Klausos nusilpimas yra natūralus, su am­žiu­mi susijęs procesas. Vieniems jis ga­li pra­si­dėti nuo trisdešimties, ki­tiems - nuo ke­tu­rias­dešimties metų. Klausa silps­ta palaipsniui, ir daugiau nei pusei aštuoniasdešimtmečių nustatomas vi­du­tinio ar net sunkaus laipsnio nepri­gir­dėjimas. Toks klausos nusilpimas sukelia daug so­cia­­linių, psi­chologinių bei fizinių problemų. Deja, ne kiek­­vienas supranta, su kokiais sunkumais susiduria klau­sos sutrikimų turintys žmonės.

„Dalis silpniau girdinčiųjų vengia kreiptis į gy­dyto­jus, nes apsilankymas po­­lik­­linikoje tampa tikru iš­­šū­kiu. Jie negirdi, ką sako re­­­­gist­ra­tūros darbuotojos, kon­­­sul­ta­cijos me­tu nedrįsta pa­­­pra­šyti pakartoti, ko klausė gy­dytojas, ir iš kabine­to iš­eina ne viską supratę. Tokie žmo­nės nenori jaustis našta, atsi­sako šeimos narių pagalbos, skeptiškai ver­tina jų norą padėti, todėl dažniausiai tampa uždari, vengia susibūrimų, švenčių ar kitų situacijų, kur jiems reikės bendrauti. Tad, jei pas­te­bė­jote, kad vis dažniau ne­išgirstate, ką sako kiti, jei a­t­rodo, jog aplinkiniai kalba ne­aiš­kiai, garsiau nei kiti šeimos nariai klau­sotės te­levizijos ar radijo, jeigu sun­ku bendrauti, kai kalba daugiau žmo­nių, negirdite arba nesuprantate, kai jus kalbina iš už nugaros, rekomenduoju kreiptis į gydytoją“, - sa­ko gy­dytoja otorinolaringologė Re­da Le­sutytė.

Kaip nustatomas klausos nusilpimas?

Pasak medikės, vienas iš populiariausių ir dažniausiai at­liekamų suaugusiųjų klausos tyrimų yra audiometrija. Tyrimo metu nustatomi klausos slenksčiai ir užrašoma audiograma, kurioje atsispindi klausos nusilpimo laipsnis bei tipas. Audiologinio ištyrimo išvadą gydytojas otorinolaringologas vertina kartu su bend­rais ir ausies būgnelio apžiūros duomenimis. Su amžiumi susijusį klausos nusilpimą padeda kompensuoti šiuolaikinės klausos protezavimo priemonės, klausos apa­ratai.

Kokios yra klausos nusilpimo priežastys?

„Klausos nusilpimas gali bū­ti įgimtas ir įgytas. Įgimtas yra paveldimas arba atsira­dęs dėl nėštumo metu persirgtų infekcinių, metabolinių ar kitų ligų, vartotų vaistų. Įgytas klausos sutrikimas gali būti dėl gimdymo traumos, jis dažnesnis neišnešiotiems naujagimiams. Kūdikių klausa gali nusilpti, persirgus bakteriniu meningitu, tymais ar vėjaraupiais, dėl ototoksinių vaistų vartojimo ar galvos traumų. Vaikų klausa sutrin­ka dėl ausų uždegimų, adenoidų, dažno ausinukų naudojimo, kai klausomasi muzikos dideliu garsu. Suaugusiųjų klausa gali nusilpti po akustinės traumos, ilgai dirbant ar  būnant triukšme be klausos apsaugos priemonių, dėl išorinės ir vidurinės ausies ūminių ar lėtinių ligų. Tačiau 9 iš 10 vyresnio amžiaus silp­niau girdinčių žmonių diag­nozuojamas su amžiumi susijęs klausos nervo nusilpimas“, - aiškina gyd. R. Le­sutytė.

Kur galima išsitirti klausą?

Medikė pripažįsta jog daugelis klausos problemų turinčių žmonių nežino, kur ieškoti pagalbos. Asmens sveikatos priežiūros įstaigose, kurios turi klausos tyrimui naudojamą įrangą, tyrimus atlieka gydytojai otorinolaringologai. Išsitirti galima klausos centruose ar specializuotuose klausos kabinetuose.

„Gegužė daugelyje pasaulio šalių yra minima kaip geros klausos mėnuo. Tad rūpinkitės savo sveikata ir pasitikrinkite klausą“, - šilališkius ragina gyd. R. Lesutytė.

Klausos kabinete „Otome­dika“ Tauragėje konsul­tuo­­ja­mi klausos problemų turintys žmonės ir jų ar­timieji. Gydytoja atlieka tyrimus, konsultuoja dėl klausos reabilitacijos klausos aparatais bei kitomis girdėti padedančiomis priemonė­mis.

