Ignalinos Česlovo Kudabos progimnazijoje dvi dienas šurmuliavo 23-ioji Lietuvos mokinių dailės olimpiada „Piliakalniai: praeities retrospektyva, dabarties realijos, ateities vizijos“. Joje dalyvavo 68 jaunieji šalies dailininkai. 

Po atidarymo pa­čių pasirinktomis priemonėmis vaikai ėmėsi kūrybos tema „Piliakalniai – senovės valdovų galybės atminimo saugoto­jai“. Tuo tarpu mokytojai keliavo po Naciona­linį parką, aplankė aukštaičių vadinamąją Veneciją – Ladakalnį ir Ginučių piliakalnį.

Kitą dieną olimpiados dalyviai pristatė vertinimui savo konkursinius kūrinius. Komisija išskyrė pirmąjį jaunųjų dailininkų dešimtuką pagal šiuos kriterijus: kūrybinių idėjų ieškojimų originalumas, kūrybingas meninės ir techninės raiškos priemonių valdymas, individualus, pagrįstas bei argumentuotas požiūris į piliakalnius, gebėjimas glaustai pristatyti savo kūrybinius ieškojimus bei atradimus.

Olimpiados laimėtojus apdovanojo LR Seimo narys Žygimatas Pavilionis bei Švietimo ir mokslo ministerijos pagrindinio ir vidurinio ugdymo skyriaus vyresnioji specialistė Laima Rutkauskienė. Šiais metais sėkmė nusišypsojo ir Šilalės meno mokyklos mokinei Simonai Grabauskaitei (mokytoja Ilona Venckienė). Simonai įteiktas III laipsnio diplomas ir bronzos medalis. Tai didelis paskatinimas žengti tolyn, tobulėti.

Ilona VENCKIENĖ

Šilalės meno mokyklos dailės mokytoja metodininkė

Nuotr. iš autorės albumo

Pati gamta tarsi pagerbė mamas – šilta buvo ne tik sieloje nuo gražių žodžių, bet ir dangus pasiuntė išskirtinai malonią pa­vasarišką dieną. Dar penktadienį bend­ravimo šiluma dalijosi Vingininkų bei ap­linkinių kaimų gyventojai, susirinkę į jau antrus metus seniūnaitės Alvydos Urbo­nienės iniciatyva rengiamą koncertą „Tau, mamyte“, skirtą Motinos dienai.

Pasveikinusi visas jausmingomis eilėmis, Alvyda pakvietė pagerbti tylos minute Anapilin išėjusias mamas, močiutes, seseris, dukras. Gražių žodžių susirinkusioms negailėjo ir renginio vedėja Viktorija bei seniūnas Stasys Lidžius. Graudino ir jautrino moterų vokalinio ansamblio „Sidabro gija“ atliekamos dainos apie bran­giausio žmo­gaus motulės besąly­gišką meilę, gy­ve­nimo išmintį. Abejingų nepaliko sesučių Ugnės ir Emos pasirodymas. Apie 40 mamų rankose pražydo gėlių žiedai.

Po koncerto niekas neskubėjo namo. Prie suneštinių vaišių stalo netrūko šurmulio – šventės vedėja Viktorija visus įjungė į žaidimus, ratelius, minė mįsles.

A. Urbonienė džiaugiasi, kad į vakaronę kasmet susirenka vis daugiau žmonių, kad moterys darosi aktyvesnės – jos nori sueiti draugėn, pasikalbėti, pasidalinti ne tik rūpesčiais, bet ir patirti džiaugsmo akimirkų.

Alvyda dėkinga Šilalės kaimiškajai seniūnijai bei visoms moterims, vienaip ar kitaip padėjusioms rengiant šventę.

Eugenija BUDRIENĖ

Nuotr. iš A. URBONIENĖS albumo

Dabar „Medicina practica“ laboratorijo­je gerokai pigiau galite atlikti kraujo tyrimus, padedančius įvertinti šir­dies ir kraujagyslių būklę. Tokia sveikatos profilaktikos akcija vyksta iki birželio pabaigos.

Nelaukite, kol suskaus krūtinę – tuomet širdies liga paprastai jau būna pažengusi. Dar labiau uždelsus, gali tekti saujomis gerti vaistus ar net gultis ant operacinio stalo. Todėl labai svarbu net ir jauniems žmonėms savo širdimi rūpintis reguliariai.

