Varlių karalienė meilės gamtai išmoko vaikystėje

Šilalės rajoną garsina daug žymių žmonių – moksli­ninkų, lakūnų, rašytojų, dailininkų, tautos kultūros tyrinėtojų. Ir nors iš Kadžygos kaimo kilusi Reda Pečiulienė-Šilingė su jais nesiligyna – jokių didvyriškų žygių ji neįvykdė, bet yra ne mažiau žinoma už garsius vyrus. Agentūra „Factum“ jos varlių kolekciją pripažino didžiausia Lietuvoje, tad iš Šilalės rajono ki­lusi moteris pagrįstai tituluojama varlių karaliene. 

Meilė varlėms – iš vaikystės

Dabar Lukšiuose (Šakių rajone) gyvenančios R. Pe­čiu­lie­­nės-Šilingės sodyba yra tapu­si lankoma vieta – iš tolimiausių šalies vietų važiuoja ekskursijos apžiūrėti varlių namelio. Įdomių dalykų apie gyvąją gamtą čia randa ne tik vaikai, bet ir suaugu­sieji. Reda visiems, net patiems mažiausiems, sugalvoja malonių užsiėmimų: kol mamos apžiūrinėja tūkstančius skirtingų suvenyrinių varlyčių, vaikams pasakojama apie varles, rodo­mos terariumo gy­ventojos, o patys mažiausieji ant sode patiesto kilimėlio varto knygeles ir renka dėliones. 

Reda įsitikinusi, jog vaikams įdomi gyvoji gamta, o ir ji pati varles pamilo vaikystėje, žaisdama prie prūdo.

„Mano draugės Salomėjos sodyboje už rūsio buvo duobė, kurioje laikėsi daugybė varlių. Tada varlių buvo gerokai daugiau nei dabar, jos visur šokuodavo, todėl užau­gau jų nebijodama. Galiu net rupūžę plikomis rankomis paimti – svarbu neišgąsdin­ti gy­vūno“, – įsitikinusi R. Pe­čiu­lie­nė-Šilingė, kuriai varlių kvarkimas ir žiogų čirpimas nuo vaikystės atstojo gražiausią muziką. 

Reda įsitikinusi, kad pasa­kojimų apie gyvąją gamtą labiausiai reikia vaikams. Iš­gir­dusi sūnų sakant, jog vaikai mokykloje jas daužė pagaliais, moteris ėmė kviestis į savo namus sūnaus klasės draugus. Per kelis metus jos varlių karalystę aplankė visi Lukšių mokiniai, o kai kurios klasės – net po kelis kartus. Vaikai suprato, kad varlės nieko blogo nedaro, todėl, kaip ir kitus gyvūnus, jas reikia saugoti ir mylėti. 

Varlės namams dovanojo laimę

Dažniausiai Redos klausiama, kodėl žmonės bijo varlių. Šie gyviai yra rauplėti, šalti, be to, apie jas mažai žinome. Ir į pirmąją varlių parodą, surengtą Zyplių dvare, daugelis ėjo nusiteikę skeptiškai. Bet atėję pamatė, kokios gražios Redos varlės – stilingos, draugiškos, linksmos. Kaip ir ji pati, aplinkiniams spinduliuojanti gyvybę bei džiugesį.

Aistrą kolekcionuoti varles R. Pečiulienė-Šilingė paju­to gimus jauniausiam sūnui Dovydui. Pirmąją varlę ji gavo dovanų vardadieniui. Reda juo­kiasi, kad vargšė varlytė kelis metus vieniša liūdėjo len­tynoje, kol namų šeimininkės neaplankė gandras. Prieš pat gimstant sūnui, parduotuvės lentynoje ji pamatė varlytę, kuriai atsispirti nepajėgė. Būtų pirkusi jų ir daugiau, bet negi leistų sau šitaip neprotingai išlaidauti?

Užtat grįžusi namo su naujagimiu, rado visą 50 varlių „prūdą“ – vyro Gintauto ir jo brolio dovaną. Nuo tada lyg iš gausybės rago ir pasipylė varlės lukšietės namuose. Reda tikina, kad kuo daugiau varlių kaupėsi, tuo laimingesnė ji jautėsi, tuo džiugesnis atrodė gyvenimas. 