Adresas: Bažnyčių g. 7-2, Tau­ragė, tel. (8-652) 4-34-55.

Jurgita ŠAPĖNAITĖ 

Autoįvykio datą suklastojęs ir 970 eurų draudimo iš­mokos siekęs vairuotojas gavo skaudžią pamoką – įgijo teistumą dėl sukčiavimo ir turėjo sumokėti teismo skirtą baudą. Didžiausia šalyje ne gyvybės draudimo bendrovė „Lietuvos draudimas“ per praėjusius metus užfiksavo apie pusantro šimto atvejų, kai žmonės klastojo autoįvykio aplinkybes ir taip bandė gauti jiems ne­priklausančią draudimo kompensaciją.

„2016 m. „Lietuvos draudimas“ nustatė daugiau kaip 80 atvejų, kai automobilį bandyta apdrausti jau įvykus avarijai, atgaline data. Taip vairuotojai siekia gauti išmoką, kuri vidutiniškai sudaro apie 600 Eur. Išsiaiškinę sukčiavimą, atsisakome mokėti draudimo išmoką ir apie tai pranešame teisėsaugos institucijoms“, – teigia „Lietuvos draudimo“ Žalų valdymo skyriaus vadovė Viktorija Katilienė.

Per praėjusius metus „Lietuvos draudimas“ iš viso identifikavo daugiau kaip 300 sukčiavimo atvejų, susijusių su transporto žalomis, šiemet per pirmą ketvirtį – jau apie 80. Nesąžiningi vairuotojai išmoką siekia gauti ne tik bandydami apsidrausti po įvykio, bet ir inscenizuodami avariją ar automobilio vagystę, siekdami pranešti apie gerokai didesnę negu tikroji patirtą žalą.

Bendrovė skaičiuoja, jog, su­­klas­tojus autoįvykio aplin­ky­bes, pernai iš „Lietuvos drau­dimo“ bandyta gauti draudimo išmokų už trečdalį milijono eurų. Pasak V. Katilienės, vairuotojai, klastodami avarijos aplinkybes, rizikuoja ne tik negauti draudimo išmokos, bet ir užsitraukti baudžiamąją atsakomybę bei piniginę baudą. Įstatymai numato, kad už tokius sukčiavimo nusikaltimus ji gali siekti net iki 19 tūkst. Eur.

Nors sukčiavimo atvejų šiais metais nežymiai mažėja, tačiau jų pasitaiko ir gana kuriozinių. Štai gyventojas, paskambinęs į „Lie­tuvos draudimą“ bei pasiteiravęs apie galimybę sudaryti „kasko“ automobilio draudimo sutartį vakarykšte data, nė nebandė slėpti fakto, kad jo transporto priemonė yra patekusi į autoįvykį, ir jam reikalinga draudimo išmoka, o tokią išeitį jam esą pasiūlęs vienas pažįstamas...

Nepavykus sudaryti draudimo sutarties atgaline data, šis asmuo pasirinko kitą būdą apsidrausti ir vis tiek deklaravo vėlesnę datą. „Lietuvos draudimo“ specialistams išsiaiškinus, jog draudimo išmoką bandoma gauti sukčiaujant,  apie tai pranešta teisėsaugos institucijoms. Žmogus gavo, ko nusipelnė - teismas skyrė apie 400 Eur baudą.

Reikia įsidėmėti, kad susidurti su teisiniais nemalonumais tokiais atvejais rizikuoja tiek sukčiavimo schemų iniciatoriai, tiek jose sutinkantys dalyvauti asmenys. Pavyzdžiui, nustačius, jog eismo įvykio deklaracija neatitinka tikrovės, ne tik jos kaltininkas, bet ir visi ją pasirašę žmonės gali būti įtraukti į teismo procesą. Nustačius sąmoningo klastojimo faktų, gali būti pritaikyta baudžiamoji atsakomybė.

Rita ŠIMKUTĖ

AB „Lietuvos draudimas“ Strategijos, įžvalgų ir komunikacijos skyriaus vadovė

Pakeitimas patvirtintas žemės ūkio ministro įsakymu 2017 05 12, Nr. 323. Esminiai taisyklių pakeitimai yra šie:

1. Patikslinta, kad pareiškėjas, deklaruodamas plotus, patenkančius į valstybinės ir kitos paskirties žemės sluoksnį (VŽ sluoksnis), nebeprivalės deklaravimo metu pateikti šių plotų valdymą įrodančių dokumentų. Tačiau, juos dek­laruodamas, pareiškėjas įsi­pareigos šių plotų valdymą ar naudojimą pateisinančius dokumentus pateikti Nacionalinei mokėjimo agentūrai (NMA) bet kuriuo metu iki jos nustatyto termino. Kitų plotų valdymą įrodančių dokumentų teikimo tvarka išlieka nepakitusi.

