Motinos dieną būtinai ją prisimenu. Ne, ji ne mano mama. Tačiau visada, kai prisimenu mamą, kažkur netoli būna ir ji. Jeigu per rugius tiesiai – tik penkios minutės kelio. Deja, negaliu sakyti jos pavardės – pažadėjau, kad niekam ir už jokius pinigus!

Tai atsitiko vieną nepaprastai šiltą vasaros vakarą, kai parvariau į tvartą tetulės karves. Visą dieną ganiau, labai atsibodo, užtat vakare atsi­ėmiau algą. Tai buvo 5 kapeikos.

Daug ar mažai? Geriausiu atveju - viena bandelė su varške. Arba penki mėtiniai saldainiai. Tai buvo pirmoji alga, neturėjau su kuo lyginti.

Pakeliui į namus buvo kaimynės sodyba. Dažnai ten užsukdavau. Jei per rugius, tai nė mama nematydavo. Sykį nu­ėjęs paaiškinau, kodėl ji negali iškepti didelio blyno. Keptuvė didelė, bet kas iš to? Ji tokia priskretusi, jog vidury telpa tik mažas blynelis.

- Štai toks mažytis, - parodžiau pirštu delne.

Ji pradėjo kvatotis.

- Ką dar sakė tavo senutis?

- Dar sakė, kad tavo akys šviečia iš pelenų! Katė pelenuose.

Ji kvatodama pakilo iš kampo, kur tikrai sėdėjo pelenuose, sutarkavo kelias bulves, prikepė blynų. Vieną, patį didžiausią, įvertė man į lėkštę, uždėjo tirštos grietinės.

- Tai mažas blynas ar didelis? - paklausė.

Aš vos galėjau suvalgyti.

- Tu žinai, tavo blynai geri, - įvertinau.

Valgiau ir pūškavau. Blynas tikrai buvo didelis. Ir kuo toliau, tuo jis skanėjo.

- Mama tokių neiškepa, -  pradėjau girti. - Ji kepa skaniai, bet tavo dar skanesni!

Valgiau ir gyriau, o ji stovėjo, žiūrėjo ir susigraudino. Matyt, niekas labai negirdavo.

-  Tokius blynus gali mirdamas valgyti, - paaiškinau, kaip išmaniau.

Ji nubraukė ašarą ir uždėjo dar grietinės.

Paskui pastebėjau, kad jos skanesni cepelinai, skanesnis kugelis, skanesnė duona ir net makaronų sriuba. Taip atradau, jog svetur viskas yra skaniau. Ir dar atradau, kad pas ją galima visko „užsisakyti“: ateini ir, tarkime, sakai, jog būtų gerai dešros... Ir netrukus virta dešra jau tavo lėkštėje. Tokio skanumo, kad nebebūna skaniau...

Svarbu, jog nesužinotų ma­ma ir nepradėtų barti. Atseit negražu eiti per kaimą, kaimynė - ne restoranas ir panašiai. Ko tik neprigalvoja mamos!

Užtat nereikia sakyti. Ne viską, ką pamatei, suvalgei ar išgirdai, reikia sakyti. Labai įdomus dalykas. Tai vadinasi paslaptis.

Paslapčia nuėjai - jau pas­laptis. Paslaptis samagono vamz­džiai už daržinės. Pen­kios kapeikos mano delne - irgi paslaptis. Niekas šito nežino. Juk nuo tetulės moviau pas ją.

- Tai kiek uždirbai pas tetą? - paklausė ji.

Mat žinojo, kad karves ganiau. Visas pasaulis žinojo!

Atgniaužiau kumštį. Ten buvo penkios kapeikos.

- Tik tiek?

Jau buvau didelis vyras, turėjau ilgas kelnes su kišene, tačiau neištvėręs sprogau kaip bomba. Staiga su­pratau, jog esu apgautas. Pen­kios kapeikos - tai apgavys­tė! Aš esu ver­tas daugiau, nes tos penkios kapeikos - ma­žiems vaikams!

- Tu neverk, - ramino ji, bet aš negalėjau sustoti. Kokia baisi neteisybė!

- Eime, aš sumokėsiu, - pasakė ir nusivedė į kamarą. - Bet žinok, kad tai - paslaptis! Ar supratai?

Nieko nesupratau.

- Tuoj pamatysi.

Paslaptis buvo čia pat. Ji kvepėjo senais daiktais. Juo­da skry­nia. Paslaptis buvo „paka­vota“ giliai po drabužiais, pačiame skrynios dug­ne. Tai toks mazgelis, tikriausiai sena skara.

