Daug stiprių sportininkų kovos meno kyokushin karate mokęs tauragiškis treneris Gintaras Cemnalians­kis ne vienerius metus dirba su vaikais ir Šilalėje. Apie šio trenerio auklėtinių pasiekimus bei laimėjimus, iš varžybų parvežtus apdovanojimus jau esame ne kartą rašę. Šįkart kalbiname patį trenerį, kuris savo klubo įkūrimo link ėjo ilgus metus. Ir, nepaisant visokių trukdžių, šiandien gali pasidžiaugti ryžtą vainikuojančia sėkme.

Kyokushin yra Japonijos kovos meno karate stilius, kurį 1964 m. sukūrė Masutatsu Oyama. Tai kontaktinės kovos menas, kuris neatsiejamas nuo dvasinių mokymų. Svarbiausias karate tikslas – ne laimėta kova, o charakterio išvystymas. Plačiąja prasme tai – kovos menas ir filosofija, kurio esmė yra geriausių žmogaus charakterio bruožų ugdymas, nuolatinis tobulėjimas.

„Buvau nedrąsus kaimo vaikas, kai, baigęs 8 klases, išvykau toliau mokytis į Kauną. Kaip tik tuo metu „ant bangos“ buvo karate. Pats turbūt nebūčiau išdrįsęs bandyti, bet į klubą pakvietė draugas. Nusprendžiau pamėginti ir taip įgyti pasitikėjimo savimi“, –  pasakoja Gintaras.

Tęsdamas mokslus, būsima­sis treneris laisvu laiku mokėsi kovos menų. Baigus vi­­du­ri­nę, teko susiruošti į ka­riuo­me­nę. Tačiau ir ten treni­ruotės nebuvo pamirštos. Pa­­sak G. Cemnalianskio, vienas iš karininkų subūrė visus spor­­tininkus.

„Mums buvo sudarytas labai geras grafikas, sportavome net tris kartus per dieną. Deja, po kelių metų grįžęs į Tauragę, patekau kaip į vakuumą. Lyg tyčia, karate tuo metu jau buvo uždrausta kaip pavojinga kovinė sporto šaka. Taip pat neliko dvasinio, filosofinio pagrindo – tik fiziniai pratimai. O be viso to karate yra tik koviniai judesiai, be atsakomybės už pasek­mes. Tada susiradau darbą tuome­tėje keramikos gamyk­loje. Bet noras vystyti savo veiklą visada manyje degė“, – prisipa­žįsta treneris.

Ir su šypsena pasakoja niekada negalėjęs nustygti vie­­to­je – su kitais jaunuoliais ėmė mokytis šokti. Tačiau tai ne­atgrasė nuo minčių apie „lai­piojimą sienomis“.

„Būdavo, einu keramikos gamykloje pro didžiules krosnis, kaip kokiu tuneliu, ir mintyse imu šokinėti sienomis. Niekaip karate negalėjau išmesti iš galvos. Tuomet atradau ušu – sveikatingumo kompleksą, kurio metu atliekami įvairūs judesiai. Jie panašūs į kovinius, jei viskas daroma greitai. Tačiau tai ne tas pats. Dabar vaikai turi viską – jei nori, gali siekti tapti čempionais. Anais laikais viską reikėjo rasti patiems“, – lygina G. Cemnalianskis.

Žinoma, draudimas tęsėsi ne amžinai. Tad po kurio laiko karate prijaučiantys žmonės ėmė burtis į grupeles, o susirinkus rimtesniam dariniui, nuspręsta įkurti federaciją, kurios prezidiumo nariu tapo ir G. Cemnalianskis.

„Tapau vienu pir­mųjų egzaminatorių. Pame­nu, sėdėjau prie stalo, ir visas biudžetas buvo vos 5 doleriai. Kadangi reikėjo ruoštis varžyboms, teko skolintis. Ta­pau Lietuvos jaunių (16-18 m.) rinktinės treneriu. Kai ėmė skirtis vertybės, atsisveikinau ir nuėjau į klubo veiklą. Sau keliu vieną tikslą: matyti po treniruotės patenkintą vaiką, gebantį padaryti daugiau nei vakar“, – sako sportininkas.

Tauragėje jam pavyko įkur­ti puikų klubą, kur yra ne tik treniruotėms skirta sa­lė su įvairia įranga, bet ir treniruok­lių salė. Čia, anot Gin­taro, renkasi jau trys kartos sportininkų.

„Sportuoja ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. Didžiuosiuose miestuose tokios tenden­cijos gal jau seniai yra, o čia kol kas viskas sustabarėję, ir rei­kia tai išjudinti. Su vaikais darbas yra visai kitoks – sėdi kaip ant karštos keptuvės: turi atidžiai kontroliuoti savo žodžius ir veiksmus, nes jie tuoj pat pagauna. O suaugusiųjų buvimas sporto klube yra puikus ir sektinas pavyzdys mažiesiems. Kai kurie klubiečiai „apsuko ratą“ ir grį­žo. Jie mokėsi klube dar būdami vaikai ir po studijų, jau suaugę, grįžo. Nemažai jų į treniruotes atveda ir savo vaikus“, – apie karate tapimą kone šeimos tradicija kalba kyokushin karate klubo „Taurus“ įkūrėjas.

Anot jo, svarbios yra ne tik vaikų treniruotės, rimtas darbas prieš varžybas ar egzaminus - didelė atsakomybė gula, ruošiantis vasaros treniruočių stovykloms. Ir čia bene didžiausi pagalbininkai yra vyresnieji klubo nariai. Būtent jų pagalba neišmatuojama jokiais pinigais.

G. Cemnalianskis prisimena ir pirmus darbo žingsnius su Šilalės rajono vaikais.

„Iš pradžių važinėjome su administratore iš Tauragės. Patiems ir už salę susimokėti tekdavo. Prašėme, kad mus priimtų po sporto mokyklos sparnu, bet šis sprendimas „vilkosi“ taip ilgai, kad net iki šiol atsimenu vieno vaiko žodžius: „Išėjo boksininkai, imtynininkai, išeisite, treneri, ir jūs su karate“. Štai tada pagalvojau, jog aš esu stipresnis“, – savo užsispyrimo rezultatais džiaugiasi treneris.

