Požeminė mokykla Charkive gali atlaikyti atominės bombos sprogimą

Kur vyks Paskutinio skambučio šventė, žurnalistams bu­vo pranešta likus iki jos vos porai valandų – Charkivo vadovai baiminosi, kad informacijos neperimtų Rusijos žvalgyba ir nesumanytų bombardavimais sugadinti renginio. Juolab, jog tą naktį dronai atakavo troleibusų par­ką ir sužeidė vieną darbuotoją bei sugadino 18 trolei­busų...

Maksimalių atsargumo priemonių imtasi ir todėl, kad naujoje ir modernioje požeminėje mokykloje nėra nei sporto, nei aktų salės, tad pagrindinė renginio dalis vyko tame pačiame kieme esančios senosios mokyklos rūsyje. Po to, kai žemesnių klasių mokiniai susirinkusiuosius linksmino šokiais bei dainomis, o abiturientai sušoko atsisveikinimo valsą, visi buvo pakviesti paskutinei pamokai į klases, o žurnalistus mokyklos direktorė Larisa Žolnovač pakvietė į ekskursiją po aštuoni metrai po žeme įrengtą ir atominės bombos sprogimui bei jos sukeltai radiacijai atsparią mokyklą. Į ją patenkama per neišvaizdų vienaukštį statinį, kuris labiau primena sandėliuką. Nusileidus į apačią pasitinka ginkluotas budėtojas, o koridoriuose – Ukrainos nepriklausomybę bei tautišku­mą puoselėjusių asmenybių portretai ir vaikų piešiniai. Direktorė ypač didžiuojasi kabinetu, kuriame vyksta tėvynės gynimo pamokos, kuriose yra ugdoma meilė savo miestui ir šaliai, tautos tradicijoms, kultūrai, istoriniam protėvių palikimui. Kabineto sienos išrašytos pergalės šūkiais, jas puošia fronte kovojančių brigadų ženklai, garsių kovotojų citatos, senovės kazokų kovos gink­lai. Apsilankę pradinių klasių pamokoje matėme, jog tautiškai išsiuvinėtus rūbus dėvi tiek mokytoja, tiek ir nemažai vaikų. 

Požemiuose nėra sporto salės, tačiau veikia nedidelė kavinukė, yra specialus poilsio kambarys tiems, kurie išsigąsta sprogimų. 

Medicinos kabinete budėjusios gydytojos paklausiau, dėl ko mokiniai dažniausiai ateina ir ar dažni būna panikos priepuoliai. Pasak medikės, daugiausiai pas ją lankosi žemesniųjų klasių mokiniai, kurie sunegaluoja, kaip ir visi vaikai, dėl suvalgytų saldumynų ar pan. Bet yra buvę ir dėl panikos priepuolio – jis ištiko bijojusį eiti į mokyklą, bet tėvų atvežtą paauglį. Vaiko tėvams buvo patarta laikinai neleisti berniuko į mokyklą ir lankytis pas psichologą. 

„Labiau pergyvena tėvai, o patys mokiniai greitai pamiršta sprogimus ir trokšta bend­rauti, būti drauge”, – kalbėjo gydytoja.

Kad taip ir yra, įsitikinau pakilęs iš požeminio pastato ir įsiliejęs į krykštaujančių moksleivių būrį. Net ir pasibaigus šventei, dauguma neskubėjo skirstytis, stoviniavo kieme, šneku­čiavosi, žaidė: visi džiaugėsi bendravimu. Tiesa, išskyrus vie­ną mergaitę, kuri gailiai kūkčiojo. Paklausiau jos mamos Natalijos, kodėl dukrelė verkia.

„Lenai aštuoneri, ji ką tik baigė antrą klasę, yra labai aktyvus vaikas, daug laksto, kalba, tačiau dėl karo buvo priversta tūnoti namuose ir rūsyje. Nuotolinės pamokos buvo menka paguoda, o kai prieš pusmetį ėmė lankyti šitą požeminę mokyklą, atsigavo, tiesiog verždavosi į klasę. Verkia, nes rytoj į mokyklą nebereikia, pamokų nebebus visą vasarą, tad vėl vienai teks sėdėti kambaryje“, – sakė moteris. 

