Jaunųjų karatistų ryžtas leidžia jiems pa­siekti gerų rezultatų – dviejuose čem­pio­natuose pelnytos prizinės vie­tos. Lie­­tu­vos kyokushin karate vaikų čem­pio­nate pir­mąją vietą iš­kovojo šilališkė Vėja Gied­raitytė, jaunučių (gim. 2001-2004 m.) čem­­pionate Kristupas Vytartas užėmė trečiąją.

Tauragėje vykęs Lietuvos kyokushin karate vaikų čempionatas visiems dalyviams paliko daug įspūdžių. Klubo „Taurus“ sportininkų ryžtas, einant pergalės link, buvo išties didžiulis, jaunieji karatistai įgavo neįkainojamos patirties, debiutuodami tokio lygio varžybose. Šilališkiams čempionate atstovavo Mangirdas Kudijanovas ir V. Gied­raitytė, iškovojusi pirmąją vietą.

Kėdainiuose vyko jaunučių, gimusių 2001-2004 m., Lietuvos čempionatas. Klubui „Taurus“ jame atstovavo puikiai žinoma ir pasižymėju­si sportininkė Ūla Ivins­ky­tė.  Taip pat daly­­va­vo Man­tas Jakas, Gab­­rielius Ged­­­­gau­das, Lu­kas Jankauskis bei K. Vytartas. Ir šiose pirmenybėse šilališkiai neliko be medalių – K. Vytartas užėmė trečiąją vietą. Kitiems sportininkams iki medalių šiek tiek pritrūko sėkmės.

Morta MIKUTYTĖ

Klubo „Taurus“ nuotr.

Švietimo ir mokslo ministerija, nepaisydama mokinių protestų bei profesinių są­jungų prieštaravimo, nuo ateinančių metų žada ilginti mokslo metus ir liepia mokykloms pasirinkti, kada juos pradėti ir kada baigti. Taigi jau šiemet kai kuriose mokyklose Rugsėjo 1-osios šventė gali tapti tik formaliu renginiu. Beje, 2007-2008 m. pamokos vyko iki birželio vidurio, tačiau tie mokslo metai netapo nei lengvesniais, nei įdomesniais. Tuokart irgi aiškinta, jog pailgintais mokslo metais bandoma taisyti mokinių žinių spragas. Dabar gi, gavus rekomendacijas iš Ekonominio bendradarbia­vimo ir plėtros organizacijos (EBPO) ekspertų, vėl buldozeriu stumiamas tas pats sprendimas. Jam priešinasi visi, išskyrus valdininkus.

Netenkina rezultatai – trumpins atostogas

EBPO Švietimo politikos komitetas praneša, jog Lietuvos moksleivių pasiekimai pagal lyginamąjį tarptautinį skaitymo, gamtos mokslų ir matematinio raštingumo tyrimą yra žemesni nei kitų šiai tarptautinei organizacijai priklausančių valstybių vidurkis. Todėl organizacijos ekspertai rekomenduoja Lietuvai skubiai spręsti mokslo metų truk­mės klausimą. Mat mūsų šalyje mokslo metai trunka 34 savaites, kai kitose valstybė­se - nuo 37 iki 40 savaičių.

Švietimo ministrė Jurgi­ta Pet­rauskienė teigia, kad, jos manymu, pridėjus papildomas dvi mokslo metų savaites, mokiniams būtų leng­viau įsisavinti visas mokymo programose numatytas žinias. Tokiu būdu jie neva pasivytų užsienio bend­raamžius. Tačiau ministrei prieštarauja Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas Andrius Navickas, kuris sako, jog ugdymo trukmė kokybei jokios įtakos neturi ir tai esą įrodo tarptautinių tyrimų duomenys: šalių, kuriose mokoma ilgiausiai, vaikų rezultatai yra prasčiausi.

„Ministerija negeba spręsti seniai mus varginančių prob­lemų, todėl, užuot keitusi mokyklų finansavimo sistemą, mokytojų darbo užmokesčio skaičiavimo metodiką, mokyklų aprūpinimą, skatinusi moksleivių motyvaciją ir lankomumą, imasi visiškai jokios įtakos mokymo kokybei nedarančio sprendimo ilginti mokslo metus. Geriausios pasaulyje švietimo sistemos moko trumpiau nei mes“, - kalba A. Navickas.

Gimnazistai vasarą dirba

Ministerijos inicijuotose kon­­sul­tacijose rajono mokyk­lų vadovai neprieštara­vo spren­dimui ilginti mokslo me­tus. Abejonių kilo tik dėl to, kada papildomai dirbti - bir­želį ar rugpjūtį. Visgi ne visi mokyk­lų vadovai mano, kad toks sprendimas duos rea­lios naudos. Mokiniai, išsky­rus gal tik pradinukus, ge­ru lankomumu nepasižymi, o pavasarį tai tampa didžiule prob­lema.

