Klastingoji aterosklerozė sukelia ne tik prieširdžių vir­pėjimą, infarktą ar insultą, bet ir ypač pavojingą šir­dies nepakankamumą. Tačiau reguliariai atliekami pažangūs kraujo tyrimai padeda pastebėti dar tik įsibėgėjančią ligą, kuomet ją galima efektyviai kontroliuoti.   

Dusulys, nuovargis, greitas pulsas, kojų patinimai – akivaizdūs mirtimi alsuojančio širdies nepakankamumo požymiai. Problema ta, kad panašius simptomus sukelia ir kitos ligos, jie neretai priskiriami senėjimui. Todėl labai svarbu lemtingai nesuklysti.

Vėlai nustatyto širdies nepakankamumo gydymas – lyg uždelsto vėžio prognozė. Tokių atvejų Lietuvoje dar labai daug. Širdies nepakankamumui lėtai progresuojant, pacientai dažnai nejaučia jokio sveikatos pablogėjimo. Todėl šią ligą laiku pastebėti galima, jeigu reguliariai atliekami reikiami tyrimai.

Dabar efektyviausia diag­nostika – išsitirti kraujyje spe­cifinius širdies žymenis. Ga­vęs NT-pro BNP tyrimo duo­menis, šeimos gydytojas gali aiškiai matyti, ar pacientui reikia kardiologo pagalbos. NT-pro BNP tyrimas ne tik tiksliai atskleidžia tiek ūmų, tiek lėtinį širdies nepakankamumą, bet ir padeda įvertinti gydymo efektyvumą. 

Širdies ir kraujagyslių susirgimų aukų skaičių pavyktų sumažinti, jei atero­sklerozę pradėtume kont­roliuoti nuo pat pradžios. Tai daryti leidžia lipidograma ir didelio jautrumo C-reaktyvinio bal­tymo (hs-CRB) tyrimas.

Lipidograma parodo bend­rojo, „gerojo“, „blogojo“ cholesterolio ir trigliceridų kiekį, o hs-CRB – kraujagyslių uždegimą. Jis, kaip nurodo vis daugiau gydytojų, ir duoda pradžią tiek bėdų atnešančiai aterosklerozei.

AKCIJA! Iki birželio 30 d. lipidogramą, didelio jautrumo CRB ir NT-pro BNP tyrimus Jums atliks „Medicina practica“ laboratorijoje Šilalės ligoninėje (Vytauto Didžiojo g. 19, tel. (8-449) 4-67-63). Kraujo paėmimas nemokamas. Prieš tyrimą būtina bent 12 val. nevalgyti. Iš anksto regist­ruotis nereikia. 

Interneto svetainė: www.medicinapractica.lt 

Rusijos Federacijos Kaliningrado srityje gyvena apie 10 tūkst. lietuvių. Dauguma jų – politinių kalinių ir trem­tinių, kuriems buvo uždrausta grįžti į tėvynę, vaikai.  Pajūryje vykusiame atnaujintos Tremtinių aikštės ati­da­­ryme pakalbinti svečiai iš Tilžės - Vydūno lietuvių drau­gijos bei vokalinio ansamblio „Birutė“ nariai - ne­slėpė jaudulio: kiekviena kelionė į Lietuvą jiems yra priartėjimas prie savo giminės šaknų. 

Kur nori, ten važiuoja

Septintą dešimtį baigianti Vanda Pasečnik gimė ir užaugo Tilžėje.

„Visas mano gyvenimas ten praėjo, baigiau universitetą Krasnodare, bet Lietuvą širdyje tebesaugau. Mano tėvai Pagėgiuose palaidoti, dažnai į kapines nuvykstu. Kur noriu, ten važiuoju, nes turiu lietuvišką pasą“, - sakė iš Juodainių kilusi moteris. Vaikystėje senelių Saudargų ūkyje ji praleisdavo visas vasaras, kiek­vieną takelį Laukuvoje iki šiol atsimena. 

Vanda džiaugiasi, kad pasienio savivaldybės dažnai jų ansamblį „Birutė“ į renginius kviečia. Dažniausiai kaimynus iš Tilžės prisimena Pagėgiai – neseniai dalyvavo Kultūros centro surengtame Romansų vakare, per Jonines ansamblis važiuos į šventę Rambyne. Ir liepos 6-ąją, Lietuvos valstybės dieną, Vanda sako minėsianti ten, kur ją veda širdis, – Lietuvoje.

„Turime nuostabų konsulą  Bronių Makauską, jis labai padeda mums bendrauti su Lietuva. Didžiuojamės, jog mūsų ansamblis „Birutė“ visose Lietuvos dainų šventėse dalyvauja, ruošiamės į ją ir kitais metais“, - pasakojo Vanda.  

Kad bendravimo su Lietuva netrūksta, pritarė ir jos bičiulės. Visgi moterys teigė, jog anksčiau daugiau žinojo apie tai, kas vyksta Lietuvoje. Dabar tik radijo laidų pasiklauso, o lietuviška televizija Tilžės nepasiekia.

„Reikia specialaus priedo antenai, iš kur mes jį gausime“, - svarstė vydūnietės.

Lietuviškai bendrauja bažnyčioje

Tilžės Vydūno lietuvių drau­gijos pirmininkas Gedimi­nas Jakutis pasakojo, jog šiuo metu draugijos veikloje aktyviai dalyvauja maždaug dvi dešimtys lietuvių. Tautiečiai kartu švenčia visas Lietuvos valstybines šventes. Jose dažnai svečiuojasi Jurbarko, Tauragės, Šilalės savivaldybių me­rai.

„Ryšys su Lietuva, bendravimas mums yra labai svarbus. Dažniausiai susitinkame bažnyčioje, nė vienos katalikiškos šventės nepraleidžiame nepaminėje. Gauname pakvietimų į renginius Lietuvoje, nors tokiose šventėse, kaip Pajūryje, retai pasitaiko pabūti“, - sakė G. Jakutis.

Vydūno draugijos Tilžėje pir­mininkas apgailestavo, jog visoje Kaliningrado srityje ne­liko lietuviškų mokyklų – tik sekmadieninės katalikiškos. Vydūniečiai nerimauja, kad anūkai nutautės. Toks pavojus realus – su seneliu į šventę atvykęs aštuonmetis Denisas lietuviškai kalbėti nebemoka. 

Bet yra ir kita medalio pusė.

„Visų mūsų vaikai mokosi ir gyventi lieka Lietuvoje“, - pritarė draugijos pirmininkui 23 metus Tilžėje gyvenanti Elytė Šilinskienė.

Vilniaus Lietuvių mokykloje 11 klasę šiemet baigė ir G. Ja­kučio dukra Angelina.

 „Labai sunku išsiųsti duk­rą taip toli nuo namų, tačiau tą darėme vardan jos pačios. Norėjome, kad gerai išmoktų lietuviškai, tėvynėje gautų gerą išsilavinimą. Sakom, baigsi mokslus, gal grįši į Tilžę, o ji tik galvą purto – liks Vilniuje“, - dalijosi išgyvenimais G. Ja­kutis.

Gedimino tėvas kilęs iš Pag­ramančio apylinkių ir palaidotas Tauragėje, senelį Praną Baroną užmušė NKVD smogikai.

Tebejaučia gilią nuoskaudą

Didžioji dauguma Tilžėje gyvenančių lietuvių – tremtiniai ir jų vaikai. Vieni gimė Sibiro lageriuose, kiti dar visai mažutėliai buvo ištremti kartu su tėvais.

