Daugiau nei prieš dešimtmetį Sveikatos apsaugos mi­­nisterijos pradėtos įgyvendinti vėžinių susirgimų ir širdies kraujotakos susirgimų profilaktinės prog­ra­mos vis dar netapo poreikiu - dauguma Šilalės rajo­ne dirbančių šeimos gydytojų arba jas ignoruoja, arba ne­sugeba savo pacientams įrodyti, kaip svarbu pro­filaktiškai tikrintis. Tokią išvadą perša prieš porą sa­vaičių savivaldybės tarybos Sveikatos apsaugos ir so­cialinių reikalų komiteto nariams pateikta Klaipėdos te­­ritorinės ligonių kasos analizė.

Lietuvoje iš Privalomojo svei­katos draudimo fondo lė­šų finansuojamos septynios prevencinės programos: gimdos kaklelio vėžio, krūties, priešinės liaukos ir storosios žarnos vėžio ankstyvosios diagnostikos, širdies ir kraujotakos ligų profilaktikos bei vaikų krūminių dantų dengimo silantais. Be­ne seniausiai - net 12 metų - vykdoma gimdos kaklelio vėžio ankstyvosios diagnostikos programa yra skirta moterims nuo 25 iki 60 metų. Kartą per 3 metus jos turėtų būti kviečiamos atlikti citologinį tepinėlį. Klaipėdos teritorinės ligonių kasos duomenimis, 32 proc. atitinkamo amžiaus Šilalės rajono moterų šia programa pasinaudojo tik vieną kartą, du kartus tik­rinosi 18 proc. moterų, tris - 7 proc., o keturis - vos 1 proc. galinčiųjų dalyvauti programoje.

Pernai citologinis gimdos kaklelio tyrimas atliktas 33 proc. Šilalės rajono gyventojų. Ne ką didesnis ir Klai­pė­dos teritorinių ligonių kasų  vidurkis - vos 44 proc. Lie­tu­voje praėjusiais metais dėl gim­dos kaklelio vidutiniškai pasitikrino 55 proc. 25-60 m. moterų. Tokio lygio nepasie­kė nė viena Šilalės rajono sveikatos priežiūros įstaiga. Pras­čiausiai programa buvo vykdoma Kvėdarnos ambulatorijoje - citologinis tepinėlis atliktas vos 8 proc. prog­ramoje turėjusių dalyvauti mote­rų. Pajūrio ambulatorijos me­­dikai patikrino 49 proc., Kal­tinėnų - 47 proc., Šilalės PSPC - 39 proc. moterų.

Menkas susidomėjimas gim­­dos kaklelio vėžio ankstyvosios diagnostikos programa pageidaujamų rezultatų nedavė: sergamumas nemažėja, o blogiausia, kad vis dar nedaug nustatoma ankstyvųjų stadijų susirgimų.

Krūties vėžio ankstyvosios diagnostikos programoje bent vieną kartą jau dalyvavo pusė 50-69 m. moterų, tačiau bene trečdalis pasitikrino vos vieną kartą. Du kartus mamografinę patikrą atliko 13 proc., tris - 5 proc. moterų. Pernai Šilalės sveikatos priežiūros įstaigos programoje dalyvauti prikalbino vos trečdalį turėjusių pasitikrinti moterų, tuo tarpu Lietuvoje vidutiniškai tikrinosi kas ant­ra, o Vilniaus teritorinių ligonių kasų zonoje - beveik 60 proc. moterų. Prasčiausiai krūties vėžio ankstyvosios diagnostikos programa vykdoma Lau­kuvoje, kur pasitik­rino vos keli procentai ambulatorijoje prisirašiusių moterų. Re­zultatas tas pats - Šilalėje nemažėja dėl šios ligos gydomų pacienčių ir nedidėja ankstyvųjų stadijų diagnozavimas.

Bene geriausiai vykdoma vy­rų priešinės liaukos vėžio ankstyvosios diagnostikos programa - gal dėl to, jog tereikia ištirti kraują. Bent kartą šioje programoje dalyvavo net 85 proc. 45-75 m. Šilalės rajono gyventojų. Dėl šios pavojingos ligos kraujo tyrimus reikėtų atlikti kas dveji metai, tačiau tik 4 proc. vyrų programoje dalyvavo penkis kartus. Keturis sykius dėl prostatos tyrėsi 8 proc., tris - 14 proc. savo sveikata susirūpinusių vyrų.