Ji atrišo mazgelį. Sužvango sauja kapeikų, rudų ir baltų. Ten buvo ir keli popieriniai rubliai. Matyt, sutaupė slapta nuo vyro ir nuo kitų. Parduodavo kokį kiaušinį ar grietinės samtį. Tada kaime visi gyveno prastai, o ji turėjo visą mazgelį kapeikų!

- Duok kišenę! - pasakė ji man.

Paslaptis žvangėdama subiro man į kišenę. Baltos kapeikos ir rudos.

- Niekam nė žodžio! Ar supratai? Nei mamai, nei tėvui, nei broliui, nei mano vyrui, nei mano vaikams. Niekam ir niekada!

- Kodėl?

- Jei sužinos, jie rėks ant manęs. Ar nori, kad ant manęs rėktų?

Ne, ant jos rėkti nereikia. Aš ir dabar žinau: ant mamos ir ant jos rėkti negalima.

Skriste parskridau namo. Bro­lis padėjo suskaičiuoti kapeikas - buvo beveik rublis.

- Kokia gera teta, kaip gerai sumokėjo! - stebėjosi mano mama.

Jau norėjau pasakyti, bet nutilau. Juk paslaptis. Susipyliau kapeikas į stalčių.

- Žiūriu, tikras vyras! - džiau­gėsi tėvas.

Žydėjau ir aš. Štai, žiūrėki­te - pirmoji alga! Pati didžiausia mano gyvenime.

Po to niekada tiek neuždirbau...

Petras DARGIS

Mortos MIKUTYTĖS nuotr.

Tęsiame kelionę laiku, kai po daugelio metų grįžti prisiminimais į savo miestą ir pamatai, koks jis pasikeitęs. O geriausiai pokyčiai įvertinami, pažvelgus į senąsias nuotraukas. Nemažai jų turi Šiluose gyvenantis Sigitas Pipiras. Šalia jų pateikiame ir naujų.

„Medvėgalis“ buvo viršūnė

Viršuje - „Medvėgalio“ restoranas ir valgykla, apačioje - maisto prekių parduotuvė, šilališkių va­dinta gastronomu. Senosios nuotraukos autorius S. Pipiras sako:

„Restoranas mane menkai domino, bet vadinamasis gast­ronomas primena senelį. Jis čia eidavo kiekvieną šeštadienį. Nusipirkdavo duonos kepalą, batoną, kilogramą cuk­raus ir butelį. Tai buvo lyg koks ritualas.

Užtat kai kuriems vyresniems šilališkiams „Medvėgalis“ mena tas nerūpestingas dienas, kai darbo laikas dažnai sutapdavo su laisvu laiku. Restoranas buvo itin mėgiamas valdininkų, kuriems čia visada atsirasdavo vietos. Visiems kitiems, „mažiau reikalingiems“, jos dažniausiai pritrūkdavo. Šitiems bu­vo ge­rai ir valgyk­la. O patiems „reikalingiausiems“ bū­davo rezervuojama vieta ir tokiame uždarame restorano kambariuke, kurį visi vadino „svečių kambariu“. Bet ne visi galėdavo būti „svečiai“...

Dabar lyg ir sunku įsivaizduoti, tačiau valdininkai kar­­tais pradėdavo vaišes nuo pietų. Tai buvo toks pusiau legalus girtavimas. Kartą (o gal ir ne vieną) vienas itin principingas žmogus per pietus padaugino konjakėlio, padėjo galvą ant stalo ir užmigo saldžiu miegu. Prieina padavėja, prašo penkių rublių. Tas susimoka, miega toliau. Padavėja prieina dar kartą, žadina žmogų - tas vėl ištraukia penkis rublius. Trečią sykį padavėja su­­manė pa­kelti kainą.

„Penki rub­liai de­vy­nias­de­šimt“, - sako pri­ėjusi.

„Iš kur devyniasdešimt? Penki rubliai ir baigta“, - pasipiktino principingas žmo­gus.

Sumokėjo penkis rublius - miega toliau. Nebuvo toks kvailas, kad leistų save mulkinti ir priskaičiuoti daugiau negu priklauso.

Pasikeitimų laikas

Ar esate kada gydęsis Šilalės ligoninėje? Jeigu gulėjote joje ilgai, tik­riausiai dienos prailgdavo, stovėdavote ir žiūrėdavote pro langą? O jei dabar dar sykį pažvelgtumėte?..

