Anekdotiškai skamba teiginys, kad tik paskelbus eilinių rinkimų rezultatus, pasigirsta atodūsis, jog ir vėl išsirinkome „ne tuos“. Vis nu­baudžiame tuos, kurie buvo val­džioje, tačiau buvusi opozicija, nu­valius nuo jos rinkimų pažadų ir noro mums įtikti grimą, neatrodo patraukliau. Dėl to, matyt, Seimas ir yra viena labiausiai nemėgstamų institucijų, kuria beveik niekas nepasitiki. Tiesa, Vyriausybe pasi­ti­kima kiek daugiau, tačiau grei­čiau­siai tik dėl to, kad mažiau dėmesio skiriama tam, kaip ministrai priima sprendimus, jų procesas paprastai nėra viešas.

Politiniuose moksluose pasitikėjimas institucijomis vadinamas socialiniu kapitalu ir teigiama, kad jis ne mažiau svarbus gerovei, nei finansai ar kiti ištekliai. Kai socialinio kapitalo trūksta, valdžiai itin sunku įgyvendinti reikalingas reformas, nes jos sutinkamos įtariai, kritikų argumentai atrodo svarūs, net jei tie kritikai akivaizdžiai gina savo interesus, o ne bendrąjį gėrį.

Mokesčių reforma, apie kurią dabar daug kalbama, yra puikus pavyzdys, kaip bendro nepasitikėjimo situacijoje sunku pasitikėti, jog siūlomi sprendimai yra tikrai būtini ir duos naudos. Net ir tie piliečiai, kurie supranta, kad turime stiprinti valstybės gynybą, daugiau investuoti į viešąsias paslaugas,  auginti socialinį teisingumą, nėra tikri, kad biudžeto pinigai bus panaudoti racionaliai bei tikslingai, abejonių kyla ir dėl to, ar reforma tikrai leis gyventi teisingesnėje valstybėje.

Buvusi valdančioji dauguma ir Vyriausybė pagrįstai buvo kaltinamos tuo, kad nemato reikalo plačiau paaiškinti savo sprendimų motyvų ir tikslų. Per rinkimų kampaniją tiek buvusi valdžia, tiek opozicija prisiekinėjo, jog „dabar jau ateis tikro dialogo su visuomene laikas“ ir visi galės geriau suprasti, ką daro valdžia. Tačiau ar iš tiesų kas nors pasikeitė?

Visai neseniai Nacionalinė skurdo mažinimo koalicija paskelbė ataskaitą, kurioje matome, kad didelės dalies Lietuvos žmonių situacija yra kritinė. Taip pat buvo pasiūlytos skubios politinės priemonės. Deja, kai pažvelgiame į tuos klausimus, kurie intensyviai svarstomi Seimo posėdžiuose, jie turi mažai bend­ra su didžiausiais visuomenės skauduliais. Žiūrint į mokesčių reformos planus, apskritai nematyti, kaip nauji sprendimai padės tiems visuomenės nariams, kurie klimpsta į skurdo pelkę.

Intensyviai ginčijamasi, kokio ilgio turėtų būti mokslo metai, kaip pasiekti, kad privačios gydymo įstaigos nebūtų tokios patrauklios geriausiems gydytojams ir kt. Tačiau negirdime atsakymo į gerokai aktualesnį klausimą, kas jau padaryta ir bus daroma, tragiškai trūkstant mokytojų, gydytojų, slaugytojų. Nesakoma, kaip padėti kaimiškų vietovių žmonėms, kad jie realiai jaustų, jog jais rūpinamasi, o ne vien dūsautų, girdėdami apie tai, kad kažkas kažkada kažkaip juos nuveš iki specialisto, kurio pagalbos ir dėmesio reikia čia ir dabar.

Buvau Seimo nariu ir žinau, kad dauguma parlamentarų tikrai nuoširdžiai stengiasi. Kita vertus, puikiai mačiau ir tai, kaip lengvai politika tampa savitiksle įvaizdžio vadyba, o ne ryžtu kovoti už kiekvieną žmogų. Paradoksalu tai, jog į žiniasklaidos dėmesio cent­rą patenka tie, kurie daro nesąmones, veliasi į skandalus. Apie degutą kalbama gerokai daugiau, nei apie medų. Kitas dalykas – matyt, ne veltui sakoma, kad šaukštas deguto padaro netinkamą valgyti visą statinę medaus.

Bet kuris savo galiomis pikt­naudžiaujantis, valstybės pinigus taškantis, savo interesus aukščiau už bendruosius iškėlęs politikas (taip pat ir savivaldybėse) yra tarsi nuodai visai aplinkai. Nesvarbu, kuriai partijai priklauso parlamentaras, kuriam prokuratūra sukaupė daug klausimų ir įtarimų – kai jo imunitetas nėra panaikinamas, tai siunčia žinią, kad, esant politikoje, galioja kitokios taisyklės, nei visiems kitiems piliečiams. Lygiai taip pat, kai skaitome apie parlamentarų, Vyriausybės narių ar vietos politikų išlaidavimą, apie tai, kaip įtartinai sparčiai auga išrinktųjų finansinė gerovė. O juk kiek­vienas nesąžiningas politikas švaisto valstybės socialinio kapitalo likučius. Tik ar rinkėjai principingai tai vertina? Ar kai kuriems nėra nuolaidžiaujama, patikėjus jų apsimestiniu sąžiningumu?

O receptas, kaip politikams ir valdžiai neprarasti pasitikėjimo, regis, nesudėtingas: išsamus bei tikslus visų priimamų sprendimų paaiškinimas, nulinė tolerancija nusižengimams, net ir tiems, kurie nereikalauja teisinės atsakomybės, net ir tada, kai nederamai pasielgia „savi“...

Andrius NAVICKAS

rašytojas, filosofas

Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos bendruomenę pa­siekė džiugi žinia – I b klasės gimnazistė Milda Petke­vi­čiū­tė tapo absoliučia respublikinio konkurso „Kovų už lais­vę ir netekčių istorija“ nugalėtoja. Konkursas ap­ima įvai­rius istorinius įvykius, susijusius su šalies ne­pri­klau­­so­mybės siekiais ir praradimais. Jis organizuojamas Lie­tu­vos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo cent­ro, Švietimo bei mokslo ir sporto ministerijos, sie­kiant ska­tinti jaunimo pilietiškumą. 

Mildą dalyvauti konkurse pa­skatino ir ruošė dailės mokytoja ekspertė Jolanta Baubkuvienė. Po turiningai drauge su mokytoja praleistos dienos Vilniuje Milda pasidalijo savo įs­pū­džiais. 

„Patekau tarp konkurso laureatų, tad buvau pakviesta į apdovanojimų šventę Vilniaus televizijos bokšte. Renginio or­ganizatoriai palydėjo liftu į bokšto viršų, apžvalgos aikštelę, nuo kurios galėjome išvysti Vilniaus panoramą – pasigrožėti mūsų sostinės urbanistiniu peizažu. O iš 67 aukšto šis vaizdas beprotiškai gražus! Švelnus vėjelis sukūrė malonią atmosferą, nuostabi panorama gniaužė kvapą. 

Apdovanojimų ceremonija vy­­ko konferencijų salėje. Renginio metu galėjome grožėtis ne tik piešiniais, bet ir tarp apdovanojimų atliekamais muzikiniais kūriniais.

Mano piešinys „Partizanas“ bu­vo nominuotas I vietai. Apdovanoti padėkos raštais bei do­va­nomis, buvome pavaišinti gar­džiais skanėstais. 

Renginys ir dovanos buvo ne­­pakartojamos! Esu labai dėkinga gimnazijos direktoriui, su­­or­ganizavusiam šią kelionę į sostinę Vilnių“, – sakė Milda. 

Gimnazija džiaugiasi svariu jos laimėjimu nacionaliniame konkurse ir dėkoja visiems savo mokiniams bei mokytojams už dalinimąsi įkvepiančia kū­ryba.

