Kvėdarnos parapijai – 450
Šiemet Kvėdarnos parapija mini 450-ąsias įkūrimo metines. Pagal Motiejaus Valančiaus 1841 m. vizitacijos įrašus, Kvėdarnos parapiją 1569 m. įsteigė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) valdovas Žygimantas Augustas. Tačiau 1593 m. bažnyčia sudegė su visais liturginiais reikmenimis, liko vos du ne itin geros būklės varpai. Jie vėl suskambėjo tiktai po keturių dešimtmečių – 1609 m., todėl 1569-ieji gali būti tik nežymi M. Valančiaus įvardyta data, jei neprisimenama, kad ir Mozė žydų tautą dykumoje vedžiojo tiek pat metų, nežinoma priešistorė ir tuometinis LDK bei Kvėdarnos miestelio istorinis kontekstas. Norint sudėlioti pirmojo bažnyčios keturiasdešimtmečio vaizdinį, būtina paraleliai mąstyti apie parapijos vystymuisi įtakos turėjusias vietos ir laiko aplinkybes.
Pasakojimą reikėtų pradėti nuo 1413 m., kada Vytautas Didysis pakrikštijo Žemaitiją ir įsteigė pirmąsias parapijas. Tuo metu kvėdarniškiams artimiausios bažnyčios buvo Varniuose ir Kaltinėnuose (už 30–40 kilometrų). Galima nujausti, jog pirmąjį šimtmetį po Žemaitijos krikšto Kvėdarnoje ant aukurų dar liepsnojo pagoniška ugnis. Po kovų su kryžiuočiais, pasibaigusių Melno taika 1422-aisiais, Kvėdarnoje buvo ramu: tik 1550 m. užfiksuotas belaisvių pirkimo dokumentas, todėl įtariama, jog tuo metu jau stovėjo Kvėdarnos dvaras. XVI amžiuje dvi gatves turėjusiame miestelyje buvo 41 apgyvendintas sklypas – gyveno ne tik žemdirbiai, miestelis turėjo kalvį, batsiuvį, du mėsininkus, veikė 23 alaus smuklės, kuriose buvo galima išgerti degtinės, midaus. Keliai iš miestelio vedė į Vainutą, Švėkšną, Varnius bei Kaltinėnus.
Kvėdarną, kaip ir visą LDK, pabudino valakų reforma, dėl kurios 1561 m. Kvėdarnoje buvo matuojamos žemės bei pažymima, kad miestelyje vyksta prekyba, nors turgavietės dar nėra. Žygimanto Augusto revizoriams matuojant žemę, 3 valakai buvo skirti bažnyčios statybai. Tuo metu LDK tęsė kovas dėl Livonijos su Maskvos didžiąja kunigaikštyse ir matydama, jog viena maskvėnų įveikti nepajėgs, tarėsi su Lenkijos bajorais. Galiausiai 1569-ųjų liepos 1 d. Lietuvos ir Lenkijos diduomenėms sutikus, valdovai Liublino mieste pasirašė sutartį, suformuodami Abiejų Tautų Respubliką.
XVI a. pradžioje jau buvo įkurtos bažnyčios Švėkšnoje, Šilalėje bei Rietave, todėl iki artimiausių maldos namų kvėdarniškiams tekdavo vykti apie 20 km. Už nesilankymą bažnyčioje tuo metu buvo net baudžiama. Pavyzdžiui, Klovainių seniūnas nuostatuose įspėja, „kad už kiekvieną kartą, kai nebūsi buvęs bažnyčioje be rimtos priežasties <...>, turi duoti į bažnyčios dėžutę po 3 liet. grašius, o jeigu dažnai būtų tuo kaltinamas, tada, įmokėjęs baudą <...>, dar turės sekmadienį arba šventadienį stovėti, pradedant nuo skambinimo didžiosioms mišioms ligi pusdienio, arba būsi gerai išplaktas žmonių akivaizdoje“.
Steigti naujas parapijas karalių Žygimantą Augustą skatino plintančios reformacijos idėjos bei pagoniški anklavai, egzistavę iki XVII a. pradžios. Minėtuose kaimyniniuose miesteliuose šalia katalikų bažnyčių steigėsi skelbiantieji evangelikų liuteronų tikėjimo žinią, kitur netgi perimdami katalikų maldos namus (pavyzdžiui, Švėkšnoje). Evangelikų liuteronų plėtrą skatino ne tik retas katalikų bažnyčių tinklas (Plungėje ir Rietave jie įsikūrė, nes ten nebuvo katalikiškų parapijų), tačiau ir dar mažesnis kunigų skaičius – vienas klebonas reziduodavo keliose bažnyčiose, vadinasi, kartais parapijiečiai jo nesulaukdavo mėnesį ir daugiau. M. Valančius, primindamas, jog nemažai katalikų kunigų pereidavo į evangelikų liuteronų gretas, rašo: „Nelaimingas papiktinimas taip buvo didis, jog Žemaičiuose viso 7 katalikų kunigai beliko“.
