„Šilalės artojo“ skaitytojai klausia, kodėl bazinis pensijos dydis buvo pakeltas, o šalpos pensija liko tokia pat. Klestinti socialinė nelygybė verčia suklusti: kodėl valstybė nevienodai remia tuos, kuriems reikia pagal­bos, ir kodėl atskiria likimo nuskriaustuosius nuo pen­sininkų?

„Bazinė pensija, kurią moka „Sodra“, nors ir juokinga suma, bet vis tiek pakilo. Tačiau likimo bei Dievo nuskriaustieji ir toliau skriaudžiami valdžios, nes šalpos pensija liko tokio pat dydžio, kaip ir iki krizės. Krizės metu sumažino pensijas ir dabar ėmėsi jas po truputį atstatyti. Tačiau šalpos pensijų niekas kol kas nekompensuoja. Kodėl taip yra? Kodėl skriaudžiami nuo vaikystės neįgalūs vaikai?“ – piktinosi į redakciją paskambinusi pavardės nenorėjusi skelb­ti moteris.

Pirmiausia šį klausimą uždavėme savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėjai Dan­guolei Račkaus­kie­nei.

„Savivaldybės lygmenyje tokių dalykų mes nesprendžiame. Į šiuos klausimus galėtų atsakyti Socialinės apsaugos ir darbo ministerija“, – paaiškino skyriaus vedėja.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Socialinio draudimo ir pensijų departamento Valstybinių pensijų skyriaus vedėja Inga Barauskaitė informavo, jog šalpos pensijų didinimo galimybes ketinama svarstyti.

„Pakilus valstybinei socialinio draudimo bazinei pensijai, šalpos pensijos nepadidėjo, nes nuo 2017 m. sausio šalpos pensijų dydžio matas yra ne valstybinė socialinio draudimo bazinė pensija, o šalpos pensijų bazė, kurios dydį tvirtina Vyriausybė. Jos dydis šiuo metu – 112 eurų.

Taip pat informuojame, kad šalpos pensijos, skirtingai nei valstybinės ar socialinio draudimo pensijos, sunkmečiu nebuvo sumažintos.

Šalpos pensijos mokamos iš valstybės biudžeto lėšų, todėl galimybė didinti šias išmokas yra tiesiogiai susijusi su valstybės biudžeto galimybėmis. Seimo nutarimu patvirtintoje septynioliktosios Vyriausybės programoje numatyta įgyvendinti aktyvias skurdo bei socialinės atskirties mažinimo priemones, Lie­tuvos socialinės atskirties ir pajamų nelygybės indek­są priartinant iki Europos Są­jungos valstybių vidurkio. Mi­nisterijoje svarstomos šalpos pensijų didinimo galimybės, tačiau galutinis sprendimas dėl šių išmokų didinimo masto ir laiko bus priimtas, rengiant bei svarstant 2018 m. valstybės biudžeto projektą“, – „Šilalės artojui“ paaiškino I. Barauskaitė.

Mūsų šalyje pensijos yra vienos mažiausių ES: skelbiama, jog paskutinį praėjusių metų ket­virtį vidutinė senatvės mėnesio pensija Lietuvoje buvo 255 Eur. Tuo tarpu Latvijoje ji siekia 301 Eur, Estijoje – 390 Eur. Palyginti su tuo pačiu 2015 m. laikotarpiu, vidutinė senatvės pensija Lietuvoje padidėjo 3,4 proc., Latvijoje – 2,9 proc., Estijoje – 5,3 proc.

Išlaidos socialinei apsaugai Lie­tuvoje taip pat yra vienos ma­žiausių tarp 28 ES šalių. „Eu­rostato“ duomenimis, Lie­tuva socialinei apsaugai 2015 m. skyrė 11,1 proc. nuo ša­lies bendrojo vidaus produkto (BVP). Mažiau socia­linės apsaugos sričiai skyrė tik Airija (9,6 proc.). Latvija ir Estija šiai sričiai užpernai skyrė atitinkamai 11,5 ir 12,9 proc., o visoje ES šis rodiklis siekė 19,2 proc.

Deja, mūsų valdžia kol kas didesnių permainų nežada, tik guodžia, kad iki kitų rinkimų senatvės pensija paaugs 70 Eur ir sieks 325 Eur. Bet žmonėms gyventi reikia šiandien.

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr. 

Prastuomenė ir vėl susidomėjo aukštuomene. Ką ši veikia, kai nieko neveikia, ko siekia, kai viską pasiekia?

„Rašote visokius niekus, kas, su kuo, už kiek. O ko­kie yra dvasiniai stimulai? Kokie idealai skatina siekti dar didesnių idealų? - klausia mūsų vienas landšafto dizaineris. - Imkitės pagaliau gilumų!“

Mes, žinoma, ėmėmės. Ne­tru­kus pavyko praskleisti dva­sinę uždangą ir atrasti vidinę aukštuomenės gelmę.

Atradimas kelis sykius viršijo lūkesčius. Jeigu kada nors pamatysite Šilalėje dangoraižį, aukštumo sulig žvaigžde ar mėnuliu, labai nenustebki­te. Tokia galimybė tikrai svarstoma savivaldybės kabinetuose. Įsijunkite kada nors „Feis­buką“, susiraskite jame ką nors iš mūsų aukštuomenės, ir pamatysite patys.

Štai ką profesionalus patarėjas Kęstutis Ačas antradienį, tuoj po pietų, 13.40 val., per „Feisbuką“ patarė gerbiamam merui.

Pradėjo jis nuo gilių pamokymų: „Žmogus visada pralenkia jam teikiamas malones naujai atrandamais poreikiais... Reikalaudamas ma­­lonumo, jis praranda svarbiausią malonumą - nuostabą...“

Aukso žodžiai iš patarėjo kompiuterio, bet tai - tik pradžia!

Pradėjęs nuo aptakių pata­rimų, Kęstutis dalinasi ir ima atvirai mokyti nuolankumo: „Taigi tapo aišku, kad jeigu žmogus nori savo pasaulį paversti dideliu, turi paversti save mažu... Nuolankumas sukūrė milžinus, minančius miškus tarsi žolę. Nuolankumas sukūrė dangoraižius, siekiančius toliau už toliausią žvaigždę...“

Na štai, pagaliau aiški idėja! Jeigu kada nors Šilalėje, Šiauduvoje ar Upynoje pamatysime dangoraižį, aukštumo iki žvaigždės, žinokime - gerbiamas meras Jonas Gudauskas paklausė  savo patarėjo Kęstučio ir pasidarė mažu. Dabar jis eina kur nors per Tūbinių mišką ir mina medžius lyg žolę...