Zoja MASTEIKIENĖ

Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos

direktoriaus pavaduotoja

Nuotr. iš gimnazistės archyvo

Simono Gaudėšiaus gimnazija jau penkerius metus yra MEPA projekto dalyvė, o jaunieji ambasadoriai su didžiuliu užsidegimu organizuoja renginius. Šie­met gimnazistai Europos dieną į veiklas įtraukė ne tik savo gimnazijos bendruomenę, bet ir lopšelio – dar­že­­lio auklėtinius, progimnazijos mokinius bei įvairių įstaigų darbuotojus ir miesto gyven­to­jus.

Progimnazijos moksleiviams jaunieji MEPA ambasadoriai vedė pamokas apie Europos Sąjungą ir jos institucijas, rengė viktorinas. Buvo aplankyti ir darželio ugdytiniai, su kuriais kartu ne tik žaista, bet ir pristatyta organizacijos reikšmė, mažieji šilališkiai stropiai spalvino ES vėliavą. 

Gimnazijoje vyko protmūšis, skirtas Europos dienai. Nugalėtojai apdovanoti simboliniu saldžiu prizu – koks gimtadienis be torto! Be to, gimnazijos bendruomenė dalyvavo Europos egzamine, pilietiškumo akcijoje „Geltona – mėlyna“, kurios metu įsiamžino su ES ir Lietuvos vėliavomis. Akcijos metu jaunieji ambasadoriai sveikino rajono gyventojus ir įstaigų darbuotojus savo pagamintais knygų skirtukais su sveikinimo žodžiais ir ES simbolika.

Šventės baigiamieji akordai nuskambėjo susitikime su eu­ro­parlamentaru Pauliumi Sau­dargu, kuris supažindino su geo­politikos situacija, mokiniai politikui galėjo užduoti klau­simus ne tik apie Europos Par­lamente vyraujančias nuotaikas, bet ir apie situaciją Lietuvos politikoje.

Dalia KUBAITIENĖ

Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos mokytoja,

MEPA vyresnioji ambasadorė 

AUTORĖS nuotr.

Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijoje vyko Europos savaitei skirti renginiai, kuriais paminėta Europos diena ir stiprintas mokinių bei bendruomenės suvokimas apie Europos Sąjungos vertybes ir pilietiškumą.

Savaitė prasidėjo plakatų pa­roda, kuriai mokiniai kūrė darbus apie vienybę, Europos simbolius ir ateitį, atspindėjo pag­rindines Europos Parlamento ginamas vertybes – laisvę, taiką ir žmogaus teises.

Visą savaitę gimnazijoje vyko pilietinė akcija „Žalia Europa – mūsų ateitis!“, kurioje mokiniai pristatė augalus, diskutavo apie jų naudą aplinkai, vėliau įvyko augalų mainai – bend­ruomenė dalijosi daigais, sėk­lomis ir idėjomis apie tvarią gyvenseną.

Mokyklos bendruomenė gili­nosi ir į demokratijos temas: vyko diskusijos su mokiniais apie balsavimo teisę nuo 16 me­tų, o simboliniame balsavi­me mokiniai sprendė, kokie klau­simai svarbiausi Europai šian­dien.

Mažieji pradinukai su MEPA jaunųjų ambasadorių komanda piešė ant asfalto, vaizduodami, kaip jie supranta demok­ratiją, Europos Sąjungą taiką ir vienybę – spalvoti piešiniai tapo šilto požiūrio į Europą atspindžiu.

Savaitė užbaigta susitikimu su Europos Parlamento nariu Pauliumi Saudargu ir politiku bei visuomenės veikėju Jonu Gu­dausku. Europarlamentaras gimnazistams pristatė geo­politinius iššūkius, papasakojo apie Europos Sąjungos svarbą Lietuvai. Po susitikimo vyko protų mūšis apie Europą, kuriame varžėsi net 17 komandų, o geriausiai pasirodė I g klasės atstovai.

Aurelija BETINGIENĖ 

Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos istorijos ir pilietiškumo mokytoja,

MEPA ambasadorė

AUTORĖS nuotr.

Praėjusį šeštadienį Lietuvos maltiečiai su negalią turinčiais draugais grįžo iš Prancūzijos Lurdo. Tai – kasmetinė piligriminė kelionė, į kurią šiemet vyko ir kvėdarniškis Mantas Urbikas. Maltos ordino pagalbos tarnybos Šilalėje vadovė Rozvita Beržinienė sako, kad Mantas – tik ketvirtas Šilalės rajono gyventojas, kuriam teko tokia galimybė. 

Pietų Prancūzijos miestas Lur­das yra viena garsiausių ka­talikiškos piligrimystės vie­tų Europoje, kur kiekvienų me­tų pirmąjį gegužės savaitgalį iš viso pasaulio susirenka maltiečiai ir jų globojami žmonės su negalia. 

Yra pasakojama, jog Lurdo stebuklas įvyko 1859 m. vasario 11 d., kai 14-metė Bernadeta Soubirous, rinkdama žabus nuošalioje Massabiele grotoje, pamatė apie 12-os metų mergaitę, vilkinčią baltu rūbu, perjuostu mėlyna juosta. Apsireiškimas jai pasikartojo net 18 kartų. Katalikai tiki, jog Bernadeta šių apsireiškimų metu matė Švenčiausiąją Mergelę Ma­riją. Netrukus po to pradėjo sklisti pasakojimai apie stebuklingus išgijimus ir į Lurdą plūstelėjo piligrimai. Nuo 1860 m. Lurde apsilankė apie 200 mln. žmonių, o kasmet šis Prancūzijos miestas sulaukia daugiau kaip 5 mln. lankytojų. Nemaža jų dalis – ligoniai ir įvairių negalių kamuojami, atvykstantys su viltimi ir begaliniu tikėjimu pasveikti. Kai kurių viltys čia tikrai išsipildo. 

„Nesu iš fanatiškų tikinčiųjų, bet apsilankymas Lurde buvo įspūdingas ir įsimintinas – ne tik aš, o ir kiti kartu buvusieji jautėme kažkokį keistą, nenusakomą jausmą. Jis nelabai žodžiais nupasakojamas, ypatingas ir išskirtinis. Jau iki šiol galvojau, kad mano gijimas prilygsta stebuklui, bet dabar net neabejoju, jog tikrai pasveiksiu“, – kalba Kvėdarnos globos namuose šiuo metu gyvenantis 33-ejų Mantas. 

Jis iš piligriminės kelionės grįžo gegužės 10-ąją po 14 pa­rų, praleistų autobuse, viešbučiuose, tad juokiasi, kad kelias paras miegojo. 

„Kelionė prasidėjo naktį į balandžio 28-ąją. Jos laukdamas labai jaudinausi – buvau šiai misijai atrinktas antrą kartą, bet pernai dėl sveikatos prob­lemų išvykti negalėjau. Tad faktiškai visus metus  svajojau apie Lurdą, domėjausi jo istorija, kelione ir žinojau, kad ji bus labai varginanti. Ir nors psichologiškai buvau tam nusiteikęs, jaudulio išvengti nepavyko“, – prisipažįsta Mantas.

R. Beržinienė pasirūpino, kad jis patogiai pasiektų Vilnių – pagelbėjo Šilalės socialinių paslaugų namai, skyrę autobusiuką, kuriuo Mantas ir jį lydėjusi Kvėdarnos senelių globos namų direktorė Ligita Pudživelienė buvo nuvežti į sostinę ir kartu su dar 53 piligrimais misiją pradėjo Šv. Mišiomis Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčioje. O psichologinis pasirengimas kvėdarniškiui atsipirko su kaupu – Mantas per kelionėje praleistas 14 parų tikina nenuvargęs taip, kaip baiminosi. 

„Važiavome dviejų aukštų autobusu – nevaikštantieji pirmajame, vaikštantieji ir padėjėjai – antrajame aukšte. Stojome kas tris-keturias valandas, vis lankėme pravažiuojamų šalių vietoves. Jau pirmos dienos vakare pabuvojome garsiausiame Lenkijos piligrimystės centre Čenstakavoje, Švč. Mergelės Marijos šventovėje. Ant­ra diena praleista Bratislavoje: apžiūrėjome ne tik įspūdingą bažnyčią, o ir kitas Slovakijos sostinės įžymybes, trečia – Austrijos sostinėje, po to – keturios paros Prancūzijoje, o grįžtant dar aplankėme Italiją, Šveicariją, Čekiją. Kad nukeliavome taip toli nuo namų nepajaučiau, tiesiog tai liudijo supanti gamta – kai laukuose vietoje mums įprastų karklų pamatėme augančius kelių met­rų kaktusus, tapo akivaizdu, jog esame visiškai kitame krašte. Visą kelią mus lydėjo gidės, kurios nuolat dalijosi gausybe informacijos, tad drąsiai galiu sakyti, kad ši išvyka į Lurdą buvo mano gyvenimo kelionė“, – vis dar dega patirtomis emocijomis M. Urbikas.

