Po neįtikėtinai karšto praėjusio savaitga­lio pirmadie­nio dangus prognozavo, kad diena žada būti apniu­kusi ir vėjuota. Tad tikriausiai daugelis pro Paršežerio stovyklavietę pravažiuojančių žmonių stebėjosi, ką prie ežero veikia didžiulis būrys vaikų su pa­lapi­nėmis. Bet trumpalaikė vėsa jų ne­iš­gąs­­­dino – beveik 200 jaunuolių susirinko į etnokultūrinę stovyklą, kurioje dirbo, mo­kėsi bei linksminosi iki šiandienos. Regis, savo susibūrimu jie net saulę vėl iš po de­besų iššaukė.

Etnokultūros kūrybinės dirb­tuvės prie Paršežerio įsikūrė jau antrus metus. Jas styguojanti VšĮ „Etnoklubas“ vadovė Ir­mina Kėblienė džiaugiasi, jog pirmasis blynas neprisvilo. Net priešingai – tik dar la­biau įkvėpė kurti, ieškoti naujų idėjų.

„Tai – antroji stovykla, kuri, planuojame, taps tradicine. Ir vaikams, ir vadovams pernai ji labai patiko. Čia puiki aura: ežeras, didelė erdvė, palapinės... Šiemet stovyk­la pasipil­dė naujomis veik­lo­mis. Pra­ėjusiais metais kal­­vis Al­bertas Martinaitis kartu su vaikais iš akmens kalė skudučius penkiems žy­miausiems mū­sų rajono žmo­­nėms pa­gerb­­ti, Norberto Vė­­­liaus atminimui buvo padarytas paukštelis. Šiemet jau bus gaminamas koplytstulpis. Juo pradėsime naują garsių kraštiečių pa­gerbimo alėją. Pirmąjį kartu su Bilionių seniūne pastatysime Gulbių kaime, palei kelią. Norime, kad jaunimas daugiau domėtųsi savo krašto istorija, kad žinotų, kas toks buvo N.Vėlius, ką jis veikė ir kuo svarbūs jo darbai.

Be to, į programą sudėjome pačius mėgiamiausius vaikų užsiėmimus: folklorinius šokius, muzikavimą, birbynių drožimą, pynimą iš vytelių ir kt.“, - tik mažą dalį veiklos atidarymo dieną spėjo įvardinti I.Kėblienė.

Per kelias stovyklos dienas jaunieji etno­kul­­tūros mylė­tojai iš tiesų už­siėmimų tu­rė­jo devynias galybes: mokėsi žemaitiškų žaidimų, dalyvavo sportiniuose turnyruose, stebėjo gamtą naktinių žygių metu, bandė „papjė mašė“ technika gaminti kaukes, vel­ti iš vilnos, gilinosi į deku­pažo subtilybes, išbandė nendrės birbynių gamybą, susipažino su vaistinėmis žolelėmis, išmoko rišti lauko gė­lių puokštes, pin­ti vainikus, ska­navo senojo že­maičių kulinarinio paveldo patiekalų, aplankė ke­letą Ši­lalės rajone stūksančių pi­lia­kalnių ir t.t. Beje, ant jų stovyklautojai ropštėsi ne be reikalo - pradėtas kurti filmų ciklas apie Šilalės rajono piliakalnius.

I.Kėblienė patenkinta, jog šie­met prie komandos prisijungė ir Šilalės švietimo pagalbos tarnybos psichologų grupė. Todėl, atradę laisvą minutėlę, visi norintieji galėjo pasikalbėti su kvalifikuotais psichologais ar dalyvauti jų rengiamuose grupiniuose žaidimuose. Be to, sulaukta ir savanoriškai pagelbėti sutikusių studentų bei tėvelių, kurie padėjo, organizuojant gausybę darbų, ant laužo virė gardžius valgius.

Turiningai praleisti laiko į Požerę iš viso sugužėjo per 180 moksleivių iš Šilalės rajono bei kitų Lietuvos kampelių, beveik 30 vadovų bei mokytojų. Be to, prie mūsiškių prisijungė ir svečiai iš Sovetsko, o antradienį stovyk­loje sulaukta 25 vaikų grupės iš Uk­rainos.

Lietuva jau nebe pirmus metus padeda šiai karinės agresijos nualintai valstybei bei kviečia nuo karo nukentėjusių šeimų vaikus pasisvečiuoti mūsų šalyje. Mažieji ukrainiečiai į Požerę atvyko iš Tauragės, kur poilsiauja. Visą dieną jie praleido užsiimdami įvairiomis meninėmis, sportinėmis ir pažintinėmis veik­lomis, bendravo su bendraamžiais, o vakare grįžo atgal į Tauragę. Stovyklos organizatoriai viliasi, kad kitais metais ukrainiečiai prisijungs jau ne vienai dienai, o visai savaitei.

Etnokultūros kūrybinėse dirbtuvėse stovyklaujančius vaikus atidarymo dieną ap­lankė ir garbūs svečiai: garsaus mitologo, etninės kul­tū­ros tyrinėtojo N.Vėliaus žmo­na Ramutė bei sesuo Sta­­selė Turauskienė, Etninės kultūros globos tarybos ir Ši­­lalės kraštiečių draugijos pirmininkas Virginijus Jocys. Jie apžiūrėjo vietinio skulptoriaus Alvydo Pociaus kuriamą koplytstulpį, pasidžiaugė, jog šilališkiai taip noriai domisi senuoju lietuvių palikimu, bei palinkėjo neišdildomų įspūdžių.

Ko jau ko, bet jų po tokios šaunios savaitės stovyklos da­­lyviams turėtų užtekti ilgam!

Birutė PALIAKIENĖ

Algimanto AMBROZOS ir Egidijaus BAČĖNO nuotr.

Klaipėdoje vyko Lietuvos jaunučių sunkiosios atletikos sporto žaidynės. Jose jau daug metų dalyvauja ir Šilalės sporto mokyklos atletai.

Zoninėse varžybose Tel­šiuo­se jėgas išbandė septyni Šilalės sporto mokyklos auklėtiniai. Du iš jų, Edvinas Viliušis bei Vakaris Žygaitis, pateko į finalines varžybas Klaipėdoje.

Dvylikametis Ed­vinas varžėsi lengviausioje svorio kategorijoje iki 34 kilogramų ir iško­vojo trečiąją vietą. Tai pirmasis jaunojo sportininko medalis.

Svorio kategorijoje iki 76 kg sunkiaatletis V.Žy­gaitis, dvikovėje iškėlęs 134 kg, pa­gerino savo asmeninį rezultatą bei pasipuošė si­­dabro medaliu. Va­karis jau ne pir­mus metus iškovoja teisę užlipti ant nugalėtojų paky­los, todėl tikėtina, kad pasieks ir aukščiausią jos laip­telį.

Simas ŠLEVINSKIS

AUTORIAUS nuotr.

Nors vasarą daugelis nuo mokslų ilsisi ir į knygas ne­benori nė pažiūrėti, Bokštuose gyvenanti Agnė netin­giniauja. Klaipėdos universitete biologijos studijų pir­­mą kursą baigianti mergina nuo jų neatitrūksta ir bū­dama gimtinėje, o reikiamos literatūros ieško Šilalės viešojoje bibliotekoje. Tačiau praktiką atliekančią stu­dentę neseniai ne juokais nustebino bei supykdė biblio­tekoje įvesta tvarka – norint kai kurias knygas pasiimti į namus, reikalaujama piniginio užstato.

„Už dvi 1995 metų leidimo knygas, kurias gavau dviems savaitėms, manęs paprašė 25 eurų užstato. Tai mokslinio pobūdžio leidiniai, kurių reikia mano kursiniam darbui. Klaipėdos bibliotekose, de­ja, jų nėra.

Labai keista, kad biblio­tekos darbuotojai šitaip elgiasi. Juk žmonės ir taip mažai beskaito, mūsų visuomenė tuo atžvilgiu ritasi žemyn. Ar norima, jog knygas visai pamirštume?

Įdomu ir tai, kad leidinio, už kurį turėjau palikti užstatą, kaina internete – vos 7 eurai 20 centų. Jis gi senas... Ir apmaudu, ir juokinga: čia baigiau mokyk­lą, čia visada skaitydavau, o dabar vyksta tokie dalykai. Tuo labiau, jog visuomet laiku grąžindavau paimtas knygas, jos būdavo tvarkingos.

