Prestižines studijas iškeitė į kario batus

Vis dar gajus stereotipas, kad ypatingai gerai besimokantis mokinys neišvengiamai žengs tiesiai į universitetą, tarsi tai būtų vienintelis teisingas kelias. Todėl aplinkiniai neretai nustemba, kai toks jaunuolis pasirenka ki­tokią kryptį – pirmiausia nusprendžia atlikti pareigą tėvynei ir tarnauti kariuomenėje. Tačiau toks sprendimas tik patvirtina, jog brandą ir vertybes atskleidžia ne vien pažymiai, bet ir pasirinkimai, paremti atsakomybe bei įsipareigojimu savo šaliai. 

Buvęs Kaltinėnų Aleksandro Stul­gins­­kio gimnazijos abiturientas Marius Bart­kus neneigia, kad sulaukė įvairių reakcijų iš aplinkinių, kai jie sužinojo, jog visame Šilalės rajone geriausias praėjusių mokslo metų abiturientas nesimokys jokiame prestižiniame universitete, o tarnaus kariuomenėje: daug kam tai sukėlė ne tik nuostabą. 

„Ši žinia buvo šokas ir mano tėvams, nors aš pats dėl tokio pasirinkimo nė karto nepasigailėjau“, – sako Marius.

Vaikinas visai neseniai už puikų mokymąsi atsiėmė solidų savivaldybės apdovanojimą – juokavo išeinąs iš Šilalės meno mokyklos pats turtingiausias. Pavasarį gimnaziją jis baigė su pagyrimu, iš baigiamųjų egzaminų gavo tris 100 balų įvertinimus, tad ir premija gana solidi – savivaldybė skyrė 1250 Eur.

„Pasirinkau laikyti tiek brandos egzaminų, kiek leidžiama – šešis: lietuvių ir anglų kalbų, fizikos, informatikos, matematikos ir geografijos. Šimtukus atnešė geografijos, matematikos ir anglų kalbos žinios, vos balo iki šimto pritrūko fizikos egzamine, 92 surinkau informatikos egzamine, o silpniausiai sekėsi su lietuvių kalba – užderėjo tik 89 balai“, – įspūdingus rezultatus vardija kaltinėniškis.

Paklaustas, kaip pavyko pasiekti tokių puikių mokymosi rezultatų, vaikinas sakė manantis, jog tam įtakos turėjo ir tai, kad Kaltinėnuose klasės yra nedidelės, mokytojai turi galimybę skirti daugiau dėmesio kiekvienam mokiniui. 

„Žinoma, viskas ir mokinio galvoje: pats turi jausti motyvaciją, domėtis, norėti tobulėti. Aš tokius tikslus turėjau ir jų siekiau, todėl nuolat sekdavosi ir „Lietuvos maximalistų“ konkursuose laimėti metines stipendijas. Skaičiuoju, kad vien iš jų esu surinkęs per 5 tūkst. Eur“, – juokiasi Marius.

Pasak jo, klasėje, kurioje mokėsi, buvo 18 mokinių, 12 vaikinų ir 6 merginos, o, pavyzdžiui, fiziką buvo pasirinkę tik 4 klasiokai, tad mokytojo dėmesio užtekdavo kiekvienam ir nereikėjo samdyti jokių korepetitorių. Todėl vaikinas neabejoja, kad ir mažos mokyk­los gali išugdyti gerais pasiekimais išsiskiriančius mokinius. Tiesa, pasak Mariaus, tam reikia ne tik pedagogų ir moksleivių pastangų, bet ir visos švietimo sistemos stabilumo – gerų rezultatų pasiekti sunku, kai mokymo programos nuolat keičiasi, egzaminų tvarka irgi kaitaliojama kone kasmet, kai trūksta vadovėlių ir pan. Taip pat, jo manymu, baigiamosiose klasėse pernelyg greit bandoma „praeiti“ visą bendrojo ugdymo programą – tie, kas buvo kažkiek pamokų praleidę ar neįsigilinę, nebespėja ir bendramokslių nepasiveja. 

Puikiai besimokęs Marius iš pradžių sako galvojęs apie programavimo studijas, bet po kurio laiko susidomėjimas šia sritimi išblėso. Todėl kai gimnazijoje buvo surengta profesijos diena, o joje apsilankė kariai, viskas stojo į savo vietas.

„Pamenu, tąsyk po susitikimo su trim klasės draugais juokavome, kad būtų gerai išbandyti jėgas tarnyboje. Taip ir padarėme – birželio 27 d. perlaikiau matematikos brandos egzaminą, o birželio 30 d. jau buvau Rukloje“, – apsi­sprendimą rinktis visai kitokį kelią, nei buvo planuota, atskleidžia Marius.

Kadangi visi trys draugai buvo savanoriai, nusprendę pirmiausiai atlikti pareigą savo šaliai, o tik tada kibti į studijas arba darbus, jie galėjo rinktis tarnybos vietą. Taip atsidūrė arčiausiai namų, Pajūrio batalione. 

