Nors šiuos metus Seimas paskelbė Piliakalnių me­tais, ne visi jie yra lankomi, žinomi ir tvarkomi. Skaitytojams pranešus, jog prie kai kurių nėra jokių ženklų ar nuorodų, „Šilalės artojo“ korespondentai vieškeliais ir žvejų takais išvyko į žvalgybą. Ieškojome Veringos pi­liakalnio. Rasti pavyko tik su vietinių gyventojų pagalba.

Į „Šilalės artoją“ paskambinusi skaitytoja neslėpė pa­sipiktinimo. Moteris teigė nutarusi aplankyti du netoli vienas kito esančius Veringos ir Kuplės piliakalnius. Tačiau rasti juos buvo ne taip jau paprasta.

„Klausėme netoliese gyvenančių žmonių, kur yra koks nors privažiavimas prie šitų piliakalnių, nes patys kelio niekaip nepajėgėme rasti. Nuorodų ar ženklų - visiškai jokių. Vietiniai gyventojai prasitarė, jog mes ne pirmi šito teiraujamės. Bet jei jau paskelbė 2017-uosius Piliakalnių metais, ar tai nebūtų puiki proga sutvarkyti privažiavimus prie jų ir pastatyti ženk­lus?“ – klausė moteris.

Išgirdę tokius žodžius, nustebome: Šilalės rajono meras nuolat reklamuojasi, kad savaitgalius leidžia, su šeima lankydamas piliakalnius. Smalsu pasidarė, ar pavyks jam šiuos du – Veringos ir Kup­lės – piliakalnius rasti. Išsiruošėme į žygį ir mes: vieną iš minimų – Veringos – radome patys, galėtume ir merui kelią prie jo parodyti. O jis - netrumpas ir gana klaidus.

Už Pajūrio pasukome Did­kiemio link, važiavome žvyrkeliu, kol sutikome pievoje besidarbuojantį ūkininką. Pasiteiravę ir gavę nuorodas, riedėjome toliau. Galiausiai pasukę Kamščių link, vėl pakalbinome vietinius gyventojus – ar tik nebūsime paklydę. Šie paaiškino, jog šita kryptimi piliakalnių nepasieksime, nes kelias neišvažiuojamas. Teko grįžti atgal. Pasirodo, reikėjo pasukti pievos keliuku dar prieš mažytį upelį. Tačiau tą vos matomą pievų keliuką rasti pavyko tik pasiklausus dar kelių ūkininkų.

Šiuo keliuku privažiavome javų lauką... Tapo aišku, jog toliau į nežinia kur teks eiti pėsčiomis. Nepagalvokite, paėjėti nesibaiminome. Tik vis svarstėme – kuria gi kryptimi? Nuojauta pakuždėjo sukti kairėn. Taigi traukėme pamiške, javų lauke esančiomis vėžėmis, per pievą. Galiausiai bebaigiančioje užželti miško proskynoje pastebėjome betoninį ženklą, žymintį piliakalnio buvimo vietą. Pro jį vedė žvejų išmintas takelis ant Veringos piliakalnio, nuo kurio, nupjovus žolę ir iškirtus šabakštynus, atsivertų nuostabus vaizdas į upę.

Šilalės savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus kultūros paveldo apsaugos vyriausioji specia­listė Jurgita Viršilienė paaiškino, jog piliakalniai bei jų tvarkymas neretai tampa biurokratinių procedūrų įkaitais.

„Iš 33-ijų rajone esan­čių piliakalnių 28-ių žemės plotai yra registruoti Miškų kadast­re, todėl savivaldybė negali vadovautis Nekilnojamojo kultūros paveldo įstatymu dėl priežiūros darbų, nes pagal šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą yra taikomos Miškų įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatos.

Dėl minėtų kultūros paveldo objektų priežiūros nuolat kyla problemų (teritorijas prižiūrintiems valdytojams gresia baudos). Savivaldybė nuo 2014 m. ne kartą kreipėsi į Kultūros ministeriją, Kultūros paveldo departamentą prie Kultūros ministerijos, Aplinkos ministeriją, Lietuvos Respublikos Vyriausybę dėl šių teisės aktų nekoreliavimo ir teisinio reglamentavimo, archeologinio paveldo prie­žiūros klausimų prob­le­mų sprendi­mo, tačiau per pastaruosius keletą metų šis klausimas aukščiausiu valstybės lyg­meniu išspręstas nebuvo.

Šilalės rajono savivaldybė, vertindama archeologinio paveldo apsaugos ir pažinimo svarbą, ieško alternatyvių būdų, kaip atlikti bent minimalius priežiūros, tvarkybos darbus, kad medžiais ir krūmais apaugęs archeologijos paveldas būtų apsaugotas nuo galimų erozijos židinių. Savivaldybė organizuoja archeologinio paveldo žemės įteisinimą, dokumentus įregistruodama Nekilnojamojo turto registre VĮ Registrų centre kaip konservacinės paskirties žemės sklypus. Bendradarbiaujant su miškų urėdijomis, būtų galima įgyvendinti kraštovaizdžio formavimo projektus“, – dėstė J. Viršilie­nė.

Kultūros paveldo apsaugos vyr. specialistės teigimu, valdininkai pagalbon telkiasi girininkijas, kariškius, moksleivius, kitus aktyvius bei pilietiškus asmenis ir bendromis jėgomis stengiasi, jog arti kelių esantys lankytini piliakalniai būtų bent kiek labiau prieinami. Per pastaruosius trejus metus tvarkymo darbai atlikti aštuoniuose piliakalniuose, o dviejuose įrengti laiptai. Kaip aiškino J. Viršilienė, šiemet planuojama tvarkyti du piliakalnius (įrengti laiptus, atlikti paveldosauginius tvarkybos darbus), taip pat parengti techninį Padievaičio piliakalnio tvarkymo projektą.

Panašu, kad kai kuriuos piliakal­nius lan­kantys žmonės ir toliau turės kliautis vietinių gyventojų nuo­rodomis bei ūkininkų gerano­riš­ku­mu, nes bandant pasiekti ob­jek­tą, teks klam­poti per jų pievas ar javų laukus.

