Kai į valdžią atveda tik asmeniniai interesai, siekiant, kad jie būtų patenkinti, ir di­džiausi buvę priešai, vedami keršto arba troškimo gauti postą, gali pulti vienas kitam į glė­bį. Būtent taip ir nutiko Šilalėje. Skambūs priešrinkiminiai ir dar kone dvejus metus po jų aidėję „tvarkiečių” lozungai, kad tik jiems pagaliau pavyko įveikti 30 metų Šilalę val­džiusius konservatorius, li­ko rinkimų brošiūrose – šią savaitę paaiškėjo, kad val­džią verčia savi.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 73

Didelei daliai visuomenės turbūt atrodo, jog socialinio darbuotojo darbas – tai tik dokumentų pildymas, pirkinių atnešimas ar globotinio priežiūra namuose bei pan. Realybėje yra kitaip: bendraudamas su savo globojamuoju bei pažindamas jį ir jo aplinką, ieškodamas sprendimų konkrečioje situacijoje, socialinis darbuotojas padeda socialiai atskirtam žmogui kiek įmanoma palengvinti jo gyvenimą. Šios profesijos atstovui būtina sugebėti priimti žmogų tokį, koks jis yra – su savo nelaime ar problema, nesmerkiant, nemoralizuojant, susitelkiant į pagalbą. Kartu jis privalo kontroliuoti savo reakcijas, emocijas bei jausmus atsidūrus netikėtoje situacijoje.

Šiandien pristatome dvi socialinio darbo institucijos atstoves, kurioms ši sritis – ir darbas, ir gyvenimo būdas.

Pajūrio ir Tenenių seniūnijų socialinė darbuotoja Vida Zeveckienė jau nelaiko savęs naujoke šiame darbe.

„Vasario 1-ąją sueis keturiolika metų, kai diena dienon susiduriu su įvairiomis gyventojų socialinėmis problemomis. Mano, kaip socialinės darbuotojos, veikla – priimti prašymus bei paruošti visus būtinus dokumentus, kad žmogui būtų skirta konkreti parama. Do­ku­mentų yra daug, visi jie turi būti pagrįsti. Darbo pradžioje pasitaikydavo visko, tačiau dabar, kai turime prieigą prie „Sodros“, Nacionalinės mokėjimo agentūros duomenų, žmonės žino, jog gud­rauti neišdegs.

Šiuo metu prašymų socialinei pašalpai gauti Pajūrio seniūnijoje yra apie du šimtus, vaiko išmokai – 70, maisto produktams – 240, lankomajai priežiūrai – 15. Pastarieji yra vieniši, senukai, jiems pagalba teikiama namuose. Priimame prašymus ir dėl kuro kompensacijų. Surinkusi juos bei visus būtinus dokumentus, pateikiu Socialinės paramos

skyriui, kuris atlieka skaičiavimus ir sprendžia – priklauso tokia parama ar ne. Dažniausiai ji skiriama“, – glaustai savo darbą apibūdina Vida.

Moteris sako pažįstanti daugumą sa­vo miestelių gyventojų ir žinanti, kokia kieno yra situacija.

„Socialinis darbuotojas 

privalo padėti žmogui viskuo, 

kad jo gyvenimas 

nors kiek prašviesėtų"

„Paprastai žmonės kreipiasi patys: sa­ko, girdėjau, kad man priklausytų parama. Žiūrime dokumentus – ar bus kuo pagrįsti. Bet yra tokių, kurie gal nežino ar nedrįsta. Todėl sutikusi visada paraginu užeiti – kodėl gi nepadėjus žmogui pasinaudoti kokia leng­vata? Toks yra mano darbas. Kartais ateina reikalaudami – man priklauso. Aiškinuosi: išeina – neišeina. Tokiu atveju nebūna patenkinti, bet kad baigtųsi pykčiais, nėra pasitaikę. Kai nebeliko proftechni­nės mokyk­los bendrabučio, sumažėjo ir socialinės rizikos šeimų – bėra be­ne aštuonios. Vienišiems, mažas paja­mas gau­nantiems skiriamos socialinės pašalpos, kai kam – išimties tvarka. Kiek­vie­na situacija turi būti įvertinta, pagrįsta, viskas daroma kaip numatyta įstatymuose“, – pasakoja Vida.

Moteris prisipažįsta jaučianti pasiten­kinimą, kai žmogui gali padėti, ir nesvarbu, jog kai kada nesulaukia padėkos.

„Kaip vertina mano pastangas? Sa­kyčiau, pusė ant pusės. Būna, jog kartais tavimi lyg ir nepasitiki: išaiškinu, kad parama nepriklauso, nes pajamos „išneša“, bet vis tiek teiraujasi Socialinės paramos skyriuje. Arba vengia duoti nuskenuoti namų knygą, nors viską darau prie kliento akių. Iš kitos pusės toks atsargumas ir pagirtinas, aš tuos žmones suprantu bei pateisinu. Labiausiai imponuoja kuklūs žmonės: jaučiasi nejaukiai teiraudamiesi, pavyzdžiui, dėl kuro kompensacijos ar dėl maisto produktų. Tarsi gėdytųsi. Bet jokios gėdos čia nėra.