„Nepasakyčiau, jog jie nenori lankyti dėl to, kad mokykloje neįdomu. Vyresniųjų klasių mokiniai pavasarį stengiasi įsidarbinti. Mažuose miesteliuose tėvai uždirba mažai, todėl jaunimas nori per vasarą užsidirbti ir gražesniam rūbui, ir vairuotojo pažymėjimui. Tik vienas kitas darbą gauna Laukuvoje, dauguma merginų išvažiuoja į pajūrio kavines, o vaikinai įsidarbina statybose. Kai kurie visą vasarą praleidžia užsienyje pas tėvus, brolius, seseris, būna, kad grįžta tik rugsėjo viduryje“, - neslepia Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijos direktorė Raimonda  Kauneckienė.

Jos nuomone, jei ilgesni mokslo metai būtų skirti ne sėdėti klasėse, o projektinei, tiriamajai veiklai, kuri padėtų įtvirtinti per mokslo metus gautas žinias, nauda būtų akivaizdi. Direktorė įsitikinusi, jog užtikrinti vaikų lankomumą turėtų tėvai, tačiau mokytojų prašymas neleisti vaikams pamokų metų mokytis vairuoti dažniausiai lieka neišgirstas.

„Mes galėsime per galvą vers­tis, bet jei, prailginus moks­lo metus, dirbti pradėję gimnazistai į mokyklą neis, jokių rezultatų nebus. O eiti mes jų nepriversime“, - mano Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijos vadovė.

Jai pritaria bei mokslo metų ilginimo nauda abejoja ir Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos direktorius Stasys Norbutas. Jo teigimu, gimnazijoje nestinga mokinių, kurių pamokų lankomumas yra prastas. Taip pat nemaža dalis jų vasaros atostogų laikotarpiui susiranda sezoninį darbą, todėl teikia prašymus anksčiau užbaigti mokslo metus.

„Nežinau, ar mokslo metų ilginimas duos tai, ko siekiama. Jau dabar gaunu tėvų prašymų atleisti nuo mokslų vyresnių klasių moksleivius, nes šie nori dirbti. Tam priežastys taip pat įvairios: nori sutaupyti pinigų tolesniems mokslams, vairavimo kursams ir pan. Be to, reikia gerai apsvarstyti, ar mokslus ilginti vasarą, ar rudenį. Gal protingiau būtų trumpinti atostogas mokslo metų eigoje – pavyzdžiui, ar tikrai reikia atostogų, kai laikomas anglų kalbos kalbėjimo egzaminas? Svarbu, jog sprendimai nebūtų padaryti vien tam, kad kažką darytų. Kuo užimsime moksleivius vasarą? Nerealu 400 vaikų vienu metu kur nors išvežti“, – dėsto savo požiūrį direktorius.

Kodėl jaunoji karta tapo neraštinga? Gimnazijos vadovo nuomone, tam didelės įtakos turėjo į kompiuterius ir mobiliuosius telefonus persikėlęs bendravimas.

„Mokiniai rašo žinutes, elekt­roninius laiškus ir visur trumpina tekstą, nenaudoja lietuviškų rašmenų. Knygų skaitymas taip pat nebepopuliarus. O visa tai daro didelę įtaką mokymosi rezultatams. Pasiekimai nėra džiuginantys, bet yra vienas kitas talentingas ir motyvuotas mokinys. Svarbu, jog mokytojai sulauktų pagalbos ir galėtų pamokas organizuoti įdomiai, turiningai. Tad sprendimas ilginti mokslo metus turi būti pateiktas labai argumentuotai. Nes jei nebus motyvacijos, jis neturės jokios naudos“, – teigia Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos direktorius.

Į pušyną pasivaikščioti

Bene didžiausia problema pavasarį tampa abiturientų egzaminai. Jų metu nė vieno pašalinio žmogaus mokykloje negali būti, todėl ir mokiniai neįleidžiami. Vietoje pamokų jiems reikia sugalvoti kitokių užsiėmimų. Šilalėje vaikai dažniausiai išsiunčiami į pušyną pasivaikščioti. O kitur?

„Laukuvos gimnazija turi du geltonuosius autobusiukus, ta­čiau į ekskursiją jais gali išvežti tik vieną klasę. Kiti turi rasti ką veikti „kažkur kitur“. Kur? Yra biblioteka, parkas, muziejus. Bet per mokslo metus visi ten būna apsilankę ne vieną kartą. O išvežti vaikus kur nors toliau, kad ir į Klaipėdą, neturime lėšų. Ir tėvai tokių galimybių neturi, nes daugelio šeimų materialinė būklė yra sunki, reikia ir juos suprasti“, - sako R. Kauneckienė.

Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijos direktorė įsitikinusi, jog mokslo metų prailginimas turi ir pliusų, ir minu­sų - viskas priklausys nuo to, kokia veikla per tas dvi papildomas savaites mokyklose vyks ir kaip mokytojai sugebės ją organizuoti.

Pedagogas įžvelgia nebaigtą darbą

Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos lietuvių kalbos mokytojas metodininkas Petras Gedvilas įsitikinęs, kad švietimui reformos reikalingos, tačiau jos tapo tokios pat dažnos, kaip ir Seimo rinkimai.