Pagrindinė širdies ir kraujagyslių susirgimų priežastis – aterosklerozė. Daugiausiai gyventojų miršta nuo jos komplikacijų: infarkto, insulto, širdies nepakankamumo ir kt. Ši klastinga liga gali daug metų tyliai progresuoti. Todėl labai svarbu aterosk­lerozę anksti diagnozuoti bei kontroliuoti. Čia padeda pažangūs kraujo tyrimai. Tačiau akivaizdu, jog išsitirti tik cholesterolį nebeužtenka.

Specialistai tvirtina, kad ate­rosklerozės pag­rindas – lėtinis kraujagyslių uždegimas. Jį leidžia diagnozuoti didelio jautrumo C reaktyvinio baltymo (hs-CRB) tyrimas. Jis padeda įspėti apie infarkto ar insulto pavojų net ir tiems pacientams, kurių cholesterolis dar atitinka normą. Svarbu, jog tyrimo metu žmogus nesirgtų infekcine ar kita uždegimine liga.

Aktuali išlieka ir lipidogra­ma, kuri parodo bendrojo, „gerojo“, „blogojo“ choles­te­rolio ir trigliceridų kiekį. Atero­sklerozei progresuojant, „blogieji“ kraujo riebalai skverbiasi į uždegimo pažeistas kraujagyslių sieneles.

Po aterosklerozės komplikacijų seka ūmus arba lėtinis širdies nepakankamumas. Šią mirtinai pavojingą ligą galima iškart nustatyti, atlikus NT-pro BNP tyrimą. Jis taip pat padeda įvertinti, ar širdies nepakankamumas tinkamai gydomas.

AKCIJA! Lipidogramą, didelio jaut­ru­mo CRB ir NT-pro BNP tyrimus Jums atliks „Medicina practica“ laboratorijoje Šilalės ligoninėje (Vytauto Didžiojo g. 19, tel. (8-449) 4-67-63). Pas mus - aukščiausi kokybės standartai. Akcija vyksta iki birželio pabaigos. Prieš tyrimą būtina bent 12 val. nevalgyti. Iš anksto registruotis nereikia.

Interneto svetainė: www.medicinapractica.lt 

„Vilniškiai giriasi suradę vieną vokiečio karininko ka­pą, o aš žinau, kur yra palaidoti trys“, - užėjęs į „Šilalės artojo“ redakciją, pranešė laukuviškis Romualdas Kraf­tas.

R. Kraftas užaugo Vabalų kaime, šalia Laukuvos, o gre­timame Gulbių kaime buvęs palaidotų vokiečių kareivių kapas. Vėliau jis sulygintas su žeme, bet Romualdas tikino galįs parodyti, kur ta vieta.

Kalvoti laukai šalia Laukuvos - Varnių kelio. Ten, kur buvęs kažkoks upelis, dabar yra melioracijos griovys. R. Kraftas prisimena, kad čia dar ėjo keliukas į Račkauskų sodybą. Kaip tik prie to keliuko ir buvęs kareivių kapas, prie jo augę keturi beržai. Dabar nei keliuko, nei kapo, nei tų beržų nebėra, bet R. Kraftas tvirtina žinąs tą vietą.

„Štai čia. Kai grįžau iš kariuomenės 1973 metais, čia dar augo keturi beržai. Žmonės juos buvo pasodinę specialiai prie kapo - keturiuose kampuose po medį. Kapas buvo prižiūrimas, ant jo augdavo gėlės. Netoli gyveno Bartkai - man atrodo, jie ir pasirūpindavo. Beržus, jau didelius, nukirto vėliau, atseit dėl melioracijos. Niekas nenorėjo imtis tokio darbo, tai darbų vykdytojas surado vieną tokį, kuris su draugais už litrą degtinės medžius nupjovė. Darbavosi naktį, bet vis tiek kažkas iš kaimynų matė. Taigi beržai buvo nurėžti, kelmai tikriausiai išrauti, o kapas sulygintas su žeme. Tačiau, labai norint, jį būtų galima rasti. Juk vietą žinau“, - teigia R. Kraftas.

Tie vokiečiai čia ir žuvo, kur palaidoti? Pasirodo, ne!