O dar sako, kad patarėjai nieko neveikia. Klysta tokie, oi, kaip klysta! Taigi šit, akivaizdžiai matome, kaip darbo dieną jie darbingai dirba...

Alius ŠAKINIS

Buvę emigrantai Asta ir Sigitas Petrikai, norėdami grįž­ti į Lietuvą ir čia pradėti orų laisvų žmonių gyvenimą, su­mokėjo beveik 200 tūkstančių litų. Bet tai, pasirodo, tik pradžia!

Dabar Petrikų šeima jau namuose. Savo troboje, savo žemėje, savo krašte, kur visi tokie pat ir kalba tavo kalba. Vyresnioji duktė Laura jau didelė, eina į Obelyno mokyk­lą. Po kelių metų į ją keliaus ir mažoji Auksė. Ar jos prisimena Daniją?

- Prisimenu, - sako Laura.

- Patiko? - klausiu.

- Taip!

- Norėtumei atgal?

Mergaitė linkteli galva.

O tai - labai svarbi priežastis, kodėl Petrikai grįžo į Lietuvą. Nereikia, kad dukroms būtų per daug noro grįžti į svetimą šalį. Kur jos praleis pirmuosius savo metus, ten ir gimtinė. Užaugusios Danijoje, mergaitės jau niekada nebūtų žemaitės.

- Su žmona buvome taip sutarę: kai tik Laurai ateis laikas į vaikų darželį, iškart kraunamės daiktus ir važiuojame namo, - pasakoja Sigitas, jaunas Vytogalos ūkininkas, buvęs emigrantas.

Tuo metu jau ir Auksė buvo gimusi. Bet dar maža. Danija jai - lyg sapnas.

Savo žodžio Petrikai laikėsi. Atėjo laikas - susikrovė daiktus.

Viskas vyko griežtai pagal planą. Vytogaloje jau buvo nupirktas namas ir žemės gabalas.

- Važiavome į Daniją ne pramogauti, - prisimena Sigitas. - Mes taupėme, dirbome šeštadieniais, nes dvigubai moka.

Pirmasis ten išvyko Sigitas. Pralaužti ledų. Tiesa, jie jau buvo šiek tiek pralaužti draugų bei giminaičių. Pirmiausia nuvažiavo Sigito sesers vyras Donatas Dargevičius, įsidarbino audinių fermoje. Kai nuvyko Sigitas, ten jau dirbo ir upyniškis Juozas Kinderis. Paskui pribuvo ir Sigito brolis Gintautas.

Sigitas prisimena, kad pirmosios dienos jam labai nepatiko. Visa ta ferma, laukiniai greiti žvėreliai, kurie, įvyti į kampą, būna dar ir agresyvūs. O juos reikia ne tik šerti, narvus valyti, bet ir gaudyti, nešti dusinti į dėžes, kur iš žoliapjovės leidžiamos išmetamosios dujos. Jeigu kas - ir suvirintojo pirštinė gali neatlaikyti. O jau smarvė, kai žvėrelis tave paženklina!..

- Maniau, neištversiu. Galvojau, atidirbsiu sutartą laiką, pusantro mėnesio, ir dingsiu atgal į Lietuvą, - pasakoja Sigitas.

Tačiau jis pasiliko. Ir dar nusivežė žmoną!

- Gavau algą, viskas iškart pasikeitė, - šypsosi Sigitas. - Kur tai matyta - devyni tūkstančiai litų! Įsivaizduojate? Šypsena man iki ausų... Direktorius klausia: ar sugrįši dar? Aš nedvejodamas: taip, taip, žinoma, grįšiu!

Kaip tik tada, atidirbus pusantro mėnesio Danijos fermoje, gimė jų planas. Ne šiaip sau graži svajonė kaip nors kur nors įsitvirtinti Lietuvoje, tačiau labai konkretus planas užsidirbti ten pinigų, tada tėviškėje nusipirkti namą, žemės, įsitvirtinti ir gyventi kaip visi žmonės.

O parsivežus iš Danijos pirmuosius 9 tūkstančius litų, abejonių neliko - toks planas yra visai realus. Tada jie nusi­pirko geresnių drabužių, geresnę mašiną ir išvyko į Daniją abu.

Sigitas sako su pavydu žiūrėjęs į bendraamžius, kurie iš savo tėvų paveldėjo žemės ir technikos. O jis ką paveldės? Užaugo keturi vaikai, o tėvai Obelyne teturi tris hektarus žemės. Ką dalinsies? Tai buvo dar viena priežastis išvažiuoti į Danijos fermą. Tam, kad galėtų užsidirbti ir, grįžus į Lietuvą, viską pradėti nuo nulio.

Pirmasis jų pirkinys Lietuvoje - mūrinis namas Vytogalos pakraštyje ir septyni hektarai žemės. Bet suprato, jog šito pragyventi neužteks: 75 tūkstančiai litų įdėti, tačiau nieko iš to nebus. Net jaunojo ūkininko paramos negali tikėtis. Tada tokiai paramai reikėjo turėti bent 20 hektarų.

Tad ir vėl teko keliauti į Danija, į audinių fermą. Užsidirbti žemei ir technikai.

O kodėl jie, neturėdami savo žemės, būtinai metėsi į žemės ūkį?

- Taip, galėjome kurtis mieste, - sako Sigitas. - Už tuos pinigus galėjome nusipirkti nor­malų butą. Tačiau aš nenorėjau būti pastumdėlis.

Pasirodo, vienoje Lietuvos įmonėje jis jau tokiu buvo. Užrakina tave kaip vergą ir su kitais tokiais pat dirbi,  kol atrakins. Oficialiai darbo diena truko 8 valandas, bet iš tiesų pasibaigdavo tik tada, kai baigdavosi darbas. O durys būdavo atrakinamos ir po 10 ar 12 valandų. Oficialiai dirbo už minimalų atlyginimą, kitą dalį gaudavo vokelyje. Kiek jame bus - jau šeimininko valia. Nei darbo laikas, nei uždarbis - niekas nuo tavęs nepriklauso.