Maltos ordino atstovė, Kvėdarnos jaunųjų maltiečių vadovė Verutė Vaitkevičienė sako, kad už tai Mantas ir jį lydėjusi L. Pudživelienė yra dėkingi ne tik maltiečiams, o ir tiems, kas šią kelionę organizavo bei parėmė finansiškai. 

„Kelionės į Lurdą finansavimo akciją šilališkiai labiau žino kaip Lurdo žvakių akciją. Ji paprastai vyksta nuo vasario iki Velykų. Šiemet kiekvienam aukotojui bažnyčioje buvo įteikta Šiaulių vyskupo Dariaus Trijonio pašventinta žvakė. Beje, šiais metais pirmąkart atsira­do žmonių, nenorinčių, jog apie jų gerus darbus būtų žinoma – jie pervedė pinigus su nurodymu „Manto kelionei“ tiesiai į sąskaitą“, – džiaugiasi šilališkių ir ypač kvėdarniškių dosnumu R. Beržinienė.

O anot V. Vaitkevičienės, būtent surinktų lėšų suma ir lemia, kiek žmonių iš Lietuvos kiekvieną kartą galės išvykti į stebuklais garsėjančią vietovę. 

„Šiemet mūsų žmonės būtent Manto kelionei suaukojo apie 800 eurų. Ir toks palaikymas ypatingai džiugina, nes Mantas iš visų jėgų stengiasi atsistoti ant kojų po ypač sunkios traumos – jis visomis jėgomis kabinasi į gyvenimą ir tuo visus žavi. Juk kai matai, kad tavo pastangos vertinamos, ir pačiam smagiau, atsiranda jėgų bei drąsos daryti dar daugiau. Mantas visus metus degė noru nuvykti į Lurdą ir grįžo su dar didesniu tikėjimu, jog neabejotinai pasveiks. Galbūt jis niekada nebebus toks, koks iki nelaimės, bet progresas akivaizdus, išties yra vilčių, kad mūsų Mantas gali tapti dar vienu Lurdo stebuklingų istorijų dali­mi“, – su jauduliu pasakoja Verutė, pažįstantį jį nuo vaikystės.

Tiek V. Vaitkevičienė, tiek pats Mantas yra įsitikinę, kad kelionė davė daug daugiau, nei buvo galima tikėtis – be patirtų įspūdžių, ji suteikė itin daug dvasinės stiprybės. Prie autobusu atvykusių lietuvių Prancūzijos Lurde prisijungė dar viena tautiečių grupė, atskridusių lėktuvu. Tad Lietuvos delegacijoje iš viso buvo 83 žmonės, tarp kurių 20 – su didesne ar mažesne negalia. Kasmetinis toks susitikimas įvyko 67-ąjį kartą, iš viso Lurde tomis dienomis lankėsi apie 7500 piligrimų, turinčių 43 skirtingas tautybes. 

„Buvo labai smagu jaustis lyg šeimoje, tarp savų – susitikau su jau pažįstamais lietuviais, susipažinau ir su naujais draugais. Didelį įspūdį paliko Maltos ordino savanorių uniformos: skraistės, balti abitai ir net laipsnių emblemos. Lurde mūsų laukė ypatingi ritualai – palaiminimas, iškilminga procesija, Šv. Mišios, kurios buvo tiesiogiai transliuojamos likusiems namuose. Aš į piligriminę kelionę vykau ne tuščiomis – kiekvienas šilališkis ar kvėdarniškis, mano kelionei aukojęs pinigų, galėjo įduoti lapelį su tam tikra intencija ir prašymu, visus tuos raštelius perdaviau, viliantis, jog parašyti prašymai išsipildys“, – svarbiausius kelionės akcentus prisimena Mantas.

Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo grotoje Šv. Mišios vyksta keliomis kalbomis, lietuviškai šiemet jas aukojo vyskupas D. Trijonis, o piligrimai meldėsi, kad iš Lietuvos atvežtos intencijos, kurių šiemet buvo surinkta apie 5000, sudėtos Lurdo Švč. Mergelei Marijai po kojomis, išsipildys – jos globai patikėti visų sergančių­jų ir užtarimo prašančiųjų maldavimai, bendroje maldoje pra­šyta, kad atsivertų tikėjimo ir stebuklingų pokyčių durys. 

Beje, pačios šių kelionių organizatorės V. Vaitkevičienė ir R. Beržinienė dar nė sykio nėra vykusios su neįgaliaisiais drauge, joms neteko apsilankyti Prancūzijos Lurde, tad tokia išvyka yra ir jų svajonė ateičiai. Grįžti ten dar kartą norėtų ir Mantas. 

„Neįvykdžiau vieno svarbiausių Lurdo ritualų – neturėjau galimybės įlipti į Bernadetos apreikšto šaltinio maitinamus baseinėlius. Todėl būtinai norėsiu ten sugrįžti, kad galėčiau sakyti, jog svajonę įgyvendinau iki galo“, – su viltimi kalba kvėdarniškis.

Mantas už tai, ką jau patyrė, sako ypatinga esąs dėkingas visam Kvėdarnos senelių globos namų kolektyvui, auko­to­jams, savo globėjoms R. Ber­žinienei ir V. Vaitkevičienei. Mal­tietės savo ruožtu dėkoja Kvėdarnos ir Šilalės parapijų klebonams – kun. Edgarui Petkevičiui ir kun. Sauliui Katkui, visiems maltiečiams ir visiems geros valios dosniems žmonėms, prisidedantiems prie jaut­­riau­sių mūsų socialinių grupių žmonių svajonių išsipildymo.

Ar kažkam iš šilališkių pavyks ir kitais metais pamatyti Lurdą, religinės dvasios atgimimo centrą, ir patirti jo stebuklą, priklausys tik nuo mūsų visų atjautos.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS ir Maltos ordino bei pašnekovo asmeninio archyvo nuotr.

„2022-ųjų vasario 24 d. paryčiais išgirdau kažkokį triukšmą, bet nesupratau, kad tai tolimi bombardavimų aidai, galvojau, kad vėl barasi kaimynai. Kai rytą atėjo žinutė iš auklėtojos „pamokų nebus, prasidėjo karas”, pagalvojau, jog visi gyvenimo planai sužlugo, mirti gali tekti nė nesulaukus pilnametystės”, – pasakoja Jekate­rina Kusmarova, draugų vadinama Katia.

Katia buvo aktyvi abiturientė, redagavo mokyklos sienlaik­raštį, dirbo modeliu bei balinių šokių trenere, mokė klasiokus šokti valsą artėjant šimtadienio šventei. Prieš pusmetį Vokietijos ambasadoje ji buvo išlaikiusi specialius kalbos egzaminus ir gavo teisę toje šalyje studijuoti, ruošėsi tapti teisininke.

„Pirmomis karo dienomis girdėjome vien griausmus iš arčiausiai Rusijos esančios Saltovkos, mūsų, arčiau Kyjivo esančia­me Šalto Kalno mikrorajone bu­vo palyginti ramu. Tačiau ko­vo 1-osios naktį Rusijos naikintu­vai pas mus numetė devynias bom­bas, viena sprogo kieme. Iki tol nebuvau girdėjusi karinio lėk­tuvo griaudėjimo, kalbėjau telefonu, kai staiga ėmė žvangėti langai. Su mama ir senele įbėgome į koridorių, sugulėme ant žemės“, – prisimena mergina.