Pajūryje sutikta Rūta – taip pat tremtinė. Nei kur ją, tuomet dar visai vaiką, buvo nubloškęs skaudus likimas, nei savo pavardės moteris pasakyti nenorėjo.

„Ko tau slėpti?“- papasakoti savo istoriją Rūtą ragino ir vydūniečiai, tačiau ji žodžius rinko itin taupiai.

„Ne, turbūt aš nieko nesakysiu. Nežinau, ar verta, o ir prisiminti to baisumo nenoriu. O gal paskui areštuos?.. Baimė visada išliks, o kas ateityje bus, negali, vaikeli, žinoti“, - baimingai žvilgčiodama į aikštėje stovintį geležinkelio vagoną, svarstė moteris.

Į tokį pat gyvulinį vagoną, iš kurio prieš tai išvarė arklius, ji, tada dar visai mažutė, ir buvo su tėvais įvaryta. Dirbo miškuose, už Kostromos, ten, dumblynuose, liko palaidotas Rūtos tėvas – dabar jau niekas tikslios vietos nebeži­no.

„Norėčiau viską pamiršti, bet negaliu. Be tėčio grįžome į Lietuvą, dar baisiau buvo, kai mūsų čia nepri­ėmė. Dauguma rado kur apsistoti, o mums liepė išvykti. Prisiglaudėme Kaliningrado srityje. Iki šiol jaučiu baisią nuoskaudą, kad mūsų, lietuvių, Lietuvoje nepriėmė“, - jaudinosi moteris.

G. Jakutis tikina, jog Rūta – ne vienintelė, nenorinti kalbėti apie tremtį. Taip pat nieko nenorėdavo pasakoti ir jo teta, kuriai buvo lemta tapti politine kaline.

„Baimė ir įtampa yra nuolatiniai Tilžėje gyvenančių lietuvių palydovai – visada tai jaučiame. Kai atvažiuojame į Lietuvą, širdis atsigauna. Patikėkite, ta siena tarp dviejų valstybių statoma ne be reikalo. Šitoje pusėje - Europa, o ten - dar sena sovietinė tvarka. Rusija turėtų apsispręsti, ar jai reikia europietiškų vertybių. Ten daug kalbama apie patrio­tizmą, tačiau jokio pat­riotizmo nėra“, - įsitikinęs Vydūno lietuvių draugijos vadovas.

Kelias į Lietuvą – Luizos tiltas

Apžiūrėjusi geležinkelio va­go­ne įrengtą ekspoziciją, il­gai negalėjo atsigauti tilžiškė Ri­ma Mačiulytė. Vienoje iš Ge­nocido ir rezistencijos centro parengtos tremties ekspozicijos nuotraukų ji pamatė savo mamos draugės Bronikės Liorančaitės atvaizdą. Abi jos kalėjo Irkutske.

„Iškart pažinau. Tik niekaip negalėjau patikėti tuo, ką matau. Tokią pat nuotrauką mes ir namuose turime. Ieškojau nuotraukose ir tėvelio, kuris buvo išvežtas kalėti į Krasnojarsko kraštą – du kartus po 25 metus Stalino valdžia jį nuteisė. Ačiū žmogui, kuris sugalvojo čia tą gyvulinį vagoną pastatyti“, - braukdama ašaras kalbėjo moteris.

Kaip ir Rūtos šeimai, tėvui grįžus iš tremties, Mačiuliams buvo liepta išvažiuoti iš Lietuvos. Šeima pasirinko Tilžę – tokį beveik lietuvišką kraštą. Rima lankė lietuvišką aštuonmetę mokyklą, o vidurinę baigė Pagėgiuose, iki kurių vos 15 minučių kelio. Po du ar net tris autobusus mokinių į Pagėgius mokytis iš Tilžės važiuodavo.

Rimos sesuo gyvena Kaune, Lietuvoje baigusi mokslus, dukra įsikūrė Tauragėje.

„O aš už ruso ištekėjau ir likau. Dabar jau ten yra mano namai. Einu per karalienės Luizos tiltą – dainuoti norisi, nes einu namo. Pasuku Lietuvos link – man gera, nes čia tėvelių kraštas. Atsimenu, tėtis, kai jau galėjo grįžti į Lietuvą, irgi pasiliko Tilžėje. Broliai jo vis klausinėdavo: „Jonuk, ko namo nevažiuoji?“ Sakydavo, kad jam čia gera, žmonės labai draugiški, nuoširdūs, pas­kutiniu duonos kąsniu pasidalys. Pripratome, nes šitaip mūsų gyvenimas susiklostė“, - sakė R. Mačiulytė.

Rima juokiasi pasakodama, kad jos šeima, kaip ir visos mišrios šeimos, švenčia ir lietuviškas, ir rusiškas šventes. Svarbiausia šventė, žinoma, yra Ka­lėdos.

„Sakau vyrui, tu palauk savo Kalėdų, bet jis tik ranka numoja: „Mūsų dar kada bus ar nebus, geriau lietuviškos“, - pasakoja moteris.

Norėtų išsaugoti pilietybę  

G. Jakutis tikina, jog ne visi lietuviai į Tilžę atsikraustė gyventi dėl to, kad Lietuvoje jiems nebuvo vietos. Soviet­mečiu nemažai žmonių norėjo išsivaduoti nuo darbo kolūkiuose, o Kaliningrado srityje atlyginimai buvo didesni nei Lietuvoje. Įleidus šaknis – sukūrus šeimas, auginant vaikus, sunku grįžti ten, iš kur išvykai.

„Mums visiems labai reikia bendravimo su Lietuva, todėl gerai, kad Tilžėje turime tokį šaunų konsulą B. Makauską. Nesame nuskriausti. Jei supykstame ant valdžios, apsisukame – ir per tiltą į Lietuvą. Vizų nereikia, nes visi turime dvigubą pilietybę“, - džiaugėsi Vydūno draugijos vadovas.

Dėl dvigubos pilietybės G. Ja­kutis Pajūryje kalbėjosi su Lietuvos Seimo Pirmininku Viktoru Pranckiečiu. Išgirdo, jog toks įstatymas veikiausiai bus priimtas. Tik ar Tilžės lietuviams jis bus parankus?

Skaitydamas diskusijas internete, G. Jakutis sako radęs ne vieną užuominą, kad dvigubą pilietybę siūloma suteikti tik Europos šalyse gyvenantiems ir jų pilietybę turintiems emigrantams.

„O mes esame Rusijos piliečiai. Labai būtume nuskriausti, jei pilietybės netektume. Negi kenkiame Lietuvai, čia atvažiuodami? Pilietybė mums visiems ne tik atvertų kelius į Lietuvą, bet ir būtų įpareigojimas neužmiršti sa­vo kalbos ir kultūros“, - įsitikinęs Tilžės Vydūno lietuvių draugijos pirmininkas.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Paaiškėjo pirmieji naujojo projekto „Renkuosi moky­ti – mokyklų kaitai!“ dalyviai. Nuo rugsėjo į pokyčius įsitrauks 14 mokyklų iš visos Lietuvos ir 15 juose dirb­siančių pedagogų. Sutelkus visą mokyklos bend­ruomenę, bus stiprinama mokinių mokymosi motyvacija, kuriama saugi ir pozityvi emocinė mokyklos aplinka bei skatinama mokyklos vadovų lyderystė. Į projektą pateko ir Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazija.

Paraiškas dalyvauti projekte pateikė daugiau kaip 50 mokyklų. Atrankos metu buvo vertinama jų motyvacija siekti pokyčių, pasiryžimas juos tęsti bei mokytis. Pirmenybė teikta regioninėms, tautinių mažumų mokykloms. Tarp projekto dalyvių – švietimo įstaigos iš Viduklės, Šilalės, Raseinių, Jonavos, Rudaminos, Baltosios Vokės, Šiaulių, Panevėžio, Kauno ir Vilniaus.