25 eurai, ypač studentui, yra daug. Moku už mokslą, už butą, nes gyvenu ne bend­rabutyje, ir dar turiu mokėti už knygas. Kitose bibliotekose to nereikalauja. Štai mano draugei Kre­tingoje už to paties autoriaus knygas mokėti nereikėjo.

Dėl šio reikalo nuėjau ir į savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyrių. Ten iš vedėjos sužinojau, kad apie tokį dalyką ji esą girdi pirmą kartą. Tik aš kažkodėl tuo netikiu...

Ką būtų tekę daryti, jei būčiau neturėjusi pinigėlių? Keista sistema... Kalė­jime sėdintys asmenys gau­na visas socialines ga­ran­tijas, knygomis irgi gali naudotis nemokamai, o mums, studentams, visur už viską reikia mokėti“, – nusivylimo neslėpė Agnė.

Šilalės viešosios biblio­te­­kos direktorė Astutė NO­­REIKIENĖ patikino, kad to­kia tvarka - užstatas už se­nas, retas ir brangias knygas - bib­liotekoje galioja jau labai seniai, ir tai yra įprastas reiškinys visoje Lietuvoje.

„Mes net turime teisę neduoti tokių knygų į namus. Kai kur taip ir yra: nori skaityti retą knygą, sėdėk skaityk­loje. O jei leidžiame neštis, prašome užstato. Juk nepasiimame tų pinigų sau - kai knyga grąžinama, jie atgaunami.

Tokia tvarka numatyta naudojimosi biblioteka tai­syklėse. Visur taip yra, tik galbūt ši mergina pirmą kartą su tuo susidūrė“, - komentavo bibliotekai šešerius metus vadovaujanti direktorė.

Pasak A.Noreikienės, užstato paprastai prašoma už mokslinę ar dalykinę literatūrą.  Už grožinę užstato nereikia.

Birutė PALIAKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Šilalės gydytojų darbu susidomėjo Klaipėdos teri­to­rinė ligonių kasa. Savivaldybėje apsilankęs jos va­do­vas Alfridas Bumblys tvirtino samdysiąs ekspertus nustatyti, ar mūsų medikai teisingai nustato diagno­zes. Mat Teritorinės ligonių kasos specialistų atlikta analizė parodė, jog kai kuriomis ligomis šilališkiai serga neįtikėtinai dažnai.

Rekordininkas - radikulitas  

Klaipėdos teritorinės ligonių kasos direktorius į Šilalę atvyksta jau ne pirmą kartą. Šįsyk jis susitiko ne tik su sveikatos priežiūros įstaigų vadovais, bet ir su savivaldybės Sveikatos apsaugos bei socialinių reikalų komitete dir­bančiais politikais bei rajono vadovais. Susitikimo tiks­­las - atkreipti dėmesį į „buksuojančias“ profilaktines programas bei pristatyti pra­ėjusių metų stacionarinės hospitalizacijos analizę, atskleidžiančią, kiek ir dėl kokių ligų šalies ligoninėse buvo gydoma šilališkių. 

„Nors hospitalizacija Šila­lėje nėra pati didžiausia šalyje, bet, lyginant pagal atskiras ligų grupes, yra ligų, kurios nustatomos gerokai dažniau nei vidutinis sergamumas Lie­tuvoje. Pusė visų Šilalės li­goninėje teikiamų paslaugų viršija tūkstančiui gyventojų apskaičiuotą šalies vidurkį“, - teigė analizę pristačiusi Klaipėdos teritorinės ligonių kasos direktoriaus pavaduotoja Vilma Stasiulienė. 

Jos duomenimis, pernai iš tūkstančio rajono gyventojų šalies ligoninėse gydėsi maž­daug 20 - vos daugiau nei vidutiniškai Lietuvoje. Bet šis skaičius nekinta nuo 2011 metų, taigi atrodo, kad šilališkiai sveikesniais netam­pa. Pernai 18 proc. ligoninėse gulėjusių pacientų gydėsi širdies ir kraujotakos ligas, 14 proc. - kvėpavimo susirgimus, 11 proc. - endokrinines, mitybos ir medžiagų apykaitos ligas, 10 proc. - virškinimo trakto susirgimus, 7 proc. - jungiamojo audinio bei skeleto ligas. Tokia pat dalis į ligonines pateko dėl psichikos ir elgesio sutrikimų bei piktybinių navikų sukeltų ligų. Vos mažesnę dalį sudarė nervų sistemos ligos, sužalojimai ir apsinuodijimai, nėštumo bei gimdymo patologijos. 

Nors negalavimai įvairūs ir, regis, nė vienas nedominuoja, Klaipėdos teritorinės ligonių kasos specialistų atlikta analizė atskleidė, jog kai kurios ligos šilališkius vargina kur kas dažniau nei kitų šalies vietovių gyventojus. Pavyzdžiui, nors, oficialiais duomenimis, nervų sistemos ligomis sirgo 5 proc. ligonių, pernai gydytų ligoninėse, bet tai net 68 proc. daugiau nei vidutiniškai Lietuvoje. Jei šalyje tūkstančiui gyventojų tik 7 sergantys nervų sistemos ligomis guldomi į ligoninę, tai Šilalėje  - net 12. 

Rekordininku, atrodo, tapo radikulitas, gydytojų vadina­mas nervų šaknelių rezginių sutrikimu. Lietuvoje dėl tokio susirgimo į ligonines vidutiniškai guldoma 11, Ši­lalėje - 32 iš 10 tūkst. gyventojų. Net 62 proc. mūsų rajono žmonių šiuos susirgimus gydosi savo rajono ligoninėje, 26 proc. vyksta į Klaipėdos universitetinę, 4 proc. - į Jūrininkų, tiek pat - į Klaipėdos respublikinę ligoninę. Daugiausiai radikulitų diagnozuoja bei gydytis į di­desnes ligonines siunčia UAB „Šilalės šeimos gydytojo praktika“ medikai. 

Net 43 proc. visų nustatytų ir stacionare gydytų nervų sistemos ligų Šilalėje sudaro praeinantys  smegenų išemijos priepuoliai, dar vadinami mikroinsultais. Sergamumas šia liga Šilalėje yra dvigubai didesnis nei vidutiniškai Lietuvoje. Šalies vidurkis - 23 atvejai 10 tūkst. gyventojų, Šilalėje - net 51. Įdomu ir stebina tai, kad net 92 proc. susirgusiųjų tokia pavojinga liga gydomi Šilalės ligoninėje, kur, žmonių vertinimu, nėra nei specialios aparatūros, nei šios srities gerų specialistų. Daugiausiai praeinančių smegenų išemijos priepuolių (80 atvejų 10 tūkst. gyventojų) diagnozuoja UAB „Šilalės šeimos gydytojo praktika“. 

Pajūryje dominuoja plaučių ligos 

Net 28 proc. daugiau nei vidutiniškai Lietuvoje šilališkių ligoninėse pernai buvo gydomi dėl jungiamojo audinio, raumenų bei skeleto ligų, 29 proc. daugiau - dėl  kvėpavimo sistemos ligų, 28 proc. - dėl neaiškios ir nežinomos kilmės navikų sukeltų susirgimų, 17 proc. daugiau - dėl  psichikos ir elgesio sutrikimų, 21 proc. daugiau - dėl virškinimo sistemos ligų. 

Nemaža dalis - net 14 proc. visų ligoninėse gydytų šilališkių - sirgo kvėpavimo sistemos ligomis. Iš 10 tūkst. gyventojų šalyje plaučių uždegimą ligoninėse vidutiniškai gydosi 64, Šilalėje - 96 susirgusieji, lėtinę obstrukcinę plaučių ligą šalyje - 19, Šilalėje - 41. O dėl ūminio bronchito į ligonines vidutiniškai šalyje patenka 26, Ši­lalėje - 47 statistiniai gyventojai. 

Jei nustačius pneumoniją, lėtinę obst­rukcinę plaučių ligą bei ūminius bronchitus, vidutiniškai iš 10 tūkst. gyventojų į ligonines siunčiami gydytis 109, tai Pajūrio ambulatorijoje šis skaičius siekia net 235, o Kvė­darnos ambulatorijos gydytojai išrašo 208 siuntimus. Net 78 proc. šių susirgimų rajono gyventojai gydosi Šilalės ligoninėje. 