Biurokratiniais rajono valdžios spren­­dimais apipintos ir pas­tangos atvežti Tau­ra­gės vaikus treniruotis į baseiną bei išmokyti juos plaukti.

„Tarėmės, kad duotų ugdomąjį tarifą vakarais, nuo 17-18 valandos. Tačiau valdininkai nesileido į kalbas. O pagrindinis argumentas bu­vo, jog karate nėra olimpinė sporto šaka. Bet ji gyva: Lie­tuvoje veikia daugiau nei 60 klubų, užimti beveik 10 tūks­tan­čių vaikų. O nuo 2017-ųjų karate jau įtraukta ir į olimpiados varžybas. Tik mūsų atveju vargu ar kas nors pa­si­keis“, – neslepia nuostabos valdžios sprendimais G. Cem­­na­lianskis.

Šiuo metu Šilalės policijos komisariato sporto salė­je du kartus per savaitę treniruojasi apie 40 mūsų ra­jono vaikų. Dar užimama apie 20 darželinukų, kurie tre­ni­ruoja­mi darželyje. Toks populiarumas – didžiulė paspirtis dirbti toliau dėl tų, kuriems šis sportas įdomus ir svarbus.

„Turiu pilną lentyną taurių, yra išugdytų čempionų. Pats esu tapęs „World karate organization“ pasaulio lie­tuvių varžybų čempionu, turiu juodą diržą. Bet ne tai svarbiausia. Svarbiausia, kad tie jauni žmonės taptų savo gyvenimo čempionais. Nes mūsų klubo esmė – padėti jaunuoliams suvokti, kas yra svarbu. Būtent tokia yra mano veik­los prasmė ir tikslas“, – sako su vaikais dirbantis treneris.

Morta MIKUTYTĖ

AUTORĖS nuotr.

Ši savaitė Šilalės valdininkams prasidėjo itin nera­miai: pirmadienio rytą, vos susirinkus į darbą, savi­valdybėje apsilankė Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) pareigūnai. O po kelių specialistų kabinetuose atliktų kratų STT dėl neskaidrių viešųjų pirkimų nusprendė pradėti ikiteisminį tyrimą.

Likimo ironija: agentai mūsų rajono valdininkų darbu susidomėjo iškart po to, kai savivaldybės taryba vien­­balsiai patvirtino Antikorupcijos komisijos veiklos ataskaitą, o savivaldybės administracijos direkto­rius Rai­mundas Vaitiekus už nepriekaištingus darbo re­zul­tatus Teisės ir viešosios tvarkos skyriaus vyr. specia­listui Martynui Remeikiui, atsakingam už korupcijos pre­venciją bei kontrolę, paskyrė piniginį paskatinimą – 260 eurų vienkartinę išmoką.

Pirmadienio rytą Šilalės savivaldybės darbuotojai sulaukė STT vizito. „Šilalės artojo“ žiniomis, pareigūnus sudomino savivaldybės Žemės ūkio skyriaus specialistai, atsakingi už melioraciją, bei su ja susiję projektai. Iš šio skyriaus darbuotojų Stasio Tubučio ir Ramutės Urbienės kabinetų buvo paimti atitinkami dokumentai bei kompiuterių kietieji diskai su informacija. Tai „Šilalės artojui“ patvirtino ir savivaldybės administracijos direktorius R. Vaitiekus.

„Pirmadienį savivaldybėje lankėsi STT pareigūnai, kurie atliko poėmius – pareigū­nai patikrinimui paėmė dviejų Že­mės ūkio skyriaus darbuotojų darbo kompiuterių kietuosius diskus bei vieno pradedamo įgyvendinti melioracijos projekto dokumentus“, - sakė savivaldybės administracijos direktorius.

Jo teigimu, apie pradėto ikiteisminio tyrimo priežastis savivaldybė nesanti informuota.

Šilalės savivaldybė nebuvo vienintelė įstaiga, į kurią pirmadienį užsuko su korupcija kovojančios tarnybos atstovai - STT pareigūnų tą pačią dieną sulaukė ir UAB „Kvė­dars­ta“. Tačiau šios bendrovės valdybos pirmininkas ir pagal „Šilališkių“ visuomeninio rinkimų komiteto sąrašą į savivaldybės tarybą išrinktas Stasys Navardauskas telefonu vakar neatsiliepė ir situacijos nekomentavo.

Beje, su STT tądien susidūrė ir Kaltinėnų seniūnijoje ūkininkaujantis ūkininkas E. M.

Redakcijos duomenimis, visus, kuriuos pirmadienį aplankė šios institucijos pareigūnai, galimai sieja bendri melioracijos projektai ir su jais susiję viešieji pirkimai.

Remiantis oficialiai pateikia­ma informacija, nuo 2012 m. UAB „Kvėdarsta“ su Šilalės rajono savivaldybe, atlikus vie­šuosius pirkimus, yra sudariusi 6 mln.128 tūkst. 369 Eur vertės sutarčių. Ir nors pagal sutarčių skaičių su šia bend­rove, vertinant laimėtus viešuosius pirkimus, rajono savivaldybė yra trečioje vietoje, tačiau pagal sumas, kurios atiteko bendrovei už atliktus darbus, yra pirmoji.

Trečiadienį visuomenei bu­vo išplatintas pranešimas, ku­riame teigiama, jog STT Klai­pėdos valdybos pareigūnai dėl Šilalės rajono savivaldybėje galimai neskaidriai vykdytų viešųjų pirkimų bei piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi pradėjo ikiteisminį tyrimą. STT tiria galimą Šilalės savivaldybės tarybos nario įtaką savivaldybės administracijos vykdomiems melioracijos darbų viešiesiems pirkimams.

„Ikiteisminį tyrimą pradėję STT pareigūnai turi duomenų, jog vienas iš Šilalės rajono savivaldybės tarybos narių galimai piktnaudžiavo tarnybine padėtimi ir, galimai pažeisdamas Viešųjų pirkimų įstatyme numatytą viešųjų pirkimų vykdymo tvarką, sudarė išskirtines sąlygas Šilalės savivaldybės organizuojamus viešuosius pirkimus melioracijos darbams laimėti iš anksto numatytiems juridiniams asmenims, o šie darbus atliko nekonkurencingomis, aukštesnėmis nei kiti pirkimų dalyviai, kainomis.