Veringos piliakal­nis (kai kur žemė­lapiuose žymimas Vilkų Lauko II pavadinimu) yra dvie­jų upių – Bario ir Jūros – santakoje. Būsimiems lankytojams aiškumo dėlei derėtų pasakyti, jog Kuplės ir Veringos piliakalniai vienas nuo kito nutolę vos per puskilometrį, tad vietinių gyventojų klausiant nuorodų, kartais sunku susigaudyti, apie kurį kalbama. Negana to, abu vadinami keliais vardais: Veringa - Spraudaičių, Vilkų Lauko II,

Kuplė (kai kur rašoma Kūplė) – Vilkų Lauko I piliakalniu.

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Kuturių kaime įrengtas naujas pažintinis takas. Einant juo, galima sužinoti apie karinius įtvirtinimus.

Molotovo gynybinė linija ėjo ne tik per Lietuvos teritoriją, bet ir per Lenkiją, Ukrainą, Baltarusiją. Linija buvo prastai suprojektuota ir statyta paskubomis. Lietuvos teritorijoje pastatyti beveik 300 linijos elementų (visoje linijoje - apie 2000). Juose buvo tik atlikti betonavimo darbai, o iki galo įtvirtinimai taip ir nebuvo įrengti. Prasidėjus staigiam puolimui, Vermachto pajėgoms užteko vos kelių dienų linijai pralaužti.

Dabartinėje Pagramančio regioninio parko teritorijoje (Šiaulių ĮR) buvo išdėstyta apie 5 atramos punktus, objektų skaičius siekia per 20, taip pat yra 8 iškastos duobės bunkerių statyboms, kai kuriose iš jų spėta išpilti ir pamatus (duobių gali būti ir daugiau). 

Kviečiame istorijos entuziastus aplankyti naująjį pažintinį taką, kuriame yra 4 bunkeriai ir duobė. Tako ilgis – 3 km. Keliaudami pasigrožėsime Jūros beiAkmenos upių suformuotu kraštovaizdžiu, aplankysime Kuturių kaimo senąsias kapinaites, atsigaivinsime šaltinio vandeniu.

Pagramančio regioninio parko direkcija dėkoja visiems lankytojams, kurie parėmė parką pirkdami bilietą. Lėšos, surinktos už lankytojų bilietus, buvo naudojamos ne tik parko apsaugai, priežiūrai, edukacinei veiklai, bet ir naujam takui įrengti.

Lina MISIULYTĖ

Pagramančio regioninio parko kultūrologė

AUTORĖS ir Tomo KALAŠINSKO nuotr. 

Ar įmanoma, automobiliu partrenkus šaligatviu dviračiu važiuojantį vaiką, sausam išlipti iš balos? Pasirodo, taip. Būtent tokia sėkmė nusišypsojo birželio 14-ąją eismo įvykį pagrindinėje Šilalės gatvėje sukėlusiai savivaldybės tarybos narei Genovaitei Damulienei. Nors „darbietė“ pažeidė net du kelių eismo taisyklių punktus, dabar ji visiems aiškina, jog dėl avarijos esą kaltas į jos automobilį atsimušęs dviratininkas.

Direktorius supranta geriau už gydytoją? 

Apie tai, kad automobiliu „Kia Optima“ išvažiuodama į Jono Basanavičiaus gatvę birželio 14-ąją G. Damulienė nepraleido dviračiu važiavusio paauglio ir jį nutrenkė, visuomenė nesužinojo. Šilalės policijos komisariato suvestinėse apie šį įvykį nebuvo net užuominos, nors rinkėjai turi teisę žinoti, kokias nelaimes sukelia jų įgaliojimus turintys vieši asmenys.

Į įvykio vietą buvo iškviesti policijos pareigūnai ir Greitosios medicinos pagalbos stoties medikai. Vaikas skundėsi peties ir rankos skausmais, todėl buvo nuvežtas į ligoninės Priėmimo-skubios pagalbos skyrių. Nors nukentėjęs dviratininkas yra nepilnametis, pareigūnai jo tėvams apie įvykį nepranešė.

„Sūnus pats mums paskambino iš ligoninės ir paprašė atvažiuoti. Žinoma, kad išsigandome. Nuvykę nesusigaudėme, kas darosi. Budėjęs chirurgas sėdėjo pasirėmęs prie stalo, o sūnaus ranką apžiūrinėjo ir aiškino, kad ji nelūžusi, ligoninės direktorius Antanas Damulis. Stebėjomės, jog jis žino geriau už gydytoją. Buvo labai nemalonu, bet nesame tokie akiplėšos, kad šoktume į akis. Be to, tada dar nė nežinojome, kas atsitiko ir kas dėl įvykio kaltas“, - „Šilalės artojui“ sakė nukentėjusio vaiko tėvai.

Kitą dieną nusivežę sūnų pas Klaipėdos medikus, šilališkiai išgirdo, jog nežymūs sumušimai gali išsivystyti į rimtą traumą – tik po kurio laiko paaiškės, ar netrūkęs raumuo ir neplyšusi sausgyslė.

„Sūnui ranką vis dar skauda, bet laukiame – gal praeis“, - vylėsi paauglio tėvas.

Vairuotoja net neatsiprašė 

Nelaimė šešiolikmečiui sutrukdė įgyvendinti ilgai puoselėtus planus. Lietuvos jaunių bėgimo rinktinės narys tą savaitgalį turėjo dalyvauti varžybose, kurios galėjo nulemti jo vietą Lietuvos jaunimo rinktinėje. Deja, geriausio Žemaitijos bėgiko medikai į lemiamas varžybas  neišlei­do.

„Niekais nuėjo visų metų darbas, visos pastangos ir viltys. Maža pasakyti, kad sūnaus nuotaika bloga, dabar ji tragiška. Tačiau labiausiai mus žeidžia tarybos narės poelgis. G. Damulienė ne tik kad neatsiprašė, akių neparodė, bet dar visiems pasakoja, jog dviratininkas pats kaltas – neva užšoko ant jos automobilio. Tokią netiesą sunku pateisinti“, - sakė per stebuklą didelės nelaimės išvengęs šilališkis.