Varlių karalienė įsitikinusi, jog visos legendos apie varles, nešančias namams laimę ir turtus, yra teisingos. Todėl svečiams ji dovanoja metalinę varlytę su pinigėliu burnoje. Tokią varlytę reikia nešiotis piniginėje, dažnai ją išimti, sušildyti rankose ir nublizginti. 

Namuose reikėtų turė­ti trikoję varlę, tupinčią ant pinigų maišo. Ti­ki­ma, kad, pastatyta prieš įėjimą į namus, ji dovanos turtus bei sėk­mę. 

„Geriausia tokią varlytę padėti svetainės kairiajame kampe, taip, lyg atrodytų, jog ji šokuoja į kambarį. Negalima jos pamiršti – kartais reikėtų nuprausti po tekančiu vandeniu“, – sako moteris, Lukšiuose vadinama varlių karaliene. 

Tokį titulą jai suteikė agentūros „Factum“ įregistruotas didžiausios varlių kolekcijos rekordas. 

Nors įregistruojant rekordą svarbiausias buvo varlių skaičius, Reda pripažįsta, jog varlės seniai tapo gyvenimo būdu. Jos indai, pa­talynė, sodybos interjeras ir net rūbai bei papuošalai puošti varlėmis. Nėra dienos, kad jos žaliosios kvaksės nešmėžuotų prieš akis, tačiau Redai varlės niekada neatsibosta, o liūdną dieną pakelia nuotaiką. 

Pastatė varlėms namelį

Kolekcionuoti varles iš Ši­lalės kilusi moteris pradėjo prieš keturiolika metų. Per pirmąjį dešimtmetį kolekcijoje susikaupė tūkstantis žaliųjų.

„Pradėjau galvoti, ką su jomis daryti. Draugai ragino neuždaryti varlių namuose, išleisti į žmones, tai surengiau parodą Zyplių dvare“, – šypsosi Reda. 

Tada moteris nė nemanė, jog susidomėjimas bus toks didelis. Bet smagiausia, kad į tūkstantosios varlės šventę iš visos Lietuvos susirinko draugai, patys kolekcionuojan­tys varles. Jie ne tik atvežė dovanų tūkstantąją varlę – tuo metu pačią didžiausią iš visų parodos eksponatų, bet ir įkalbino R. Pečiulienę-Šilingę įkurti kolekcionuojančių varles asociaciją. O paskui patys negalėjo atsistebėti, koks gražus jų organizacijos pavadinimas – „KVA“. Kaip tik toks, kokio reikia varlių mylėtojams.  

„Niekada negalvojau, jog varlių kolekcionavimas gali tapti visuomenine veikla. Bet man ji patinka, jaučiuosi daranti gerą darbą“, – sako R. Pe­čiu­lienė-Šilingė, varlėms skirianti visą nuo smulkaus pieno ūkio darbų liekantį laiką. 

Asociacija „KVA“ subūrė per 30 narių. Nors oficialiai jai priklauso 23, visada yra prijaučiančių, norinčių dalintis patirtimi bei dalyvauti renginiuose. Laukiama švente varlių mylėtojams kasmet tampa asociacijos gimtadienis. Su­si­rinkę vis kitoje Lietuvos vietoje, varlių kolekcionieriai ne tik randa apie ką pasikalbėti, bet ir renka gražiausią, smagiausią, ilgiausių kojų, gražiausios skrybėlės ar storiausių lūpų varlę.  

O bene įspūdingiausiu įvykiu tapo užpernai įvykęs varlių namelio atidarymas. Apie tai, jog kolekcijai reikėtų atskiros patalpos, Reda sako galvojusi jau seniai. Nors namuose vietos netrūko, bet lankantis ekskursijoms, teko pagalvoti, kaip išsaugoti šeimos privatumą. Todėl nusprendus namuose įsirengti naują terasą, Reda išprašė Gintauto greta pristatyti kambarį varlėms. Vyras sutiko su sąlyga, jog terasoje nebus nė vieno eksponato. 

„Išsiderėjau, kad „paskolintų“ man terasą varlių namelio atidarymo šventei. Bet paskui žiūrime, jog kambaryje varlės nebetelpa – jų vis daugiau, vis didesnių, tupi ne tik lentynose, bet ir pasieniuose. Taip ir liko varlėms visas namas“, – juokiasi Reda. 