„Susidomėjimas projektu ro­do, kad Lietuvos mokyklos supranta pokyčių reikalingumą ir yra jiems atviros. Iš kitų švietimo iniciatyvų išsiskiriame tuo, jog siekiame tvarių, pamatuojamų rezultatų bei įtraukiame elementus, kurie, tikėtina, gali labiausiai paskatinti pažangą mokykloje”, – tei­gia Eglė Pranckūnienė, projektą įgyvendinančio Mokyk­lų tobulinimo centro steigė­ja.

Projektas remiasi įtraukiojo ugdymo samprata ir siekia sudaryti sąlygas kiekvienam vaikui patirti mokymosi sėkmę. Šiuo metu atliekamas tyrimas, padėsiantis mokykloms įsivertinti pasirengimą priimti bei ugdyti kiekvieną mokinį, nepaisant jo individualių ypatybių, nusistatyti esamas kliūtis bei tobulintinas sritis. Jas identifikavus, mokyklos pokyčio komanda rengs ir įgyvendins pokyčio planą. Tyrimu bus vertinama ir mokyklų per dvejus metus padaryta pažanga.

Devintus metus gyvuojančios „Renkuosi mokyti!“ prog­ramos pedagogai išlieka svarbi ir naujojo projekto dalis. Tai yra jauni, entuziastingi žmonės iki 35 metų, nusprendę dvejus metus padirbėti mokytojais. Paskelbus atranką, sulaukta 300 kandidatų anketų, 15 geriausiųjų pakviesti prisijungti. Tarp jų -

ir užsienio uni­versitetų ab­sol­ventas, il­gai emigraci­jo­je gyvenusi ir neseniai į Lie­­tuvą grįžu­si tautietė, net 6 jaunuoliai dėl šio projek­to keis gyvenamąją vietą – kraustysis į kitą miestą.

Būsimas istorijos mokytojas Tomas Vaitkūnas į Simono Gaudėšiaus gimnaziją atvyksta iš Vilniaus.

„Jau stodamas į Lietuvos edukologijos universitetą, nu­sprendžiau tapti mokytoju. Šiemet puikiai supratau, jog teorinės žinios mokykloje nėra tai, ką privalo gauti mokiniai iš švietimo sistemos. Jie turi gauti kompetencijų, įgūdžių, kuriuos galėtų panaudoti kasdieniniame gyvenime, universitete bei visur kitur, kur tik bepatektų. Taigi mokėjimas mokytis, informacijos atsirinkimas, jos sisteminimas - vertybės, kurios grįstos ne pinigais, o dvasios stip­rumu, yra ateitis šiandienos skubos pasaulyje“, - savo požiūrį į mokyklą ir mokytojo darbą dėsto Tomas.

Įgyvendindamas projektą „Renkuosi mokyti – mokyklų kaitai“, Mokyklų tobulinimo centras bendradarbiauja su Vilniaus prekybos paramos fondu „Dabar“. Kaip pagrindinis projekto partneris, šis fondas per trejus su puse metų iš viso numato skirti daugiau kaip 700 tūkst. eurų finansavimą.

Kornelija KUNIGONYTĖ,

komunikacijos koordinatorė 

AUTORĖS nuotr.

UAB „Gedmina“ kitąmet švęs 20-ąją savo veiklos su­kaktį. Vidutiniškai per metus čia paruošiama apie 200 mirusiųjų šarvojimui, tačiau didžioji jų dalis yra šar­vojami parapijų arba bendruomenių salėse. Donatas Grigalis UAB „Gedmina“ vadovauja jau ketvirtus metus.

Ar „Gedmina“ dirba neskaidriai?

Prieš pusantrų metų viename iš rajono valdžios ataskaitinių susirinkimų Didkiemio seniūnijos gyventoja nusiskundė, kad dar 2014 metais už artimojo šarvojimo bei kitas suteiktas paslaugas ji gavo tik dalies pinigų įmokėjimą liudijantį dokumentą. Rajono savivaldybės administracija dėl galimai neskaidrios įmonės veiklos kreipėsi į Policijos komisariatą. Šį atvejį savivaldybės įmonės UAB „Gedmina“ direktorius D. Grigalis pakomentavo taip:

„Policijos tyrėjai paėmė trejų metų finansinius ir visus kitus įmonės veiklos dokumentus. Po beveik metus trukusio tyrimo savivaldybė gavo Policijos komisariato išvadą, kad jokių pažeidimų nenustatyta.

„Gedminoje“ visada išduodamas kasos aparato čekis. Klientui paprašius, prie mokėjimo dokumentų pateikiame ir sąskaitą-faktūrą, kurioje prekės bei paslaugos išvardinamos atskirai. Tai praverčia, kai teismo keliu sprendžiami įvairūs paveldėjimo klausimai, ir reikia pateikti laidojimo išlaidas pagrindžiančius dokumentus. Arba neretai sąskaita reikalinga draudimo kompanijoms, kurios apmoka laidotuvių išlaidas.

Kartą teikėme paslaugas moteriai, kuri neteko vyro, liko trys mažamečiai vaikai. Kadangi pora dirbo užsienyje, darbovietė pažadėjo kompensuoti visas laidotuvių išlaidas. Tačiau mirusįjį moteris šarvojo ne „Gedminoje“, o vienoje iš rajono bendruomenių salių. Ir kai ji ten paprašė sąskaitos už paslaugas bei patarnavimus, sulaukė neigiamo atsakymo. Atvykusi į „Gedminą“, verkdama prašė, kad sąskaitą išrašytume mes, deja, to padaryti negalėjo­me“.

Anot direktoriaus, jei, pasi­naudojus įmonės paslaugomis, iškyla klausimų dėl jų kainos, apmokėjimo ar kitų dalykų, reikia kreiptis nedelsiant.

„Tuo pačiu noriu paaiškinti, jog Gedmina“ neteikia nešėjų, giedojimo bei puošimo gėlėmis paslaugų. Tačiau artimiesiems pageidaujant, galime pasiūlyti šias paslaugas teikiančių įmonių kontaktus arba  jas užsakyti. Atsiskaityti būtina paslaugų teikėjams“, - sako D. Grigalis.

Skaudžiausia tema – pinigai 

„Išanalizavus finansinius do­kumentus, reikia pripažinti, jog UAB „Gedmina“ daug metų dirbo nuostolingai. Tačiau paskutiniuosius trejus įmonės veikla duoda pelno. Tiesa, jis nėra labai didelis, vidutiniškai 3-5 tūkst. eurų, ir tai toli gražu nepadengia per daugelį metų susikaupusių skolų tiekėjams. Bet per šiuos trejus metus su tiekėjais už visas prekes bei paslaugas atsiskaityta 100 proc. Labai tikiuosi, kad ir šiuos pavyks baigti pelningai bei sumažinti skolas.

Pradėjęs dirbti „Gedmino­je“, iškėliau tikslą grąžinti įmo­nei finansinį stabilumą. Iš pra­džių teko peržiūrėti visas sutartis, kai kurias nutraukti arba derėtis dėl mažesnių kainų. Pavyzdžiui, sumažinę tiekiamos elektros energijos galią, atsisakėme elekt­ros priežiūros paslaugos, kuri įmonei kainavo nemažus pinigus. Ieškojome ir nuolat ieškome naujų tiekėjų, kurie pasiūlytų prekių įvairovę ir palankesnes kainas. Pavyzdžiui šiuo metu turime karstą, kuris kainuoja vos 65 Eur“, - sako „Gedminos“ vadovas.

