Birželio 25 dieną Šilalėje, Bendruomenių parke, vyko Rasos-Joninių šventė. Šilališkiai ir svečiai rinkosi palydėti trumpiausią naktį ir dalyvauti Šilalės rajono kapelų varžytuvėse. Iškilmių dalyviai, eidami pro šventinius vartus, dalyvavo simbolinėje Rasų apsiprausimo-apsivalymo apeigoje.

Pagrindiniai Rasų šventės simboliai yra keturi: oras, vanduo, ugnis ir žemė su augmenija. Todėl vėliau ėjome uždegti Joninių laužą bei pagarbinti ugnį, sukdami ugnies ir gyvenimo ratus. Prie laužo dalijomės gira, o apgalvoję savo sėkmes ir nesėkmes, norus bei palinkėjimus, į laužą metėme po saują druskos. Merginos pynė ir mėtė vainikus, dalyvavo gražiausio vainiko konkurse, o vaikinai  savo miklumą, ištvermę demonstravo folklorinio šokio „Mikita” konkurse, kartu su merginomis šoko „Suktinuką“ bei kitus folklorinius šokius. Visi Jonai ir Janinos buvo vainikuoti bei apdovanoti prizais.

Kai jaunimas patraukė plukdyti vainikų, prasidėjo Šilalės rajono liaudiškos muzikos kapelų varžytuvės. Jose dalyvavo „Šilojus“ (vad. A. Šimkus), „Bijotaičiai“ (vad. K. Mizgirienė, S. Bugenis), „Laukuva“ (vad. A. Šniaukas), „Padkava“  (vad. A.Juodviršis ), Kūtymų laisvalaikio salės kapela (vad. V. Rudys), Tarvydų parko kapela (vad. K. Tarvydas), Kaltinėnų kultūros namų kapela (vad. V. Gailevičienė).

Žiūrovams buvo išdalinta 500 balsavimo lapelių, kuriuos jie metė į labiausiai patikusios kapelos krepšelį.

Jaunatviškiausios kapelos nominaciją laimėjo „Laukuva“, originaliausia pripažinta „Padkava“, švelniausia – Kaltinėnų kultūros namų kapela, trankiausia - Tarvydų parko kapela, nuoširdžiausia - „Šilojus“, išradingiausia - Kūtymų laisvalaikio salės kapela. Geriausia kapela žiūrovai išrinko „Bijotaičius“. Jai atiteko tautodailininko Alfonso Mauliaus išdrožtas prizas „Geriausia Šilalės rajono kapela-2017“.

Šventę užbaigė modernaus folkloro grupė „Aisva“ iš Jonavos.

Ilona RAUDONIENĖ, Jolanta KAŽUKAUSKIENĖ,

folkloro ansamblio vadovės

Stasio ČEKIO nuotr.

Šį pavasarį suėjo lygiai dveji metai, kai darbą pradėjo šios kadencijos savivaldybės taryba. 2015 m. balandžio 20-ąją įvyko pirmasis tarybos narių, išrinktų 2015-2019 m. laikotarpiui, posėdis. Dirbti Šilalės kraštui bei jo žmonėms jame prisiekė penkių partijų ir vieno visuo­meninio rinkimų komiteto atstovai. Tačiau kad ir kaip vietos politikai muštųsi į krūtinę, įrodinėdami, kad į valdžią atėjo tik iš idėjos, nė vienas iš 25 kas mėnesį iš rajono biudžeto jam skiriamos beveik 232 eurų iš­mo­kos atsisakęs nėra. Šių pinigų vienodai jaučiasi nusipelnę ir tie, kurie stropiai lanko posėdžius, ir tie, kurie juose pasirodo gerokai rečiau.

2015-2019 m. kadencijos tarybą sudaro 6 moterys ir 19 vyrų, jų amžiaus vidurkis - 51 metai. Jauniausio tarybos nario „titulas“ jau antrą kadenciją priklauso liepos viduryje 28-ąjį gimtadienį švęsiančiam partijos „Tvarka ir teisingumas“ atstovui Tadui Bartkui, o vyriausia tarp politikų yra maždaug po savaitės 86-erių sukaktį minėsianti konservatorė Teresė Ūksienė. 

Savo veiklos pusiaukelę šios kadencijos taryba įveikė be didesnių ginčų ir diskusijų, o bene 90 proc. sprendimų buvo priimta kone vienbalsiai. Ir tai suprantama, mat į valdančiąją daugumą yra susibūrę net 20 politikų: joje dirba 8 konservatoriai, po tris socialdemokratus ir Lietuvos laisvės sąjungos (liberalų) narius, 4 visuomeninio rinkimų komiteto „Šilališkiai“ atstovai ir 2 „darbiečiai“. Todėl nors į tarybą išrinkti 5 partijos „Tvarka ir teisingumas“ atstovai yra pasiskelbę oficialia opozicija, dažniausiai jų balsas „į dangų neina“...

Remiantis savivaldybės me­ro konservatoriaus Jono Gu­dausko tarybai pateikta pra­ėjusių metų ataskaita, 2016 m. įvyko 14 tarybos posėdžių, o savivaldybės administracijos darbuotojai parengė 306 spren­dimų projektus. Iš jų svars­tymui pateikti 302, priimti 299 sprendimai.

„Aktyviausi tarybos posė­džių metu buvo ir daugiausiai klausimų pateikė T. Bart­kus, Algirdas Meiženis, Vir­gi­ni­jus Noreika, Rolandas To­lei­­kis. Ge­riausiai posėdžius lan­kė ir nė vieno nepraleido Kris­­ti­na Dambrauskienė, J. Gu­­daus­kas, Alfonsas Mo­tu­zas, Hen­rikas Girčys, Lo­re­­ta Kal­ni­kaitė, Gintautas Ma­­ce­­vi­čius, R. Toleikis, T. Ūk­sie­nė, Sau­lė Olendrienė, Sta­sys Ska­laus­kas, Rimas Vai­či­­kaus­kas“, - rašoma mero atas­kai­toje.

2015 m. taryba posėdžiavo 15 kartų, apsvarstė 319 klausimų, priėmė 315 sprendimų. 

Ir užpernai, remiantis 2015 m. tarybos veiklos ataskaita, aktyviausiai joje dirbo T. Bart­kus, A. Meiženis, V. Noreika, Vytautas Jucius, R. Toleikis.