O Sigitas norėjo gyventi oriai ir būti laisvas žmogus. Jam atrodė, kad, turėdamas savo žemės ir savo technikos, jis galės gyventi savo galva.

Kiek jam kainavo laisvė?

Antrasis pirkinys - 10 hektarų žemės už 60 tūkstančių litų bei padėvėtos technikos už 35 tūkstančius. Taigi grįžimas į Lietuvą Petrikams atsiėjo 170 tūkstančių litų. Ir tai - tik grįžimas atgal, tik darbo pradžia. Penkerių metų samdinio uždarbis Danijoje, ir jie - pradedantieji Lietuvos ūkininkai.

- Tuo metu palengvėjo sąlygos jaunojo ūkininko paramai gauti, - sako Sigitas. - Aš ją gavau technikai pirkti. Turėjau pridėti 35 tūkstančius savų. Daniški pinigai baigėsi. Užtat turiu viską, išskyrus kombainą.

Tai su Danija baigta? Emig­ranto duonos užteks?

Sigitas purto galvą. Ne, jis nėra toks garantuotas.

- Buvo atvažiavęs danų fermos direktorius, jis Lietuvoje turi asmeninių reikalų. Labai malonus, mandagus žmogus. Užsuko pas mane, klausė, ar nenorėčiau dar atvažiuoti. Kas iš tų norų! Kaip aš paliksiu ūkį? Dabar net neturiu teisės. Jeigu gavau paramą, vykdau programą, jokių važinėjimų! Nors pridėti prie ūkio kelis tūkstančius eurų būtų gerai. Tačiau negaliu, - Sigitas skėsteli rankomis.

Daniški pinigai baigėsi, bet investicijos - ne. Žmogus mato, kad gyventi iš melžiamų karvių sunku. Gauni už pieną centus ir nesupranti: uždirbai ar praradai.

- Pieno ūkis duoda nuolatines išgyventi reikalingas pajamas. Todėl jo ne­atsisakysiu. Bet norėčiau turėti ir mėsinių galvijų. Dvidešimt mel­žiamų, dvidešimt mėsinių. Pardavęs juos, galėčiau šį tą investuoti, - dėsto Sigitas.

Vadinasi, reikia didesnio tvarto. Todėl jis jau nusipirko statybinių medžiagų, sumokėjo pusantro tūkstančio eurų už projektus. Skaičiuoja. Šiaip taip pastatys. Labai susispaudę, savo buities sąskaita. O juk nupirktas namas nenaujas, reikia tvarkyti. Deja, nėra iš ko.

Išeitų, ten samdinys gali uždirbti ir investicijoms, o Lietuvoje nedidelis ūkis augti neturi iš ko?

- Taip. Ten samdinys gyvena lengviau negu čia daugelis ūkininkų. Danijoje visai kitos sąlygos įsikabinti. Tos fermos savininkas pradėjo lygiai taip pat, kaip aš Lietuvoje, - nuo mažos fermos, nuo kelių žvėrelių. Jo ferma labai greitai išaugo, o aš neturiu iš ko augti. Ten visai kita atmosfera: kaimo žmonės - žvalūs, orūs, sakyčiau, atsipalaidavę. Mūsiškiai - sulinkę nuo rūpesčių, akyse – nerimas: kas bus rytoj? - pasakoja Sigitas.

Ir vis dėlto jie grįžo į nuliūdusį kraštą. Kodėl? Ar negalėjo likti tenai?

- Kiti lieka, nors daugelis grįžtų, jei tik atsirastų tokia galimybė, - sako buvęs emig­rantas. - Yra kelios labai svarbios priežastys, kurios traukia atgal į gimtinę. Pirmiausia - kalbos barjeras. Aš pramokau angliškai, danai irgi šiek tiek moka, tačiau jie nori ir turi teisę namuose šnekėti savo kalba. Nemoki daniškai - svetimas. Ir šiaip ant­rarūšis žmogus. Už tą patį darbą gauni du-tris kartus mažiau nei danas. Emigrantas daugiau minimalios algos negali tikėtis. Ir šiaip ten atrodai kaip koks nevykėlis. Ne dėl to, jog danai būtų kokie rasistai, visiškai ne! Darbdavys danui pasako, tas eina ir dirba. O man turi kartoti du ar tris sykius, kol suprasiu, nes nemoku kalbos! Tačiau ir mokėdamas ten nebūsiu savas. Aš - kitokios kultūros, visai pašalinis žmogus, kad ir kaip jie darbe ar parduotuvėje man šypsotųsi. Štai kodėl namuose yra geriau!

Sigitas tebeturi danų fermos telefono numerius, nenutraukia ryšių su buvusiais darbdaviais. Pasiūlo buvęs še­fas atvykti - mandagiai atsako, jog ne dabar. Bet neužtrenkia durų. Ką gali žinoti?

- Artėja dvidešimtieji metai. Neaišku, ar begausime Europos paramą. Kol ji yra, dar šiaip taip egzistuojame. O jei nebebus? - klausia Sigitas ir pats atsako: - Ne, niekaip negaliu išsižadėti Danijos!

Petras DARGIS

AUTORIAUS ir pašnekovų albumo nuotr.

Padidėjo dirglumas, norisi tik gulėti, niekas nedomina, pablogėjo atmintis? Neskubėkite suversti kaltės pavasariui. Tai gali būti ir anemijos (mažakraujystės) požymiai. Dėl to dabar siūlome pigiau profilaktiškai išsitirti „Medicina practica“ laboratorijoje.

Kraują silpnina ne tik mityba, kurioje trūksta geležies, vitamino B12 ar folio rūgšties. Mažakraujystę skatina ir mėnesinės, lėtinės li­gos, ilgalaikis stresas bei kt. Jei laiku neatliekami reikiami kraujo tyrimai, apie gresiančią mažakraujystę galima il­gai nieko neįtarti. Ji diagnozuojama nustačius, jog kraujyje trūksta deguonį nešančių eritrocitų ir hemoglobino.

Anemija lyg kilpa iš lėto dusina organizmą, todėl žmogus greičiau pavargsta, tampa dirglesnis, blyškesnis. Toliau silpstant kraujui, išryškėja aiškūs mažakraujystės požymiai: blyški oda, įtrūkę lūpų kampučiai, trapūs nagai, slenkantys plaukai bei kt. Sutrinka skonis, pradeda erzinti įprasti kvapai, o gyvenimas nebeteikia džiaugsmo. Negydoma anemija gali lemti daugybę lėtinių ligų.