Kvėdarnos ambulatorijos medikai į šią programą įtraukė net 86 proc. vyrų, neblogi rezultatai ir Kaltinėnuose, kur kraujo tyrimai atlikti 66 proc. atitinkamo amžiaus vy­rų. Lietuvos vidurkio - 61 proc. - nepasiekė Laukuvos am­bulatorija ir UAB „Šilalės šei­mos gydytojų praktika“ me­dikai. Pernai dėl priešinės liaukos piktybinių navikų hos­pitalizuoti 32 rajono gyven­tojai.

Storosios žarnos vėžio anks­tyvosios diagnostikos programa 2015 m. pasinaudo­jo 40 proc. vyresnių nei 50 m. rajono gyventojų. Iš viso pagal šią programą jau yra pasitikrinę 41 proc. 50-74 m. šilališkių, tačiau dauguma - net 38 proc. - vos vieną kartą.

Lietuvoje daugiausiai žmonių miršta nuo vėžio bei širdies kraujagyslių ligų, bet ir pastaroji programa didelio susidomėjimo kol kas ne­­su­kėlė. Valstybinės li­go­nių kasos nuolat aiškina gy­­­ventojams, jog širdies ir krau­jagyslių ligų prevencijos prog­rama yra skirta vyrams nuo 40 iki 55 m. ir moterims nuo 50 iki 65 m. Jiems kartą per metus šeimos gydytojas privalėtų nustatyti rizikos veiksnius ir, jei reikia, sudaryti individualų širdies bei kraujagyslių ligų prevencijos planą. Jei­gu paaiškėja, kad širdies ir kraujagyslių ligų tikimybė yra didelė, gydytojas turėtų siųsti pacientą į specia­lizuotus centrus išsamiau ištirti.

Svarbu žinoti, jog vieną kartą per metus nemokamai ga­li būti nustatoma gliukozės, cholesterolio koncentracija krau­jyje, atliekama elektro­kar­diograma bei kiti tyrimai, parodantys, ar žmogus pri­skir­tinas didelės rizikos grupei.

Kol kas šioje profilaktikos programoje dalyvavo tik 62 proc. atitinkamo amžiaus rajono gyventojų, tačiau net 33 proc. pasitikrino vieną kartą. Du kartus tikrinosi 15 proc., tris - 7 proc., penkis - vos 1 proc. tikslinės amžiaus grupės žmonių.

Pernai Šilalės rajone prog­rama vidutiniškai pasinaudojo vos trečdalis gyventojų, blogiausia padėtis yra Lau­kuvos ambulatorijoje.

Savivaldybės tarybos Svei­katos apsaugos ir socialinių reikalų komiteto narė Loreta Kalnikaitė mano, kad krūtų vėžio ankstyvosios diag­nostikos programa pasinaudotų daugiau moterų, jei gy­dytojai jas ne tik pasiųstų atlikti mamogramos, bet ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšomis būtų apmokama kelionė į tokią diag­nostinę aparatūrą turinčią gydymo įstaigą.

„Geriau vykdomos tų ligų ankstyvosios diagnostikos programos, pagal kurias tyrimus galima atlikti Šilalėje“, - aiškino L.Kalnikaitė.

Klaipėdos teritorinės ligonių kasos vadovas Alfridas Bumblys tokį Šilalės politikės norą pavadino fantastika - pasak jo, žmonės turi būti patys suinteresuoti ligų profilaktika, o medikai privalo paaiškinti, kodėl ji reikalinga. Juo labiau, jog už profilaktinių programų įgyvendinimą šeimos gydytojams yra skiriamas papildomas finansavimas.

Tačiau bene labiausiai su­blizgėjo Šilalės meras Jo­nas Gudauskas, pažadėjęs Klai­pėdos teritorinės ligonių kasos vadovui pats kontroliuoti, kaip sveikatos priežiūros įstaigos įgyvendins programas. Anot mero, su gydymo įstaigų vadovais bus aptarti pusmečio rezultatai, ir jie turės paaiškinti, kokie sprendimai dėl profilaktinių patikrinimų buvo priimti. 

