Spalvingi pasakojimai iš siūlų – kūryba, gimusi iš žemaitiško užsispyrimo

Traksėdyje gyvenanti kūrėja geba adata ir siūlais įausti į audinį tai, ko ki­ti nepasakytų net žodžiais. Lineta Degutienė šiandien stebina iš­skirtiniais siuvinėtais paveikslais, nors mokykloje darbų pamokos jai bu­vo bene nemėgstamiausios – jų vengė ir netgi iš jų bėgdavo. Vis dėl­to kūrybinė gyslelė ją susirado savaime: netikėtai, tyliai, bet nepapras­tai ryškiai. Kaip gimsta paveikslai, kuriuose persipina kruopštumas, kant­rybė ir vidinė ramybė? Kokia kelionė nuvedė moterį iki meistriškumo, kuris šiandien žavi kiekvieną, pažvelgusį į jos darbus? 

Lineta pasakoja, jog pamokos ir asmeninis susidomėjimas tam tikra sritimi yra skirtingi dalykai. Mat ji, nors visiškai nesidomėjo rankdarbiais mokykloje, namuose į tai požiūris buvo priešingas.

„Mūsų kaimynės anūkė buvo mano bendraamžė, ji atvažiuodavo atostogų iš didmiesčio, kur pamokos būdavo dėstomos visiškai kitaip nei pas mus. Draugei per vasarą būdavo duota užduotis išsiuvinėti paveikslą. Ji turėjo visas tam būtinas priemones, tad kartą ir man atkirpo gabalą specialaus audinio. Parbėgusi namo puoliau ieškoti siūlų, bet pirmieji bandymai  nuvylė – mano siuviniai susitraukdavo“, – pasakoja apie pirmuosius savo tuomet 12-metės siuvinėjimo žingsnius Lineta.

Tačiau po kurio laiko sužinojusi, jog siuvinėtojos naudoja specialius lanke­lius medžiagai įtempti, suskubo tokį ir pati nusipirkti, o tuomet, dideliam džiaugsmui, siuvinėtas paveiksliukas pir­mąkart nesusitraukė. Vėliau sužinojo, kad Šilalėje galima gauti ir tos „stebuklingos“ siuvinėtojų naudoja­mos medžiagos. Tad pirmasis Linetos darbas buvo išsiuvinėtas ant specialios medžiagos, bet su buityje naudojamais paprastais siuvimo siūlais. 

„Susidomėjimas siuvinėjimu paskatino ir skaityti – pradėjau bibliotekoje ieškoti informacijos apie rankdarbius, o kuo labiau gilinausi, tuo daugiau norėjau žinoti, padaryti geriau. Taip, matyt, tas rankdarbių ratas manyje ir užsisuko. Iš pradžių ėmiausi mažų darbelių – siuvinėjau aplikacijas atvirukams ir jas dovanojau. Po truputį pasklido žinia apie mano rankdarbius. Įgudusi jau ryžausi ir didesniems darbeliams – pagalvėlėms, pusmetrio ploto paveikslams“, – pasakoja traksėdiškė.

Linetos mama Danutė Beržinienė nebuvo baigusi jokių mokslų, dirbo kolūkyje melžėja, bet visas Traksėdis, anot Linetos, žinojo, kad jeigu reikia plakato ar paveikslo, reikia kreiptis į ją.

„Dažniausiai tai būdavo į mamą per mane – mokykloje įduodavo lapą ir pasakydavo, ką reikia užrašyti ir ką nupiešti. Mama niekada neatsisakydavo, nes ji labai gražiai rašė ir piešė, mokėjo siūti ir megzti. Tai, ką aš gebu, palyginti su mamos talentu, yra mažmožis“, – tikina moteris.

Ir apgailestauja, jog dabar su mama jau nebeturi galimybės nei pasitarti, nei pasidalinti patirtimi – ji mirė prieš 12 metų, gana jauna, sulaukusi vos 55-erių... 