2. Dėl žemės dirbimo (žemės ūkio veiklos vykdymo) įrodymų taisyklių nuostatos patikslintos nurodant, kad:

w žemės dirbimas gali būti įrodomas per valdoje regist­ruotus šeimos narius (pavyzdžiui, jei tėvas yra valdos valdytojas ir deklaruoja plotus, o jo sūnus yra įregistruotas toje pačioje valdoje kaip valdos valdytojo šeimos narys ir turi savo vardu registruotų ūkinių gyvūnų (ne mažiau 0,1 SG/ha),  jiems tarpusavyje nereikia sudaryti jokių papildomų dokumentų ar sutarčių dėl žemės dirbimo fakto įrodymo, nes sūnaus laikomi ūkiniai gyvūnai užsiskaito valdai);

w traktorius (ar kita nurodyta žemės ūkio technika) privalo būti registruotas ne vėliau kaip iki š. m. liepos 1 d. Tai reiškia, jog traktorius, įregistruotas po š. m. sausio 1 d. (net ir gegužės ar birželio mėn.), taip pat bus tinkamas žemės dirbimo faktui įrodyti (jokių papildomų dokumentų pareiškėjui teikti nereikia – viskas matysis regist­re). Taip pat svarbu, kad pareiškėjų įregistruota žemės ūkio technika, nuo įregistravimo momento, einamaisiais metais nebūtų išregistruojama, kitaip pareiškėjai rizikuos nebeatitikti šio kriterijaus žemės ūkio veiklos vykdymo faktui įrodyti.

Raginame pareiškėjus nelaukti paskutinės dienos dek­laruoti naudmenas. Šiuo me­tu, palyginus su praėjusiais metais, paraiškų surinkimas labai atsilieka. Primename, kad nespėjus pateikti paraiškos iki birželio 6 d., gresia sankcijos už vėlavimą. Deklaruojant paskutinėmis dienomis, tikėtinas itin didelis sistemos apkrovimas, tad pareiškėjus prašome deklaruoti naudmenas kuo skubiau.

Svarbu tai, jog pareiškėjas tikslinti paraišką (keisti dek­laruojamų augalų kodą) gali iki pat liepos 1 d. be jokių sankcijų už vėlavimą. Svarbiausia, kad ji būtų pateikta ir įbraižyti visi pareiškėjo dirbami bei valdomi žemės plotai.

Nacionalinės mokėjimo agentūros inform.

Atrodo, į Šilalės rajoną grįžta „komunistinio darbo“ tal­kos. Štai praėjusį antradienį susivienijo trijų savi­val­dy­bės bendrovių - Autobusų parko, Šilumos tinklų ir Šilalės vandenų - darbininkai, iš viso apie 20 žmonių, kurie visi vieningai, tarsi pagal vieną komandą, išvyko tvarkyti Paršežerio prieigų. O prieš mėnesį tą pačią pri­vačią poilsiavietę kuopė savivaldybės darbuotojai. Apie tai rašo ir savivaldybės tinklalapis: „tvarkytas Parš­eže­rio pažintinis pėsčiųjų takas, rinktos šiukšlės ežero pakrantėse“...

Antradienį savivaldybės bend­rovių darbuotojai vėl su nepaprastu darbo entuziazmu plušėjo prie Paršežerio, vėl tvarkė pėsčiųjų taką, senas lentas keisdami naujomis. Kartu su visais atsakingą vadovaujantį darbą tądien dirbo vicemeras Valdemaras Jasevičius ir Laukuvos seniūnas Virgilijus Ačas, savo asmeniniu pavyzdžiu keldami nepaprastą dar­bo entuziazmą ir teikdami vil­tį, kad pagaliau grįžta laikai, kai niekas nieko nedirbo, bet visi viršijo planą. Juk tada, kai niekur nieko nebuvo, visi vis­ko turėjo.

Tačiau kai ku­rie darbo žmo­nės nesuprato šitos talkos išskirtinės reikšmės. Į Aukš­tuo­menės kro­niką ėmė skam­­binti atsilikę elementai ir klausė:

- Kiek gali būti to prakeikto Lenino gimtadienių ir kiek bus jo garbei talkų? Ir kodėl mes, Šilumos tinklų, Vandenų ar Autobusų parko darbininkai, turime tvarkyti privataus asmens išsinuomotą pakrantę? Jeigu gerbiamas Petrauskas valdo poilsiavietę, jeigu jis už įvažiavimą ima pinigus, tai gal pats ir tegul susitvarko, - po talkos burbėjo priešiški elementai. - Ar negana, kad balandžio 22-ąją, per patį Lenino gimtadienį, valdininkai jau gražino poilsiavietę?