„Abejoju mokslo metų ilginimo nauda. Pirmiausia reikėtų peržiūrėti ugdymo prog­ramas – jos grandiozinės ir perkrautos, bent lietuvių kalbos programos nuolat atnaujinamos. Nesakau, jog nereikia žinoti literatūros istorijos, tačiau galbūt didesnį dėmesį derėtų skirti jaunuolio pasauliui artimesniems kūriniams. Teigiama, kad būtina ieškoti įvairesnių metodų, organizuoti netradicines pamokas. Bet ar vienu metu mes, kaimo gimnazijos, gebėsime išvykti? Kaip suderinsime autobusus? Be to, dvi savaitės – vos kelios vieno dalyko pamokos papildomai. Juoką kelia manymas, jog per jas įmanoma pasiekti kokybiškesnių rezultatų.

Be to, kas ves egzaminų komisijose esančių mokytojų pa­mokas egzaminų sesijos me­tu? Kol kas tie dalykai neapsvarstyti. Tiesa, yra nuogirdų, kad egzaminų sesija gali būti organizuojama mokslo metų viduryje, o po to vėl vyktų pamokos. Bet irgi kažkoks chaosas. Manau, reikia kuo skubiau peržiūrėti ugdymo prog­ramų turinį, nusileisti ant žemės, sugrįžti į realybę“, – aiškina Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjungos valdybos narys P. Gedvilas.

Pedagogo teigimu, moksleivių raštingumą kur kas labiau pagerintų mažesnis mokinių skaičius klasėse. Anot P. Ged­vilo, mokytojai turi idėjų ir noro, jiems tik trūksta daugiau laisvės, kad dėstomą dalyką galėtų atskleisti kūrybiškiau.

„Siūlyčiau valdininkams pabandyti vesti keliolika pamo­kų šiuolaikiniams paaug­liams. Ne į svečius atvykti, o rimtai padirbėti. Tada visi trūkumai bus matyti. Kaltinti pedagogus nenoru dirbti yra lengviausia.

Švietimo reformos tapo kone nuolatinės, praktiškai sutampa su Seimo kadencijomis. Kiek galima bandyti taikytis prie kiekvienos valdančiosios daugumos? Taip, reformos būtinos, bet jas turi siūlyti mokytojai praktikai. Ir ne tik dirbantys licėjuose ar išgrynintose gimnazijose. Kaimo mokyklose yra visai kitos problemos, taip pat - ir finansinės“, – sako pedagogas.

P. Gedvilo nuomonė apie siūlomą projektinę veiklą per papildomas mokslo metų savaites irgi skeptiška: o kas ją finansuos?

„Kodėl projektus turėčiau vykdyti vasarą, o ne tada, kada matau, jog mokiniams įdomu? Vėl atsiremiame į mokytojo laisvės bei kūrybiškumo žlugdymą. Projektine veik­la naudinga ugdyti kritinį moksleivių mąstymą, kultūrinį išprusimą, kūrybiškumą, yra galimybė organizuoti integruotas pamokas. Bet ar dėl to būtina ilginti mokslo metus? Juk tai yra mūsų kasdienybė, taip dirbti galime nuolat. Labiausiai imponuoja netradicinės pamokos, išėjimas iš klasės erdvės. Labai mėgstame teat­rus, išvykas, tačiau iškyla ir daugy­bė problemų: finansinių, tvar­karaščių sude­rinamumo bei kt. Pavyzdžiui, iš pirmo žvilgsnio neryški problemė­lė – geltonajame autobusiuke telpa tik 19 žmonių, o klasėje yra 25 ir daugiau mokinių. Samdyti autobusą? Bet juk Lietuvoje mokslas yra nemoka­mas“, – konstatuoja faktus P. Gedvilas.

Mokiniams mažės motyvacija

Šiuo klausimu savo nuomonę turi ir tie, į kurių požiūrį buvo mažiausiai atsižvelgta, – moksleiviai. „Šilalės artojo“ pakalbinta Simono Gaudėšiaus gimnazijos abiturientė Giedrė Gedeikytė nepritaria sprendimui trumpinti atostogas.

„Mokslo metus ilgintų dviem ar trim savaitėmis ir neva dėl to moksleiviai jaustų mažesnę įtampą. Tačiau jei vietoje septynių pamokų per dieną turėsime šešias, tos įtampos tikrai nesumažės. Tik prarasime apie mėnesį atostogų. Dėl to kils nepasitenkinimas, sumažės motyvacija mokytis. Kas stropiai mokosi, tie ir taip spėja. Labai daug kas priklauso ir nuo mokytojų – kaip jie sudėlioja planus. Be to, atsiranda daug norinčiųjų vasaros metu įsidarbinti. Tad protestų bei nepasitenkinimo, pa­ilginus mokslo metus, tik­rai bus“, – atskleidžia moksleivių požiūrį G. Gedeikytė.