Lineta iš tėviškės sodybos taip niekur ir neišvyko – gyvena savo ritmu ir vis stengiasi nepamiršti mamos įskiepytų pamokų bei dorybių. Pasirodo, mama, žinodama, jog Lineta nelanko darbų pamokų, pati stengėsi dukrai suteikti praktinių patarimų – išmokė megzti virbalais ir nerti vąšeliu, todėl moteris iki šiol didžiuojasi savo pačios rankomis numegztais megztiniais, nunertomis suknelėmis. Ir nors jos rankdarbiai yra aukso vertės Linetos artimiesiems, vis tik ji nenori imti pinigų iš svetimų žmonių už savo darbus. 

„Aš puikiai suprantu, kad tokie rankdarbiai kainuoja brangiai – ir tai ne tik laikas, kurį reikia skirti, bet ir medžiagos, siūlai, kitos priemonės“, – sako ji.

Moteris neslepia – besidominčiųjų jos kūryba yra labai daug, bet tik retas kuris sutinka padengti medžiagų kainą, tad apie prekybą ar uždarbį ji net negalvoja. Kita vertus, Lineta negyvena atskirta nuo išorinio pasaulio ir puikiai žino, kiek uždirbama iš siuvinėjimo.

„Tai yra labai brangus pomėgis visomis prasmėmis. Vienam paveikslui reikia labai daug laiko, bet be laiko sąnaudų dar būtinos ir gamybos priemonės: schemos paruošimas kainuoja apie 30 eurų, siūlai – apie 150 Eur, medžiaga – apie 30 Eur, rėmas – apie 20 Eur, o kur dar siuvinėjimo adatos, kiti mažmožiai. Visas šias išlaidas prašau žmonių man padengti. Aš savo darbo nemoku įvertinti pinigais, tiesiog noriu kitam malonumą suteikti. Nors žinau, kad kitos siuvinėtojos Lietuvoje tokius savo kūrinius vertina labai paprastai – kaip kryželis, taip centas“, – kukliai apie savo įspūdingų darbų vertę kalba auksinių rankų meistrė.

Pasak jos, nuo pirmųjų bandymų praėjo daug metų, pasikeitė technologijos, atsirado daugiau galimybių rinktis reikalingus dalykus. 

„Žinoma, būtų galima pigiau jų rasti Azijos internetinėse parduotuvėse, bet aš to nedarau – Lietuvos verslininkai siūlo brangesnes, tačiau nepalyginamai kokybiškesnes medžiagas“, – rodo neseniai gautų siūlų rinkinį naujam darbui siuvinėjimo kryželiu meistrė. 

Lineta jau įgudo naudotis ir šiuolaikinėmis siuvinėtojų technologijomis – visus duomenis veda į specialią prog­ramėlę, kuri suskaičiuoja, kiek dygsnių jau padaryta, kiek jų dar liko ir per kiek laiko darbą įmanoma užbaigti. Bet, kaip ir visur kitur, taip ir čia – būna, jog programėlė pasirodo besanti ne tokia „protinga“ ir kartais „užlūžta“, tada tenka grįžti, anot Linetos, prie „senovės“. Todėl 40-metė moteris juokiasi esanti „seno sukirpimo“ ir stengiasi viską, kas būtina, dar ir atsispausdinti ant popieriaus dėl šventos ramybės. 

„Negaliu suklysti, nes, siuvinėjant didesnius paveikslus, kiekvienas dygsnis yra labai svarbus. Sykį siuvinėjau ir su kažkuo smagiai plepėjau – nė nepastebėjau, kaip padariau dvi klaidas. O kiek teko ašarų išlieti, kai reikėjo viską išardyti. Verkiau ir ardžiau, nes kitaip negaliu, nors neįgudusi akis tos klaidos gal ir nepastebėtų. Bet juk siuvinėju daiktą, kuris gyvens ilgiau už mus. Gal dėl to, kad suprantu siuvinių ilgaamžiškumą, išliekamumo vertę, man negaila prie vieno darbo sugaištų mėnesių ar netgi metų“, – akcentuoja gebėjimo neskubėti ir daryti viską lėtai, bet tiksliai svarbą pašnekovė.