Tuo tarpu ūminiu pankreatitu - kasos uždegimu - dažniausiai serga Laukuvos ir Kvėdarnos apylinkių gyventojai. Hospitalizacijos anali­zę pristačiusi Klaipėdos te­ri­torinės ligonių kasos di­rektoriaus pavaduotoja V.Sta­siulienė tvir­tino, jog ser­gan­tieji šia liga Šilalėje gauna daugiausiai stacionarių paslaugų: vidutiniškai šalyje iš 10 tūkst. gyventojų dėl kasos uždegimo į ligonines patenka 14, Šilalės rajone - 33, Kvėdarnoje - 37, o Laukuvoje - net 47 statistiniai gyventojai. Net 77 proc. sergančiųjų pavojų gyvybei ke­­liančia liga pernai gydėsi Ši­la­lės ligoninėje. 

Aplenkė tik Skuodas 

Pasak Klaipėdos teritorinės ligonių kasos direktoriaus A.Bumblio, pagal hospitalizacijų skaičių Šilalę aplenkė tik Skuodo rajonas. 

„Tikrai keista, jog kai kurių ligų tris ar keturis kartus daugiau gydoma nei vidutiniškai Lietuvoje. Kyla klausimas, ar Skuode ir Šilalėje dirba tokie „superiniai“ gydytojai, kurie gali labai gerai nustatyti prieširdžių virpėjimus ar krau­jotakos sutrikimus, kaip matome Šilalėje. Žinome, kokios gydymo įstaigos tas ligas diagnozuoja, ir prašysime ekspertų palyginti, kaip šios diagnozės buvo tikslinamos ligoninėje. Pradėjome nuo Skuo­do, paskui pereisime prie Šilalės. Negali taip būti, kad vienoje kurioje ligoninėje tam tikrų ligų būtų gydoma kelis kartus daugiau nei vidutiniškai šalyje“, - stebėjosi A.Bumblys. 

Sveikatos apsaugos ir socia­linių reikalų komiteto pirmininkas, gydytojas Gintautas Ma­cevičius pripažino, jog Li­­gonių kasų vadovai mėtė ak­­menis ir į jo daržą. Anot me­diko, kai senyvo amžiaus žmo­gų tenka gydyti nuo daugelio ligų, tik technikos reikalas, ko­kia diag­nozė įrašoma į siuntimą. 

„Kadangi stacionare dirba neu­rologas, tai ir pagrindinę ligą rašome iš savo srities“, - aiškino gydytojas bei siūlė analizuoti ne diagnozes, o skaičiuoti, kokią naudą duoda gy­dymas ligoninėje. 

„Bet suprantu, kad jūsų darbas yra skaičiuoti pi­­­ni­gus. Vi­sa­da bus konfliktas tarp Li­gonių ka­sų, li­goninių ir sergančiųjų. Ligoninės nori užsidirbti, todėl yra suinteresuotos teikti kuo daugiau paslaugų. Su­sirgę žmonės įsivaizduoja, jog turi teisę jose gydytis, nes visą gyvenimą mokėjo sveikatos draudimo mokesčius, o Ligonių kasos kontroliuoja, kaip ligoninės naudoja lėšas. Nori nenori, būtina derinti interesus, kažkaip kalbėtis“, - aiškino G.Macevičius.  

Medikai juokavo, kad jei Ši­lalėje daugiau gydoma psichikos sutrikimų turinčių žmo­nių, tai nereiškia, jog čia visi yra kvaili. 

Klaipėda ne visiems pasiekiama  

Savo žodį dėl diagnozių bei gydymo nustatymo tarė ne tik Šilalės ligoninės direktorius Antanas Damulis, bet ir gydyti, atro­do, pa­dedanti jo žmona, sa­vi­valdybės tary­bos narė Ge­­no­vaitė Da­mu­lienė. 

Ligoninės vadovo nuomone, kuo daugiau li­goninėje yra spe­cialistų, tuo daugiau susirgimų jie nustato - dėl to ligoninėje padaugėja gydomų žmonių. 

Bet bene labiausiai sa­vo įž­val­­gomis pri­bloš­kė G.Da­mu­lienė: jos nuomone, Šila­lės li­go­ninėje dar bū­tinai turėtų būti taikoma che­mo­terapija on­kologinėmis li­gomis ser­gan­tiems žmo­nėms, nes yra ši­lališkių, nega­linčių važinėti į Klaipėdą ir nepatenkančių į ten veikian­čius stacionarus. 

„Turiu dabar tokį vieną at­vejį, kai žmogus paliktas mirti, nes nėra kam jo nuvežti į Klaipėdą, o pats važinėti autobusu jau neįstengia“, - pareiškė G.Damulienė. 

A.Bumblys sutiko, kad tokių dalykų tikrai pasitaiko, tačiau apie juos savivaldybė turėtų informuoti Sveikatos apsaugos ministeriją. 

G.Damulienės troškimą Ši­la­lės ligoninėje užsiimti dar ir onkologinių ligonių gydy­mu apmalšino gydytojas G.Ma­ce­vičius, paaiškinęs jai, jog chemoterapija yra sudėtinga bei pavojinga procedūra. Ir atlieka ją tikrai ne slaugytojos be patirties. O norint tokias paslaugas teikti, ligoninei pirmiausia reikėtų turėti specialią licenziją. 

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Nuo duonkepio padvelkia mielas kvapas, bet ne, dar per anksti. Dar traukti negalima. Teresė sako, kad reikia laikyti bent dvi valandas. Tiek mes pakentėsime. Pluta gerai pajuoduos, o viduje duona bus pati ta.

Visi susimetame į terasą šalia medinės trobos. Čia, prie ilgo didelio stalo, gyvenimas truks iki vėlyvo rudens,  kol dargana vėl suvarys į vidų. O vasara - gamtoje, medžių pavėsyje, iš kur matyti visas didelis kiemas: ir aptvare vaikštančios vištos su kalakutais, ir tinginiaujantis šuo, ir triušių narveliai prie daržinės. 

- Gal sūrio? - pasiūlo Teresė. 

Sūris naminis, su kmynais, pačios spaustas. Naminis sūris, naminis sviestas, pačių suktas medus. Tai ir yra mūsų pamirštas kaimas, kur galima viską pačiam. Į krautuvę jie eina retai ir tuo didžiuojasi. O jeigu kas, ir be jos išgyventų. Čia, ramybės kampe netoli Jūros, pačiame Drobūkščių pakraštyje, gali ir vaistų rasti. Štai džiovintas puplaiškis. Kvepia gerai. O skonis? Tfu, tokio kartumo burnoje nesu turėjęs! 

- Tai nuo virškinimo, - juokiasi Teresė. - Jeigu bėda - pirmi vaistai. 

Valerijonas, kraujažolė, liepa, čiobrelis... Teresė vardija, kas nuo ko. Vienas vaistažoles ji renka, kitas pati augina. Nors sako nesanti žolininkė, bet jau gali save vadinti kelių žolininkių padėjėja. Mat joms nuveža savo žolių, o mainais gauna žinių. 

Puplaiškio kartumą šiaip taip nustelbia medus. Me­dus - irgi vaistai. O jau bičių pikis! Juo ir skrandžio opas, ir dvylikapirštės žaizdas žmo­nės išsigydo. Sutrini bičių pikį, užpili stipria namine ir išeina universalus vaistas nuo visų uždegimų.

- Apie naminę geriau nereikia, - įsiterpia Kazys. 

- Gerai, sakykime, užpili stip­ria degtine, - pasitaiso Te­resė. 

Kazys - jos gyvenimo draugas. Iš tarmės matyti, kad jis - ne vietinis. Pasirodo, nuo Pa­ne­vėžio! Kaip jis čia iš tokios tolybės?

- Susipažinome, - paaiškina labai konkrečiai. 

Kazys Gudaitis našlauja šešti metai, Teresė Vaičiulienė jau 10 metų kaip našlė. Kazys gauna 400 eurų pensijos, Te­resė - tik 250, bet krūvoje tai dideli pinigai. Išgyventi gali be rūpesčio. Mieste - kažin. O Drobūkščiuose, kur savas pienas, savas sūris, sava mėsa ir duona, - tikriausias rojus. 

- Žibartonyse visą gyvenimą dirbau virėju, maistą žvėreliams viriau. Uždirbau daug, todėl ir pensija didelė, - sako Kazys. - Ten buvo didžiulės žvėrių fermos, labai stiprus ūkis. Smirdėjo? Kad aš nelabai jausdavau! Matyt, pripratau. 