Kiek šie pokyčiai duos naudos, paaiškės kitų mokslo metų eigoje. Tačiau Nacionalinio aktyvių mamų sambūrio atstovė Rasa Žemaitė sako, jog mokymo programų peržiūrą Švietimo ir mokslo ministerija yra numačiusi tik 2017 m.

pa­baigoje – vadinasi, nereikia tikėtis mažiau pamokų ar namų darbų. Vis dar lieka ir numatyti 3 eurai moksleiviui papildomoms veikloms – taigi, vargu ar projektinių veiklų padaugės. Valdininkų sprendimo pokyčių nepaskatino ir atlikta apklausa, kurioje dalyvavo per 15 tūkst. švietimo darbuotojų, moksleivių bei jų tėvų. Jos rezultatai rodo, kad ministerija visuomenės dar neįtikino mokslo metų ilginimo nauda.

Morta MIKUTYTĖ

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Mažas žmogutis tiesia rankutes ir taria „mama“. Motina jį pakelia, priglaudžia. Ir nieko nėra gražesnio žemėje už motinos meilę, nieko stipresnio už jos pasiaukojimą savo vaikams.

Tokiais žodžiais Požerės bendruomenės salėje pradėta šventinė popietė „Dovana mamai“, į kurią buvo pakviestos mamos, močiutės bei kiti bendruomenės nariai, Laukuvos seniūnas Virgilijus Ačas.

Vaikai skyrė mamoms pačius gražiausius žodžius, skambėjo smuiko, gitaros melodijos ir dainos, arfos garsai.

Koncertavo Ramunė ir Dailė.

Požerės filialo bibliotekininkė

Aldona EŽERSKIENĖ

Dalios PETROŠIENĖS nuotr.

Šilalės stadione vyko respublikinio projekto „Visa mo­kykla šoka“, kurį paskelbė Lie­tuvos nacionalinis kul­tūros centras kartu su Švietimo ir mokslo ministerija, baigiamasis renginys.

Į šį projektą įsijungė visos rajono mokyklos, lopšelis-darželis „Žiogelis“, atvirasis jaunimo centras „Pulsas“, tad akciją pavadinome „Visa Šilalė šoka!“ Renginio metu buvo pasiektas rekordas: 6 populiariausius šokius, tarp kurių - ir Šilalės krašto šokiai „Grečenikė“ bei „Kleckai“, šoko 658 poros iš viso Šilalės rajono.

Po renginio šventės dalyvius pakvietėme į modernaus folk­loro grupės „Auksa žovis“ kon­certą Šilalės kultūros centre.

Jolanta KAŽUKAUSKIENĖ

Šilalės kultūros centro folkloro ansamblio vadovė

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Kiek pinigų reikia tvoros statyboms aplink Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčią? Šitokio klausimo „Šilalės artojas“ sulaukia kone kiekvieną mėnesį, mat tikintieji jau antrus metus girdi raginimus aktyviai aukoti šiam tikslui. Ieškant atsakymų, paaiškėjo, jog tvo­ros statyboms dosniai pinigus žeria ir savivaldybė. Atrodytų, kas čia tokio: bus gražu. Kita vertus, ar tikrai Dievo namai turi tviskėti tokia prabanga, kai didžioji dalis žmonių šiandien vos sukrapšto duonai ir vaistams? Toks klausimas kyla, išgirdus tvoros kainą.

Bažnyčią išlaikyti padedan­čios tikinčiųjų aukos neretai sukelia aršias diskusijas. Rodos, visi supranta ir pritaria, jog bažnyčia gyvena iš aukų. Tačiau žmonėms apmaudu, kad įvairių intenci­jų – krikštynų, vestuvių, laidotuvių – proga kunigai už suteiktas paslaugas neretai nesibodi paprašyti nemenkų sumų. Šįkart, šilališkių raginami, nusprendėme pasidomėti, kiek gi kainuos nauja Šilalės Šv. Pranciškaus Asy­žiečio bažnyčios šventoriaus tvora, prie kurios statybų tikintieji yra raginami prisidėti bene kiek­vieną sekmadienį. Negana to, žmonės sako, jog aukoti tvorai prašoma ir mišių už mirusįjį metu, ir kitomis progomis, vos tik bažnyčioje susirenka daugiau žmonių. Tikintieji aukoja geranoriškai, bet nuolatiniai prašymai ėmė kelti klausimą, kada bus gana.

„Nespėji į bažnyčią įkelti kojos, tuoj išgirsti, kad reikia paaukoti tvorai. Ir tie prašymai tęsiasi jau daugiau nei dvejus metus, o statybos niekaip nesibaigia. Kas čia per tvora, kad tiek laiko ją reikia statyti? Ir kiek ji kainuoja, jog pinigų prašoma vis daugiau ir daugiau? Kita vertus, negi Šilalės gatvėmis briedžiai laks­to, jog Dievo namus reikia aptverti kažkokia įmant­ria tvora ir paprastesnės jau neužtenka?“ – stebisi ne vienas skambinęs skaitytojas.

Šilalės Šv. Pranciškaus Asy­žiečio parapijos klebonas kun. Algis Genutis aiškina, kad nauja tvora buvo būtina, nes senoji medinė esą jau bu­vo ne tik sutrešusi, bet vietomis ir išvirtusi.