Dažniausiai kraujas nusilps­ta dėl geležies stokos. Apie slaptą jo trūkumą laiku įspėja feritino tyrimas. O bendrasis kraujo tyrimas padeda nustatyti tik jau įsibėgėjusią mažakraujystę. Iš­samiai diagnostikai geriau atlikti kompleksinį – bendrąjį kraujo, geležies kiekio bei feritino – tyrimą. Vitamino B12 ir folio rūgšties stokos anemijai nustatyti atliekamas homocisteino tyrimas.

Mažakraujys­tė labiausiai pažeidžia vaikus ir mote­ris, aktyviai sportuojančius vyrus, vyresnio amžiaus žmones. Todėl svarbu pastebėti slaptąją anemijos formą. Tuomet gydymas gali trukti daug trumpiau.

AKCIJA! Dabar bendrąjį kraujo, geležies kiekio, feritino ir homocisteino tyrimus su didele nuolaida Jums atliks „Medicina practica“ laboratorijoje Šilalės ligoninėje (Vytauto Didžiojo g. 19, tel. (8-449) 4-67-63). Iš anksto registruotis nereikia. Tyrimus geriau atlikti nevalgius. Akcija vyksta iki balandžio pabaigos. Pas mus - aukščiausi kokybės standartai.

Interneto svetainė: www.medicinapractica.lt

Kazimieras Juozas Kundrotas dabar gyvena Ginkū­nuose, visai šalia Šiaulių, bet laiko save šiaudu­viškiu ir gali labai daug papasakoti apie gimtąjį kaimą. Gal netgi daugiau negu kiti vietiniai, o kai kurių dalykų tikriausiai nežino nė istorijos tyrinėtojai.

Nuostabi vaikystės knyga

Ginkūnuose - didelis namas, Šiauduvoje - paprastas butas. Gimtojo namo, kur liko gražiausi vaikystės prisiminimai, seniai nebėra. Ant jo pamatų buvo pastatyti kultūros namai. Dabar ten yra tuščių kabinetų. Kazimieras norėjo nusipirkti kelis ir įsirengti butą, bet valdžia neleido. Tada nusipirko butą kitur - vis tiek Šiauduva. Pradžių pradžia.

Nuo Šiauduvos iki Ginkū­nų - per šimtą kilometrų. Tokiu atstumu kartais klajoja Kazimiero mintys. Ypač dabar, kai mirė žmona, ir namuose liko nepaprastai tuščia. Kartais į Šiauduvą jis atvažiuoja tik šiaip, o kartais - su reikalais. Čia turi beveik 60 hektarų miško, kurį paveldėjo iš savo tėvų. Tiksliau - iš senelio, kuris kažkada nupirko Svirtūnų dvarą. Kitas paveldas - mamos. Tą kitą paveldą būtų sunku suskaičiuoti, pamatuoti ir įkainoti. Tai - knyga, kurią mama skaitydavo jiems vakarais.

- Buvo tokia didelė, stora, mediniais viršeliais, - prisimena Kazimieras. - Mama mums su broliu skaitydavo ją vakare. Mums nereikėjo pasakų - vis norėjome tos knygos. Nežinau, kaip ji vadinosi ir kas ją parašė, bet viskas ten buvo apie Šiauduvą. Apie Dievytį, apie Gundakalnį, kur mes kasdien lakstėme, apie kūlgrindas, kur gaudėme vėžius.

Knygos neliko, bet tai, kas joje užrašyta, išliko Kazimiero galvoje. Devintą dešimtį pradėjęs žmogus puikiausiai mena vardus ir pavardes, o kai padeda koją ant Šiauduvos žemės, praeitis įsijungia kaip filmas. Tai gal važiuojame, prisiminsime, ką sakė legendos apie tą nepaprastą kaimą?

- Važiuojam! - sutinka Kazimieras, ir mes nuo Ginkūnų riedame Šiauduvos link.

Nuo ko Šiauduvos pavadinimas?

Bevažiuojant - truputis istorijos. Yra sakoma, jog viduramžiais Šiauduva vadinosi Šeduva, o dabartinis jos pavadinimas kildinamas iš to, kad čia visų dvaro namų stogai buvę šiaudiniai.

- Ne, - purto  galvą Kazimieras. - Jeigu tikėsime ta knyga, kurią mums skaitydavo mama, tai Šiauduvos pavadinimas kilęs ne nuo šiaudų, bet nuo šaudymo. Dar esu girdėjęs, kad Svirtūnų dvaro pavadinimas kilęs iš to, jog dvare buvę trys šuliniai ir visi turėję svirtis. Bet iš tiesų pavadinimas - nuo pavardės. Mano senelis Juozas Kundrotas nuomojo dvarą iš Svirtūnų, o kai tie nusigyveno,  nupirko. Antanas Smetona po Nepriklausomybės karų dvarų žemes dalino savanoriams, išdalijo  nemažai ir Svirtūnų dvaro žemių. Kas liko, perėjo mano seneliui ir tėvui, o kai tėvas mirė, valdė mama. Kada užėjo rusai ir dvarą nacionalizavo, ten dar buvo 13 pastatų, 24 melžiamos karvės, 12 arklių, 60 kiaulių. Viskas perėjo valstybės žinion, tačiau mama buvo palikta už valdytoją, tai mes neišvažiavome į Sibirą. Tokia Šiauduvos dvaro istorija.

O iš kur tie šaudymai? Kas ir ką ten galėjo šaudyti, jeigu Šiauduva - nuo Šauduvos?

- Tai buvo seniai, tais laikais, kai žemaičiai kariavo su kryžiuočiais, - sako Kazimieras. - Prie Dievyčio ežero yra Padievyčio piliakalnis, o ant jo tada dar stovėjo pilis. Toje knygoje buvo parašyta, jog tai buvusi nedidelė medinė pilis ir vadinosi ji pilale. Žemaičiai jau rengėsi statyti akmeninę, buvo suvežę ir akmenų, bet pastatyti nesuspėjo. Užpuolė kryžiuočiai. Žemaičiai gynėsi drąsiai, bet kryžiuočiai padegė pilalę, ir mūsų protėviams teko trauktis. Ties Tūbinėmis sustojo, ir žemaičių vadas susiskaičiavo likusius karius. Matyt, jų dar buvo likę, jai vadas pasakė: „Dar galiu“. Taip ta vieta pasivadino Dargalių kaimu.