Dabar jis priprato Drobūkš­čiuose. O Teresė nepritapo mieste. Klaipėda lyg ir buvo tapusi įprasta, tačiau kai sugrįžo į gimtąjį lizdą, paaiškėjo, jog tiktai čia yra tikrasis gyvenimas. Joks miestas šito ramybės kampo neatstos. 

Veronika atneša parodyti savo darbelį, kurį atvežė Te­resei dovanų. Ant baltos drobės išsiuvinėtas Marijos paveikslas. Siuvinėti Veronika išmoko Macikų pensione, te­­nai lanko būrelį „Prie židinio“, kur dar ir mezga, šoka aerobikos būrelyje. Veronika nėra nei Teresės, nei Kazio duk­tė, bet čia atvažiavo atos­togų kartu su Robertu. Ro­bertas irgi nėra nei šeimininkų sūnus, nei giminaitis, nors Drobūkščiuose atostogauja jau ketvirtą kartą. Kaip jie čia at­sidūrė? 

- Nuvažiavau į Macikus, paprašiau pensiono vadovų, kad leistų, - sako Teresė. - Savo globotinių jie nelabai nori išleisti pas svetimus, tačiau manimi patikėjo. Anksčiau ma­no sūnėnas Sigitas draugavo su Roberto seserimi, tai ir Robertas atvažiuodavo. Taip sužinojau, jog jis neturi daugiau pas ką pasisvečiuoti. 

Robertas - nuo Judrėnų. Jo kelionės po prieglaudas prasidėjo tada, kai girtas tėvas sudegė namuose. Mamos seniai neturėjo. Dar yra brolių bei seserų, bet vie­ni išvyko į už­sienius, kiti pra­sigėrė. 

O Robertas ne­ge­ria. Gal ir no­rėtų alaus, tačiau Veronika ne­leidžia. 

- Nėra čia ko, - sako ji. 

Veronika žino, kad iš gėrimo nieko gero nebus. Jos vyras prisigėręs turėjo polinkį deginti trobas. Kai girtas padegė jų antrą pastogę Kretingos rajone, Veronika gulėjo gimdymo namuose ir laukė tre­čios dukrelės. Dabar viena jos duk­tė gyvena Vo­kie­tijoje, ki­ta - Kre­tin­go­je. Trečioji, dar vaikas, - Ka­ty­­čiuose, pas glo­­­bėjus. V­e­­ro­nika negali gyventi viena. To­dėl ji, kaip ir Ro­bertas, įkurdinta Macikų pensione. Ro­­bertas yra jos gyvenimo drau­gas.

- Anksčiau ir aš išgerdavau, - prisipažįsta Veronika. 

Bet dabar ji nė Robertui neleidžia. Juk girti būna kvaili bei agresyvūs. Kiti taip nusigeria, kad pasimaišo protas. Tada juos išgabena į Švėkšną. Sugrįžta atgal į Macikus - vėl tas pats. Vienas užpuolė Robertą, norėjo sumušti, tačiau Veronika puolė į tarpą. 

- Aš jį užstojau, - giriasi. - Kiti tikri mušeikos. 

Robertas - ne iš tokių. Ve­ronika sako, jog jis yra geros širdies ir labai darbštus. Rytą užsimeta ant dviračio „kanikę“ pieno ir nubildina į pieninę. Dar kaimynams paskaldo malkų. 

- Uždirbu eurą, - didžiuojasi. 

Teresė turi 10 hektarų žemės, iš kurių 5 - ariamos. Laiko tris karves, bet į pieninę atiduoda menką lašą - kad nenutrauktų su ja sutarties. Gal kada pradės mo­kėti? Juk dabar - dykas atidavimas. Kai gavo naujos sutarties pro­jek­tą, tai prirašė pastabą: „Kai­nos nerealios, neatitinka savikainos“. Sutartis grįžo atgal su griežtu įspėjimu: „Jokių pri­­rašinėjimų!“ 

Teresė dėl to nesuka galvos. Jos ūkis vis tiek išgyvens. Ji spaudžia sūrius, muša sviestą. O dar paukščiai, triušiai, du veršiai, 10 avilių bičių...

- Oi, duona! - sušunka Tere­sė.

Lekiame į vasarinę. Joje - labai stiprus svilėsių bei duonos kvapas. Ar ne per ilgai šnekėjome? 

Ne, nesudegė. Plu­ta juoda, bet taip ir turi būti. Teresė ima ližę, trau­kia kepalą, Ka­zys taikosi imti. 

- Žiūrėk, nenudek, - įspėja jį. 

Kazys suvynioja į rankšluostį kepalą, ima ant rankų ir lekia į trobą. 

- Atspėk, kiek man metų? - klausia prabėgdamas. 

Na, bus septyniasdešimt... Tačiau nedrįstu sakyti, bijau pasendinti. 

- Ot ir ne, - juokiasi Kazys. - Greitai 78! 

Visi keturi kepalai - ant didžiojo stalo. Juos reikia pridengti rankšluosčiais, kad suminkštėtų pluta. Paskui - ir su medumi, ir su sviestu. Argi ne rojus? Abu vaikšto ir džiaugiasi tarsi vaikai. Ko gero, tai laimingiausi pensininkai, kokius yra tekę sutikti. 

- Sakai, laimingiausi? - juokiasi abu. 

Vienam operuota širdis, ki­ta kenčia nuo astmos. Na, bet vis tiek. Jie žino vieną didelę laimės paslaptį. Tačiau nesako – liepia atspėti, kaip ir Kazio metus.

Ne visada buvo toks rojus, koks yra dabar. Vienais metais Teresei buvo labai riesta. Buvo neseniai iš Klaipėdos grįžusi į savo Drobūkščius. Tais metais mirė brolis, mirė mama, pati pakliuvo į avariją, išdvėsė triušiai, devyniuose aviliuose išmirė bitės ir liko tik šeši aviliai. Negana to, žiemą užšalo vandentiekis. Tai atsitiko 2012-aisiais. Ji juos dar ilgai prisimins. Atrodė, jog visos problemos, kokios tik gali būti, sugriuvo ant galvos. 

Kodėl? Teresei reikėjo paaiškinimo. 

- Esu tikinti ir suradau, - prisimena. - Yra toks dalykas, kaip kryžius. Ne tas, prie kurio Kristų prikalė, bet gyvenimo kryžius. Koks yra, tokį neši. 

- O kam jums šitie? - patyliukais klausiu, kai Teresės parsivežti atostogautojai paeina tolėliau. - Nei vaikai, nei giminės... 

- Dėl to paties, - sako ji. - Savo vaikų aš neturiu, tai jie - beveik vaikai. Be to, turėjau neįgalų pusbrolį, esu įpratusi su neįgaliais. Taip reikia, matyt... 

Jei reikia, tai reikia. Tegu ir tie du neįgalieji per metus bent tris savaites pabūna ramybės saloje, tegu sužino didžiąją laimės paslaptį. 

Tad kokia gi ji, ta paslaptis? 

- Džiaugtis tuo, ką turi, - pa­prastai paaiškina Teresė. - Ne­svarbu, kiek, nesvarbu - daug ar mažai... 

O jeigu dar būtų sveikatos, jeigu galėtų jaustis sveiki. Tada būtų visai visai gerai...

Petras DARGIS

AUTORIAUS nuotr.

Po Joninių karštinės kaltinėniškiai susirinko miestelio kultūros namuose paminėti ypač svarbios sukakties. Šiemet Kaltinėnų miesteliui sukanka 645, o parapijai – 600 metų. Šią ypatingą progą gyventojai minėjo linksmoje sueigoje „Kaltinėniškiai žemaitiškai apie Kaltinėnus“, kur prisiminta visos Lietuvos istorija bei žemaičių nuopelnai įvairiuose mūšiuose.

Ilgąjį savaitgalį Kaltinėnų miestelis šventė su trenksmu. Po tradicinių Joninių, kurios kasmet rengiamos ant Pilių piliakalnio, šeštadienį kalti­nėniškiai rinkosi kultūros na­muose. Į šventinį sambūrį atvyko ne tik dabartiniai gyventojai, bet ir iš čia kilę žmonės, kurie nepamiršta gimtojo krašto. 

