A. Auksoriūtė: „Nuo žemaičių niekur toli nenuėjau”

Kalbininkė Albina Auksoriūtė jau seniai įleido šaknis sostinėje ir jaučiasi esanti tikra vilnietė. Tačiau žemaitiška prigimtis, atlydėjusi iš gimtųjų namų Sodalės kaime Kvė­darnos apylinkėse, niekur nedingo. Ji žemaitiškai dėlioja mintis ir kaipmat prabyla savąja dūnininkų šnekta vos tik sutikusi kraštietį. Gimtoji tarmė įsitvirtino ir profesiniame A. Auksoriūtės gyvenime: mokslininkė renka ir analizuoja žemaičių šnektų medžiagą, padėdama suprasti, kuo ši tar­mė unikali ir kodėl jos išsaugojimas yra svarbus visai lietuvių kalbai.

Tyrimų akiratyje – kraštiečių veikalai 

Tiems, kas domisi lietuvių kalba, jos tyrimais, Lietuvių kalbos instituto vyriausiosios mokslo darbuotojos, Mokslo tarybos pirmininkės dr. A. Auksoriūtės vardas yra gerai žinomas, o kiekvienam žemaičiui – bent jau girdėtas. Mokslininkė, daugiausia besidarbuojanti terminologijos, žodynų, kalbos norminimo srityje, tarmių taip pat nepalieka nuošalėje. Ji prabyla ir į kraštiečius, ragindama nepamiršti gimtosios dūnininkų šnektos, išsaugoti ne tik žodinę, bet ir rašytinę jos formą. Nauja mūsų laikraščio rubrika „Žuodis jung“, kuria šilališkiai deklaruoja savo atsakomybę už dūnininkų šnektos saugojimą ir plėtojimą, pradedama būtent A. Auksoriūtės įžanginiu straipsniu („Šilalės artojas”, 2025 m. 12 mėn. 5 d., Nr. ). 

Pokalbiui su kraštiete susitinkame Lietuvių kalbos institute. Ant pašnekovės darbo stalo – dar spaustuvės dažais kvepianti monografija „Lietuviški augalų ir grybų vardai XIX a.: Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos ir Lauryno Roko Ivinskio vardynai“. Taip ir knieti atsiversti vasariško viršelio knygą, bet, pasirodo, neprofesionalui ši monografija, prie kurios mokslininkė dirbo visą penkmetį, – kietas riešutėlis. Net skaitant pavadinimo asmenvardžius suklupti nesunku, ypač ne žemaičiui. 

„PAbrėža, žemaičiai kirčiuoja būtent taip – pirmąjį skiemenį, – pataiso mane Albina, pristatydama vieną iš dviejų tyrinėtų vardynų autorių. Pranciškonų vienuolis J. A. Pabrėža aprašinėjo žemaitiškus augalų vardus, sudarė ne vieną botanikos žodyną. Didžiausios apimties, svarbiausias jo darbas – pirmas Žemaitijos augalų vardynas „Taislius augyminis” (1843 m.), kuriame augalų vardai pateikti moksliškai – lotynų kalba, taip pat lenkiškai, vokiškai ir, svarbiausia, lietuviškai. Jis važinėjo po Lietuvą, klausinėjo močiučių, kaip liaudies kalboje žmonės vadina, o neradęs tuos augalų vardus kūrė pats”.