Deja, regis, ne visi vietos politikai atsakingai vertina rinkėjų suteiktą pasi­ti­kėjimą ir tinkamai atlieka jiems patikėtas pareigas. Vėl­gi remiantis ta pačia atskai­ta, 2016 m. daugiausiai posė­džių - net šešis - praleido so­cialdemokratas Albinas Ežers­kis, penkiuose nedaly­vavo  Lietuvos laisvės sąjun­gai (liberalams) priklausan­tis Jonas Šedbaras, o „dar­bietė“ Genovaitė Da­mu­lienė ne­at­ėjo į keturis posėdžius. Tie­sa, tokie praleidinėjimai pažymimi nuoroda „dėl pateisinamų priežasčių“. Tačiau kokios jos yra, paprastai viešai neskelbiama. 

Komitetų posėdžių nelankymo rekordą pernai taip pat sumušė A. Ežerskis – jis iš 15 posėdžių nerado laiko dalyvauti net 13-oje. Už tokį elgesį politiką svarstė ir savivaldybės tarybos Etikos ko­misija, pripažinusi, jog jis pažeidė ir LR Vietos savivaldos įstatymą, ir Šilalės savivaldybės tarybos veiklos reglamentą. Ta­čiau pats tarybos narys didelės bėdos ne­įžvelgė, mat, pasak jo, turi „pakankamai patirties savivaldybės tarybos darbe“. O savo paaiškinime Etikos komisijai jis nurodė, kad „pagal susiklosčiusias aplinkybes neturėjo galimybių dalyvauti komiteto posėdžiuose, kadangi tuo metu ministerijoje (kai A. Ežerskis dar dirbo žemės ūkio viceministru – red. pastaba) vyksta pirmadieniniai pagrindiniai pasitarimai“.

Deja, nei A. Ežerskiui, nei kitiems posėdžius praleidinė­jantiems politikams jokios sankcijos netaikomos. Nors veikla taryboje, regis, turėtų būti vertinama lygiai taip pat, kaip bet kuri kita - vargu ar atrastume dar bent vieną įstaigą, kurioje darbo drausmės pažeidimai būtų toleruojami. Ir netgi mokami pinigai.

Savivaldybės administraci­jos pateiktais duomenimis, Ši­lalės savivaldybės tarybos nariams su tarybos nario veikla susijusioms išlaidoms kompensuoti 2016 m. buvo išmokėta daugiau nei 65 tūkst. 890 Eur. Kas mėnesį iš rajono biudžeto skiriamos 231,70 Eur išmokos neatsisakė nė vienas politikas. Didžiausia dalis šių lėšų buvo išleista transportui – 2016 m. kuro į savo automobilius tarybos nariai prisipylė už 60 tūkst. 726 Eur. Telefono, interneto ryšio paslaugoms pernai panaudota beveik 2776 Eur, o kanceliarijos prekių mūsų išrinktieji įsigijo už 2400 Eur.

Pirmąjį šių metų ketvirtį Šilalės savivaldybės tarybos narių išmokoms iš rajono biudžeto jau skirta kone 16 tūkst. Eur. Iki paskutinio cento - 695,10 Eur - už tris pirmuosius 2017 m. mėnesius pasiėmė 18 politikų. Gali būti, jog likusiems keliems (konservatorius Algirdas Taroza gavo 683,60 Eur, J. Šedbaras - 664,14 Eur, „tvarkietis“ Riman­tas Rim­kus - 666,30 Eur, G. Damu­lienė - 659,47 Eur) iki nu­statytos ribos pritrūko pa­tei­sinančių dokumentų, t. y. nepasisekė surinkti kasos aparatų čekių ar sąskaitų-faktūrų. A. Ežerskiui šiemet jau išmokėta virš 422 Eur, o tuo tarpu „tvarkietis“ A. Meiženis per pirmąjį ketvirtį panaudojo vos trečdalį jam priklausančios sumos - 192,39 Eur. Pasirodo, su daug kuklesne suma, palyginti su 2016 m., gali išsisukti ir didesnį nei 2700 Eur vidutinį mėnesio atlyginimą gaunantis meras J. Gudauskas – jei pernai jis išleido visą tarybos nario veik­lai skirtą sumą, tai 2017 m. kol kas tepaėmė apie 134 Eur. Tačiau jo pavaduotojas Lietuvos laisvės sąjungos (liberalų) Šilalės skyriaus pirmininkas Valdemaras Ja­se­vičius, kurio vidutinė mėnesio alga perkopia 2250 Eur, regis, nėra nusiteikęs atsisakyti biudžeto lėšų  – pirmąjį šių metų ketvirtį jam išmokėta visa priklausanti 695,10 Eur suma. 

Jei tarybos nariai per jų veik­lai likusius porą metų nepakeis pačių nustatytos išmokos dydžio, per ketverių metų kadenciją kiekvienas politi­kas už darbą taryboje gali gauti daugiau nei 11 tūkst. Eur. Visų 25 tarybos narių kadencija rajono biudžetui gali atsieiti beveik 300 tūkst. Eur. Be to, jie turi ir kitų privilegijų: atrodo, smulkmena, bet prieš kiekvieną posėdį stalai apkraunami nemokamų vaisvandenių buteliukais, nereikia politikams ieškoti piniginės ir po „oficialių“ pie­tų kavinėse, nes už juos taip pat apmoka mokesčių mokėtojai, ir pan.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Lietuvos seniūnijų žaidynės - didžiausias sporto ren­ginys, apimantis ne tik plačiausią šalies geografiją, bet ir sukviečiantis gyventojus reguliariai sportuoti ir to­kiu būdu didinti savo fizinį aktyvumą, kaip svarbiausią sveikatingumo veiksnį.

Tokias seniūnijų sporto žaidynes jau 10 metų organizuoja Šilalės sporto mokykla. Šiemet jos vyko Pajūrio seniūnijoje, o tarpusavyje varžėsi 14 komandų. Pajėgiausios pateko į antrojo etapo varžybas, kurios rengiamos Jurbarko savivaldybėje. Dėl patekimo į finalines kovas susigrums ne tik šeimininkų, bet ir Mažeikių, Plungės, Tauragės, Tel­šių bei Pagėgių savivaldybių komandos. O iškovojusios šioje zonoje I-III vietas pateks į finalines varžybas, kurios rugsėjo 16 d. vyks Jonavoje.

X-osiose Šilalės rajono seniūnijų sporto žaidynėse dalyviai jėgas išmėgino aštuoniose rungtyse (krepšinio, tinklinio, smiginio, stalo teniso, futbolo, virvės traukimo, šaškių ir šachmatų).

