Rėkiantis vyras

Auginame tris mažamečius vaikus, vyriausiasis lanko mokyklą, ki­ti du – darželinukai. Abu su vyru dir­ba­me, tad laisvo lai­ko namams, vaikams, vienas kitam labai trūksta. Susituokę esame penkio­lika metų. Dabar galiu pasakyti, jog ge­rai sutarėme tik tuomet, kol nebuvo vaikų. Ilgokai jų neturėjo­­me – toks buvo abiejų sprendimas. Sutarėme ir dėl to, kad auginsime tris. Kai susilaukėme pir­magimio ir jis ūgtelėjo, mudviejų santykiai pašlijo. Vy­ras priekaištavo dėl netvarkos namuo­se, pyko, kad vaikui daug leidžiu, kad jis neklauso bei pan. „Nurašiau“ tai vy­ro adaptacijai – maniau, jam sunku pri­sitaikyti, nes tarp mūsų yra vaikas. Ta­čiau antro vis tiek norėjome. De­­ja, jam gimus, gy­ve­nimas dar labiau pa­sun­kė­jo: padaugėjo ne­tvarkos, sku­bos, su­ma­žėjo miego. Pa­­sidarėme irzlūs, pikti, pa­mažu tolo­me vienas nuo kito. Niekas mums ypatin­gai nepadėjo, juo labiau, kad abiejų tė­vai dar dirba. Dėl trečio vaiko il­­gai svarsčiau. No­­rėjau jo, tačiau abejojau, kaip auginsiu, kai vyras nė kiek ne­si­keičia... Vis dėl­to apsisprendžiau, vyras nei prieštaravo, nei reiškė didelio no­ro. Ačiū jam ir už tai, jog leido man pasirinkti.

Dabar vaikai jau paaugę, man leng­viau, paprasčiau. Aš juos labai myliu, rū­pi­nuosi ir džiaugiuosi, kad turiu. Dėl jų viskas gerai. Tačiau su vyru ne. Jis kaip buvo nepakantus vaikams, taip ir liko: rėkia ant jų, auklėja pakeltu balsu, grasina diržu, nuvertindamas juos: atseit jie nenormalūs, nepaiso tvarkos bei pan. Negaliu pakęsti tokio vyro elge­sio, todėl net prie vaikų nesusivaldau ant jo nešaukusi. Žinau, jog tai negerai – vaikai pasišaipo iš tėčio, ne­pagarbiai su juo elgiasi, dėl bet ko bėga skųstis man. Ką daryti? Jaučiu, jog santuoka byra. Pagalvoju, ar nebūtų lengviau vie­nai auginti vaikus. Aišku, ir bijau ši­to, nes vyras turi namuose kitų pareigų: perka maistą, gamina valgį, su­­moka mokesčius, tvarko kambarius. Be­­je, dėl jo pomėgio tvarkai dažnai kivirčijamės. Vyras priekaištauja, kad neauklėju vai­kų, nemokau jų tvarkytis, o aš negaliu pakęsti jo pakelto to­no ir šaukimo. Ko­kia būtų išeitis iš su­si­da­riu­­sios situacijos? 

R. S.

Nuolatiniai pykčiai, barniai ir vidinė parengtis juos atremti kelia įtampą, užsisklendimą savyje, atitolimą. Net mąstote, gal vienai gyventi būtų lengviau. Vienu atžvilgiu taip – nereikėtų klausytis vyro rėkimo, nes jo tiesiog nebūtų. Tačiau atsirastų kitų sunkumų: kasdienio gyvenimo pa­reigas reikėtų perimti vienai, o tai pareikalautų kur kas daugiau laiko ir energijos. Kitas dalykas – vaikai išsiskirtų su tėčiu. Tiesa, jie matytųsi, bendrautų, bet ne kasdien. Todėl turite atsakingai pagalvoti, ar verta skirtis, kodėl negalite gyventi kartu ir auginti vaikų. Ar jaučiatės viską padarę, kad padėtumėte išlikti šeimai? 

