Iranas springsta savo neapykanta

Kai JAV birželį smogė Irano branduoliniams objektams Forde, Natanze ir Isfahane, nubudome kitokiame pa­sau­lyje. Politologai, ekspertai nerimastingai svarsto: o kas to­liau, kai kas spėlioja, jog Amerika užsitraukė baisią iranie­čių neapykantą. Tuo labiau, kad Iranas žada gintis visomis įmanomomis priemonėmis ir vadina JAV operaciją nesąži­ninga agresija, kurią branduolinį ginklą turinti valstybė įvykdė prieš tokio ginklo neturinčią šalį.

Bet prieš kelis metus teko keliauti po Iraną ir jau tada atrodė, kad šios šalies neapykanta amerikiečiams yra labai sena, o ir ugdoma ji, regis, nuo mažumės. 

Ne visi pageidaujami 

Prisimenu, kaip nelengva bu­vo išvykti į Iraną. Pirmas rūpestis – gauti šios valstybės vizą. Tam reikėjo užpildyti anketą, atsakant į kitų kelionių vizoms nebūdingus klausimus: kokia buvo senelio, prosenelio pavardė iš tėvo pusės (motinos linija jų nedomina), kokias ša­lis­ jau esi aplankęs, ar turi ko­kios kitos valstybės vizą ir pan. Buvome įspėti, jog neparašytume, kad esam lankęsi Iz­raelyje, o jei tokia viza pase yra, jį būtina pasikeisti, nes į Iraną kitaip nebūsi įleistas. Negana to, išgirdome patarimų nesigirti ir buvus Amerikoje, nes ji Irane laikoma blogio ašimi. Be to, skiltyje apie profesiją negalima nurodyti, kad esi žurnalistas ar fotografas, nes tokių smalsuolių Irane irgi niekas nepageidauja...

Kai pagaliau įveikus formalus nuvykome į šią šalį, suži­nojome, kad dar sunkiau yra vietiniams žmonėms išvažiuoti iš Irano. Neatlikę karinės tarnybos jaunuoliai neturi paso, tad, norė­dami gauti vizą į Vakarų šalis, jie įtikinamai turi įrodyti, jog po viešnagės grįš atgal. Jei vis tik apsigalvotų priešin­gai, dėl tokio poelgio nukentėtų Irane likusi gausi šeima. 

Amžinas lyderis

Irane nesutikome nė vieno žmo­gaus, kuriam patiktų jo šalies santvarka. Dauguma su ilgesiu prisimena priešrevoliu­ci­­nį lai­kotarpį, kuomet šalis sparčiai laisvėjo. Deja, po 1979 m. įvyk­dytos islamiškosios revo­liucijos­ susiklostė įdomi santvarka – teokratinė (valstybės valdymo­­ forma, kai aukščiausia valdžia­ priklauso dvasininkams) res­publika su viešaisiais rinkimais. Ir nors Irane kas ketveri me­tai yra renkamas prezidentas, tačiau įtakingiausias asmuo šalyje yra dvasinis lyderis ajatola. Jis save, kaip revoliucijos vadas, į šį postą yra paskyręs iki gyvos galvos. Nors dvasinis lyderis, rodos, turėtų rūpintis religiniais reikalais, tačiau jo įtaka jaučiama visur – įvairiausiose gyvenimo srityse bei užsie­nio­ politikoje. Visos Irano gatvės, įstaigos, kavinės, degalinės, būstai mirgėte mirga lyderio atvaizdais. Deja, nuo tokių garbinimo ženklų pagarbos jam nedaugėja, o iraniečiai kartais iš­drįsta prisipažinti, kad jie į rinkimus nebeina, nes jų dvasinis lyderis vis tiek amžinas, o prezidentas esąs tik dėl vaizdo.

Dainos po tiltu

Skaitant pranešimus, kaip bombarduojamas Isfahanas, atmintyje iškyla įstabaus grožio persų miestas, naktiniai pasivaikščiojimai jo gatvėmis, po­ kurių supratome, kad vis­ką į savo gniaužtus yra paėmusi valdžia, kuri nesijautė saugi, nes ir tada, prieš kelis metus, griežtai buvo draudžiami bet kokie žmonių susibūrimai ar net sporto už­siėmimai. Pamenu, kai vieną dieną ėmėme artėti prie nuos­tabaus grožio ir sudėtingos­ architektūros arkinio tilto, ku­ris dar vadinamas Gyvybę ne­šančiu tiltu, išgirdo­me iš po jo sklindančią dainą. Melodija buvo tiesiog užbu­rianti, tarsi visas angelų choras dainuotų. Gal tai dėl išskirtinės tilto akustikos, o gal todėl, kad farsi  (persų) kalba yra labai graži, melodinga ir kažkokiomis savo vibracijomis itin miela mūsų ausiai. Maždaug pusvalandį jos klausėmės ir norėjome, jog dainininkai nenutiltų. Tai buvo pats gražiausias kada nors gyvenime girdėtas koncertas. Ta­čiau kartu į akis krito ir tai, kad vienas vyras stovėjo kiek atokiau ir visą laiką buvo įsmei­gęs akis į telefoną. Nebuvo panašu, kad jis juo žaistų ar ko­kius reikalus tvarkytų. Staiga jis šūktelėjo „Policija!“, o dainininkai žaibo greitumu pasklido į visas puses... 

Netrukus pamatėme, jog iš tiesų atvažiavo policija. Tuomet ir sužinojome, kad tokie susibūrimai Irane yra griežtai draudžiami, už tai gali būti ilgam įkalintas.