„Jie žuvo toliau, kur stovi kryžius. Kiek žinau, ten kryžius stovėjęs nuo senesnių laikų, dar iki vokiečių tankistų žuvimo. O karui baigiantis, kai vokiečiai traukėsi, vieną rytą kaimo žmonės prie kryžiaus rado pamuštą vokiečių tanką, prie jo - du apdegusius tankistus. Dar vienas kariškio lavonas gulėjo prie griovio. Kaimo vyrai žuvusiuosius palaidojo, pasodino berželius, o mergaitės sodindavo gėlių. Iš tų žuvusiųjų vienas tikriausiai buvo lietuvis, nes žmonės rado lietuvių kalba rašytų laiškų, jie buvo adresuoti kažkokiam Čiužai. Kiti laiškai rašyti vokiškai“, - sako R. Kraftas.

R. Kraftas yra gimęs gerokai po karo! Iš kur jis viską žino taip tiksliai?

„Apie tai žmonės šnekėdavo. Be to, man viską labai tiksliai papasakojo viena iš to Bartkaus dukterų. Kaip sakiau, Bartkai gyveno netoli nuo čia. Vieną sykį aš jiems taisiau elektrinį piemenį, o tada pas juos atvažiavo duk­ra iš Mažeikių. Dabar jos pavardė Ona Butkienė. Ji man ir papasakojo, o paskui dar ir smulkiai ant sąsiuvinio lapo užrašė visą istoriją. Sako, tu pagal pavardę esi vokietis, tai tau priklauso rūpintis ir saugoti atminimą. Na, mano senelis tikrai buvo vokietis. Aš ir dabar kažkur tarp dokumentų laikau O. Butkienės užrašus“, - tikina R. Kraftas.

Paieškojęs spintoje, jis tarp kitų dokumentų rado ranka prirašytą sąsiuvinio lapą. Tiesa, tas lapas be jokio parašo, bet savininkas liudija, kad tai ir esantys O. Butkienės prisiminimai. Juose rašoma:

„Į Laukuvos seniūnijos Gulbių kaimą tarybinė armija grįžo 1944 m. spalio 4 d. Rytą prie kryžiaus stovėjo sveiki du vokiečių dideli tankai. Jonas Bartkus pirmasis atėjo prie tankų. Viename tanke buvo apdegę (gerokai) du vokiečių kariškiai. Po (kelių?) dienų tuos 2 kariškius, dar vieną, rastą prie griovio, palaidojo ant skardžio prie kelio, ėjusio į Stepono Gerybos ir Juozo Račkausko sodybą. Palaidojo kariškius Aleksas Šetkus, Jonas Bartkus ir Stasys Straukas.

Prie kapo tie patys vyrai pasodino 4 berželius, kaimo mergaitės kapą puošdavo. Buvo pastatytas medinis kryželis“.

Kartu su žuvusiaisiais esą buvo rasta laiškų. Jie neišliko, tačiau O. Butkienė prisimena, kokiomis kalbomis jie rašyti:

„Apie tankus mėtėsi laiškai, keli buvo parašyti lietuviškai, adresuoti Juozui Čiužai. Kiti rašyti vokiškai, gal dar ir kitom kalbom“, - rašoma O. Butkienės prisiminimuose.

Petras DARGIS

AUTORIAUS nuotr.

Iš Gulbių kilusios mažeikiškės O. Bartkutės - Butkienės rašytų prisiminimų faksimilė

Kelios nuomonės vienu delikačiu klausimu.

„Praėjo dar vieni mano, kaip mero, kadencijos metai. Nuveikta daug darbų, priimta svarbių sprendimų, įgyvendinta daugybė projektų ir iniciatyvų, sudalyvauta sporto ir kultūros renginiuose. Ačiū už idėjas ir pasiūlymus, pasitikėjimą ir pagalbą, partnerystę ir bendradarbiavimą, ir už tai, kad esate kartu! Ir toliau ištikimai dirbsiu Šilalės kraštui!“

Jonas GUDAUSKAS,

pareiškimas paskelbtas „Facebook“ paskyroje

* * *

Kreipiuosi į „Aukštuomenės kroniką“, nes nesuprantu, kas atsitiko su mūsų mokykla. Anksčiau mokykla buvo kaip mokykla, ir vaikas į ją nenorėjo eiti, nes jis labai tingi daryti namų darbus. Tai vis kombinuodavo susirgti arba pramiegoti pamokas. O dabar kas rytą noriai atsikelia, nusiprausia, ap­sirengia, užkanda, čiumpa striukę ir lekia pro duris. Tiesa, kuprinę dažniausiai pamiršta. Sy­kį pašaukiau, kad pasiimtų, tai numojo ranka: ai, sa­ko, nereikia, pamokų šiandien nebus.