Šešiolikmečio tėvui avariją mačiusi moteris esą tvirtino, kad po eismo įvykio G. Damulienė ar kažkas iš jos artimųjų (nors dar buvo nesibaigusi darbo diena, įvykio liudininkai pastebėję, jog į Jono Basanavičiaus gatvę akimirksniu prisistatė ir A. Damulis), dar iki atvykstant policijos pareigūnams, patraukė nublokštą dviratį – gali būti, kad taip stengtasi išvengti bausmės.

Nukentėjusio vaiko tėvo nuomone, galbūt viešumas pa­reigūnus galėtų paskatinti atidžiau įvertinti politikės atsakomybę.

Pareigūnai komentuoti nenorėjo

Antradienį Šilalės policijos komisariato viršininkas buvo išvykęs, o jo pavaldiniai su savivaldybės tarybos nare susijusio įvykio komentuoti akivaizdžiai nenorėjo: siūlė palaukti arba skambinti į Tauragės apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą (AVPK).

Išgirdęs, kokia problema, Tauragės AVPK viršininko pavaduotojas Vygandas Mylimas net susijuokė: „Ką čia komentuoti? Iš kiemo išvažiuodama moteriškė barkštelėjo dvira­tį, pažeidė du kelių eismo tai­syk­lių straipsnius ir viskas. Padalinių vadovai atsakingi už savo darbą. Kai nėra viršininko, jie privalo teikti informaciją“.

V. Mylimo žiniomis, eismo įvykį tyrė Gintauto Vaičikausko vadovaujamas Šilalės policijos komisariato Veiklos skyrius. Tačiau „Šilalės artojui“ G. Vaičikauskas kažkodėl siūlė skambinti Reagavimo skyriaus viršininkui Zigmantui Grabauskui, o šis teigė pirmiausia turintis peržiūrėti bylą.

Visgi komentarą pavyko gauti. Pasirodo, V. Mylimas neklydo: tyrėjo Manto Stankevičiaus surašytą nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą vizavo Veiklos skyriaus viršininkas G. Vaičikauskas. Redakcijai pareigūnas patvirtino, jog G. Damulienė, išvažiuodama į pagrindinę gat­vę, nepraleido šaligatviu važiavusio dviratininko. Eismo įvykio metu apgadintas automobilis „Kia Optima“: įlenktas dešinės pusės sparnas ir va­riklio dangtis.

O vaikas, kas atsitiko jam?

„Damulienė paklausė, ar nieko nesužalojo, bet vis tiek buvo iškviesta greitoji, dviratininkas nuvežtas į ligoninę“, - paaiškino G. Vaičikauskas.

Ilgai nelaukdamas, birželio 19 d., Šilalės policijos komi­sariato Veiklos skyrius pri­ėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Pasak G. Vaičikausko, ikiteisminis ty­rimas pradedamas, kai nukentėjusysis turi gydytis daugiau kaip dešimt dienų, o „čia buvo tik nežymus sveikatos sutrikdymas“. Nuspręsta G. Damulienę patraukti atsakomybėn dėl dviejų kelių eismo taisyklių punktų pažeidimo.

Nieko neatsitiko?

G. Vaičikauskas nesiryžo pa­sakyti, pagal kokius Administ­racinių nusižengimų kodekso (ANK) straipsnius G. Damulienei skirta bauda, motyvuodamas, jog nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą dar neperžiūrėjo prokuroras. Paprašius patikslinti informaciją, padiktavo du Kodekso straipsnius: 415 str. 2 dalis ir 417 str. 8 dalis.

Taigi G. Damulienei protokolas surašytas už tai, kad: pirma – ji vairavo valstybinės techninės apžiūros neturintį automobilį, antra – pažeidė kelio ženklus. Už pirmąjį pažeidimą Kodeksas numato baudą nuo 30 iki 40 eurų, už antrąjį - įspėjimą arba baudą nuo 10 iki 12 Eur.

Net ir nežinant, kiek tiksliai palengvės savivaldybės tarybos narės piniginė, akivaizdu, jog automobiliu be valstybinės techninės apžiūros važiavusi, vaiką nutrenkusi „darbietė“ išsisuks kelių eurų bauda – tokia, kaip už važiavimą „po ženklu“.

O dviratininko partrenkimas, skausmo sukėlimas - negi tai ne pažeidimas? Iš pareigūnų paaiškinimų galima suprasti, kad nieko neatsitiko, nes „čia buvo tik nežymus sveikatos sutrikdymas“.

Tačiau ANK 423 str. nustato atsakomybę už nežymų sveikatos sutrikdymą ir turto sugadinimą nulėmusį kelių eismo taisyklių pažeidimą – šio straipsnio 2 d. numatyta bauda nuo 150 iki 300 Eur.

Jei jau susidūrimo metu buvo, kaip rašoma įvykio protokole, apgadintas „Kia Optima“ – „įlenktas dešinės pusės sparnas ir variklio dangtis“, tai galimai nukentėjo ne tik nuo dviračio nublokštas šešiolikmetis, bet ir jo transporto priemonė. G. Vaičikauskas apie tai nieko pasakyti negalėjo. Gal kaip tik dėl to, jog tas dviratis ir buvo patrauktas iš įvykio vietos?

Atsakyti į šiuos klausimus galėtų tik tyrimas, kurio pareigūnai, atrodytų, net nepradėjo. Kodėl? Galbūt dėl to, kad G. Damulienė yra įtakinga rajono tarybos valdančiosios daugumos narė?

Jaučiasi nekalta

„Šilalės artojo“ paprašyta pa­komentuoti, kas atsitiko bir­želio 14-osios pavakarę, G. Da­mulienė apsimetė nesuprantanti, apie ką kalbame.

„A, užvažiavo, nenutrenkiau aš jo. Išvažiuojant iš kiemo, jis važiavo šaligatviu. Atsitrenkė ir viskas“, - aiškino G. Damulienė.

Paklausus, kas kaltas dėl įvykio, politikė neaiškiai numykė: „Kiek žinau, kad jam ten kažkas. Nesidomėjau“.