Pasaulio žemaičių dienoms skirtą renginį nuspręsta paminėti, prisimenant žemaičių nuopelnus kovojant už laisvę. Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos istorijos mokytoja Nomeda Kasmauskaitė visiems priminė, kad miestelio vardas pirmąkart paminėtas 1371 metais, kuomet dėl teritorijos vyko aršios kovos su kryžiuočiais. Būtent jų kronikose šio stipraus krašto vardas paminėtas ne kartą. 

Turbūt jokia staigmena, jog Žemaičių kultūros draugijos Šilalės skyriaus tarybos narys Zenonas Levickis apie Žemaitiją susirinkusie­siems pasakojo žemaičių tar­me, kuri mūsų rajone vis dar gyva, o žmonės ja mielai bendrauja. Naują eilėraštį apie miestelį padeklamavo neseniai savo knygą pristačiusi poetė Stanislava Višinskienė, kalbėjo seniūnas Antanas Bartašius. 

Nepasididžiavo ir į miestelio garbingas sukaktuves atvyko jo buvę gyventojai, kurie savo darbais garsina visą šalį. Vaikystės bei jaunystės takais vaikščiojo Donatas Jurgaitis – mokslininkas, matematikas, Šiaulių universiteto rektorius, profesorius, 1972 m. baigęs vidurinę mokyklą Kaltinėnuose, Zig­mas Levickis – teisininkas, bu­vęs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Konstitucinio Teis­mo teisėjas, politikas Petras Algirdas Levickis, Virginijus Kantauskas – verslininkas, įmo­­nių grupės „Biovela group“ generalinis direkto­rius, apdovanotas ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“, Kari­ninko kryžiumi bei Prezi­dentės „Lie­tuvos eksporto prizu“ ir kt. 

Sueigoje liejosi žemaitiškos šnekos, skambėjo dainos, sukosi šokėjai. Svečius pasitiko ir išlydėjo, į tautinių šokių ratelius kvietė Kaltinėnų kultūros namų folkloro kolektyvas, vadovaujamas Jolan­tos Kažukauskienės, bei Kvė­dar­nos kultūros namų folkloro ansamblis „Volungė“, kurio vadovė - Aldutė Rimkienė. 

Ir, žinoma, kaip gi be žemaitiškų vaišių. Kaltinėniškės šei­mininkės kaip reikiant pa­si­stengė, ruošdamos stalą. Ant jo atsidūrė gausybė pačių įvairiausių rūkytų, lydytų bei kitokių sūrių, puodynių su rūgpieniu, su lupenomis išvirtų bulvių, kurias svečiai ragavo kartu su kepintomis kanapių sėklomis ir žemaitišku kastiniu. Beje, šio savotiško pagardo daugiau nelabai kur ir rasi – tai išskirtinai žemaitiškas skanėstas. Vairuojantieji atsargiai ragavo puikaus aromato naminės giros ar gaivinosi naminių žolelių arbata. 

Renginio metu vyko ir respublikinio pasakotojų konkurso „Žodzis žodzį gena“ ra­joninis etapas. Šis konkursas skirtas išsaugoti esamas tarmes bei parodyti, kad turime kuo didžiuotis – nė vienoje kitoje Europos valstybėje to­kioje mažoje teritorijoje nė­ra šitokios gausybės skirtingų tarmių. Deja, Lietuvos liaudies kultūros centro organizuojamas konkursas šie­met Ši­lalės rajone nesulau­kė didelio susidomėjimo – Kal­ti­­nėnuose organizuotame ra­­jo­niniame etape pasirodė tik viena dalyvė. Iždoniškė Liu­da Vismantaitė paporino vieną iš Teodoros Auškalnienės pa­sakojimų. Ji ne tik pati stengiasi kalbėti žemaitiš­kai, bet ir ragina kitus taip daryti. 

„Pernai irgi dalyvavau šiame konkurse. Puikiai sekėsi. Tačiau nerūpėjo laimėti, nes, manau, svarbiausia dalyvau­ti, pabendrauti vieniems su kitais. Namuose visada kal­bu žemaitiškai. Bent jau sten­giuosi. Mūsų tarmė ypatinga – ji labai artima bend­rinei kalbai, tad nėra sunku. Liūdna, jog daugelis įsivaizduoja, kad tai yra prasčiokiška tarmė“, – „Šilalės artojui“ sakė pasakorė.

Morta MIKUTYTĖ

AUTORĖS nuotr.

Atšilus orams sėdėti namuose daugeliui tampa tikra kančia. Šiluma ir gamta kvies­te kviečia laisvalaikį praleisti gryname ore. Tačiau neretai koją turiningam laisvalai­kiui pakiša viena bėda – atsipalaiduoti be alkoholio dar nemokame. Pasėdėti ant suo­lelio parke ar išsitiesti paplūdimyje, atrodo, neįmanoma, jei rankoje nespaudžiame skardinės alaus ar kitokio gėrimo. Vis tik reikėtų nepamiršti, jog už alkoholinių gėrimų vartojimą viešose vietose ar už pasirodymą neblaiviam gresia administracinė atsakomybė.

Tokių bylų pastaruoju metu Šilalės rajono apylinkės teisme – nors vežimu vežk. Vien šį mėnesį dėl girto pasirodymo viešose vietose paskelbta daugiau nei 10 nutarimų. Už šitokius administracinės teisės pažeidimus gresia arba piniginės baudos, arba areštas. Tiesa, baudos kai kuriems gali pasirodyti juokingai menkos: jei girtas ar viešai girtaujantis asmuo pričiumpamas pirmą kartą, jis gali atsipirkti vos 8-14 eurų bauda. Savo „žygdarbius“ per metus pakartojantiesiems ki­šenes patuštinti tenka 100 Eur. Be to, gali prisieiti išmėginti ir areštinės gultus - praleisti joje iki 30 parų.

Būtent taip neseniai atsitiko šilališkiui J.B. Vieną gegužės dieną, apie 16 valandą, sunkiai apgirtęs jis pastebėtas Šilalėje, Vytauto Didžiojo gatvėje. Policijos pareigūnai jam nustatė net 2,96 promilių girtumą. Savo elgesiu J.B. pažeidė žmogaus orumą bei visuomeninę dorovę, todėl buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn. Be­je, šilališkis pareigūnams įkliūva nebe pirmą kartą: tvarkos sergėtojai jį girtą pričiupo du vakarus iš eilės. Kadangi J.B. nepadarė išvadų, apsvaigęs vis „gastroliuoja“ po miestą, o per vienerius metus už šį pažeidimą baustas jau du kartus, niekur nedirba, birželio pradžioje jam skirta 20 parų arešto. 

Šiam veikėjui įkandin seka keli „įpėdiniai“. Birželio 4 d. už surengtą „pasirodymą“ Dul­kių Lauko kaime 43 Eur baudą užsidirbo V.L. Jis po kaimą svir­duliavo ir rankomis mosi­kavo jau antrąkart per metus. 

Tokią pat nuobaudą už analogišką nusižengimą birželio 2-ąją gavo ir T.T iš Kalniškių II kaimo. Taip pat per metus nebe pirmą sykį girtas įkliuvo ir Girdiškėje gyvenantis E.D. Už pakartotinį nusižengimą teismas vyrui neseniai skyrė 50 Eur baudą. 

Tačiau šiems kolegoms nosį nušluostė šilališkis L.A. Ge­gužės 24 d., 2.10 val., Ši­lalėje, Kovo 11-osios gatvėje, jis ne tik svirduliavo, bet ir griuvinėjo, nesiorientavo aplinkoje. Nieko keisto, mat vyrui nustatytas rekordinis - net 4,33 prom. - girtumas. Už girto pasirodymą viešose vietose L.A. per metus baustas jau daugiau nei du kartus, todėl teismas šiam klajūnui skyrė 55 Eur baudą. 

Ne ką mažiau pasižymėjęs yra ir šilališkis E.V. Jis girtas gatvėmis šlaistosi bei pareigūnams įkliūva taip pat nebežinia kelintą sykį. Per metus jam baudos taikytos daugiau nei du kartus, o paskutinę kelionę, įkaušęs net iki 3,08 prom., gegužės 29-ąją baigė Šilalėje, Nepriklausomybės g. Jam atseikėta kol kas didžiausia tarp „kolegų“ bauda - 70 Eur. 

