo­kestis? Skaitiklius pirkome patys, už jų prijungimą sumokėta. Už priežiūrą? Bet vandenį tiekiančios bendrovės specialistas patikrinti, ar teisingai nurašyti skaitiklių rod­menys, o gal, neduok Dieve, nuplėšta plomba, atvažiuoja tik kartą ar du per metus. Ir net neabejoju, kad tuomet, kai skaitikliai bus vežami patikrai, už tai vėl teks mokėti iš savo kišenės.

Nežinau priežasčių, kodėl UAB „Šilalės vandenys“ šitaip drastiškai didina įkainius. Tačiau galima numanyti, jog reikia padengti esą patiriamus nuostolius. O gal ir pasikelti atlyginimus, kaip, pavyzdžiui, „Gedminoje“.

Beje, „Šilalės artojuje“ teko skaityti, kad „Šilalės vandenys“ pernai vien už projektų įgyvendinimą dviem savo darbuotojams paskyrė daugiau nei 7,2 tūkst. Eur premijų. Pasirodo, nuostolingai dirbanti įmonė vis tik gali leisti tokią prabangą...

Tad peršasi šventvagiška mintis, jog minėtose bendrovėse trūksta ūkinės tvarkos, o gal net ir reiklesnės jas kontroliuojančių institucijų priežiūros. UAB „Šilalės van­denys“ vykdė ne vieną vandentvarkos projektą, tam pa­naudojo didžiules Europos Są­jungos fondų investicijas. Da­lis šių išlaidų buvo kompensuojama ir iš Šilalės savivaldybės biudžeto. Tačiau viešai neskelbiama, kiek gyventojų bei įstaigų prisijungė prie naujai nutiestų vandentiekio bei kanalizacijos tink­lų, kokia dalimi atsipirko tos brangios investicijos. O gal dabar kelis metus vis reikės didinti įkainius tiems gyventojams, kurie prisijungė prie šių tinklų ir sąžiningai moka už teikiamas paslaugas?

Pakelti įkainį ir susirinkti daugiau pinigų didelės išmin­ties nereikia. Bet pasukti gal­vą, kaip papildomai užsidirbti, pataupyti, matyt, nesistengia­ma. Kita vertus, ir kam stengtis, jei vietos politikai nuolat pritaria įvairių įkainių didinimui.

Kai šitaip be jokių trukdžių galima varyti gyventojus į neviltį, belieka laukti, kuri kita savivaldybės kontroliuojama bendrovė paseks jau minėtųjų pavyzdžiu. Tikėtina, jog netrukus išgirsime, kad ir UAB „Šilalės šilumos tinklai“ nusprendė nenusileisti ir pabranginti šilumą. Ir nors ši bendrovė dar netarė savo žodžio, baigiantis šildymo sezonui, pats geriausias metas ruošti naujas „dovanėles“... Valdininkams, politikams jas pakuoti nieko nekainuoja, nes garantuotas jų atlyginimas leidžia, kaip įprasta sakyti, gyventi oriai. Tačiau kaip verstis pensininkams, mažas pajamas gaunančioms jaunoms šeimoms, bedarbiams? Naivus klausimas, tiesa?

Pamename, kaip visais įma­nomais kanalais buvo skelbiama, jog euro įvedimas ne­bus skausmingas. Litai į eu­rus iš tiesų buvo keičiami pa­gal įstatymus. Bet ką matome šiandien? Neįtikėtinai auga ne tik paslaugų įkainiai, bet ir maisto produktų, kitų būtiniausių prekių kainos. Tuo tarpu prie pensijos pridedami vos keli eurai, nepa­stebimai kilstelėjami varganas algas gaunančių kai kurių sričių darbuotojų atlygini­mai - kad besirengiantieji streikuoti apsiramintų.