Daiva BARTKIENĖ

Žadeikių pagrindinėje mokykloje jaunųjų šaulių die­nos stovyklą suorganizavo jų vadovė Virginija Pa­lia­kienė.

Susiskirstę į būrius bei išklausę instruktažą, kūrėme savo būrio vėliavą, mokėmės rikiuotės, žygiavimo pagrindų, orientavimosi vietovėje.

Į stovyklą atvy­ko ir Žemai­čių apygardos 3-iosios rinktinės 308 pėstininkų kuo­­pos vadas Kęstutis Dem­bins­­kas. Jis su savanoriais mokė šaulius saugaus elgesio su gink­lu, kaip tinkamai užsimaskuoti ir pasislėpti miške, atpažinti priešą. Ne­lengva užduotis - ir orien­­­tavimasis vietovėje, kuo­­met išvaikščiojome visą Ža­­dei­kių seniūniją. Vakare vyko dai­nos ir šokio konkursas.

Vadovaujami Pa­jū­rio 10-osios kuopos vado Al­gi­man­to Dra­gūno, mokėmės mėtyti gra­natas, šliaužti virve, susipažinome su ginklais bei šaudymo specifika. Taip pat dalyvavome kliūčių ruože, šaudymo pratybose. Geriausieji buvo apdovanoti. Galiausiai Taurų parke išbandėme savo jėgas trasose.  Lietuvos šau­lių sąjungos jaunųjų šaulių vadas Vytautas Žymančius aktyviausiems įtei­kė taures.

Tadas BERŽINIS, būrio vadas

Virginija PALIAKIENĖ, jaunųjų šaulių būrelio vadovė

AUTORIŲ nuotr.

Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijoje vyko die­ninė poilsio stovykla ,,Keliauk ir sužinok“. Joje atostogavo septyniolika 5-7 klasių mokinių.

Vaikų ir jaunimo sveikatos priežiūros spe­cialistė Vita­lija Zaleckienė pamokė, kaip saugiai elgtis per atostogas, kaip suteikti pirmąją pagalbą susižeidus. Vai­kai žaidė fizinį aktyvumą lavinančius žaidi­mus.

Klai­pėdos konditerijos fab­rike stebėjome, kaip gaminami karameliniai saldainiai. Mokiniai dalyvavo edukacinėje programoje ,,Pasigamink ledinuką pats“. Po to smagiai leidome laiką prie Baltijos jūros, pabuvojome Klaipėdos zoologijos sode.

Pramogaudami Taurų nuotykių parke vaikai išbandė sudė­tin­gas trasas, įrengtas medžiuose, grožėjosi gamta vaiz­dingame Akmenos upės slė­nyje. Taip pat po­ilsiavome prie Pla­telių ežero, apžiūrė­jome Ener­getinių labirintų bei geometrinių figūrų par­ką Plungės rajone.

Paskutinę sto­vyklos dieną vy­kome į Upy­nos liaudies ama­tų muziejų, aplankėme legendinio lakūno Sta­sio Girėno gimtinę Vyto­galo­je, Dionizo Poškos Baublius Bi­­jo­­­tuo­se, kopėme į Med­vė­galio kalną, pramo­gavome prie Parš­eže­rio ir Kelpšaičių par­­ke.

Aušra JANČAUSKIENĖ, socialinė pedagogė

Lina IVANAUSKAITĖ-BERTAŠIENĖ, mokytojo padėjėja

AUTORIŲ nuotr.

Pagal šiemet pasirašytą sutartį tarp Klaipėdos uni­ver­siteto (KU) ir Šilalės rajono savivaldybės, ant Med­vėga­­lio, aukščiausios Žemaitijos kalvos, me­nan­­čios se­­niausią čia gyvenusių žemaičių istoriją, dvi savai­tes vyko KU studentų Baltijos regiono mokomoji-pa­žinti­­nė praktika. Jos tikslas, pasak praktikos vado­vo doc. dr. Gintauto Zabielos, - ištirti dar niekada ne­­tirtą paslaptin­gą­ją Medvėgalio kūlgrindą, paieškoti Medvėgalio pi­liakal­nio senųjų žmonių gyvenimo pėd­sakų ir taip pa­siruošti kitų metų ekspedicijai.

