Nepriklausomybės šviesuliai

Mokyklėlę Kiaukuose įsteigė mokytojas Antanas Rač­­kauskas. Švietimo ministerijai davus leidimą, pra­džio­je buvo įkurtos dvi klasės, vėliau atsirado ketu­rios. Kadangi Švietimo ministerija mokytojo-pagalbi­ninko neskyrė, nes neatsirado norinčiųjų, kartais į pa­gal­bą jis pasitelkdavo savo žmoną, kuri buvo baigusi že­mės ūkio mokyklą, jog pabudėtų klasėje, kad vaikai ne­triukšmautų ir nenusirašinėtų.

Šiandien „Šilalės artojo“ skaitytojams ir noriu papasakoti apie šviesų žmogų – buvusį Kiaukų pradinės mokyklos vedėją mokytoją A. Račkauską.

A. Račkauskas buvo kilęs iš Balkūnų kaimo Miroslavo valsčiuje. Tada tai buvo Aly­taus apskrities Suvalkų gubernija. Jo tėvai Stanislovas ir Agota buvo gana pasiturintys, valdė 15 hektarų žemės. Šei­moje dar augo broliai Jonas, Aleksandras ir Stanislovas. Ka­­dangi tėvai buvo labai darbš­tūs ir ūkiški, samdinių nelaikė, visus darbus stengėsi nudirbti patys. Ir vaikų nelepino, pratino prie jų nuo mažumės. Antanas, kaip rašo savo prisiminimuose, 1917 m. rudenį pradėjo lankyti pradinę mokyklą, bet teko mokslus nutraukti, nes prasidėjo rusų–vokiečių karas.

„Mano tėvams, priartėjus ka­riaunai prie mūsų namų, iškilo dideli pavojai ir rūpesčiai. Namai buvo užimti rusų kareivių – menki juokai. Karininkas varyte varė išvažiuoti ir patarė pasiimti viską, ką galime: gyvulius, daiktus ir kitką, nes būsiąs susišaudymas nuo Alytaus Simno link. Balkūnai liktų ugnyje. Dėl šeimos saugumo teko bėgti iš namų ir trauktis nuo fronto linijos. Su arkliais, gyvulių banda ir visa įmanoma manta nusidanginome net iki Kalugos gubernijos, Žizdros apylinkės, Liudinovo kaimo.

Kelyje teko patirti visus karo baisumus: eilės kareivių rikiuočių ir minios besitraukiančiųjų nuo karo, susišaudymai, bombardavimas, plėšikavimai. Besitraukdami praradome didelę dalį turto, nes tai buvo per didelis rūpestis ir rizika dėl savo gyvybių. Atvykus į galutinį „punktą”, teko pripažinti, kad tapome „beturčiai”. Liko tik menka manta, o iš visos gyvulių bandos – vienintelis arklys“, – dėsto prisiminimuose A. Rač­kauskas.

Jis prisimena, jog tėvas su vyresniuoju broliu Jonu įsidarbino fabrike. Antaną ir bro­lį Aleksandrą atidavė į lietuvių pabėgėlių prieglaudą Ka­lu­goje, o mažiausias liko su mo­tina.

Tačiau vaikai buvo labai prisirišę prie šeimos, tad, neatlaikę išsiskyrimo, iš prieglaudos pabėgo. Deja, grįždami paklydo, o nežinodami kalbos, ilgai klaidžiojo, kol alkani, murzini ir išvargę pasiekė namus. Antanas prisipažįsta, kad tai buvo paskata nesavivaliauti ir supratimas, jog būtina pramokti kalbas.

„Tėvai nusiminė mus pamatę, bet, būdami labai tikintys ir kantrūs, nebaudė. Nors ir nebaigę didelių mokslų, turėjo turtingą gyvenimišką patirtį. Turbūt dėl to niekada nenaudojo prievartos, tačiau pamokymų prisieidavo išklausyti. Sugrįžus teko dvi žiemas lankyti vietos lenkų mokyklą, kur gavome ir rusų kalbos žinių. Tai ateityje labai pravertė. Kaip sakoma, viskas gyvenime praverčia, o žinių ant kupros nešiotis nereikia.  

Pasibaigus karui, sugrįžome į tėviškę. Namai ir visi ūkiniai pastatai buvo baisios būk­lės, bet pataisomi. Tačiau turėjome nenumatytą vargą su nekviestais „kvartirantais” iš Baltarusijos. Panašu, kad taip ir buvo rusų sistemos sumanyta: tas prievartinis iškeldinimas buvo tikslas nutautinti ir sumaišyti viską, kas buvo žmogaus gyvenime susisteminta, sutvarkyta. O mū­sų „kvartirantai“ išsikraustė tik po kelių metų...