Vikipedijos rašo, jog Leni­nas yra gimęs balandžio 22 d. Šiemet kaip tik su šita diena sutapo „Darom“, kurioje savivaldybės valdininkai surengė nemokamo darbo šventę privataus asmens išsinuomotoje Paršežerio poilsiavietėje. Darbo pergalės ir rąsto (lentų) nešiojimas užfiksuotos sa­vival­dy­bės tinklalapio nuot­rau­ko­se.

Kitas Lenino gimtadienis galėjo būti ir praėjusį antradienį, gegužės 16 d. Galimas daiktas, Leninas gali būti gimęs ir žiemos pradžioje, tarkime, gruodžio mėnesį. Juk Paršežerio valdytojas dar yra išsinuomojęs jo valdose savivaldybės įrengtą slidinėjimo trasą. Ir jeigu, neduok Dieve, ateinančią žiemą sniego bus per mažai, gali tekti organizuoti dar vieną talką: nuo laukų šluoti sniegą ir kepurėmis nešti jį į Aukštagirę.

Taigi svarbu ne formali diena, bet pati dvasia, kai dirbi visai ne dėl to, kad uždirbtumei. Svarbu, jog uždirbtų kiti!

Alius ŠAKINIS

Savivaldybės tinklalapio nuotr.

Liaudies patarlė byloja, jog artimas kaimynas geriau už tolimą giminę. Tačiau viename iš Šilalės priemiesčio kaimų tarp artimiausių kaimynų jau ne pirmi metai ne santarvė ir draugystė klesti, o mojuojama karo kirviu. Ir, deja, nei viena, nei kita pusė greičiausiai nebeprisimena, nuo ko tie nesutarimai prasidėjo. O jei ir prisimena, tai vertina tikrai skirtingai. 

Bičiuliavosi, bet vieną dieną susipyko

Į redakciją ne pirmą kartą užsukęs R. B. atsinešė didžiulį pluoštą dokumentų bei nuotraukų, įrodančių, kokį darbą jam tenka nudirbti, kad įvairios institucijos susipažintų, kaip elgiasi jo kaimynas I. M. Visas veiksmas sukasi R. B. žmonai priklausančioje, bet tik visai neseniai įregistruotoje nuosavybėje.

Gal ne tokį storą, tačiau gana įspūdingą segtuvą dokumentų turi sukaupęs ir I. M., kuris kartu su žmona valdo nedidelę įmonėlę.

„Žemės nuosavybės dokumentus susitvarkėme apie 1996-uosius. Žemę suskirstėme į 3 sklypus, iš trijų bankų paėmėme paskolas verslui plėtoti, pasistatėme gyvenamąjį namą“, - pasakoja I. M.

Jis neneigia, jog su R. B. kone du dešimtmečius sutarė – kadangi įsikūrė greta, tai kartu ir šašlykų išsikepdavę, ir pavakarodavę. O ypač gerus santykius jų šeima palaikiusi su kaimynystėje gyvenusiais R. B. uošviais, kuriuos gyrė už darbštumą bei draugiškumą.

„Tačiau kuomet kaimynas palei sklypų ribą pradėjo krau­ti mėšlus, mus ėmė spausti Maisto ir veterinarijos tarnyba. Bandėme su juo tartis, prašiau kaimyno taip nedaryti. Tuo labiau, kad už jo fermos yra dar kolūkio laikais statyta mėšlidė. Bet jis užsispyrusiai laikosi savo. Tada neapsikentęs parašiau skundą rajono savivaldybei bei pasistačiau tvorą. Nė centimetro neįžengiau į svetimą teritoriją, tvorą nutiesiau pagal matininkų pažymėtas ribas. Jeigu kaimynas būtų draugiškas, kelių tūkstančių eurų tvorai būtų nereikėję išleisti. Pagaliau pasakykite, kas mėšlus krauna palei kaimyno sklypo ribą, nekalbant jau apie tai, jog tam vietos yra kitur“, - stebisi I. M.

Gi jo žmona atskleidžia, kodėl „juoda katė“ tarp kaimynų perbėgo dar anksčiau: pasak moters, jos vyras kažkada kaimyno „verslui“ nešęs savotišką pelną, mat buvo įklimpęs į nepavydėtiną gyvenimo liūną.

„Tačiau prieš penkerius metus tariau tam „ne“. Nes jei nebūčiau pasikeitęs, būčiau netekęs ir šeimos, ir, ko gero, būtų reikėję atsisveikinti su namais bei verslu“, - prisipažįsta ir pats I. M.