Pastebėjau, kad nemažai ir jaunų žmo­nių apie socialinę pagalbą žino nedaug. Štai atėjo jaunas vyras ir sako norintis kuriam laikui paguldyti mamą į slaugos ligoninę. Nuo ko pradėti? Nuo manęs – sakau. Tai yra – nuo pradinio dokumentų pa­teikimo. Žinoma, kartais iškyla neaiškumų, juk įstatymai dažnai keičiasi. Tuo­met skambinu į Socialinės paramos sky­rių, konsultuojuosi: o jei dėl mano nežinojimo pritrūks kokio dokumento ir žmogus paramos negaus“, – socialinio darbo plonybes atskleidžia Vi­da.

Ji pripažįsta šio darbo svarbą. 

„Kol nebuvo šitos instituci­jos, viską atlikdavo, kaip sakydavo žmonės, apylinkė. Se­­niūnijoms ši instituci­ja – di­delis palengvinimas: so­cia­­liniai darbuotojai yra tar­­pi­­ninkai tarp žmogaus, seniūnijos bei So­cia­linės paramos skyriaus. Be­je, labai vertinu Pajūrio seniūnės pagal­bą bei paramą savo darbe. Ji niekada ne­atsisako padėti: reikia automobilio – imk, važiuok, vežk, parvežk“, – nedetali­zuoja savo kasdienių darbų V. Ze­­vec­kie­nė.

„Socialiniai darbuotojai yra 

tarpininkai tarp pagalbos 

besikreipiančio žmogaus, 

seniūnijų ir Socialinės 

paramos skyriaus"

Moteris sako, jog kartais žmonės užeina tiesiog pasikalbėti apie sveikatą, pasiguosti. 

„Ir nors turi begalę darbo, tačiau kalbiesi, nes supranti, kad vienišam žmogui reikia dėmesio, atjautos, šilumos. Reikia turėti supratimo, pakantumo – dažnas, kol pasako, kokiu reikalu atėjęs, pradeda „nuo Adomo ir Ievos“. Bet man nesunku bend­rauti su žmonėmis, nes visada tarp jų buvau. Esu baigusi Šiaulių medici­nos mokyklą, dirbau daug kur: pagal paskyrimą Vilniuje, Tau­ragėje, paskui Šilalės polikliniko­je med. sesute, įgijusi licencijas – Pajūrio vaikų globos na­muo­se masažuotoja-kineziterapeute. Ne­­akivaizdžiai baigiau socialinio darbo ba­­kalauro studijas“, – pasakoja Vida.

Gimusi ir užaugusi Lomiuose (Tau­ra­gės r.), nors tėvai buvo kilę iš Šilalės, Vi­da po ilgų „viražų“ atsidūrė mūsų rajo­ne: ištekėjo už pajūriškio, įsikūrė Jo­man­­tuose. Čia gimė dvi dukros, kurios su šeimomis gyvena Olandijoje, abi ištekėjusios už šios šalies piliečių, augina po dukrelę. Vida sako nuolat su jais susitinkanti, išskyrus karantinus. Ir pati buvo ten ne kartą nuvažiavusi. Tiesa, viena, nes vyras jau penkeri metai miręs. Ir kalbos pramokusi, nes, anot jos, „anūkėlės kažką šneka, o aš nesuprantu“.

„Svarbu priimti kiekvieną žmogų, koks jis yra. Nebeperauklėsi suaugusio kiek besistengtum. Belieka tik jį atjausti ir padėti viskuo, kas tavo valioje, kad jo gyvenimas bent kiek prašviesėtų“, – įsitikinusi socialinė darbuotoja V. Ze­vec­kienė. 

* * *

Paprašyta pristatyti „Šilalės artojo“ skaitytojams savo – socialinės darbuotojos padėjėjos – darbą, upyniškė Lina Komskienė kukliai atsikalbinėjo: nereikia, aš nenusipelniusi, kad apie mane rašytų. Galiausiai sutiko, o viso pokalbio metu nuo jos veido nedingo šypsena. Ne veltui galima iš anksto pacituoti jos vėliau ištartus žodžius, jog seneliai, jos sulaukę, sako, kad jų saulė užtekėjo.

Lina Upynos seniūnijos so­cialinės darbuotojos padėjėja dirba jau dešimt metų. Tad visai netyčia šis rašinys tarsi ir skirtas kuk­liai, bet vis dėlto darbo sukakčiai.

