Buvo toks vienkiemių kaimas – Pavėriai

- Dieve, Dieve, kaip man graudu žiūrėti į tas trobas! - sako Stefanija Čepauskienė. - Juk dar būtų visai gyvenamos! Kitų dar ir langai neišdaužyti, durys, kaip paliktos, taip ir tebėra užrakintos. Tik žolė jau praaugo pa­langes, takų seniai nė žymės. Vienoje troboje dar li­kusi pravira spintelė, mėtosi senas puodas, kuriame jau nevirs pietūs visai šeimynai, prie sienos tebestovi televizorius, kurio niekas jau nežiūrės...

Ne, tai ne koks Černobylis. Tai - Pavėrių kaimas tarp Bijotų ir Ančios.

Senųjų laikų trupinys

Džiunglės: žolė, krūmai, juos apsiraizgę vijokliai - viskas aukščiau galvos. Stefanija eina priekyje ir pagaliu daužo dilgėles - vis šioks toks takas. Jai per septyniasdešimt, bet ne kiekvienas jaunesnis paskui ją spės.

- Atrodo, kad čia, - sako ji ir klausosi apačioje tekančio upelio. - Ne, paeikime dar truputį aukščiau.

Mes vaikštome po Pakadūšio dvaro teritoriją. Pastatų seniai nėra - raudonų plytų mūrai stovėjo tenai, ant kalvos, tačiau Stefanija sako, jog neverta ieškoti, nes jau nelikę nė pamatų akmens. Čia, slėnyje, buvo tvartai aukštais akmeniniais pamatais ir kumetynai. O ten, paėjus upeliu žemiau, - medinis tiltas per Ančią. Taip smagu būdavo ant jo žaisti, kai Stefutė su kitais vaikais ganydavo kolūkio karves.

- Kumečių laikų aš jau neprisimenu, - sako Stefanija. - Kai augau, kumetyne gyveno kolūkio darbininkai. Daug žmonių čia buvo, daug vaikų jie augino. Klimai, Bartašiai, Jokubauskai, Bambalai...

Šiandien jau nieko nebėra. Senieji išmirė, o į jų vietą neatėjo niekas. Tiesą sakant, ir ateiti nebuvo kur. Nebent į griuvėsius... Dabar tik senieji prisimena, kur čia stovėjo tvartai, kur kumetynai. Liko tiktai vandens malūno užtvanka. Tiksliau - akmeninės užtvankos liekanos, nuo kurių dar šniokščia žemyn vandens srovė. Bet niekaip negalim rasti.

- Gal čia? - Stefanija rodo pagaliu, ir mes vėl kapstomės per lietuviškas džiungles.

Galiausiai Stefanijos sūnaus Valdo pagalba užtvankos likučius pavyksta rasti. Paties tvenkinio seniai nėra, tačiau per akmeninius pylimo griuvėsius vis dar šniokščia žemyn upelio vanduo. Akmenų mūro likučiai - viskas, kas likę iš dvarininkų Sabockių ir Šapalų didybės. O didybės vis dėlto būta - čia juk stovėjo ne šiaip iš žemių supiltas pylimas, bet akmeninė užtvanka.

Nesvarbu, kad nieko nebėra. Jeigu nori ką nors pasakyti apie Pavėrius, dvaro negali nutylėti. Ar tik dvaras nebus Pavėrių pradžia? Žemės priklausė dvarui, ir visi, kurie norėjo gyventi ant dvaro žemės, turėjo už ją atidirbti.  Stefanijos tėvai irgi ten dirbo.

- Mama pasakojo, jog kumečiams buvo dar prasčiau. Štai jie visi kasa dvaro bulves, o kumečiai džiaugiasi radę kokią įgedusią ar plūgo perpjautą - bus galima susitarkuoti ir išsivirti kleckų! Matyt, sunkiai dirbantiems kumečiams šeimininkai sveikų bulvių imti neleisdavo. Kai būdavo kertami rugiai, dvaras vyrams išvirdavo kleckų su mėsa. Kleckais mes vadinome cepelinus. Taigi vyrams - kleckai su mėsa, užtat moterims, kurios rišo pėdus, kleckai be nieko. Atseit vyrų darbas sunkus! - sako Stefanija ir puikiai supranta, kokia tai baisi neteisybė. Ji pati rišdavo kolūkio rugius ir žino, jog tai nė kiek ne leng­viau, negu švaistytis dalgiu.