Turėdama lakią vaizduotę, Katia įsivaizdavo, kad rytą, pravėrusi lauko duris, pamatys, jog viskas sugriuvę. Ją užvaldė tokia baimė, kad pradrebėjo koridoriuje visą naktį, o rytą veid­rodyje pamatė, jog pražilo. Dėl didžiulio streso kelias dienas nieko nevalgė ir bijojo išeiti iš namų, o kai po trijų parų mama išsivedė ją į lauką, pamatė, kad gimtasis rajonas tikrai tapo kitokiu. Pastatai stovėjo be langų, apgriuvusiais balkonais, namo, į kurį pataikė bomba, buvo belikę vos pusė.  

Kadangi jų daugiabutyje atjungė šildymą, su mama, močiute ir šuniuku Katia persikėlė į metro požemius, kur gyveno du mėnesius. Žmonių ten buvo tiek daug, jog miegoti teko gerokai visiems susispaudus. Jekaterinos neapleido baimė, ji nedrįso net trumpam pakilti į gatvę, manydama, kad tuo momentu atskris bomba ir ji žus. Tačiau dabar ji sako, jog išsivaduoti iš nevaldomo streso padėjo vaikai. Jie vis prašydavo leidimo paglostyti jos šuniuką, ir mergina pagalvojo, kad turi padėti mažyliams, nes jiems dar baisiau. Tad ėmė jiems skaityti pasakas, mokyti piešti ir net šokti... 

„Nuo vaikystės svajojau tapti žurnaliste, rašiau į mokyk­los sienlaikraštį, dalyvaudavau įvairiuose konkursuose, filmavausi Charkivo televizijos studijos vaikų programose, pagal mano scenarijų buvo sukurtas pieštas filmas vaikams, kuris laimėjo tarptautinį apdova­nojimą. Bet vėliau nusprendžiau, jog nenoriu būti žurnaliste Ukrainoje, geriau studijuosiu teisę Vokietijoje, sėkmingai išlaikiau specialius testus. Kai visi klasiokai su tėvais pabėgo iš Charkivo, pagalvojau – mano planai žlugo, gyvenimas baigėsi“, – prisimena mergina.

Metro Katia ne tik rengė pamokėles vaikams, bet ėmėsi talkinti maisto dalintojams, padėjo močiutei, kuri buvo dirbusi ligoninėje, todėl gelbėjo sunegalavusiuosius. Prisiminė ir vaikystės norą tapti žurnaliste – pradėjo socialiniuose tink­luose viešinti vaizdus bei pasakojimus iš met­ro. Tai sudomino vietos bei užsienio žurnalistus, kuriuos Katia ėmė kviesti į met­ro, prašydama tuo pačiu atvežti maisto ir vaistų. Užsukęs garsus JAV dokumentalistas pamokė merginą, kaip filmuoti, ir padrąsino nenusivilti, neatsisakyti gyvenimo siekių. Gerai mokėdama anglų kalbą, Katia sutiko jį, o vėliau ir kitus užsienio žurnalistus lydėti po sugriautus kaimus, vertėjauti pokalbiuose su kariais ir civiliais. Visą gautą honorarą paauglė aukojo kariuomenei.

„Susipažinau su žurnalistų bendruomene, o sužinojusi, kad televizija „Rada“, įeinanti į visuomeninės televizijos sudėtį, ieško korespondento, nuėjau į pokalbį. Priėmė, nors buvau tik septyniolikos. Pirma darbo išvyka buvo į Bachmutą, kai jis jau buvo apsuptas, bet dar bu­vo įmanoma įvažiuoti. Tačiau kelionė komplikavosi, nes prakiuro automobilio padangos. Belaukiant, kol jas pakeis, ėmė temti, aplink griaudėjo sprogimai, sunku susikalbėti. Labai bijojau, tačiau jau nepanikavau, žinojau, kad tai mano šansas, privalau jį išnaudoti“, – pasakoja mergina.

Katia su operatoriumi jau pabuvojo visuose fronto ruožuose, netgi pateko į Rusijos Kursko regioną. Vovčanske vos nepateko į nelaisvę, nes reportažą apie savanorių gelbėjamus civilius rengė jau vykstant mūšiams, vos išvykus, tą vietą užėmė priešas. Mašinoje išgabeno sužeistą civilį, o gydytojai pareiškė, kad jei jis būtų pristatytas kiek vėliau, žmogaus nebūtų pavykę išgelbėti.

„Mums sekasi, jau ne kartą, vos tik išvykstam iš filmuotos vietos, ten netrukus atlekia bombos. Pripratau prie apšaudymų, nors kai sprogimas būna šalia, nerimo drebulys perbėga kūnu“, – neneigia Katia. 

Mergina sako, jog sunkiausia yra, kai tenka regėti žuvusius ir girdėti artimųjų raudas arba sužinoti, jog išvakarėse nufilmuoto kario nebėra.

„Kai Hrozos kaime raketa pataikė į po laidotuvių kavinėje susirinkusius žmones ir užmušė daugiau nei pusšimtį civilių, mes ten filmavome. Aplink gulėjo apdegę ir mirštantys žmonės. Subėgę vaikai klykė ir ieškojo po griuvėsiais tėvų, o šie plūdo kraujais ir geso akyse. Ant žemės voliojosi nutrauktos rankos, kojos, galvos...“ – pasakoja mergina.

Katia tapo žurnalistų drąsos ir pasiaukojimo simboliu. Kai pirmą kartą prieš tris metus pamačiau ją su šalmu ir mikrofonu, buvau šokiruotas, nes pagalvojau, kaip galima vaikus siųsti į tokias pavojingas užduotis. Kas kelis mėnesius prasilenkdavau su ja pavojingose pa­frontės vietose Charkivo regione, tačiau užkalbinti ryžausi tik prieš pusmetį, o neseniai susitikome šitam pokalbiui. Sakiau, jog ji yra per jauna tokiai rizikai, tad patariau išvažiuoti iš Charkivo ir vykti studijuoti į Vokietiją. Tačiau jos atsakymas nustebino.

„Džiaugiuosi, kad iš čia nepabėgau. Išsipildė svajonė tapti žurnaliste. Išvykti negaliu. Kaip tada pažiūrėčiau į akis kariams, kuriems pažadėjau atvykti pakartotinų reportažų? Kaip galėčiau pažiūrėti į akis savanoriškų organizacijų nariams, su kuriais kartu renku ir vežu paramą vaikams, pabėgėliams bei gyvūnų prieglaudai? Mane žmonės atpažįsta po reportažų, noriai aukoja. Ramybės neduoda priešinga mintis: ar ne per mažai viešinu tai, kas čia vyksta, galbūt reikėtų surinkti daugiau paramos? Kaip galiu skųstis, kai matau, kokiomis sąlygomis gyvena kariai ir kiek jie rizikuoja, nors dalis yra mano vienmečiai. Negaliu išvykti, nes kariai, pas kuriuos kartais liekame žeminėse nakvoti, nes dėl dronų antplūdžio nėra kaip išvažiuoti, yra tapę bičiuliais. Be to, jei išvykčiau, tapčiau tokia, kaip ir tie vyrai, kurie bėga nuo mobilizacijos slėptis į kaimus pas gimines arba už kyšius į užsienį. Mano pareiga būti čia, liudyti karo eigą“, – ryžtingai nusiteikusi Jekaterina.

Ukrainos žurnalistų sąjungos duomenimis, per daugiau kaip tris metus vykstantį Rusijos karą žuvo 118 Ukrainos žurnalistų, 18 vietos bei užsienio korespondentų, tarp kurių – ir lietuvis Mantas Kvedaravičius. Dar 14 žurnalistų yra dingę be žinios, o 24 buvo suimti, kankinami ir žudomi okupuotose teritorijose. Neseniai keliolikos šalių žurnalistus vienijantis tyrimo tinklas „Forbidden Stories“ paviešino kraupias išvadas dėl 2023 m. rugpjūtį rusų suimtos 27-erių ukrainiečių žurnalistės Viktorijos Roščinos mirties. Ji buvo žiauriai kankinama, o kūnas Ukrainai grąžintas be kelių organų, siekiant nuslėpti kankinimų žymes...

Eldorada BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Pirmoji tarptautinio teatro festivalio „TheATRIUM“ diena prasideda gausaus su Lietuvos teatro kūrėjų darbais norinčio susipažinti užsienio svečių būrio pasitikimu ir pilnai išparduoto spektaklio rodymu. Gegužės 13–17 d. vykstanti pirmoji „TheATRIUM“ programos dalis, Lietuvos teatro vitrina, atsirado kaip siekis pristatyti šalies teatrą pasauliui, bet ji taip pat prigijo ir kaip puiki proga vietos gyventojams nerti į koncentruotą labai įvairių scenos meno kūrinių maratoną.