Štai ką pro ligoninės penkto aukšto langą matė senosios nuotraukos autorius S. Pipiras. Būdamas ligoninėje, turėjo marias laisvo laiko, mėgo fotografuoti. Išliko Šilalės vaizdas, kuris jam mena asmeninių permainų laiką.

„Atsidūriau ligo­ninėje. Man tai bu­vo didelė krizė, įsitaisiau skrandžio opą. Dak­tarai paaiškino, kad ji dėl to, jog su nervais kažkas negerai. Viskas iš to, kad mėginau vadovauti kitiems. Dirbau rajono žemės ūkio valdybos statybos skyriaus vyresniuoju statybos priežiūros ins­pektoriumi. Ne į savo vežėčias buvau pataikęs. Teko keisti gyvenseną“, - prisimena Sigitas.

Rasti savo vežėčias - puikus dalykas. Vienu metu S. Pi­piras buvo išgarsėjęs visame rajone kaip geras fotografas, dabar žinomas kaip puikus suvirintojas bei visokiausios įrangos meistras.

x x x

O gal Jūs irgi turite senų savo miesto, miestelio, kaimo nuotraukų, kurios kažką mena? Būtinai parodykite visiems. Tereikia paskambinti į redakciją ir pasidalinti prisiminimais!

Petras DARGIS

AUTORIAUS ir S. PIPIRO nuotr.

Prieš porą metų Tūbinėse dabar šiau­liš­kio, bet iš šio kaimo kilusio Benjamino Bendiko iniciatyva buvo atstatytas pamink­las Vytautui Didžiajam. Šią vasarą B. Ben­dikas savo tėviškėje norėtų padaryti dar vieną gerą darbą - atstatyti neišlikusias Tū­binių Kalvarijų koplyčias.

Tūbinėse buvo 14 Kalvarijų koplyčių. Pasak B. Bendiko, išlikusios yra dvi didelės prie bažnyčios ir kapinėse bei keturios mažos, iš kurių dvi reikia rekonstruoti. O tai reiškia, jog iš viso reikėtų atstatyti 8 koplytėles. Tai būtų turtingos Tūbinių istorijos įprasminimas.

„Šilalės parapijos klebonas kun. Algis Genutis mano, kad, atsiremiant į surinktą istorinę medžiagą bei atliktus darbus, laikas įrengti Tūbinėse šio krašto  istorinės  atminties muziejų. Aš tikiuosi, jog  bend­ruomenė tam tikslui surastų patalpas”, - sako buvęs tūbiniškis. 

Jo teigimu, Tūbinių Kalvarijų koplyčių atstatymo projektas  techniškai nėra sudėtingas. Ta­čiau planuojamas atstatyti ob­jektas yra svarbus istorine, re­ligine prasme ne tik visiems ti­kintiesiams, bet ir bažnyčiai bei krašto istorijai.

„Žinoma, kad koplyčios rūsyje yra palaidoti vieno iš 1831 m. sukilimo Žemaitijoje vadovo generolo Anupro Jace­vičiaus tėvai bei artimieji. O istorijos šaltiniai byloja, jog 1831 m. sukilimas epizodiškai palietė ir Tūbines. Tad manau, kad tai turi būti tinkamai įprasminta“, - įsitikinęs aktyvus kraštietis.

B. Bendikas sako, jog entu­ziazmo semiasi iš bendraminčių, pri­tariančių šio projekto įgyven­dinimui.

„Pernai gavome rajono vadovų patikinimą, kad jie palaikys mūsų iniciatyvą, jeigu bus parapijos tikinčiųjų ir bažnyčios pritarimas. Galiu už­tikrinti, jog kun. A. Genutis rūpinasi Kalvarijų koplyčių atstatymu, ne kartą apie tai su juo kalbėjome. Yra ne­mažai ir eili­nių žmonių, ku­rie neabejoja šio projekto sėk­me. 2016 m. vasarą kartu su kraštiečiais Zigmu Ast­raus­kiu, Juozu No­reika, Sta­siu Tri­joniu bei kitais surengėme aplinkinių kaimų gyventojų apklausą. Pri­ta­rimą parašais jau yra patvirtinę daugiau kaip 160 žmonių. Tū­binių bažny­čioje esan­čiuo­se apklausos la­puose para­pi­jiečiai ga­­li ir šiuo metu pa­reikš­ti savo nuomonę šia tema”, - pasakoja B. Ben­­dikas.