- O kryžiuočiai buvo apsistoję ties Bytlaukiu, - pasakoja toliau Kazimieras vaikystėje girdėtą istoriją. - Dargalių kaime iš naujo susirikiavę žemaičiai juos užpuolė paryčiais, kai tie dar valgė pusryčius ir tvarstė sužeistuosius. Žemaičių puolimas buvo toks netikėtas, kad dabar turėjo trauktis kryžiuočiai. Jie pasitraukė prie Šiauduvos, ir Payžnio kaime, kur dabar yra Beinorių žemė, įvyko didelis mūšis. Tais laikais šautuvų tik­riausiai nebuvo, tai šaudė gal iš lankų... Ta šaudynių vieta pasivadino Šauduva, o paskui - Šiauduva. Pagal aną knygą tokia yra mūsų kaimo kilmė.

Netyrinėta senovė

Važiuojame į Payžnį, į tą vietą, kur turėjęs būti didysis mūšis tarp žemaičių ir kryžiuočių. Kaimo kapinaitės - irgi iš senų laikų. Niekas nepamena, kas čia ką laidojo. Žiūrint nuo kelio, nuo kapinių į kairę yra didelis laukas.

- Mano pažįstamas Jonas Beinorius tame lauke rasdavo visokių senienų. Jis ir man rodė metalinių kirvukų, ietigalių. Vieną kirvuką buvo pasikabinęs ant sienos, - sako Kazimieras.

Gal tas Kazimiero pažįstamas tebėra gyvas ir parodytų mums savo radinius? Deja. Nuvažiavę sužinome, jog J. Bei­norius miręs. Sūnus paaiškina, kad namuose nėra jokių radinių. Buvę kažkas, bet tėvo brolis Vaclovas, buvęs mokytojas, tikriausiai atidavė į Šilalės muziejų.

- Jis tais dalykais labai do­mėjosi, - sako Jono sūnus.

Dabar jam priklauso ta že­mė, kur tėvas rasdavo visokių senų daiktų.

- Ten, aname dirvos gale, - rodo šeiminin­kas. - Ten uždrausta arti.  Sa­kė, jog tai kažkoks kapinynas. Ar tyrinėjo kas nors? Atvažiuodavo su metalo ieškik­liais ir vaikščio­davo naktimis. Matyt, nelegalai. Sykį tėvas ?jo pa?i?r?ti,ėjo pažiūrėti, ką jie ten daro. Anie lyg ir buvo iškasę kažkokių sagių...

Kūlgrindos buvo trys

Mėginame važiuoti senuoju Šiauduvos - Padievyčio keliu. Vos pravažiuoji piliakalnį, keliukas  krenta žemyn į daubą, o pačioje pakalnėje - pylimas. Jis eina per didelę pelkę. Pro pylimo pralaidą šniokšdamas bėga vanduo. Jeigu vanduo iš Dievyčio ežero, tai čia tikriausiai Yžnė?

- Taip, dabar sakoma, kad Yžnė, bet iš tiesų tai yra kanalas, kuris nuo ežero buvo iškastas per senežerį, o už senežerio susijungia su tikrąja Yžne. Yžnės senvagė - ten, už Gundakalnio, ji yra išlikusi. O čia, kur stovime, - kūlgrinda. Aš ją gerai prisimenu. Mes čia su broliu ir kitais vaikais gaudydavome vėžius.

- O kaimas naudojosi kūlgrinda? Ar tik vaikams pramoga buvo?

- Kaip dabar, taip ir tada čia ėjo kelias į Padievytį. Privažiavus kūlgrindą, reikėdavo paleisti vadžias, ir arkliai kojomis patys užčiuopdavo kelią. Pro čia būdavo vežamos durpės, kurias vyrai kasdavo iš anos pelkės. Tai juodoji, labai kaitri durpė. Dabar vanduo stipriai pakeltas, mat žuvininkystės ūkis, darydamas tvenkinius, ant Yžnės statė užtvankas. Kūlgrindos liko giliai po vandeniu. O šita, kur stovime, buvo pati svarbiausia.

- Svarbiausia? Tai jų buvo kelios?..

- Buvo trys. Viena - tenai, pačiame ežero pakraštyje, ir ėjo nuo piliakalnio Gundakalnio link. Antroji - čia, kur stovime, o trečioji - toliau pasroviui, giliai po senežeriu. Kaip rašoma anoje knygoje, jos visos darytos dar tais laikais, kai žemaičiai kariavo su kryžiuočiais. Labai svarbi buvo ta, kuri jungė piliakalnį su Gundakalniu. Dabar žmonės tą kalną neteisingai vadina Gundrakalniu. Toje knygoje parašyta, kad jo pavadinimas kilęs ne nuo gandrų, bet nuo žemaitiško žodžio „gundinti“. Mat Gundakalnis buvo ginklų sandėlis, o kad niekas neitų naktimis ir nevogtų, žemaičiai apsirengdavo visokiomis pabaisomis ir gąsdindavo smalsuolius. Taip kalnas ir tapo Gundakalniu, tik vėliau kažkas praminė Gundrakalniu.

Kiek apie tas vietas būta legendų! Kazimieras dar prisimena ant kalno stovėjusį senąjį, jo tėvo statytą medinį kryžių. Jiedu su broliu matė, kaip rusų kareivis tą kryžių nupjovė. Kai jis nuvirto, pasigirdo šūviai, ir kareivis krito negyvas.

- Mudu su broliu matėme, kaip rusų kareiviai tą nušautąjį išsivežė vežime. Tikriausiai kažkas iš tų pačių rusų nušovė už šitokį darbą, - pasakoja Kazimieras. - Ilgai piliakalnis buvo be kryžiaus, bet pernai pastatėme naują. Aš irgi prisidėjau. Didelė šventė buvo!

Tragedijos ženklas

Kitas kryžius - daug šiurpesnis prisiminimas. Jis stovi prie pat Dievyčio ežero, Velneragės pakalnėje.