Darbo užmokestis

Anot D. Grigalio, neretai pasigirsta komentarų, kad įmonėje didelės algos, ypač administracijos.

„Nei aš, nei vyr. buhalterė negauname net vidutinio šalies atlyginimo. Duobkasiams mokame už 0,75 etato nuo minimalios algos ir papildomai už kiekvieną iškastą duobę: vasarą - 6 Eur, žiemą - 10 Eur.  Be savo darbo, duobkasiai dar ir budi bei padeda vairuotojui, kai reikia įkelti ar iškelti palaikus. Tik po pusę etato turi sanitarai, kurių pareiga - atlikti sanitarinį mirusiojo palaikų paruošimą. Už kiekvieno kūno sutvarkymą papildomai mokama po 8 Eur. Tačiau reikia atsiminti, jog nuo priedų taip pat yra atskaičiuojami mokesčiai, tad į rankas darbuotojai gauna mažiau.

Kai kurie darbuotojai 24 valandas per parą, septynias dienas per savaitę nuolat yra budėjimo režime - tai paslaugų organizatorė ir vairuotojas. Tačiau dėl sunkios įmonės finansinės padėties už budėjimą papildomai jiems nemokama. Nepaisant to, jie yra pasirengę suteikti būtinas paslaugas bet kuriuo paros metu. Tad jei tik leistų finansinės galimybės, įvertinant darbo krūvį, sąlygas bei rizikos faktorius, darbuotojams pakelčiau algas“, - teigia UAB „Gedmina“ direktorius.

Pavojingos darbo sąlygos 

„Kai kuriuose rajono miesteliuose viešai reklamuoja­mos bendruomenių salių teikiamos mirusiojo rengimo bei šarvojimo paslaugos, nors tam reikalingas leidimas-higienos pasas. Tačiau noriu akcentuoti, jog tik viena „Gedmina“ rajone gali teikti mirusiojo aprengimo (paruošimo) paslaugą. Į ją įeina viso kūno maudymas, sausinimas, nagų kirpimas, apskutimas (vyrų), žaizdų, pragulų užtvarstymas, ištepimas specialiu skysčiu, veido kosmetinis paruošimas, galūnių atkūrimas, aprengimas ir įkėlimas į karstą.

Visos mirusiojo paruošimo procedūros yra fiziškai ir morališkai labai sunkios, beje, kartais ir tiesiogiai pavojingos sveikatai. Juk mirties liudijime nurodomas tiktai kodas. Vėliau gali paaiškėti, kad, pavyzdžiui, velionis sirgo atvira tuberkuliozės forma. Pasitaiko ir pradėjusių irti palaikų“, - darbo specifiką atskleidžia įmonės vadovas.

Kur pigiausia? 

D. Grigalis apgailestauja, jog žmonės dažnai pasiduo­da įtikinėjimams, neva „Gedminos“ paslaugos yra labai bran­gios, ir ragina, esant būtinybei, ateiti bei viską sužinoti realiai.

„Neretai man sako, jog kiti, teikiantys laidojimo paslaugas, neva nemokamai nuveža mirusįjį į Tauragę, palaukia, kol palaikus paruoš, vėl už dyką parveža. Tačiau nemokamų paslaugų nebūna. Jeigu mirusiojo šeima patiria finansinių sunkumų, visada ieškome kompromisų, nuolaidų“, - aiškina direktorius.

Privalumai

Pasak D. Grigalio, vienintelė „Gedmina“ iš visų įmonių rajone, teikiančių šarvojimo paslaugas, turi specialų šaldytuvą, kuriame mirusiojo kūną galima laikyti iki septynių parų. Tai aktualu, kai mirusiojo artimieji yra išvykę į užsienį. Jeigu žmogus miršta savaitgalį ar nakties metu, nebūtina laukti ryto, užtenka susisiekti su „Gedmina“, ir palaikai bus pervežti į šaldytuvą.

„Įvairių vertinimų sulaukiame dėl naujų, mums dar ne­įprastų priemonių - kompiuterio, projektoriaus, įgarsinimo aparatūros - įsigijimo. Tai nėra vien prašmatnioms laidotuvėms skirtos priemonės. Jų pageidauja artimieji, organizuojantys netradicines katalikiškas artimojo palydėjimo iškilmes. Todėl stengiamės neatsilikti nuo kitų tokias pat paslaugas teikiančių įmonių. Beje, projektorių, kompiuterį, įgarsinimo aparatūrą galima išsinuomoti ne tik laidotuvėms, bet ir kitiems renginiams“, - sako D.Griga­lis.

Bendruomenių salių įtaka

Anot „Gedminos“ vadovo,  kaimų ir miestelių bendruomenių salės tampa tarsi jų konkurentai. Gal taip yra dėl to, svarsto D. Grigalis, kad visuomenės sveikatos specialistai parapijų ir bendruomenių salių negali tikrinti, nes jos nėra registruotos Mokesčių inspekcijoje, kaip vykdančios tokią veiklą. Nors ir pripažįsta, jog be leidimo-higienos paso mirusiuosius šarvoti draudžiama.

„Tuo tarpu „Gedminą“ įvairios įstaigos tikrina kas pusmetį: tiek finansinę padėtį, tiek higienos normas, tiek kitus dalykus. Dirbame legaliai, todėl ir tikrina“, - sako D.Grigalis.

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Gyvenimas be tualeto būsto viduje - vis dar įprastas reiškinys. Redakcijos pagalbos šaukėsi Traksėdyje esan­čio septynbučio, kuriame įkurdinti socialiniai būs­tai, gyventojai. Pasak skambinusios moters, jie baigiantys uždusti nuo smarvės, o ką jau kalbėti apie spiečius mu­sių. Šalia namo stovintis lauko tualetas esąs prastas, bet juo neva niekas nesirūpina. Tačiau užsiminus, jog visi gyventojai bendromis jėgomis galėtų patys jį apkuopti, moteris nustebo: juk mums nepriklauso. Jos manymu, tuo pasirūpinti privalo seniūnija.

Sulaukę skambučio dėl tua­leto būklės, išskubėjome į Trak­sėdį. Pirma mintis – žmonėms tikrai reikalinga pagalba, mat prisistatyti nepanorusi moteris tvirtino, jog tokios netvarkos pakęsti nebeįmanoma.

„Smarvė pasibaisėtina, skrai­do musės. Seniūnė niekuo nesirūpina. Kaip žmonėms gyventi tokiomis sąlygomis? Niekas neatsiunčia jokios maši­nos, kuri tualeto turinį ištrauktų. Pažadėjo jį suremontuo­ti, bet nieko nedaro“, – vieną po kito bėrė žodžius moteris.

Prie daugiabučio sutikome pirmo aukšto gyventoją Antaną. Pasiramsčiuodamas ramentais, jis palydėjo lauko tualeto link.

„Šitame name šeimos su vaikais negyvena, tik suaugę žmonės. Vieną neseniai nuteisė ir uždarė į kalėjimą. Tai dabar liko mažiau. Tualetas nelabai tvarkingas, vandens mes irgi neturime – semiame iš šulinio. Žodžiu, jokių patogumų. Naktį „reikalus“ į kibirus atliekame, rytą išnešame. Nematau didelės problemos – laiku išpylus, jokio kvapo namuose nėra“, – ramiai dėstė Antanas.

Vyriškio teiginių patvirtinti ar paneigti negalime, nes į jo butą neužsukome. Tačiau lauko tualetas šiurpina ir kvapu, ir išvaizda. O šalia „sosto“ padėta Lenino knyga – matyt, tam atvejui, jei kartais kam nors popieriaus pritrūktų...

