Šilališkis Vaidas Gužauskas jau kuris laikas dviračiu skrodžia Londono gatves. Sakysite, natūralu – tokiame megapolyje milžiniški automobilių kamščiai, tad dviratis yra puiki išeitis. Tačiau ar dažnas, pasivažinėjęs didesnius atstumus, sugalvotų parminti į tėvynę? V. Gužauskas šią kadaise draugo pasiūlytą idėją pagaliau įgyvendino. Pakalbinome jį, po gimtąją Šilalę vaikštinėjantį vis dar su važiavimui dviračiu skirta avalyne.
„Sunku, bet aš galiu“
Šilalė – mažas miestas ir naujienos jame sklinda greitai. Vaidas tai suprato iškart, kai paprašėme pasidalinti kelionės įspūdžiais su mūsų laikraščio skaitytojais.
Didžiojoje Britanijoje gyvenantis draugas dar prieš 9-erius metus pasiūlė į Lietuvą kartu grįžti dviračiais. Tačiau tąkart minties buvo atsisakyta. Ir galiausiai šiemet ilgai laukta kelionė įvyko. Žinoma, ne be pasiruošimo.
„Didžiojoje Britanijoje gyvenu ir dirbu nuo 1999-ųjų, o po Londoną dviračiu važinėju maždaug nuo 2008 metų. Teko dalyvauti ir maratonuose, ir įvairiuose sporto renginiuose. Kartą draugas pasiūlė grįžti į Lietuvą dviračiais, bet tada mums sutrukdė jo šeimyninė situacija, todėl sumanymą atidėjome. Dabar, praėjus gal 9-eriems metams, nusprendžiau ilgiau nebelaukti – ėmiausi pasiruošimo. Visada žinojau, jog bus sunku, bet taip pat supratau, kad galiu. Turėjau gerą, lengvą dviratį iš anglies pluošto ir pradėjau jį ruošti kelionei. Besirengdamas pastebėjau, jog korpusas yra įtrūkęs, o prieš akis – apie 2400 kilometrų! Nesinorėjo nesklandumų kelionėje, todėl užsisakiau naują, tvirtą dviratį metaliniu rėmu“, – pasakojo V. Gužauskas.
Jo gamyba, anot pašnekovo, užtruko ilgai – teko laukti net keturias savaites, kol gamintojas įvykdė specialų Vaido užsakymą. Žinoma, neturėdamas dviračio, vyras visą mėnesį negalėjo treniruotis. O ir gavęs naują, nesiryžo iškart leistis į kelią, nes reikėjo suplanuoti kelionės maršrutą, atsakingai pasirūpinti atsarginėmis detalėmis, palapine, apranga ir begale kitų smulkmenų.
„Naująjį dviratį kelionei dvi savaites ruošiau pats. Gavau specialią navigaciją, įsigijau lempas, kurias reikėjo pritvirtinti prie dviračio. Taip pat apsirūpinau būtiniausiomis atsarginėmis detalėmis. Dar pagalvojau ir apie specialias TT vairo atramas rankoms pailsėti nuo vibracijos. Tada liko įprasti dalykai: atsarginė padangos kamera, alyva grandinei sutepti, miegmaišis bei kilimėlis“, – apie kelionės planavimą kalbėjo šilališkis.
Manote, vyras užsiima dviračių sportu nuo vaikystės? Taip nėra. V. Gužauskas pasakojo kur kas labiau mėgęs krepšinį. O ant dviračio sėsdavo tik trumpam - kur nors pavažiuoti su draugais. Tik atvykęs gyventi į lietuvių emigrantų pamėgtą šalį, prisijaukino šią transporto priemonę.
Per dieną – daugiau nei 300 kilometrų
Kelionę Vaidas pradėjo nuo Londono ir pirmą atkarpą mynė iki Doverio, kur laukė keltas. Jau tada paaiškėjo dažnai linksniuojama tiesa, jog nauji batai spaudžia koją. Buvo kelionėje ir daugiau nesklandumų, tačiau, pasak vyriškio, jam nė karto nekilo mintis sėsti į autobusą ar išsikviesti draugus su automobiliu.
„Galiu pasakyti, kad daug pamačiau, keliai Vakarų Europoje yra puikūs. Iš tiesų Vokietijoje, Olandijoje ir Belgijoje beveik neteko važiuoti automobilių keliais. Ten labai gerai išvystytas dviračių takų tinklas. Tik Lenkijoje ir mūsų Lietuvoje susidūriau su dviratininkams ne itin draugiškais vairuotojais, kurie lenkia gana agresyviai.
Per dieną nuvažiuodavau įvairius atstumus. Bet geriausias rezultatas - 330 kilometrų. Prasčiausiai sekėsi vienoje atkarpoje Vokietijoje, kur buvo akmenimis grįstas kelias, tad įveikiau vos apie 70. Toje pačioje šalyje nustebino ir orų prognozė. Pranešė, kad apie 14 valandą numatomas lietus, bet aš pagalvojau, jog čia kaip visada – gal lis, o gal ir ne. Ėmiau svarstyti, kad reikėtų susirasti nakvynės namus ar viešbutį. Tačiau jų beieškant, kone minučių tikslumu pradėjo pilti lietus, ir teko skubiai ieškotis, kur galėčiau bent pasistatyti palapinę. Kaip tyčia, važiavau tokia vietove, kur visi laukai užsėti, tad palapinei išsiskleisti vietos nebuvo. Sušlapau iki paskutinio siūlo“, – įspūdžiais dalijosi V. Gužauskas.