„Prieš dešimt metų pasiūlė šį darbą ir, manau, jis man prilipo. Baigiau kursus, dabar teikiu konkrečią pagalbą žmonėms: ligotiems, neįgaliems, vienišiems. Tokių globojamųjų tu­riu dešimt, visi –

seneliai, yra ir peržengusių devintą dešimtį, neįgalių. Kasdien aplankau po ke­turis senelius, kiekvienam skirta po dvi valandas. At­lie­ku viską, ko  žmonės paprašo ir kas yra būtina: gaminu valgį, nuperku ir parvežu vaistų, tenka ir nuprausti, išmaudyti, kai reikia, vežu pas gydytoją ar į kirpyk­lą. Ir taip kasdien. Todėl jau iš vakaro susiplanuoju: vienam reikės maisto – kartais valgį gaminu pas save ir nuvežu gatavą, kartais – globotinio namuose, priklausomai nuo situa­cijos. Turiu apgalvoti, kokių produktų reikės bei pan. Pinigų duoda senelių artimieji, vaikai. Paprastai mėnesiui, todėl būtina apskaičiuoti: užteks – neužteks. Dėl visko susitariame. Būna nenumatytų atvejų: kažkas sugenda ar, tarkime, baigiasi dujos. Tada perku iš savo, paskui man grąžina. Skalbimas – irgi panašiai: jei namuose yra skalbyk­lė, „duodu“ jai darbo vietoje, jei ne – surinkusi skalbinius vežu į Socialinių paslaugų namus. Už juose teikiamas paslaugas seneliams tenka sumokėti. Tai nėra dideli pinigai – 6–10 eurų per mėnesį. Su­renku juos ir pristatau į centrą.

Kartais tenka pas kurį nors paplušėti ir daugiau nei dvi valandas, pas kitą – mažiau, priklausomai nuo situacijos. Bet seneliai supratingi, kai reikia vaistų, išleidžia anksčiau, nes Upynoje vaistinės nėra ir tenka važiuoti į Šilalę. Tad kuomet susiruošiu, mano užrašinėje išvardinta daugybė reikalų, nes atsiminti visko neįmanoma.

„Senelių nuoširdumas, 

šiluma – geriausias atlygis 

už nelengvą darbą. 

Jie tarsi mano šeimos nariai"

Važiuoju pas globojamuosius sa­vo mašina. Ne tik po Upyną, bet ir į Vy­to­galą, Žakaimę. Prasčiau, kai pabjū­ra keliai, kartais užklimpstu. Bet vis tiek reikia nusigauti. Darbas yra nelengvas ir psichologiškai, ir fiziškai, tačiau aš nesiskundžiu. Atperka senelių nuoširdumas, gerumas, jų šiluma. Jie tarsi mano šeimos nariai. Gal per daug prie jų prisirišu, taip turbūt nereikėtų, bet esu jautrus žmogus, išgyvenu dėl kiek­vienos sunkesnės situacijos. Seneliai la­bai vertina mano darbą, laukia atvažiuojant, sako, mūsų saulė pasirodė... Šypsosi, nori išsikalbėti – jiems tai svarbu. Jie nieku gyvu nėra visuomenės pamiršti žmonės – tiesiog taip susiklostė gyvenimas: vienų vaikai gyvena toli ir negali kasdien lakstyti, kaimynai irgi ne visada tai išgali, kiti likę vieniši. Todėl, mano nuomone, labai gerai, kad valstybė įkūrė socialinio darbo instituciją. Jeigu ne ji, globos namai būtų sausakimši, o dabar senas žmogus turi galimybę leisti savo dienas įprastoje, sau brangioje, artimoje aplinkoje.

„Sunkiausia susitaikyti 

su netektimi. Prarandi kažką 

brangaus, gero, artimo..."

Nuo jų rūpesčių, reikalų kartais ne­atitrūksti ir išeiginėmis dienomis: tai artimieji skambina ir teiraujasi, tai patys paprašo kitąkart atvažiuojant ką nors nupirkti. Bet sunkiausia susitaikyti su netektim. Ėjai, rūpinaisi, susigyvenai ir staiga sužinai, kad nebėra... O labiausiai sukrėtė, kai pati radau mirusią senutę... Arba Girdiškėje turėjau tokį labai gerą seneliuką. Jis jau miręs, bet kai važiuoju pro šalį, akys savaime į tą sodybą krypsta – tarsi tai būtų mano senelio namai...“ – jautriai savo darbo subtilybėmis dalijasi Lina.

Manoma, kad senas žmogus dažnai bū­na irzlus, jam sunku įtikti. Lina sako, jog viskas priklauso nuo to, ar randi taik­lų būdą atitirpinti jo širdį.