- Mes su mama vienkinkiu vežimu parvažiavome iš Laukuvos. Privažiavus Velneragės kalną, pasivijo autobusas. Vieškelis buvo siauras, ir mama, duodama kelią, pasitraukė į šalį. Ties mumis autobusas sustojo. Tada pamačiau, jog jis pilnas žmonių. Tai buvo vyrai, visi žydai. Vienas pažino mamą, sušuko jai: „Stasele, sudiev, daugiau nebepasimatysim!“ Vokietis kareivis užriko ant jo, pagrasino automatu, ir vyras nutilo. Tai buvo Laukuvos krautuvininkas Kromelis. Mama pradėjo verkti, suprato, kas čia vyksta, - pasakoja Kazimieras.

Kai jie parvažiavo į Šiauduvą, Tūbinių miške pasigirdo kulkosvaidžio kalenimas ir žmonių riksmai. Tada suprato ir Kazimieras, nors dar buvo vaikas. Naciai šaudė žydus.

Tas vaizdas su pilnu autobusu pasmerktųjų jam akyse tebestovi ir šiandien.

- Toje vietoje, kur prasilenkėme su autobusu, mama pastatė kryžių...

Antrą sykį su žydų nelaime jis susidūrė Padievyčio miške, šalia piliakalnio.

- Su vaikais žaidėme ir pamatėme moterį, kuri paslaptingai dingo mums iš akių. Tiesiog į žemę prasmego! Priėję artyn, pamatėme, kad ten, kur pradingo ta moteris, buvo duobė. Parbėgęs į namus, papasakojau mamai. Ji atpjovė duonos, lašinių, sudėjo į ryšulėlį, liepė nunešti, įmesti į tą urvą ir niekam nepasakoti.

Nuėjęs kišau galvą į tą urvą, klausiau, ar kas yra. Niekas man neatsiliepė. Dar buvau vaikiško proto. Įlipau į vidų. Nieko neradau, tik šiaudų, sudžiūvusią duonos kriaukšlę, svogūnų... Matyt, mes, vaikai, besislapstančią vargšę išbaidėme. Mama išsiaiškino, kad yra pabėgusi viena Laukuvos žydaitė. Gali būti, mes ją ir matėme, - spėlioja Kazimieras.

Jis nežino, ar ta bėglė išgyveno, ar ją kas nors įskundė, ir ji buvo sušaudyta...

O motinos pastatytas kryžius supuvo. Pernai Kazimieras su sūnumi Alvydu pasta­tė naują. Tegu bus atmintis. Kiti tikriausiai nežino, kodėl jis čia stovi ir ką iš tiesų reiškia.

„Kalba Žukovas. Įsakau!..“

Šitais žodžiais pradėdavo kalbą toks stambus dėdė kariška uni­forma, kai jis vie­ną dieną įsikū­rė jų namuose. Pakeldavo telefono ragelį ir sakydavo:

- Kalba Žukovas. Įsakau!.. - toliau sekdavo kažkokios ko­mandos.

Paskui imdavo kitą telefoną, vėl sakydavo:

- Kalba Žukovas. Įsakau!..

Tais telefonais buvo nustatytas visas pasienis, didžiulis stalas nukrautas žemėlapiais. Stambusis dėdė arba studijuodavo žemėlapius, arba komanduodavo telefonu. Aplink sukosi dar keli karininkai, bet tas su didele žvaigžde antpečiuose buvo aiškiai vyriausias.

Kaziukas landžiodavo po tuo stalu ir dar negalėjo suprasti, kad jų namuose sprendžiami pasaulinės reikšmės dalykai. Rusų kariuomenė jau kėlėsi per Nemuną ir žengė į Vokietiją, o kaip viskas vyks, labai priklausė nuo to, kokia komanda ateis telefonu iš Kund­rotų namų. Tik paaugęs Kazimieras suprato, jog ta didžiulė žvaigždė ant antpečių reiškia maršalą, o tas stambus dėdė - vienas pačių įžymiausių ant­rojo pasaulinio karo vadų.

- Kelioms savaitėms mūsų namai virto štabu, ir man tai labai patiko, - prisimena Kazimieras. - Prie mūsų durų dieną naktį stovėjo sargyba, bet į vaikus nekreipė dėmesio. Maršalo virėjai virė labai skanų maistą, jo kliūdavo ir mums. Taigi ragavau generoliško maisto! Maršalas man duodavo ir saldainių. Jam visai nerūpėjo, kad aš landžioju po stalu ar klausausi, kaip jis komanduoja telefonu. O man patiko prie diržo prisegtas jo pistoletas. Sykį parodžiau pirštu ir pasakiau, kad gražus. „Ne gražus, bet grėsmingas“, - pataisė Žukovas. Mano mama caro laikais buvo baigusi rusišką pradinę mokyk­lą, su rusais susikalbėdavo. Bend­raudamas su rusiukais, šiek tiek pramokau ir aš. Taigi šį tą supratau.

Paskui maršalais išvažiavo. Susivynioję rankos storumo kabelius, išsikraustė ir ryšininkai. Pasibaigė įspūdingas vaikystės nuotykis.

Užgriuvo kiti rusai, tačiau šitie dabar nekelia Kazimierui malonių prisiminimų.

- Tai buvo visai kiti rusai. Po pergalės keli tankistai grįžinėjo iš Berlyno ir elgėsi kaip nugalėtojai. Nusišovė dvi kiau­les, tarsi tai būtų jų, įsikūrė mūsų namuose kaip savo. Jiems išėjus, dingo keli paveikslai ir ta knyga. Nesvarbu, kad nesuprato lietuviškai - vis tiek trofėjus. Tikriausiai jiems patiko gražūs mediniai viršeliai. Nežinau, ar tie pavogti paveikslai buvo vertingi, tačiau knygos man labai gaila. Taip baigėsi tie vakariniai skaitymai, kai mes su broliu suguldavome į lovą, o mama pasiimdavo knygą, - apgailestauja Kazimieras.

Užtat jam liko gyvi prisiminimai ir romantiškas atspalvis, kurį jo Šiauduvai suteikė ta nuostabi vaikystės knyga.

Petras DARGIS

AUTORIAUS nuotr.