Grįžęs į namus, tęsiau mokslus – Balkūnuose baigiau pradžios mokyklą, 1920 m. įstojau į Alytaus progimnaziją, o 1929-aisiais pradėjau studijuoti Kauno universiteto Tei­sės fakultete. Dar išlaikiau egzaminus pradinių mokyklų mo­ky­tojo cenzui įgyti. 1930 m. rudenį buvau paskirtas į Pa­jūralį (Šilalės valsčiuje) – pra­dinės mokyk­los vedėju. Pa­pil­domai apsiėmiau mokyti dvarininko Šimkevičiaus vaikus. Čia labai pravertė lenkų kalbos žinios. Studijas Kauno uni­versitete perkėliau į neakivaizdinį skyrių, tačiau, laikui bėgant, dėl didelio darbų krūvio atidėjau ateičiai“, – rašo A. Rač­­kaus­kas sa­vo pri­si­mi­nimuo­se.

Skaitydami to­liau, sužinome, jog po pen­ke­rių darbo me­tų Pa­jū­ra­­lyje Švie­timo ministerijos po­tvar­kiu jis buvo perkeltas į Tū­bi­­nių pradinę mokyk­lą. Mo­ky­­­to­jaudamas čia, susi­pa­žino su labai veik­liais ir įdomiais žmonėmis, teko daly­vau­ti įvairiuose renginiuose, užsiimti kultūrine veikla. O pažintis su Stase Tri­j­o­ny­te, kilusia iš Kiaukų, baigėsi sutuoktuvėmis. Kurį laiką jauna šeima nuomojo kambariuką Tū­bi­nėse, bet kai atsirado rūpestis dėl šeimos pagausėjimo, apsigyveno žmonos tė­­vų namuose Kiau­kuo­se. 

Vienas namo galas buvo tuščias. Antanui kilo mintis, jog, sutvarkius jį ir pritaikius naudojimui, būtų puikiausia mokykla. Įrengti mokyklėlę dar skatino ir mintis, kad aplinkinių sodybų vaikai turėjo toli eiti prastais keliais, per šaltį ir lietų. Todėl abu su žmona iš pradžių nutarė įrengti tik vieną klasę.

Pradėjęs žygius per kaimynų sodybas ir ragindamas lankyti naujai kuriamą mokyklėlę Kiaukuose, Antanas nustebo, kai norinčiųjų atsirado daug daugiau negu tikėjosi.

Švietimo ministerijai išdavus leidimą, mokykla pradėjo dirbti.

„Dirbdamas Kiaukuose, na­mų mokyklėlėje, galėjau daug laiko skirti vaikams. Jie buvo labai žingeidūs, ypač juos žavėdavo kuriami spektakliai, rengiami sportiniai užsiėmimai ir pan. Mokyklą lankė įvairaus amžiaus vaikai, bet tai buvo suderinama, nes jie buvo klusnūs, visi iš tikinčių šeimų. 

Sprendimas įkurti namuose mokyklėlę pasiteisino“, – džiaugėsi A. Račkauskas.

Besibaigiant mokslo metams, 1941-ųjų birželio mėnesį, jis buvo ištremtas į Sibirą. Ir, kaip pasakojo pats, šitą skaudų etapą skaidrino tik tai, kad valdžia neuždarė jo įs­teig­tos mokyklos, nesunaikino įdir­bio, vaikai galėjo tęsti moks­lus. 

A. Račkauskas buvo ypatingai šviesus žmogus. Man nuo mažens tebėra gyvi prisimini­mai apie tikrą mokytoją iš pašaukimo. Jis ne tik mokėjo dirbti su vaikais, bet ir ypatingai juos mylėjo. Daug dėmesio skirdavo kiekvieno sa­vo mokinio šeimai, o jei atsi­rasdavo kokių nesklandumų, pasitelkęs į pagalbą kunigą Do­minyką Ma­siulį, vykdavo su juo pas žmones ir spręsdavo jų reikalus.

Be to, A. Rač­kaus­kas pa­tarda­vo ir ūkininkams – ne tik teisiniais, tačiau ir ūkiniais klausimais. Matyt, dėl to jis ir prisimenamas kaip Kiaukų ir Tū­­binių kaimų švie­suolis.

Aš Kiaukų mokykloje baigiau pirmą, ant­rą ir trečią klasę. Pirmoji mokytoja bu­vo Ona Ta­ma­šauskaitė, tiky­bą dėstė klebonas kun. D. Ma­siu­lis. Kai mokytojas A. Rač­kaus­kas buvo ištremtas į Sibirą, jo vietoje mokytojavo Jonas Po­cius, pas jį baigiau ketvirtą klasę. Penktą įveikiau Tū­binių mokykloje, pas Juozą Kni­zerį, kurioje mokytoja­vo Bronė Jurgutienė. Jos sūnus Stasys ruošė mokinius egzaminams į Ši­lalės gimnaziją. Jo paruoštas ir aš įstojau, tačiau tolimesniems mokslams sutrukdė karas. 

Juozas NOREIKA,

kraštietis, buvęs Kiaukų, Tūbinių pradinės mokyklos ir Šilalės progimnazijos mokinys 

Nuotr. iš autoriaus archyvo