Nei dvaro kumečiams, nei kolūkiečiams teisybė taip ir nenušvito. Štai Stefanija tiek metų melžė kolūkio karves, tačiau negali to įrodyti ir dabar negauna nė 200 eurų pensijos.

- Gal jie ten kolūkio buhalterijoje girti dirbdavo? - traukia pečiais.

Dvaro seniai nebėra, o kaip su Pavėriais? Stefanija lenkia pirštus ir suskaičiuoja 17 sodybų. Dviejose dar gyvena žmonės.

Ko nenorėjo Stasė?

Penktas namas, nesvarbu kokios gatvės. Nei čia gyvena kas, nei užsuka. Bet namo numeris liko. Ir langai dar neiškulti. Tačiau per dilgėlynus sunku nubristi į kiemą.

- Gerai, kad Stasė nemato! - sako Stefanija. - Ar ji ištvertų tokius vaizdus?

Stasė Latožienė - paskutinė Dautarų sodybos gyventoja, puiki Stefanijos draugė, labai paslaugi kaimynė. Viskas - kaip vakar! Nuo Dautarų kelias į Bijotų parduotuvę eina pro pat Čepauskus, tai Stasė, būdavo, nepražygiuos neužsukusi. Sykį Čepauskai, vos ne visa giminė, sodino daržą, Stasė ėjo į parduotuvę, pamatė dirbančius ir neprašyta puolė į vagą. Kaip ji praeis, kada kaimynai dirba?

Atrodo, lyg vakar jos susitiko Bijotuose netoli seniūnijos.

- Nenoriu, nenoriu! - šaukė Stasė, pripuolė, apsikabino Stefaniją.

Stasė buvo ką tik išsikėlusi kažkur į Klaipėdos kraštą, su dukra Vile atvyko į Bijotus tvarkyti žemės pardavimo popierių.

- Nenoriu, nenoriu! - vis šaukė Stasė ir verkė kaimynei ant kaklo. - Nenoriu!..

- Priprasi, Stasele, priprasi, - ramino Stefanija. - Priprasi...

Visi puikiai suprantame, kaip sunku palikti savo namus ir trenktis kažkur į nežinomą vietą. Bet ką padarysi? Stefanija pati agitavo kaimynę išvykti. Kitaip jau nebuvo galima.

Po to, kas atsitiko, Stasė viena negalėjo gyventi. Ją rado vagoje kaip ir be sąmonės. Žmonės partempė į namus ir nesuprato, kas yra. Manė - praeis. O buvo insultas. Greitąją iškvietė tik kitą dieną.

- Būtų kvietę iškart, gal viskas būtų buvę kitaip, - sako dabar Stefanija. - Stasę prikėlė, tačiau pasekmės liko sunkios. Ji vargiai vaikščiojo, beveik nebekalbėjo.

„Stasele, važiuok pas duk­rą“, - raginau ją. Kaip ji viena gyvens? O jeigu kas su sveikata? Ar paskambins kam, ar prisišauks daktarus?

Bet Stasė vis nepasidavė, laikėsi, kiek galėjo.

Visi Dautarai buvo tokie. Stefanija dar ir jos tėvus prisimena. Senasis Dautaras - pašauktas kalvis. Kas dabar suskaičiuos, kiek Julius plūgų nukalė, kiek vežimų pataisė. Atrodė, kaimas be jo - niekaip. Tačiau sykį Dautarų vištas užpuolė vanagas, vieną norėjo nunešti. Julius puolė baidyti vanago, staiga suklupo kieme. Taip ir liko gulėti. Daktarai sakė - širdis... Gal dirbo per daug, netausojo savęs?

Bronė Dautarienė liko viena su penkiais vaikais, našlaudama juos užaugino. Vienas dar jaunas mirė, kiti išsilakstė kas sau. Stasė liko Pavėriuose.