Atmintin įstrigo ir vieno abituriento mamos klausimas, ka­da baigsis karas, kas Europos Sąjungos šalyse kalbama apie tai. 

„Kovoms užsitęsus ir fronte trūkstant karių, gali paankstinti mobilizacinį amžių – mano vyresnėliui ką tik nuskambėjo Paskutinis skambutis, bijau, kad sūnus neišvyktų keršyti už Pokrovske žuvusį tėtį, nieko man nepasakęs. Po tėvo mirties jis užsisklendė, nebesidalina planais“, – kalbėjo Irina.

Ir motinos nerimas suprantamas. Tik atsakyti jai į jos klau­simą nelengva.

Katios Iščenko šeštokas sūnus Denisas atvyko tik į šventę. Vienturčio sūnaus moteris neleido lankyti mokyklos, jis mokėsi nuotoliniu būdu. Kai paklausiau, kodėl, mama piktai į klausimą atsakė klausimu: „O jūs turėtumėt drąsos leisti vaiką į mokyklą pafrontės mieste, į kurį raketos atskrenda greičiau nei suskamba oro pavojaus pranešimas?“

Panašią baimę išgyvena nemažai tėvų, nes į prieš pusmetį atidarytą požeminį pastatą neskuba leisti vaikų. Mokyk­los direktorės teigimu, prieš karą licėjuje pamokas lankė 1100 mokinių, dabar jų tėra apie 450. Kiti mokosi nuotoliniu būdu, dalis perėjo į kitas mokyklas.

Dėl sumažėjusio mokinių skaičiaus pamokas požeminėje mokykloje nuspręsta leisti organizuoti dar trims to mikrorajono mokykloms, tad dviem pamainomis čia mokosi maždaug 900 vaikų.

Charkivo merijos Švietimo skyriaus vadovė Olga Demenko atskleidė, jog šiemet Charkive iš viso mokėsi 100 tūkst. vaikų, iš kurių kiek daugiau nei pusė gyvena mieste, 12 proc. yra iš kitų Ukrainos vietovių, o trečdalis yra užsienyje. Dauguma jų mokėsi nuotoliniu būdu, nes gyvai pamokas lankyti buvo galima tik požeminėse mokyklose, o jų mieste tėra 10. Labiausiai į požemines mokyklas veržėsi abiturientai: iš 7500 net pusė kasdien ėjo į pamokas. Visoje Ukrainoje mokyklas šiemet baigė 360 tūkst. abiturientų.

Charkivo meras Igoris Terechovas džiaugėsi, jog įvairiose olimpiadose Charkivo moksleiviai užėmė antrą vietą šalyje. Jis abiturientams linkėjo sėkmės, siekiant išsikeltų tikslų, ir atskleidė, jog mieste yra statomos dar 6 požeminės mokyklos. 

Po šventės kelių abiturientų paklausiau apie ateities planus. Mokyklą pergalėmis pramoginių šokių varžybose garsinęs Renatas Kalašnikovas užtikrino, jog lieka Charkive, studijuos universitete. 

Gimtojo miesto palikti neketina ir Irina Sabanenko, nors tėvai merginą kalbina studijuoti toliau nuo fronto esančioje vietoje.

„Kare žuvo tėčio draugas, žuvo ir vieno klasioko tėtis. Ne visada drąsiai jaučiuosi mieste, bet čia draugai, čia viskas įprasta, nenoriu išvykti”, – kalbėjo mergina. 

Kai kurie abiturientai ketina studijuoti Kyjive, Lvive, o vienas septyniolikmetis prisipažino, jog vyks pas Italijoje gyvenantį dėdę ir ten bandys susirasti darbą bei mokytis. Atgal grįš tik po karo, nes bijo žūti fronte... 

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.