Didžiausio susidomėjimo laukta krepšinio (3x3) varžybose. Deja, tiek vyrų, tiek senjorų grupėje dalyvavo šešios seniūnijos, o moterų komandas tesubūrė keturios. Vyrų amžiaus grupėje 20-40 m. ir 41+ kovos vyko pogrupiuose. Vėliau komandos žaidė pusfinalių ir finalinius susitikimus. 41+ grupėje nenugalimi buvo Bilionių seniūnijos vyrai, o vyrų 20-40 m. grupėje nugalėtoja tapo Šilalės miesto komanda.

Moterų krepšinio (3x3) var­žybos sulaukė mažesnio populiarumo, nes rungėsi tik keturios komandos. Visos dvikovos vyko atkakliai ir tik sėk­mės pritrūko Laukuvos seniūnijos komandai, kad ji taptų žaidynių čempione. Surinkusios vienodai taškų su Pajūrio krepšininkėmis, laukuviškės turėjo tenkintis ant­rąja vieta, kadangi tarpusavio susitikimo santykis palankesnis buvo pajūriškėms.

Smiginio varžybose, kur pirmąją vietą iškovojo šeimininkai, taip pat dalyvavo 13 seniūnijų. Prie taikinių geriausiai sekėsi Pajūrio, Laukuvos ir Bijotų sportininkams.

Prie šaškių ir šachmatų lentų vėl nenugalimi buvo Pajūrio šachmatininkai bei šaškių profesionalai iš Kvėdarnos, tinklinio varžybose, kaip ir praėjusiais metais, Šilalės rajonui tolesnėse kovose atstovaus Šilalės miesto moterų bei Pajūrio vyrų tink­linio komandos.

Tiek virvės traukimo, tiek fut­bolo susitikimuose sen­sa­ci­jų nesulaukta. Šilalės miesto galiūnai virvės traukimo rungtyje bei futbolininkai, neužleidę lyderių pozicijos, šiemet taip pat atstovaus savo seniūnijai kituose etapuose.

Susumavus visų rungčių rezultatus, paaiškėjo, kad X-ųjų Šilalės rajono savivaldybės se­niūnijų sporto žaidynių nugalėtoja tapo Pajūrio seniūnija, surinkusi 82,5 taško. Šilalės miesto seniūnijos komanda (73,5 tšk.) užėmė antrąją vietą, o nuo jos atsilikusi vos 14 taškų trečia liko Laukuvos seniūnija (68,5 tšk.). Pagal varžybų nuostatus, šiame etape svarbiausios buvo kiek­vienos sporto šakos varžybos, nes į finalą vyks tik rungčių nugalėtojai.

Šilalės sporto mokyklos inform.

Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centras kasmet kviečia bendrojo ugdymo ir neformaliojo švietimo mokyklų komandas dalyvauti etnokultūros projekte „Mū­sų lobynai“. Juo siekiama ugdyti asmenybes, be­si­didžiuojančias savo tautine kultūra bei suvokiančias save kaip tos kultūros puoselėtojas, skatinti moki­nius neužmiršti ir saugoti tarmes, pagilinti jau turimas etninės kultūros žinias, kurios padėtų suvokti bei formuoti savo kaip lietuvio tapatybę, o etnokultūrą vertinti kaip reiškinį, apimantį visas mūsų tautos gyve­nimo sritis bei poreikius, sudaryti sąlygas talentingiems jauniems žmonėms kūrybiškai perteikti mintis ir požiūrį į savo tautos ir krašto praeitį.

Šis projektas jungia dvejas varžytuves: „Atverk tautos lobynų gelmes“ ir mokinių, gebančių kalbėti tarmiškai, varžytuves „Tarmių lobynai“. Pir­masis etapas organizuoja­mas regionuose, o pirmąsias vietas pelnę mokiniai bei jų mokytojai kviečiami dalyvauti respublikinėse varžytuvėse. 

Obelyno pagrindinės mokyk­­los komanda (vadovė - lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja metodininkė Zi­ta Ka­si­liauskienė), tapusi Že­mai­tijos regiono nugalėtoja, buvo pakviesta į finalą, kuriame teko varžytis su geriausiomis regionų komandomis iš Šakių rajono Plokščių mokyklosdaugiafunkcio centro, Va­rė­nos r. Merkinės Vinco Krėvės gimnazijos, Zarasų r. Salako pagrindinės mokyklos bei Ši­lutės Pamario pagrindinės mo­kyklos.

Mokiniai turėjo paruošti komandų prisistatymą ir pademonstruoti savo regiono tautinius kostiumus, taip pat varžėsi tautosakos paveldo (dainos, šokio, žaidimo, ratelio) bei kulinarinio paveldo pristatymo rungtyse. Jaunieji etnokultūros puoselėtojai pasakojo savo gimtųjų miestų ir miestelių istorijas, atsiradimo legendas bei kt.

Obelyniškiai Vytautas Mont­rimas (6 kl.), Gabrielė Ger­­daus­kaitė (6 kl.) , Justinas Ži­­le­vi­čius (7 kl.), Jokūbas Vi­liu­šis (7 kl.), Evelina Ku­li­kaus­kaitė (7 kl.), Emilija Girčytė (7 kl.), Eglė Aurylaitė (8 kl.), Eglė Ačai­tė (8 kl.), Karolina Čia­rai­tė (9 kl.) ir Robertas Zo­bė­­­la (9 kl.) didžiuodamiesi prisistatė atvykę iš Šilalės krašto, seniau Karšuva vadinto, o Šilalė – patriotiškiausias miestas Lietuvoje. Iš autentiškos skrynios traukdami austus rankšluosčius, gintarinius karolius, liaudiškus vaistus, vaikai rodė, kokių dar lobių, kuriuose sudėta mūsų senolių išmintis, papročiai, darbštumas, esama mūsų krašte.

Tautosakos paveldo rungty­je vaikai kitas varžytuvių ko­mandas mokė šokti žemai­tiš­ką šokį „Grečenkę“, o ku­­­li­­na­­ri­nį pa­veldą atskleidė patiekalais iš juodos duonos – „čiul­kiais“ ir „meškos ka­kučiais“. Pas­ta­rasis patiekalas ypač su­domino komisiją, už jį buvo skir­tas atskiras prizas.

Kompetentinga komisija, vadovaujama Lietuvių literatū­ros ir tautosakos instituto et­nologės Gražinos Kadžytės, Obe­lyno pagrindinės mokyk­los komandą pripažino varžytuvių „Atverk tautos lobynų gelmes“ pirmosios vietos laimėtoja.