Jo teigimu, koplytėlių atstatymo techninį projektą, kuris finansuojamas iš privačių lėšų, rengia šiaulietis architektas Antanas Plai­pa, o visą kitą medžiagą ruošia jaunas kraštovaizdžio architektas Antanas Vėlavičius iš Klaipėdos. Jo seneliai, tėvai ki­lę iš Kiaukų, todėl jis suteikia itin didelių nuolaidų.

„Projektavimo darbus ir jų įgyvendinimą išskyrėme į du etapus. Pirmajame planuojame rekonstruoti bei atnaujinti išlikusius objektus, koplytėles, varpinę ir kt., o antrajame imtis naujų 8 koplyčių. Be to, dar reikės sutvarkyti ir teritoriją. Techninis projektas turėtų būti baigtas liepą – rugpjūtį“, - tikisi B. Bendikas.

Jis džiaugiasi, jog, apmokant už 5 metalinių kryžių pagaminimą ant 4 išlikusių koplytėlių bei varpinės, prisidėjo kraštiečių Trijonių iš Driežų, Kvederių iš Paakmenio, Jur­gučių ir No­reikų iš Kiaukų, Bendikų iš Brokštėnų šeimos, taip pat J. No­­reikos šeima iš Nat­kiškių (Pa­gė­gių sav.). Jis dėkoja ir kalvystės meistrui Ri­mui Kelp­­šai, kuris pagamino 5 kryžius-saulutes. Kadangi jis suteikė nuo­laidą, už likusius pinigus dar buvo padarytos 5 žvakidės, kurios bus naudojamos Tū­binių bažnyčios fun­datorių ka­pa­­vie­tė­je.

„Realu, kad iki birželio 1 d., suderinus su architektu, kryžiai ant koplyčių bus pastatyti. Mes, kraštiečiai, galvojame, jog ir tūbiniškiai bei aplinkinių kaimų pa­rapijiečiai prisidės prie šio projekto įgyvendinimo“, - sako gražios idėjos iniciatorius.

Jis viliais, kad prie jos įgyvendinimo prisidės ir savivaldybė, galbūt paieškosianti lėšų, pa­vyz­džiui, Europos Są­jun­­gos struktūriniuo­se fonduose ar kituose šaltiniuose.

„Juk Tūbinių Kalvarijų kryžiaus kelias su 14 stočių kop­­lyčiomis buvo vienintelis Ši­la­lės krašte”, - primena B. Ben­di­kas.

Jis teigia norintis, jog koplyčios atgimtų valstybės atkūrimo 100-mečiui, 2018 m.

„Istoriniai šaltiniai byloja, kad pirmasis Kalvarijų kryžiaus kelias iškilmingai apvaikščiotas 1825 m. rugsėjo 14-ąją, Šv. Kryžiaus iškėlimo dieną. Vyskupo leidimas tam gautas 1824 m. kovo 8 d. Ir jis tebegalioja. Belieka atstatyti neišlikusias koplyčias, grąžinti Tūbinių Kalvarijų kryžiaus kelią į pirmykštį lygį ir šią tradiciją tęsti toliau. Reikia tik turėti kantrybės ir tikėti, jog bendromis jėgomis tai galime padaryti. O padaryti privalome, juk išlikusių didžiųjų kop­lyčių amžius siekia virš 190 metų. Turime kuo didžiuo­tis”, - neabejoja B. Bendikas.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Nuotr. iš pašnekovo archyvo

Tūbinių Kalvarijų kryžiaus kelio schema

Į „Šilalės artoją“ kreipėsi moteris, daug metų slauganti savo neįgalų vyrą: ji nežino, ar turi galimybę gauti nors menkiausią senatvės pensiją.

„Buvo laikas, kai turėjau gerą darbą, su vyru puikiai kūrėme šeimą, auginome vaikus. Tačiau po ligos jis tapo visiškai neįgalus. Prie lovos prikaustytą sutuoktinį slaugau jau bene 15 metų. Į darbą eiti negaliu, nes jam reikalinga nuolatinė priežiūra. O tai reiškia, kad ligonio priežiūra yra darbas visą parą. Valstybė mane draudžia, bet ar man kaupiasi darbo stažas? Ar būsiu uždirbusi bent kokią pensiją savo senatvei?“ – domėjosi ano­nimiška norėjusi išlikti „Šilalės artojo“ skaitytoja.

Sveikatos apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) So­cia­linio draudimo ir kaupi­mo skyriaus vedėja Rita Ba­bians­kaitė paaiškino, jog to­kia galimybė yra.