Deja, neretai alkoholis supina ne tik kojas ar liežuvį, bet ir smegeninę. Gegužės 23-iąją kauštelėjęs šilališkis E.B., matyt, taip „pagavo kab­lį“, jog ryžosi vagystei iš parduotuvės. Jis girtas užsuko į Jono Basanavičiaus g. esančią  „Gulbelę“ bei prisirinko visko, ko reikia leng­vam „piknikui“. Prigriebė du butelius vyno „Monikutė“, du pakelius sūrio, tiek pat „Giminių dešrelių“ ir dar gabalą „Gardžiosios“ dešros... Už šiuos produktus vyriškis susimokėti nesiteikė ir, nešinas daugiau nei 13 Eur vertės gaminiais, spruko pro kasas. Netoli. Už tai, kad girtas „vaidenosi“ viešoje vietoje bei pasisavino svetimą turtą, E.B. nubaustas 96 Eur bauda.

Birutė PALIAKIENĖ 

Šilalės miesto kapinėse besilankantys žmonės daug metų keiksnojo ištrupėjusį bei nelygų pagrindinį taką ir su didele viltimi laukė, kol kas nors teiksis jį atnaujinti. Pagaliau ne taip seniai takas padengtas nauju asfaltu. Tačiau netrukus ir vėl pasipylė šilališkių skundai: piktinamasi, jog danga yra visiškai nesaugoma, o po kapines zuja sunkiasvoris transportas, po kurio pasivažinėjimų naujasis takas ima skilinėti.

„Suprantame, kad vasarą kapinėse – pats darbymetis. Artimieji skuba tvarkyti kapavietes, stato naujus paminklus. Tačiau piktina tai, jog visiškai nesaugomas mū­sų visų turtas. Kodėl kro­vininėmis mašinomis lei­džiama laisvai važinėti po visas kapines? Gal vertėtų pėsčiųjų taką pasaugoti, nes jis netruks suaižėti, o tada vėl visi bambėsime, kad niekas nesirūpino, jog taip neatsitiktų. Bet jeigu visi būtume sąmoningi, tai ir mūsų aplinka, kurioje esame, būtų gražesnė, tvarkingesnė“, - sakė į redakciją paskambinęs šilališkis.

Šilalės miesto seniūnas Alfonsas PAULIKAS tvirtino nepastebėjęs, kad prieš kurį laiką atnaujintas ta­kas jau būtų sugadintas. Ta­čiau, anot miesto šeimininko, uždrausti transporto priemonėms patekti į kapines būtų neprotinga bei nepatogu tiek gyventojams, tiek pačiai seniūnijai: neretai įvairiems darbams prireikia ir autobokštelio, ir kitos technikos.

„Kol kas leidžiame visiems įvažiuoti. Tiesa, labai sunkioms mašinoms tai yra uždrausta. Kitaip nieko ir nepadarysi, juk visokių darbų atsiranda, reikia transporto. Manau, jog dėl to takas neturėtų labai gadintis. Bet jei pastebėsime, kad padėtis blogėja, reikės kažko imtis.

Kita vertus, galima numanyti, jog tai sulauks įvairių vertinimų. Pavyzdžiui, yra nemažai to­kių asmenų, ku­riems palikti automobi­lį tie­siog ant šaligatvio atrodo normalu. Deja, tenka sutikti, jog kai kuriems žmo­nėms svetimas turtas nerūpi“, - apgailestavo seniūnas A.Paulikas.

Birutė PALIAKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Bilioniuose gyvenantis Vytautas Kniulys tėvų turėtą žemės nuosavybę susigrąžino 1992 metais, tačiau kone 6 hektarais iki šiol negali naudotis, nors sklypą mato pro savo namų langus. Oficialiai tai yra likviduotai UAB „Melsta“ priklausantis tvenkinys. Ir nors vanduo jau senokai nuleistas, o dugną būtų galima sėkmingai šienauti, žemės savininkas į jį jokių teisių neturi.

Negali dirbti nuosavos žemės

Karpių žvejybos entuziastus viliojantys Pykaičių tvenkiniai bilioniškiui V.Kniuliui prilygsta keiksmažodžiui. Ir tai ne tik dėl to, kad jau ket­virtis amžiaus ūkininkas ne­gali naudotis savo senelių bei prosenelių palikta žeme. Blo­giausia, jog dabar jau net nežino, kas šeimininkauja jam sugrąžintoje žemėje, nors van­duo virš jos ir nebeteliūš­kuo­ja.

Prieš 24 metus šalia Bilionių gyvenančiam V.Kniuliui žemėtvarkininkai grąžino jo prosenelio bei senelio dirbtą žemę - natūra, toje pačioje vietoje, kur ji visą laiką ir buvo. Iki 1939 m. čia driekėsi dirbami laukai, sodrios ganyklos -  nedidelis, bet vandeningas Rungis užaugindavo gyvuliams daug  gero pašaro. Bet upelio, nuolat užliejančio laukus, vandeningumu pasinaudojo žemę nacionalizavusi tarybų valdžia - ūkis įrengė tvenkinius karpiams auginti. Atsiimdamas proseneliui bei seneliui priklausančią žemę, Vytautas niekaip nesuprato, kodėl negalės turėti tvenkinio. Ir iki šiol netiki, kad tuo, kas jam priklauso, negali naudotis. Ypač dabar, kai tvenkinys nuleistas, kai nėra nei vandens, nei žuvų, tik žolė ir pro ją vis aukščiau pakrantėse besistiebiantys karklai.

Nemažą karvių žindenių bandą turinčiam bilioniškiui labai trūksta žemės gyvuliams ganyti, pašarams ruošti. Dalį valdų žmogus priverstas nuomoti iš kaimynų. Ir, be abejo, už tai moka nemažą nuomą.

Kelis mėnesius iš savo kiemo žiūrėjęs į nuleistą tven­kinį, V.Kniulys su seserimi išsiruošė pas Šilalėje išrinktą Seimo narį Remigijų Že­maitaitį ieškoti teisybės.

„Mokesčius už žemę mokame, o naudotis ja negalime, nes virš mūsų nuosavybės yra tvenkinys. Buvome pas Nacionalinės žemės tarnybos Šilalės skyriaus vedėją Romualdą Bukauską, jis siūlo draugiškai tartis su tvenkinio šeimininku dėl nuomos. Tačiau dabar vanduo nu­leis­tas, norėtume, jog į mū­sų že­mę jo ir neprileistų. Ga­lėtume arti ar gyvulius ganyti, o dabar net deklaruoti tos žemės man neleidžia“, - skundėsi ūkininkas.

Dėl tokių atvejų, kai žemė priklauso vieniems, o virš jos esantys statiniai, įrenginiai ar tvenkiniai - kitiems as­me­nims ar įmonėms, pasak R.Že­maitaičio, yra nemažai „kaltas“ skubotai parengtas Pi­liečių nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas, dar vadinamas Res­titucijos įstatymu.

Seimo narys tikino žinantis ne vieną atvejį, kai žemė asmenims buvo grąžinta po stadionais, mokyklomis, o kai kurie sodų žemę atgavę savininkai patyrė šoką, supratę, kad jiems nepriklauso ant vaismedžių augantys obuoliai.

„Išvada viena - priimant įstatymą, nebuvo atsižvelgta į protingumo kriterijų. Turėjo arba sumokėti kompensaciją, arba atiduoti žemę kitoje vietoje. Žmonės vargsta dėl įstatyme paliktų spragų ir vargs, nes dabar jau sunku ką bepakeisti“, - sakė politikas.

Seimo nario teigimu, net ir nuleidus vandenį, tvenkinys savo statuso nepakeitė.

„Jeigu jūsų kaimynas yra įregistravęs tvenkinį, tai vienintelis dalykas, kurį įmanoma padaryti, - išreikalauti, jog už vandeniu užlietą žemę jis mokėtų nuomos mokestį“, - tikino R.Žemaitaitis.

Sutinka: problema užprogramuota

Bene 20 ha užimančiame tvenkinyje, V.Kniulio žiniomis, šeimininkauja jo kaimynas Stasys Melnikavičius. Iš ūkininko pasakojimo atrodo, kad kaimynystė nėra labai nusisekusi, nes tarpusavio konfliktus teko spręsti net policijai. Vytautas tikino, jog savoje žemėje netgi žvejoti jam draudžiama, nors pats prieš keletą metų į tvenkinį paleidęs tris didžiulius maišus žuvies.