Žada „eiti iki galo“ 

Kiek kitaip įsiplieskusį konf­liktą apibūdina R. B.  Bet neneigia, jog būtent dėl to, kad kaimynas dėl suverstos mėšlo krūvos jį apskundė savivaldybei, jis supyko baisiausiai. Skundo tirti pas R. B. kelis kartus važiavo seniūnė, savivaldybės Teisės ir viešosios tvarkos skyriaus specialistė (sanitarijos inspektorė), kuri nurodė Aplinkos apsaugos agentūros Šilalės skyriui įvertinti situaciją. Iš Agentūros R. B. gavo nurodymą viską sutvarkyti, įrengti pylimą, jog srutos netekėtų į gruntą ir aplinką. Kadangi Agentūra apsiribojo tik tokiu įpareigojimu, savivaldybė Šilalės aplinkosaugininkų veiksmus apskundė aukštesnei organizacijai. Tačiau ir pastaroji nieko daugiau nesiėmė, tik dar esą pakomentavo, kad savivaldybės specialistė vadovavosi seniai negaliojančiais įstatymais.

Negana to, dėl I. M. tvoros R. B. turėjo reikalų ir su policija: pamatęs, jog kaimynas ją tveria, neiškentęs ir tyčia automobiliu užstatęs įvažiavimą. I. M. iškvietė policiją. Nors pareigūnai mašinos savininko nebaudė, automobilį jam teko patraukti.

Teisybės policijoje R. B. ieš­kojo ir dėl neteisingai užtvertos tvoros. Mat tik rajono vicemero dėka gavęs kelio padalijimo projektą, pamatė, jog Nacionalinės žemės tarnybos Šilalės skyriuje esančiame dokumente daryti taisymai. Tuomet jis kreipėsi dėl baudžiamosios bylos iškėlimo už dokumento klastojimą. Bet policija, neradusi nusikaltimo sudėties, tyrimą nutraukė. Projektą taisęs žemėtvarkininkas esą neprisiminė, kodėl reikėję jį taisyti...

Šiemet jau R. B. dėl netvarkingai sukrautos mėšlų krūvos apskundė I. M. Aplinkos apsaugos agentūrai. Ar nu­bau­dė, ar ne - jam neatsakyta, tačiau sako žinąs, kad I. M. mėšlą atidavė pažįstamam ūkininkui, o ant buvusios vietos užpylė žemės ir užsėjo žolę.

Dar viena istorija R. B. nutiko su kitos kaimynės žeme. Turėdamas jos įgaliojimą sutvarkyti žemės nuosavybės atkūrimo dokumentus, jis bu­vo žodžiu sutaręs naudotis šia, šalia sodybos esančia kaimynės žeme. Tačiau, pasirodo, I. M. užbėgo už akių ir sudarė su ja oficialią nuomos sutartį. R. B. įtaria, jog moterį verslininkai prigąsdino. Tuo labiau,  kad I. M. gyvulių ten taip ir neganė, o kadangi plotą deklaravo, baigiantis žalienų nušienavimo terminui, nutarė žolę nupjauti. Tai iš­vydęs, R. B. traktorininko į pievą neįleido. Tad ir vėl bu­vo apskųstas. Skundą svarsčiusi savivaldybės administracinė komisija skyrė R. B. įspėjimą.

Kreipėsi jis į atitinkamas institucijas ir dėl to, jog esą verslininkas nuo sugriuvusio pastato nuimtą šiferį bei kitas kenksmingas atliekas supylęs į pakelės griovį, dalį nuvežęs į nuosavą mišką, tuo pačiu sugadindamas melioracijos įrenginius. Skundą tyrę pareigūnai atliekų, R. B. teigimu, „kaip įprasta“, nerado.

R. B. jaučiasi nepelnytai nuolat baudžiamas, nes esą verslininko žmona esanti mero giminaitė.

„Jei mane I. M. apskundžia, nedelsiant sulekia įvairios komisijos. Kai aš jį - dėmesio niekas nekreipia. Tad tenka skundus rašyti ne Šilalės įstaigoms, o aukštesnėms instancijoms“, - guodžiasi R. B. ir sako „eisiąs iki galo“.

Skundais apipiltos institucijos neturi kada atsikvėpti

Seniūnijos, kurioje gyvena konfliktuojantys kaimynai, se­niūnė teigia nepalaikanti nė vienos pusės. Anot jos, šioje situacijoje labiausiai trūksta abipusio noro susitaikyti.

„Kuo toliau, tuo giliau abi pusės „kasasi“ į praeitį. Ir baisiausia, jog nė viena nenori nusileisti. Važiavau ir kalbėjausi su jais ne sykį. Daug įvairių institucijų turi darbo dėl šitų žmonių ambicijų. Aš kelio padalijimo dokumentų nemačiau, bet žinau, kad žemėtvarkininkai kažkaip sprendė šią situaciją,“ – sako seniūnė.