Taip pat STT pareigūnai turi pagrindo manyti, kad viešųjų pirkimų konkursuose dalyvavusioms įmonėms buvo sudaromos sąlygos tarpusavyje derinti bei pateikti perkančiajai organizacijai fiktyvius komercinius pasiūlymus, taip už­tikrinant, jog pirkimus laimės ir darbus atliks iš anksto numatytas paslaugos teikėjas už iš anks­to sutartą kai­ną.

Šilalės rajono savivaldybėje, Meliora­ci­jos statinių naudotojų asociacijoje bei su neskaid­riais viešaisiais pirkimais sie­jamose trijose įmo­nėse šią savaitę buvo atlikti procesiniai veiksmai: STT Klai­pėdos valdybos pareigūnai pa­ėmė ty­rimui reikšmingus daiktus bei dokumentus, buvo atliktos kratos. Įtarimai kol kas niekam nėra pareikšti“, - informuoja STT.

„Galimai neskaidriems viešiesiems pirkimams apskri­ties miestų bei rajonų savivaldybėse, korupcinėms ne­skaidrioms pirkimų organizavimo schemoms atskleisti mūsų valdybos pareigūnai ir šiais metais skiria išskirtinį dėmesį. Nors daug pastangų skiriame korupcinių nusikaltimų viešajame sektoriuje prevencijai, vis tik korupciniai nusikaltimai, vykdant viešuosius pirkimus, vis dar yra vieni dažniausių“, – sako STT Klaipėdos valdybos viršininkas Arvydas Juršė­nas.

O juk vos prieš mėnesį ir rajono vadovai, ir tarybos nariai džiūgavo, jog, atliekant korupcijos pasireiškimo analizes, Šilalės rajono savivaldybė buvo įvardinta kaip pavyzdinė ir net kaip sektinas pavyzdys kitoms savivaldybėms.

Dabar jau matome, kad vien dailiai sudėlioti ataskaitų ir parašyti gražių išvadų neužtenka – dar reikia ir sąžiningai dirbti.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejuje vyko pažintinė viktorina „Pažink savo kraštą“. Joje dalyvavo Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos I b klasės gimnazistai bei Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos 4 klasės mokiniai.

Buvo sudarytos trys komandos: geltonųjų, žaliųjų ir raudonųjų. Jos turėjo įveikti penkias užduotis: atsakyti į klausimus apie Lietuvos istoriją, Šilalės rajoną, atlikti praktines užduotis (rajono žemėlapyje pažymėti vietovę, kuri komandai buvo nurodyta, ir kt.). Konkurso dalyviai susipažino su Šilalės rajono seniūnijų heraldika, visų Lietuvos etnografinių regionų tautinių kostiumų elementais. Pajūriškiai nupiešė vieną iš muziejaus eksponatų bei papasakojo apie jo paskirtį.

Susumavus rezultatus, visos komandos apdovanotos prizais.

Edita MERKELIENĖ 

Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus muziejininkė – ekskursijų vadovė 

AUTORĖS nuotr.

Kad antibiotikai būtų skiriami tinkamai ir tik esant aiš­kioms indikacijoms, sveikatos apsaugos ministro įsa­kymu patvirtintas skatinimo racionaliai vartoti vaistus 2015–2017 m. planas. Deja, nėra patvirtintos metodikos, kaip gydyti labiausiai paplitusius ūminius kvėpavimo susirgimus, tad antibiotikų išrašoma nepagrįstai daug. Gydytojai neturi pakankamai priemonių atskirti bak­te­rinę infekciją nuo virusinės – trūksta pinigų tyrimo metodams, leidžiantiems tiksliau nustatyti, ar ligą sukelia virusas, ar bakterija. Nenorėdami rizikuoti, medikai ir skiria antibiotikų.

Liūdnos pasekmės

Pastaraisiais metais itin di­delis dėmesys skiriamas bak­terijų atsparumo antibio­ti­kams augimui ir dėl to ky­lančioms grėsmėms. „Forbes“ išspausdinta in­for­macija, kad JAV 2016 m. pabaigoje mirė moteris, užsi­krėtusi karbapenemazes ga­mi­nančia enterobakterija, kuri buvo atspari visiems šiuo metu JAV registruotiems 26 antibiotikams. Todėl šių vaistų sky­rimas turėtų būti itin apgal­votas, paremtas tik laborato­ri­niais tyrimais patvirtinus bak­terinę infekciją.

„Deja, antibiotikais dažnai gydoma, vadovaujantis vien klinikiniais simptomais, ir nuo 50 iki 70 proc. ligų atvejų antibiotikų išrašoma tuomet, kai jų visiškai nerei­kia. Didžiausias procen­tas - pirminėje sveikatos prie­žiū­ros grandyje, daž­niausiai vai­kams, sergantiems viršu­ti­nių kvė­pavimo ta­kų infekcijomis, kurias paprastai sukelia įvai­rūs virusai. Todėl visiškai na­tūralu, jog nereikalingas an­ti­biotikų varto­jimas skati­na bakterijų at­sparumo vys­ty­mąsi“, – sako biomedicinos mokslų daktarė Asta Križanauskienė.

Tyrimų duomenimis, antibiotikų poveikis, sergant virusinėmis kvėpavimo takų in­fekcijomis, yra minimalus. Dauguma pacientų pasveiksta per savaitę, nepriklausomai nuo to, vartojo antibiotikus ar ne. Kiekvienas nereikalingas jų kursas reiškia, kad kita infekcija bus kur kas sunkiau išgydoma.

Kita problema – antibiotikai parenkami neracionaliai. Kadangi gydytojai labai retai atlieka tyrimus, tiksliai nustatančius bakterinį ligos sukėlėją ir jo jautrumą antibiotikams, dažnai skiria juos platesnio veikimo spektro, manydami, jog tai paveiks įvairius sukėlėjus.