Gerai obelyniškiams sekėsi ir „Tarmių lobynų“ varžytuvėse, kuriose jaunieji skaitovai gimtąja tarme pasakojo juokingas bei pamokančias istorijas, sekė pa­sakas, savo krašto padavimus ir sakmes. Trečiokė Viktorija Kulikauskaitė (mokytoja Jolanta Viliušienė) tarp mažiausiųjų da­lyvių (1-4 kl.) užėmė ant­­rąją vietą. To­kią pat vie­tą  pelnė ir septintokė E. Girčy­tė (mo­kyt. Z. Ka­si­liaus­­­kie­nė), o 9 kl. mokinė K. Čiaraitė (mokyt. Jurgita Gražinskienė) buvo trečia.

Visi projek­to dalyviai ap­dovanoti Švie­ti­mo ir mokslo ministerijos diplomais bei Lie­­tu­vos moki­nių neformaliojo švietimo cent­ro atmini­mo prizais, mokytojai – padėkos raštais.

Zita KASILIAUSKIENĖ

Obelyno pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja metodininkė

AUTORĖS nuotr.

Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos (NVSPL) Klaipėdos skyrius Šilalės rajone kasmet vykdo akciją „Gerkime švarų vandenį ir būkime sveiki“, kurios tikslas yra skatinti sąmoningą požiūrį į vandenį bei jo svarbą žmogui. Jos metu buvo ištirti 25 vandens mėginiai. Didesnis nei Lietuvos higienos normoje HN 24:2003 „Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai“ leidžiamas amonio kiekis rastas viena­me mėginyje, pristatytame iš Tūbinių I kaimo (artezinio gręžinio vanduo). Šachtiniuose šuliniuose nitratų kie­kis didesnis nei galima aptiktas dviejuose mėginiuo­se - iš Vingininkų bei Dirkintų, o didesnis nitritų kiekis - mėginyje, atvežtame iš Gatautiškės kaimo. 

Šulinio vandens kokybė priklauso nuo jo vie­tos parinkimo, įrengimo bei priežiūros. At­liekant vandens cheminį ty­­rimą, rekomen­duo­ja­ma ištir­ti nit­ritų, nitratų, amo­nio kiekius, permanganato indeksą ir savitąjį elektros laidį.

Šie tyrimai reglamentuojami pagal Lietuvos higienos nor­mą HN 43:2003 „Šuliniai ir versmės: įrengimo bei priežiū­ros saugos sveikatai reikala­vimai“. Nit­ra­tai ir nitritai – toksiniai elementai, kuriais už­terštas vanduo neturi specifinio skonio, kvapo ar spalvos. Jie nepašalinami nei virinimu, nei buitiniais vandens filtrais. Didesni nitratų bei nitritų kiekiai ypač pavojingi nėščioms moterims ir kūdikiams iki 6 mėn. nes jų organizme nepakanka nitratus skaidančio fermento, dėl to gali išsivystyti methemoglobinemija („pamėlusių kūdikių“ sindromas).

Padidėjęs amonio kiekis ga­li signalizuoti apie dides­nį bakteriologinį užterštu­mą ar puvimo procesus. Per­man­ganato indeksas parodo bendrą užterštumą organinės kilmės ter­šalais, o savitasis elektros lai­dis - bendrą įvairių neorganinės kilmės druskų kiekį.

Atliekant gręžinio (giluminio) vandens cheminį tyrimą, rekomenduojama ištirti geležies, nitritų, nitratų, amonio, chlorido, sulfato, mangano kie­kius, vandens ph, drumstumą, spalvą, permanganato indeksą, savitąjį elektros laidį.

Nacionalinėje visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijoje tiriami ir kiti elementai. Visus minėtus tyrimus galima užsisakyti atskirai, pagal kiek­vieno poreikius bei problemų aktualumą.

Gręžinio vandens suminio kietumo tyrimus reikia atlikti, jeigu būtina išsiaiškinti, ar verta buityje naudoti vandens minkštinimo įrangą. Vandens kietumas pagal HN 24:2003 nėra normuojamas, nes jį sudaro kalcio ir magnio jonai. Šie mikroelementai yra labai reikalingi žmogaus sveikatai, bet jie krenta į nuosėdas, sudarydami kalkes, kenkiančias buitiniams prietaisams. Tačiau prieš įsigyjant vandens minkštinimo filtrus, pravartu žinoti, jog jie kartais taip išvalo vandenį, kad jame nebelieka žmogui reikalingų kalcio ir magnio mikroelementų, o padidėja natrio kiekis, kuris geriamajame vandenyje yra ribojamas (iki 200 mg/l).

NVSPL atliktų tyrimų rezul­tatai rodo, kad gręžinio vandenyje dažniausiai aptinkami geležies ir mangano leistiną normą viršijantys kiekiai. Geležis - vandens indikatorinis rodiklis, todėl nedidelis jo perteklius nėra kenksmingas sveikatai, tik nėra estetiškas, nes geležis vandeniui suteikia rudą atspalvį. Mangano perteklius kenkia vidaus organų veiklai. Norint sumažinti šių elementų, vandenyje yra statomi geležies filtrai.

Šeimoms, auginančioms kūdikius iki 6 mėn., bei nėščiosioms šachtinių šulinių vandens tyrimai dėl nitratų ir nitritų atliekami valstybės lėšomis. Asmens sveikatos priežiūros įstaigos šeimos gydy­tojui pateikus pranešimą Nacionaliniam visuomenės svei­katos centrui, organizuojamas vandens ištyrimas, o apie gautus rezultatus informuojama raštu.

Janina VAITIEKIENĖ

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Tauragės departamento Šilalės skyriaus visuomenės sveikatos specialistė

Savivaldybė pradeda vykdyti Energinio efektyvumo dau­giabučiuose namuose ir savivaldybės viešajame pas­tate trečiojo etapo programą. Gegužės 25 d. posė­džiavę politikai daugiabučių modernizavimo administ­ratoriumi paskyrė UAB „Šilalės šilumos tinklai“.

Savivaldybės duomenimis, daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) programos I ir II etapuose atnaujinta 19 daugiabučių. Dalyvauti energinio efektyvumo didinimo daugiabučiuose namuose programos trečiajame etape savivaldybės administracija buvo gavusi 15 paraiškų. Visiems daugiabučiams buvo parengti investiciniai planai, tačiau išanalizavusi sunaudo­jamos energijos kiekius ir gy­ventojų aktyvumą, Būsto ener­gijos taupymo agentūra programoje dalyvauti atrinko devynis.