„Ištirti I. M. skundą man pavedė savivaldybės administracija. Nustačiau, jog R. B. netinkamai tvarko mėšlą, tuomet savivaldybė apie tai informavo Šilalės aplinkos apsaugos agentūrą. R. B. rietuvę sutvarkė“, - informuoja savivaldybės sanitarijos inspektorė Vita Monkevičienė.

Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Šilalės rajono agentūros vedėjas Antanas Leščauskas teigia nagrinėjęs abiejų pusių skundus ir abi buvo nubaustos.

Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šilalės skyriaus vedėjas Romualdas Bukauskas aiškina, kad I. M. pagal 1999 m. planus paveldėjimo teisę atstatė ir nuosavybę įteisino į 11,67 hektaro. Į šią dalį įėjo ir 275 kv. metrai kelio. Kai tarp kaimynų kilo nesutarimai, matininkas I. M. atstatė ribas pagal koordinates ir pažymėjo riboženkliais, o savininkas pasistatė tvorą. Pagal šiuos planus, 274 kv. m kelio liko valstybės nuosavybe, į kurią, atstatydami paveldimą tėvų žemę, nuosavybės teise pretendavo R.B. žmona ir 3 jos broliai. Prieš kurį laiką ¼ žemės bei pastatų iš vieno R. B. svainio I. M. nupirko ir parašė prašymą leisti įteisinti tą dalį kaip atskirą nuosavybę. Tačiau to padaryti negali, nes visai žemei ir pastatui yra uždėtas areštas.

Nesantaikos užuomazga – giliau

Redakcija - ne teismas, ne laikraščiui spręsti, kas yra teisus, o kas - ne. Mūsų pa­reiga - tik aprašyti situaciją, jei žmonės to pageidauja. Tačiau greičiausiai šis konfliktas  yra susijęs su nuosavybės atkūrimu ir po to sekusiais veiksmais. O mėšlo krūva ir aukšta tvora ant kaimynus skiriančios ribos - tik įrankiai vienas kitam „atsilyginti?...

Kaip ten bebūtų, visas problemas buvo (ir tebėra) įmanoma išspręsti civilizuotai. Deja, kol abi puses valdo ambicijos „kuris kurį“, krūva mėšlo, skirianti kaimynus, darosi vis didesnė...

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Prognozuodami atlyginimų augimą, ekonomistai kas­met tradiciškai įspėja, kad labiau nei algos turėtų di­dė­ti darbo našumas - tik tuomet nekils naujos krizės rizika. Tačiau, atrodo, Šilalės savivaldybėje galioja vi­siš­kai kitokie algų skaičiavimo dėsniai. Šiemet darbo užmokestis ūgtelėjo dviejų savivaldybės valdomų bend­rovių direktoriams, nors šių įmonių darbo rezulta­tai, galima manyti, abejotini.

Tiesa, trijų pagrindinių savivaldybės valdomų bendrovių vadovų algos kelinti metai nekinta. Didžiausią metinę apyvartą turinčios ir daugiausiai projektų įgyvendinančios UAB „Šilalės vandenys“ direk­toriui per mėnesį priskaičiuo­jamas vidutiniškai 1817 eurų darbo užmokestis. Nebe pirmi metai „ant popieriaus“ 1089 Eur gauna Šilalės šilumos tinklų vadovas, o Šilalės autobusų parko direktoriui ir pernai, ir šiemet per mėnesį priskaičiuojama 1014 Eur alga.

Kita vertus, tai ir suprantama, nes visos trys įmonės dirba nuostolingai, todėl kalbėti apie atlyginimų kėlimą, atrodo, nėra jokio preteksto. Bet tokia taisyklė galioja ne visiems. Štai UAB „Šilalės knygynas“ pernai nuostolius padidino dar 2,7 tūkst. Eur. Dabar jie jau perkopė 11 tūkst. Eur. Dėl to savivaldybės taryba pra­ėjusiais metais nusprendė privatizuoti bendrovę, aukcione parduodant akcijas. Ir še tau: belaukiant privatizavimo, abiem bendrovės darbuotojoms atlyginimai buvo pa­didinti trečdaliu. Tokį spren­dimą priėmė privatizuojamos įmonės valdyba.

UAB „Šilalės knygynas“ valdybai vadovaujanti savivaldy­bės administracijos direk­toriaus pavaduotoja Vera Ma­cie­­nė tikino, jog algas pa­kel­­ti reikėjo dėl to, kad jos bu­vo labai mažos - pačios ma­­­žiau­sios iš visų savivaldy­bės įmonių.

Knygyne dirba dvi darbuotojos - direktorė ir finansininkė, kurios turi ir grindis išsišluoti, ir dulkes nuo knygų nusivalyti, ir šiukšles susirinkti...