- Nenoriu, nenoriu! - vis šaukė ji, kai turėjo išvykti. Daugiau negalėjo ištarti, bet tą „nenoriu“ tarė labai aiškiai.

Paskui dar sykį su dukra buvo į Pavėrius atvykusi, aplankė kaimynus.

- Gal nori pamatyti buvusius namus? - pasiūlė dukra.

- Ne, - atsakė. - Kad negaliu, nereikia!..

Kaip ji protingai padarė! To, kas dabar liko iš Dautarų lizdo, Stasei geriau nematyti.

Į kaimą atėjo baimė

Jadvyga Staradumskienė ne­pasidavė dar ilgiau. Jos duk­tė Re­gina vis kalbino važiuo­ti pas ją į Kelmės rajoną, bet ji - nė už ką! Kaip be sa­vo namukų, be savo arkliukų, be savo dviejų karvučių? Pro langą juk nematysi to didelio žalio slėnio ir Ančia šalia netekės. Kaip be šitos ramybės gyvensi?

- Oi, buvo gudri moteris! - juokiasi Stefanija. - Ateina pas mus, sako, paskolinkit arklį. Bet mums patiems mėšlavežis. Paskolinkit ir gana! Tada prisimenu, kad arklį ji turi pati. Turėti turi, tačiau vienam vežimą tempti, pasirodo, per sunku. O kad nebūtų sunku, ji patausos saviškį, pasiskolins kaimyno. Ne dėl savęs gud­ravo - dėl gyvulio! Laikė dvi karves, ir man pasidarė įdomu, kur ji šitiek pieno padeda. Negi surinkėjai atvažiuoja pas ją į tą slėnį, į tokią baisią pakalnę? Ne, pasirodo, neatvažiuoja. Pati nunešti iki Pavėrių kelio jau nebeturi sveikatos. „Tai kur pieną dedi“? - klausiu jos. Ji, pasirodo, sūrius spaudžia, dalį paršeliams sušeria, kitą ant žemės išpila. Tai kam laikyti dvi karves, ar neužtektų vienos? „Ne, - paaiškino man Jadvyga. - Vienai karvei būtų labai liūdna!“ Kad karvutėms nebūtų liūdna, ji užsiėmė šitokiu darbu!

Stefaniją ji prisimena kaip nepaprastai tvarkingą, net skrupulingą moterį. Ir kieme, ir viduje viskas kone tviskėjo, kiekvienas daiktas padėtas į vietą.

Ir štai, mes prie tvarkingosios Jadvygos namų.

Kaip sunku dabar žiūrėti! Stefanija net sudejavo. Kur buvo darželiai - dilgėlynai, kiemo tvora nuvirtusi. Pro išdaužtą langą žvelgiame į vidų. Kampe dar stovi paliktas šaldytuvas, pravira spintelė ir televizorius. Kada jis buvo paskutinį sykį įjungtas? Ant grindų - senos lovos likučiai.

Ar čia Jadvyga miegojo tą baisiąją naktį?

- Ne, - sako Stefanija. - Ji mie­gojo ten, kitame kambaryje.

Miegojo ramiai, duris buvo užsikabinusi. Pabudo nuo stip­rios šviesos į akis. Tai buvo keli kaukėti vyrai. Jie švietė prožektoriais.

- Pinigus! - šaukė jie. - Kur pinigai?

Banditai reikalavo dešimties tūkstančių litų. Bet kas tokius pinigus laikys namuose? Net mušama Jadvyga negalėjo jų atiduoti. Tada banditai vidury aslos meta popierius, kuria laužą.

- Neduodi - sodiname ant ugnies!..

Ką turėjo, tą ir atidavė. O prigąsdinta rytą dar ilgai nedrįso kelti iš namų kojos, kam nors pasakyti. Jeigu tikrai jie tyko kur nors už kampo, jei nužudys, kaip yra pažadėję?

Ramybės kupinas Ančios slėnis virto baimės dauba.

- Tada ji suprato, jog dukra buvo teisi, reikia palikti viską. Juk ir aš, jeigu ne sūnus Valdas, viena bijočiau gyventi, - prisipažįsta Jadvyga.