„Atkreipiame dėmesį, kad klausime turimas omenyje ne darbo stažas, o stažas pensijai. Žmonėms, kurie namuose slaugo neįgaliuosius, yra numatyta galimybė šį laikotarpį įskaityti į stažą „Sodros“ pensijai gauti, jei jie atitinka keletą įstatymuose numatytų sąlygų. Visų pirma slaugantysis turi būti nesulaukęs pensinio amžiaus, negauti jokių pensijų (nei pats, nei už neįgalaus žmogaus slaugą); neįgaliajam turi būti nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis (arba neįgalusis iki 2005 m. liepos 1 d. buvo pripažintas visiškos negalios invalidu); slaugytojas turi būti paskirtas neįgalaus asmens globėjas (rūpintojas) arba vienas iš neįgalaus vaiko tė­vų.

Jei slaugantysis atitinka šias sąlygas, iš valstybės biudžeto „Sodrai“ yra mokamos pensijų draudimo įmokos ir tokiu atveju neįgaliojo slaugos laikas bus įskaičiuojamas į stažą ir į pajamas apskaičiuojant „Sodros“ pensiją, nes už slaugymo laikotarpį valstybės biudžetas moka pensijų draudimo įmokas nuo minimalios mėnesio algos visai pensijai – ir pagrindinei, ir papildomai jos daliai“, - „Šilalės artojui“ sakė ministerijos atstovė.

Ji paaiškino, jog stažas gali būti skaičiuojamas nuo faktinės aplinkybių atsiradimo dienos. Tad mūsų skaitytoja su visais dokumentais turėtų kreiptis į „Sodros“ skyrių.

„Informacija apie „Sodros“ įmokas, išmokas tiek draudėjams, tiek apdraustiesiems teikiama informaciniu tel. 1883. „Sodros“ darbuotojams neįmanoma patiems sužinoti apie kiekvieno žmogaus situa­ciją, jei jie patys nepraneša. Todėl būtina šiai įstaigai pateikti informaciją“, – akcentavo R. Babianskaitė.

Morta MIKUTYTĖ

Atkreipiame dėmesį, kad keičiasi paramos paraiškų teikimo pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos (KPP) priemonės „Pagrindinės paslaugos ir kaimų atnaujinimas kaimo vietovėse“ veiklos srities „Parama investicijoms į visų rūšių mažos apimties infrastruktūrą“ veiklą „Asbestinių stogų dangos keitimas“ grafikas. Paraiškos priimamos nuo gegužės 2 d. iki gegužės 31 d.

Siekiant supaprastinti paramos skyrimo pagal KPP priemonę tvarką, kainos pagrįstumui vietoje didžiausių įkainių bus taikomos orientacinės kainos (su paraiška nereikės teikti trijų komercinių pasiūlymų, o prašoma paramos suma bus apskaičiuojama pagal orientacines kainas).

Remiama veikla ir paramos dydis

Parama teikiama kaimo vie­­tovėje esančio gyvenamojo namo, priklausančio fiziniam asmeniui, visai asbestinei stogų dangai pakeisti (ūkiniai bei visuomeninės paskirties pastatai neremiami). Parama teikiama gyvenamosios paskirties vienbučiui, dvibučiui ir daugiabučiui namui. Didžiausia suma vienam projektui – 2000 eurų, paramos intensyvumas – 50 proc. visų tinkamų finansuoti projekto išlaidų.

Galimi pareiškėjai

Paraišką paramai gauti gali teikti kaimo gyventojas – fizinis asmuo, ne jaunesnis kaip 18 metų, iki paraiškos pateikimo nuolatinę gyvenamąją vietą deklaruojantis kaimo vietovėje (savivaldybės centras nėra kaimo vietovė), kurios gyventojų skaičius neviršija 6000. Sodo bendrija – netinkama teritorija. Pareiškėjas gali pateikti tik vieną paraišką per visą KPP įgyvendinimo laikotarpį vienam gyvenamajam namui pagal remiamą veiklą. Paraišką gali teikti asmuo, kuris yra nebaigęs įgyvendinti projekto pagal kitas KPP priemones, jeigu teisės aktuose nenumatyta kitaip.

Įsipareigojimai

Pareiškėjas įsipareigoja įgy­vendinti projektą per 12 mėnesių nuo sprendimo skirti paramą priėmimo, taip pat lik­viduoti asbesto turinčių ga­minių atliekas, susidariusias keičiant stogą, ir su mokėjimo prašymu pateikti pažymą iš įmonės, tvarkančios asbesto atliekas, apie jų pašalinimą.