Tai nekalta?

„Nu, kad ne. Nei policija... Turiu išvadas, kad nesu kalta“, - pareiškė.

Jei savivaldybės tarybos narė G. Damulienė pažeidė kelių eismo taisykles, nepraleisdama šaligatviu važiuojančio dviratininko, ir už tai yra nubausta, logiškai mąstant, dėl avarijos ji ir kalta. Tačiau pati politikė kitaip supranta kaltę. Regis, ji net jaučiasi įsižeidusi, jog kažkoks vaikis dviračiu „užšoko“ ant jos automobilio. Todėl ir pasidomėti, kaip jis po avarijos jaučiasi, net nesiruošia.

„Gerai gyvena, jau sekančią dieną plovė tėvui mašiną“, - „žino“ G. Damulienė.

Nelaimė gali atsitikti kiek­vienam, ir nė vienas nesame apsaugoti nuo tokių incidentų. Bet kai žmogus, užkopęs į valdžią, pradeda matyti tik save, kalbėti apie moralės dalykus nebėra jokios pras­mės...

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Šios moterys lyg teismo vizitinė kortelė – pirmo­sios pa­sitinka į posėdį atvykusius dalyvius, atsiliepia į skambučius jei kas nors jais aršiai atakuoja teisė­jus. Šilalės rajono apylinkės teisme dirbančių po­sėdžių sekretorių kasdienybė – nematoma, tačiau itin svarbi.

Būtent jos pasitinka, vos įžengus į teismo koridorius: paprašo prisistatyti, parody­ti asmens dokumentus, užrašinėja kiekvieno teismo da­­lyvio pasisakymus posėdžio metu, galiausiai parodo, kur reikia pasirašyti priesaikos lape. Šilalės rajono apylinkės teisme dirba trys sekretorės – po vieną kiekvie­nam teisėjui. Visos – Virginija Makarienė, Rima Ja­šins­kienė bei Irena Dambrauskienė – čia jau daugiau nei po 20 metų. Ir nors prisipažįsta mačiusios nesu­skaičiuojamą daugybę teismo posėdžių ir atvirai teigia niekuo nebesistebinčios, visgi įsikalbėjus paaiškėja, jog netikėtų vingių bylose pasitaiko ir jų akims. Savo patirtimi moterys sutiko pasidalinti su „Šilalės artojo“ skaitytojais.

Darbo daugiau, nei atrodo 

Kad šių trijų moterų darbas yra svarbus, turbūt niekas nesuabejos. Tačiau didžioji jo dalis statistiniam teismo lankytojui lieka nematoma. Sekretorės ne tik tikrina atvykusiųjų į šią įstaigą dokumentus, paduoda priesaikos lapus pasirašyti, bet ir užrašo kalbančiųjų parodymus protokolui, o vėliau pasirūpina, jog kiekvienas dokumentas laiku pasiektų reikalingą adresatą – laikas šiose pareigose itin svarbus.

„Svarbus kiek­vienas žingsnis: nuo bylos suruošimo, jos eigos sekimo, atidavimo į raštinę ir taip toliau. Kiekvienas menkiausias darbelis yra labai atsakingas, ir dar terminai nustatyti, ką iki kada būtina padaryti. Nėra darbo, kurį galėtumei pamiršti – užmaršumas gali brangiai atsieiti. Žinoma, padarome klaidų, būna, jog pamirštame, tačiau klaidas reikia nedelsiant taisyti.

Pasitaiko tokių protokolų, kuriuos norisi atidėti kitai dienai, po to dar kitai ir taip toliau. Galiausiai, kaip studentas, prisėdi paskutinę dieną, nes darbas privalo būti atliktas,“ – sako teisėjo Osvaldo Briedžio sek­retorė V. Makarienė.

„Esu čia 20 metų. Rodos, daug, bet esu trumpiausiai čia dirbanti sekretorė. Ir jau pastebiu, kad mums visos bylos yra tik darbas ir eilinės žmonių bėdos“, – išsako savo požiūrį teisėjos Linos Šakarnienės sekretore dirbanti R. Ja­šinskienė.

„Niekas per tiek metų manęs jau nebestebina. Priprasta ir prie bylų, ir prie dalyviams kylančių emocijų. Kas buvo darbo pradžioje, prieš 36 metus, sunku ir prisiminti. Tiesa, pasitaiko, jog tenka susidurti su tų pačių šeimų nariais: atsimenu seniai vykusias tėvų skyrybas, ir štai jų vaikai irgi ateina skirtis“, – jau ištisų kartų gyvenimų metraštininke galėtų būti teisėjos Dainos Dyburienės sekretorė I. Dambrauskienė.

Emocijų pliūpsnis - nebe naujiena 

Darbas tokioje įstaigoje yra įtemptas ne tik dėl pareigų ir terminų gausos. Pasitaiko ir moralinių dilemų. Juk teismo slenkstį kartais prisieina peržengti ir žmonėms be tokios „patirties“. Didžioji dalis į teismą atvyksta pirmą ir, tikėtina, vienintelį sykį gyvenime. Kartais tokiems žmonėms jaudulys paima viršų, ir emocijos liejasi nevaldomai. Dažniausiai jas atlaikyti tenka pirmosioms po akimis pasitaikiusioms – sekretorėms.

„Esu buvusi ir iškeikta visokiais bjauriais žodžiais, ir apšaukta. Bet jei kaskart įsižeidinėsiu, nebeliks laiko dirbti. Kartą buvo teisiamas žmogus, sergantis epilepsija. Prieš posėdį jam prasidėjo priepuolis. Iš jo močiutės tada išgirdau visko: ir kokie mes žvėrys, ir kaip jos anūkėlį numarinau... Jai nesvarbu, kad anūkėlis baudžiamojoje byloje buvo kaltinamasis.

Tiesiog negali visko priimti asmeniškai, nes žmonės ateina įsitempę. Pats posėdis jiems yra stresas“, – sako V. Makarienė.

