„Norėjau duoti žmonėms sparnus…“
P. Gerlikas savo parodos atidaryme Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejuje (2017 m.)
Gegužės 6-ąją netekome savo tėvo, profesionalaus tapytojo, portretisto Pranciškaus Gerliko. Dailininkas ruošėsi surengti jubiliejinę savo tapybos darbų parodą, kaip ataskaitą už viso gyvenimo kūrybą, deja, staigi mirtis neleido to įgyvendinti.
P. Gerlikui kūrėjo idealas buvo italų Renesanso epochos menininkas L. da Vinčis – ne tik vienas žymiausių pasaulio tapytojų, bet ir išradėjas, anatomas, architektas, universali asmenybė. Tad ir siekė būti panašus į jį: nuo pat mažens mėgo piešti, tapyti, yra išlikę jo ankstyvieji darbai, motinos Petronėlės Gerlikienės portretas, autoportretai bei natiurmortai. Susiradęs Šilalės bibliotekoje meno albumus, mokėsi kopijuodamas L. da Vinčio, P. Rubenso, Rembrandto darbus. Studijuodamas Vilniaus valstybiniame dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija), susidomėjo akvarele ir puikiai įvaldė šią nelengvą techniką, tačiau daugiausiai darbų yra sukurti aliejiniais dažais. Dailininkui buvo labai svarbu spalvos ir jų deriniai, jis gilinosi į jų emocinį poveikį žmonėms. P. Gerlikas turėjo savo tapybos techniką, dažų derinimo būdus, netgi pats gamindavo drobei gruntą, jo tikslas – kad darbai išliktų nepakitę.
„Pakilau nuo molėtos Mažrimų kalvos rūstokame Šilalės krašte, Žemaitijos gilumoje, kurio dvasios apstu mano paveiksluose. Čia vis sugrįždamas tebeskraidau viršum gimtinės lopinėlio XXI amžiui skirtais sparnais. Būdamas kūrybingas keletoje sričių, pasirinkau tapybą. Ji man – gyvenimo pilnatvė, energetinis epochos metraštis...“ (Iš dailininko pokalbio su publicistu Aleksandru Šidlausku)
Tėvas domėjosi žmonių jausminėmis būsenomis ir jų išraiška, stengdavosi suvokti, kokia emocija juose dominuoja, ir siekė tai perteikti portretuose. Nutapė daugiau nei 400 menininkų, istorinių asmenybių bei visuomenės veikėjų portretų, juos kurdamas siekė ne tik portretinio panašumo, bet ir perteikti jų gyvenimo bei kūrybos esmę. Tai yra tiesiog žmonių studijos, bendraujant su jais gyvai dirbtuvėje, jie visi ateidavo pozuoti, taigi ir mums, vaikams, tekdavo su visais susipažinti ir bendrauti.
„Labiausiai traukė viskas, kas mobilu ir panėšėjo į skrydį. O vizijomis skraidžiau visada. Norėjau viską tobulinti, kas palengvintų sunkų žmonių gyvenimą. Duoti žmonėms sparnus...“
„P. Gerlikas yra rašęs: „Portretuose ir kituose paveiksluose siekiu investuoti teigiamas emocijas spinduliuojančią energiją, optimizmą, norą sveikai gyventi ir kultūra pagerinti pasaulį...“ Tiek tapant amžininkų portretus, tiek istorines asmenybes, autoriui buvo labai svarbu užčiuopti ir išryškinti žmogaus psichologinę būseną, pabrėžti tik jam būdingus bruožus. Juos sustiprinti pasitelkdavo ne tik būtiną atributiką, bet ir tam tikrus spalvų derinius ir, aišku, piešinį. Vienuose darbuose linija jautriai prabėga, išnyksta, vėl atsiranda, pabrėždama vaizduojamo žmogaus charakterio subtilumą, švelnumą, kituose ji – tvirta ir aiški, išryškinanti jau visai kitus charakterio bruožus. Ne vienoje dinamiškoje kompozicijoje talentingai atskleistas judesio gracingumas, energija ir veržlumas“, – P. Gerliko kūrybą apibūdina Lietuvos dalininkų sąjunga.
„Žmogus – man visko centras, todėl labiausiai gilinuosi į portretą. Ypač mane pavergė Vytautas Didysis ir viskas, kas su juo susiję: Trakai, jo gimtinė. Čia budi šio vieno didžiausio pasaulinio valdovo dvasia...“
Tėvas buvo nepaprastai jautrus peizažistas, labai mylėjo gamtą. Visą gyvenimą rašė eiles, iki pat mirties vedė dienoraštį, buvo idėjos žmogus. Lygiagrečiai domėjosi techniniais išradimais, piešė naujų formų motociklų ir lengvųjų mašinų modelius. Ilgus metus braižė, piešė eskizus ir konstravo skraidyklę, „kad žmogus galėtų skraidyti savo jėgomis“, kaip jis vadino – muskuloplaną. Tobulino ir gludino jo dizainą, tiek techninius parametrus, tiek estetinę išvaizdą. Didžiausia jo svajonė buvo suteikti žmogui sparnus ir skrydžio laisvę.
„Mano kūrybos stichija – gydyti žmogaus sielą spalvos ir sparnuotos minties pagalba, skatinti žmonijos tobulėjimą ta universalia Visatos atstovų kalba, saistoma telepatijos laisve...“
Tėvas mus, vaikus, mokė akademinio piešimo ir akvarelės, o mūsų kūrybos niekuomet nekritikavo, buvo geras mokytojas. Dažnai pasikviesdavo į studiją, kalbėdavo apie meną ir kūrybą, analizavo pasaulio meno klasikų darbus bei lietuvių menininkų kūrinius. Visuomet šeimoje gyvai aptarinėdavome ir nagrinėdavome matytą parodą, žiūrėtus filmus. Užaugome namuose, kuriuose kūryba ir meninės išraiškos laisvė buvo labai vertinami. Buvome apsupti ne tik tėvo kūrinių, bet ir senelės Petronėlės kilimų bei tapybos darbų, jie buvo iškabinti visuose namuose.
Tėvas sugebėjo taip organizuoti gyvenimą, kad gyventi buvo gera. Jo įtaka buvo labai svarbi, todėl ir mes, vaikai, taip pat pasirinkome kūrybinį kelią: dukra Jurgita – grafikos ir meno istorijos, sūnus Darijus – dizaino ir juvelyrikos.
P. Gerliko tapyba interneto svetainėje: www.pranciskusgerlikas.lt
Jurgita GERLIKAITĖ,
Darijus GERLIKAS
Algimanto AMBROZOS nuotr.