Keisti dalykai dedasi mūsų valstybėje. Antai ekonomistas Nerijus Mačiulis, kuris nuolat tvirtina, jog kainos nedidėja (matyt, apsiperka užsieniuose), prognozuoja, kad, augant Lietuvos bendrajam vidaus produktui, ekonomika šiemet augs 3,3 proc. arba dvigubai sparčiau nei pernai, ir daugiausiai Baltijos šalyse. Tiesiog nuostabu: ekonomika auga, tačiau pragyvenimo lygis mažėja, dykinėjančiųjų bei gaunančiųjų pašalpas skaičiuojama tūkstančiais, kol kas daugiau tėvynainių emigruoja nei sugrįžta namo...

Artėja Seimo rinkimai, jau duotas startas rinkimų kampanijai. Į šią ypač patrauklią valdžios instituciją, kaip visada, pretenduos tūkstančiai asmenų. Tikriausiai tarp jų išvysime ir ne vieną Šilalės politinį veikėją ar „atvežtinį“ iš sostinės. Įdomu, kokių dovanų maišą praplėš būsimieji kandidatai? Tuo, jog negailės pažadų, galime neabejoti jau dabar. Tik ar būsime jais sotūs?

Regina ČEIDIENĖ

Dar nespėjome pamiršti Kvėdarnos Kazimiero Jau­niaus gimnazijos moksleivio Viktoro Urbio pergalės res­publikiniame mokinių meninio skaitymo konkurse praėjusiais metais, kai sužinojome dar vieną naujieną. Balandžio pradžioje Viktoras antrus metus iš eilės tapo Lietuvos mokinių meninio skaitymo konkurso respublikinio turo nugalėtoju. Jį ruošė lietuvių kalbos mokytoja Ligita Bud­riuvienė.

Viktoras kūrybiškumu bei talentu išsiskiria ne tik mūsų mokykloje. Praėjusių metų pabaigoje, aplenkęs daug gabių mokinių iš visos Lietuvos, jis tapo jaunųjų kompozitorių konkurso „Musica Vera“ nugalėtoju. Kiek anksčiau užėmė antrąją vietą Na­cionaliniame moksleivių muzikos kūrinių konkurse „Mano nata“. Kartu su bendraklasiu Viliumi Grikšu bei mokytoja L.Budriuviene lai­mėjo „Grand prix” apdovanojimą tarptau­tiniame muzikos ir au­diovizualinio meno kon­kurse-festivalyje „Dai­na.lt“. Džiaugiamės, kad Viktoras garsina gimtąją Kvėdarną bei Kazimiero Jauniaus gim­naziją.

Labiausiai žavi šio vai­kino entuziazmas, darbš­tumas, sau ir aplinkiniams keliami aukšti reikalavimai, atsakomybės jausmas, at­kak­­lumas, siekiant tikslo. Jis aktyviai dalyvauja, organizuojant mokyklos bei miestelio bendruomenės renginius, yra geras draugas, pasiruošęs padėti kitam.

„Viktoras yra vienas iš mū­sų gimnazijos mokinių bend­ruomenės lyderių. Jį galima laikyti pavyzdžiu ne tik paaugliams bei jaunimui, bet ir dažnam suaugusiam žmogui. Jo pasiekimai įrodo, jog, daug ir sistemingai dirbant, įmanoma nuveikti gausybę naudingų bei įdomių darbų, jog talento ir darbštumo derinys jau ankstyvoje jaunystėje duoda gerą derlių. Kiekvienas mokytojas, pri­si­dėjęs prie šio talento puoselėjimo, patiria didžiulį pasitenkinimą savo darbu ir vis iš naujo patiki pedagogo darbo prasmingumu“, - teigia gimnazijos direktorė Loreta Po­ciuvienė.

Viktoras - abiturientas. Lin­kime jam sėkmingai įveikti finišo tiesiąją: baig­ti gimnaziją ir įgyvendinti visas savo svajones.

Vygantė TILMANTAITĖ, Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos I ag klasės mokinė, „kraštomanė“