Jos žodžius patvirtina ir R. Jašinskienė bei I. Damb­rauskienė. Moterys stengiasi emociškai atsiriboti nuo konfliktinių situacijų, o jei padėtis kritinė, tiesiog kviečia medikus.

„Stengiamės atėjusius nuteikti, kad nieko baisaus nenutiks, nuraminti ir maloniai bendrauti. Mes pirmos prieš posėdį sutinkame jo dalyvius. Jei pirmas įspūdis bus geras, gal žmogus ir posėdžio metu ramiau jausis. Žinoma, vis tiek kuris nors išeis nepatenkintas: juk sprendimas vienam bus palankus, o kitam ne“, – aiškina R. Jašinskienė.

Anot pašnekovių, sudėtingiausia posėdžius atlaikyti vyresnio amžiaus žmonėms, kurie į teismą priversti kreiptis dėl paprastos dokumentacijos, pavyzdžiui, praleisto palikimo priėmimo termino. Šį terminą pratęsti galima tik teismo keliu. O vyresnio amžiaus paveldėtojai ima jaudintis, lyg patys būtų teisiami. Teisėjai į tai reaguoja žmogiškai – jei reikia, daro trumpas pertraukėles, kad žmogus nusiramintų.

Teismo darbuotojos prasitarė iš patirties jau žinančios, kuris į teismą atėjęs žmogus jaudinasi iš tikrųjų, o kuris tik apsimetinėja. Paprastai taip elgiasi jau „patyrę“ teismo lankytojai.

Kitoks požiūris į teismą 

Daugelis žmonių šią instituciją sieja su ne itin malonia gyvenimo patirtimi. Kaip teismo sekretorės žiūri į savo darbovietę?

Ar žinojote, jog teismo posėdis gali būti gražus? Būtent tokį žodį, kalbėdama apie įsimintiniausius posėdžius, pavartojo V. Makarienė. Ji prisiminė, kaip anksčiau Aukščiausiasis teismas organizuodavo išvažiuojamuosius posėdžius.

„Kol nebuvo apygardų, Aukš­čiausiojo teismo teisėjų kolegija atvažiuodavo į Apylinkės teismą ir vietoje nagrinėdavo bylas. Būdavo labai įdomu stebėti. Mano darbo praktikoje tokių posėdžių buvo gal du ar trys. Eidavome specialiai jų pasižiūrėti. Būdavo labai gražūs posėdžiai, jei galima taip sakyti. Viskas vykdavo lėtai, tie patys klausimai būdavo pakartojami kelis kartus. Nors bylos - sudėtingos, tačiau salėje tvyrodavo visiška ramybė ir tyla. Jokio triukšmo ar sumaišties“, - darbo įspūdžiais dalijasi V. Makarienė.

R. Jašinskienės nuomone, dabar ir bylos painesnės, ir žmonės tapo drąsesni, kreipiasi į teismą net dėl menkiausio reikalo. Neretai ieškiniai, pareiškimai būna savarankiškai surašyti ir tai atlikta tikrai netvarkingai, nekvalifikuotai.

„Žmonės net nebando susitarti geranoriškai. Taikos sutarčių gerokai mažiau ir sunkiau šalis prikalbinti jas sudaryti. Tarkime, kad ir eilinė byla dėl vaiko išlaikymo: moteris prašo priteisti 150 eurų, o vyras sutinka mokėti 120. Teisėjui tenka posėdyje vesti derybas ir rasti vidurį. Bet jei ateina iš anksto piktai nusiteikę, tai ir susitarti nebenori. Kartą kreipėsi asmuo dėl 15 eurų skolos. Per posėdžius nė vienai pusei nenusileidžiant, išlaidos išaugo iki 700 eurų. Vargu ar to reikėjo dėl tokios pinigų sumos, tačiau žmonės neieško kompromiso“, – stebisi R. Jašinskienė.

Atmintin įsirėžusios bylos

Prakalbus apie įsimintiniausias bylas, teismo sekretorės ilgai suko galvas, kol tokias prisiminė.

„Atsimenu vieną skyrybų bylą, kuomet skyrybų ir turto dalybų bylos būdavo nagrinėjamos atskirai. Pora pradėjo dalintis turtą iki menkiausių smulkmenų: vyras net pateikė prašymą, kad į bylą ne­įtrauktų gulsčiuko, nes jį įsigijo iki santuokos. Moteris pa­reikalavo grąžinti jai kiaulę, kurią pjovė jų duk­ros vestuvėms. Galiausiai po ketverių metų su teisėja prieš posėdį sutarėme, jog baigsime ją nagrinėti, kad ir kas benutiktų. Jei ge­rai atsimenu, užtrukome iki 20 val. vakaro. Advokatai apie 17 val. pradėjo muistytis – darbo pabaiga, norėtų namo. Tačiau teisėja nenuolaidžiavo ir pareiškė, jog jie gali išeiti, sprendimas bus priimtas ir be jų. Visgi atstovai pasiliko“, – bandymus vilkinti laiką prisimena V. Makarienė.

Moterys tikina, kad ir dabar pasitaiko sudėtingų skyrybų, o turtas dalinamas iki peilio ir šakutės.

Kaip įsimintiniausią kone visos trys sutartinai įvardija ir taip vadinamą „kryžių bylą“. Taip paprastai vadina visiems žinomą atvejį, kai vienas palangiškis, tyčiodamasis iš religijos, paniekino jos simbolius ir už tai atsakyti turėjo prieš teismą.

Viena už visas, visos už vieną

Šilalės rajono apylinkės teismo darbuotojos – kaip vienas kumštis. Jos neima nedarbingumo lapelio, jei tam nėra itin rimtos priežasties: puikiai žino, kad jų darbų neatliks niekas kitas, kaip likusios kolegės. Laimei, jos gali viena kita pasikliauti.

„Kai nedaug darbuotojų, labai jaučiame atsakomybę vieni už kitus. Jei kuris suserga, krūvio padaugėja likusiems, nes darbus reikia padaryti neatidėliojant. Todėl nedarbingumo lapelį imame tik kritiniu atveju. Jeigu teisėjas rimtai serga, tenka posėdį atidėti. O štai susirgus sekretorei, teisėjas privalo laukti, kol kuri nors kolegė atsilaisvins. Be posėdžių sekretorės jis dirbti negali ir posėdžio vesti nevalia. Tad kuriai nors susirgus, kolegės vos spėja suktis“, – aiškina V. Makarienė.