Kitą rytą - tas pats. Nebus, matai, pamokų, nes atvažiuoja meras. Trečią dieną pamokos irgi nevyks, nes jie patys važiuoja pas merą. Paskui pamokų nebus, nes jie su meru žais futbolą, o vieną pirmadienį pareiškė, jog pamokos nevyks visai mokyklai.

- Kodėl visai? - nustebau.

- Todėl, kad nebus visam rajonui. Eisim šokti!

Ar gali taip būti, jog eilinį pirmadienį nevyktų pamokos, o jie su meru ir kitais valdininkais bei politikais vis šoktų, žaistų ir fotografuotųsi? Ne sykį parodė nuotraukų, kur vaikai tikrai nusifotografavę su meru, bet vis tiek negaliu patikėti. Žiūriu televizorių, šiek tiek susigaudau politikoje, žinau, kad Švietimo ir mokslo ministerija nori ilginti mokslo metus. Tačiau dabar galvoju, kam juos ilginti, jeigu laisvų pamokų ir taip per akis, o vaikai užsiima niekais?

Neramu ir dėl kito dalyko. Anksčiau mūsų vaikas planavo stoti į kunigus, sakyti griežtus pamokslus ir mokyklos direktoriui neatleisti jokių nuodėmių. Dabar jau aiš­kina, jog užaugęs bus gerbiamas meras, namuose šneka visokius vėjus, lyg būtų tik­ras politikas. Sykį paklausiau, ką jie darė per pamokas, tai jis išpoškino, kad nuveikta daug darbų, priimta svarbių sprendimų, įgyvendinta daugybė projektų ir iniciatyvų.

- Kokių  darbų? - paklausiau nustebusi. - Kokių iniciatyvų?

- Sudalyvauta sporto ir kultūros renginiuose, - atsakė jis man.

Iš kur tokia vaiko kalba? Kas jį išmokė? Ar tik nebus pasidaręs melagis, ir visos jo kalbos apie nuveiktus darbus, sprendimus bei projektus mokslo metu - tik akių dūmimas kokio politiko pavyzdžiu?

Būkit geri, išsiaiškinkit.

Dėdė meras didesnis už pirmokus. Kai jis pakelia ranką su futbolo kamuoliu, pirmokai niekaip nepasiekia. Jiems iki mero toli

Alė ŠAKIENĖ

* * *

Valio! Pamokų šiandien nebus. Šiandien eisime pas dėdę merą į jo kabinetą pasidaryti nuot­raukos, rytoj su juo per pamokas šoksime stadione. O paskui, žiūrėk, jau ir atostogos.

Mano mama kažko ne­pa­ten­kinta. Girdi, per pa­mo­kas reikia mokytis. Ne žaisti su dėde me­ru, ne šokti su juo ir ne fotkintis.

Man labiausiai patiko viena diena, kai pamokų nebuvo ne tik mūsų klasei, ne tik mūsų mokyklai, bet ir visoms kitoms mokykloms rajone, nes šoko visa Šilalė. O prieš tai mus mokyk­loje dar šokdino kelias dienas, nes reikėjo išmokti gražiai šokti.

Kai užaugsiu, aš irgi būsiu dėdė meras, nes man labai patinka šokti, linksmintis, žaisti futbolą ir fotografuotis.

Alius ŠAKIUKAS

„Čia vaikai su dėde meru ir dėde iš Seimo praleidžia pamokas Šilalės stadione. Jeigu išmoksiu šokti, aš irgi galėsiu būti Seimo nariu arba meru“, - sako Aliukas.

* * *

„Aukštuomenės kronika“ vie­na nesiima spręsti, reikia ar nereikia ilginti mokslo metus. Sakysime, kad reikia - supyks mokytojai ir mokiniai. Sakysime, jog nereikia - kuo per ilgas vaikų atostogas užsiims gerbiamas meras? Su kuo visą vasarą, kai vaikai atostogaus, jis spardys kamuolį? Ir kaip atrodys, kai mažiausiai porą mėnesių neatsinaujins mero nuotraukos su pradinukais? O ir iš viso: kas nuims įtampą iš tokios įtemptos mero darbotvarkės, jei mokiniams bus nutarta sutrumpinti mokslo metus. Gryna bėda tas mokslo metų klausimas: ir gerbiamo mero užimtumą didinti reikia, ir pedagogų bei mokinių negalima erzinti.