Diagnostikos keliai

Pasak UAB „Rezus.lt“ medicininių tyrimų laboratorijos vedėjos mikrobiologės Zitos Minkienės, gydytojas visada turi pasverti visus „už“ ir „prieš“, padedančius nustatyti, ar infekcija yra virusinės, ar bakterinės kilmės ir ar būtina skirti antibiotiką. Šią užduotį apsunkina ir labai ribotas gydytojo konsultacijos laikas bei tyrimams skirti resursai. Komplikacijos dažniausiai pra­sideda 4–5 ligos dieną. Tad per tą  laikotarpį galima ir būtina atlikti mikrobiologinius tyrimus bei išsiaiškinti sukėlėją, atlikti antibiotikogramą išskirtai bakteri­jai.

„Antibiotiko gali būti skiriama, tiksliai žinant infekcijos sukėlėją ir jo jautrumą vaistams, prieš tai mikrobiologiškai ištiriant infekuotą medžiagą. Kai tokių galimybių nėra, antibiotiką patartina skirti pagal labiausiai tikėtiną sukėlėją bei žinomą jo jautrumą antibiotikams, atsižvelgiant į saugumą žmogui“, – sako gyd. A. Kažemikaitienė.

Pacientams kreipiantis dėl infekcinių susirgimų, šeimos gydytojai privalo nemokamai atlikti C reaktyvaus baltymo (CRB), automatizuotą bend­rą kraujo tyrimą bei streptokoko A tyrimus (esant gerk­lės, ryklės ar tonzilių uždegimui) vaikams iki 7 m. Iš pirmojo tyrimo per kelias minutes galima nustatyti, ar žmogus serga virusine, ar bakterine infekcija, stebėti ligos intensyvumą ir eigą. Streptokoko A tyrimas leidžia konkretizuoti, ar bakterinę ligą sukėlė streptokokai.

„Tačiau norint nustatyti infekcijos sukėlėją ir atlikti mik­robiologinį tyrimą, pacientas privalo susimokėti pats, – sako Diagnostikos ir gydymo įstaigų asociacijos DIGA prezidentė Daiva Kazlauskienė. – Būtent dėl to šie tyrimai dažniausiai ir neatliekami.

Kokie tyrimai objektyviausiai nustato, ar ligos sukėlėjas yra virusas, ar bakterija?

„Tiksliausias tyrimas yra su­kėlėjo identifikacija (molekulinis arba mikrobiologinis tyrimas), antigeno detekcijos testai bei prokalcitonino tyrimas, kuris yra specifiškas bakterinės infekcijos žymuo. Šie tyrimai atliekami ir Lietuvoje. Prokalcitonino tyrimas, įtariant apatinių kvėpavimo takų infekciją, leidžia neskirti antibiotikų“, – teigia gyd. A. Kri­žanauskienė.

Taigi, jei pacientas gali susimokėti už prokalcitonino tyrimą, palaukti rentgenogramos, pateikti mikrobiologiniam tyrimui reikalingas medžiagas, gydymas yra tikslesnis ir, tikėtina, trumpesnis.

Deklaruojama, kad tyrimai nemokami

Kadangi visi tyrimai turėtų būti apmokami Valstybinės ligonių kasos (VLK) – bent taip deklaruojama viešai pacientams, tačiau gydymo įstaigos tokių lėšų neturi, ir dėl to dažnai gydytojams tiksliai nustatyti diagnozę yra labai sunku.

Realiai vienos konsultacijos kainą sudaro personalo dar­­bo laikas, privalomi at­likti kraujo tyrimai paciento būk­lei įvertinti, gliukozės, geležies kiekio kraujyje, kepenų ir inkstų fermentų, pag­rindinių elektrolitų nustatymo, skyd­liaukės hormonų tyrimai, elektrokardiogramos kaina, taip pat dažnai reikalingas rentgenologinis ištyrimas. Visi šie tyrimai turi būti apmokami VLK, bet jų kai­na yra ženkliai didesnė nei gydymo įstaigai ji sumoka. O tyrimus reikia kartoti ligos eigoje, pacientas gali sirgti kelis kartus per metus, atei­ti pasitikrinti pro­filak­tiš­kai.

„Žmonės privalo mokėti pri­valomojo sveikatos draudimo (PSD) įmokas ir turi teisę naudotis įstatymuose numatytomis sveikatos priežiūros paslaugomis nemokamai. Tačiau PSD įmokos negali užtikrinti nemokamų visų rūšių gydymo paslaugų. Todėl išeitis būtų įvesti papildomą savanorišką sveikatos draudimą. Tai leistų investuoti į savo sveikatos priežiūrą ir garantuoti ligos atveju būtiną laboratorinę diag­nostiką bei gydymą“, – sako DIGA prezidentė D. Kazlauskienė.

Jurga GRIGIENĖ

Sveikatos žurnalistų asociacijos narė 

Valstybinė ligonių kasa (VLK) pri­me­na, kad pasikeitė klau­sos aparatų kompensa­vi­mo tvarka, tad nuo šiol klau­sos sutrikimų turintys žmo­nės rei­kiamą pagalbą galės gauti grei­čiau.

Žmonės, norintys gauti ligonių kasų kompensuojamą klausos aparatą, pirmiausia turėtų kreiptis į savo šeimos gydytoją, kuris jį nusiųs specialisto konsultacijai. Atsižvelgdamas į neprigirdėjimo laipsnį, gydytojas nurodys, kokios grupės aparato žmogui reikia: vaikams iš viso yra 4, o suaugusiesiems – 5 klausos aparatų grupės.

„Iki šiol klausos aparatai buvo perkami centralizuotai bei paskirstomi gydymo įstaigoms, o žmonės registruojami į eilę ir turėdavo laukti, kol jiems aparatas bus paskirtas. Pasikeitus kompensavimo tvarkai, asmeniui, kuriam nustatytas klausos aparato poreikis, nebereikia laukti eilėje, kol jį išduos. Su gydytojo užpildytu medicinos dokumentų išrašu reikia kreiptis tiesiai į klausos aparatais prekiaujančią įmonę, kuri yra sudariusi sutartį su VLK dėl kompensuojamųjų klausos aparatų išdavimo, kur aparatas bus parinktas ir pritaikytas“, – sako VLK Sveikatos priežiūros įstaigų aprūpinimo skyriaus vedėja Lina Reinartienė.