Nesklandumų neišvengė
Ar jums teko kada nors miegoti pasiklojus patalus ant stalo? Vaidas teigia šią atrakciją išbandęs Olandijoje. Galbūt dėl nuovargio ant pavėsinėje stovėjusio stalo paklotas kilimėlis ir miegmaišis neatrodė kieti ar nepatogūs, o miegas buvo puikus.
„Turbūt labiausiai patiko važiuoti per Lenkiją. Ten miesteliai labai panašūs į Lietuvos, pakeliui buvo į ką pasižiūrėti. Nuostabus kraštovaizdis. Ne vienoje vietoje stabtelėjau apsižvalgyti. Viename miestelių dėl pertvarkyto kelio į greitkelį nebegalėjau važiuoti pagal navigacijos maršrutą, nes turbūt nuo drėgmės visiškai užstrigo telefonas. Tąkart sušąlęs išmiegojau stotelėje ant suoliuko – nusprendžiau, kad rytą lengviau rasiu išeitį. Pakilęs myniau Gdansko link ir atsidūriau prie miško, kurio daugybė hektarų buvo išguldyti audros. Ketinau važiuoti toliau, bet neleido miškininkai. Vargais negalais išsiaiškinau, kaip aplenkti šią vietą. Taip be navigacijos važiavau nuo vieno miestelio prie kito, degalinėse vis žvilgteldamas į parduodamus žemėlapius. Paklaidžiojau nemažai.
Tczew miestelyje sutikau medicinos studentą. Įsikalbėjome ir sužinojau, kad jis taip pat mėgsta važinėti dviračiu. Vaikinas ne tik pasiūlė pas jį pernakvoti, bet ir turėdamas nemažai medicinos žinių, padėjo mano skaudančiam keliui. Sutvarstė koją sportinėmis elastinėmis juostomis, ir rytą tikrai mažiau gėlė“, – neįprastos kelionės nutikimus prisimena šilališkis.
Kitą dieną Vaidas teigia numynęs iki Malborko, kur stūkso didžiulė pilis, savo formomis primenanti Trakų pilį, tik daug didesnė. Galiausiai Elblag miestelyje grįžo į iš anksto numatytą tašką – iš čia kelionė į Alytų buvo paprastesnė.
„Vieną kartą Lenkijoje, Bartoszyce mieste, nakvojau viešbutyje, kur ir drabužius išsiskalbiau, ir pailsėjau. Akimirką šmėstelėjo mintis pasilikti dar ir antrai nakčiai, bet susiprotėjau, jog į kelionę ne gulinėti išsiruošiau“, – sakė Vaidas.
Tačiau net ir turint jau aiškią kryptį, nuotykiai nesibaigė. Prie pat Lenkijos - Lietuvos sienos sustojęs nufotografuoti ženklo atminčiai, keliautojas pastebėjo subliuškusią dviračio padangą. Žinoma, jis turėjo atsarginę kamerą, bet kol ją pakeitė, teko ilgokai paplušėti.
Nuo Londono iki Alytaus Vaidas numynė apie 2200 kilometrų. Ten jo laukė šeima – žmona ir du vaikai. Palyginus su tokiu atstumu, kelionė iki Šilalės atrodė vieni niekai. Tačiau nesklandumų ir čia neišvengė.
„Šakiuose sustojus prie dviračių parduotuvės įsigyti alyvos grandinei sutepti, vyrai įkalbėjo mane važiuoti Jurbarko link pro Slavikus. Anot jų, tiesiausias kelias esąs remontuojamas ir neva gali būti sunku važiuoti dėl automobilių spūsčių. Tačiau būtent pro Slavikus vedanti atkarpa ir buvo pati sunkiausia per visą mano kelionę. Ten kone 13 kilometrų teko minti labai prastu žvyrkeliu, ir šiam atstumui sugaišau net 2 valandas. Galiausiai už Pagramančio užgeso dviračio lempa. Gerai, kad turėjau kitą mažą lemputę ir atsarginę bateriją, tad pavyko saugiai pasiekti Šilalę“, – pasakojo Vaidas.
Šioje kelionėje šilališkis praleido beveik 10 dienų. Iš Londono išmynęs rugpjūčio 14-ąją, Alytuje buvo 24-ąją, o Šilalę pasiekė rugpjūčio 25-osios vakarą – nuo Alytaus važiavo 13 val. Paklaustas, kaip ketina grįžti atgal į Didžiąją Britaniją, V. Gužauskas sakė vyksiąs autobusu, kad nereikėtų palikti kelionės bendražygio – dviračio.
Morta MIKUTYTĖ
V. Gužausko asmeninio albumo nuotrauka