„Liestis prie senatvės, 

negalios, bejėgiškumo reikia 

labai jautriai. Socialinis 

darbuotojas privalo įkūnyti 

savyje jautrumą ir atjautą"

„Man jie visi geri. Svarbu nuoširdžiai jausti žmogų, jo būseną. Man nesunku – atvirkščiai, gera padėti žmogui, skirti jam dėmesio, šilumos, atjautos. Ir negali įsileisti jokių blogų jausmų – žinai, kad prisilieti prie senatvės ar negalios, prisilieti prie žmogaus bejėgiškumo: jam skauda, jis pavargęs, ligotas... Ta­čiau pri­valai priimti tokį, koks jis yra. Manau, šito nesuvokiantis žmogus tokio darbo dirbti negali“, – įsitikinusi Lina.

Ji sako suradusi pašaukimą ir kitoje srityje savęs neįsivaizduojanti. O at­si­palaiduoti jai padeda šeima. Vy­res­nėlė dukra jau studentė, mažesnioji – dešim­tokė. Vyras – tolimųjų reisų vairuotojas. Prieš dešimtmetį jiedu pasistatė namus Upy­noje. Lina džiaugiasi savo pačios su­sikurta aplinka, gėlėmis, augalais. Vi­sa tai jai padeda išlaikyti harmoni­ją: darbe, šeimoje, gyvenime.

Eugenija BUDRIENĖ

Žydrūnės JANKAUSKIENĖS nuotr.

Į Lietuvą įžengė ruduo, o su juo vis labiau įsismarkauja virusai. Tebesitęsiant vakci­nacijai nuo COVID-19, gydytojai pataria nepamiršti ir atsėlinančio gripo. Norintiems apsisaugoti nuo šios infekcijos yra gerų žinių – šalį jau pasiekė pirmoji ateinančiam sezonui skirtos gripo vakcinos siunta. Tačiau ką svarbu žinoti, planuojant pasiskiepyti nuo abiejų klastingų virusų?

Rūta AMBULTIENĖ

manodaktaras.lt

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 72

Statistika rodo, kad prostatos vėžys yra dažniausia vyrų onkologinė liga. Kasmet diagnozuojama virš 2000 naujų šio vėžio atvejų, kurie nusineša per 500 gyvybių. 

Kalbėdami apie prostatos ligas, medikai dažniausiai mi­ni genetiką, gyvenimo būdą, vyro amžių, taip pat akcentuo­jamas dėmesys savo sveikatai. Profilaktiškai lan­kytis uro­logo kabinete vyrai vis dar ne itin mėgs­ta. Ta­­čiau delsimas gali nulemti vėlyvą diagnostiką, su­dė­tin­ges­nį gy­dymą bei su tuo susijusias komplikacijas.

Apie prostatos vėžio riziką ir ar įmanoma at­pa­žinti pir­muosius ligos simptomus bei profilaktinių pa­tik­ri­nimų svar­bą pasakoja gydytojas urologas med. dr. Arnas Ba­ka­vičius.

Auksė KONTRIMIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 72

Roma Noreikienė ir jos sūnus Martynas ūkininkauja Laukuvos seniūnijos Dainiškės kaime. Romos ūkis – 15 melžiamų karvių ir kelios telyčaitės bandai atnaujinti. Martynas užsiima mėsinių galvijų auginimu. Šiuo metu ganyklose jų ganosi apie 30. Nors Noreikų ūkiai atskiri, tačiau jais rūpinasi drauge, tik darbus yra pasiskirstę: mamai tenka melžimas, sūnaus pareiga – paruošti pašarų, pašerti gyvulius.

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 72

Kasmetinio „Apple“ renginio metu kompanija tradiciškai pristatė savo naujienas – nau­ją „iPhone 13“ flagmanų seriją, „iPad“ ir „iPad mini“ planšetes bei kitus įrenginius. Juos netrukus jau galės įsigyti ir „Tele2“ klientai. Naujienas sekite operatoriaus in­ter­netinėje parduotuvėje www.tele2.lt.

Kuo ypatingi naujieji „iPhone 13“? 

Pristatyti keturi nauji „iPho­ne“ modeliai: 5,4 co­lių įstri­žai­nės „iPhone 13 mini“, 6,1 colių „iPhone 13“ ir „iPhone 13 Pro“ bei 6,7 colių „iPhone 13 Pro Max“. Telefonuose sukasi naujas galingas proceso­rius „A15“. Juose veikia „MagSafe“ belaidžio įkrovimo sistema. Be to, dar labiau išplėsta pa­pildomų aksesuarų pasiūla. 

Pagrindiniai išvaizdos elementai išliko pa­na­šūs, kaip ir „iPhone 12“ modelyje. „Apple“ iš­saugojo stačius kampus, siaurus ekrano rė­me­lius ir charakteringą kamerų sistemą. Ryš­kiau­sias dizaino pakeitimas – pastebimai sumažėjęs „notch‘as“ (juodas plotelis ekrano viršuje). 