Kai kurie J. A. Pabrėžos vardai prigijo tiek mokslinėje literatūroje, tiek bendrinėje vartosenoje. Pavyzdžiui, tvertikas – tvirtai įsikuriantis augalas, galintis net prie sienos prisikabinti užneštas vėjo, ang­lų vadinamas sienų gėlėmis. Klemalis, eraičinas, gardūnytis, austėja, guboja – „Taisliaus augyminio” autorius šiuos vardus nusižiūrėjo nuo Jono Lasickio veikalo  „De Diis Samagitarum Caeterorumque Sarmatarum et Falsorum Christianorum” (Apie žemaičių, kitų sarmatų bei netik­rų krikščionių dievus) (1615 m.),

pavadindamas augalus pagoniškų dievų vardais. J. A. Pabrė­žai tuos vardus iš minėto veikalo išrašė ir atsiuntė Aleksandra Volfgangaitė. Kai kurie mūsų ausiai neįprasti, išskyrus visiems žinomą guboją, tačiau juos galima rasti bet kuriame lietuviškame augalų sąvade. Buvo ir neprigijusių, pavyzdžiui, babilius – alyva. 

Kraštiečio L. R. Ivinskio, beje, kilusio iš Šilalės rajono, veikalus, kuriuose jis aprašo žemaičių augalus ir grybus („Grybų atlasas”, „Prigimtūmenė” – šiuo naujadaru autorius pavadino gamtą), A. Auksoriūtė nagrinėjo ir rengdama disertaciją. „Prigimtūmenėje” jis rėmėsi Linėjaus sistema, be žemaitiškų augalų ir grybų vardų, nurodė ir lotyniškus, pateikė lenkiškų bei vokiškų atitikmenų. Tad atsekti, kuriam augalui autorius priskyrė vieną ar kitą žemaitišką vardą, nesunku. 

L. R. Ivinskis sukūrė daug įdomių vardų, bet prigijo vos keletas, kur kas mažiau nei J. A. Pabrėžos. Mat „Prigimtūmenės”, rankraštis, sudarytas apie 1870 m., buvo išsiųstas į Krokuvą ir iki pat XX a. 7-ojo dešimtmečio Lietuvoje net nebuvo žinomas. Šiandien jį sklaido tiek kalbininkai, tiek botanikai. Valstybinės kalbos komisijos Terminologijos pakomisei suteikiant vardus naujiems į Lietuvą atkeliaujantiems augalams, A. Auksoriūtė yra pasiūliusi ne vieną L. R. Ivinskio naujadarą – prikėlusi juos naujam gyvenimui. 

Tarmės paslėpti neįmanoma 

„Mano gimtoji – pietų žemaičių varniškių, kitaip vadinama dūnininkų kvėdarniškių šnekta. Močiutė Bronisla­va, arba babukas, kaip sako kvėdarniškiai, skaityt paskaitė, nelabai rašyt mokėjo, kuo puikiausiai ja kalbėjo. Ir mama, ir tėvelis – visi kalbėjomės tik žemaitiškai”, – pasakoja A. Auksoriūtė. 

O štai Kvėdarnos vidurinėje mokykloje galiojo nerašyta taisyklė vartoti tik bendrinę kalbą. Bet vos išėję iš klasės mokiniai akimirksniu pereidavę prie tarmės – žemaitiškai kalbėję pertraukų metu, už mokyklos ribų, visur, tik ne per pamokas. Tokia „dvikalbystė” niekam netrukdė, atrodė savaime suprantama. Atvykusi studijuoti į Vilniaus universitetą, Albina stebėjosi kolegų iš Telšių pasakojimu, kad jų pamokos buvo vedamos žemaitiškai.  

„Visiškai paslėpti tarmės negali, akcentas matosi, kirčiavimas skirtingas, bet mokykloje mes stengėmės nekalbėti žemaitiškai. Priešingai nei namie – tik žemaitiškai, niekaip kitaip. Būdavo, studijų laikais grįžtu namo, įsėdu į rajoninį autobusą ir iškart persijungiu į žemaičių kalbą. Ne, tam jokių pastangų nereikėjo, nereikia nė dabar. Tai yra gimtoji tarmė, tu ja iki amžiaus galo moki kalbėti. Viskas natūraliai: susitinki žemaitį – pradedi kalbėti žemaitiškai”, – anot A. Auksoriūtės, net prabilusią bendrine kalba, kraštiečiai ją iš pirmų žodžių atpažįsta kaip žemaitę. 