Tai ne vieną iš mūsų grupės privertė susimąstyti – grįžome tylė­dami ir net braukdami ašarą, kiekvienas savo šir­dy­je įvertinęs, ko­kia yra laisvės dainos kaina...

Sostinė – kaip penkios Lietuvos

Irano sostinėje Te­herane, kuriame­ gyvena apie 15 mln. gyventojų (net jei mūsų vis dar būtų 3 mln., tai būtų penkios Lietuvos), bene didžiausią įspūdį paliko JAV ambasada, į kurią pažvelgti pavyko pro pravirus vartus, nes tuo metu darbininkai juos dažė. Šiaip jau buvusios Amerikos ambasados teritorija yra uždara, po ją mak­linėti niekam neleidžiama, o viską, ką norėjo pasakyti Ira­nas apie šią valstybę, yra surašyta, nupiešta ant teritoriją supančios tvoros. Tačiau visų šių piešinių ir užrašų mintis yra viena – mirtis Amerikai. Po 1979 m. įvykdytos islamo revoliucijos, Amerika buvo paskelb­ta Irano prieše, ambasados darbuotojai išvyti, o pastatai po truputį nyko savaime. Bet antiamerikietiški piešiniai ant tvo­rų būdavo nuolat atnaujinami.

Gidas įvedė mus į vieną mo­kyklą, kurios tarpduryje, ant paties slenksčio, pamenu nupieštą didžiulę Amerikos vė­liavą su tuo pačiu užrašu: „Mir­tis Amerikai“. Mokinukai kas­dien eidami per ją privalo gar­siai tą užrašą skanduoti... Tai­gi ne­apykanta ugdoma nuo ma­žumės.

Mirtininkų alėjos

Šiurpą kėlė kiekviename Ira­no mieste, kiekvieno­je gyvenvietėje mir­­tininkų (šachi­dų) alėjos. Taip, kaip mes savo mies­­tus įvairio­mis progomis puošia­me vėliavėlė­mis ar kitokiais at­ri­butais, taip iraniečiai – žu­vusių mirtininkų portretais. Tie žmo­nės žuvo per Irano – Irako karą, per įvairius teroristinius išpuo­lius, kai kurių motinos dar tebelaukia grįžtančių... 

Šiandien jie laikomi šalies did­vyriais, jų portretai išrikiuoti pagrindinėse miestų gatvėse ir aikštėse. Tik kažin, ar visi jie norėjo būti didvyriais? Tarp susisprogdinusių mirtininkų matėme ir visiškų vaikų. Gidas iranietis teigė, jog, prireikus sprogdintojų, atvažiuoja deng­tos mašinos į mokyklas, surenka berniukus, vėliau apriša juos sprogmenimis... Ir taip jie tampa „didvyriais“, nors niekas jų neklausia, nori jie tokio statuso ar ne. 

Kas keistųsi?

Po pastarųjų JAV smūgių Iranui buvo stebimasi santū­ria arabų pasaulio reakcija. Keliaudama po Iraną jutau, kad ir arabai nėra šios šalies draugai, nes arabus jie sieja su žiau­rumu ir prievarta. Iranietį pavadinti arabu yra tolygu įžeidimui, mat jie – persų palikuonys, arijai.

Iraniečiai labai didžiuojasi sa­vo šalimi, labai sena jos istorija, dariusią įtaką daugeliui pasaulio civilizacijų. Bet kartu jie gėdijasi savo dabartinės politinės situacijos. Jau tada kelionėje sutikti iraniečiai abejojo, ar jų šalyje situacija daug keis­tųsi, jei vieną dieną būtų panaikintos laisvą žmonių pasirinkimą varžančios taisyklės. Dau­gybė suvaržymų yra grįsti religija, o šis barjeras, kaip ži­nome, labai sunkiai įveikia­mas ir pokyčiai nevyksta greitai. Tuo labiau, jog Irano visuomenė yra daugiasluoksnė, vieni žmonės save laiko persais, ku-

riems islamas buvo jėga primes­tas, kiti save laiko arabais, dar yra ir išpažįstančiųjų senąjį zoroastrų tikėjimą. Vienus aprangos kodas Irane tiesiog smaugia, o kiti jo nė už ką neatsisakytų, net jei būtų panaikintas „Pasdar“ padalinys, kitaip dar vadinamas dorovės policija. Jos paskirtis – užtikrinti, jog moterys būtų padoriai apsirengusios, tinkamai elgtųsi. „Pasdar“ padaliniui yra suteiktos didžiulės teisės, už bet kokį mūsų akimis nesuvokiamą nepadorumą moteris gali būti keletui dienų sulaikoma, net deportuojama iš šalies, o kartais nu­bausta rykštėmis. 

Islamo taisyklės yra vyriausybės pripažintos įstatymu. O tai reiškia, jog kūno dengimas viešumoje yra privalomas tiek vietinėms, tiek atvykėlėms. Mūsų gidė prie vienos šven­tyklos atkreipė dėmesį į moterų avalynę, kuri buvo beveik visų vienoda. Pasirodo, ją tokią patvirtino ajatola, Irano dvasinis vadovas, todėl privaloma ją avėti be jokių diskusijų...

Be to, Irane dideliu nusikaltimu laikoma, jei moteris saugosi nėštumo, jeigu tam nepritaria vyras – už nėštumo reguliavimą slapčia nuo vyro galima net mirties bausmės sulaukti.

Kita vertus, tai yra Persija su savo milžiniškais kultūros lobiais, turtingu istoriniu pali­kimu, kurios, deja, turistams ap­lankyti jau ilgai nebepavyks...

Nijolė PETROŠIŪTĖ

AUTORĖS nuotr.