Traksėdžio seniūnės Reginos Audinytės nuomonė šiuo klausimu - kategoriška: arti­miausiu metu niekas nesikeis, nes patys gyventojai nesistengia nė per nago juodymą, o darbų seniūnijos darbininkams ir taip netrūksta.

„Taip, ten yra lauko tualetas. Stengiuosi, kad per sezoną jo turinį ištrauktų bent 3-4 kartus. Tačiau ne sykį darbininkai skambino man ir sakė, jog nedarys nieko, nes tualete esą primestų plastikinių butelių, kurie užkemša ištraukimo žarną. Prašiau žmonių, kad taip nedarytų. Galėtų tuos „bambalius“ surinkti - juk neturi darbo, tai nors tiek prisidėtų. Galų gale ten niekas be jų daugiau ir nesilanko, vadinasi, patys ir priteršia. Bet nė vienas nė karto nesiteikė ateiti. Ką čia slėpti: suradau kaime vyriškį, daviau jam porą eurų, jis ir ištraukė“, – sakė seniūnė.

Ji patikino, jog tualetas vis tik bus suremontuotas. Betoniniai žiedai jau užsakyti, ketinama nupirkti ir lentų išvietei atnaujinti. Tačiau skubių pokyčių gyventojai neturėtų tikėtis.

„Dabar toks metas, kai darbas darbą gena. Tad visi seniūnijos darbuotojai yra labai užimti. Manau, tualeto remonto galėsime imtis tik rudeniop.

Tačiau kaime yra ir daugiau žmonių, kurie naudojasi lauko tualetais, ir visi jie patys rūpinasi, kad būtų tvarkingi, švarūs. O  šio namo gyventojai dėl savo gerovės nelinkę pajudinti nė piršto. Nukrito pora plytelių nuo sienos – skambina seniūnei. Prireikė perklijuoti tapetus – skambina seniūnei. Ką aš turiu sakyti kitiems gyventojams? Kodėl jiems niekas nėra duodama?“ – socialinio būsto gyventojų vangumu piktinosi seniūnė.

Deja, belieka jai tik pritarti.

„Jie neturi darbo, per dienas geria. Traksėdžio seniūnijoje būtent šiuo adresu būna daugiausiai policijos iškvietimų. Nė vienas iš čia gyvenančiųjų negauna socialinių pašalpų. To priežastis paprasta: už jas reikia atidirbti. Tačiau dirbti jie nenori. Kartais pašalpa skiriama, nuperkant būtiniausių prekių. Tai kelia dar didesnį pasipiktinimą, nes socialinė darbuotoja tik­rai nepirks nei cigarečių, nei alkoholio“, – aiškino seniūnė.

Internetinis naujienų portalas www.grynas.lt 2015 m. sudarė Lietuvos kanalizacijos žemėlapį. Remiantis juo, tuomet Šilalės rajone 24,4 proc. gyventojų gyveno be kanalizacijos. Vieniems pigiau tvarkyti nuotekas patiems, kiti ir taip vos suduria galą su galu.

Ir vis dėlto: ar seniūnė privalo iš mokesčių mokėtojų pinigų tvarkyti socialinio būsto gyventojų išvietę?

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Sekmadienį Pajūryje vykusiame atnaujintos Tremtinių aikštės atidaryme lankėsi Seimo Pirmininkas Viktoras PRANCKIETIS. Nors Parlamento Pirmininkas ir niekur ne­skubėjo, pasikalbėti su juo galėjo ne kiekvienas – ap­suptas rajono vadovų, budriai saugomas pečiuitų vy­rų tamsiais akiniais, jis atrodė neprieinamas. Visgi iš anksto pažadėtą interviu gavome, ir tai buvo puiki pro­ga užduoti Seimo Pirmininkui tuos klausimus, kurie labiausiai rūpi toli nuo sostinės, „kitoje Lietuvoje“ gyvenantiems žmonėms. 

- Esate akademinės visuomenės atstovas, darbą Aleksandro Stulginskio universitete iškeitėte į politiką. Kaip jaučiatės Seime?

- Kaip tarp įdomesnių studentų. Studentai būna įdomūs ir labai įdomūs, tai Seime – įdomesni. Seimo Pirmininkas nėra viršininkas Seimo nariams. Saulius Skvernelis yra Vyriausybės vadovas, Prezidentė irgi yra vadovė, o Seimo Pirmininkas, deja, yra tik atstovas – niekam nieko negali nurodyti.

- Seimas šiemet bene daugiausiai laiko skyrė kovai su alkoholiu. Nemažai daliai žmonių tai atrodo labai svarbu, tačiau bene tiek pat mano, kad politikai užsi­ima niekais. Kaip manote, ar pre­kybos alkoholiu apribojimai yra pats svarbiausias dalykas Lietuvoje - svarbesnių darbų nėra?

- Prekybos alkoholiu apribojimai jau priimti, diskusijos baigtos, dabar ši tema jau niekam neįdomi.

Bet taip, tai yra labai svarbu. Ir prekybos laiko apribojimas, ir reklamos uždraudimas mažina alkoholio prieinamumą – tie dalykai nėra nauja praktika, Pasaulio sveikatos organizacijos seniai įrodyta, kad jie veikia. Visomis įmanomomis priemonėmis turime mažinti alkoholizmą Lietuvoje, ir tikrai niekas nė vieno protingo žmogaus neįtikins, kad gerai taip, kaip dabar yra. Keista klausytis tokių pasvarstymų, kaip vienos Seimo narės, klaususios, ką dabar jaunimas veiks.

Dirbs! Tiek Lietuvoje trūksta darbuotojų, tiek trūksta darbininkų, o mes norime žmones skatinti gerti? Negalime auginti naujų geriančių kartų. Pripažinkite, kad turime didžiulę problemą. Ir tarp kitko, ji labai siejasi su tuo, apie ką šiandien Pajūryje, atidarydami Tremtinių aikštę, kal­bame.  Jei paklaustumėte tų žmonių, kurie gyveno Sta­lino laikais, jie papasakotų, kaip Kaune, eidami į demonst­raciją, kioskelyje turėdavo nusipirkti degtinės. Negeriančius valdžia laikydavo liaudies priešais. Taip mūsų tauta buvo išmokyta gerti.

- Brangstantis gyvenimas lietuvius varo į neviltį, vis daugiau žmonių renkasi emig­raciją. Ateidami į valdžią, valstiečiai žadėjo, jog gyvenimas gerės. Kol kas jokių permainų nematyti. Kokių pozityvių sprendimų iš šios valdžios dar galime tikėtis?

- Vaikų išmokos, sureguliuoti mokesčiai – viskas daroma tam, kad silpniausiai aprūpintiems žmonėms būtų suteikta kuo didesnė parama. Tie socialiniai klausimai mums yra labai, labai svarbūs. Žinote, tų, kurie blogai gyvena, Lietuvoje nėra tiek daug, kiek garsiai apie tai rėkiama. Pažiūrėkite į statistiką: taip, yra gyvenančių skurde, bet ir daroma viskas, jog tiems skurdžiausiai gyvenantiems parama būtų išreikšta kuo aiškiau, ir kad realiai jie gautų daugiau pinigų. 

- Dažnai girdime kalbant, jog vienintelis būdas išsaugoti Lietuvą yra protinga regionų politika. Tačiau gyvenant Šilalėje akivaizdu, kad jos nėra - žmonės murkdosi nedarbo ir nevilties liūne. Kada Seimas atsimins, jog yra ne tik Vilnius, bet ir „kita Lietuva“ - ekonomistai jau seniai naudoja tokį terminą?