Tiesa, mokslininkės aplinkoje Vilniuje žemaičių nėra daug. Lietuvių kalbos institute dūnininkė tėra ji viena, dar viena kolegė – dounininkė. Asmeniniame rate taip pat supa daugiausia kitų tarmių atstovai. Širdžiai miela savąja A. Auksoriūtė bendrauja jau per tris dešimtmečius gyvuojančios Šilalės kraštiečių draugijos susitikimuose, Vilniaus žemaičių sueigose, bet pripažįsta, jog sostinėje progų pakalbėti žemaitiškai nepasitaiko daug. 

Mama nepasidavė melioracijai

„Kol mama buvo gyva, vis parvažiuodavau į tėviškę, leisdavau ten atostogas. Dabar grįžtu retai... Nė vienas iš mūsų penkių vaikų tėviškėje nepasiliko. Aš Vilniuje, dvi sesės Klaipėdoje, viena Šakiuose, brolis Telšiuose. Užaugome Sodalės kaime, vienkiemyje tarp Pajūralio ir Kvėdarnos, varganoje troboje. Ji buvo pastatyta vietoj vokiečių per karą sudeginto didžiulio dviejų galų namo. Ten mano mamos, močiutės šaknys. Mama, mirus tėveliui, apie 2002-uosius persikėlė į Kvėdarną”, – tėviškės ištuštėjimo istoriją pasakoja A. Auksoriūtė. 

Dabar ta visai giminei brangi vieta vėl atgijusi. Albinos sūnėnas, vyriausiasis jos tėvelių anūkas, močiutės palaimintas nugriovė senąjį namelį su visais ūkiniais pastatėliais ir pasistatė gražius modernius namus. Tarp šių naujų sienų, bet ant tos pačios žemės giminė susirenka per šventes. 

„Atsimenu tą įspūdį, kai nuvažiavome ten pirmą kartą. Buvo prieš Velykas, gamta budo, prieš akis – savi laukai. Namas kitas, bet išeini į lauką ir matai tą pačią žemę. Visada smagu ten nuvažiuoti, ypač vasarą. Ne taip toli Jūra, Padievaičio piliakalnis. Labai smagu sugrįžti į vaikystės laukus, – išsaugota tėviške džiaugiasi kraštietė prisimindama, kad tik mamos dėka ji išliko: – Vykstant melioracijai buvo bandoma žmones sugrūsti į vieną vietą, mus taip pat labai spaudė išsikelti į Pajūralį. Mama pasipriešino, pasakė, kad niekur neis nuo savo žemės. Atsimenu, buvo baisu. Aparė aplink namus be jokio tako, eidavome į mokyklą tris kilometrus per lieptą, per pievas. Tuos išsaugotus 18 hektarų mama susigrąžino atgavus Nepriklausomybę. Ir dabar esame ant savos žemės. Tai didžiulis turtas”.

Džiugina ir tai, jog gimtieji žemės plotai prasmingai įdarbinti: juos išsinuomavęs ūkininkas vysto ekologinę gyvulininkystę, laukuose ganosi pagal aukščiausius standartus auginamų karvių banda.

„Būtų įdomu kokią karvę pamelžti, prisiminti vaikystę”, – juokiasi pašnekovė.

Vaikystės svajonės išsipildė su kaupu

Kas iš šių vaikystės laukų išvedė į platų mokslo kelią? Albina sako jau nuo ketvirtos klasės žinojusi, kad bus lietuvių kalbos mokytoja. Tam didelę įtaką padarė lietuvių kalbos mokytoja Marytė Kvederienė ir, žinoma, knygos. Kvėdarnoje knygyno nebuvo, artimiausias – Šilalėje, tad Albina skaitydavo viską, ką rasdavo mokyklos bib­liotekoje. 