Aukščiausias Žemaitijos piliakalnis pritraukė būrį jaunųjų archeologų ne tik iš KU: ekspedicijoje dalyvavo ir Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijos vasaros stovyklos „Vėliukai archeologų šalyje“ dalyviai. Jaunieji kasinėtojai buvo apsistoję Karūžiškės dvare, kur, kol vyko tyrinėjimo darbai, praleido dvi savaites.

Praktikos vadovas džiaugėsi dideliu vaikų susidomėjimu, o pastarieji taip pat tryško džiaugsmu, jog turėjo galimybę suprasti, kas yra archeologija, iš arti susipažinti, pačiupinėti jos įrankius, nes dažniausiai apie tai, kas yra archeologija, turime tik teorinių žinių, ir tik retas kuris yra su šiuo mokslu susidūręs iš taip arti.

Pirmąją ekspedicijos savaitę vaikai kartu su praktikos vadovu G.Zabiela bei dviem Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijos mokytojomis didžiausią dėmesį skyrė kūlgrindos paieškoms. Nes, pasak docento G.Zabielos, apie Medvėgalį kol kas žinome nedaug: tik tiek, kad tai - aukščiausia kalva, jos papėdėje yra buvusi gyvenvietė, šalia stūkso Piliorių bei Alkos kalnai.
Kūlgrinda, G.Zabielos teigimu, - tai slaptas, akmenimis grįstas kelias, skirtas patekti arba išeiti iš pilies ar gyvenvietės. Tačiau kur ji yra, tiksliai nebuvo žinoma, kadangi Medvėgalio piliakalnis archeo­logiškai ir istoriškai ištyrinėtas dar niekada nebuvo, žinių itin stigo. Iki šiol buvo žinomas tik apytiksliai pastatytas ženklas su rodykle, nurodantis kūlgrindos vietą, bet ir juo niekas negalėjo aklai pasikliauti.

„Kūlgrindos paieškoms turėjome istoriko Vytenio Al­­mo­nai­čio parengtą schemą, kurioje bu­vo pažymėtas slaptasis ke­lias. Kaip vie­nas pagrindi­nių orientyrų turėjo būti kriaušė, bet, ma­tyt, tvarkant pi­liakalnį, ji buvo nupjauta kartu su kitais medžiais. Tad mes su praktikan­tais į kūlgrindos paieškas leidomės turėdami labai apytikslius duomenis. Todėl pagal pasakojimus bei aprašymus šio akmeninio tako rasti buvo neįmanoma. Teko rinktis kitą būdą – smaigstyti iešmus į žemę ir ieškoti po ja akmenų sankaupų. Taip, badydami žemę smaigais, kuriuos įprastai naudojame šašlykams kepti, ir atradome pas­laptingąjį kelią.

Tikėjomės rasti plačią vingiuotą kūlgrindą, tačiau kol kas sunku apibūdinti tai, ką aptikome. Pelkė - gili, apie pustrečio metro, ir kokia tai kūlgrinda bei kokia buvo jos paskirtis, įvardinti dar negalime. Teks išsiaiškinti, kaip ji vei­kė, ar po ja buvo pilamas koks gruntas, smėlis, ar ji visada būdavo po vandeniu. O gal šalia ėjo grioviai vandeniui nutekėti? Tačiau jau dabar galima drąsiai teigti, kad tai yra istorinis įvykis Lie­tuvos archeologijoje, nes galėsime plačiau sužinoti apie čia gyvenusių žmonių būdą, buitį“, – „Šilalės artojui“ sakė šios ekspedicijos vadovas G.Za­biela.

Antrąją tyrimų savaitę jaunieji archeologai persikėlė į Medvėgalio tyrinėjimus, bet kasinėjimams oras buvo negailestingas, trukdė lietus.

„Ant kalno viršaus kasame šurfus,  kurie turėtų padėti išsiaiškinti senąją žmonių gyvenimo istoriją“, - stebėdamas praktikantus, trumpai ko­mentavo G.Zabiela.