Per dieną į knygyną užeina penki ar šeši pirkėjai, kurie nuperka atvirukų už kelis eurus. Būtent tokius duomenis prieš metus savivaldybės politikams pateikė Šilalės knygyno direktorė. Tačiau šiemet jai atlyginimas pakeltas trečdaliu - nuo 463 Eur iki 602 Eur. Atitinkamai jis didėjo ir buhalterei - nuo 380 Eur iki 494 Eur.

Galima sutikti, jog 400 Eur alga „į rankas“ žmogui, vadinamam direktoriumi, yra juokinga. Bet kodėl ją susizgribta kelti tik dabar, kai ant nosies - privatizacija. Ar ne dėl to, jog darbuotojoms būtų išmokėtos solidesnės kompensacijos?

Toks atvejis prieš metus paaiškėjo UAB „Šilalės vandenys“, kai prieš išleidžiant į pensiją ilgametį darbuotoją, jam buvo paskirtas nemažas atlyginimo priedas.

Bendrovės „Šilalės kn­y­­gy­nas“, netrukus pereisiančios į privačias rankas, direktorė - ne vienintelė, kuriai šiemet padidėjo darbo už­mokestis. Apie tai, kad uždirbs daugiau nei pernai, pristatydamas atas­kaitą tarybos nariams, nepasigyrė ir UAB „Ged­mina“ va­dovas Donatas Gri­galis.

Beje, jis vienintelis iš visų savivaldybei priklausančių bendrovių direktorių savo atlyginimo neviešina - motyvuoja tuo, jog daugiau direktorių bendrovėje nėra (lyg kur nors kitur būtų po du).

Nuo sausio 1 d. padidinti D. Grigaliui mėnesinę algą iki 850 Eur nusprendė UAB „Gedmina“ valdyba, kuriai vadovauja savivaldybės administracijos direktorius Raimundas Vai­tiekus.

„Įmonės rezultatai gerėja kiekvienais metais. Jei direktoriui reikia už 500 ar 600 Eur dirbti, apie kokybę ir visa kita nėra reikalo kalbėti. Pažiūrėjome į galimybes, į tai, jog metus baigė su pelnu. O kad tie įsiskolinimai ir yra iš senų laikų, ką darysi“, - svarstė R. Vaitiekus.

Pats D. Grigalis, pristatydamas ataskaitą tarybos nariams, prieš mėnesį pripažino, jog jei dvi įmonės, kurioms „Gedmina“ yra skolinga 56 tūkst. Eur, pareikalautų grąžinti įsiskolinimus, bendrovė negalėtų išvengti bankroto. Per metus joms nebuvo atiduota nė vieno euro skolos.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Ketvirtadienį Šilalės rajono gimnazijų abiturientus iš paskutinės pamokos palydėjo Paskutinis skambutis. Gražios ir iškilmingos šventės metu palinkėta gerų egza­minų rezultatų bei sėkmingo stojimo į norimas studijų programas. Savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto sky­riaus pateiktais duomenimis, šiemet rajono mokyklas pa­lieka 328 dvyliktokai.

Daugiausiai abiturientų tra­di­ciškai yra Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijoje – 127. Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazija šiemet išleidžia 38. Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijoje kiek daugiau dvyliktokų – 43. O Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijoje pirmokai išlydės 25 abiturientus, Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijoje – 23. Šilalės suaugusiųjų mokykloje po egzaminų sesijos mokslus baigs ir vidurinį išsilavinimą įgis 72 moksleiviai.

Po smagios šventės visų laukia įtemptos egzaminų sesijos dienos. Ji šiais metais prasidėjo balandžio 10-ąją valstybiniu užsienio (anglų) kalbos egzamino kalbėjimo dalimi. Iškart po Paskutinio skambučio šventės, šeštadienį, bus laikomas valstybinis užsienio (rusų) kalbos egzaminas. Bene svarbiausiu vadinamas lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas laukia birželio 5-ąją. O visą sesiją užbaigs birželio 20 d. laikomo muzikologijos egzamino II dalis.

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Pristatome dar keletą nuotraukų, kurios liudija, kaip laikas keičia ne tik mūsų gyvenimą, bet ir ap­linką. Stabtelkime prie sustabdytos akimirkos ir prisimin­kime.

Mieli skaitytojai, jeigu turite savo albumuose praėjusių laikų nuotraukų, pasidalinkite jomis - atsiųskite į „Šilalės artojo“ redakciją ir jos bus išspausdintos laikraštyje.

Vyresnio amžiaus šilališkiai dar prisimena medinį neišvaizdų pastatą prie pat Jono Basanavičiaus (anuomet Pergalės) gatvės važiuojamosios dalies, pro kurį ėjo siaurutis šaligatvis. Tai Šilalės spaustuvė. Du ar tris kartus per savaitę, vakarais, einant pro šalį, girdėdavosi spausdinimo mašinų dundesys - mašinistas spausdindavo rajono laikraštį „Artojas“. Gražvydo Jukniaus iš Vedrių redakcijai pristatytoje nuotraukoje (viršuje) - buvusi Šilalės spaustuvė apie 1983-1984 metus.