Traksėdiškė prisipažįsta piešti taip ir neišmokusi, tad jai šiuolaikinės technologijos – didžiulė paspirtis, nes visus sumanymus vizualizuoja programos, o Linetai tereikią viską perkelti ant audinio. Jai kalbant gali pasirodyti, kad iš tiesų – siuvinėti kryželiu gali kone kiek­vienas, bet, vos pradėjus domėtis, kas apskritai tai yra, tampa aišku, jog toks kruopštus darbas yra įveikiamas anaiptol ne kiekvienoms rankoms. 

„Jeigu nesu įsprausta į laiko rėmus, 40x50 centimetrų paveikslą galiu siuvinėti metus. Tiek laiko užtrukau ir siuvinėdama sūnaus Luko paveikslą, kurį kūriau jo 20-mečiui. Siuvinėjimo kryželiu technikų taip pat yra įvairių, o kuo smulkesni dygsneliai, tuo vaizdas gaunasi tikroviškesnis. Lukas pageidavo, kad išsiuvinėčiau jo nuotrauką tik juodais-baltais siūlais, gal tuo laiku buvo madinga tokia fotografija, nors nuot­rauką, pagal kurią siuvinėjau sūnaus portretą, buvo spalvota“, – rodo vieną iš svarbiausių savo darbų Lineta.

Vienam rankdarbiui, anot kūrėjos, reikalingi tūkstančiai dygsnių. Pavyzdžiui, siuvinėjo merginos portretą, kuriame suskaičiavo apie 140 tūkstančių dygsnių, įspūdinga ir daugiau nei iš 40 tūkst. dygsnių „sukonstruota“ žuvis. 

Lineta juokauja, kad jei nereikėtų eiti į darbą ir galėtų visą laiką skirti tik siuvinėjimui, per pusant­ro mėnesio galėtų išsiuvinėti maždaug 20,5 tūkst. dygsnių. 

„Man toks užsiėmimas teikia didžiulį malonumą – siuvinėdama aš pailsiu, atsipalaiduoju, o dar smagiau, kai kiti žmonės paveikslą įvertina, moka juo pasidžiaugti. Kaip ir mano šviesios atminties mamai, man labai svarbu yra daryti žmonėms gerą ir teikti džiaugsmą“, – jaut­riai sako traksėdiškė.  

Ir prisipažįsta, jog, pradėjusi kūrinį, ne visada žino, koks bus galutinis rezultatas ir apskritai ar pavyks perteikti dygsniais tai, kas buvo sumanyta. Ji neslepia – yra darbų, kuriuos, vos įpusėjus, norisi mesti arba palikti kitam laikui, bet yra ir tokių, kurie gimsta tarsi savaime, nė pačiai nespėjus gerai susivokti, jog darbas jau baigtas.

„Tiesa, kol kas tokie siuviniai mano gyvenime buvo tik du – sūnaus Luko portretas ir paveikslas „Paskutinė vakarienė“. Iš viso esu išsiuvinėjusi gal pusšimtį paveikslų, visų jų nė neprisimenu, nes didelė dalis iškeliavo į užsienį. Apmaudu tik dėl vieno – kad dar nemoku jų pažymėti autografu“, – žada pradėti domėtis ir savo vardo įamžinimu siuviniuose L. Degutienė.

Savo darbų, pasirodo, ji iki šiol niekur niekada nei rodė, nei eksponavo – pirmąkart į dienos šviesą jie buvo ištraukti tik tądien, kai redakcija seniūnijoje nusprendė susitikti su bendruomene ir pasikalbėti apie jos veiklą. Lineta prisipažįsta net nesusimąsčiusi, kad galėtų pretenduoti ir į tautodailininkės vardą. Tad nuo šiol galvosūkių tik padaugės, nes apie jos paslėptą talentą ir kūrybą sužino vis daugiau žmonių.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Projekto „Vienas regionas – bendri kaimynystės iššūkiai“ publikacija