Jos teigimu, gydytojas privalo suteikti visą reikiamą informaciją, kokios įmonės gali išduoti klausos aparatą. Jų sąrašas skelbiamas ligonių kasų interneto svetainėje. 

Vaikams iki 7 m. kompensuojami du klausos aparatai ir ausies įdėklai kas trejus, suaugusiesiems – vienas aparatas kas penkerius metus. Kartu su klausos aparatu kompensuojamas individualus arba standartinis ausinis įdėklas. Kompensuojamojo klausos aparato modelį pacientui pritaikyti padės jo pasirinktos įmonės, prekiaujančios aparatais, specia­listas. Klausos aparatų yra skirtingų gamintojų ir modelių, todėl galima pasirinkti savo nuožiūra. 2017 m. pasirašius sutartis su šiomis įmonėmis, pacientai gali rinktis iš dar daugiau sertifikuotų bei Europoje pripažintų Danijos, Šveicarijos ir Vokietijos gamintojų klausos aparatų.

Jeigu žmogus pasirenka bran­gesnį nei nurodytas su įmone pasirašytoje sutartyje, privalo sumokėti kainų skirtumą.

Irena DŽIUŽAITĖ

Valstybinės ligonių kasos Ryšių su visuomene skyriaus vedėjo pavaduotoja

Stovėdama parduotuvėje, prie kasos, nugirdau dviejų vyrų pokalbį. Jie, matyt, seni pažįstami, gal buvę bend­radarbiai, susitiko apsipirkdami.

- Kur tu dabar? – klausia vienas.

– Islandijoje, – atsako.

- Ką dirbi?

- Aš apdailininkas, tai viską darau: glaistau, dažau. Ne­trukus vėl vyksiu į Islan­diją. O tu kur?

Sutiktasis jam atsako, jog dirba vienoje valstybinėje įmo­nėje viskuo: taiso, remon­tuo­ja, ką reikia. Suprask – auk­sarankis.

Eilė trumpa, aš tespėjau nugirsti, kad netrukus pirmasis vėl trauks į Islandiją, ir jo brigadoje kaip tik tokių auksarankių labai reikia.

Tokie pokalbiai vyksta kasdien, o Lietuva per metus netenka po Ukmergės dydžio miestelio. Emigracijos priežastys – ekonominės, žmonės važiuoja didesnio uždarbio. Emigruoja ne tik negalintys susirasti darbo čia, Lietuvoje, bet ir jį turintys. Darbdaviai jau skambina varpais, jog pradeda trūkti darbuotojų. Tuo tarpu valdžioje – olimpinė ramybė. Darbo kodeksas užmarinuotas, o mes matuojamės tautinius kostiumus.

Kita vertus, valdžiai nėra labai ramu, o vienintelis dalykas, kas jai tikrai rūpi, – kad neplonėtų valdžios kišenė. Lie­tuvoje gyventojų, mokesčių mokėtojų, mažėja kasmet, o viešieji finansai kiekvienais metais auga. Todėl stengiamasi, jog tie, kurie dar neišvyko, suneštų valdžiai kuo gausesnį aruodą. Valdžia sako: tie biudžetai ne mums, jie – gyventojams. Bet jei gyventojų mažėja, tai gal ir biudžetai turėtų mažėti? Ir visgi vienintelis „Sodros“ biudžetas yra tik­rai skirtas tik gyventojams. Visi kiti – jos didenybei viešiesiems pirkimams. O kas ten būna naudos gavėjai, patys žinome.

Susidaro įspūdis, jog valdžia įnirtingai nori pastūmėti žmones vykti iš Lietuvos. Štai kad ir nuo sausio „netyčia“ priimti pakeitimai dėl įvairia individualia veikla užsi­imančių asmenų didesnio apmokestinimo. Kokią žinią jie siunčia įvairiems auksarankiams? Važiuok iš Lietuvos, kol mokesčiai nenumovė pas­kutinių kelnių. Negana to, kurpiami didesnio šių asmenų apmokestinimo planai. Neva jie, susikūrę sau darbo vietą, sumoka per mažai. Nes dirbantieji pagal darbo sutartį sumoka daugiau. Užuot svarsčius, kad būtina sumažinti mokesčių naštą dirbantiesiems, valdžia mano, jog 55 procentais turi būti apmokestinti visi. Ir neva tada tai jau bus įgyvendintas mokestinis teisingumas. Ir kad labai gerai, jog žmogus gauna mažiau nei pusę to, ką uždirbo. O po to dar penktadalį sumoka per pridėtinės vertės mokestį (PVM).

Dar valdžia pučia miglą, kad jei visi mokėtų po lygiai mokesčių, būtų galima kalbėti apie bendrojo tarifo mažinimą. Tačiau tuo gali tikėti nebent visiškas naivuolis. Mokesčiai pastaraisiais metais buvo tik keliami – arba didinamas tarifas, kaip PVM, arba plečiama bazė – kaip gyventojų pajamų mokesčio. Ir visa tai palydima griežtinamu administravimu.

Kaipgi kitaip – surinkti nemažėjančius biudžetus yra vie­nintelis akivaizdus valdžios prioritetas. Tik jis nepriimtinas žmonėms, ir jie tai parodo emig­ruodami. Bet valdžia atkakliai nenori šito pripažinti, nors faktai yra akivaizdūs. Kai „Sodra“ pagrasino išieškosianti sveikatos draudimo nepriemoką iš gyventojų, tai sukėlė deklaruojančiųjų savo emigravimą bangą. Štai taip – kad kelių atgal liktų kuo mažiau.

Kiek dar žmonių turės išvažiuoti, jog valdžia pagaliau suprastų, kad jos pasirinktas prioritetas ir ją pačią paliks prie suskilusios geldos?