O darbas išties virė. Vaikai smagiai rausė duobes, laimin­gi krykštavo, nes, pasirodo, dar ir lobį rado – pinigų. Jų mokytojos minėjo, jog tai gali būti gana sena valiuta.

Praktikos vadovas G.Zabiela teigė nekeliantis sau bei savo komandai perdėtai aukštų tiks­lų. Kadangi archeologijoje dve­ji metai yra labai trumpas laiko tarpas, tikimasi ištirti tik pačius smulkiausius dalykėlius.

„Tuo labiau, kad mus riboja ir laikas: negalime įsijausti į kasinėjimus, nes artėja tradicinis Medvėgalio me­­nų festivalis. Todėl viską, ką atkasėme, turėsime užkasti. Grįšime čia kitais metais, tikimės, jau ne dviem savaitėms, o ilgesniam laikui ir galbūt galėsime apie Medvėgalio praeitį papasakoti plačiau“, - pažadėjo Klai­pėdos universiteto docentas G.Zabiela.

Laura GIRČYTĖ

Vytauto Didžiojo universiteto

Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto

Viešosios komunikacijos 3 kurso studentė

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Liepos 12 d. Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) pa­tvirtino ateinantį rudenį vyksiančių Seimo rinkimų apy­gardų rinkimų komisijų sudėtį. Vakar šių komisijų pir­mininkai davė rašytinius pasižadėjimus ir pradėjo eiti savo pareigas.

Mūsų rajone, nuo šiol įeinančiame į Pietų Žemaitijos apygardą, spalio 9 d. rengiamiems rinkimams vadovaus 11 narių komisija. Jos pirmininke tapo Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų deleguota Šilalės sa­vivaldybės Švietimo, kul­tū­ros ir sporto skyriaus ve­dė­ja Rasa Kuzminskaitė. Kartu su ja rinkimus styguos Au­reli­ja Betingienė (atstovaujanti Lietuvos liberalų sąjūdžiui), Gi­tana Giačienė (iškelta Lietuvos lenkų rinkimų akcijos - Krikščioniškų šeimų sąjungos), Dalia Kiupelienė (nuo partijos „Tvarka ir teisingumas“), Regina Kvederienė (Lie­tuvos teisininkų draugija), Jolita Lelėnienė (delegavo Teisingumo ministras), Vita­lijus Mockus ir Daiva Vilkė, ku­riuos į komisiją pasiūlė Šilalės savivaldybės administracijos direktorius, Laima Mo­tu­­zienė (Darbo partijos atstovė), Natalija Taurinskienė (So­cialdemokratų partija) bei Rietavo savivaldybės admi­nist­­racijos direktoriaus dele­guo­­ta Jūratė Šedvilaitė.

VRK primena, kad partija, kelianti kandidatus, ar asmenys, nusprendę dalyvauti rinkimuose ir užsiregistravę savarankiškais politinės kampanijos dalyviais, nuo liepos 16 d. gali teikti pareiškinius dokumentus. Jų priėmimas baig­sis rugpjūčio 5 d. Jeigu partija nekelia kandidatų sąrašo, kiekvieną jos keliamą kandidatą, kaip ir save iškėlusį asmenį vienmandatėje rinkimų apygardoje, parašais turi paremti ne mažiau kaip 1000 rinkėjų.

Pietų Žemaitijos apygardoje rinkėjų palankumą rudenį mėgins pelnyti šiuo metu Seime dirbantys Remigijus Žemaitaitis („Tvarka ir tei­sin­­gumas“) bei Stasys Šed­ba­ras (Tėvynės sąjunga – Lie­tuvos krikščionys de­mokra­tai), žemės ūkio viceministras, savivaldy­bės tarybos narys Albinas Ežers­kis (Socialdemokratų partija), Dar­bo partijos iškeltas kandidatas buvęs Premjeras Gedi­minas Vag­no­rius bei Liberalų sąjūdžio Šilalės skyriaus pirmininkas Rolandas Bagdonas. Tačiau gali būti, jog norinčiųjų patekti į Seimą bus ir daugiau.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Rajono savivaldybės salėje „Arch VR“ at­stovai pri­statė Šilalės autobusų stoties su nauju pre­kybos centru rekonst­ravimo projektą. Deja, išklausyti projekto autoriaus Vi­do Raščiaus ko­­mentarų atėjo tik keletas savivaldybės ad­ministracijos dar­buotojų ir UAB „Ši­lalės autobusų par­kas“ atstovų. Eilinių ši­la­liškių renginys ne­sudomino. Galbūt ir dėl to, jog pritrūko informacijos.