Informacija apie įmones, tvar­­kančias asbesto atliekas, as­besto atliekų surinkimo aikš­­teles bei sąvartynus pateikia­ma Aplinkos ministerijos interneto svetainėje (www.am.lt).

Tinkamos finansuoti išlaidos

Tinkamoms finansuoti išlaidoms priskiriamos stogo keitimo medžiagų (stogo dangos), statybinių medžiagų, bū­tinų stogo dangai pakeisti, įsigijimo, asbestinių atliekų transportavimo iki šalinimo vietos ir jų šalinimo paslaugų pirkimo išlaidos.

Reikėtų atkreipti dėmesį, kad viešinimo išlaidos, statybos darbai, taip pat stogą laikančiosios konstrukcijos, stogo šiltinimo medžiagos arba medžiagos termoizoliaciniam sluoksniui įrengti kompensuojamos nebus.

Finansuojama paramos suma už įsigytas statybines (sto­go dangos keitimo) medžiagas nustatoma pagal įgyvendinimo taisyklėse numa­tytas Nacionalinės mokėji­­­mo agen­tūros patvir­tintas kainas, ten­kančias 1 m² stogo plotui uždeng­ti (su persidengimu). 

Papildomą in­formaciją tei­kia Žemės ūkio ministerijos Kaimo plėtros departa­mento Alterna­ty­­viosios veik­los sky­riaus vyr. specia­listė Eglė Neniškienė, tel. (8-5) 2-39-84-63, el. p.: egle.nenis­Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį..

Žemės ūkio ministerijos inform.

Po truputį aiškėja, kuo išsiskirs šio Seimo ketverių metų laikotarpis. Ant Vyriausybės stalo gula viena po kitos vadinamosios reformos, kurių esmė – skaičių ekvilibristika. Valdžia jau kurį laiką užsiima gryna numerologija: tam tikrų laiko, kiekio ar dar kokių nors kiekybinių parametrų perdėliojimu bei sumažinimu.

Žinoma, dažna reforma bū­na susijusi su tam tikromis kiekybinėmis permainomis, tačiau paprastai jos ateina kaip reformos pasekmė. Tuo tarpu šiandieniniuose reformų svarstymuose numerologija griežia pirmu smuiku, o kiekybiniai parametrai yra tapę pagrindiniu reformų tikslu.

Štai Švietimo ir mokslo ministerija nori ilginti mokslo metų trukmę, nes Lietuvoje mokiniai mokosi labai trumpai. Mokslo metai trumpesni tik Latvijoje. Atsiliekame ir pagal mokymo rezultatus. Bet ar pailginus mokslo metus, pagerėtų mokymosi rezultatai? Visoms kitoms sąlygoms išlikus nepakitusioms, greičiausiai ne, nes jei mokymosi programos ir mokymo metodikos, pedagogų kvalifikacija ir jų motyvacija bei dar daug kitų dalykų lieka tokie pat,

tai mokslo metų ilginimas yra tik numerologija. Kai dar kokį dešimt­metį pasimokę ilgiau vis vien matysime prastus rezultatus, galėsime pasakyti: oi, mokslo trukmė - dar ne viskas, reikia kažko daugiau. Lyg šiandien to nežinotume.

Švietimo ir mokslo ministe­rijos sąraše yra ir dar viena numerologinė reforma – uni­versitetų skaičiaus maži­ni­mas. Pasakė, kad turi būti penki, tai dabar stumdomasi, kaip juos sudėlioti. Kaip tame žaidime, kai kėdžių yra mažiau nei norinčiųjų ant jų padėti sėdynę. Tačiau kai bet kaip sujungę universitetus, po penkerių metų taip ir nepateksime į jokius šimtukus, galėsime pasakyti: oi, universitetų skaičius - dar ne viskas. Reikia kažko daugiau. Lyg šian­dien to nežinotume.

Sveikatos apsaugos ministerija irgi myli numerologiją, gal net galėtų tapti numerologinių reformų lydere. Alkoholio prekybos laiką reikia sutrumpinti „nuo-iki“, sekmadieniais – dar labiau „iki“. Prekybos vietų skaičių irgi sumažinti „nuo-iki“. Amžių, nuo kada galima vartoti alkoholį, pailginti – „iki“. Akcizus pakelti, dar pakelti ir dar pakelti. Tada laukti tautos išblaivėjimo. Kaip viskas paprasta: pasirodo, vienintelė kliūtis, kurią reikia įveikti, - niekdariai gamintojai bei prekybininkai. Ta­čiau kai po ketverių metų neliks dalies gamintojų ir prekybininkų, galėsime pasakyti: va, suklysta. Lyg šiandien to nežinotume.