Lietuvos teatro vitrinoje per penkias dienas bus parodyti devyni labai įvairūs scenos meno kūriniai, jie rudenį vykusios atrankos metu buvo atrinkti iš beveik 40 pretendentų. Vitrinos atrankos komisiją sudarė skirtingų Klaipėdos dramos teatro padalinių atstovai, o atrankos kriterijus vienijo pastanga rasti spektaklius, kurie galėtų būti aktualaus turinio užsienio rinkai, taip pat buvo atsižvelgiama į tai, ar juos patogu išvežti į gastroles ir kt. Siekta sudėlioti visapusiškai Lietuvos teatrą pristatančių spektaklių kolekciją, tad vitrina labai įvairi: nuo klasikinio iki labai modernaus turinio, nuo monospektaklių iki šešėlių ir šokio teatro. Šiemet spektaklius kartu su kitais žiūrovais stebės apie 30 svečių iš užsienio.

Pirmoji Lietuvos teatro vitrinos diena prasideda OKT / Vilniaus miesto teatro spektakliu „Mama“ (rež. Kirilas Glušajevas), į jį bilietai buvo išgraibstyti jau prieš kurį laiką. Iškart po šio spektaklio bus rodomas festivalio šeimininko Klaipėdos dramos teatro „Sugrįžimas“ (rež. Naubertas Jasinskas) – estetiškai itin išgrynintas, šiais metais „Auksiniu scenos kryžiumi“ už Liucijos Kvašytės kurtą kostiumų dizainą apdovanotas ir žanro ribas peržengiantis spektaklis.

Antroji Lietuvos teatro vitrinos diena prasidės svarbia festivalio naujove – 14 d. 15 val. teatro antro aukšto menėje vyks visuomenei atvira diskusija su svečiais iš užsienio. Paprastai atvykę į festivalį jie renka informaciją apie scenos meno kūrinius, kūrėjus, teatrus, bendrauja su teatralais, bet su plačiąja publika neturi jokio kontakto. Šiais metais nutarta inicijuoti erdvę, kurioje galėtų nuskambėti šių, iš pačių įvairiausių pasaulio šalių atvykstančių teatro žinovų įžvalgos. Pirmosios „TheATRIUM“ visuomenei atviros diskusijos tema – „Teatras: civilizacijos forpostas ar laisvalaikio pramoga?“. Ją moderuos Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto prodekanas, filosofas ir sinologas doc. dr. Vytis Silius. Diskusijoje dalyvaus Kryštof Koláček iš Čekijos Respublikos, Prahos „Divadlo X10“ teatro prodiuseris ir kultūros vadybininkas. Prie įvairių scenos meno iniciatyvų kūrimo ir puoselėjimo savo šalyje prisidėjęs ir vadovavęs ne vienam tarptautiniam meno projektui, K. Koláček 2024 m. buvo išrinktas Europos nepriklausomų scenos menų asociacijos prezidentu. Savo mintimis dalinsis ir estas Heigo Teder, Europos kultūros sostinės „Tartu 2024“ vyriausiasis prodiuseris, teatro ir kultūros vadybos profesionalas. Didelėje renginių programoje, pernai išsiskleidusioje Tartu, nemažai dėmesio teko ir išskirtiniams teatro projektams. Trečiasis diskusijos dalyvis – Liepojos teatro ir meno vadovas, jaunosios kartos režisierius Valters Sīlis. Diskusijoje dalyvaus ir Klaipėdos dramos teatro bei festivalio meno vadovas Gintaras Grajauskas. Pokalbis vyks lietuvių ir anglų kalbomis.

Iškart po diskusijos laukia dviejų spektaklių peržiūros. OKT / Vilniaus miesto teatras pristatys šiuo metu Lietuvoje didžiulio publikos susidomėjimo sulaukiančią autobiografinę dramą „Šventoji“ (rež.: Eglė Jackaitė ir Oskaras Koršunovas) bei MMLAB teatro performansas „Pilėnai“ (aut. ir rež.: Matas Dirginčius bei Naubertas Jasinskas). Ketvirtadienį laukia dar du spektakliai: sulaukus daug užklausų iš žiūrovų, nutarta į programą įkomponuoti pakartotinį „Šventosios“ rodymą, po jo laukia didelės apimties Klaipėdos koncertų salės ir Šeiko šokio teatro jungtinis projektas „Odė šviesai“. Penktadienį festivalio svečių iš užsienio laukia išvyka į Kauną. Siekdami atvykusiuosius plačiau supažindinti su Lietuva, „TheATRIUM“ rengėjai nutarė į vitrinos dienotvarkę įtraukti išvykstamąją dieną: Nacionaliniame Kauno dramos teatre svečiai žiūrės „Dviejų Korėjų susijungimą“ (rež. Artūras Areima) ir lankysis Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. Paskutinę Lietuvos teatro vitrinos dieną, šeštadienį, programoje net trys scenos meno kūriniai: teatro „Atviras ratas“ monospektaklis „Praeis“ (aut. ir rež. Justas Tertelis), Šeiko šokio teatro bei Klaipėdos lėlių teatro bendras kūrinys, kelionė į vidinį tamsos ir šešėlių pasaulį „Kontūrai“ (sumanytoja, choreografė ir atlikėja Dovilė Binkauskaitė, rež. Gintarė Radvilavičiūtė), o dieną ir visą vitrinos programą baigs Valstybinis Vilniaus mažasis teatras ir jo siurrealistinių bruožų drama „Orfėjas“ (rež. Žilvinas Vingelis).

Žiūrovams baigiant skirstytis iš spektaklių įvyks ir paskutinis Lietuvos teatro vitrinos renginys – vėlų vakarą šalia teatro arką šiais metais papuošusios menininkės Indrės Butku erdvinės instaliacijos „Žvėriškas instinktas“ keturi aktoriai: Renata Idzelytė, Karolina Kontenytė, Vaidas Jočys ir Mikalojus Urbonas, pravers šiurpinančių ir gąsdinančių istorijų skrynią. Kamerinis baugių istorijų pasakojimo vakaras – naujovė, įkvėpta seniausius laikus menančio pasakojimo meno tradicijos, iškart užsipildė jame norinčiais dalyvauti klausytojais.

Tarptautinė „TheATRIUM“ festivalio programa prasitęs po nedidelės pauzės, keturi jos spektakliai išsidėlios nuo gegužės 24 d. iki birželio 12 d.

Festivalio programa ir bilietai: www.theatrium.lt

2025-aisiais minimos vieno ryškiausių Vienos klasikų, „valso karaliaus“ Johanno Strausso sūnaus, 200-osios gimimo metinės. Šią sukaktį švenčia visas Vakarų pasaulis, o ypač – muzikos sostine tituluojama Viena. Prie jubiliejinių iniciatyvų išskirtinai prisideda ir Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, gegužės 23, 24 ir 29 d. pristatydamas Lietuvoje dar niekada neskambėjusią kompozitoriaus operetę – spalvingą ir šmaikštų kūrinį „Tūkstantis ir viena naktis“. Į šį muzikinį reginį įtrauktas visas teatras – simfoninis orkestras, choras, baleto trupės šokėjai, KVMT ir kviestiniai solistai.

Operetę Lietuvos publikai pristato tarptautinė kūrėjų komanda: muzikos vadovė ir dirigentė Adrija Čepaitė, dirigentas Giedrius Vaznys, režisierius ir choreografas Leonard Charl Prinsloo (Austrija), scenografas Carlos Santos Cabrera (Ispanija), šviesų dailininkas Edvardas Osinskis ir kostiumų dailininkė Agnė Kuzmickaitė.

Vos paskelbus apie artėjančią premjerą, Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pajuto stiprų publikos susidomėjimą – bilietai į tris pirmuosius spektaklius tiesiog ištirpo. Greitai nyksta ir bilietai į rudens repertuaro spektaklius – du gruodžio vakarus jau rezervavo didelės įmonės kaip šventinę dovaną savo darbuotojams. Tad nelaukite – paskubėkite rasti savo „tūkstantį ir vieną“ priežastį pamatyti šią išskirtinę premjerą!