Kaip teigė V.Raščius, dabar buvo palankiausias metas susipažinti su projektu, teikti siūlymus, tačiau nieko konk­retesnio nesulaukta. Galbūt siūlymų atsiras, derinant detalųjį planą, pristatant techninį projektą.

Žinoma, autobusų stotis, kaip vienas iš svarbiausių reprezentacinių objektų, Šilalės nepuošė, tuo labiau jos atnaujinimas buvo per didelė našta finansiškai sunkiai besiverčiančiam Šilalės autobusų parkui. Todėl tikimasi, jog 2017 metų pradžioje prasidėsianti stoties, kuri glausis po bend­ru su prekybos cent­ru „Norfa“ stogu, rekonst­rukcija bus baigta per gerą pusmetį. Anot V.Raščiaus, paprastai toks objektas pastatomas per 5-6 mėnesius, mėnesį ar du užtruks tik stoties statyba.

Kol kas nežinoma, kas šį ob­jektą statys, dar neskelbiama ir tiksli jo darbų vertė (2 milijonų eurų vargu ar užteks). Tačiau kituose miestuose kartu su prekybos centrais įsikūrusios au­tobusų stotys yra patogus, pelningas, pirkėjų ir autobusų keleivių pritraukiantis objektas. Kaip bus Šilalėje, parodys ateitis.

Aldona BIELICIENĖ

Praėjusią savaitę prie Paršežerio vyko parodomosios pratybos, kuriose dalyvavo Tauragės apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Šilalės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos darbuotojai, Visuomenės sveikatos biuro specialistai, savivaldybės administracijos ir Šilalės rajono policijos komisariato darbuotojai, Pajūrio 10-osios kuopos jaunieji šauliai.

Pratybas organizavo Šila­lės rajono savivaldybės admi­nist­racijos direktoriaus 2016 m. birželio 6 d. įsakymu sudaryta darbo grupė. Ji įpareigota organizuoti prevencines priemones, siekiant su­mažin­ti nelaimingų atsitikimų vandenyje bei paplūdimiuose. Buvo aplankyti labiausiai pa­mėgti vandens telkiniai (Parš­ežeris, Dievyčio ežeras, Bal­sių, Ašučio, Nevočių tvenkiniai, Jū­ros upės rekreacinė zona Did­kiemio ir Pajūrio seniūnijose), aptartos galimos grėsmės poilsiaujantiesiems prie jų.

Vienu iš galimų pavojų besimaudantiesiems dar­bo grupės nariai įvardijo visuomenės žinių trūkumą, kaip reikėtų elgtis, pamačius skęstantį žmogų. Todėl Šilalės visuomenės sveikatos biuro specialistų bei Tauragės APGV Šilalės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos darbuotojų organizuotose parodomosiose pratybose buvo imituotas žmo­gaus skendimas, jo traukimas iš vandens bei dirbtinio kvėpavimo operacijų atlikimas.

Be to, Šilalės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos atsakingi darbuotojai iš­sa­miai papasakojo apie pir­muosius veiksmus, kurių būtina imtis, išvydus skęstantįjį, apie prisiartinimo prie jo būdus bei pristatė kitą aktualią su skendimo prevencija susijusią informaciją. Šilalės visuomenės sveikatos biuro darbuotojai pademonstravo ir išsamiai paaiškino dirbtinio kvėpavimo atlikimo procedūrą. „Skenduolio“ gaivinimo mokymai buvo atliekami, naudojant žmogaus muliažą. Po parodomųjų pratybų kiekvienas norintis galėjo praktiškai pamėginti atlikti dirbtinį kvėpavimą suaugusiam asmeniui ar vaikui, nes muliažo indikatoriai rodė, ar operacija yra atliekama teisingai, ar „gaivinamojo“ kvėpavimo takai atviri, išvalyti.