I. Dambrauskienė tarsteli nežinanti, kokios pamainos su­lauks, kai ateis laikas. Mat fi­nansinė šio darbo pusė jaunimo netraukia.

„Liūdina maži atlyginimai. Mes dirbame ilgai ir gauname priedus už išdirbtus metus. Tačiau jaunos merginos bėga neatsigręždamos – alga nedidelė, o darbo krūviai milžiniški. Jei dar kuri suserga ir reikia padėti ne vienam, o, pavyzdžiui, dviem teisėjams, iš viso nepakeliama. Nežinau, ar, mums išėjus į pensiją, pavyks greitai rasti pamainą. Pažiūrėjus skelbiamus teismo sekretorių konkursus, matyti, jog kituose miestuose jie vyksta nuolat“, – sako I. Damb­rauskienė.

Kasdien nagrinėjamos vis kitokios bylos – šių moterų kasdienybė. Ir kone kiekvieną dieną joms tenka ne tik didžiulis darbo krūvis, bet reikia atlaikyti ir bylos dalyvių emocijas, kurios tikrai ne visada būna pačios maloniausios. Tačiau ilgų metų darbo teisme užgrūdintos sekretorės niekuo nesiskundžia ir sako labai mylinčios savo darbą.

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Vos antradienį paskelbėme, kad savivaldybėje nėra nei mero, nei vicemero, trečiadienį išgaravo ir admi­nistracijos direktorius! Merui - atostogos Kijeve, vicemerui - laikinas nedarbingumas, administracijos direktorius su delegacija išbildėjo į Stavenhageno (Vokietija) miesto šventę.

Aukštuomenės kronikos skaitytojai jau žino, kad valdžių valdžią savaitės pradžioje siūlėsi perimti Alius Šakinis. Dabar, kai išvyko ir direktorius, jis galėtų perimti ir administracijos vadžias – baugu, jog vienai likusiai pavaduotojai ir už merą paskirtai tarybos narei gali būti sudėtinga susitvarkyti su visu ūkiu.

Kaip meras ir vicemeras, Alius kviečia nepanikuoti – valdžia grįš, todėl reikia laikytis rimties, o darbe galima ir panuobodžiauti iki nustatytos valandos. Kaip savo paties pavaldinys, jis pataria nieko labai neimti į galvą ir bent kelias dienas atsikvėpti. Ir pasinaudoti proga: kol savivaldybėje nėra aukščiausių vadovų, jų pavaldiniai gali leng­viau ir greičiau susitvarkyti visus neatidėliotinus reikalus: nusilakuoti nagus, nulėkti į kirpyklas, į krautuves, į kavines! Kai ką galima parsinešti ir į kabinetą. O jeigu koks Slidžius dar sykį paslystų, tai juk nebūtų, kas sudaro komisiją ir gaudosi po garažus!

Alius Šakinis primena, kad, esant ypatingai svarbiam reikalui, visi gali kreiptis ir į jį. Jis puikiausiai pakeis ir merą, ir vicemerą, ir administracijos direktorių, pažaisdamas kur nors vaikų darželyje futbolą, pakeldamas gražų tostą, sudarydamas gerą kompaniją.

Juk jam nesunku pagelbėti valdžios vyrams, kuriuos vienu metu užgriuvo šitiek reikalų. O kadangi dar yra ir džentelmenas, tai supranta, jog jau tikrai ne gležniems moterų pečiams pakelti tokią valdžios naštą...

Alius ŠAKINIS

Į Lietuvą atslinkęs afrikinis kiaulių maras (AKM) ne­leidžia ūkininkams atsikvėpti. Nors lėtai, tačiau ši liga plinta vakarinio šalies pakraščio link. Birželio pra­džio­je Europos Komisijos sprendimu išplėstos AKM zonos siekia gretimus rajonus – Raseinių ir Kelmės. Todėl, pasak Šilalės valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) laikinojo viršininko Egidijaus Jakšto, pa­tikrinimų ūkininkų tvartuose tik daugės.

Europos Komisijos Augalų, gyvūnų, maisto ir pašarų nuolatinio komiteto Gyvūnų sveikatos ir gerovės bei Kont­rolės ir importo sąlygų skyrių posėdyje vieningai nubalsuota už tai, kad dėl nustatyto pavojingos ligos atvejo Panevėžio rajone Lietuvoje būtų išplėsta trečioji AKM apsaugos zona. Iš viso nuo šių metų pradžios Lietuvoje AKM diagnozuotas 409 šernams. Siekiant apsaugoti neužkrėstas teritorijas, išplėsta pirmoji apsaugos zona, kuri per Kelmę ir Raseinius ribojasi su Šilalės rajonu.

Šilalės VMVT laikinasis vir­šininkas E. Jakštas „Šilalės artojui“ sakė, jog AKM plitimas didele dalimi priklauso nuo to, kaip ūkininkai laikosi saugumo reikalavimų.

„Pavyzdžiui, iš Gruzijos, kur liga buvo nustatyta 2007 m., iki Lietuvos (apie 3000 km) ji „keliavo“ septynerius metus. Lie­tuvoje pirmasis židinys užfiksuotas 2014-ųjų pradžioje. Tokiais tempais, kaip plito Gruzijoje, Rusijoje bei kitose šalyse, AKM visą Lietuvą turėjo apimti dar 2014 m., bet taip nenutiko“, – komentavo turimus duomenis E. Jakštas.

Specialisto teigimu, iš pradžių jie rodė, jog liga per metus pasislenka apie 350 km (apie 1 km per dieną). Tačiau Lietuvos pavyzdys tai paneigia – liga natūraliomis sąlygomis pajuda vos 1 km per mėnesį. Galutiniais duomenimis, AKM buvo ar vis dar tebėra diagnozuojamas 23 savivaldybėse. Arčiausiai nuo Šila­lės – Kauno rajone.