„Šiuo metu ne tik tarnaujame viename pulke, bet ir gyvename viename kambaryje. Praėjo keturi tarnybos mėnesiai – faktiškai ją įpusėjome, bet kol kas visi trys esame pasirinkimu patenkinti, vienas iš mūsų netgi turi planų likti Lietuvos kariuomenėje. Man svarbiausia buvo atlikti pareigą ir išmokti, esant reikalui, apginti tėvynę, savo šeimą bei artimuosius. Mokyk­loje nebuvau šaulys, nebuvau ir tas, kuriam ypatingai patiktų fizinė veikla ar domintų sportiniai pasiekimai, todėl tik­rai kariuomenė man tapo dar vienu iššūkiu“, – akcentuodamas, jog per kelis mėnesius net ir fiziškai nepasirengęs vaikinas ar mergina gali tapti visai kitokiu, pasakoja Marius.

Jo teigimu, po keturių mėnesių sunkumų pasitaiko vis mažiau, o pasiekimai džiugina. Todėl Marius užtik­rintai sako, kad jei vėl reikėtų rinktis, savanoriška pradinė karo tarnyba ar universitetas, tą patį žingsnį pakartotų ir vėl. M. Bartkus įsitikinęs, kad kariuomenė jam davė ne tik karinės parengties, o ir gyvenimo įgūdžių. 

„Ne tik tvirtėju fiziškai ir psichologiškai, bet ir įgyju daug naujų draugų iš visos Lietuvos. Kita vertus, kai, laikant brandos egzaminus, pradėjau abejoti savo studijų pasirinkimu, tokia vienerių metų pertrauka man tik į naudą. Nors iki šiol dar nesu tikras, ką studijuosiu, bet vargu, ar rinksiuosi kaip tėtis programavimą, nebūsiu ir kaip mama matematikas“, – sako vaikinas.

Marius patikslina, kad kariuomenės veikla jam patinka, bet susižavėjimo nekelia kita karių gyvenimo pusė. Anksčiau ar vėliau kariai sukuria šeimas, o jų antrosios pusės ir atžalos visą laiką arba turi keliauti kartu, arba šeima turi gyventi atskirai. O jis nori stabilumo, turi gražų kitokio šeimos modelio pavyzdį. Todėl nei jis, nei jo brolis nė už ką nevyktų studijuoti ar dirbti į užsienį.

„Tėvai nuo mažumės mums su broliu aiškino, kokia svarbi kiekvienam žmogui yra tėviškė, gimtinė, kad svetur išvykęs žmogus niekur nesijaus toks laimingas, kaip gyvendamas savo šalyje. Tad ir mano mokslo pasiekimai, įgytos žinios ir būsimos studijos bus orientuotos į Lietuvos ateities gerovės kūrimą“, – neabejoja M. Bartkus.

Vaikinas tarnybą Lietuvos kariuomenėje baigs kovo mėnesį, tad ateinančiais mokslo metais jis jau tikriausiai bus studentas. Šiuo metu Mariaus mintyse – atsinaujinančios energetikos studijos Kauno technologijų universitete. O kol kas jis, kai tik gauna laisvo laiko, yra dažnas svečias Kaltinėnų Aleksand­ro Stulginskio gimnazijoje.

„Kai tik gaunu laisvadienių, lekiu į namus ir visada užeinu į mokyklą. Juk prieš kelis mėnesius čia buvau mokinių prezidentas, turiu daug draugų, pažįstamų jaunesnėse klasėse, be to, visada smagu pasilabinti su mokytojais, pasidalinti savąja patirtimi, pavaikščioti koridoriais, kuriais dar visai neseniai ir pats žingsniuodavau, o galvoje sukosi kitos mintys, gyvenimas atrodė visai kitoks. Labai keistas apima jausmas, suvokus, jog dabar gimnazijoje aš, ypač vilkėdamas kario uniformą, esu tik svečias“, – pripažįsta Marius.

Savo kraštiečiams Kaltinėnų gimnazistams jis sako linkintis kuo stipresnės motyvacijos siekti tikslų – visos svajonės pildosi, jei tik stengiesi.

Tačiau jis tikina tik dabar supratęs ir tai, jog įvertinimas, balai gyvenime nereiškia nieko – tai tėra tik skaičiai, o kur kas svarbesnė yra vidinė kibirkštis. Todėl to jis linki visiems mokiniams – tikėti savimi, savo jėgomis ir nebijoti bandyti. 

„Nesvarbu, koks bus įvertinimas, tų žinių, kurias įgyji, ruošdamasis projektui, olimpiadai, jau niekas nebeatims. Pats dalyvaudavau visur, kur tik spėdavau ir anaiptol ne visur vienodai sekėsi, bet niekada negrįžau tuščiomis – vienur įgavau žinių, kitur patirties, dar kitur – tiesiog įgūdžių, kaip daryti kitąkart, kad nesuklysčiau. Nereikia bijoti suklysti“, – neabejoja vaikinas.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS ir pašnekovo nuotr.

Projekto „Vienas regionas – bendri kaimynystės iššūkiai“ publikacija