Visi, poilsiaujantys prie van­­dens, privalėtų elgtis atsakingai ir maudytis tik tam skirtose vietose. O jeigu pastebėjote skęstantį žmogų, skubiai rinkite pagalbos numerį 112 arba skambinkite tiesiogiai Ši­lalės priešgaisrinei gelbėjimo tarnybai tel.: (8-449) 5-21-01, (8-656) 6-83-20.

Ruslanas PAČKOVSKIS

Valstybinės priešgaisrinės priežiūros poskyrio viršininkas

AUTORIAUS nuotr.

Šeručių kaimas, kažkada buvęs didelis ir gyvybingas, dabar beglaudžia, berods, aštuonias trobas. Viena iš jų, stovinti ant kalniuko, priklauso Mic­kams. Drąsiai galima teigti, jog net kelias vienos šeimos kartas vienijanti sodyba išsiskiria iš kitų ir iš tolo traukia akį. Pažiūrėti, kokios grožybės puošia Mickų kiemą, užsuko ir „Šilalės artojas“.

„Nieko daug apie mus nereikia rašyti. Esame paprasti žmonės, paprastai ir tvarkomės. Nieko čia išskirtinio nėra“, - kaip dažniausiai būna, kuklinosi sodyboje šeimininkaujanti Rasa Mic­kuvienė.

„Parašykite šitaip: nors esa­me paprasti žmonės, bet not­rėlėmis apaugę gyventi ne­­no­rime. Kiek laiko jau čia esame, piktžolės niekada nežėlė“, - pritarė mar­čiai Ra­sos anyta Sta­nislava Vanda.

Taip, vienuose namuose šei­­mininkauja dvi gaspadi­nės. Nors ir žmonės pajuokauja, o kartais ir gyvenimiška patir­tis rodo, kad toks reiškinys prie gero nepriveda, Mic­kų šeima šį stereotipą laužo. Abi moterys tikina esančios labai vieningos ir gerai sutariančios.

„Man marti - lyg duktė. Ly­giai taip pat ir žentas - kaip sūnus. Bandau prisiminti, ar su Rasa per dvidešimt penkerius metus esame nors kartą susipykusios...“ - gerų žodžių sūnaus žmonai negailėjo senolė.

Marti anytą taip pat giria. Nes to Stanislava Vanda tik­rai nusipelno: su didele meile priėmė Rasą kaip savą, padėjo užauginti anūkus, savų įstatymų neįvedinėjo. O pajuokaujant galima sakyti, jog bene geriausias dalykas yra tas, kad vyriausioji šeimininkė į jaunesniosios reikalus išvis nesikiša – viską į savo rankas jau seniai yra perėmusi Rasa.

„Gegužės 31-ąją atšvenčiau aštuoniasdešimtmetį, tai ar­gi  begaliu vadovauti. Tegul jaunesni tvarkosi. Aišku, nesėdžiu ant kupros ir dar padedu vieną kitą gėlynuką paravėti“, - smagiai plepėjo Sta­nis­lava Vanda, kuriai dėl jos žvalumo bei puikaus humoro jausmo tiek metų nė už ką neduotum.

Darbo Mickų sodyboje atrasti tikrai nesunku. Aplink namą driekiasi 30 arų sklypas, kurio didžiumą sudaro išpuoselėti Rasos darželiai, pievutės su dekoratyviniais medeliais ar krūmais, vaiskrūmiais. Veikti išties yra ką, juolab, kad laiko suktis kieme Rasa dažniausiai randa tik kas keturias dienas – dirba pamaininį darbą vienoje iš Šilalės kavinių. Be to, ir vyriškos rankos - beveik retenybė. Rasos vyras Vygantas darbuojasi Norvegijoje, sūnūs Ilmaras bei Regimantas jau suaugę, turi savus darbus.

Didžiausią naštą ant savo pečių neša Rasa. Kai nereikia skubėti į darbą, vos prašvitus, ji išsiruošia į kiemą. Nebijo moteris nei nuolat čia grasančio vėjo, nei lietaus – jei nepadirbsi šiandien, kitą kartą nebus kada.