Nustatyta, kad labiausiai šilumos energiją taupyti reikia Šilalėje esantiems Dariaus ir Girėno g. 37 ir 49, Dionizo Poškos g. 11 ir 12, Vasario 16-osios g. 28, Vytauto Di­džiojo g. 15 namų bei Kvėdar­noje Žaliosios g. 5 ir 6 namų gyventojams. Suskaičiuota, jog šiems namams atnaujinti bei energinio efektyvumo priemonėms juose įdiegti iš viso reikės 3 mln. 674 tūkst. eurų. Gyventojams teks 2 mln. 675 tūkst. Eur kreditų.

Trečiajame etape modernizuojamų daugiabučių gyventojams valstybė suteiks 30 proc. paramą. Gegužę Aplinkos ministerija pranešė, kad nuo šiol kompensacijos juos pasieks greičiau - iškart, kai tik bus įgyvendintas investicinis planas, valstybė perves 15 proc. lėšų, skirtų jame nurodytoms energinio efektyvumo priemonėms. Teigiama, jog šis pasikeitimas leis gyventojams sparčiau pajusti valstybės teikiamos paramos naudą, nes iš karto bus sumažinamas suteikto kredito dydis bei perskaičiuojama palūkanų grąžinimo mėnesinė įmoka. Be to, kitaip nei anksčiau, nebereikės kiekvieną mėnesį nurašinėti palūkanų iki nulio, kol bus pasiekta nustatyto 15 proc. dydžio parama.

Tačiau suklusti turėtų dar nebaigtų renovuoti antrojo etapo daugiabučių gyventojai. Būsto paramos agentūra pranešė, jog dabar atnau­ji­nami arba tam dar besiruošiantys daugiabučiai renovaciją privalėtų baigti iki šių metų galo – kitaip valstybės parama jiems sumažės iki 30 proc.

Savivaldybės viešojo pastato atnaujinimui pagaliau atrinktas Šilalės kultūros cent­ro pastatas.

Ir nors pirmieji renovacijos etapai mūsų mieste nebuvo visai sklandūs (kai kurie daugiabučiai dar ir dabar tebėra nebaigti, nors darbai turėjo būti priduoti jau seniai), norisi manyti, jog, įsibėgėjus trečiajam, pastatų atnaujinimas vyks sparčiau.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Išmintingos rajono valdžios pakviesti, visi vaikai stojo į karą prieš korupciją. Kadangi vaikiškas entuziazmas yra begalinis, vadinasi, pergalė ne už kalnų. Tiesa, kaip žinome iš vienos STT ataskaitos, korupcijos apraiškų mūsų rojaus kampelyje net nėra, bet vis tiek ją nugalėsime! Pakviesti valdžios, vaikai užbombarduos korupciją eilėraštukais. O kas daugiau, jeigu ne vaikai?..

Aukštuomenės kronika jau gavo pirmuosius eilėraščius. Štai ką mums rašo grupė mažųjų kovotojų:

„Vadovaudamiesi Šilalės ra­jo­no savivaldybės 2017–2019 metų strateginiu veik­los planu ir atsiliepdami į už korupcijos prevenciją ir kontrolę vykdančio Teisės ir vie­­šo­sios tvarkos sky­riaus vyr. spe­cia­listo Mar­ty­no Re­mei­kio kvietimą, vienin­gai sėdome kurti eilėraščių kon­­kursui „Aš prieš korupciją“. Kadangi kaip premijos yra pažadėti tik trys planšetiniai kompiuteriai trims prizininkams, tai ir siunčiame tris kovingus eilėraščius. Tikimės, jog objektyvi vertinimo komisija bus objektyvi ir tas planšetes dovanos mums - manome, kad geriau už mus tikrai niekas nesugalvos, kaip kovoti su ta korupcija“.

Turim draugą mes nedorą,

Jis gadina klasėj orą.

Baisiai storas, augalotas,

Jis tikriausiai korumpuotas.

Nufilmuosim planšete

Ir įduosim STT.

Alius, 10 m.

Ir antrokas, ir pirmokas

Už teisybę kautis moka.

Mes korupciją pagausim,

Tarsi grybą ją išrausim.

O paskui visi apstosim,

Ir vieningai apsysiosim.

Ją kentėti mums gana -

Bus korupcijai chana!

Aliukas, 9 m.

Popietuko nemiegosiu,

Su korupcija kovosiu.

Ant puoduko pasėdėsiu,

Oligarchus nugalėsiu.

Alytė, 6 m.

Tai va! O kai jau vaikai posmais įveiks visas bėdas, bus galima paskelbti ir dar vieną konkursą. Šį sykį - suaugu­siems dėdėms ir tetoms, t.y. savivaldybės tarybos nariams, rajono vadovams, skyrių vedėjams ir pan. Jie galėtų, pavyzdžiui, nupiešti, kaip kovo pabaigoje savivaldybėje STT agentai kratą darė ir po to pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl galimai neskaidriai viešųjų pirkimų bei piktnaudžiavimo tar­nybine padėtimi...

P.S. Vaikams prizus galima pristatyti į Aukštuomenės kro­niką.

Alius ŠAKINIS

Į redakciją kreipėsi viena mieste esančia dėvėtų dra­bužių parduotuve nusivylusi pirkėja. Moteris joje apsi­pirkti nusprendė po to, kai pamatė skelbimą, kuriame buvo nurodytos itin žemos kainos. Tačiau pasiėmusi megztinį, tik prie kasos sužinojo, jog mokėti teks brangiau.

Į „Šilalės artojo“ laikraštį verslininkai nuolat kreipiasi dėl reklamos užsakymų, skelbia įvairiausias akcijas ir kt. Deja, kartais, nesuprasi, sąmoningai ar ne, tačiau savo klientus jie nuvilia. Todėl natūralu, kad apgauti žmonės taip pat kreipiasi į laikraštį.

Štai šilališkė (pavardė redakcijai žinoma – aut. past.), paskambinusi į redakciją, pik­tinosi vienos dėvėtų drabužių parduotuvės reklama.

„Šilalės artojo“ laikraštyje perskaičiau, jog dėvėtų rūbų parduotuvė skelbia akciją: esą pirmadienį-antradienį už drabužį reikės mokėti 2 eurus, trečiadienį-ketvirtadienį - eurą, o penktadienį-šeštadienį prekės kainuos po 50 centų. Susigundžiau ir ket­virtadienį užsukau į šią parduotuvę. Deja, prie kasos už pasirinktą megztinį teko sumokėti 2 eurus. Kai paklausiau pardavėjos, kodėl taip yra, ji pasakė, jog kaip nori, taip daro. Ir čekio toje parduotuvėje negavau. Ar šitaip galima?“ – stebėjosi mo­teris.

Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (VVTAT) Tauragės apskrities skyriaus vedėjas Rimantas Knyzelis, kurio paprašėme pakomentuoti situaciją, patikino, kad skelbti netikslių kainų negalima.

„Aprašoma situacija gali­mai turi klaidinančios rekla­mos požymių. O LR Rek­la­mos įstatymo 5 straipsnio 1 da­lis nustato, jog skleisti tokią reklamą yra draudžiama. Pažymėtina, kad klaidinančios reklamos prie­žiūrą bei kont­rolę vykdo ir sankcijas už tai taiko Kon­ku­rencijos taryba. Todėl pastebėjus faktą apie galimai klaidinančią reklamą, reikėtų raš­tu kreiptis į šią instituciją, pateikiant aplinkybes patvirtinančius įrodymus (skelbiamos reklamos kopijas, pirkimo kvito kopiją ir kt.).

Tuo atveju, jei vartotojas turi turtinį reikalavimą par­davėjui, vadovaujantis Var­to­tojų teisių apsaugos įstatymo 21 str. 1 d. nuostatomis, pirmiausia reikėtų raštu kreiptis į pardavėją ir jį nurodyti. Prie prašymo svarbu pridėti pirkimo dokumento kopiją. Jei per 14 kalendorinių dienų nuo raštiško kreipimosi į pardavėją vartotojui nebus pateiktas atsakymas arba jis vartotojo netenkins, galima apie tai pranešti VVTAT“, – aiškino R. Knyzelis.

Tačiau, pasak jo, daug paprastesnis kelias išspręsti tokias situacijas būtų elementari pagarba: juk vieną kartą apgautas, pirkėjas į tą parduotuvę gali ir nebegrįžti.

Klaipėdos AVMI Mokestinių prievolių departamento direktorė Laimutė Mačernienė „Ši­lalės artojo“ skaitytojus infor­mavo, kad bet kuris veiklą vyk­dantis asmuo, gavęs atlygį už suteiktas paslaugas ar prekes, teisės aktų nustatyta tvarka turi išduoti apskaitos dokumentus. Tad pardavėja, paėmusi pinigus iš pirkėjo, visada privalo duoti kasos aparato kvitą, net jei jo neprašoma.

Pasak L. Mačernienės, Mo­kes­čių inspekcija prekeivių są­­žiningumą tikrina įvairiais metodais. Todėl geriausia elgtis pagal reikalavimus. Be to, ji pabrėžė, kad tik tada, kai visi sąžiningai mokėsime mokesčius, pasieksime, jog mūsų tėvai gautų didesnes pensijas, vaikams nereikėtų mokėti už vadovėlius mokyklose ir pan. O apie pastebėtus pažeidimus galima pranešti VMI pasitikėjimo telefonu 1882.

Morta MIKUTYTĖ

Boleslovui pasisekė, Onai - nelabai. Nuo ko tai priklausė? Šiandien jie abu traukia pečiais. Kartais sa­koma, kad ve­žė turtin­gus. Bet „turtuo­lis“ Bo­les­­­lovas ganė ki­tų karves, nes mama ne­įs­ten­gė visų vaikų išmaitinti, o „turtin­goji“ Ona prisimena, kaip jos mama kepė, džiovino duoną numatomai trem­čiai, tačiau vaikai val­gė grei­čiau, ir mama nie­kaip ne­­­galėjo sukaupti jo­kių at­sargų. Tokia skani buvo juo­da duona be nieko!

Keli epizodai iš Kučinskų gyvenimo

Po visų audrų gyvenimas Ku­činskus paliko ramybėje Pa­­sausalio kaime, netoli Kal­ti­nėnų. O suvedė juos Gi­neikių kultūros namuose, kur būdavo puikūs šokiai! Ta­da Ona buvo ką tik baigusi technikumą ir su paskyrimu atsiųsta jauna buhalterė, Boleslovas - žvitrus, tėviškėje pasilikęs ūkio inžinierius-mechanikas. Atrodo, tai buvo vakar. O šiandien jau ir vaikai išsilakstė kaip paukščiai.

Liūdna vieniems?

- Džiaugiuosi, kad vaikams nereikėjo palikti gimtinės, ieš­koti duonos svetimose šalyse, - sako Ona. - Nesvarbu, kad Kaune, Klaipėdoje, bet vi­si jie Lietuvoje!

Išvažiavo tūkstančiai, baigia ištuštėti Kaltinėnai ir visa Lietuva, tačiau Kučinskų vaikai išvengė naujosios tremties. Ar­gi neverta dėl to džiaugtis?

Ona prisimena, kaip visa šeima Bolšaja Kosuli kaime, sugulę ant palangės, vakarais žiū­rėdavo į saulėlydį. Juk ten, va­karuose - Lietuva! Tokia sa­va, bet atimta šalis...

Be mamos ar su mama?

Boleslovas Krasnojarsko kraš­­te nebuvo. Jiedu su broliu ganė pas dėdę karves Užlankio kaime, netoli Palentinio. Brolis Pet­ras pas kitą dėdę, Mon­kiš­kėje. Na­muose su mama buvo tik sesė Aldona. Tai juodvi ir išdundėjo.

Boleslovas prisimena, kaip atvažiavo Užlankio dvaro savininkas. Jų dėdės gyveno vie­name dvaro gale, savininkas Bilevičius - kitame. Dabar to dvaro nebėra, tik pamatai. Pre­zidento įsaku panaikintas ir kaimo pavadinimas.

- Tą rytą atėjo Bilevičius pas mus atsisveikinti, - prisimena Boleslovas. - Tikriausiai nujautė, kad išveš.

Tą patį rytą stribai išvežė ir jų mamą bei sesę...

Pavalgę pietus, jie eina atgal į ganyklas, girdi - šaukia kažkas. Atsisuka - kareiviai mojuoja rankomis, kviečia pareiti.

- Dingstam iš čia! - susiprato dviem metais vyresnis Bo­leslovo brolis. - Bilevičių išvežė, mus irgi išveš. Maunam į mišką!

Kareiviai jų nesivijo. Bijojo miško. Pasiuntė kaimynus ieškoti bėglių, bet kur tu krūmynuose rasi vaikus!

Paskui viskas nurimo. Petrui irgi pasisekė, jo irgi nerado. Šiandien tas „pasisekė“ skamba keistai ir ironiškai. Jie gi liko be mamos! Tėvas jau buvo miręs, tad tapo visiški našlaičiai.

- O mūsų mama džiaugėsi, kad visa šeima kartu važiuojam į Sibirą, - prisimena Ona. - Kad ir į nežinią, kad ir į vargus, tačiau kartu!