Nėra paprasta suvokti, kas pas Jus vyksta. Man pasirodė, jog viena iš svar­besnių nesu­ta­ri­­mo priežasčių yra skir­tingas judviejų su vy­ru požiūris į vaikų auk­lėjimą. Taip gali būti: vienaip pa­reigas vaikams suvokia bei prisiima tėvas, kitaip – mama. Paprastai pasakius, dažniausiai mama vaikams leidžia daugiau, nei tėvas. Ta­čiau mokant pagarbos, savarankiškumo, tvarkos, atsakomybės, tėvai tarpusavyje privalo sutarti, apibrėžti ribas, kas leidžiama ir kas draudžiama. Man atrodo, turėtumėte apie tai su vyru rimtai pasikalbėti. 

Kitas dalykas – kon­fliktuose su vaikais judu su vyru užimate skirtingas pozicijas. Tėvas būna reiklus, kritiškas, griežtas, net piktas. Jūs gi daugiau tapatinatės su vaikais ir tam tikra prasme reaguojate iš jų pozicijos: supykstate, pati imate bartis, prieštaraujate. 

Kaip tai reikėtų vertinti? Iš vienos pusės tai yra gerai, nes parodo, kad Jūs suprantate, kaip vaikai jaučiasi, kai tėvas ant jų šaukia ar nuvertina. Tai duoda Jums pagrindą sutarimui, ge­riems santykiams su jais. Ta­čiau tapatindamasi tik su vaikais, Jūs tarsi nu­stojate būti suaugusiu žmogumi, mama. Stodama ma­žųjų pusėn, lyg ir ginate juos. Bet ar visada to reikia, ar tai neatsisuka prieš? Vaikai nebesiskaito su tėčiu, jo negerbia, nes šitokio elgesio pamokų gauna iš Jūsų. Jie mokosi manipuliuoti: skųstis mamai, tikintis būti išlaisvintiems nuo pareigų, kurias atlikti reikalauja tėvas. Pavyzdžiui, pasikloti lovas, susidėti drabužė­lius, žaislus, ruošti pamokas. Jie žino, jog mama leis to nedaryti ir bars ne juos, o tėtį. Žinoma, pati turbūt irgi reikalaujate iš vaikų atsakingumo. Tačiau kai esate jautrūs tam tik­roms situacijoms namuose, nebesigilinate, kas iš tiesų vyksta. Nepritariu pernelyg griežtam tėvo vaidmeniui – jis negali būti vien tik baudėjas ir dresuotojas, jis turėtų būti ir mylintis, palaikantis, mokantis savo vaikus. Kodėl jis neparodo šitų jausmų? Gal jų drovisi? Nesugeba reikšti? Pa­dėkite jam, jei galite. 

Judu su vyru skirtingai suprantate tvarką. Aišku, mažame bute su trimis vaikais ją palaikyti gana sunku. Gal idea­lios ir nebus, bet didesnės, kokios nori vyras, siekti verta. Namai apauga daiktais. Peržiūrėkite, ar visi jie yra ir bus reikalingi. Kažko ga­lima atsisakyti, padėti saugoti kitur, kai ką padovanoti. Pagalvokite, gal reikėtų jų mažiau pirkti. 

Dar viena svarbi aplinkybė – jud­viejų su vyru santykiai. Ne­retai būna, kad vyro rėkimas ant vaikų tėra jo nepasitenkinimas moterimi, tačiau jis nedrįsta to pasakyti. Galbūt Jūsų sutuoktinis jaučiasi silp­nesnis už Jus arba nepasitiki savimi, abe­joja Jūsų meile? Nesuvokti jausmai kelia nepasitenkinimą, vidinę įtampą. Ji gali išsilieti ant tų, kurių nebijome, kurie yra labiausiai pažeidžiami. Čia jau būtų judviejų reikalai, ir vaikai niekuo dėti. 

Ką daryti? Tikslinga paieškoti profesionalios psicholo­go pagalbos, konsultacijų abiem kartu ar atskirai, jei­­gu bent vienas iš Jūsų taip no­rė­tų. Ją galima gauti psi­chikos sveikatos centre. 

Nijolė LIUBINSKIENĖ,

psichologė-psichoterapeutė