Rūta VAINIENĖ, 

ekonomistė

Neblaivių giminaičių kivirčą narpliojo Šilalės rajono apy­lin­kės teismas. Edvardas D., suspardęs savo bro­lį ir reikalavęs liudininkų, kad šie teismui pateiktų jam naudingus parodymus, nuteistas dviejų metų lais­vės atėmimo bausme. Ją vyras turės atlikti pataisos na­muo­se.

Tris kartus už nesunkų svei­katos sutrikdymą teistas Šilalės rajone gyvenantis Ed­vardas D. ir vėl teisiamųjų suole. Šįkart, būdamas girtas, jis sumušė savo brolį V. D., kuris patyrė galvos smegenų traumą, lūžo momenkaulis.

Pats kaltinamasis kategoriškai neigė sumušęs brolį. Jis atkakliai tvirtino, kad 2016 m. lapkričio 20-osios vakarą užsuko pas motiną. Virtuvėje sutiko brolį ir dėdę. Esą pastebėjęs, jog stalas nukrautas alumi ir visi namiškiai ge­rokai išgėrę, todėl apsisukęs ir iš­ėjęs. Kiek paėjęs, neva sutikęs visiškai girtą brolį V. D. - su juo net nebuvę įmanoma susikalbėti. Vyras patraukęs pas kitą brolį - nak­vynės.

Teismo žiniomis, muštynės kilo 23.45 val. Kaltinamasis, įrodinėdamas savo tiesą, sa­kė, jog tuo laiku jau miego­jo. Brolio kaltinimus jis aiš­ki­­no asmeniniais nesutarimais: atseit sumuštasis pats dažnai jį provokuodavo, o ki­ti du broliai jo tiesiog nemėgsta, todėl ir suvertę jam visą kaltę.

Tačiau teismui pateikti liudininkų parodymai skelbia visai ką kita.

Sužalojimus patyręs V. D. teismui pasakojo, kad namuose jis buvo su broliu, motina ir dėde. Edvardas užsuko jau gerokai įkaušęs. Kilus ginčui, agresyviai nusiteikęs Edvardas pastūmė brolį, kuris krisdamas susitrenkė galvą į šaldytuvo rankeną. Tačiau kaltinamajam to neužteko –  pargriuvusį žmogų jis spardė ir grasino užmušiantis.

Po grumtynių Edvardas pasišalino, o V. D. paskambino bendruoju pagalbos telefonu ir laukė policijos pareigūnų. Prireikė ir medikų pagalbos, nes nukentėjusiajam ne tik skaudėjo galvą, bet ir kraujavo iš kirstinės žaizdos. „Grei­tąją“ iškvietė motina, nes sumuštasis prarado sąmonę.

Nukentėjusiojo žodžius pa­tvirtino kitų įvykio liudininkų parodymai. Paaiškėjo, kad Ed­vardas konfliktą su­kė­lė tvir­­tindamas, jog namai, ku­riuo­se gyvena sumuštasis, esantys jo, ir ėmė varyti brolį lauk. Kai šis atsisakė išeiti ir liepė pačiam kaltinamajam iš jų nešdintis, jis paleido į darbą kumščius.

Teismo salėje subyrėjo ir Edvardo versija esą jis muštynių negalėjo sukelti, nes tuo metu nakvojo pas kitą brolį. Pastarasis teismui kartu su sugyventine J. J. patvirtino, jog kaltinamasis jų namuose minimą naktį nenakvojo. Tik atėjo į jų namus neblaivus ir prašė įsiminti lapkričio 20-osios datą bei patvirtinti pareigūnams, kad tuo laiku neva buvęs pas juos. Negana to, dar pagrasinęs, jog visai šeimai bus blogai, jei nevykdys jo prašymo. Po kurio laiko Edvardas dar kartą užsuko į brolio namus. Tačiau nei grasindamas, nei siūlydamas pinigų, muštynes sukėlęs vyras neįtikino jo pameluoti teismui.

Teismo skelbiamame nuosprendyje rašoma, jog Ed­vardas D. iki šiol už smurtinius nusikaltimus jau buvo teistas tris kartus. Visi jie įvykdyti prieš šeimos narius. Pastaruosius smurtinius veiksmus vyras padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, todėl dabar jam skirtina reali laisvės atėmimo bausmė.

Teismas Edvardui D. paskyrė dviejų metų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose. Taip pat patenkintas Klaipėdos teri­torinės ligonių kasos pareikštas 487,64 eurų civilinis ieškinys dėl lėšų, išleistų nukentėjusiojo gydymui, atlyginimo.

Nuosprendis per 20 dienų nuo paskelbimo gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui.

Morta MIKUTYTĖ

Galbūt yra tekę girdėti traukiant per dantį gaisrininkus, kad „jei negali miegoti 25 valandas per parą, gaisrinin­ku nebūsi“. Tad nusprendėme patikrinti, ką vyrai vei­kia, kai nemiega – juk pamaina trunka ištisą parą, o iškvietimų sulaukiama ne kasdien. „Šilalės artojui“ ugniagesiai ne tik papasakojo apie darbo kasdienybę, bet ir pavaišino savo firmine sriuba.

Pradžia – ankstyvą rytą

Pamaina prasideda, kai 7.30 val. vyrai, apsivilkę specialią aprangą, išsirikiuoja prie autocisternų patikrinimui. Vė­liau apžiūrima įrangą, patikrinama, ar tikrai viskas veikia, kad kritiniu momentu nebūtų lemtingos staig­menos. Nu­skambėjus garsi­niam signalui, kuris reiškia gautą iškvietimą, laiko patikrinimams nebus.

Kaip aiškino Tauragės APGV Šilalės PGT viršininko pavaduotojas Stasys Ričkus, ket­virtoje pamainoje (su kuria ir praleidome dieną) dirba 6 žmonės. Jei gautų iškvietimą, išvyktų 4 komandos nariai. Ki­lus rimtesnei ne­laimei, įkandin būtų išsiunčiami ir likusieji.