Apie pasiruošimą premjerai pasakoja šio pastatymo muzikos vadovė, KVMT dirigentė Adrija Čepaitė.

Tai pirmas kartas, kai Lietuvoje statoma Johanno Strausso (jaunesniojo) operetė „Tūkstantis ir viena naktis“. Papasakokite, kokia yra šio kūrinio atsiradimo istorija ir kaip kilo mintis jį pristatyti klausytojams.

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras su šios operetės pastatymu įsilieja į šventinę, visą pasaulį apimančią Johanno Strausso (sūnaus) muzikos bangą. Vienos valso „karaliumi“ tituluotam austrų kompozitoriui šiemet sukanka 200 metų. Jei artimiausiu metu planuojate kelionę į Vieną, tikrai pajusite, kad Strausso muzika sklando miesto ore. Kitaip tariant – ji tiesiog gyvena Vienos kraujyje. Tradicinėse ir netradicinėse miesto koncertų erdvėse skamba jo operetės, valsai, vyksta parodos, instaliacijos ir visa eilė kitų renginių, skirtų kompozitoriaus jubiliejui paminėti.

Lietuvoje būta ir yra puikių Strausso žymiausių operečių pastatymų – niūniuojame „Šikšnosparnį“, „Čigonų baroną“, „Vienos kraują“. O dabar įdomu sužinoti, nuo ko viskas prasidėjo. Straussas savo pirmąją operetę parašė 1871 metais, būdamas brandus ir jau gerai žinomas kompozitorius, kurio valsai – ypač „Žydrasis Dunojus“ – jau buvo įsitvirtinę Vienos visuomenės kultūrinėje kasdienybėje.

Rizikuoti ir imtis naujo žanro, bandyti nustebinti muzikinių desertų išlepintą Vienos publiką reiškė tapti konkurentu kitame kieme operetes kūrusiam Franzui von Suppè. Tai buvo tarsi pasikėsinimas į paties prancūzų operetės pradininko ir Paryžiaus pasididžiavimo – Jacques'o Offenbacho – populiarumą Vienoje! O dar daugiau – bandymas jį pavergti – tai jau rimtas iššūkis net pačiam valsų karaliui.

Pirmoji Strausso operetė „Indigo ir 40 plėšikų“ ne tik nustebino Vieną. Ji taip pat suglumino – dėl silpno libreto, kurio kompozitorius, kaip vėliau paaiškėjo, verčiau nebūtų patikėjęs rašyti Vienos teatro direktoriui... Vis dėlto nuostabi operetės muzika nugalėjo: patyrusiam kompozitoriui perkelti savo šokinio žanro talentą į operetę buvo kur kas lengviau nei taikytis prie literatūrinių trūkumų. Tačiau Straussas nusivylė ir jam rūpėjo libretą tobulinti.

Visai netrukus – deja, jau po kompozitoriaus mirties – pasirodė nauja operetės redakcija su nauju libretu ir nauju pavadinimu – „Tūkstantis ir viena naktis“. Taip pirmoji Strausso operetė atgimė iš naujo. Dabar ją pirmą kartą galės išgirsti ir pasidžiaugti Lietuvos publika.

Kokie yra jūsų asmeniniai atradimai ar momentai, kurie jums ypač įsiminė ruošiantis šiai operetei? Koks buvo pirmas įspūdis, susipažinus su jos partitūra?

Kai pirmą kartą atsiverčiau operetės natas ir pradėjau gilintis, pagavau save norinčią šioje muzikoje atrasti kažką dar negirdėto, netipiško pačiam Straussui. Kai viena po kitos suskambo ir susipynė atpažįstamos melodinės linijos – beliko tik sau nusišypsoti. Akivaizdu, jog „Tūkstantis ir viena naktis“ yra tas pirmasis kūrybinis šaltinis, iš kurio kompozitorius vėliau sėmėsi idėjų kitoms savo operetėms. Tų kūrinių „genealoginio“ medžio šaknys ir buvo mano asmeninis atradimas.

Pasiruošimo procesas man liks įsimintinas dar ir dėl to, kad prisidėjau prie svarbaus darbo – operetės tekstų vertimo iš vokiečių kalbos. Atrodytų, jog išversti žodį į gimtąją kalbą nėra sudėtinga.  Tačiau paversti žodį muzikai paklusniu, kad dainuojant jis skambėtų taip natūraliai, lyg Straussas būtų mokėjęs lietuvių kalbą   – tai jau subtilus menas. Esu dėkinga teatro solistui Virginijui Pupšiui už jo poetinį indėlį, šmaikščius momentus ir kantrybę ieškant geriausių sprendimų.

Kai jau po kompozitoriaus mirties pasirodė dabar scenose dažniausiai statoma Strausso operetės versija, pavadinta „Tūkstantis ir viena naktis“, ji buvo pristatoma kaip rytietiška pasaka, kurioje susipina sapnas ir realybė. Kokiomis muzikinėmis priemonėmis perteikiamas tas rytietiškos pasakos koloritas? Ar jos siužetas dar turi kokių nors sąsajų su gerai žinomų arabiškų pasakų rinkiniu?

Nemažai rūpesčio patyriau susipažinusi su operetės siužetu. Jis iš tiesų gali pasirodyti painus ir tapti tikru galvos skausmu režisieriui. Tad nenuostabu, kad šios operetės pastatymų iki šiol buvo vos keletas. Labai džiaugiuosi, kad šiam pastatymui vadovauja svečias režisierius Leonard Charl Prinsloo, kuriantis ir Vienos scenose. Tai neabejotinai talentinga asmenybė, turinti nepaprastai daug kūrybinės energijos. Šis menininkas turi tiek idėjų ir gyvybės, kad jų užtektų įveikti ne vieną painų siužetą!

Norint suprasti, kodėl pirmajai Strausso operetei prireikė patrauklaus siužeto ir tuo metu viliojančios rytietiškos temos, verta pažvelgti į Austrijos istoriją. Rytietiškas pasaulis su savo vaizdiniais, pasakomis ir skoniais šimtmečiais egzistavo visai greta – už Austrijos sienos, Osmanų imperijos pavidalu. Europos ir Rytų galybės ne tik kariavo, bet ir smalsavo viena apie kitą. Kitaip tariant, vyko abipusiai praturtinantys kultūriniai mainai.

Operetės siužeto pagrindas – ne šiaip rytietiška pasaka. Tai savotiški kultūriniai mainai, išradingai pateisinami sapno ir realybės painiava. Šmaikščiai sugretinamos dvi skirtingos kultūros – Habsburgų ir Osmanų. Juokaujama apie Europos ir Artimųjų Rytų tradicijų skirtumus. Veiksmas vyksta egzotiškoje aplinkoje – sultono dvare, į kurį kartu su Europoje „pirktomis“ reformomis atkeliauja ir Vali – drąsi, moderni moteris iš Vienos, įkūnijanti austrišką kultūrą ir europietišką identitetą.

XIX a. pabaigos Vienos visuomenei, žengiančiai pramoninio progreso, naujovių ir tam tikrų socialinių normų kaitos keliu, tokia maištinga herojė buvo tikras pasididžiavimas. Galiausiai, arabiškoje idilėje užviręs chaosas, pasirodo, tėra... paties sultono keistas sapnas.