„Pro“ modeliai turi 120Hz atsinaujinimo daž­nių ekraną, kuris dar greičiau reaguos į kiek­vie­ną paspaudimą ar palietimą, tad nar­šymo pa­tir­tis taps dar sklandesnė ir grei­tes­nė. Taip pat buvo atnaujintos bei patobulintos kameros. Ki­tas svarbus pakeitimas – plataus kampo jutiklis. Nuo šiol jis gali pamatyti ir aprėpti dar daugiau, o kokybiškoms nuotraukoms reikės dar mažiau šviesos. 

„Tele2“ klientai naujuosius „iPhone“ mode­lius galės užsisakyti nuo spalio 1 d., o oficiali pre­ky­ba prasidės spalio 8 d. Visos naujienos bei išankstinių „iPhone 13“ serijos išmaniųjų regist­racija bus paskelbta www.tele2.lt svetainėje. 

„iPad“ ir „iPad mini“ – išankstinė prekyba jau prasidėjo

Naujų, itin kokybiškų bei funkcionalių „iPad“ ir „iPad mini“ planšetinių kompiuterių išankstinė prekyba jau prasidėjo. Norintys pirmieji įsigyti naujas planšetes jau dabar gali registruotis ope­ratoriaus internetinėje parduotuvėje www.tele2.lt.

Oficiali planšetinių kompiuterių prekyba pra­si­dės rugsėjo 24 d., 8 val. ryto.

Naujuosius planšetinius kompiuterius galite įsi­gyti ne tik sumokėję visą sumą iš karto, bet ir mo­kėdami nurodytomis įmokomis su bet kuriuo „Tele2 Laisvo interneto“ planu bei 24 mėn. sutartimi. 

„iPad“ ir „iPad mini“ planšečių kainos prasi­deda nuo 399 eurų mokant visą sumą iš karto arba nuo 11,62 Eur/mėn., sumokėjus 120 Eur pradinę įmoką bei pa­si­rašius 24 mėn. „Tele2 Lais­vo interneto“ sutartį.

8,3 colių įstrižainės „iPad mi­ni“ modelį galima rinktis iš kos­minės pilkos ir žvaigždžių šviesos spalvų, o 10,2 colių „iPad“ – iš kos­minės pilkos bei sidabrinės spalvų. Planšetėse veikia naujausia „iPadOS 15“ operacinė sistema. 

Abu naujieji planšetiniai kompiuteriai yra puikus pasirinkimas darbui, mokslams, studijoms arba laisvalaikiui. Dėl ilgo baterijos veikimo laiko ir nedidelio svorio juos patogu pasiimti su savimi, kur tik beeitumėte. 

„Apple“ programinės įrangos atnaujinimai

Kita visiems „Apple“ vartotojams aktuali nau­jiena – naujos operacinės sistemos „iOS 15“ ir „macOS Monterey“. Pirmą kartą apie jas pra­neš­ta dar vasaros pradžioje, „WWDC“ renginyje. Pas­ta­ruosius kelis mėnesius jos buvo intensyviai tes­tuojamos, siekiant jas kuo geriau paruošti star­tui. 

Telefonams skirta „iOS 15“ siūlo atnaujintą pra­­ne­šimų dizainą, „Focus“ susikaupimo re­ži­mus, atnaujintas „Safari“, „Maps“, „Weather“ ir „No­tes“

programėles, naują privatumo nu­sta­ty­mų pa­ke­tą bei daugybę kitų funkcijų. 

Tuo tarpu „Mac“ kompiuteriams skirta „macOS Monterey“ dar geriau išnaudoja „M1“ pro­ce­sorių suteikiamas galimybes, bei pasiūlo naujų praktiškų funkcijų, tokių kaip „Quick Notes“ grei­tieji užrašai bei „Universal Control“ universa­lus įrenginių valdymas.

Daugiau informacijos apie naujus įren­gi­nius rasite www.tele2.lt, „Tele2“ salonuose ar­ba pa­skambinę telefonu 117.

Jovita JARUTIENĖ

(Užs. Nr. 151)

Ne taip seniai per šalį nurūko 30-asis ralis „Aplink Lietuvą“. Tarp 55 ekipažų be­veik 1200 kilometrų trasą ryžosi įveikti ir keturi grynai moteriški ekipažai. Tarp jų – ne vie­name ralyje jau dalyvavusi ir mūsų kraštietė Augustė Rupšytė.

Šie­met istorinis ralis buvo užsukęs ir į Šilalę – lenktynininkai išbandė mūsų rajono kelius. Jais skriejo ir Kvė­darnoje augusios Augustės bei jos šturmanės Rūtos Sa­ladžienės automobilis.

Šiųmetis ralis „Aplink Lie­tu­vą“ kvėdarniškei buvo jau ket­virtas. Augustė sako, jog žinia, kad lenktynininkai užsuks į gim­tinę, sukėlė pliūpsnį gerų emocijų. Dar daugiau jaudulio atsirado, sužinojus, jog vienas greičio ruožų laukia tame pačiame Balsių aerodrome, kuris ir įkvėpė šiam sportui. 