„Po šia užtvanka palaidota kūlgrinda, kuria nuo seniausių laikų ėjo kelias iš Šiauduvos į Padievytį“, - rodo Kazimieras

Padievyčio piliakalnio pastatytas naujas kryžius. Tiksliau - atstatytas. Pirmąjį karo metu nupjovęs rusų kareivis čia pat ir žuvo nuo savo draugų kulkų

Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijoje vyko kas ant­rus metus rengiama 8-10 klasių mokinių technologijų olimpiada. 16 rajono mokyklų mokinių varžėsi „Konst­rukcinių medžiagų“ bei „Tekstilės“ kūrybinėse grupėse.

Šių metų technologijų olimpiados tema „Mes - kūrybingi ir išmanūs“. Mokiniai savo darbais atskleidė savitą požiūrį į tautinį paveldą, kūrybiškumą bei savarankiškumą.

Pirmoji vieta atiteko Mantui Toliušiui iš Kvė­darnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos (mo­kyt. Linas Racevičius), antroji - Šilalės Si­­­­mo­­no Gaudėšiaus gimnazijos moksleiviui Dominykui Dar­­gevičiui (mokyt. Vaidas Bu­­kauskis). Tre­­čias liko Aidas Bambalas iš Upynos Sta­sio Girėno mokyklos (mokyt. Eu­ge­nijus Jure­vi­čius).

Linkime sėkmės olimpiados trečiajame etape, kuris vyks Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre Kaune.

Eglė DAUBARAITĖ 

Žadeikių pagrindinės mokyklos technologijų vyr. mokytoja

Indrės BUKAUSKYTĖS nuotr.

Penktadienį, apie 11 val., Šilalėje, Vinco Kudirkos ir Kovo 11-osios gatvių sankryžoje, susidūrė siuntas vežiojantis „Mercedes“ mikroautobusas ir „Peugeot 607“. Laimingo atsitiktinumo dėka nukentėjusiųjų išvengta, tačiau, gerokai suniokojęs gyvatvorę, autobusiukas įlėkė į privatų kiemą.

Pasak įvykio liudininkų, šalutine Kovo 11-osios g. atvažiavęs „Mer­cedes“ nė nepristabdė prieš sankryžą su Vinco Ku­dirkos g. ir susidūrė su ja važiavusiu moters vairuojamu „Peugeot 607“. Nors susidūrimo būta gana nemenko, laimei, abu vairuotojai nenukentėjo. Tačiau nuo smūgio mikroautobusas, išlaužęs šalia gatvės esančios sodybos gyvatvorę, įlėkė į kiemą.

Įvykį užfiksavę policijos pareigūnai nustatė, jog abiejų trans­porto priemonių vairuotojai buvo blaivūs. Pa­aiškėjus, kad autobusiuko vairuotojui nepavyks pačiam patraukti trans­porto priemonės iš kiemo, ją ištempė policijos automobilis.

Šioje vietoje dėl nuolat kylančių avarijų jau yra įrengtas „Stop“ ženklas. Tačiau, atrodo, jis yra reikalingas ir priešingoje gatvės pusėje.

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr. 

Ūkio subjektas, pradėdamas ar vykdydamas ūkinę veiklą, pirmiausia turi susipažinti, kokie teisės aktai ją reglamentuoja. „Šilalės artojuje“ nuolat pateikiama informacija apie teisės aktų pasikeitimus, jų reikalavimus, deja, vis dar atsiranda tokių, kurie jų nesilaiko.

Vasario 16 d. bendruoju pa­­galbos telefonu 112 buvo pra­nešta, jog du ūkininkai (Palaivio ir Jonaičių kaimuose) draudžiamu laikotarpiu laisto srutas laukuose. Šilalės rajono aplinkos apsaugos agen­tūros pareigūnams nuvykus į minimas vietas, informacija pasitvirtino. Buvo nustatyti keturi mėšlo bei srutų tvarkymo aprašo reikalavimų pažeidimai.

To­dėl dar kartą primename, kad asmenys, vienoje vietoje laikantys nuo 10 iki 100 sąlyginių galvijų (SG), tirštąjį mėšlą gali kaupti rietuvėje prie tvarto, kurioje turi būti įrengtas nelaidus bei sandarus hidroizoliacinis sluoksnis, užtikrinantis, kad iš jos srutos netekėtų į aplinką. Įrengiant tirštojo mėšlo rietuvę prie tvarto, gyvenamosiose vietovėse turi būti laikomasi mažiausių leistinų atstumų nuo gretimo sklypo statinių, taikomų mėšlidėms, kurie yra nustatyti Statybos techninio reglamento STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji pastatai“. Mažiausias atstumas iki gyvenamojo namo - 15 metrų.

Laukuose rietuvės įrengiamos ten, kur bus tręšiama, o tirštojo mėšlo kiekis rietuvėje negali viršyti tam laukui tręšti leidžiamo panaudoti mėšlo kiekio. Rietuvei lauke vieta parenkama, siekiant užtikrinti didžiausius atstumus iki gyvenamosios ir visuomeninės paskirties objektų. Rietuvė įrengiama toje vietoje, kuri niekada nebūna apsemiama vandens, ji privalo būti apjuosta ne žemesniu kaip 20 cm aukščio žemės pylimu. Jis tu­ri būti įrengtas taip, jog visą m­ėšlo saugojimo laikotarpį srutos neištekėtų už jo ribų. Ruo­šiant vietą rietuvei lauke, pirmiausia ant dir­vos paviršiaus suformuojamas durpių arba smulkintų šiaudų sluoksnis, skirtas srutoms ar skysčiams nuo mėšlo sugerti. Rietuvėse mėšlas laikomas ne ilgiau kaip 6 mėnesius.

Atsakomybė už aplinkosau­gos reikalavimų nesilaiky­mą numatyta Lietuvos Respub­li­kos administracinių nusižengimų kodekso 315 straipsnyje: aplinkos apsaugos prie­monių neįgyvendinimas lai­ku arba jų įgyvendinimas pažeidžiant nustatytus reikalavimus, užtraukia baudą nuo 60 iki 140 eurų, pakartotinai nusižengus - nuo 140 iki 300 Eur.

Antanas LEŠČAUSKAS

Šilalės rajono agentūros vedėjas

AUTORIAUS nuotr.

Manyčiau, jog šis gana populiarus posakis tinka ne visoms situacijoms. O pamąstyti, kodėl žmonės yra abejingi bendrabūvio taisyklėms, norui gyventi gra­žiau, tvarkingiau, paskatino Šilalės daugiabučių renovacija.