- Žmonės skursta dėl ankstesnės politikos pasekmių. Šilalės rajone apie 70 proc. žmonių gyvena kaime. Atėjo laikas, kai intensyvumas žemės ūkyje turi būti toks, jog apsimokėtų dirbti. Naujoji mokesčių sistema nepalies smulkiųjų ūkių, bet stambieji privalės pasidalinti naudą su visuomene ir taip iš dalies prisidės prie smulkesniųjų verslo skatinimo.

Sakantiems, kad gyventi regionuose yra blogai, pirmiausia trūksta pozityvaus nusiteikimo. Kažkodėl visi matome tik tai, kas blogai. Šaukiame, kad nėra darbo. Taip, darbo kieme gal ir nėra, tačiau yra už 30 ar 50 kilometrų. Norint uždirbti ir oriai gyventi, reikia judėti, važiuoti ten, kur darbuotojų trūksta. Pajūrio miestelio gyventojams tikriausiai nėra sunku nuvažiuoti į Klaipėdą. Suvirintojai ten uždirba dvi profesoriaus algas. Statybininkai taip pat. Klaipėdoje labai trūksta  darbininkiškų profesijų žmonių – ir daug. Taigi darbo yra, gyventi tikrai galima. Kam reikia išsikelti į Norvegiją metams ar pusmečiui, jei galima savaitei nuvažiuoti į Klaipėdą ar kitą didesnį miestą?

Įsivaizduokite, verslininkai jau prašo leidimo atsivežti įdarbinti užsieniečius. Mūsų darbininkų trūksta – įmonės priima visus elektrikus, mūrininkus, tinkuotojus. Visus, kiek ateina. Tačiau Lietuvoje vyrauja nusistatymas, jog darbininkiškos profesijos  nėra siekiamybė. Aš manau, kad turime siekti oriai gyventi iš savo darbo.

- Vyriausybė rengia mokesčių reformą. Skaudžiausiai reaguota į lengvatų žem­dirbiams naikinimą. Ar manote, kad mūsų kaimo žmonės jau yra tokie turtingi, jog reikėtų palikti juos be valstybės pagalbos?

- Paprašiau, kad Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos darbuotojai suskaičiuotų bei palygintų, kiek mokesčių sumoka vienodo dydžio ir panašiai tiek pat gyvulių turintis ūkininkas ir žemės ūkio bendrovė, dirbanti pagal įmonėms privalomus apskaitos standartus. Atsakymo dar negavau. Kai turėsiu skaičius, galėsiu diskutuoti plačiau. Dabar vyksta emocijų kalba, o aš noriu kalbėti skaičiais.

Europoje kaimuose dirba iki 5 proc. gyventojų, nes didėja darbo našumas. Turime suprasti, kad ir pas mus vyksta tie patys procesai, kaip visame pasaulyje. Tikėtis, jog išgyvensime, laikydami dvi karvutes, nebegalime. Gal ir būtų gerai sau tai leisti, bet  turėtume žinoti, kad taip dirbant išlaidos neatsipirks, ir jokios pridėtinės vertės negausime. Todėl reikia keisti požiūrį į darbą, keisti požiūrį į save, patikėti, kad galime daugiau, nei dabar darome. Ir patikėti, kad galime gyventi geriau.

- Ko palinkėtumėte šilališkiams - kantriems ir darbštiems, visas Nepriklausomos Lietuvos negandas ant sa­vo pečių užsikrovusiems že­maičių žemdirbiams?

- Palinkėčiau negalvoti apie tai, kas bloga, o ką nors – bet ką! – daryti, kad būtų geriau. Kiekvienas paklauskite savęs, ką aš padariau, jog man būtų gerai. Aš irgi užaugau labai sunkiai besiverčiančioje šeimoje – skurdome ir vaikystėje, tokia buvo visa jaunystė. Tačiau visą laiką aš pats kūriau sau gyvenimą. Todėl dabar tikrai turiu teisę sakyti, kad norėdamas žmogus gali siekti ir labai daug pasiekti.

Nusivylimą turi pakeisti ieš­kojimas, bet kartais mūsų žmonėms tam trūksta žinių ir ryžto.

- Kaip darbas Seime pakeitė Jūsų požiūrį į gyvenimą Lietuvoje? Ar taip pat galvojote ir anksčiau?

- Visada kalbėjau tai, ką galvoju. Užtat gyvenime esu daug kartų nukentėjęs, baustas, daug kur netikau. Tačiau niekada ir niekam nepataikavau. Ir dabar, atsakydamas jums, nepataikauju – sakau tai, ką galvoju, nes tuo tikiu. Toks tegul būna ir šio interviu pavadinimas.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Šią temą pasiūlė keletas ūkininkų. Girdi, Ręsčių kai­me netoli Laukuvos gyvena tokie Lelėnai, kurie itin ne­palankiomis ūkininkavimo sąlygomis rado originalų spren­­dimą.

- Matydami, kokia menka nauda iš mėsos ir pieno, jie pardavė lenkams bandą, o žemę naudoja, tiems patiems lenkams ruošdami pašarą. Jeigu čia, Lietuvoje, nereikalinga mėsa ir pienas, tai dar galima išsiversti, auginant pašarus, - sakė žmonės. O kaip yra iš tiesų?

Užsukus į Lelėnų sodybą, iškart matyti, kad ūkininkauti čia buvo rimtai nusiteikta.  Kieme dar stovi žemės ūkio technika, atokiau nuo gyvenamųjų namų - didžiulė moderni srutų saugykla. Akivaizdu, kad ji skirta dideliai bandai.

- Šiokių tokių galvų, sudėjus visus veršius, laikėme 90, melžiamų karvių - 45, - sako Ramūnas Lelėnas. - Žemės per visus nuomotus gabalus buvo irgi per šimtą hek­tarų.

Lietuvoje, kur vis labiau įsi­viešpatauja saujelė stambiausiųjų žemvaldžių, tai visiškai nedidelis, šnekant tų pačių žemvaldžių žargonu,  vos ne „smulkus ūkelis“. Bet Europos Sąjungos mastu, kur vidutinis pieno ūkis - tik 30 karvių, tai visai nesmulkus, gerokai didesnis už vidutinį ūkis. Kas nulėmė tokią jo pabai­gą?

Taip, žinoma, kainos. Supirkimo kainos krito visiems, tačiau savo bandas kol kas pardavė ne visi ūkininkai. Dau­gelis vis dar mėgina laikytis sukandę dantis. Ramūnui ir Daliai Lelėnams prisidėjo dar keletas nepalankių aplinkybių.

- Mūsų žemės nebuvo vienoje vietoje, - sako Ramū­nas. - Čia pat - tik keli gabaliukai. Savos turime tiktai 25 hektarus, o didžiąją dalį nuomojome. Ji buvo toli, Rietavo savivaldybėje, prie Labardžių... Brangu kasdien po du sykius važiuoti 20 kilometrų ten ir atgal.  Kol buvo normalios kainos, apsimokėjo vargti. Paskui sušlubavo sveikata... Samdyti nėra ko, pats nepajėgiu, o naudos tiek, kad už­tenka tik padengti išlaidas. Nebeliko jokios prasmės dirb­ti.

Lelėnai užaugino keturis vaikus - sūnų ir tris dukras. Kam ieškoti svetimų darbininkų, jeigu yra savo jėgos?