Finansų ministerija, panašu, irgi yra numerologijos gerbėja. Štai suskaičiavo mokesčių lengvatas, ir jas naikins. O po lengvatomis patenka visi, kurie moka nors truputį mažiau nei maksimumą. Dar sujungs du mokesčius į vieną – „Sodrą“ ir gyventojų pajamų. Pasirodo, ketinama jungti tik tarifą, o administravimo – ne. Bus toks mokestis – Siamo dvynys. Lyg ir vienas, bet ne vienas. Du viename. Vieną mokestį administruos dvi institucijos. Žinome, kad devynios auklės – vaikas be galvos. Todėl kai ir po lengvatų panaikinimo bei mokesčių sujungimo biudžetas vis vien bus kiauras, galėsime pasakyti: bėda, nesuveikė. Reikia ekonominio aktyvumo. Lyg šiandien to nežinotume.

So­cialinės apsaugos ir darbo ministerija taip pat turi numerologinių planų. Ji gal junginės pensijų sistemą: mėgins sujungti antrą pakopą su trečia – jungs du nesujungiamus dalykus į vieną. Bazinę pensiją jungs prie valstybės biudžeto, o valstybės subsidiją gal ir visai „išjungs“. Kai pensija po kelių dešimtmečių bus trys riestainio skylės, galėsime pasakyti: valdžia negalvojo apie žmogų. Ji galvojo apie skaičiukus. Lyg šiandien to nežinotume.

Rūta VAINIENĖ,

ekonomikos ekspertė

Radviliškio rajono Baisogalos sporto arenoje „Au­ridana“ vyko Lietuvos mokinių olimpinio festiva­­lio 2016-2017 mokslo metų Lietuvos kai­mo vietovių mokyklų žaidynių „Drąsūs, stiprūs, vikrūs“ esta­fečių (2006 m. gim. ir jaunesnių) finali­nės varžy­bos.

Į finalą pateko bei atkakliai kovėsi Kaltinėnų Alek­sandro Stulginskio gimna­zi­jos, Ma­ri­­jampolės savivaldybės Mo­kolų pag­rin­dinės mokyk­los, Bai­­soga­­­­los mokyklos-darželio, Ro­­­­kiškio rajono Ka­majų An­ta­­­no Straz­do gimnazijos koman­­dos.

Mū­sų pra­dinukams nu­si­šyp­­sojo ilgai laukta sėk­mė - užėmėme trečiąją vietą. Džiau­giuosi komandos ryžtu, noru nugalėti, esu dėkinga ir sveikinu Adrianą Zybartaitę, Da­nielę Kelpšaitę, Ramintą Pet­rauskytę, Gab­rie­­lę Nu­ga­ry­tę, Smiltę Tri­mir­­kaitę, Dei­­mantę Sla­boševičiūtę, Ing­­ridą Dar­gy­tę, Dovydą Dur­­šą, Igną Mi­lių, Paulių Ged­vilą, Arną Ma­čiu­lį, Emilį Nor­gai­lą, Rytį Raz­­ba­dauską bei Do­miny­ką Jo­nušką.

Ne­apsakomai laimingi grįžome namo su taure, medaliais ir dovanomis.

Augenija VIŠINSKIENĖ

Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos pradinių klasių mokytoja metodininkė, komandos vadovė

AUTORĖS nuotr.

Slovakijos mieste Topol’čany visą savaitę vyko projekto „Better environment, better future“ vizitas. Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijai atstovavo Karolina Ra­dzevičiūtė, Paulina Bag­donaitė, Giedrė Gedeikytė ir Auš­rinė Mažulytė, jas lydėjo mokytojos Vitalija Gedei­kienė bei Dalia Kubaitienė.

Projekto dalyviai prista­tė savo šalis, atskleidė prob­lemų skirtumus ir pana­šumus. Vė­liau savival­dy­bėje mus pasveikino miesto meras. Tra­diciškai visi projek­to da­lyviai iš Lie­tu­vos, Len­ki­jos, Lat­vijos, Slo­va­ki­jos, Bul­garijos, Ita­lijos, Por­tu­galijos, Ispanijos bei Tur­­ki­jos „Margaretka“ parke pa­­­sodino po medelį.