Karo dangus kitoks

Kas yra karas? Tai zyziantis, vabalų nusėtas dangus. Ona nepamiršo, kaip jie su broliu Antanu parkrito aukštielninki ant žolės. Karvės sugulė, tai ir jie žiūri į debesis. Ir staiga iš kažkur - ūžesys. Dangus apsipylė juodais taškais tarsi vabalais. Jie zyzė, garsas stiprėjo ir virto gaudesiu. Tai buvo lėktuvai, bet vaikai nesuprato. Pašoko ir pasileido namo.

Taip į Rukų kaimą Mosėdžio valsčiuje atskrido karas. Ka­rei­viai jų bėgančių vos nenušovė. Tačiau su­laikė kaimynai:

- Eto dėti! - šaukė jie rusiškai ir lietuviškai. - Vaikai, vaikai!

Kai degė Skuodas, naktį galėjai skaityti laikraštį. Ka­ras dundėjo Liepojos pusėn. Vo­kie­čiai traukėsi. Brolis Justi­nas kelis išvežė brikele. Tie pa­reikalavo vežimo ir arklio, bet atiduoti jį būtų baisus nuos­tolis. Justinas iš visų devynių vaikų buvo žvitriausias. Nedvejodamas šoko į vežimą. Girdi, pavešiu ir grįšiu atgal! Ar tėvai būtų leidę, jei būtų žinoję, kad vaiko daugiau nematys?

Rusų dalinys apsistojo netoli kaimo. Pasistatė lauko ligoninę, kepyklą. Kai jie nusivijo vokiečius ir paliko tuščią kepyklą, tėvas su kaimynu iš jos parsinešė tokią lemputę. Manė, jog tai žibalinė lempa. Paskui žmonės stebėjosi: kaip jie, du karus matę vyrai, nesuprato, kad tai - visai ne žibalinė lempa?

- Tas daiktas tikrai buvo panašus į žibalinę lempą, - prisimena Ona. - Jie pylė žibalo, mėgino užkurti. Bet lempa nedegė. Mes, kaimo vaikai, žiūrėjome apstoję. Buvo sek­madienis, o sekmadieniais vi­sų kelio galas buvo mūsų sodyba. Gal kad turėjome sodą, buvo obuolių, uogų? Tėvai laikė bičių, tai medaus negailėjo ir svetimiems. Tokie buvo žmonės. Taigi viso kaimo vaikai žiopsom, ką čia kaimynas ir tėvas daro su ta lempa. Tačiau ji vis nedegė, mums atsibodo, išbėgome į kiemą žaisti. Troboje, prie lango, liko tik pusantrų metukų Elytė. Ir staiga - baisus sprogi­mas.

Pažiro trobos langai. Su dūmų kamuoliu tarpduryje pasirodė kaimynas. Kruvinas, abi rankos nuplėštos...

Mirė jis po savaitės. Tėvas išgyveno dvi. Buvo mažiau sužeistas, į šlaunį. Kitas jo vietoje tikriausiai būtų pagijęs, tačiau du karai buvo padarę savo. Rusų-japonų ir pirmasis pasaulinis.

Devyni vaikai liko ant mamos pečių. Ak taip, skaičiuoja Ona, aštuoni. Justinas buvo išvežęs tuos vokiečius. Kartu važiavęs kaimynas grįžo, Justi­nas - ne.

- Iš to miestelio, kur išsiskyrėme, po bombardavimo liko tik akmuo ir vanduo, - pasakojo grįžęs kaimynas. Viskas visiems atrodė aišku.

Kai jie visi kalbėdavo poterius, mama liepdavo pasimelsti ir už Justino sielą.

O mažoji Elytė? Kaip ji po sprogimo?

Elytė liko gyva ir sveika. Tiesiog stebuklas.

15 minučių iki tremties

Tą rytą Ona atsimins visą gyvenimą. Dar niekada jos nie­kas šitaip nežadino. Kai ma­ma keldavo į mokyklą, būda­vo visai kitaip. Ir ne paryčiais, ne pusę keturių nakties.

- Visiems prie sienos!..

Dar nepabudusius išrikiavo visus nuo didžiausio iki mažiausios. Vienas iš tų stribų šūkaliojo lietuviškai, kiti du kalbėjo rusiškai. Įsakymas aiškus: jų mama Elena Simaitienė yra buožė, ir jie dabar, 1951 m. spalio 2-ąją, važiuos pas baltąsias meškas. Stribas taip ir pasakė:

- Pas baltąsias meškas! Pen­kiolika minučių pasiruošimui!

Ką tu išsigandęs spėsi per 15 minučių? Mama pradaro stalčių, griebia obligacijas, tos pažyra ant aslos.

- Kam tau obligacijos? - sako stribas ir kiša jas į kišenes.

Mama paskubomis meta ant aslos pagalves, patalus, šiltesnius drabužius. Kelis ryšu­lius spėjo surišti. O maisto?

Na­muose jo ne kažin kiek ir buvo. Po to, kai mirė tėvas ir valstybė jiems, buožėms, uždėjo šitokias pyliavas, jie vos išgyveno. Juoda duona be nie­ko buvo didžiausias ska­nės­tas. Bet netrukus ten, Kras­nojarsko krašte, jie paragaus ir bulvių skutenų...

- Namuose nė kiaulės nelaikėme, - prisimena Ona. - Kad valdžia neatimtų, ją auginome pas kaimyną. Ten ir nakvodavome naktimis, kad neišvežtų...

Kas naktį jie eidavo ten miegoti. O tą sykį lyg tyčia buvo visi namuose.

- Su mumis kažkas žiauriai pasielgė, - sako Ona. - Iš kitų tremtinių sužinojau, jog stribai jiems leido susidėti daiktus, kitiems net pasiskersti kiaulę... O mus po kelių mi­­nučių - į vežimus, į Mosėdį, iš Mo­sėdžio - sunkvežimiu į Skuodo geležinkelio stotį. Ten pusant­ros dienos laukėme traukinio. Tai kodėl nedavė susiruošti? Gal bijojo, kad vaikų būrys išsilakstys kaip žvirb­liai?

Ona prisimena, jog brolis Valius tikrai žadėjo pabėgti. Tačiau mama ramino: „Nebėk, vaikeli, visi būkime kartu!“

Kai vagone ji suskaičiavo vai­kus, apsidžiaugė: visi! Į šaltį, į nežinią, bet visi vaikai - jos akyse...

Kas yra šaltis?