„Tvoros statybą remia savivaldybė ir tikintieji savo au­komis. Kas kiek gali, tiek duoda. Visai suprantama, jog gaunantieji vos 200 eurų pen­­sijos aukoja nedaug. Ta­čiau aukos dydžių mes nenustatome. Darbai vyksta jau apie dvejus metus, o kiek dar truks – sunku pasakyti. Kai surenkame šiek tiek pinigų, tai už tiek ir užsakome dalį tvoros. Ji nepigi, nes yra metalinė. Tokią pasirinkome dėl ilgaamžiškumo ir dar todėl, kad ji gražiai derės prie neogotikinio stiliaus bažnyčios“, – sako klebonas.

Nieko neprikiši: nauja tvora tikrai atrodo daili, palyginus su senąja, kurios dar 22 segmentus galima išvysti. Tik kiek kainuoja tie metalinės tvoros segmentai ir kiek jų reikia? Kita vertus, ar ne pigiau būtų atsiėję perdažyti buvusią tvorą?

„Esame rajoninė parapija,

tad ir bažnyčia neturėtų at­rodyti apšiurusi. Nesame įs­praus­ti į laiko rėmus, todėl iš surenkamų aukų po tru­putį ir statome tvorą. Ne­ži­nau, koks tikslus jos ilgis. Seg­mento kainos taip pat tiks­liai nepasakysiu. Bet jau išleidome apie 20 tūkst. Eur. Li­ko gal trečdalis tvoros“, – teigia kun. A. Ge­nutis.

Tvorą statančios UAB „Res­tapa“ vadovas Stasys Jau­nius atskleidžia, jog vienas 3 met­rų ilgio metalinis tvoros seg­mentas kainuoja 475 Eur. Su pridėtinės vertės mokesčiu (PVM) kaina siekia beveik

575 Eur. Iš viso jau yra pastatyti 54 segmentai. Nesu­dėtinga apskaičiuoti, kad šiuo metu tvorai jau išleista daugiau nei 31 tūkst. Eur.

„Bendro tvoros ilgio nežinau, nes pastatome tiek tvoros, už kiek mums atsiskaito. Ir kiekvienai daliai darome atskiras sutartis“, – aiškina S. Jaunius.

Šilalės rajono savivaldybė, skirstydama lėšas, pini­gų negaili ir religinėms bend­­ruomenėms. Remiamos visos, taip pat ir Šilalės Šv. Pran­ciš­kaus Asyžiečio bažnyčia. Ta­čiau prasidėjus tvoros statyboms, šiai parapijai skiriama parama išaugo. Kun. A. Ge­nutis prasitarė, jog savivaldybė, jo prašymu, tvorai jau yra davusi apie 7000 Eur.

Savivaldybės administracijos pateiktais duomenimis, Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijai šventoriaus tvorai keisti 2016 m. skirta 5000 Eur. O šių metų balandžio 18 d. Ši­lalės rajono savivaldybės ad­minist­racijos direktoriaus įsa­kymu pervesta dar 2000 Eur.

Šiuo metu yra likę nepakeisti 22 medinės tvoros seg­mentai. Jei vieno naujo kaina su PVM yra 575 Eur, tai už juos teks pakloti dar kiek daugiau nei 12 tūkst. Eur. Ir jei skaičiuodami nieko nepraleidome, iš viso tvora turėtų atsieiti apie 44 tūkst. Eur. Jeigu kas nors nepabrangs. Ir tai nebūtų nuostabu.

Pranciškus Asyžietis, kurio vardu yra pavadinta mūsų parapija, prieš daugiau nei 800 metų išgarsėjo tuo, jog gimė turtingo pirklio šeimoje. Tačiau jis buvo vargšų globėjas ir nieko jiems negailėjo – anot istorijos, net savo rūbus atidavė sutiktam neturtingam riteriui. O po įvairių sukrėtimų atsisakė tėvo turtų ir išėjo į pasaulį skelbti Evangelijos. Šio šventojo vardas garsus tuo, kad jis ėmėsi bažnyčių atstatymo. Tad galime tik pasvarstyti, ką šis šventasis ir mūsų parapijos globėjas pasakytų apie tokią prabangą Dievo namuose...

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Dauguma alergiškų žmonių yra jautrūs kelių rūšių augalų žiedadulkėms. Todėl norint lengviau sukontroliuoti ligą, verta atlikti kraujo tyrimą – išsitirti alergenų paletę.

Kai pavasario vėjas pradeda blaškyti medžių žiedadulkes, daugybė žmonių ima skųstis užgultomis ir varvančiomis nosimis, ašarojančiomis bei perštinčiomis akimis. Dažnai pasikartojanti alerginė sloga (šienligė, polinozė) gali komplikuotis – prarandama uoslė, skonio pojūtis, išsivysto bronchinė astma.