„Metų pradžioje suplanavo­me patikrinti visus kiaulių ūkius (760), tačiau, pasikeitus (pablogėjus) situacijai, patik­ros gali padažnėti. Nuo metų pradžios (sausio – gegužės mėn.) patikrinome 127 kiaulių ūkius, nustatyti 2 AKM prevencijos reikalavimų pažeidi­mai. Pirmą kartą juos pažeidus gresia bauda nuo 30 iki 300 eurų, nustačius pakartoti­nai – nuo 50 iki 550 Eur. Kaip poveikio priemonė nu­matytas ir gyvulių konfiskavi­mas“, – aiškino E. Jakštas.

Afrikinis kiaulių ma­ras - ypač pavojin­ga užkrečiamoji virusinė naminių bei laukinių kiaulių ir šernų liga. Šis virusas perduodamas tiesioginio kontakto būdu. AKM gyvūnai užsikrečia ir per apkrėstą inventorių, rūbus, transportą, pašarus bei pan. Kiaulių savininkas gali sukelti infekciją, šerdamas jas neapdorotomis maisto atliekomis, kuriose yra gyvūninių produktų. AKM serga tik naminės ir lauki­nės kiaulės, šernai. Kitiems gyvūnams ir žmonėms šią ligą sukeliantis virusas nepavojingas. Užsikrėtusių kiau­lių mėsą vartoti draudžia­ma.

Morta MIKUTYTĖ

Ar įmanoma, automobiliu partrenkus šaligatviu dviračiu važiuojantį vaiką, sausam išlipti iš balos? Pasirodo, taip. Būtent tokia sėkmė nusišypsojo birželio 14-ąją eismo įvykį pagrindinėje Šilalės gatvėje sukėlusiai savivaldybės tarybos narei Genovaitei Damulienei. Nors „darbietė“ pažeidė net du kelių eismo taisyklių punktus, dabar ji visiems aiškina, jog dėl avarijos esą kaltas į jos automobilį atsimušęs dviratininkas.

Direktorius supranta geriau už gydytoją?

Apie tai, kad automobiliu „Kia Optima“ išvažiuodama į Jono Basanavičiaus gatvę birželio 14-ąją G. Damulienė nepraleido dviračiu važiavusio paauglio ir jį nutrenkė, visuomenė nesužinojo. Šilalės policijos komisariato suvestinėse apie šį įvykį nebuvo net užuominos, nors rinkėjai turi teisę žinoti, kokias nelaimes sukelia jų įgaliojimus turintys vieši asmenys.

Į įvykio vietą buvo iškviesti policijos pareigūnai ir Greitosios medicinos pagalbos stoties medikai. Vaikas skundėsi peties ir rankos skausmais, todėl buvo nuvežtas į ligoninės Priėmimo-skubios pagalbos skyrių. Nors nukentėjęs dviratininkas yra nepilnametis, pareigūnai jo tėvams apie įvykį nepranešė.

„Sūnus pats mums paskambino iš ligoninės ir paprašė atvažiuoti. Žinoma, kad išsigandome. Nuvykę nesusigaudėme, kas darosi. Budėjęs chirurgas sėdėjo pasirėmęs prie stalo, o sūnaus ranką apžiūrinėjo ir aiškino, kad ji nelūžusi, ligoninės direktorius Antanas Damulis. Stebėjomės, jog jis žino geriau už gydytoją. Buvo labai nemalonu, bet nesame tokie akiplėšos, kad šoktume į akis. Be to, tada dar nė nežinojome, kas atsitiko ir kas dėl įvykio kaltas“, - „Šilalės artojui“ sakė nukentėjusio vaiko tėvai.

Kitą dieną nusivežę sūnų pas Klaipėdos medikus, šilališkiai išgirdo, jog nežymūs sumušimai gali išsivystyti į rimtą traumą – tik po kurio laiko paaiškės, ar netrūkęs raumuo ir neplyšusi sausgyslė.

„Sūnui ranką vis dar skauda, bet laukiame – gal praeis“, - vylėsi paauglio tėvas.

Vairuotoja net neatsiprašė 

Nelaimė šešiolikmečiui sutrukdė įgyvendinti ilgai puoselėtus planus. Lietuvos jaunių bėgimo rinktinės narys tą savaitgalį turėjo dalyvauti varžybose, kurios galėjo nulemti jo vietą Lietuvos jaunimo rinktinėje. Deja, geriausio Žemaitijos bėgiko medikai į lemiamas varžybas  neišlei­do.

„Niekais nuėjo visų metų darbas, visos pastangos ir viltys. Maža pasakyti, kad sūnaus nuotaika bloga, dabar ji tragiška. Tačiau labiausiai mus žeidžia tarybos narės poelgis. G. Damulienė ne tik kad neatsiprašė, akių neparodė, bet dar visiems pasakoja, jog dviratininkas pats kaltas – neva užšoko ant jos automobilio. Tokią netiesą sunku pateisinti“, - sakė per stebuklą didelės nelaimės išvengęs šilališkis.

Šešiolikmečio tėvui avariją mačiusi moteris esą tvirtino, kad po eismo įvykio G. Damulienė ar kažkas iš jos artimųjų (nors dar buvo nesibaigusi darbo diena, įvykio liudininkai pastebėję, jog į Jono Basanavičiaus gatvę akimirksniu prisistatė ir A. Damulis), dar iki atvykstant policijos pareigūnams, patraukė nublokštą dviratį – gali būti, kad taip stengtasi išvengti bausmės.

Nukentėjusio vaiko tėvo nuomone, galbūt viešumas pa­reigūnus galėtų paskatinti atidžiau įvertinti politikės atsakomybę.

Pareigūnai komentuoti nenorėjo

Antradienį Šilalės policijos komisariato viršininkas buvo išvykęs, o jo pavaldiniai su savivaldybės tarybos nare susijusio įvykio komentuoti akivaizdžiai nenorėjo: siūlė palaukti arba skambinti į Tauragės apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą (AVPK).