Dabar šioje vietoje - didelis trijų aukštų pastatas. (Algimanto Ambrozos nuotr.)

Taip atrodė gatvelė Šilalėje, netoli Lokystos upės. (G. Jukniaus nuotr.)

Dabar toje vietoje iškilęs ne vienas modernus gyvenamasis namas, o ir apie dulkančią kelio dangą žmonės seniai pamiršo.  (A. Ambrozos nuotr.)

Kaltinėnų bažnyčia 1975 m. ir jos vietoje kun. Petro Linkevičiaus pastatyta naujoji. (Petro Dargio nuotr.)

Šilalė turėjo ir savo kepyklą, gastronome buvo galima nusipirkti joje keptos duonos ir batonų. Kepyklos produkcija prekiavo visos rajono parduotuvės, į kaimus, kartu su kitomis maisto prekėmis, ją vežiodavo vadinamosios „autolavkės“. Pigiausių, 16 kapeikų kainuojančių duonos kepalėlių žmonės pirkdavo maišais. Gyvuliams. (G. Jukniaus nuotr.)

Kepyklos teritorija dabar (nuotr. apačioje). (A. Ambrozos nuotr.)

Pajūralio pagrindinėje mokykloje vyko pirmoji rajono mokinių teorinė-praktinė konferencija „Bebaimis knyg­nešys“, skirta Lietuvos valstybės atkūrimo šimt­mečiui paminėti. Jos tikslas – skatinti mokinius domėtis savo krašto istorija kaip istorinės atminties vertybe.

Konferencijoje dalyvavo Šiau­lių universiteto dėstytojas, do­centas, Lietuvos daili­nin­kų sąjungos narys, VšĮ  A. Ka­valiausko etnografinio Gvaldų muziejaus įkūrėjas Albinas Kavaliauskas, Šilalės savivaldybės, Kvėdarnos seniūnijos bei Pajūralio kaimo bendruomenės atstovai.

Konferencija prasidėjo mo­­kinių sveikinimu „Tau, knyg­­nešy“, kuris nukėlė mus į sunkiausius lietuvių kultūros istorijos laikus. Klau­­­­sėmės A. Ka­va­liausko, knyg­nešio P. Ka­va­liaus­ko pro­anūkio, pranešimo „Knyg­ne­­šys P. Ka­va­liaus­kas – istoriniai fragmentai gy­vai“. Su­žinojome apie lietuviškos spaudos platintojo gy­venimą ir veik­lą, kokių sunkumų jam teko patirti, platinant knygas. Pa­jū­ra­lio pag­rindinės mo­kyk­los mokinė Greta Za­karaitė pristatė pranešimą „Ne­­maty­damas šviesos – švietė kitus“, apie knyg­nešio Ka­­­zi­miero Kazlausko gy­venimo kelią papasakojo Ši­la­lės suaugusiųjų mokyklos mokiniai Mantas Butkus ir Sara Be­kai­tė. Knygnešių indėlį į Lie­tuvos tautinės savi­monės formavimą bei patriotišku­mo puoselėjimą nušvietė Pa­jūralio pag­rindinės mokyklos mokinės Karolina Jašins­kaitė ir Gintarė Dargytė. Pajūrališkės Emilija Pet­ro­kai­tė ir Jovita Guogaitė savo pranešime „Lietuviško žodžio puo­selėtojai“ ak­cen­tavo, jog gimtąjį žodį pri­va­lome  išsaugoti  ir  perduo­ti ateinančioms kartoms. Pa­čios at­lik­tą tyrimą, ar elekt­roninės knygos pakeis popie­rines, pristatė Deimantė Žvirb­­lytė.

Kol komisija vertino pranešimus, dalyviai apžiūrėjo Pajūralio pagrindinės mokyk­los dailės mokytojos Ra­mu­nės Igo­riu­tės darbų „Iš­min­ties talpyk­los“ ir mokinių kur­tų knygos skir­tukų parodas.

Geriausiu kon­ferencijos „Be­bai­mis knygnešys“ pranešimu pri­pažintas D. Žvirb­lytės prane­šimas „Ar elekt­roninės kny­gos pakeis po­pierines?“, o kū­rybiškiausiu kny­gos skirtuku – S. Bekaitės „Aš nie­ko nebijau“. Nugalėtojoms įteiktos at­­minimo dovanėlės bei padė­kos raštai. Nebuvo pamiršti ir kiti dalyviai.

Elena LINKIENĖ

Pajūralio pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja metodininkė

AUTORĖS nuotr.