Iš tiesų, siužetinė linija neturi nieko bendra su gerai žinomu arabiškų pasakų rinkiniu. O kiek „pasakiška“ yra pati operetės muzika? Man susidaro įspūdis, jog Straussui labiau rūpėjo ne perteikti rytietiškos muzikos koloritą, o atliepti Vienos publikos muzikinį skonį. Tai jokiu būdu nėra pataikavimas, greičiau – tam tikro muzikinio lūkesčio, kurį jau buvo suformavęs Offenbachas, išpildymas. Todėl „Tūkstantis ir viena naktis“ tikrai nėra egzotiškų harmoninių sąskambių rinkinys. Tiesa, viena chorinė scena išsiskiria savotišku arabiškos dermės aidu, tačiau visoje operetėje Straussas išlieka pirmiausia austras – labai atsakingai žiūrintis į savo populiarumą ir besilaikantis savo stiliaus. Jo muzikos misija – pakylėti žmogų iš kasdienybės sunkio, leisti jam šokti, skrieti. Galima sakyti, Straussas buvo savo laiko popmuzikos kūrėjas pačia pozityviausia šio žodžio prasme. Jo valsai, maršai, polkos – tai ne tik ištaigingos Vienos visuomenės reikalas. Strausso muzika skrieja per visą Austriją: nuo Tirolio kalnų kaimelių švenčių iki derliaus nuėmimo šventės vynuogynuose prie Dunojaus. Linguoti šokio ritmu – tai džiaugtis gyvenimu. „Tūkstantis ir viena naktis“ muzika – nuspėjama gerąja prasme, emocinga, nesenstanti, grakšti ir skatinanti mylėti gyvenimą.

Ar šiame pastatyme, kaip muzikos vadovė, siekiate atskleisti šiuolaikinį požiūrį ar labiau tradicinės vienietiškos operetės traktuotės? Kaip žinia, operetės žanrui būdingas ypač gerai apskaičiuotas balansas tarp pramoginių elementų, pasilinksminimo su šokiais ir net cirko elementais, ir dramatiškų, jaudinančių momentų. Ko reikia dirbant su solistais ir kitais atlikėjais, kad būtų išlaikyta minėta pusiausvyra?

Tai pirmasis pastatymas, kuriame man patikėta muzikos vadovės atsakomybė. Turiu atvirai pasakyti – nesiekiau diriguoti būtent šios operetės. Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre dirbu lygiai metus. Simboliniai momentai lydi mane nuo pat pradžių – atkeliavau į naujai atgimusį teatrą tuomet, kai prasidėjo Philipo Glasso operos „Kelionė“ statymas. Tai buvo mano pirmoji opera, diriguota šiame teatre. Vėliau sekė Antano Jasenkos baletas „Legenda“ – pirmoji patirtis su šokio spektakliu, su teatro šokėjais.

Na, o dabar – „Tūkstantis ir viena naktis“. Tai ne tik Strausso, bet ir mano pirmoji operetė apskritai. Iki šiol neteko šiam žanrui skirti tiek dėmesio – kalbu apie visumą: pasiruošimą, repeticijų procesą, pastatymą. Žinoma, esu dirigavusi operečių arijas, uvertiūras – tačiau tai tik maža dalelė krūvio, kurį galima visiškai pajusti tik dirbant teatre.

Labai taikliai klausime apibūdintas šis žanras – virtuoziškas ir kaprizingas. Ypač tai jaučia dainininkai, kurie išbando savo jėgas operetėje. Tai – puiki mokykla ištvermei ugdyti ir lavinti lankstumą ne tik vokalinio diapazono prasme. Melodinės linijos – tarsi linksmieji kalneliai balsui. Reikia išties daug darbo, teisingos technikos, kad balsas nepavargtų ir nenukentėtų atlikimo kokybė. O dar – reikia savyje atrasti ir aktoriaus, o dažnai net šokėjo gebėjimų.

Galbūt kas nors pastebės, kad operetė turi daug bendro su miuziklu. Tačiau skirtumas tas, kad operetės žanre klasikinis orkestras atlieka pamatinį vaidmenį – per jį išskamba esminė operetės stilistika.

Kas yra tradicinė vienietiškoji operetė, galime suprasti žiūrėdami senąsias Strausso operečių ekranizacijas. Tačiau kas gali pasakyti, kaip „šiuolaikiškai” turi skambėti Strausso muzika? Pirmiausia reikia įsisavinti austrų muzikavimo tradicijas. Neįmanoma sugroti Vienos valso (ne šiaip – valso) be tam tikrų žinių ir, svarbiausia, pajautos.

Teatro orkestras turi Strausso muzikos atlikimo patirties, manau, dar gyvuoja Maestro Stanislavo Domarko įdirbis. Tačiau visuose organizmuose visuomet vyksta kaita. Kiekvienas pastatymas – tai didelis darbas orkestrui, naujos medžiagos įsisavinimas kartais per labai trumpą laiką.

Todėl gavusi užduotį ruošti operetę – nedžiūgavau. Man, dar tik kaupiančiai, darbo patirtį teatre, tai didelis iššūkis. Esu dėkinga visiems, kurie man pataria, palaiko ir linki pasisekimo.

Ką manote, kokį operetės „Tūkstantis ir viena naktis“ siužeto aspektą ar muzikinį elementą po premjeros žiūrovai turėtų įsiminti kaip svarbiausią ar unikaliausią?

Man labai simpatiška siužeto žinia, kad tikra meilė yra aukščiau už visus kultūrinius skirtumus. Linkiu, kad publika išgyventų grožį – mėgautųsi Strausso muzikos neblėstančia gaiva, džiaugtųsi puikiais solistais, išraiškingu choru, fantastiškais šokėjais. Taip pat – įvertintų ne tik scenografo Carlos Santos Cabrera dekoracijas ir nuostabią dizainerės Agnės Kuzmickaitės kostiumų kūrybą, bet ir visos teatro komandos pastangas.

Labai kviečiu, kad atsirastų tūkstantis ir viena priežastis aplankyti ir vis grįžti į Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą – naują, jaukų, spindintį savo unikaliu interjero dizainu.

Kalbino Žaneta Skersytė

Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejus gegužės 16–17 d. kviečia tarptautinę Muziejų naktį paminėti taip, lyg istorijos knyga būtų rašoma iš naujo, nuo pirmo puslapio. Bijotuose Dionizo Poškos Baublių muziejuje ir Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejuje lankytojams pristatysime, kaip užgimė Lietuvos muziejininkystė ir kokie artefaktai šiandien primena Šilalės krašto praeitį. Juk Muziejų naktis – tik vieną kartą metuose! O renginiai ir muziejų lankymas – nemokamas.

Renata JANČIAUSKIENĖ 

Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus direktorė

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 36

Prieš ketverius metus susikūrusios Lietuvos sunkiųjų arklių veislės išsaugojimo asociacijos (LSAVIA) nariai šeš­­tadienį rinkosi į Tarvydų kaimo tu­rizmo sodybą Joman­tuose, kurioje vyko asociacijos susirinkimas. Jau 54 na­rius vienijanti organizacija keturiems metams išrinko nau­ją valdybą, jos prezidentu liko mūsų rajono ūkininkas Al­girdas Taroza. 

A. Taroza pasidžiaugė, jog per praėjusius metus į asociaciją įstojo dar 7 tikrų lietuviškų arklių auginimo entuziastai. Iš viso Lietuvos sunkiųjų veislės arklių veisimo programoje dalyvauja 79 veisėjai. Didėja ir programoje dalyvaujančių ūkinių arklių banda. Joje jau yra 518 kumelių ir 247 eržilai. Per praėjusius metus gimė 194 kumeliukai nuo 48 eržilų.

LSAVIA buria ir stambiųjų žemaitukų veislės arklių augintojus. Šių arklių veisimo programoje dalyvauja 7 nariai. Pastarųjų bandoje – 185 kumelės bei 101 eržilas.

Savaitgalį į Jomantus atvažiavo ne tik LSAVIA atstovai. Kompetentingos komisijos (Lietuvos ūkinių gyvūnų genetinių išteklių apsaugos koordinavimo centro vadovė Rūta Šveistienė, šio centro vyresnioji specialistė Alma Račkauskaitė bei Žemės ūkio duomenų centro, Gyvūnų apskaitos ir genetinio vertinimo skyriaus atstovas Edgaras Jeninas), pulko žiūrovų ir potencialių pirkėjų dėmesio tikėjosi 11 Lietuvos stambiųjų veislės eržilų.

Nors šios veislės arkliai pasižymi ramumu, tačiau išrikiuoti ramiai bent keletą minučių pastovėjo retas kuris: kanopomis kasė žemę, stojo piestu ar taikėsi užpakalinėmis kojomis greta stovinčiam eržilui ar neatidžiam žiūrovui įspirti. Pasak iš Prienų rajono atvykusio ūkininko Mindaugo Kėvalo, arklio elgesys labai priklauso nuo to, kiek su juo dirbo šeimininkas. 