„Man norėjosi studijuoti lietuvių kalbą, būtinai Vilniaus universitete, senuosiuose jo rūmuose. Ir tas noras, kol baigiau mokyklą, nepakito. Mano studijų metu sovietiniai laikai jau ėjo į pabaigą, universitete buvo labai gyva demokratinė dvasia, kalbama apie tuos dalykus, kurie kitur dar nebuvo aptarinėjami. Dėstė iškilūs profesoriai, tada dar buvę pilni jėgų, – Zigmas Zinkevičius, Aleksas Girdenis, Aldona Paulauskienė, Donatas Sauka, Marcelijus Martinaitis, Viktorija Daujotytė ir kiti. Mano diplominiam darbui vadovavo profesorius Z. Zinkevičius, rašiau apie Simono Stanevičiaus leksiką. Vis tiek nuo žemaičių niekur toli nenuėjau – tyrinėjau žemaičius, jų raštus, jų darbus”, – šypsosi kraštietė. 

Studijų metais ji taip prisijaukino Vilnių, kad perspektyva mokytojauti provincijoje neatrodė svajonės išsipildymas. Anuomet diplomą gavę jauni specialistai privalėjo dvejus metus atidirbti pagal paskyrimus. A. Auksoriūtė, nors ir nenoromis, jau dairėsi po Žemaitiją. Iš kelių pasiūlymų patraukliausia atrodė Plungė, per žiemos atostogas nuvažiavo ten apsidairyti ir netrukus sulaukė asmeninio kvietimo mokytojauti. Bet tada per vieną dieną reikalai apsivertė. Eidama į Lietuvių kalbos katedrą su paskyrimo dokumentais, Albina sutiko grupės kuratorę profesorę A. Paulauskienę. Ši paklausė, kodėl ji norinti išvažiuoti. Išgirdusi, jog absolventė tokiu noru nedega, pasakė, kad tuometiniame Lietuvių kalbos ir literatūros institute yra pora vietų, patarė pabandyti. Kitą dieną katedros vedėjas Z. Zinkevičius paragino jau griežčiau: liepė tuoj pat eiti į institutą. Pasirodo, profesorius kaip tik buvo sulaukęs skambučio iš instituto – Stasys Keinys, pasitaręs su Kazimieru Gaiveniu, klausė, gal šis turįs gerą studentę, kurią galįs rekomenduoti. 

„Atėjau pasikalbėti, ir sutarėme. Terminologojos grupėje kaip tik reikėjo žmogaus, o man ši sritis labai patiko. Kiek buvo laimės! Nereikėjo išvažiuoti, galėjau likti Vilniuje. Nežinia, kaip viskas būtų susiklostę, jei ne tas netikėtas pasiūlymas. Mano kambario draugė telšiškė išvažiavo į Laukuvą, ten tebegyvena, tebedirba”, – pasakoja kraštietė.  

Ji pati taip pat liko ištikima savo pirmajai darbovietei. Lietuvių kalbos institute A. Auksoriūtė rado puikias sąlygas moksliniam darbui, iki šių metų septynerius metus buvo jo vadovė. Baigiantis direktorės kadencijai, Vilniaus rotušėje dr. A. Auksoriūtei buvo įteiktas I laipsnio apdovanojimo ženk­las – medalis „Už nuopelnus Vilniui ir Tautai”. 

Garbingas įvertinimas, ko gero, galutinai pririšo prie sostinės? Albina neprieštarauja: Vilniuje ji jaučiasi labai gerai, čia turi visas sąlygas darbui, turiningam laisvalaikiui, čia – namai. Bet tėviškė visada liks ta vieta, kur skrieja mintys, kur norisi grįžti dalintis plačiajame pasaulyje įgyta patirtimi. 

Jūratė KIELĖ

Pašnekovės asmeninio albumo nuotr.

Projekto „Vienas regionas – bendri kaimynystės iššūkiai“ publikacija