Vienybės simboliams pritrūko žmonių meilės

Baltijos kelias, kuriame už rankų susikibo ir vienybę, kovojant už savo valstybių nepriklausomybę prieš 30 metų pademonstravo šimtai tūkstančių Lietuvos, Latvijos ir Estijos piliečių, tapo unikalia, pasaulyje neregėta akcija. Šila­lė irgi galėjo turėti savo Laisvės kelią – įspūdingą ąžuolų alėją, turėjusią sujungti legendinių lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno gimtines. Tačiau 1989-ųjų pavasarį šią idėją subrandinęs ir pradėjęs įgyvendinti mokytojas Eugenijus Ivanauskas neilgai džiaugėsi pasodintais ąžuoliukais. Ir, deja, labiausiai juos naikino ne gamta ir laikas, o žmonių savanaudiškumas ir abejingumas.

Kiekvienam kilometrui – po ąžuolą

Tarp skrydžiu per Atlantą Lie­tuvą išgarsinusių lakūnų tė­viškių – 52 kilometrai. To­dėl būtent tokio ilgio ąžuolų alėją prieš 30 metų sumanė pasodinti Kvėdarnoje aktyviu Sąjūdžio grupės dalyviu buvęs kūno kultūros mokytojas E. Ivanauskas. Palei kelią nuo Kvėdarnos iki Vytogalos turėjo ošti 6411 ąžuolų – tiek, kiek kilometrų nuskrido At­lanto aud­rų nepabūgę drąsieji lakūnai, kurių vieną išaugino ir Šilalės žemė. 

E. Ivanauskas pats organiza­vo neregėto dydžio talką: derino ąžuolų sodinimo vietas su elektros, ryšio paslaugų teikėjais, varstė tuo metu dar buvusios visagalės komunis­tų partijos vadovų kabinetų duris, užsitikrino Sąjūdžio bei žaliųjų palaikymą. 

1989-ųjų balandžio 8 d. į jo kvietimą pasodinti prie kelio savo ąžuolą atsiliepė šimtai žmonių, tad nuo Kvėdarnos iki Šilalės nusitiesė įspūdinga gyva grandinė. Tik šiuos žmones jungė ne susikabinimas rankomis, o ąžuolai ir tuomet vyravęs ypatingas vieny­bės pojūtis bei tikėjimas Ne­pri­klau­somybe.

Tiesa, ąžuolus prie Kvė­dar­ną ir Šilalę jungiančio kelio sodino ne tik Sąjūdžio žmonės. Tvirtybės simbolio šak­nis Šilalės žemėn įkasė ir tuo metu „plačiosios tėvynės“ liau­dies deputatu buvęs Egi­dijus Bičkauskas, savo ąžuolą šioje alėjoje turėjo ir Šilalės komunistams tuomet vadovavęs Jo­nas Jagminas, partijos bei komjaunimo komiteto darbuotojai. E. Iva­naus­kas šiandien sako, jog akcijoje niekam nebuvo svarbi nei partinė priklausomybė, nei tikėjimas, nei pareigos – norėta įprasminti tautos vienybę, nes tik vieninga tauta yra stipri. 

Ar gali idėjos konkuruoti su daržu? 

Dabar galima būtų daryti liūdną išvadą: stinga Lie­tu­voje vienybės, neauga ir ąžuolai. Iš 2200 prie kelio pasodintų medžių liko vos kas dešimtas. E. Ivanauskas šį pavasarį jų dar suskaičiavo apie 200, tačiau kone kaskart, važiuojant keliu,  jo širdyje atsiveria po naują žaizdą. Ąžuolai nyksta ir kaltas dėl to tik žmonių abejingumas. 

„Jo būta visada“, – atsidūsta Eugenijus, šalia Kvėdarnos žiūrėdamas į negyvas šakas vis dar aukštyn tiesiantį ąžuo­lą. Praėjusį rudenį jo ka­mie­ną greičiausiai buvo už­ka­binęs lauką aręs ar pake­lės žolę pjovęs traktorius. Ka­mie­ne išplėštų žaizdų medis ne­iš­sigydė. Kitoje vietoje styro ką tik automobilio aplaužy­tas ąžuoliukas. Pavasarį ir jis tik­riausiai nebežaliuos.

„Nebeliko nė vieno iš trisdešimties taip vadinamos „afganistaniečių bendruomenės“ ša­lia sankryžos į Drobūkščius pasodintų ąžuolų“, – liūdnai pripažįsta E. Ivanauskas, su žmo­na daugelį nudžiūvusių ir nulaužtų ąžuoliukų bandęs atsodinti. Net ir ne po vieną kar­tą.

Bet ar įmanoma įveikti žmo­nių savininkiškumą? Mo­ky­to­jas prisimena, kad jau po pir­mos nakties rado išrautus ir krūvon sumestus maždaug 40 ąžuolų. Žemės, kuri tada dar buvo valstybės nuosavybe, savininkai taip pademonstravo, jog jiems medžių nereikia. 

„Tada man pačiam sakė, kad „bulbės“ jiems už ąžuolus svarbesnės. Godumas tautos vienybę naikina. Žmonės pamiršta, kad jų nebus, bet ąžuolai dar šimtmečius augs“, – primena E. Ivanauskas.

Ir liūdnai pripažįsta, jog tie, kuriems neužteko vietos bulvėms, jau seniai „po žeme“...