„Ralis „Aplink Lietuvą“ man yra ne tik tris dienas trunkantis maratonas, bet ir malonius prisiminimus keliantis laikotarpis. Vienas tokių momentų yra mūsų komandos susikūrimas prieš ket­verius metus. Vis dar nėra dažnas reiškinys automobilių sporte, kad ekipažą sudarytų tik moterys. Smagu, jog pavyko sukurti būtent tokį. Šturmanės pa­reigoms pakviečiau autolenktynininkę Rūtą, su kuria dažnai konkuruodavome kartingo ar slalomo varžybose. Nelabai tikėjau, kad ji sutiks, bet Rūta pritarė moteriško ekipažo kūrimui be jokių papildomų klausimų ar įkalbinėjimų. Taip iš konkurenčių tapome puikia komanda, jau ket­verius metus važiuojančia tuo pačiu mano „Golfu“. Juo­kaujame, jog esame neišskiriama trijulė – Augustė, Rūta ir „golfytis“. Tikimės Lietuvą „apraliuoti“ dar ne kartą“, – pasakoja Augustė.

Pristatydama savo komandą, ji pabrėžia, jog pilotui geras šturmanas yra tikras atradimas. Ypač svarbu – charakterių suderinamumas. 

„Šturmanas reikalingas ne tik tam, kad pasakotų trasos schemą – jis yra ir savotiškas psichologas vairuotojui. Rūta – labai šiltas ir draugiškas žmogus. Palyginti su manimi, ji yra kiek ramesnio būdo. Tai padeda man neperdegti, o jos gebėjimas greitai prisitaikyti prie skirtingų situacijų bei itin atsakingas požiūris į savo parei­gas mums padeda pasiekti ge­rų rezultatų. Rūtos atsakingumą iliustruoja ir toks pavyz­dys – ne kartą, prabudusi vi­du­ry nakties, esu radusi ją ana­lizuojančią trasas“, – giria savo šturmanę pilotė.

Augustė sako, jog kasmet iš naujo renkasi, kuriose varžybose dalyvaus, kurių atsisakys. Pasirinkimą lemia ne tik galimybės, bet ir techniniai reikalavimai. Taip nutiko ir su šiųmečiu raliu, kuriame moterų ekipažas iki šiol dalyvaudavo. 

„Šiemet mini ralio varžybose nedalyvauju, nes labai pasikeitė varžybų formatas, liko vien žvyriniai greičio ruožai. Kadangi aš varžybose dalyvauju su standartiniu automobiliu, kuris ma­ne veža ir į darbą, tai man kiek gaila savo mašinos. Tačiau galbūt kitais metais jame ryšimės parungtyniauti jau su kita technika“, – atskleidžia Augustė.

Kvėdarniškė šiemet dar dalyvauja ir Lietuvos automobilių slalomo čempionate, „Street ra­ce“ bei „Weekend grand race“ var­žybose. Autolenktynininkės nuo­mone, aplinkiniai sako, kad jos ekipažui sekasi neblogai, tačiau ji pati sau esanti reiklesnė ir griežtesnė. O dažniau džiugina ne apdovanojimai, bet rezultatai.

Šilalės kraštas – visada širdyje

Augustė neslepia, kad ne tik širdimi, bet ir oficialiai iki šiol tebėra Šilalės rajono gyventoja. 

„Gimiau ir užaugau Kvėdar­noje, vėliau išvykau mokytis į sostinę, kur ir gyvenu. Tačiau būtent Kvėdarną iki šiol vadinu tikraisiais savo namais, į kuriuos stengiuosi grįžti bent kas porą savaičių. Tik čia galiu pailsėti nuo sostinės šurmulio, nors, žinoma, gaila, jog draugų Kvėdarnoje nebedaug li­kę“, – pasakoja aviacijos mokslus baigusi mergina.

Augustė kvėdarniškių Rup­šių šeimoje yra jauniausia iš trijų vaikų. Be jos, automobilių sporto varžybose daugiau niekas nedalyvauja, nors šio sporto mėgėjais gali vadintis visi. O Augustę automobilių sportu užkrėtė brolis, kuris šiuo metu verčiasi lenktynių organizavimu. 