Ne tik akims paganyti

Pamačiusi naują varlytę, Reda iškart gali pasakyti, ar to­kią jau turi. Mat jas ji ir pati perka, ir dovanų gauna – retas atvejis, kad kokia nors pro­ga artimieji ją nustebintų ki­tokia dovana. Gavusi antrą to­kią pat varlę, Reda neliūdi – žino, jog visada galės ja pasi­keisti su kitais kolekcionieriais arba padovanoti varlių na­melyje rengiamų konkursų bei viktorinų nugalėtojams. 

Kiekvieną naują varlytę R. Pečiulienė-Šilingė registruoja savo apskaitos knygoje, todėl tiksliai žino, kiek varlių tu­ri kolekcijoje. Nors varlių na­melis atrodo nemažas, visi eks­ponatai jame jau nebetel­pa. Ilgą laiką ketvirtadalis kolekcijos buvo eksponuo­ja­ma Zyp­lių dvare, tačiau, pra­si­­dė­­jus karantinui, varlės grįžo namo: dvare buvo ruošiama­si įsteigti laikiną ligoninę. „Ke­liauninkės“ dar ilsisi dėžėse, nes šeimininkė kol kas neranda joms vietos. 

Žiūrint į lentynose išrikiuotas kvakses, atrodo, jog Luk­šiuose susirinko visos pasaulio varlės – nuo mažutės su pinigėliu burnoje, iki didžiulės dvimetrinės skulptūros. Pa­gar­biausiai, ant stik­linio stalelio, pasodinta kolekcijos pradininkė – pirmoji Redai padovanota varlė.

Didelę kolekcijos dalį suda­ro varlių statulėlės, tačiau ir jos lentynose išskirstytos pa­gal įvairiausius kriterijus. Vie­noje vietoje surikiuotos 

mielos, širdelėmis pasipuošusios varlytės, kitoje – ritualinės, kuriomis senovėje žmonės prisišaukdavo lietų. Atskirai sutūpusios prabangios varlės, kitur – miniatiūrinės, viena prie kitos glaudžiasi iš įvairiausių mugių parvežtos varlės. Labai įdomios,  neregėtos britiškos varlės, papuoštos įvairių stilių proginiais žmonių rūbais.  

Rodydama savo sukauptus turtus, varlių na­melio šeimi­ninkė pasi­di­džiuo­dama varto 1960 metais iš­leistą Re­mi­gi­jaus Mor­kūno pa­saką vaikams „Du peštukai“, kil­noja daugybę ori­ginalių papuošalų – žiedų, pakabukų, vė­rinių, auskarų. Kai kurie pamėgti ir dažnai ne­šiojami, kiti dar tebėra supakuoti ir laukia savo eilės. 

Yra ir niekur kitur neregėtų, unikalių eksponatų. Iš bio­logijos laboratorijos Reda gavo formaline laikomus varlės griaučius. Varlės šokuoja ant vyno butelių etikečių, Ma­da­gaskaro pinigų banknotų, Indonezijos Sabo salos monetų, net Latvijos latas turėjo varlės atvaizdą.

„O Lietuvoje varlė puošia tik pašto ženklą“, – pastebi Reda.  

Tačiau labiausiai lukšietė vertina savo bičiulės vilka­viš­kietės Jolitos Kojutienės pa­ga­mintas lėles, kurios atspin­di pačios Redos gyvenimo bū­dą. Yra ir lėlė Varlė karalienė, lyg du vandens lašai panaši į kolekcijos šeimininkę. Jolita yra prabangiai aprengusi ne vieną baltą varlę, šoklėmis padabinusi didžiulį stručio kiau­šinį. Tai unikalūs, vienetiniai darbai, kuriuos Reda saugo lyg savo akį. Taip pat atidžiai saugomos ir porcelianinės varlytės – kalėdiniai žaisliukai, tikrą žaliaskarę puošę tik vieną kartą. 

Visų suskaičiuoti neįmanoma

R. Pečiulienė-Šilingė sako, jog šiuo metu kolekcijoje yra lygiai 4950 varlių. Tačiau pa­bu­vojęs jos valdose, pradedi ma­nyti, kad visų varlių suskaičiuoti neįmanoma. Ne tik dėl to, jog jos šokuoja kone ant kiekvieno rūbo, indo, virtuvės bei vonios reikmenų, vazų, žvakių, patalynės, batų ir kitų ne tik eksponatais tapusių, bet ir kasdien buityje naudojamų dalykų. Jų galima pamatyti visur, kur tik pažvelgsi. 