Kaip matyti, XVI a. viduryje kvėdarniškiai gyveno konfesinio sujudimo įkarštyje: aplinkiniuose miesteliuose netrūko skelbiančių naują protestantišką tikėjimo žinią, o vietinių gyvenime, tikėtina, svarbūs liko pagoniški prietarai (minimalų parapijų tankį, kuris leido iširti pagoniškiems anklavams, Žemaitija pasiekė tarp 1613 ir 1636 m.). Iš tikrųjų Kvėdarnos parapija įkuriama intensyviausiu priešinimosi reformacijai laikotarpiu, kai, pasak pirmojo Vilniaus universiteto rektoriaus Petro Skargos, vyskupas Merkelis Giedraitis antrąkart turėjo pakrikštyti Žemaitiją. XVI a. apytiksliai buvo 41 katalikiška ir 28 evangelikų liuteronų parapijos.
Reikia neužmiršti, jog Žemaičių vyskupystė pagal valdomą plotą tuo metu buvo didesnė nei dabartinė Telšių vyskupija, todėl toks bažnyčių tankis, palyginus su dabartiniu, buvo itin mažas. Kvėdarnos bažnyčią LDK kunigaikštis Žygimantas Augustas steigė kartu su kitomis 12 parapijų, taip užtikrindamas tolygią katalikų sielovadą Žemaičių vyskupijos pietvakariniame pakraštyje. Šiuo atveju kunigaikštis Kvėdarnoje teisine prasme įkūrė bažnyčią, tačiau faktiškai materialiai jos neaprūpino. Kaip pažymi vysk. M. Giedraitis Žemaičių vyskupijos bažnyčių aprašyme („Descriptio dioecesis Samogiciensis“), karaliaus Žygimanto Augusto Kvėdarnoje įsteigta bažnyčia neturėjo nuolatinio kunigo, be to, iki galo nebuvo aprūpinta. 1572 m. testamente minimas Kvėdarnos klebonas Stanislovas Zvinickis, tačiau suvokiant, jog tuo metu Žemaitijoje dirbo vos keli kunigai, galima numanyti, kad jo apsilankymai Kvėdarnoje buvo reti. Galiausiai pirmoji bažnyčia 1593 m. birželio 29 d., minint Petro ir Povilo šventę, sudegė. Pirmoji jos fundacija (aprūpinimas būtinais reikmenimis) įvyko tik 1609 m.
Tačiau 1569-ieji žymi ne tik Kvėdarnos bažnyčios steigimo datą bei liuteronybės plitimą Žemaičių žemėse. Tais pačiais metais į LDK atvyksta jėzuitai – prasideda europietiškų švietimo standartų sklaida. 1576 m. vienas vienuolis jėzuitas kartu su Žemaičių vyskupu M. Giedraičiu jau lankosi Žemaitijos parapijose. Nors jėzuitų vienuoliai Kražiuose įsikuria ir švietėjišką veiklą pradeda tik 1608-aisiais, reikia neužmiršti, jog 1570 m. į Žemaitiją atkeliamas Mikalojus Daukša. Dirbdamas su vysk. M. Giedraičiu, M. Daukša, bendraudamas su tikinčiaisiais, prieina prie išvados, jog žmonės geriausiai tikėjimo tiesas pažins, jei bus pamokslaujama žemaitiškai. Todėl, kai 1579 m. su apaštališkojo nuncijaus kanceliarijos viršininku Tarkvinijumi Pekulu lanko Žemaitijos parapijas, parapijiečių teiraujasi, ar klebonai moka žemaičių kalbą. Tikėjimo tiesų ir bendro suvokimo stoką išduoda aprašyti vaizdai: „Šventorių rado atvirą, be tvorų, ten knaisiojosi daug kiaulių, mėtėsi mirusiųjų kaulai. Vizitacija parodė, kad dažnoje bažnyčioje aplūžusios spintelės Švenčiausiajam Sakramentui saugoti, nešvarus, net su kirmėlaitėmis, krikšto vanduo, suplyšusios ir išblukusios vėliavos.“ Praėjus beveik 5 dešimtmečiams po pirmos lietuviškos knygos pasirodymo, 1595-aisiais, M. Daukša išleido lietuviškai spausdintą katalikų katekizmą. Tačiau iki 1609 m. vargu ar lietuviška malda pasiekė Kvėdarną: protestantišką M. Mažvydo katekizmą geriausiu atveju skaitė ir permanyti bandė švėkšniškiai.
Ką galima suprasti iš pirmųjų keturių parapijos dešimtmečių apžvalgos?
Iš esmės Kvėdarnos parapijoje nebuvo skaitomi evangelikų liuteronų pamokslai. Atvirkščiai, Kvėdarnos bendruomenė žymėjo katalikiško tikėjimo įsitvirtinimą Žemaitijoje. Nors kryžius ant pirmosios medinės bažnyčios iškilo 1569 m., iki 1609-ųjų Geroji Naujiena miestelėnams buvo retai girdima. Tai lėmė, kad ir švietimas, kartu – ir lietuviškai spausdintos maldos, Kvėdarną pasiekė tik XVII a. pradžioje. Valakų reforma bei reformacija lėmė bažnyčios statymą ir kartu Kvėdarnos plėtrą.
Galima sakyti, jog 1569 m. Kvėdarnoje nuaidėjo krikščioniškos Europos tradiciją skelbiantys varpai, simboliškai pranešę, kad miestelis Naujųjų amžių istoriją rašyti pradeda kartu su Abiejų Tautų Respublikos įkūrimu. Kitą savo svarbų istorijos puslapį miestelis vertė 1792-aisiais, kai buvo gautos Magdeburgo teisės, herbas ir antspaudas.
Viktoras URBIS
Algimanto AMBROZOS nuotr.