Ona atsilaikė ilgiausiai

Visai netoli - Ivanauskų vien­kiemis. Trobesiai dar stovi, bet jau negyvi. Klėtis susmukusi. O juk buvo tokia didžiulė šeima, augo dešimt vaikų! Visi išsilakstė, liko Ona su Brone. Banditai aplankė ir jas. Tą pačią naktį, kai apiplėšė J. Staradumskienę.

- Ko gero, nuo jų ir prasidėjo, - prisimena Stefanija. - Tos moterys buvo nepaprastai taupios, dėjo rublį prie rub­lio, litą prie lito. Ir pasigirti mėgo. Girdi, turime 40 tūkstančių. Kartais net keista būda­vo - turi šitokius tūkstančius, o kai reikia išvažiuoti kur nors toliau, prašo kaimynių, kad geresnius batus paskolintų... Savęs nemokėjo mylėti, tačiau kitiems buvo labai geros. Dirbau pas jas šeimininke, metinėms, kalnų giedojimams vaišes ruošiau. Dėl kitų - jokio šykštumo. Kad tik užtektų tortų, kad nepritrūktų kepsnių, gėrimų, kad būtų ką giminėms įdėti! Nors tie giminės jau prisistūmė prie durų mašinas, patyliukais kraunasi patys...

Ar ne dėl to, kad jos pasigirti mėgo, banditai galėjo susidomėti jų tariamais turtais? Stefanija dabar svarsto, jog greičiausiai taip ir galėjo būti. Tada žmonės dar nebijojo, nieko neslėpė vieni nuo kitų. Juk ir tokių plėšimų Lietuva dar nebuvo girdėjusi. Be to, turėjo jos giminaitį policijos komisarą, mėgdavo tuo pasididžiuoti. Bene kas puls komisaro tetas?

Bet ėmė ir užpuolė. Kartu apiplėšė gretimai gyvenusią J. Staradumskienę. Netoli buvo dar vienas vienkiemis, ten gyveno jauna stipri Pocių šeima. Tos neužkabino. Matyt, bijojo gauti į kaktą.

Kaimas pašiurpo - plėšikai viską žinojo! Jie netgi žinojo, kada nešamos pensijos - plėšė tada, kai pensijos buvo ką tik atneštos ir neišleistos.

Tylus, ramus Ančios slėnis tapo nesaugus. Tačiau jos gyveno toliau. Kaimynė po baisiosios nakties išvyko pas duk­rą, o jos liko.

Kai Bronė mirė, Ona buvo vienui viena pamiškėje, kur naktį kiekvienas garsas kieme - tarsi plėšikų žingsniai. Nueina, būdavo, į mirusios Bronės kampą, užsidaro duris. Galvojo, jeigu plėšikai dar sykį ateis, gal pamanys, kad nieko namie nėra...

Taip, plėšikai atėjo. Antrą sykį tikriausiai buvo kiti, nes anuos pagavo. Jie vertė Onos namus, neršė po spinteles, tik­riausiai ieškojo tų tūkstančių. Ona kitame trobos gale palindo po antklode, bijojo netgi kvėpuoti. Tegu jie siaučia, tegu ima, ką nori, kad tik neužeitų čia, kad tik paliktų gyvą!

Rytą  Ona pamatė nusiaubtą virtuvę. Neradę tūkstančių, banditai išvertė tik šaldytuvą: pasiėmė sūrį, gabalą sviesto, paukštieną, o žalią mėsą ištaškė ant grindų.

- Ona ir po antro plėšimo liko gyventi. Įsivaizduojat? - ir šiandien stebisi Stefanija. - Aš jai sakiau: Onike, važiuok į senelių namus, gyvensi švariai ir be baimės. Kam čia vargsti viena? Bet išdidi buvo, sakė, kad jai baisu ubagynas. Niekas senelių namų ubagynais jau nevadina, bet jai taip atrodė.

Paskui - liga. Ji buvo stip­resnė. Ir tik tada, kai jau viena - niekaip, Ona sutiko išvykti pas gimines.