„Mano kaimynas toks žmogus - dėl naudos visiems pasiruošęs per galvas perlipti. Tvenkinį jis blogai prižiūrėjo, kai vandenį sukeldavo, šis iš krantų išsiliedavo, dalį mano žemės užėmė. Neturiu kaip to įrodyti - nepagalvojome, kad, tik atsiėmus žemę, reikia skubėti geodezinius matavimus daryti. Kvietėme aplinkosaugininkus, atvažiavęs Šilalės aplinkos apsaugos agentūros vadovas Antanas Leščauskas tik rankomis skėsčiojo - sako, negaliu nubausti, nes jis dokumentus turi. Jei dėl ko S.Melnikavičiui priekaištaujame, dėmesio nekreipia. Sako, čia ne mano, „Žydručio“, jam ir sakyk“, - skundėsi nusivylęs ūkininkas.

„Šilalės artojui“ pabandžius paskambinti UAB „Žyd­rutis“ nurodytu telefonu, atsiliepė ne kas kitas, o pats S.Mel­ni­kavičius.

„Tvenkinys jau nebe mūsų, jis parduotas. Gal kokie metai, gal mažiau. Dabar jis priklauso bankrutuojančiai UAB „Melsta“, - informavo pašnekovas, bet sutiko paaiškinti, kas ir kaip vyksta ūkininko V.Kniulio kaimynystėje.

Pasak S.Melnikavičiaus, esą Vytautas bei jo sesuo nesupranta, jog tvenkinys yra hid­rotechninis įrenginys, todėl viskas, kas jame yra, žemės savininkui nepriklauso.

„Taip kvailai jam kažkada tos žemės atmatavo. Ne­suprantu, kodėl su tokiu nuo­savybės teisių grąžinimu jis sutiko, nes praktiškai savo žeme negali naudotis. Iš tik­rųjų kvailai yra. Ir kitur tokių nesąmonių buvo padaryta, tačiau Vilniaus rajone valstybė žemę iš savininko išpirko ir davė jam kitoje vietoje. Kiek girdėjau, mano kaimynas irgi jau visur važiavo - ir į Seimą, ir pas Zigmą Balčytį (Europos Parlamento narys – D.B. pastaba). Bet niekas jam nepadėjo ir nepadės - problema nuo pat pradžių užprog­ramuota. Patys suprantate, na, kokia tam žmogui nauda iš šitos žemės? Ir turi, ir neturi - juk naudotis negali“, - svarstė S.Melnikavičius.

Karpių augintojas tikino, jog tik trečdalis žemės po šeštuoju tvenkiniu turi savininkus - visa kita žemė po tvenkiniais yra valstybės. Anot S.Melnikavičiaus, jis neva yra kalbėjęs su Vytautu dėl žemės nuomos, tačiau šis at­sisakęs.

„Ką aš žinau, dėl ko atsisakė? Sakiau, kad ir nupirkti tą žemę galiu, bet net į kalbas nesileido. Gal norėjo žvejoti? Iš pradžių mes jam leisdavome, tačiau kai už butelį karpius pradėjo pardavinėti, susipykome. Su tuo tvenkiniu visada turėjome problemų dėl brakonierių“, - aiškino S.Melnikavičius.

Nuompinigiai - tik pasityčiojimui

Karpių augintojas pripažino, jog kaip ir ankstesni tvenkinio savininkai, jis nuomos ūkininkui nemokėjo, nors že­mės savininkui net nereikėjo jos prašyti. Tokia prievolė, pasak S.Melnikavičiaus, yra nustatyta įstatymu. Tik ta kaina - tikras pasityčiojimas.

„Maža, labai maža - pagal žemės vertę. Jei gerai atsimenu, kokie 26-30 eurų už hektarą. Menka nauda jam iš to būtų“, - sakė S.Melnikavičius, paaiškinęs, jog pavasarį nuleido tvenkinio vandenį, kad susirinktų žuvį, prieš perduodant hidrotechnikos įrenginį už skolas UAB „Melsta“.

Karpių augintojas tvirtina, kad nuo tada nei su šeštuoju tvenkiniu, nei su V.Kniuliu jokių reikalų neturi.

Bet Vytautui nuo to - ne lengviau. Nes ir perėmus nu­­leistą tvenkinį naujiems sa­vininkams, jo problemos ne­­iš­sisprendė. Atvirkščiai: žmo­­gus dabar nežino net kur nau­jųjų savininkų ieškoti, todėl negali su jais nei tartis dėl že­­mės grąžinimo, nei derėtis dėl nuomos kainos.

UAB „Melsta“ internetinėse duomenų bazėse nurodoma kaip likviduota įmonė, tad jokių jos kontaktų nepateikiama. Užtat yra daugybė informacijos apie buvusius jos savininkus bei bankroto administratoriaus inicijuotus teismų procesus.

Teismų medžiagoje teigiama, kad ir UAB „Žydrutis“, ir UAB „Melsta“ buvo valdomos tarpusavyje susijusių asmenų – S.Melnikavičiaus bei jo žmonos Zinos. UAB „Melsta“ pagrindiniu akcininku, turinčiu 54 proc. akcijų, nuo bendrovės įsteigimo dienos buvo S.Melnikavičius, jo žmona Zina nuo pat UAB „Žyd­ru­tis“ įsteigimo buvo vie­nintelė 100 proc. akcijų val­danti šios bendrovės akcininkė. Todėl visiškai nekeista, jog ieškant „Žydručio“, te­lefonu atsiliepia ne direktorė Z.Melnikavičienė, o jos su­tuoktinis Stasys.

Teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, bankroto bylą UAB „Melsta“ iškėlė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Pas­valio skyrius, reikalavęs su­mokėti per 193 tūkst. litų so­cialinio draudimo mokes­čių bei delspinigių. UAB „Mels­ta“ kreditoriai bendrovei pateikė reikalavimų už be­veik 2,9 mln. Lt.

Didžiulė skolų, delspinigių ir baudų suma susidarė, kai, užstačiusi visą savo turtą, UAB „Melsta“ 2005 m. paėmė iš komercinio banko 1 mln. 750 tūkst. Lt kreditą bei perskolino jį UAB „Žydrutis“.

Lygiai prieš dvejus metus tvenkinys Nr.6 ir dar penki greta esantys Šiauduvos karpynų, kaip juos vadina vietiniai gyventojai, tvenkiniai už skolas buvo areštuoti. Tačiau kas yra jų dabartinis savininkas, taip ir neaišku.

Todėl dabar akivaizdu tik viena: ūkininkas V.Kniulys pateko į gudriai  užmestus kar­pių augintojų tinklus. Sei­mo narys R.Žemaitaitis įsitikinęs, jog iš jų išsivaduoti praktiškai neįmanoma. Jei teis­mas ir įpareigotų valstybę išpirkti žemę iš po tvenkinio, kompensacija, ko gero, nė iš tolo neprilygtų žemės rinkos kainai. Tikėtis gauti kitą sklypą vietoje esančio po tvenkiniu - irgi beviltiška, nes aplink nebeliko laisvos valstybinės žemės.

„Vienintelis dalykas, ką dar galima padaryti, tai įstatymu sureguliuoti žemės nuomos kainą. Bet kokiu atveju ji turėtų prilygti žemės nuomos rinkos kainai. Taip pat turėtų būti žemės savininkams leidžiama žvejoti privačiuose tvenkiniuose“, - mano įstatymų pataisas ruošiantis Seimo Eko­no­mi­kos komiteto pirmininkas R.Že­maitaitis. Jei jos būtų priimtos, turėtų paleng­vinti su tokiomis problemo­mis su­sidūrusių žmonių si­tua­ciją.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Keturių apskrities savivaldybių įsteigtą Tauragės regiono atliekų tvarkymo centrą (TRATC) jau kuris laikas nesiliauja drebinę skandalai. Visai neseniai paaiškėjo, kad atliekų tvarkytojus gali prislėgti dar viena finansinė našta: Tauragės rajono apylinkės teismas nusprendė, jog įmonė buvusiam direktoriui Leonui Leikui liko skolinga 15 tūkst. eurų.

Turės išmokėti skirtumą

Prašymą priteisti dėl ekonomikos krizės negautą atlyginimo dalį už daugiau nei ketverius metus L.Leikus pateikė praėjusį rudenį, pasitraukęs iš TRATC direktorius pareigų. Gavę L.Leikaus prašymą, Šilalės, Tauragės, Jurbarko bei Pagėgių savivaldybių administracijų direktoriai neprieštaravo, kad jam būtų išmokėta solidi, net šešių atlyginimų dydžių kompensacija. Įmonės interneto puslapyje nurodoma, jog TRATC direktorius pernai per mėnesį vidutiniškai uždirbo 4700 Lt - 1361 Eur.