„Daugiau nei prieš dešimt metų jis pakvietė mane pažiūrėti ralio varžybų į Zarasus. Tuomet ne tik nenorėjau važiuoti, bet ir neturėjau supratimo, kas tas ralis – maniau, jog bus kažkas panašaus į per televiziją rodomą „Formulę 1“. Bet po „300 Lakes Rally“ 2010-aisiais viskas pasikeitė: pradėjau domėtis automobiliais, autosporto discip­linomis. Dar po kelių me­tų prasidėjo ir mano, kaip vairuotojos šiame spor­te, karjera. Tada daly­vau­ti automobilių slalomo varžybose, surengtose Bal­sių aerodrome, įkalbėjo drau­gai. La­bai bijojau, spyriojausi, net nežinojau, kaip elgtis prie vairo. O po varžybų užplūdo toks adrenalinas, net drebėjau iš jaudulio, kaip „noriu dar!” Dabar šią istoriją prisimenu su šypsena, bet tada išgyvenimų nestigo. Tuo labiau, jog trasoje pasirodžiau, įsitaisiusi už mamos automobilio vairo, o ji apie tai nieko net nežinojo. O sužinojo iš... publikacijos „Šilalės artojo“ laikraštyje. Dėl tokio mano elgesio ji nebuvo labai laiminga. Kita vertus, šis mano žingsnis buvo lemiamas: pajutau „priklausomybę“, nuo kurios, deja, jokių vaistų nė­ra“, – juokiasi Augustė.

Stereotipinis mąstymas – ne jai

Ir nors Augustė džiaugiasi, kad jud­viem su Rūta vis geriau sekasi laužyti stereotipus neva automobilių sportas yra vyriškas užsiėmimas, o visuomenės požiūris į moterų domėjimąsi autosportu per tuos kelerius metus gerokai pasikeitė, vis tik pripažįsta, jog tenka išgirsti įvairių vertinimų.

„Laikui bėgant, daug kas keičia­si ir jau skinasi kelią posakis, kad automobilių sporte lyties nėra. Toks požiūris patinka ne visiems ir, deja, vis dar sulaukia­me replikų iš vyriškos pusės. Todėl ir šiemet, atsiimdama apdova­no­jimus Vilniuje, Daukanto aikštėje, tokiems replikuotojams sakiau, kad mū­sų ekipažo sėk­mę nulėmė tai, jog „aš pagaliau radau, kur yra ga­­zas“, – kvatoja lenktyni­ninkė.

Pasak jos, laimei, tokių kon­kurentų traso­je nėra labai daug, vis dažniau moterys išgirsta iš vyrų komplimentų, kad teko gerokai pavargti, vejantis jų valdomus automobilius ir t. t. Ste­reotipiniu mąstymu Au­gustė įvardija ir teiginius apie automobilių sporto pavojingu­mą. Su tokia nuomone mergina susidūrė ir savo šeimoje, kuri iš pradžių tikrai ne itin žavėjosi jos pomėgiu. 

„Teko įrodyti, kad mano pasirinkimas yra orientuotas į tikslų vairavimą, o ne į greitį ar pavojus. Ko gero, tik tėtis be jokių išankstinių nuostatų žavėjosi mano aistra automobiliams. Dabar mano artimieji tokių stereotipų nebeturi, nebe­liko ir baimės su manimi pasivažinėti. Netgi priešingai: kai tenka rinktis, kam iš šeimos sėsti prie vairo, laimiu aš“, – primindama, kad kelias nėra ta vieta, kur automobilių sporto entuziastai de­monstruoja savo sugebėjimus, sako Au­gustė. 

Ji tikina, jog trasoje įgyti vairavimo įgūdžiai jai ne kartą padėjo išvengti avarijos.

Mergina sako puikiai suvokianti, kad ne vienam jaunam vairuotojui knieti paspausti greičio pedalą ir net išbandyti jėgas trasoje. Tad jai apmaudu, jog Šilalėje tokių galimybių nėra.

„Gaila, kad automobilių sportas rajone pamirštas. Nors yra šilališkių, dalyvaujančių įvairiose automobilių sporto var­žybose, Šilalėje tokių renginių nevyksta. Tad kartais net pa­galvoju, jog gal reikėtų ką nors paraginti juos organizuoti“, – svarsto lenktynininkė.

Augustė savo kraštiečiams jau­čiasi dėkinga už tai, kad Ši­la­lės rajonas išlaiko savitumą.

„Šilališkėms merginoms, moterims linkiu atsikratyti baimių, nebijoti siekti savo tikslų, o ne klausytis stereotipinių kalbų ar gyventi pagal „nerašytą vadovėlį“. Nereikia laukti stebuk­lo – dabartinis gyvenimas ir yra stebuklas, o jeigu jame kažkas nepatinka, reikia nebijoti keisti“, – įsitikinusi autolenktynininkė A. Rup­šytė.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Nuotr. iš pašnekovės albumo

Dėl ru­de­niško oro vis mažiau ren­ginių bei koncertų organizuojama po atvi­ru dangumi. Ir vis dėlto sezonus jau pradėjo teatrai, apie naujas pa­rodas vis garsiau skelbia įvairūs mu­ziejai, daugiau girdėti ir apie ge­rą, kokybišką kiną. 