Dar vienas vienkiemis mirė.

Kas buvo Pavėriai

Pavėriai pasidavė. Buvęs vien­kiemių kaimas dabar - tik teritorija.

- O kad pavyktų juos prikelti! - atsidūsta Stefanija. - Bent dienai, pusdieniui! Prikelti, parodyti visiems, kaip mes gyvenom, kaip dirbom, kokie buvo linksmi, kaip padėjom vieni kitiems.

Ką pirmiausia ji norėtų parodyti?

- Parodyčiau, kokie draugiški buvo Pavėriai! - sako Stefanija. - Kaip visą Gavėnią eidavom vieni pas kitus, giedodami „Kalnus“. Būdavo, vieną vakarą - pas vienus, kitą - jau pas kitus. Nė vienos trobos nelikdavo neaplankytos, nė vienos šeimos, kurios mirusiųjų nebūtume apgiedoję. Ir kiek giedorių turėjome! Juzefa Rešinskienė, Stasė Aglinskienė, Jadvyga Ivanauskienė - pagrindinės vedžiotojos buvo, o vedžiotojai vyrai - Bronius Bertašius, Bronius Klimas, Steponas Kaučikas.  Tokius galus žiemą pusnynais brisdavom, taip norėdavom visi susirinkti! Vasarą, būdavo, dirbam  lauke, vyrai kerta rugius, mes, moterys, rišame pėdus. Pavargstam, sustojam, vyrai užtraukia dainą, moterys stojame turavoti. Visi nuo dainos atsigaudavom! Dabar jei išgirsi kur nors kaime dainuojant, tai būtinai girtas. O tada daina ėjo ne iš girtumo.

Iš visų darbų įdomiausias Stefanijai bulviakasis. Atrodo, sunku ir patikėti: juk toks ilgas, nuobodus ir monotoniškas rudens darbas! Tačiau Pavėriai, pasirodo, ir iš jo mokėjo pasidaryti pramogą.

- Mes kiekvienas nekasėm savo, - pasakoja Stefanija. - Dirbome talkomis, ėjome vieni pas kitus. Šiandien kasime tavo, rytoj - mano, poryt eisim pas kitą. Ir taip kasėjų būrys žygiavom per visą kaimą. Labiausiai - jauni. Kiek čia jaunimo buvo! Grybauskiukai keturi, Gailiukai penki, Dautariukai penki, Ivanauskiukai irgi penki... Dar ne visus suskaičiavau. Kiek mes kugelio, kiek kleckų tada atsivalgydavom! Jeigu bulviakasis, tai pagrindinis maistas iš bulvių. Pavalgome pas šeimininkus vakarienę, parbėgame į namus, nusiprausiam, apsivelkam švaresnį drabužį ir grįžtam atgal. Dabar - į bambatrynį. Bambatryniu šokius vadindavom. Matyt, nepavargdavom, jeigu po darbų iki vidurnakčio šokdavom.

O muzika? Iš patefonų?..

- Kokie patefonai? Muzika iš muzikantų! - juokiasi Stefanija. - Ko jau ko, bet muzikantų Pavėriai irgi turėjo. Armonika groti mokėjo Edvardas Gvazdauskas, Jonas Ivanauskas, Jono sūnus Ramūnas. O Juozas Ivanauskis dar ir smuiku griežė. Bulviakasis trukdavo ilgai, tai lėtas darbas. Juk vagas paardavo arkliu, o mes rėp­liodavom ir kasdavom ran­komis. Kombainų tai nebuvo. Po tris savaites užsitęsdavo darbas. Na ir atsišokdavom!..

Tris savaites? Bet juk kasant po vieną, kiekvienas - sau, irgi per tris savaites galima baigti! Ar ne tas pats išeidavo?

- Laikas, aišku, tas pats, - susimąsto Stefanija. - Bet nebūtų tada suėjimo, nebūtų bend­ro kugelio valgymo, nebūtų juoko, dainų, nebūtų bambatrynio...

Tai jau nebūtų buvę Pavėriai!

Petras DARGIS

AUTORIAUS nuotr.