Kiek teko bendrauti su Jono Basanavičiaus, Da­riaus ir Girėno, Dionizo Poš­kos gat­vių gyventojais, dau­gelis įvertino renovacijos naudą. Ži­noma, kaip ji bu­vo atlikta, labai priklausė ir nuo pasirinkto projekto. Vie­ni ėmėsi brangesnio varianto, kiti, siekdami pataupyti, – pigesnio. Kita vertus, ne visi rangovai sąžiningai padarė savo darbą.

Dionizo Poškos g. 14-as namas buvo pradėtas renovuoti pats pirmasis, bet baigtas bene paskutinis... Nebuvau nei renovacijos iniciatorė, nei jos norėjau. Girdėjau, jog po trijų bandymų vieno balso persvara laimėjo tie, kurie aktyviausiai rinko parašus. Ką gavome? Iš pažiūros struktūrinis tinkas uždėtas lyg ir tvarkingai, tačiau aplaidumo apstu. Laiptinėse įstačius naujus plastikinius langus, aplink rėmus dar tebegeltonuoja san­darinimo putos. Laiptinių re­­mon­tas turbūt nebuvo įtrauk­­tas į projektą, nes vidu­ri­nioji tebėra tokia pat nušiurusi, kokia buvo prieš 20 me­tų. Lauko laiptai ištrupėję, nuo apskardintų stogelių per lietų teška vanduo. Gyventojai skundėsi, jog kambariuose, išėmus ketaus radiatorius ir prijungus naujus bei įstačius balkonų langus ir duris, nebuvo užtaisytos skylės, neatlikta bent minimali apdaila. Rūsiuose, griaunant pertvaras bei tvarkant šildymo vamzdyną, palikta statybinių atliekų. Tikiuosi, kad neatlikti darbai yra užfiksuoti priėmimo akte. Lauksime, jog viskas bus sutvarkyta be atskiro paraginimo.

Baksnojant į statybininkus, dera pasakyti, kad ir patys, matyt, dar ne visi suprantame, jog šis namas yra mūsų nuosavybė. Už renovaciją teks mokėti ilgus metus ir brangiai. Niekas neateis nušluoti šaligatvio, išpurenti po langais darželio, iššluoti ir bent retkarčiais išplauti laiptinių, nuvalyti langų, niekas nepakeis pašto dėžučių. Prie visų trijų įėjimų į namą yra pastatytos šiukšliadėžės, aplink kurias mėtosi cigarečių nuorūkos, plaikstosi popieriai, nevengiama išmesti iš­ger­to butelio. Manau, tu­riu mo­ralinę teisę tai pasaky­ti, nes žiemą, kaip ir Jonas Sta­ni­šauskas, kasiau sniegą prie įėjimo į laiptinę, ne kartą šlaviau su druska sumaišytą smėlį nuo šaligatvio, kad nesinešiotų į butus, rinkau nuorūkas. Kai kuriems namo gyventojams privalu susitvarkyti savo sandėliukus. Jie tikrai nėra skirti atliekoms kaupti. Atšilus orams, iš jų sklis nemalonus kvapas, įsiveis visokių gyvių - negi kviesimės sanitarijos spe­cialistus?

Nežinau, kas ir už ką yra atsakingas, bet kas mėnesį randu sąskaitą sumokėti kaupiamąsias lėšas. Ar visi moka, kiek jų surinkta, kam pa­nau­do­­ta – mįslė. Gyvenu šiame name nuo praėjusių metų lapkričio, tačiau dar nė karto nebuvo sukviestas gyventojų susirinkimas, nepasitarta, kaip tvarkysimės. Kas turi kviesti, nežinau. O gal nereikia, gal be reikalo kvaršinu galvą – paspirsime numestą nuorūką, už­sidarysime savo bute, ir ra­mu.

Dar šiek tiek ne apie kiemo reikalus. Koks nors užsienietis, pamatęs mūsų gatvėse stovinčius atliekų konteinerius, pašiurptų. Tokios netvarkos nemačiau pabuvoju­si Airijoje ar Anglijoje. Ten mies­telio kvartalo gyventojai tiesiog stebi vienas kitą, ir niekas nedrįsta bet kaip rūšiuoti atliekas. Ar galima kaltinti mūsų šiukšlių vežėjus? Manau, būtų labai neteisinga. Matau, kaip daugiabučių gyventojai nesivargina iš­­lanks­tyti didžiulių popierinių dėžių, bet grūda visą, užkimšdami konteinerio angą. Atliekos aps­kritai beveik nerūšiuojamos, nors stik­lui, plas­tikui ir buitinėms at­liekoms yra skirti specialūs konteineriai. Ne naujiena prie perkrautų šiukšliadėžių pamatyti stiklainių su prarūgusiomis daržovėmis, įvai­riausių rakandų, baldų bei kitokio šlamšto. Tokią netvarką prie nuosavų namų vargu ar išvysi.

Kiek teko girdėti, nuo šių metų bus dvinarė komunalinių atliekų rinkliava - pastovioji ir kintamoji. Pirmąją, kuri bus skaičiuojama pasi­rinktinai pagal objekto, nekilnojamojo turto paskirtį, buto plotą arba gyventojų skaičių, galima suprasti. Tačiau kaip daugia­bu­čio gyventojui bus skaičiuojama kintamoji rink­liava, suvokti sunku. Tar­ki­me, bus apmokestinamas kon­­teinerių svoris, ištuštinimo dažnis, gal bus skaičiuojama pagal išvežtų šiukšliadėžių skaičių ir pan. O kas suskaičiuos, kiek atliekų išpylė daugiavaikė šeima ar koks vienišas pensininkas, kiek žmonių verčia šiukšles į tuos konteinerius ir kaip jų kiekis gyventojams bus padalintas? Ži­nia, brangiai kainavę atliekų tvarkymo fabrikai dirba nuostolingai, brangus yra ir administracijų išlaikymas, todėl lengviausias kelias visą naštą suversti ant gyventojų pečių. Pagyvensime - pamatysime, ar ji bus pakeliama. Juk ne tik tai teks iškęsti: jau šią vasarą, kaip žada naujoji valdžia, bus panaikinta PVM leng­vata šildymui.

Regina ČEIDIENĖ