Šaltis - tai važiuoti nekūrenamame gyvuliniame vagone? Pasirodo, ne. Ona sako, jog vagone šalta nebuvo - prigrūsta daugybė žmonių. Saviems reikalams buvo išpjauta skylė grindyse, tą vietą žmonės uždangstė paklodėmis.

Baisiausia buvo tamsa ir nežinia. Kur veža, kur esame? Nieko negalėjai suprasti, dienos maišėsi su naktimis. Tik stotyse, kai apsauga atidarydavo duris, kartu su gaivaus oro gūsiu į vagoną plūstelėdavo ir šviesa. Vyrai nueidavo parnešti katilo sriubos ir virinto vandens.

- Ta skysta kalinių sriuba mūsų šeimai buvo viskas, - prisimena Ona. - Maisto turėjome tik du maišus obuolių, kuriuos iš mūsų sodo į Skuodo geležinkelio stotį spėjo atvežti pusseserė.

Tikrą Sibiro šaltį jie pajuto galutinėje stotyje, kur atkabino kelis vagonus, visus išlaipino ir liepė laukti. Turėjo atvažiuoti kolūkių pirmininkai ir juos pasidalinti.

O tada užėjo žvaigždėta naktis.

- Vyrai ėjo, ar­dė senus vagonus, kūrė laužus. Nebegalėjo tverti, - pasakoja tremtinė. - Prie stoties gyveno žmonės, bet kas tau įsileis į vidų? Juk mes - kažkokie žmogėdros, nepribaigti fašistai!

Vietinių žmonių šaltumą ir baimę jie juto ir vėliau, kai jau bu­vo nuvežti į Bol­šaja Kosuli kai­mą ir atiduoti Le­nino vardo kolūkiui. Kolūkis buvo suvargęs, gyvuliai laikomi kiauruose tvartuose, išbadėjusios karvės baigė nupešti šiaudinius stogus. Darbininkų nelikę. Vyrai paimti į karą, likusios moterys ir vaikai. Tiesa, tėvai juos slėpė nuo atvežtųjų, neleido į gat­vę - banditai gali ką nors padaryti...

Namas nedidelis, vietinių rusų, kaip sužinojo vėliau, irgi kažkokių „buožių“, kuriuos val­džia nutrėmė dar toliau į Si­bi­rą. Dvidešimt žmonių turėjo tilpti dviejuose kambariuose. Gerai, kad daug žmonių - kitaip būtų sušalę. Juk malkų nebuvo.

- Mūsų langus aptraukė ledas, - prisimena Ona. - Bet mes prasipučiame skylę, žiūrime į gatvę. Priešais gyveno toks keistas rusas Timofėjus. Pasikinkydavo karvę, važiuodavo malkų į mišką. Taip įsikūrendavo trobą, kad vaikštinėdavo vienais apatiniais marš­kiniais. Kaip jam pavydėdavome!

Sistema prieš žmoniškumą

Tą dieną Ona irgi prisimins visą gyvenimą. Kaimynas ėjo per kaimą, pataikė į gedulo mitingą. Parėjęs pasakoja:

- Einu, žiūriu, stovi visi, kepures nusiėmę verkia. Aš ausines buvau gerai užsirišęs, užsitempė mazgas, negaliu at­mazgyti. Stoviu su kepure, mė­ginu verkti. Mirė draugas Sta­linas! Kad tik už tą kepurę nepripaišytų politikos!

Bet politikos jau nepripaišė. Kaime nebeliko komendantūros, nebereikėjo eiti kas mėnesį registruotis. Jie jau galėjo palikti kolūkį ir išvažiuoti dirbti į Bogotolo rajono cent­rą. Pinigų  reikėjo kelionei atgal.

Vietiniai rusai irgi nebelaikė nei fašistais, nei žvėrimis. Jie dirbo kartu, dalijosi vargą, statė fermas. Per tuos keletą metų, kai jie ten gyveno, kolūkis sutvirtėjo. Vietiniai nebuvo kvaili ir suprato, jog tai - tremtinių dėka.

- Kokio tai nuoširdumo žmonės! - pasakoja Ona. - Koks jų noras padėti bėdoje!

Jie niekaip negalėjo gauti traukinio bilietų. O laukti nebuvo kada, mama buvo visai be sveikatos, visi jautė, kad ilgai negyvens.

- Į Lietuvą labiausiai skubėjome dėl mamos, - pasako­ja Ona. - Norėjome, kad grįžtų gyva. Ir tai pavyko. Kai­mynė rusė padėjo gauti bilietus. Ta­da tūkstančiai žmonių iš Si­biro traukė atgal į savo namus. Traukiniai perpildyti. Gavome tik stovimų vietų. Mama jau nelabai nustovėjo. Vienoje sto­tyje įlipo būrys pasieniečių. Va­das pamatė, kad mūsų mamai blogai, liepė saviškiams užleisti jai vietą. Aš tą visada prisiminsiu.

Žmoniškumas pro neapykantą greitai prasimušė ir ta­me kolūkyje, kur vietiniai žmo­nės buvo nuteikti prieš juos. Tačiau kodėl reikėjo visus kiršinti?

- Valdžia turėjo kažkaip pag­rįsti savo represijas, pasiteisinti prieš saviškius, - svarsto Boleslovas. - Jeigu tremiami, tai juk kuo nors nusikaltę! Nes valdžia, kuri baudžia normalius, dorus žmones, pati yra ne­dora.

Boleslovas prisimena, jog žmo­nės buvo kiršinami ir Lie­tuvoje. Mama su keturiais vaikais vos išgyveno, bet buvo skelbiama buože, iš jos dalis žemės atrėžta naujakuriams. Paskui ir iš tų naujakurių že­mė atimta kolūkiui. Kam duoti, o po metų kitų atimti? Ogi kad būtų vadinamoji klasių kova!

- Valdžia vienam kaltinėniškiui atidavė mūsų karvę, - prisimena Boleslovas. - Tas atėjo, išsivedė. Po metų atvedė atgal. Sako, jūsų karvė, turėkite. Jis per metus užsiaugino telyčią... Žmonių visada buvo, ne visi norėjo piktumų.

O kaip Onos brolis Justinas?

Vieną dieną dėdės vardu iš Sidnėjaus atėjo laiškas. Rašė Justinas. Pasirodo, jis atsidūrė Australijoje.

Kiek būtų buvę džiaugsmo mamai. Jei tik ji bū­tų sulaukusi...

Petras DARGIS

AUTORIAUS ir KUČINSKŲ asmeninio albumo nuotr.

Trys seserys Simaitytės: Ona (stovi), Teodora (kairėje) ir Aleksandra Bolšaja Kosuli kaime apie 1955 m.