Ypač daug dėmesio R.Mic­ku­vienė skiria gėlėms, be ku­rių išsiduoda negalinti gyventi. Aplink namą žydi rožės, vienadienės, kvapniosios levandos ir dar visa galybė kitų margažiedžių augalų, vazonuose kerojasi Rasos mėgiamos agavos. Tačiau kaip darželio karalienę ji iš­ski­ria gražuolę juką.

„Pati puošniausia mano gė­lė. Taip ilgai laukiau, kol pražys, taip rūpinausi. Jau galvojau, jog nieko nebus, bet šiemet va, kokį žiedą padovanojo“, - rodydama įspūdingą grožį, džiaugėsi šeimininkė.

Dėl didelio užimtumo Rasa prisipažįsta daugumą gėlių perkanti. Nors ir turi šilt­namį, auginti daigelius pačiai paprasčiausiai nėra kada. Tiesa, augalų kainos paskutiniu me­tu moterį šokiruoja:

„Kiek prašė litais, dabar – tiek pat eurais“.

Veši Mickų kiemelyje ir keletas „užsieniečių“. Kai lankosi pas vyrą Skandinavi­jo­je, Rasa vis kokį naują augalą namo parsitempia. Aišku, ne visi prigyja, juk ten – ir klimatas visai kitoks.

„Kai pirmąkart nuvažiavau į Norvegiją, buvo labai smalsu, kaip ten žmonės gyvena. Galiu pasakyti – labai paprastai. Mes, lietuviai, esame pratę vis kažką gražinti, sodinti daug gėlių, prisigalvoti visokių puošmenų. Tokios sodybos, kaip mūsų, per visą Norvegiją nerasi. Pas juos viskas kuklu: paprasti me­diniai namukai, pievelė, vie­na kita gėlė. Ir jokių mand­resnių augalų nemačiau - be­veik visi tokie pat, kaip ir čia“, - pasakojo Rasa.

Iš atšiauriosios užsienio ša­lies R.Mickuvienė ar jos vyras parsiveža ne vien žalumos. Jų sodybą puošia iš ten parkeliavę vėjyje besisupantys kūgio formos pinti vazonai, rąstinėje pavėsinėje stovi jaukus supamasis krėslas. Šiuos daiktus norvegai išmeta lengva ranka, o praktiški lietuviai pro tokį gėrį nepraeis.

Nors Vygantas jau bemaž dešimtmetį blaškosi tarp Lie­tuvos bei Norvegijos, nereiškia, jog namai ir jų priežiūra jam nerūpi. Kai grįžta, Rasa tuoj pristoja su „užsakymais“, o ir pats parvažiuoja kupinas naujų minčių, ką, kur ir kaip keis. Pavyzdžiui, per Mickų kiemą išsitiesęs medinis traukinukas – Vyganto kūrinys, o pakraštyje stovintis židinys - bendras su draugu darbo rezultatas.

„Dabar, sakė, grįžęs konst­ruos sūpynes ir lėktuvą anūkui. Turime savo miško, medienos bus“, - šypsodamasi kalbėjo Rasa.

Jos galvoje taip pat sukasi daugybė planų. Paskutiniu metu moteriai ramybės neduoda svyrančios rožės me­delis, kurio niekaip nepa­vyks­ta įsigyti. Ta­čiau ji yra atkak­li – au­galą bandys parsisiųsti internetu. Be to, tarp didesnių ateities vizijų ir tvenkinys su pirtimi ant kranto.

„Tik tam reikia ir laiko, ir investicijų. Jei būtume pertekę pinigais, galėtume pasisamdyti dizainerius, atvažiuotų, per kelias valandas viską gražiai suprojektuotų, perdarytų, ir būtų kitas vaizdas.

Bet iš dalies pagalvojus, ar būtų mieliau? Dabar vis­ką darome savomis rankomis, su didžiule meile. Jei viską gautum gatavą, abejoju, ar širdis taip džiaugtųsi“, - susimąs­tė Ra­sa.

Birutė PALIAKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.