Aplankėme Slovakijos sostinę Bratislavą, apžiūrėjome ne tik daug menantį sena­miestį, bet ir pabuvojome  par­lamente, kur vyko diskusija su vienu iš jo narių. Banska Štiavnica istorinėse aukso kasyklose pamatėme, kokios pa­vojingos auksakasių darbo sąlygos. O Aukštieji Tat­rai, didžiausios Slovakijos viršūnės, tiesiog atėmė žadą.

Įsijungėme į naudingas teo­rines bei praktines veik­las: išklausėme paskaitą apie Slo­­vakijos aplinkosaugą, per­so­dinome augalus į vazo­nėlius, pagamintus iš senų van­dens buteliukų, zoologijos sode gro­­žėjomės egzotiniais gyvūnais.

Lankėmės „Appo­niana“ bib­­liotekoje, kurios ap­­lin­ka priminė knygos „Ha­ris Po­te­ris“ erdvę. Oda įrištų, paauk­suotų knygų gausa pa­li­ko neišdildomą įspūdį. Ap­­žiū­rė­jome vienus iš istori­nių Slo­vakijos pilių griuvėsius.

Susitikimas baigėsi atsi­sveikinimo vakaru: ruošėme stalą su tradiciniais patiekalais ir smagiai pabendravome.

Karolina RADZEVIČIŪTĖ

Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos IIId klasės mokinė 

AUTORĖS nuotr.

Šiemet, sausio pabaigoje, ant Medvėgalio startavę Piliakalnių metai (2017-ieji dar yra paskelbti ir Tautinio kostiumo bei Lietuvių kalbos kul­tūros metais) įprasminami gražiais renginiais bei įvai­riais įššūkiais. Vienas iš jų – kvietimas visiems, neabejingiems savo krašto kultūrai ir istorijai, aplankyti kuo daugiau piliakalnių. Mūsų rajone tokių entuziastų taip pat atsirado. Tačiau patys pirmieji į visus 33 Ši­la­lės krašte esančius pi­liakalnius užkopė žemaitukų žirgų augintojo, įvairių žygių jais orga­nizatoriaus Vaidoto Digaičio vadovaujami jaunieji raiteliai.

Archeologas dr. Gintautas Zabiela sako, jog Lietuva pelnytai gali vadintis piliakalnių kraštu, nes mūsų šalyje jų priskaičiuojama virš 900. Pasak jo, piliakalniai yra išskirtinis kultūros paveldo sluoksnis, kurio vertė iki šiol visuomenėje dar ne iki galo suvokta. O etnologas Libertas Klimka pritaria, kad piliakalniai, gamtos ir žmogaus kūriniai, yra labai svarbūs Lietuvos istoriniame kraštovaizdyje.

„Piliakalniams būdavo parenkamos natūralios kalvos, dažnai nudailintos prošal tekančių didesnių ar mažesnių upių, upokšnių. O supilti juose yra gynybiniai pylimai. Taigi žodis kilęs ne iš „pilies”, bet iš veiksmažodžio „pilti”. Žinia, dažname piliakalnyje dunksojo pilis, ir net mūrinė. Tačiau ankstyvuosiuose buvo tiesiog saugiai gyvenama. Pirmiausia reikėjo nukasti kalvos šlaitus, padaryti juos statesnius. Vėliau tose vietose atsirado įspūdingos griovių bei pylimų sistemos“, - istoriją primena etnologas.

Aplankyti vietas, kuriose būta mūsų protėvių, pagerbti bei įprasminti jų atminimą – tokį tikslą turėjo savaitę žygyje praleidę ir ant kiekvieno piliakalnio nakvynvietę įsirengdavę laukuviškis V. Digaitis, kurį ant piliakalnių nešė žirgai „Audronešis“ bei „Ąžuolas“, Marius Kleišmantas iš Var­sėdžių su „Kantu“ bei trys jaunosios raite­lės: kaltinėniškės Livija Kasmauskytė ir Deimantė Vitkutė (merginos į žygį išsiruošė su savo žirgais „Agripina“ ir „Kiru“) bei Jovita Trijonytė iš Paakmenio, piliakalnius įveikusi ant V. Digaičio „Kruizo“.

Šeštadienį ant Medvėgalio juos sutikę šilališkiai, bilioniškiai, laukuviškiai ir kitų aplinkinių bendruomenių atstovai dėkojo entuziastams už savo krašto garsinimą, kultūros puoselėjimą ir linkėjo surengti dar ne vieną įkvepiantį žygį.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.