Idėjos pasodinti ilgiausią pasaulyje ąžuolų alėją autorius dabar sutinka, kad buvo padaryta didelė klaida, nusprendžiant sodinti ąžuolus 12 metrų nuo kelio ašinės linijos, kaip reikalavo tuometiniai funkcionieriai. Į laukus „išbridę“ ąžuolai trukdė dirbti žemę, todėl nemažai jų žmonės sunaikino net ir neturėdami jokių blogų kėslų. Visgi didžioji dauguma medžių nudžiūvo ne be žmogaus valios. Mokytojas sako žinantis ne vieną atvejį, kai ąžuoliukai buvo palaistyti nuo lašinių nupiltu druskos tirpalu ar apipurkšti piktžoles naikinančiais chemikalais. 

Pradėti iš naujo niekada nevėlu

Kad ir kokie skaudūs yra lakūnams Steponui Dariui ir Stasiui Girėnui atminti skirtų ąžuolų likimai, E. Ivanauskas tiki, jog šią idėją įgyvendinti niekada nevėlu. Žmonės dabar šviesesni ir sąmoningesni, nes pamatė pasaulio ir kitaip žiūri į savo tėvynę. 

„Tada daug kas bijojo, nes nežinojo, kas mūsų visų laukia: dar nebuvo paskelbta Nepriklausomybė. Dabar visai kitas požiūris ir kitas supratimas, būtų galima daug daugiau padaryti, tik reikia užsiimti. Tačiau dabar turime kitą bėdą – nėra norinčių užsiimti tuo, už ką nemokama, žmonėms gaila laiko, kuris vertinamas pinigais“, – svarsto Kvėdarnos šviesuolis. 

Eugenijus prisimena vyresnių žmonių pasakojimus apie medžių sodinimą prie senojo kelio į  Kvėdarną. Sako, tai galėjo būti 1930 metais, kai buvo minimos Vytauto Didžiojo 500-osios gimimo metinės. Tada šilališkiai ir kvėdarniškiai susitarė medžiais apsodinti pakeles, o iš skirtingų pusių atėję talkininkai susitiko prie kelio į Traksėdį. Sukrovė laužą, surengė gegužinę – šventės prisiminimai liko visam gyvenimui.  

Medžių sodinimas pakelėse – graži tradicija, todėl, E. Ivanausko įsitikinimu, jos pamiršti nereikėtų ir mums. Nes ne medžiai kalti dėl to, jog keliai tapo nesaugūs. Jei žmogus vairuotų automobilį vadovaudamasis protu, o ne laukine aistra įrodyti savo pranašumą, tragedijų keliuose tikrai būtų mažiau. 

Išdalino 300 vėliavėlių

Mokytojas E. Ivanauskas iki šiol išgyvena ir dėl to, jog toje vietoje Pasvalio rajone, kur Baltijos kelyje stovėjo šilališkiai, nėra visiškai jokio ženklo. Kitų rajonų sąjūdiečiai pastatė koplytstulpius, atminimo akmenis, o šilališkiai tuo nepasirūpino.

„Sakiau, kad prie tos autobusų stotelės, kur tada buvome, bent ąžuolą galėtume pasodinti. Niekam nerūpėjo“,– apgailestauja žmogus. 

Tą 1989-ųjų rugpjūčio 23-iąją Baltijos kelyje rankomis susikibo labai daug mūsų krašto žmonių – važiavo visa kolona autobusų. Eugenijus iki šiol saugo mokytojos VARDAS Toleikienės pasiūtą kuklią trispalvę. Mažos vėliavėlės spalvos atrodo išblukusios, ir ne tik laikas jas pakeitė. Tikrai žalio ir geltono audinio tuo metu nebuvo nė vienoje parduotuvėje.

„Šnekėjo, kad prieš Baltijos kelią tokias medžiagas uždraudė pardavinėti, jog žmonės nesiūtų tautinių vėliavų, todėl džiaugėmės tuo, ką radome. Mokytoja pasiuvo net 300 tokių vėliavėlių. Įdomu, ar dar kas nors jas išsaugojo?“ – svarsto iki šiol aktyvus Kvėdarnos senjoras.

Rezultatas – tik dirbant

Vienas pirmųjų jis užsirašė ir šiandien važiuoti į Baltijos kelio minėjimą Vilniuje. Bet, mokytojo nuomone, nebūtina visiems ten vykti. Galima išeiti ir susikibti rankomis su savo bendruomenės žmonėmis. Arba šiam įvykiui atminti pasodinti ąžuolą.

Dabar, pasak Eugenijaus, žmonės per daug skundžiasi blogu gyvenimu, nors patys nieko nedaro, kad jis būtų geresnis. Viešėdamas pas dukrą Floridoje, jis teigia matęs, kokia turi būti bendruomenė. Štai susidėjo 102 šeimos pinigų, nusipirko 2 hektarus žemės, pasistatė bendruomenės namus, įsirengė koplyčią, valgyklą, susibūrimų salę. Ten dabar ir šventes švenčia, ir svečius priima, ir koncertus rengia. Ir iš valdžios nė vieno dolerio neprašo. Tuo tarpu mūsiškės bendruomenės daug reikalauja, o savo jėgomis mažai ką bedaro, gal dėl to ir yra tokios silpnos. 

E. Ivanauskui nepatinka tuščios šnekos, jis tvirtina vertinantis tik rezultatus duodantį darbą.  Pamatė, kad reikia nugenėti pakelėse išlikusiems ąžuolams ant žemės pasidėjusias apatines šakas – kvies į pagalbą Šilalės šaulius. 

Trys ąžuolai auga ir Ivanauskų sodyboje Kvėdarnoje. Prieš 41 metus pasodintas sūnaus garbei jau nebeapkabinamas, plačiai išsišakojęs. Nedaug liaunesnis irgi ne mažiau svarbus, nes sodybos šeimininko brolis jį išaugino iš gilės. Tačiau visus juos savo idėjomis yra praaugęs pats Eugenijus, rodantis visiems pavyzdį, kaip reikia didžiuotis savo šalimi ir ją mylėti. 

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.