Abu tėvai šypsosi ir purto galvas. Ne, jokios vilties, jog sūnus, dukterys ar žentai pareitų į Ręsčius. Dvi dukros jau įsitvirtino Danijoje, trečioji dar gyvena Vilniuje, tačiau ir ji per atostogas Danijoje uždarbiauja. Sūnus yra baigęs Vilniaus Gedimino technikos universitetą, gyvena Lie­tuvoje. Inžinierius, bet irgi važiuoja į Daniją prisidurti prie algos. Ręsčiuose tikrai neprisidursi.

- Iš pradžių dukros išvykdavo tik laikinai, tiktai užsidirbti, - pasakoja D. Lelėnienė. - Vienam sezonui, paskui antram, trečiam... O galiausiai laikini darbininkai tapo sėsliais Danijos gyventojais. Dirba jie labai paprastus darbus, žvėrelių fermose prižiūri audines. Audinių šėrikas ten uždirba daugiau, negu Lietuvoje inžinierius. Jokios vilties, jog kuris nors grįžtų perimti ūkio.

Ko gero, ta aplinkybė padėjo paskutinį tašką Lelėnų ūkio istorijoje. Būtų vilties susigrąžinti bent vieną vaiką, gal dar mėgintų vargti. Dabar jau aišku, kad ūkis vaikams nereikalingas.

- O juk turėjome vilčių ir planų, jog ūkį vaikai perims! - sako Dalia. - Netgi ketinome statyti didesnę fermą, turime parengtą projektą. Dabar jis niekam nereikalingas.

Didžiausias paradoksas, kad kaip tik dėl vaikų Lelėnai ir pradėjo ūkininkauti. Gyveno Ruskiuose, važinėjo dirbti į Labardžių lentpjūvę. Dvi algos šešioms burnoms nebuvo daug, reikėjo prasimanyti pajamų iš šalies.

- Tada savas ūkelis atrodė visai patrauklus dalykas, - prisimena Dalia. - Apsimokėjo laikyti ir vieną, ir dvi karvutes. Pradėjome galvoti: kam važiuoti į ganyklas dėl vienos karvės, ar ne geriau dėl dviejų? O paskui: kam dėl dviejų, jeigu galima dėl penkių?.. Taip pamažu ir didinome bandą.

- Mes pavėlavome į trauki­nį, - sako Ramūnas. - Kai pra­dėjome savo ūkį, žemės ap­link jau buvo išsidalintos. Kad būtų patogiau ūkininkauti, iš Ruskių persikėlėme į Ręsčius, bet jau nebegalėjome suformuoti didesnių laukų. Teko kelti bandą už Labardžių. Bet ir tai apsimokėjo. Kai už litrą pieno mokėjo per litą, o litas buvo stiprus, viskas atrodė gerai. Nė nemaniau, jog kainos gali tiek nukristi. Na, galvojau, sumažės dešimt, dvidešimt centų... Tačiau kad nukristų tiek?!

Šiandien Lelėnai neturi nė vienos karvės, bet neina į krautuvę ir pieno neperka.

- Aš negaliu matyti, jog lit­ras nugriebto pieno, beveik vandens, tenai kainuoja kone eurą, o ūkininkams už riebų, su grietine, teduoda 12 centų! - piktinasi Ramūnas. - Dar baisiau žiūrėti, kad iš krano į butelius supilstytas vanduo yra brangesnis už ūkininko melžiamą pieną. Žinote, tai jau pasityčiojimas. Verčiau nueinu pas kaimyną, paprašau stik­lainio...

Lelėnai puikiausiai supranta, jog Lietuvos ūkininkai dabar palikti perdirbėjų savivalei. Kreiptis į Seimo narius ar ministrus nėra jokios prasmės. Vos imi kalbėti apie diskriminacines kainas, valdžios atstovai bemat atsako, kad tai esanti rinka, o jie kištis į rinkos kainas negali. Kas tai per rinka ir kas per ekonomika, jei perdirbėjai pieną veža iš latvių ar estų, mokėdami jiems daugiau, o saviškius dusina? Juk tai kažkokia išskirtinė lietuviška ekonomika, kur veikia visai kitokie dėsniai, negu, sakysime, Lenkijoje! Lenkai savo ūkininkams už pieną ir mėsą moka gerokai daugiau, o parduotuvėje maistas yra pigesnis, nei Lietuvoje. Argi neaišku, kad tai jokia rinka, kad čia žmogus paprasčiausiai stumiamas nuo žemės?

Lelėnai priėjo išvados, kad jei Lietuvoje žmogaus darbas nereikalingas, geriau lenkams viską parduoti. Pardavę bandą lenkams, jie gavo truputį brangiau, nei būtų gavę parduodami lietuviams perdirbėjams.

O kaip su šienu? Ar tikrai Lelėnai augina žolę ir parduoda pašarus lenkams?

- Ne, apie tai geriau nekalbėkime, - numoja ranka šeimininkas. - Tos žmonių kalbos apie pašarų auginimą lenkams nėra visai iš piršto laužtos, bet tai - ne išeitis. Kiek pardavėme, dar neatgavome visų pinigų. Su tais dalykais reikia atsargiai, aš ir kitiems patarčiau pasisaugoti atvykėlių pirklių. Mums pasitaikė ne ūkininkai, o kažkokie tarpininkai, perpardavinėtojai. Jeigu su tokiais ryžtiesi ką nors daryti - tai tik griežtai pagal sutartis.

Štai įsismarkavo vasara, kai­mynai šienauja, o Lelėnams - nei šienas, nei gyvuliai. Kaip tai atrodo buvusiems ūkininkams?

- Būna, kad pasigendu, - prisipažįsta Ramūnas. - Subaubia karvė kur nors - man dar pasivaidena, kad tai maniškė, kad pasileido... Dar negaliu visai atprasti.

Ar jie nesigaili? Ar jiems ir dabar atrodo, jog prieš metus žengtas žingsnis buvo teisingas, jog tai nebuvo pasikarščiavimas?

- Mūsų dažnai šito paklausia, - linkteli galva Dalia. - Visada atsakau: jeigu gailiuosi ko nors, tai tik dėl to, kad kažkada ėmėmės to ūkio. Ir kam viso to reikėjo?..

Petras DARGIS

Vasara – atostogų metas. Deja, būna atvejų, kai džiugią jų nuotaiką apkartina ūmios ligos ar įvykiai, sukeliantys kritinę sveikatos būklę. O tada be greitosios medicinos pagalbos neišsiversi.  Valstybinė ligonių kasa (VLK) atkreipia dėmesį į tai, jog greitosios medicinos pagalbos (GMP) paslaugos yra apmokamos Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) lėšomis. Primename kelias taisykles, būtinas žinoti kviečiant greitąją.

Pirmoji – į šias paslaugas teikiančius medikus kreipiamasi tik prireikus būtinosios medicinos pagalbos. Antroji – GMP paslaugos nemokamai teikiamos visiems asmenims, kuriems ji būtina dėl sveikatos būklės – tiek apdraustiems privalomuoju sveikatos draudimu, tiek neapsidraudusiems. Trečioji – nors ši pagalba teikiama visą parą (darbo, švenčių ir poilsio dienomis), svarbu žinoti, jog užtikrinti nepertraukiamą prisirašiusių prie gydymo įstaigos apdraustų privalomuoju sveikatos draudimu pacientų sveikatos priežiūrą yra įpareigotos visos šeimos medicinos paslaugas teikiančios įstaigos.