Paklauskime žmonių, ką jie mano.

Išėjome į gatvę ir pirmam sutiktam žmogui tarėme tokius žodžius:

- Gerbiamasis Šilalės krašto žmogau! Praėjo dar vieni mero kadencijos metai. Jis sako, kad nuveikta daug darbų, priimta svarbių sprendimų, įgyvendinta daugybė projektų bei iniciatyvų, sudalyvauta sporto ir kultūros renginiuose. Ką galėtumėte apie tai pasakyti? Ilginti merui mokslo metus ar neilginti?

Pirmas sutiktas Šilalės krašto žmogus patraukė pečiais.

- Kas nuveikta? - paklausė dar sykį. - Kokių darbų?

- Nuveikta daug darbų, pri­imta svarbių sprendimų, įgyvendinta daugybė pro­-

jek­­tų ir iniciatyvų, sudaly­vau­ta sporto ir kultūros ren­giniuose. Ką apie tai pasakytumėt?

- Keiktis galima?

- Ne, jokiu būdu!

- Tada neturiu ką pasakyti.

- Ačiū, geros dienos!..

Alius ŠAKINIS

Jau daugiau kaip dešimtmetį Žemės ūkio ministerijos užsakymu Lie­tuvos agrarinių ir miškų mokslų cent­ro Agrocheminių tyrimų la­boratorijos specialistai atlieka mineralinio azoto tyrimus. Ši informacija ypač svarbi žemdirbiams, norint teisingai parinkti azoto trąšų normas. Naujausi tyrimai rodo, kad šį pavasarį mine­ralinio azoto dirvožemyje yra mažai, todėl būtina augalus tręšti papildomai.

Pasak centro direktoriaus, prof. habil. dr. Gedimino Stau­gaičio, siekiant nustatyti mineralinio azoto kiekius, mėginiai buvo imti iš 0-30, 30-60 ir 60-90 cm dirvožemio sluoksnių daugiau kaip 200 žemės ūkio naudmenų aikštelių. Tyrimai parodė, jog šį pavasarį visoje Lietuvoje mineralinio azoto dir­vožemyje yra mažai ir labai mažai. Di­džiausias jo kiekis 0-60 cm sluoksnyje svyravo nuo 25 iki 50 kg/ha, o Pietryčių Lietuvoje daug kur net nesiekė 30 kg/ha. Tiek mažai mineralinio azoto dirvožemyje nustatyta pirmą kartą per visą šių tyrimų laikotarpį nuo 2005 m. Kiek daugiau (50-60 kg/ha) užfiksuota Jurbarko rajo­no dirvožemiuose, o iki 65 kg/ha – Kėdainių, dalyje Kauno, Radviliškio, Šiaulių bei Akmenės rajonų dirvožemių.

Vertinant mineralinio azoto kiekį pagal auginamus augalus, daugiamečių žolių plotuose 0-60 cm sluoksnyje vidutiniškai jo buvo 27,4 kg/ha, po prieš tai auginto vasarojaus – 37,9 kg/ha, po žiemkenčių – 57,3 kg/ha, po kaupiamųjų augalų – 54,9 kg/ha, esamuose žiemkenčių bei rapsų plotuose – 57,3 kg/ha. Vertinant visas tirtas aikšteles pagal gylius, 0-30 cm dirvožemio sluoksnyje mineralinio azoto vidutiniškai buvo 28,7 kg/ha, 30-60 cm – 14,7 kg/ha, 60-90 cm – 14,3 kg/ha.

„Didelis kritulių kiekis praėjusių metų liepą bei rugpjūtį lėmė azoto stygių rudenį. Pavasarį jo dar labiau sumažėjo dėl lietingos bei šiltos žiemos – didžioji dalis nitratų buvo išplauta į gruntinius vandenis“, – situaciją apibūdino prof. G. Staugaitis.

Kokia šiais metais turėtų būti žemės ūkio augalų tręšimo azotu strategija? Mokslininkai konstatavo, kad derlinguose dirvožemiuose, kur intensyviai ūkininkaujama, mineralinio azoto šį pavasarį yra apie 25-35 kg/ha mažiau nei kitais metais, o lengvuose dirvožemiuose – 15-25 kg/ha mažiau. Tai reiškia, jog šitokį kiekį tuose plotuose reikės papildyti azoto trąšomis, pridedant prie visai vegetacijai skirtos azoto normos.