Praėjusią savaitę Vilniuje prasidėjo tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“. Tai – didžiausias ir ilgiausiai gyvuojantis (nuo 2004 m.) teatro festivalis Lietuvoje, kurio metu žiūrovai gali stebėti ne tik lietuvių, bet ir Europos bei viso pasaulio kūrėjų darbus. Šiųmetinis festivalio šūkis „Nepapasakotos istorijos išnyksta“ nurodo ir jo temą, susijusią su pandemija, karantinu, per jį sustiprėjusį visuomenės susipriešinimą, susvetimėjimą: „Gyvenome pauzėje be pauzės, tyloje be tylos, bend­ravime be bendravimo, kūrėme virtualų teat­rą be teatro. Ėmė kauptis užspaustos emocijos, neišsakytos mintys. O, pasak Fernando Pessoa, istorijos, kurių niekam nepapasakojame, tiesiog išnyksta“, – teigė festivalio meno vadovė Kris­tina Savickienė. 

„Sirenos“ vyks iki spalio 6 d., daugiau informacijos – www.sirenos.lt.

Pagreitį įgavo pirmasis Lietuvoje audio festivalis „Banguoja“, kurio inicia­toriai – „Nepatogaus kino“ rengėjai. Da­lyvauti festivalyje gali visi – tereikia užsukti į www.banguoja.lt – čia iki pat spalio 31 d. nemokamai bus galima klausytis Lietuvos bei viso pasaulio kū­rėjų 17 radijo dokumentikos, tink­la­laidžių bei trumpųjų audio kūrinių. Fes­tivalio kūriniai – ir jaunų, ir jau tarptautinį pripažinimą pelniusių menininkų. 

Kaunas praėjusią savaitę iškilmingai pradėjo visoje Lietuvoje vykstantį didžiulį susitikimų ir edukacinių veik­lų maratoną. Europos paveldo dienos rengiamos net 50-yje šalių ir kasmet suburia per 30 milijonų dalyvių. Šiemet Europos paveldo dienų tema – „Įtraukiantis paveldas“, tad įvairių renginių metu bus galima atrasti arba dar sykį aplankyti gerai žinomas, bet visuomenei dažnai uždaras erdves. Kultūros paveldo departamentas, savivaldybės, kultūros įstaigos, muziejai ir nevyriau­sybinės organizacijos šiemet Lie­tu­vo­je kviečia į daugiau kaip 300 renginių. Ke­liolika iš jų – ir Tauragės regione. Ši­lališkiai praėjusį šeštadienį buvo kviečiami ant Padievaičio piliakalnio, kitą savaitę dar gali aplankyti ir susipažinti su Jurbarko Veliuonos Švč. Mer­ge­lės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia (pažintinis renginys „Veliuonos Švč. Mer­gelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia – 600 metų įtraukiančio paveldo“), užsukti į edukacijos dirbtuves Pa­ne­mu­nės pilyje, Tauragės rajone aplankyti Lan­ki­ninkų, Lomių, Trepų dvaro sodybas, Dir­gin­čių palivarko sodybų komp­leksą ir kt. Išsami renginių informacija internetiniu adresu kpd.lt/epd2021/programa.

Skaudi netektis lietuviškame fotografijos meno pasaulyje – praėjusią savaitę mirė Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas fotomenininkas Ro­mualdas Rakauskas. Jis, kaip ir fotomenininkas Antanas Sutkus, neretai buvo vadinamas Lietuvos fotografijos ikona. Menininkas nuo 1962-ųjų dalyvavo įvairiose parodose Lietuvoje ir užsienyje, surengė daugiau kaip 70 individualių parodų. R. Rakauskas iš viso pelnė daugiau kaip 85 Lietuvos bei užsienio apdovanojimus: Lietuvos nacionalinę premiją, Gedimino ordino Riterio kryžių, Lietuvos Respublikos Vyriausybės meno premiją ir kt. Visame pasaulyje vertinamo fotomenininko darbai eksponuojami Vilniaus, Paryžiaus, Niu­jor­ko ir kt. muziejuose. 

Kotryna PETRAITYTĖ

Pirmadienį Šilalėje lankėsi kone visi Seimo Kaimo reikalų komiteto nariai, kartu atvyko žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas ir būrys Seimo bei ministerijos tarnautojų, įvairiausių žemdirbius konsultuojančių ir aptarnaujančių tarnybų bei organizacijų va­dovų. Tikslas – pasižvalgyti Žemaitijos pieno ūkiuose, pasikalbėti su ūkininkais, pa­ieškoti sprendimų, kurie padėtų jiems išlikti ir paskatintų plėstis. Naujausi duomenys ro­do, jog stipriai mažėja žaliavinio pieno gamyba, nes kiekvieną mėnesį į mėsos kombinatus šalies ūkininkai išveža apie 2 tūkst. karvių. Tokia pat tendencija vyrauja ir Šilalės rajone: per penkerius metus rajone panaikinta beveik 500 pieno ūkių, karvių skaičius sumažėjo kone tūkstančiu. 

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 71