Šienlige besiskundžiančių pa­cientų iškart padaugėja pra­žydus lazdynui ir alksniui. Bet didžiausią pavojų sukelia sprogstantys beržų žirginiai. Penkių balų skalėje pirmųjų medžių alergeniškumas vertinamas trimis, o beržo – penkiais balais. Šis medis paskleidžia nuo 20 tūkst. iki

6 mln. žiedadulkių. Jos išsiskiria kryžminėmis reakcijomis su kitų augalų žiedadulkėmis bei kai kuriais maisto produktais. Alergiją sukelia ir kitų medžių žiedadulkės.

Nauja šienligės banga kyla, kai pievose sužydi motiejukai, miglės, svidrės, javai ir kt. Didelį pavojų kelia piktžolės: pelynai, varpučiai, dilgėlės. To­dėl polinozės sezonas tęsiasi iki vėlyvo rudens. Sezoninė alergija gali lydėti ir alerginę reakciją maisto produktams, pelėsiams, namų erkutėms bei gyvūnams, pramonės gaminiams ir kt.

Užkluptas alergijos žmogus kasmet kenčia, spėlioja dėl ligos priežasties. Tačiau dažnas dar nežino, kad pirmiausia gali padėti kraujo tyrimas, parodantis alergijos sukėlėjus. Tik tai išsiaiškinus, galima ieškoti būdų, kaip išvengti bet kokio kontakto su alergenu, rinktis tinkamiausias pagalbos priemones.

AKCIJA! Dabar su didele nuolai­da alergijos tyrimus jums atliks „Medicina practica“ laboratorijo­je Šilalės ligoninėje (Vytauto Di­džio­­jo g. 19, tel. (8-449) 4-67-63). Iš anksto regist­ruotis nereikia. Tyrimus geriau atlikti nevalgius. Akcija vyksta iki gegužės pabaigos. Pas mus – aukščiausi kokybės standartai.

Interneto svetainė: www.medicinapractica.lt 

Kai kilo mintis apie kolektyvinę ekskursiją, buvo labai sunku apsispręsti dėl lankytinų vietų. Tačiau planuojama data – gegužės pradžia – padėjo apsispręsti užsukti į Burbiškio dvarą, Radviliškio rajone. Tad ilgiau pamąsčius, šen ten paskambinus, pavyko sudėlioti neprastą maršrutą, kur visi objektai pakeliui – Baisogalos dvaras, Kleboniškių kaimas ir tulpių išgarsintas Burbiškio dvaras.

Ekskursijos organizavimo metu pagalbos kreipiausi į Radviliškio turizmo ir informacijos centrą. Bet internete nurodytu mobiliuoju telefonu niekas nesiteikė atsiliepti ar perskambinti. Toliau konsultacijų ieškojau viešosios bibliotekos telefono numeriu, kur pagalbos gavome daugiau nei reikia – jei ir buvo abejonių dėl Kleboniškių kaimo, tai be galo paslaugi bibliotekininkė jas visas išsklaidė savo nuoširdžiomis rekomendacijomis.

Baisogalos dvaras

Šis dvaras paskelbtas architektūros paminklu, vis dar turinčiu 19 sodybą formuojančių elementų ir gražų parką. Šią vietą nuo 1830 metų valdė Napoleono armijos pulkininkas Juozapas Komaras ir jo paveldėtojai. Jo anūkas Vladislavas įvedė daug ūkininkavimo naujovių. Tarpukariu dvaro neišparceliavo tik todėl, kad šeimininkas susitarė su tuometine vyriausybe pažadėjęs auginti bulves, kurios buvo naudojamos spiritui gaminti. Taip ši vieta tapo viena didžiausių spirito varyklų Lietuvoje.

Šiuo metu dvare veikia Lietuvos gyvulininkystės ir veterinarijos mokslinio tyrimo institutas. Jame tyrinėjamos ir saugomos tradicinės Lietuvoje išvestos naminių gyvulių veislės. Šioje vietoje problema tik viena – jokios ekskursijos dvaro viduje neorganizuojamos, gyvulių apžiūrėti lankytojai neįleidžiami. Tai šiek tiek keista, žinant, kad veislės būtent šiame institute saugomos nuo visiško išnykimo, tad jas apžiūrėti ir apie tai sužinoti daugiau, manau, būtų įdomu.

Internete pavyko aptikti užrašytų pagrindinio dvaro liokajaus ir virėjos liudijimų apie tuometinį gyvenimą. Pasakojama, kad ponas svėrė apie 110 kg. Dėl šios priežasties jo žmona Rožė vertė vyrą laikytis dietų. Ji net stebėdavo, kai vyrui buvo nešami pusryčiai – ar virėjai paruošė tai, kas buvo liepta.

Taip pat teigiama, kad dvaro ponia kartais rengdavo šventes savo tarnaitėms ir mėgdavo stebėti, su kuo šios šoka. O vėliau, įžvalgumu pasižymėjusi ponia Rožė tarnaites įspėdavo – jei kuri ištekėsianti už ponios manymu netikusio vyro, tai negaus dovanų.