„Pamainoje turėtų bū­ti 8 žmonės, bet vie­nas serga, kitas atos­togauja. Rytinės pro­­cedūros visada vie­­no­dos: atidžiai pa­­tik­ri­na­ma įranga, jog, esant reika­lui, tuoj pat galėtume išvykti. Pagal norma­ty­­vus komanda iš garažo tu­ri susiruošti ir išvažiuoti vos per minutę. To­­dėl autocisternos rak­teliai visada būna automobilio spynelėje, kad nereikėtų gaišti jų ieškant. Ga­li­me džiaugtis naujais kvėpavimo aparatais, kuriuos gavome prieš kelias savaites. Senieji dažnai gesdavo, nebeišlaikydavo bandymų“, – aiškino S. Ričkus.

Komanda – kaip šeima

„Sustygavę“ techniką, atlikę visus privalomus formalumus, vyrai prakalbo apie virtuvę ir pusryčius. Pasak vieno iš komandos narių, kas nori padėti suvalgyti, tas turi padėti ir gaminti. Todėl laukiančiųjų čia nėra: kas svogūnus lupa, kas prie keptuvės stovi... Nedidelis pastebėjimas: virtuvėje tvarka tiesiog stulbina.

„Ne vieno jaunuolio žmona yra padėkojusi, kad vyrą išauklėjome. Štai grietinę perkame maišeliuose. Kodėl? Iš indelio kiekvienas šaukštu kabina, kaip pakliuvo, o iš maišelio tereikia įsipilti – ir švaru“, – tvarkos subtilybes atskleidė ugniagesys Al­gimantas Juška.

Vyrai pravėrė ir taip vadinamo miegamojo duris. Jame stovi paprastai tik vėlų vakarą įjungiamas televizorius (ugniagesiai sakė, jog tik vakaro žinias ir tespėja pažiūrėti). Budint visą parą, yra numatytas poilsio laikas, bet ne vienas gaisrininkas teigė, kad užmigti darbe sunku. O ir miegoti tenka su rūbais, tik nusiavus batus – suskambėjus visagaliam skambučiui, niekas marškinių neieškos. Be to, ir jaudulys daro savo: atrodo, nors darbo rit­mas įprastas, tačiau įtampa dėl galimo iškvieti­mo jaučiama nuo­lat.

Visada būna pasirengę

„Neseniai gavome naują gelbėjimo įrangą, pradėsime mokytis su ja dirbti. Mus pasiekė hidraulinis skriestuvas, žirk­lės, kėliklis, liaudiškai vadinamas domkra­tu. To reikia, nes esame kviečiami padėti ne tik avarijų metu, bet ir butų duris atidaryti. Pagalbą privalome teikti ekstremaliu atveju – jei bute ant įjungtos viryklės liko puodas, jei užsitrenkė mažas vaikas. Kitais atvejais, kai žmonės negali patekti į vidų, rekomenduojame kviesti spynų meistrą.

Prieš metus gavome ir naudotą „Iveco Trakker“ autocis­terną. Ji gali vežti 10 tonų vandens, o siurblys siurbia 4 tonas per minutę – kol garsiai ištari „vienas“, cisternoje būna pilni 4 kibirai vandens. Palyginimui galiu pasakyti, kad senasis „Zilas“ veža tik 2,5 tonos. Tačiau jį laikome dėl gero pravažumo“, – aiškino S. Ričkus.

Nuo senų laikų ugniagesiai naudodavosi bokštais, jog galėtų plačiau apžvelgti miestus dėl galimo gaisro pavojaus. Šiais laikais bokštas reikalingas kiek kitokiais sumeti­mais – į jį pakeliamos bei padžiaunamos žarnos, kurių gais­rininkai turi ne vieną didžiulį ritinį. Vyrai paaiškino, kad kaskart, grįžus iš gaisravietės, jas reikia nuplauti, išdžiovinti ir tvarkingai padėti. Taip pailginamas jų tarnavimo laikas bei užtik­rinama parengtis.

„Po darbo grįžus į būstinę, per pusvalandį mašina vėl turi būti paruošta ir visiškai sukomplektuota kitam išvykimui. Todėl purvinas žarnas pakeičiame švariomis iš rezervo, o sutvarkę automobilį, imame plauti naudotas“, – vardijo darbus Ši­lalės PGT viršininko pavaduotojas.

Nėra gaisro? Mokytis!

Po trumpos pertraukėlės vyrams pagal sudarytą dienotvarkę prasideda mokymai. Vairuotojai privalo itin gerai išmanyti kelių eismo taisyk­les, žinoti naujausius pakeitimus. Todėl šįkart vyksta užsiėmimai apie saugų eismą.

„Mūsų technika su švyturėliais ir garsiniais signalais. Reikia tiksliai žinoti, kaip ir kada juos naudoti, todėl vairuotojai egzaminą laiko kas dvejus metus. Kelyje visko pasitaiko. Būna, kad kiti vairuotojai mūsų nepraleidžia. Patys turime saugotis ir dar kitus apsaugoti. Kartais matai, jog vairuotojas girdi mūsų signalą, bet, užuot pasukęs į kel­kraštį, sugalvoja mestis kairėn. Pasitaiko ir piktybiškai nepraleidžiančių“, – kalbėjo pamainos jaunesnysis specia­listas Vidmantas Gu­žaus­kas, vedęs mokymus vairuotojams.

Įvykiai įsirėžia atmintin

Paklausti apie įsimintiniausias nelaimes vyrai kalbėti kuk­linosi. Aiškino, jog tai tiesiog jų darbas, kurį atlikdami, jie per daug nesigilina į detales, o tik stengiasi viską kuo geriau padaryti. Tačiau atskleidė, kad visgi esama įvykių, kuriuos sunku užmiršti.

„Labai įstrigo avarija aukščiausioje autostrados vietoje, netoli Iždonų. Mikroautobusu važiavo vyras su žmona. Tais laikais buvo labai madinga ant vairo pritaisyti papildomą ran­kenėlę – bumbulą, į kurią įsikibęs, galėdavai sukioti vairą viena ranka. Jų autobusiukas rėžėsi į sunkvežimio galą. Vy­ro veidas buvo labai traumuotas būtent nuo tos rankenėlės, tačiau jis išliko sąmoningas. Deja, moteris žuvo vietoje. Kai jam suleido vaistų nuo skausmo, jis pirmiausia pasiteiravo apie savo žmoną...“ – sukrečiančią istoriją prisiminė V. Gužauskas.