Kai kuriose šalies vietovėse žiemkenčiai ir žieminiai rapsai jau patręšti azoto trąšomis, tačiau tai padaryti reikės dar papildomai.

„Šie augalai peržiemojo gerai. Jei gamtos sąlygos bus palankios, prog­nozuojame di­desnį  derlių, o jam susiformuoti reikia daugiau azoto“, – sakė profesorius.

Nors šiemet mineralinės sie­ros dirvožemyje tyrimai nebuvo atlikti, tačiau įvertinant šio elemento svarbą, augalams įsisavinant azotą, mokslininkai rekomenduoja rapsus siera patręšti 20-40 kg/ha, o javus – 10-20 kg/ha normomis. Dirvožemyje sulfatai taip pat lengvai išplaunami kaip ir nit­ratai, todėl jų turėtų būti likę nedaug.

Žemės ūkio ministerijos inform.

Pačiame Šilalės centre stovinčiame pastate, vieti­nių iš įpratimo dar vadinamame „kariniu“, šiuo metu šeimi­ninkauja Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) Žemaičių apygardos 3-iosios rinktinės 308-osios lengvosios pėstininkų kuopos kariai. Trumpiau - tiesiog sa­vanoriai. Su jais šįkart „Šilalės artojas“ ir praleido dieną. Teko ir uniformą pasimatuoti, ir šaudymą stebėti.

Pratybos: apginti savo rajoną

KASP Žemaičių apygardos 3-iosios rinktinės 308-osios pėstininkų kuopos vadas kapitonas Kęstutis Dembinskas pirmiausia išsamiai paaiški­na, ką savanoriai veikia ir kaip teks elgtis korespondentei.

„Daugelis baiminasi privalomosios karinės tarnybos, nerimauja, kas bus, kai net 9 mė­nesiams iškris iš darbo rinkos ar socialinio gyvenimo. O jei vyras yra sukūręs šeimą, nerimas - dar didesnis. Bet reikia žinoti, kad yra galimybė pri­valomąją karinę tarnybą atlikti savanorių pajėgose. Aš manau, jog apie tai reikia pradėti pasakoti nuo mokyklos suolo - kad jaunuoliai ži­notų apie mus ir nesibaimintų pasinaudoti šia privalomosios karinės tarnybos alternatyva. Paprastai praty­bos bei mokymai vyksta savaitgaliais. Todėl užsi­ėmimai netrukdo studijoms, darbui ar šeimyniniam gyvenimui, be to, yra puiki galimybė atlikti pradinę privalomąją karo tarnybą savo mieste“, – sako K. Dembinskas.

Tad kokia gi ta savanorių pratybų diena? Paaiškėja, jog žurnalistė trumpam taps „žaliuoju žmo­geliuku“, o dalis savanorių - į civilių būrį įsiliejusiais šalies gynėjais. Uniformuoti kariai šįkart imitavo nepageidaujamus atėjūnus. Būtent įsimaišyti tarp pastarųjų su fotoaparatu pasi­rodė paprasčiausia – tarp civilių asmuo su fotoaparatu patrauktų dėmesį ir sugadintų priedangą. Tiesa, „užsimaskuoti“ vis tiek sunkiai sekasi: kad savanorių būryje yra visai su jais nesusijęs asmuo, išdavė ne tokie batai ir skarelė, kokių savanoriai neryši.

Beje, maloniai nustebino su­tiktos dvi merginos, kurios tądien buvo ryšininkės. Išgirdusios klausimą, ar ne per sunku tarnauti, jos tik nusijuokė.

Laukė sunki užduotis

Iš Šilalės į Pajūrį išvykome ankstų šeštadienio rytą. Kadangi pratybos prasidėjo vos išriedėjus už būstinės vartų ir taktiniais sumetimais reikėjo „mėtyti pėdas“, iškart nuspręsta vengti pagrindinio kelio. Ir tikrai - dar nebuvo tekę važiuoti iki Pajūrio taip ilgai. Be to, dardant žvyrkeliu, visu gražumu atsiskleidė ir karius gabenančio automobilio suolų kietumas... Tiesa, karių tai nejaudino – susidarė įspūdis, kad jie prie to pripratę ir kur kas mieliau aptarinėjo, kokius automobilius pastebėjo bei kas juos vairavo. Vaikinai svarstė, jog galbūt prasilenkėme su kitais pratybų dalyviais, kurie šįkart – iš priešininkų stovyklos, ir juos nustačius jau dabar, bus paprasta vėliau aptikti mieste. Vienas iš savanorių net tiesiai pasakė, kad jam automobilių numerius įsiminti – vienas juokas, nes nuo vaikystės tai daro intuityviai, užtenka du ar tris kartus žvilgtelti.