Iš esmės dvaro išorė graži ir tvarkinga. Parkas nėra išskirtinio dydžio ar grožio, bet pravažiuojant užsukti ir aplankyti verta.

Kleboniškių kaimas

Šis kaimas yra labai netoli Burbiškių dvaro, tad ten važiuojant užsukti visai nesudėtinga. Minėta bibliotekininkė teigė, kad čia net gražiau ir įdomiau nei Rumšiškėse. Po tokios rekomendacijos neatsispyrėme užsukti ir, galiu pasakyti – nepasigailėjome.

Kaime įsikūręs liaudies buities muziejus unikalus tuo, kad jame iki šiol gyvenama – net trys sodybos turi šeimininkus. Žinoma, tos sodybos matomos lankytojų akims, tačiau atitvertos, kad pašaliniai nevaikščiotų privačiu kiemu. Kiek keistoka buvo matyti senovines sodybas, šiaudiniais stogais ir… su palydovinės televizijos lėkšte bei žaliuzėmis languose. Nors turbūt nereikia tikėtis, kad šiuolaikiniai žmonės senoje sodyboje gyvens be šiuolaikinių technikos privalumų.

Nepaisant to, lankytojams atviros sodybos tikrai atrodo autentiškos, sutvarkytos, su įvairiais eksponatais. Net darželiai, esantys prie namų, visiškai tradiciniai – apdėti baltai dažytais akmenimis, susodintos daugeliui žinomos gėlės. Viename iš ūkinės paskirties pastatų yra ir žemės dirbimui skirtos technikos ekspozicija.

Apėjus kaimą, yra galimybė užsukti į puikiai rekonstruotą vėjo malūną. Reikės tik pėstute pereiti pušyną – muziejaus prižiūrėtoja mielai paaiškins, kaip iki ten nueiti.

Lankymasis kaime kainuoja nedaug – apie 2 eurus suaugusiam asmeniui. Bet vis dar turi keistą fotoaparato mokestį – niekaip nesuprantu, kodėl tokiu atveju neapmokestina mobiliųjų telefonų, kuriais „ginkluotas“ kiekvienas pradinukas? Mokestis nedidelis – irgi apie 2 eurus.

Burbiškio dvaras

Šis dvaras tapo ekskursijos kulminacija. Vos už kelių kilometrų nuo Kleboniškių kaimo atvykome į šį dvarą, kurį supa net 28 hektarų ploto parkas. Parke yra tvenkinys su 15 salų ir 11 tiltų. Atvykome gegužės pradžioje, prieš pat tulpių žydėjimo šventę. Aplinkiniai kalba, kad šventės metu būna beprotiška minia žmonių ir vargiai pavyks rasti vietą automobiliui. Tik mūsų atvykimo laiku žydėjo vos viena-kita tulpių rūšis. Visgi, tulpių laukas atrodo gan įprastai ir vargu ar verta jį sureikšminti, kai dvaras su įspūdingu parku kur kas įdomesni.

Taigi dvarą bene labiausiai išgarsino paskutinis jo savininkas Mykolas Baženskis, išpuošęs visą parką. Į pagalbą kvietė ir skulptorių Kazimierą Ulianskį. Iš viso dvaro kompleksą sudarė daugybė pastatų: rūmai, ledainė, pirtis, vaikų namas, guvernantės namas, virtuvė, oranžerija, sodininko namas ir ūkinis pastatas, arklidė, svirnas, tvartas, balandinė, klojimas, motorinis malūnas ir kalvė.

Žinoma, daug žalos padaryta karo metais. Tačiau paradoksalu tai, kad dvarą nuo sugriovimo išgelbėjo jo funkcionalumas – čia įkurta kiaulių ferma. Dalis pastatų buvo nugriauta, dalis performuota į butus, o parkas buvo visiškai apleistas.

Šiuo metu viename iš pastatų veikia suvenyrų krautuvėlė. Nors skelbiama, kad galima nusipirkti tulpių svogūnėlių, pasirodo, tokia galimybė yra tik tulpių žydėjimo šventės metu. Dvare veikia nemenka karietų ekspozicija. Pagrindiniuose dvaro rūmuose patalpos išpuoštos baldais, paveikslais ir kitomis grožybėmis. Salėje eksponuojami seni dvaro vaizdai, likę nuotraukose. Internete sklando informacija, kad M. Baženskis mėgo per šventes kviestis iš Panevėžio profesionalius fotografus, kurie įamžindavo dvarą, o iš nuotraukų neretai buvo gaminami atvirukai.

Lankytojams leidžiama užlipti į bokštą, iš kurio atsiveria nuostabių apylinkių vaizdai. Teigiama, kad ir pats M. Baženskis mėgdavo čia ateiti apsižvalgyti. Atvykus į šį dvarą ir viską apžiūrėjus tiesiog privaloma skirti daugiau laiko parkui – vietos tikrai daug ir sutvarkyta puikiai.