„Bendrojo pagalbos cent­ro skubios pagalbos telefonu 112 bei greitosios pagalbos numeriu 033 skambinama tada, kai prireikia skubios pagalbos, staiga iškyla reali grėsmė žmogaus sveikatai bei gyvybei. Pavyzdžiui, žmogui netekus sąmonės, patekus į autoįvykį, apsinuodijus bei pan. Prieš kviečiant GMP, itin svarbu įvertinti situaciją ir skambinti tik tuomet, kai iš tik­rųjų pagalba yra reikalinga. Kitais atvejais pirmiausia reikėtų kreiptis į savo šeimos gydytoją“, – sako VLK Sveikatos priežiūros paslaugų departamento direktorius Viačeslavas Zaksas.

Vis dar pasitaiko, kai greitoji pagalba kviečiama lėtinių susirgimų atvejais, pakilus kraujospūdžiui, skaudant gerklei, karščiuojant ar pan. Šiais atvejais pacientas turėtų kreiptis į polikliniką, prie kurios yra prisirašęs.

„Bet kokiu atveju kvietimą įvertina dispečeris, užduodamas klausimus, kurių reikia situacijai įvertinti. Kartais žmogui pakanka patarimo telefonu“, – sako V. Zaksas.

VLK primena, jog visos pirminės sveikatos priežiūros įstaigos privalo užtikrinti prie jų prisirašiusiems pacientams nepertraukiamą (visą parą – tiek darbo, tiek švenčių dienomis) medicinos paslaugų teikimą.  Tiesa, vienos įstaigos jas nepertraukiamai teikia pačios, o kai kurios dėl jų teikimo yra sudariusios sutartis su kitomis sveikatos priežiūros įstaigomis. Tad sunegalavusiems pa­cien­tams neverta iš karto kviestis GMP ar skubėti į ligoninę.

„GMP specialistai teikia pagalbą pagal savo kompetenciją ir, kai tai būtina, kuo skubiau gabena pacientą į artimiausios ligoninės priėmimo-skubios pagalbos skyrių. Jie nenustato galutinės diag­nozės, neskiria tolesnio gydymo. Tai daro priėmimo-skubios pagalbos skyriaus gydytojai, ištyrę ligonį. Jie taip pat sprendžia, ar reikia jį gydyti ligoninėje“, – teigia V. Zaksas.

Be paslaugų, apmokamų iš PSDF, GMP medikai teikia ir kitas paslaugas. Kai kuriais atvejais už jas sumoka gydymo įstaigos pagal sutartį su šių paslaugų teikėju, kitais – pacientas moka pats.

Kai greitoji pagalba pacientą perveža iš vienos ligoninės į kitą dėl tolesnio gydymo ar diagnostinėms, gydomosioms procedūroms, tyrimams, pervežimo išlaidas apmoka siunčiančioji įstaiga pagal sutartį su GMP teikėju.

„Tačiau tiek apdraustiems privalomuoju sveikatos draudimu, tiek neapsidraudusiems už paciento pervežimą jo ar jo artimųjų prašymu, jei tai nėra būtina dėl jo sveikatos būklės, pacientas (arba jo artimieji) sumoka savo lėšomis“, – sako V. Zaksas.

Rimantas ZAGREBAJEV

Valstybinės ligonių kasos Ryšių su visuomene skyriaus vedėjas

Savivaldybės taryba įpareigojo administraciją ieškoti papildomų lėšų Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos remontui. Atlikus viešuosius pirkimus, paaiškėjo, kad Švietimo ir mokslo ministerijos paskirtų 381 tūkst. euro iš Valstybės investicijų programos šiemet numatytiems darbams neužteks.

Viešųjų pirkimų konkursą laimėjusi UAB „Šilalės statyba“ suremontuoti trijų aukštų gimnazijos korpusą ir užbaigti darbus senajame korpuse pasiūlė už 396 tūkst. Eur. Ir tai yra pati mažiausia iš šešių pirkime dalyvavusių bendrovių pasiūlytų kainų.

Skelbti naują konkursą bei rizikuoti, kad ministerijos skirtas finansavimas iki metų pabaigos nebus panaudotas, gim­nazijos vadovai nesiryžo. Jie pranešė savivaldybei, jog remontui šiemet trūks 14 tūkst. Eur, be to, dar apie 10 tūkst. Eur teks mokėti už remonto techninės priežiūros darbus. Lėšų tam gimnazija taip pat neturi.

Savivaldybės tarybos posėdyje išklausę Simono Gaudėšiaus gimnazijos direktoriaus Stasio Norbuto paaiškinimą, tarybos nariai neprieštaravo, kad savivaldybės administracija ieškotų papildomo finansavimo (iki 25 tūkst. 239 Eur), jei ateinančiais metais Švietimo ir mokslo ministerija gimnazijos rekonstrukcijos projektui pinigų neskirs.

Pasak rajono mero Jono Gudausko, Švietimo ir mokslo ministerija ir kitąmet turėtų finansuoti pradėtus įgyvendinti projektus - tikimasi gauti panašią sumą lėšų, kaip ir šiemet. Dar apie 300 tūkst. Eur gimnazijos rekonstrukcijai numatyta gauti iš regioninei plėtrai skiriamų Europos Sąjungos paramos lėšų.

Likusių darbų sąmatinė ver­tė - 2,5 mln. Eur, tačiau savivaldybės vadovai įsitikinę, jog tiek pinigų gimnazijos remontui užbaigti nereikės. Patirtis rodo, kad pastaraisiais metais viešųjų pirkimų konkurse siūloma darbus atlikti net trečdaliu pigiau nei būna numatyta sąmatose.

Meras siūlė skelbti konkursą gimnazijos rekonstrukcijai užbaigti - pasak jo, tada ministerija matys, kiek pinigų realiai reikia, ir skirs finansavimą. Tačiau tokiam pasiūlymui, regis, nelabai yra linkęs pritarti savivaldybės admi­nistracijos direktorius Rai­mundas Vaitiekus. Jis įspėjo, jog ministerija pinigų gali ir neskirti, o rajono biudžetas ateinančiais metais bus net 2 mln. Eur mažesnis.

„O ir skelbti konkursą, neturint finansavimo šaltinių, nėra leidžiama“, - priminė R. Vaitiekus.

Skirtingai nei politikai, savivaldybės administracijos di­rektorius yra priverstas skai­čiuoti pinigus, nes administ­racija bene kasdien gauna prašymų papildomam finansavimui. Nors Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos remontas užsitęsė jau bene dešimtmetį, neatidėliotinų poreikių turi ir kitos bendrojo lavinimo įstaigos.

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos vadovams reikia gauti bent 20 tūkst. Eur liftui įrengti - nuo rugsėjo 1-osios gimnazijoje pradės mokytis judėjimo negalią turinti penk­tokė. Bet gali būti, kad ir tokios sumos problemai išspręsti neužteks.

Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Vera Macienė siūlė, kaip pati sakė, žiaurų sprendimą: Teneniuose gyvenančią mokinę vežioti į progimnaziją Šilalėje, nes ši mokykla kol kas vienintelė turi liftą.

Tačiau, pasak administracijos direktoriaus, tai nieko nepakeis: baigęs progimnaziją, vaikas ateis mokytis į gimnaziją, todėl ir ten teks įrengti liftą. Panašias problemas netrukus teks spręsti Laukuvoje ir Kaltinėnuose.

Kad bendrojo lavinimo mokyklose liftai netrukus bus būtini, galima spręsti iš akivaizdžios tendencijos: vaikų su judėjimo negalia daugėja, be to, liftai reikalingi ir traumas patyrusiems mokiniams.

Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos direktorius S. Nor­butas pastebėjo, jog keturių aukštų korpusui liftas su šachta iš šono kainuotų ne mažiau kaip 64 tūkst. Eur. Ir tik laiko klausimas, kada tokio įrenginio gali prireikti.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.