Išgirdęs, kokia problema, Tauragės AVPK viršininko pavaduotojas Vygandas Mylimas net susijuokė: „Ką čia komentuoti? Iš kiemo išvažiuodama moteriškė barkštelėjo dvira­tį, pažeidė du kelių eismo tai­syk­lių straipsnius ir viskas. Padalinių vadovai atsakingi už savo darbą. Kai nėra viršininko, jie privalo teikti informaciją“.

V. Mylimo žiniomis, eismo įvykį tyrė Gintauto Vaičikausko vadovaujamas Šilalės policijos komisariato Veiklos skyrius. Tačiau „Šilalės artojui“ G. Vaičikauskas kažkodėl siūlė skambinti Reagavimo skyriaus viršininkui Zigmantui Grabauskui, o šis teigė pirmiausia turintis peržiūrėti bylą.

Visgi komentarą pavyko gauti. Pasirodo, V. Mylimas neklydo: tyrėjo Manto Stankevičiaus surašytą nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą vizavo Veiklos skyriaus viršininkas G. Vaičikauskas. Redakcijai pareigūnas patvirtino, jog G. Damulienė, išvažiuodama į pagrindinę gat­vę, nepraleido šaligatviu važiavusio dviratininko. Eismo įvykio metu apgadintas automobilis „Kia Optima“: įlenktas dešinės pusės sparnas ir va­riklio dangtis.

O vaikas, kas atsitiko jam?

„Damulienė paklausė, ar nieko nesužalojo, bet vis tiek buvo iškviesta greitoji, dviratininkas nuvežtas į ligoninę“, - paaiškino G. Vaičikauskas.

Ilgai nelaukdamas, birželio 19 d., Šilalės policijos komi­sariato Veiklos skyrius pri­ėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Pasak G. Vaičikausko, ikiteisminis ty­rimas pradedamas, kai nukentėjusysis turi gydytis daugiau kaip dešimt dienų, o „čia buvo tik nežymus sveikatos sutrikdymas“. Nuspręsta G. Damulienę patraukti atsakomybėn dėl dviejų kelių eismo taisyklių punktų pažeidimo.

Nieko neatsitiko?

G. Vaičikauskas nesiryžo pa­sakyti, pagal kokius Administ­racinių nusižengimų kodekso (ANK) straipsnius G. Damulienei skirta bauda, motyvuodamas, jog nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą dar neperžiūrėjo prokuroras. Paprašius patikslinti informaciją, padiktavo du Kodekso straipsnius: 415 str. 2 dalis ir 417 str. 8 dalis.

Taigi G. Damulienei protokolas surašytas už tai, kad: pirma – ji vairavo valstybinės techninės apžiūros neturintį automobilį, antra – pažeidė kelio ženklus. Už pirmąjį pažeidimą Kodeksas numato baudą nuo 30 iki 40 eurų, už antrąjį - įspėjimą arba baudą nuo 10 iki 12 Eur.

Net ir nežinant, kiek tiksliai palengvės savivaldybės tarybos narės piniginė, akivaizdu, jog automobiliu be valstybinės techninės apžiūros važiavusi, vaiką nutrenkusi „darbietė“ išsisuks kelių eurų bauda – tokia, kaip už važiavimą „po ženklu“.

O dviratininko partrenkimas, skausmo sukėlimas - negi tai ne pažeidimas? Iš pareigūnų paaiškinimų galima suprasti, kad nieko neatsitiko, nes „čia buvo tik nežymus sveikatos sutrikdymas“.

Tačiau ANK 423 str. nustato atsakomybę už nežymų sveikatos sutrikdymą ir turto sugadinimą nulėmusį kelių eismo taisyklių pažeidimą – šio straipsnio 2 d. numatyta bauda nuo 150 iki 300 Eur.

Jei jau susidūrimo metu buvo, kaip rašoma įvykio protokole, apgadintas „Kia Optima“ – „įlenktas dešinės pusės sparnas ir variklio dangtis“, tai galimai nukentėjo ne tik nuo dviračio nublokštas šešiolikmetis, bet ir jo transporto priemonė. G. Vaičikauskas apie tai nieko pasakyti negalėjo. Gal kaip tik dėl to, jog tas dviratis ir buvo patrauktas iš įvykio vietos?

Atsakyti į šiuos klausimus galėtų tik tyrimas, kurio pareigūnai, atrodytų, net nepradėjo. Kodėl? Galbūt dėl to, kad G. Damulienė yra įtakinga rajono tarybos valdančiosios daugumos narė?

Jaučiasi nekalta

„Šilalės artojo“ paprašyta pa­komentuoti, kas atsitiko bir­želio 14-osios pavakarę, G. Da­mulienė apsimetė nesuprantanti, apie ką kalbame.

„A, užvažiavo, nenutrenkiau aš jo. Išvažiuojant iš kiemo, jis važiavo šaligatviu. Atsitrenkė ir viskas“, - aiškino G. Damulienė.

Paklausus, kas kaltas dėl įvykio, politikė neaiškiai numykė: „Kiek žinau, kad jam ten kažkas. Nesidomėjau“.

Tai nekalta?

„Nu, kad ne. Nei policija... Turiu išvadas, kad nesu kalta“, - pareiškė.

Jei savivaldybės tarybos narė G. Damulienė pažeidė kelių eismo taisykles, nepraleisdama šaligatviu važiuojančio dviratininko, ir už tai yra nubausta, logiškai mąstant, dėl avarijos ji ir kalta. Tačiau pati politikė kitaip supranta kaltę. Regis, ji net jaučiasi įsižeidusi, jog kažkoks vaikis dviračiu „užšoko“ ant jos automobilio. Todėl ir pasidomėti, kaip jis po avarijos jaučiasi, net nesiruošia.

„Gerai gyvena, jau sekančią dieną plovė tėvui mašiną“, - „žino“ G. Damulienė.

Nelaimė gali atsitikti kiek­vienam, ir nė vienas nesame apsaugoti nuo tokių incidentų. Bet kai žmogus, užkopęs į valdžią, pradeda matyti tik save, kalbėti apie moralės dalykus nebėra jokios pras­mės...

Daiva BARTKIENĖ