S. Ričkus sakė, kad jam, kaip ugniagesiui, sunkiausia buvę suvokti savo bejėgiškumą, kilus gaisrui. Juk, regis, ugniagesys visada turi būti pasiruošęs padėti, tačiau, deja, yra labai priklausomas nuo turimos įrangos.

„Tūjainiuose vaikai padegė vasarnamį, skubėjome jo gesinti. Pavyko, bet už 100 met­rų kilo kitas gaisras. Viena mūsų mašina dar turėjo vandens, nors suvažiavusios buvo net trys. Tačiau netrukus ir tas vanduo baigėsi. Dar viena cisterna užklimpo kelyje. Tąkart pa­sijutome visiški bejėgiai“, – kalbėjo S. Ričkus.

Kiekvienas jaučiasi mokytas

Ketvirtos pamainos vyrai patikino, jog neretai gaisraviečių šeimininkai, šoko ištikti, sukelia gyvybei pavojingas situacijas. Tarkime, pasiteiravus, ar degančiame pastate yra kokių degių medžiagų, nepasako. Tada vyrai imasi darbo. Bet yra buvę atvejų, kai paaiškėjo, jog visgi viduje stovi statinė, sklidina dyzelinio kuro, pamirštas dujų balionas, kuris bet kada gali sprogti ir nusinešti ne vieną gyvybę.

Besikalbant staiga pasigirdo signalas, primenantis skambutį mokykloje. Vyrai net neapsižvalgę pašoko ir išlėkė prie automobilių. Kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo patikrinimas, ar ugniagesiai spėja per numatytą vieną minutę išvažiuoti iš garažo. Pavyko.

„Žmonės mėgsta mums paaiškinti, kaip reikia dirbti. Dažnai sako, kad ne ten vandenį pilam, ne ten einam bei pan. Tačiau kas dega, tas jau daugiau ar mažiau ir sudegs. Pirmiausia privalome apsau­goti, jog ugnis neplistų, o tik tada imamės paties gaisro židinio“, – teigė S. Ričkus.

Ugniagesių trūksta  

Kaip sakė Tauragės APGV Šilalės PGT viršininkas Vaido­tas Kėbla, jo vadovaujama įstaiga stengiasi ne tik gesinti gaisrus, bet ir atlieka prevencinį darbą, montuodama autonominius dūmų detektorius.

„Šiuo metu labai reikalingi nauji ugniagesiai, turime net 4 laisvus etatus. Deja, žmonių, norinčių dirbti šį sunkų darbą, nėra, nors sąlygos pasiruošti ugniagesių-gelbėtojų mokyk­loje Vilniuje yra puikios, o ir darbas po mokslų garantuotas. Net stipendiją, kurios dydis priklauso nuo mokslo rezultatų, galima gauti“, – kvietė į kolegų būrį Šilalės PGT viršininkas.

Praėjusiais metais Šilalės rajone užgesinta 70 gaisrų (net 15 daugiau nei 2015 m.). Iš jų 22 kilo gyvenamuosiuose namuose.

„Žmonės dažniausiai žūsta dėl neatsargaus rūkymo. Ant­ra pagal dažnumą gaisrų priežastis – neatsargus elgesys bei krosnies eksploatacijos pažeidimai. Pernai iš gaisro išgelbėta 12 žmonių“, – trumpą statistiką pateikė V. Kėb­la.

Morta MIKUTYTĖ

AUTORĖS nuotr.

Atliekų tvarkymo įstatymo 3418 straipsnio 8 daly­je nurodoma, kad transporto priemonių techninės prie­žiūros ir remonto paslaugas teikiančios įmonės privalo: nemokamai iš transporto priemonių naudotojų (fizinių asmenų – gyventojų) priimti transporto priemonių tech­ninės priežiūros ir remonto veiklos metu susidariu­sias apmo­kestinamųjų gaminių atliekas; šias atliekas, iš­sky­rus tinkamas pakartotinai naudoti dalis, transporto priemonės naudotojui atiduoti draudžiama; transporto priemonių techninės priežiūros ir remonto veiklos metu susidariusias apmokestinamųjų gaminių atliekas reikia perduo­ti tokias atliekas turinčiam teisę tvarkyti atliekų tvarkytojui.

Vadovaujantis įstatymu, trans­porto priemonių techninės priežiūros ir remonto paslaugas teikiančios įmonės, keisdamos padangas, senųjų transporto priemonių naudoto­jams atiduoti negali. Visų šių padangų atliekų nemokamą surinkimą iš transporto priemonių techninės priežiūros bei remonto paslaugas teikiančios įmonės ir perdavimą tokias atliekas turinčiam teisę tvarkyti atliekų tvarkytojui privalo užtik­rinti licencujuotos padangų gamintojų ir importuotojų organizacijos (VšĮ „Padangų importuotojų organizacija“ ir individualiai padangų atliekų tvarkymą organizuojantys padangų gamintojai bei importuotojai). Prievolė taikoma ir naudotų padangų importuotojams, kurie pirmą kartą verslo tikslais tiekia padangas Lietuvos Respublikos rinkai.

Įstatymo 3418 straipsnio 6 da­lyje nurodyta, jog padangų platintojai privalo, nereikalaudami papildomai sumokėti, priimti vartotojo atiduodamas padangų atliekas tuo atveju, jeigu jos skirtos tam pačiam transporto priemonės tipui ir padangų skaičius (skaičiuojant vienetais) atitinka jo perkamų padangų skaičių. Iš vartotojų priimtas padangų atliekas turi perduoti jas turinčiam tei­sę tvarkyti at­liekų tvarkytojui arba atiduo­ti jas padangų gaminto­jams ar importuotojams. Prekybos vietoje teikti ra­šytinę informa­ciją vartotojams, kaip jie gali atiduoti padangų atliekas platintojams. Ši prie­volė taiko­ma ir naudotų padan­gų im­portuotojams, kurie pirmą kar­tą verslo tiks­lais tiekia pa­­dangas Lietu­vos Respublikos rinkai.

Antanas LEŠČAUSKAS

Šilalės rajono aplinkos agentūros vedėjas