„Aš ir mano ūkyje dirbantys žmonės veisimui numatytus eržilus pradeda dar visai jaunus auklėti. Paprastai tokiems suvaldyti didelės jėgos nereikia”, – sakė ūkininkas. 

Pernai M. Kėvala į Jomantus buvo atsivežęs bent 4 eržilus. Šiemet atvažiavo tik apsidairyti, su asociacijos nariais pabendrauti, pasidalyti patirtimi. Mat jo sunkiųjų arklių banda viena didžiausių Lietuvoje – dabar yra 92 galvos, o kai kumelės atsives, jų bus per 100.

Ūkininkas patenkintas, kad stambiųjų arklių auginimas yra gana pelningas verslas. O tuo pačiu ir malonus užsiėmimas.

„Mano žemės – derlingos, galėčiau užsiimti augalininkyste. Pastaraisiais metais, siekiant išsaugoti Lietuvos sunkiuosius, arklių augintojams mokamos nemenkos skatinamosios išmokos, tad arklininkystė apsimoka”, – pripažino ūkininkas, neatsitiktinai apsisprendęs auginti arklius. 

Kone visus arklius M. Kėvala parduoda į užsienį. Tik menką Lietuvoje išaugintų sunkiųjų arklių dalį perka Vokietijos, Suomijos, Pietų Europos šalių turtingi žmonės edukacinėms reikmėms ar pramogoms, o absoliuti dauguma išvežama į Italiją mėsai.

Net tris eržilus į Jomantus vertinimui atsivežė ūkininkas Tadas Laurinavičius iš Plungės rajono.

„Arklius auginu jau ne vieną dešimtmetį. Tikiuosi, jog visiems atsivežtiesiems bus suteikta licencija, kuri leis su mano augintiniais kergti veislines kumelaites. Galbūt su kuo nors sukirsime rankomis ir pasirašysime sutartį dėl pardavimo. Štai šalia maniškio eržilo licencijuoti atvežtas eržilas, kurio tėvas kilęs iš mano bandos”, – smagiai nusiteikęs kalbėjo T. Laurinavičius.

Vytautas Jurgutis, taip pat iš Plungės rajono, sakė belaikantis tik 11 Lietuvos sunkiųjų.

„Po žmonos mirties buvau visą bandą išpardavęs. Tačiau po kelerių metų, kai atlėgo netektis, vėl pradėjau auginti ark­lius. Arkliai įaugę į vyresnės kartos lietuvių kraują”, – neabejoja V. Jurgutis.

Andrius Austys – jaunesnės kartos ūkininkas iš Telšių rajono, atvežęs parodyti 4 metų retesnės tamsios spalvos, baltais karčiais ir juoda uodega bei tamsiomis kojomis eržiliuką.

„Maniškis kilęs iš Tarozų ūkio. Pažiūrėkit, dauguma yra sarti, o maniškis – bėras”, – didžiavosi A. Austys.

Tarozų arklių ūkius vienija Algirdo ir jo dukros bei sūnaus banda, kurioje yra per 120 ark­lių, visi jie – „šimtaprocentiniai“ Lietuvos sunkieji. Licencijavimui A. Taroza pristatė du duk­ros ūkio eržilus.

„Nuo vaikystės jaučiu šiems gyvuliams pagarbą, matyt, ir vaikams tai persidavė. Dar prieš keletą metų šis verslas bu­vo gana pelningas, o dabar belieka džiaugtis, jog dar nėra nuostolingas. Todėl dabar ark­lius laikau daugiau iš įpročio ir idėjos“, – sakė Algirdas.

Nors ir nedaug eržilų buvo pristatyti komisijai, visgi licencijavimo procedūra užtrunka. Dar iš vakaro eržilai išmaudo­mi, kad nesijaustų prakaito kvapo. Su komisija gyvuliai turi elgtis pagarbiai, nesiblaškyti, ramiai reaguoti į naują, nepažįstamą aplinką. „Paradui” sustatyti arkliai keliose vietose yra išmatuojami, vertinamas jų įmitimas, išsivystymas, kaulingumas, pėdos plotis, aukštis, laikysena. Paskutinė užduotis – pra­bėgimas, stebint, kaip gyvulys stato kojas, laikysena sustojus ir kiti veiksmai.

„Be abejo, komisija pagal įvairius parametrus nustatys geriausiai veislę atitinkantį eržilą. Kažkuris iš jų surinks mažiausiai balų. Tačiau jei pastarasis atitiks vertinimo kriterijus, licenciją gaus. O tai reiškia, jog eržilas nėra blogas, tik surinko mažiau balų”, – paaiškino E. Jeninas, prisipažinęs, jog ir pats sodyboje šiuo metu laiko per dešimt arklių.

„Tik maniškių dauguma seni, kai kurie ir ligų kamuojami ar iš prastai juos prižiūrėjusių šeimininkų paimti. Tiesiog turiu „senelių prieglaudą”, – šmaikštavo E. Jeninas.

UAB „Lietuvos žirgynas” padalinio „Nemuno žirgynas‘” ad­ministratorę Ramunę Jasienę A. Taroza įvardijo kaip pag­rin­dinę asociacijos varomąją jėgą, ypač veiklią ir atsakingą už LSAVIA veiklos rezultatų dokumentavimą. 

„Turėdama duomenis apie Lietuvos sunkiųjų arklių veisėjus, galiu drąsiai konstatuoti, jog dauguma jų yra vyresnio amžiaus žmonės. Jaunesni, jei jų širdys ir linksta prie žirgų, tai prie jojamųjų. Sunkiųjų laikyti nenorima dar ir dėl to, kad jie auginami daugiau mėsai. Net ir jaunam lietuviui sunkiai  sekasi suderinti arklį, vieną protingiausių, gražiausių gyvulių su skerdimu. Bet didėjant stambiųjų arklių bandai, kito kelio, kaip jį realizuoti mėsai, kol kas nėra. Itališkoms dešroms parduodami išbrokuoti eržilai, veisimui nebetinkamos kumelės. Džiaugiuosi, jog vis daugiau sunkiųjų arklių iškeliauja į Suomiją, Vokietiją edukacinėms reikmėms, kinkyti poilsiui ir pramogoms. Norėtųsi, kad arkliai nebebūtų parduodami mėsai”, – kol kas netiki greitu svajonės išsipildymu R. Jasienė, pati sodyboje laikanti jojamąjį žirgą.

Visgi šviesia šių arklių ateitimi ir pasauliniu pripažinimu LSAVIA tiki. 

„Praėjusių metų pradžioje asociacija pateikė prašymą įstoti į tarptautinę FECTU asociaciją. Tai Europos asociacija, kuri jungia žmones, dirbančius su traukos gyvūnais (arkliais, mulais, asilais ir jaučiais) žemės ūkio srityje, miškininkystėje, vyno ir sidro gamyboje, sodininkystėje ir edukacijoje. Artimiausiu metu tikimės asocia­cijos teigiamo sprendimo – pri­­ėmimo į ją”, – vylėsi R. Jasienė. 

Pasak specialistės, narystė FECTU leistų sunkiųjų arklių laikytojams dalyvauti tarptautinėse parodose, aukcionuose. 

Po kelias valandas trukusios apžiūros, komisija nusprendė visus eržilus licencijuoti bei įrašyti į Lietuvos sunkiųjų veislės kilmės knygą. Daugiausiai balų (90,5) gavo plungiškio V. Jurgučio eržilas „Gontas”, ant­roje vietoje liko Kelmės rajono veisėjos Jurgos Juciutės augintinis „Aišis”, įvertintas 86 balais (abiejų nugalėtojų tėvas tas pats), trečiosios vietos skirtos trims ark­liams, surinkusiems vienodai balų (po 82): A. Ausčio „Bavarui”, UAB „Lietuvos žirgynas” eržilui „Žalgiris” bei Artūro Ramono „Lazeriui”. Licencijuoti B. Marcinkevičiaus „Simbolis”, T. Laurinavičiaus „Ikaras”, šilališkių A. Šerpytienės „Ženšenis” ir „Gabonas” bei V. Petrošiaus „Pūkas”.

Aldona BIELICIENĖ

Deimantės GIRSKYTĖS nuotr.