Pačios įdomiausios varlės gy­ve­na terariume. Į varlių na­me­­lį jis išnešamas tik vasa­rą, per tikruosius karščius – var­liagyviams būtina nuolati­nė 28–29 laipsnių šiluma, todėl varlių būstas specialiai šil­domas. Jame šokuoja Pietų Ame­rikos pieninės varlytės – la­bai gražios ir net nepana­šios į mūsų žaliukes. Ruda varlė, vadinama skraidančia, – tik­ra slapukė, ją sunku pamatyti, užtat labai šokli, greita. Šią gražuolę Redai padovanojo anūkai. Norėdami įteikti dovaną, paleido iš rankų – kol surado bėglę, teko perkrauti visas varlių namelio lentynas... 

Varlių namelį puošia ir ant kamino įsitaisiusi skardinė varlė – vėjarodė, kita šildo­si židinio sienelėje, vėsiais rudens vakarais kviečia prisi­glausti. Varlės šokuoja ir lauke: akmeninė kaimietiška var­lė naščiais neša kibirus – taip, kaip Redos mama iš ganyklos nešdavo ką tik pamelžtą pieną. Kita, iš akmens išskaptuota šoklė, medituoja tarp dviejų žibintų, trečios tik akys kyšo iš už sužaliavusio krūmo. 

Sodo akcentu pamažu tampa varlių kalniukas. Reda juokiasi, jog karantinas, nutraukęs visą laiką iš jos atėmusių lankytojų srautą, paskatino atsidėti kūrybai. Praėjusį rudenį dvare rengtame plenere „Zyplių žiogai“ R. Pečiulienė-Šilingė išbandė skulptūros me­ną – kartu su bendraminčiais iš „KVA“ nulipdė dvimet­rinę varlę, kuri dabar rodo kelią į Redos varlių namelį Vin­gio gatvėje.

Šiemet dėl karantino atsiradus daugiau laiko, lukšietė nusprendė patobulinti lipdymo įgūdžius. Moteris juokiasi, kad ir šita kūryba ją užkabino lygiai taip pat, kaip ir varlės. Bet kol kas Reda lipdo tik varles, tad jų sodyboje gali sparčiai daugėti. 

Moka mėgautis kasdienybe

Reda tikina, jog jai nėra svarbu, kiek varlių turi ir kokia yra jos kolekcijos vertė – niekada net nebandė jos įvertinti pinigais. Svarbiausia, kad ši veikla teikia džiaugsmą, daro gyvenimą įdomesnį bei prasmingesnį. 

Lukšių miestelio pakraštyje gyvenantys Reda su vyru laiko keturias karvutes, turi ūkyje įprastų naminių gyvulių. Moteris džiaugiasi, kai, grįžusi iš tvarto, gali prisėsti savo varlių namelio terasoje ir klausytis varlių kurkimo. Tam, kad tikros, gyvos varlės turėtų kur sodyboje apsigyventi, prie varlių namelio specia­liai buvo įrengtas ir viksvomis apsodintas vandens tvenkinys.  

„Ant lapų šokuojančios ir kvarkiančios gyvos natūralios varlės yra patys gražiausi mano kolekcijos eksponatai. Tai įrodymas, jog tikrai turiu varlių. Jos išrankios, ne visur gali ir nori gyventi – dabar varlių yra kur kas mažiau, nei mano vaikystės laikais. Todėl prieš įregistruojant rekordą, ėjau jų gaudyti į Lukšių tvenkinį“, – juokiasi Reda, išmokusi nieko nereikalauti iš gyvenimo, o kasdienybę priimti kaip dovaną. 

Toks jos gyvenimo būdas – dalintis džiaugsmu su bend­raminčiais, pasakoti apie varles visiems, kam jos įdomios, smagiai leidžiant laiką, paskatinti vaikus pažinti ir pamilti gyvąją gamtą. Iš Šilalės kilusi moteris džiaugiasi, jog likimas, padovanojęs varles, jai suteikė progą tapti naudinga visuomenei.  

R. Pečiulienės-Šilingės varlių namelio durys visada atviros, todėl Šakių turizmo cent­ras priskyrė jį lankytinoms vietoms. Tai ne muziejus, ir mokėti už apsilankymą čia nereikia – Reda laukia visų, kuriems varlė karalienė primena pačias gražiausias vaikystės pasakas.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.