Pratybų metu laukė gana sudėtinga užduotis: sustabdę Pajūrio miestelyje įtartiną asmenį, kariai negalėjo jo iškart sulaikyti. Reikėjo jį nufotografuoti, o nuotrauką per ryšininkes nusiųsti į štabą. Iš ten gavus patvirtinimą, jog asmuo dalyvauja savotiškame žaidime, buvo galima jį sulaikyti. Painu, tačiau visi užduotį suprato.

Ieškant priešų, svarbus nestandartinis mąstymas

Atvykus į objektą (buvusios profesinės mokyklos bendrabučio valgyklą), visi greitai išlipo ir nulėkė užsiimti pozicijų, pasidalino, kas ir kur budės, stebės aplinką. Iš mus vežusio sunkvežimio teko iššokti – kopėčių skubantys kariai nekabina.

Pirmieji įtartini civiliai pastebėti prie netoliese esančio bendrabučio, krūmuose. Kariai sakė, jog įtarimas kilo dėl to, kad civiliai tupėjo krūmuose ir kartais iškišdavo galvas lyg skaičiuotų kareivius. Kiek vėliau savanoriai paaiškino, jog tokiose situacijose labai svarbus yra nestandartinis mąstymas ir gebėjimas pastebėti keistus dalykus.

„Matėme jauną vaikiną, vaikš­­tinėjantį su dviem mažais vaikais. Atrodo, per jaunas, kad turėtų savo vaikų, o su svetimais užsiimti paprastai tokio amžiaus jaunuoliai nenori. Tad gali būti, jog tai yra kaip priedanga: mūsų priešininkai tiesiog davė vaikams saldainių, kad šie su jais pasivaikščiotų aplink mūsų užimtą teritoriją“, – vienas per kitą aiškino savanoriai.

Pokalbį nutraukė susišaudymas. Žinoma, kulkos pratybų metu – tik garsinės. Panaudota dūmų uždanga, kuria prisidengęs priešas apžiūrėjo teritoriją ir paspruko. Vyrai nusprendė, jog tokiu būdu priešininkai bandė suskaičiuoti, kiek yra priešiš­kų pajėgų ir kaip jos išdėstytos.

Viskas – pagal scenarijų

Karių savanorių teigimu, Pa­jūrio miestelio gyven­tojai prie pratybų jau yra pripratę, mat čia esančiais apleistais pasta­tais mokymų me­tu dažnai pa­sinaudojama. Tiesa, stengia­masi apie būsimas pratybas gy­ventojus informuoti iš anks­to. Kita vertus, pastebėję dū­minę uždangą ar išgirdę šū­vius, žmonės neskuba kviesti specia­liųjų tarnybų, nors dūmus su gaisru supainioti gana lengva.

Galiausiai ramybę sudrums­tė prie karių būstinės prisiartinę moksleiviai, lydimi suaugusio vyriškio. Kariai iškart įtarė, jog tai – į pratybas įsitraukę jaunieji šauliai. Šie, sukurpę istoriją apie renginį, kurio dalyviams neva skirtas maitinimas tose pačiose patalpose, kaip ir karių būstinė, bandė patekti į valgyklą. Tik po kurį laiką trukusio aiškinimosi jaunuoliai patraukė savais keliais – gudrumu būstinės paimti nepavyko, o prieš ginklą (kad ir netikromis kulkomis) juk nepulsi.

Buvo ir dar vienas susišaudymas, kuriam pasibaigus, kariai išėjo į žvalgybą ieškoti užpuolikų. Grįždami, deja, nieko neradę, jie keistai mojavo rankomis. Paaiškėjo, kad tai sutartinis ženklas, jog grįžta savi žmonės, ne priešai. Galiausiai kariai ėmėsi tikrinti pravažiuojančius automobilius – taip esą galima padaryti įtartinų asmenų nuotraukas ir nusiųsti į štabą. Iškart buvo pastebėtas automobilis, kuris stovėjo kiek atokiau nuo patikrinimo posto ir netrukus apsisukęs nuvažiavo.