Įėjimas į šio dvaro teritoriją mokamas. Paprastomis dienomis suaugusiųjų bilietas kainuoja 2 eurus (vaikams šiek tiek mažiau). Tulpių žydėjimo šventės metu bilietai būna gerokai brangesni. Visgi ir čia galioja mistinis fotoaparato mokestis. Mūsų ekskursijos grupei įeinant niekas nepaaiškino, jog reikia susimokėti už kiekvieną fotoaparatą, todėl keliese ėmus fotografuoti susilaukėme piktų žvilgsnių iš prižiūrėtojos.

Ekskursija pavyko dar ir tuo, kad ją planuojant atidžiau panaršius, aptikau visą Radviliškio turizmo ir verslo informacijos centro sudarytą maršrutą. Juo keliaujant, galima aplankyti daugybę senųjų dvarų Radviliškio rajone. Tačiau plačiau pasidomėjus paaiškėjo liūdna tiesa – daugelio jų likę vos kelios sienos ar benames kates glaudžiantys griuvėsiai. Jei kam įdomu, tą pačią informaciją galite rasti čia: http://www.radviliskiobiblioteka.lt/images/Turizmas/Dvaru%20kelias.pdf

Morta MIKUTYTĖ

Autorės nuotr.

Laukuvos bibliotekoje buvo pristatyta jau ne pirmoji R. Bliūdžiuvienės eilėraščių knyga, pavadinta „Tėviškės legendos“. Joje aprašytas Gulbių kaimas su savo legendomis, Aukštagirė ir t.t. Į pristatymą susirinko nemažas būrelis pažįstamų, kaimynų, klasiokų bei pedagogų. Skambėjo kanklių muzika, autorės eilės.

Anot R. Bliūdžiuvienės, kiekvienas, atėjęs į šį pasaulį, palieka savo pėdsakus. Vienų  lyg muilo burbulai palietus suskyla į daug mažų lašelių, kiti savo buvimą žemėje, užrašo... Tai ir sutikti žmonės, sielos gelmes paliečiantis paprastas žodis, gimtinė, tėvynė, tėviškė, prabėgusios vaikystės takeliai... Galima pakeisti pilietybę, bet niekada nepamirši savo šaknų: kur užaugai, išgirdai pirmąjį žodį, žengei pirmą žingsnį.

„Keistas paradoksas: kuo labiau tolau iš tėviškės, tuo labiau ji artėjo. Spraudėsi į mane, vėrėsi paslaptingomis gelmėmis, pleveno ir mojo keistomis vizijomis. Jos tyla dar buvo per didelė, kad išgirsčiau širdimi, pamatyčiau daugiau negu įprastas peizažas.

Reti apsilankymai vis labiau tuštėjančioje gimtinėje prakalbino liūdesį, stiprino sunkų negrįžimo pajautimą“, - apie naujos knygos atsiradimą kalbėjo R. Bliūdžiuvienė.

Nuoširdus ačiū visiems, atvykusiems jos pasveikinti.

Jolanta KAIRIENĖ

Laukuvos bibliotekos bibliotekininkė

2016 m. pabaigoje startavo respublikinis etnokultūrinis projektas „Visa mokykla šoka“. Jo tikslas – puoselėti tradicinius šokius, telkti ir vienyti mokyklų bendruomenes, stiprinti lietuvių kultūrinės tapatybės pajautą.

Šiuo folklorinio šokio „virusu“ užsikrėtė ir mūsų mokyklos bendruomenė. Šoko visi - mokiniai, mokytojai, mokyklos darbuotojai, o į baigiamąjį renginį buvo pakviesti ir vaikų tėveliai bei seneliai.

Muzikos mokytoja Ilona Raudonienė papasakojo apie pavasario švenčių - Jurginių, Sekminių - tradicijas, su Motinos diena mamas pasveikino mokyklos direktorius Arūnas Betingis, o ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo grupių vaikučiai bei pradinių klasių mokinukai, joms skyrė savo dainas ir šokius.

Paskui į sceną pakvietėme ir mamas su savo atžalomis. Jų laukė nesudėtingi išbandymai: žemaitišku rišimo būdu užsirišti skarą, kočėlu išlyginti „abrūsą“. Visos puikiai pasirodė ir buvo apdovanotos riestainių karoliais. Mažieji su įdomumu žaidė senovinius lietuvių vaikų žaidimus.

Pasibaigus žaidimams ir užduotims, visi stojo į bendrą ratą. Šokis vijo šokį, o dalyviai net prakaitą braukė. Sušokome „Ciceliukę Marceliukę“, „Kiaulę grikiuos“, „Kleckus“, „Oira”, „Grečenikę”, o šventę baigėme pačiu linksmiausiu bei energingiausi „Granskveru“.

Po šokių ir linksmybių visų laukė gardžiais žemaitiškais valgiais nukrautas stalas, garuojančios bulvės su lupena, kastinys ir gira. Ir vaikai, ir jų tėveliai džiaugėsi bei dėkojo, kad mokykloje puoselėjamos lietuvių folklorinio šokio tradicijos.

Jolanta VILIUŠIENĖ

Obelyno pagrindinės mokyklos pradinių klasių mokytoja

Mindaugo ARMONO nuotr.