Iki 2009 m. birželio, kai prasidėjo ekonomikos nuosmukis, L.Leikus gaudavo po 5600 Lt per mėnesį. L.Leikus ieškinyje teismui tvirtino, kad atlyginimo sumažinimas buvo laikinas įmonės valdybos sprendimas, turėjęs baigti galioti tuomet, kai Tauragės apskrityje bus įvesta visuotinė rinkliava už atliekų tvarkymą. Tai įvyko 2012 m. balandžio 1 d., tačiau TRATC valdyboje dirbantys keturių savivaldybių administracijų direktoriai savo žodžio, pasak L.Leikaus, nesilaikė - prašant atstatyti atlyginimą, visą laiką žadėdavo dar pagalvoti. Todėl, išėjęs iš darbo, buvęs direktorius paprašė teismo priteisti susidariusį skirtumą – 12813,25 Eur, vidutinį darbo užmokestį už uždelsimą atsiskaityti – 14757,40 Eur bei 0,07 proc. delspinigių – 4967,41 Eur. Bendra ieškinio suma solidi - net 35 tūkst. Eur.

L.Leikus teigė, kad į teismą dėl sumažinto atlyginimo, kol dirbo, nesikreipė bijodamas netekti pareigų, bet kai jų atsisakė, neliko ir trukdžių išsiieškoti negautą algos dalį. Buvęs įmonės vadovas apskrities žurnalistams tvirtino, jog dėl sumažintų atlyginimų į teismą galėtų kreiptis ir kiti darbuotojai, tačiau esą jis įtariąs, kad jiems to daryti neleidžia dabartinis TRATC direktorius Kęstutis Komskis.

Daugiau nei pusmetį bylą nagrinėjęs teisėjas Edmundas Žukauskas nusprendė, jog L.Leikus turi atgauti 11514,19 Eur neišmokėto darbo užmokesčio, 3262,88 Eur vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimą atsiskaityti ir 247,75 Eur delspinigių – iš viso 15 tūkst. Eur.

Teismo nuomone, žmogus uždirbtą atlyginimą atgauti privalo, o štai delspinigių ir už uždelsimą atsiskaityti sumos sumažintos, nes pats ieškovas buvo įmonės vadovas ir galėjo aktyviau pasistengti, kad atlyginimai būtų atstatyti.

Visuotinė rinkliava didės

TRATC direktoriaus pavaduotojas Virginijus Noreika „Šilalės artojui“ patvirtino, jog įmonė apylinkės teismo sprendimą skųs, nes L.Leikus praleido visus senaties terminus – alga jam buvo sumažinta gerokai anksčiau nei prieš trejus metus. Tačiau jeigu teismo sprendimas nepasikeis, buvusiam direktoriui įmonė kompensaciją sumokės ne iš rinkliavos lėšų.

„TRATC užsidirba šiek tiek ir savų pinigų: gauname pajamų už pavojingų atliekų tvarkymą, asbestinių stogų dangų sandėliavimą, įmonių atvežtų gamybinių atliekų priėmimą į sąvartyną. Tos pajamos sudaro labai mažą dalį, turime kelias kapeikas, ir tiek, nes didžioji mūsų uždarbio dalis yra savivaldybių pervestos rinkliavos lėšos“, – aiškino V.Noreika.

Pasikeitus įmonės vadovams, Tauragės RATC direktoriaus pavaduotoju tapęs šilališkis neslepia, jog 2009 m. alga sumažėjo ir jam, tačiau į teismą dėl kompensacijos kreiptis jis neketina.

„Kaip čia atrodytų? Tada visiems valstybės tarnautojams atlyginimai buvo apkarpyti. Sumažėjo ir mums. Manau, kad vis tiek kada nors turės atstatyti buvusias algas“, – svarstė V.Noreika.

Nors apskrities savivaldybių merai bei administracijų direktoriai jau susitarė nuo ateinančių metų visuotinę rinkliavą gerokai padidinti ir taip sukaupti lėšų dėl buvusių vadovų nemokšiškumo susikaupusioms skoloms grąžinti, V.Noreika apie didesnius mokesčius gyventojams kalba atsargiai. Jis neslepia tik to, ką visi žino: nuo ateinančių metų rinkliava bus skaičiuojama kitu metodu ir ją sudarys dvi dalys – kintamoji bei pastovi.

„Kokio dydžio rinkliava turės būti, skaičių dar neturime, kol kas vyksta analizė. Žinau, kad Šilalėje kažkiek turės kilti“, – netiesiogiai jau paplitusią žinią patvirtino V.Noreika.

Tačiau TRATC direktoriaus pavaduotojas nutylėjo, jog balandžio 5-ąją Turto bankas raštu kreipėsi į visus Tauragės apskrities savivaldybių merus, informuodamas, kad teks grąžinti valstybei per 850 tūkst. Eur netinkamai panaudotos Europos Sąjungos paramos bei 260 tūkst. Eur delspinigių.

„Pagal pateiktus duomenis, UAB TRATC veikla yra nuostolinga nuo 2013 m. Įmonė nurodė, jog, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 07 24 nutarimu patvirtintą metodiką, šiuo metu yra perskaičiuojamas vietinės rinkliavos mokestis už atliekų tvarkymą. Į naują rinkliavos mokestį turi būti įtrauktos ir išlaidos - 856 tūkst. 524,56 Eur negrąžintos paramos su delspinigiais dengimui. Finansinės padėties pagerėjimo įmonė tikisi nuo 2017 m., jeigu savivaldybių tarybos 2016 m. patvirtins naujus vietinės rinkliavos dydžius. Galimybes vykdyti skolos Turto bankui grąžinimą įmonė grindžia planuojamomis gauti didesnėmis pajamomis, taikant naują mokesčio dydį“, - rašoma Turto banko merams išsiuntinėtame rašte.

Kiek konkrečiai gyventojams didės rinkliava už atliekų išvežimą, priklausys nuo savivaldybės tarybos sprendimo.

Šią savaitę posėdžiausiantys rajono politikai svarstys atliekų tvarkytojų prašymą padidinti vienos tonos atliekų sutvarkymo sąvartyne kainą nuo 54,57 Eur iki 80 Eur (be PVM). Tai – pirmas žingsnis į rinkliavos didinimą.

Problemos niekaip nesibaigia

Šiemet TRATC kartą jau patuštino Šilalės rajono biudžetą – vasarą papildomoms 55 akcijoms išpirkti savivaldybės taryba skyrė 47,7 tūkst. Eur. Visos keturios Tauragės apskrities savivaldybės iš savo biudžetų atliekų tvarkytojams „už ačiū“ pervedė 200 tūkst. Eur. Tačiau šie pinigai ant bankroto slenksčio atsidūrusios atliekų tvarkymo bendrovės nesustiprino. TRATC administracija žadėjo juos iš karto pervesti „Kauno tiltams“ – įmonė net kelis metus laukė, kol bus sumokėta už sąvartyno antrosios sekcijos statybą, ir jau grasino kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

Reikia prisiminti, jog sprendimo plėsti sąvartyną steigėjos – savivaldybių tarybos – nebuvo priėmusios, o TRATC antrąją sekciją pradėjo statyti, neturėdamas jokio finansavimo.

Bendrą keturių savivaldybių įmonę įsteigę ir jos nesugebantys kontroliuoti politikai dabar skėsčioja rankomis bei, priimdami sprendimus apmokėti nuostolius, net nediskutuoja – esą atliekas reikia tvarkyti, todėl nieko negalima pakeisti. Tuo tarpu patys atliekų tvarkytojai, atrodo, tyčiojasi iš žmonių, kasmet vis daugiau padidindami  įmonės administravimo išlaidas. Mat nuo 2012-ųjų, kai pradėjo kauptis nuostoliai, administravimo išlaidos TRATC-e išaugo net 55,5 tūkst. Eur.

Negana to, nuostolingai dirbanti įmonė savo darbuotojams dar moka ir nemažus priedus. Jie taip pat didėja: 2012 m. tam skirti  5503 Eur, o 2015-aisiais – jau net 17 tūkst. 183 Eur.

Daiva BARTKIENĖ