Kartą per mėnesį visą savaitgalį trunkančios pratybos savanorių yra labai mėgiamos ir laukiamos, taip pat labai naudingos. Per visą drauge praleistą laiką nė karto niekas nesiskundė ar išsakė kokį nepasitenkinimą – stebėtina jaunuolių ištvermė ir noras atlikti savo pa­reigą kuo geriau. Beje, šie mokymai buvo savotiška treniruotė prieš didžiąsias pratybas „Šilalė-2017“, kurios vy­ko kovo pabaigoje. Jų metu pagal KASP pratybų scenarijų Šilalės savanorių kuopos kariai tapo Šilalės miesto gynėjais, kurių tikslas buvo neleisti priešiškoms pajėgoms laisvai vykdyti okupacinės veik­los. Priešininkams atstovavo LDK Kęstučio mechanizuotojo pėstininkų bataliono kariai. Plika akimi žiūrint, jėgos atrodė nelygios – priešiškos pajėgos buvo tris kartus didesnės bei geriau aprūpintos. Šilalės miesto gatvėmis zujo šarvuočiai, patruliavo gerai ginkluoti kariai. Tačiau nepaisant akivaizdžios „priešų“ persvaros, Šilalės 308-osios lengvosios pėstininkų kuopos kariai sėkmingai priešinosi ir neleido LDK Kęstučio mechanizuotojo pėstininkų batalio­no pajėgoms laisvai jaustis ,,laikinai okupuotoje Šilalėje“. Įsimaišę ir gerai užsimaskavę tarp civilių gyventojų, Šilalės savanoriai sėkmingai vykdė staigius antpuolius bei pasa­las, saugojo paskirtus objektus.

Morta MIKUTYTĖ

AUTORĖS nuotr.

Iš Kvėdarnos kilęs motokrosininkas Nerimantas Ju­cius šiemet su savo naujuo­ju „Suzuki RMZ-450“ motocik­lu dalyvauja trijuo­se čem­pio­natuose - Lietuvos, Latvijos ir Baltijos. Latvijos čem­pio­­nate sportininkas užima 9-ąją poziciją, Bal­­ti­jos – 6-ąją. O štai Lie­tuvos čempionate džiaugiasi pasiekęs aukštą antrąją vietą.

„Šilalės artojui“ Nerimantas teigė, jog sportinis sezonas šiais metais yra labai įtemptas, o pasiruošimas - sunkus ir reikalaujantis didelių pastan­gų.

„Latvijos čempionate po pirmo etapo kol kas rikiuojuosi 9-oje pozicijoje. Po pirmojo Lietuvos čempionato etapo Vilniaus Pagirių motokroso trasoje esu antras. Kvalifikaciniame važiavime pavyko pasiekti geriausią laiką, po to pirmajame važiavime nugalėjau gana nemažu skirtumu. Tačiau paskesnysis buvo nelabai vykęs, todėl likau ant­ras“, – dalijosi varžybų patirtimi N. Jucius.

Lietuvos čempionato pirmajame etape stipriausioje klasėje prie starto linijos stojo net 30 sportininkų. Tarp jų - Latvijos bei Lietuvos aukšto meistriškumo motociklininkai. Vis dėlto sunkus darbas atsipirko, ir kvėdarniškiui pavyko aplenkti 2014 m. Lietuvos motokroso čempioną bei Lietuvos rinktinės narį Nerijų Rūkštelą, kuris šiemet planuoja dalyvauti prestižinėse varžybose Dakare.

„Mano forma gera, įtemptos treniruotės lemia puikius rezultatus. Šių metų planuose - atstovauti Lietuvai ir siekti paties aukščiausio laimėjimo. Esu labai dėkingas savo rėmėjams už pagalbą, kuri ženkliai prisideda prie mano rezultatų. Ypač svari yra Šilalės rajono savivaldybės, UAB „Kvėdarsta“, UAB „Raivida“, UAB „Profilex“, UAB „Šilalės mediena“, UAB „Joninių vaistinė“ parama. UAB „Hid­rema“ parūpino padan­gas, „Autovida“ – detalių. Daug padėjo ir UAB „Milda“. Ačiū šeimai, tėvui, draugams už visokeriopą palaikymą“, – džiaugėsi puikiu startu N. Jucius.

Baltijos čempionato pirma­jame etape, dar vadinamame Baltijos iššūkio taure, N. Ju­cius važiavo Kegume Zelta zirgs trasoje ir užėmė 6-ąją vietą.

Morta MIKUTYTĖ

Josvydo ELINSKO nuotr.