„Jūs – mano paguoda poliarinėj nakty!“

Zofijos dukra ištraukia mažytį rankų darbo albumėlį, padarytą gal iš kartono ar kokių kitokių po ranka papuolusių medžiagų, aptrauktą jau apirusiu audiniu, ant kurio, be to laikmečio dailiarankių merginų mėgtų siuvinėti gėlyčių, dar matyti inicialai Z. V. – Zofija Valantaitė. Vėliau – Ramonaitienė. Žodžiai, užrašyti pirmajame albumo puslapyje, aiškiausiai nurodo jo paskirtį: jame – Zofijai pačių brangiausių žmonių nuotraukos. Žmonių, su kuriais ją suvedė penkeri žiaurūs lagerio metai, praleisti atšiaurioje Vorkutoje. Už ką? „Už tai, kad Tėvynę mylėjau, miško brolius rėmiau“, – sako Zofija.

Su auštančiu pavasariu laisvė baigėsi

Zofija su tėvais gyveno Obe­lyne. 1950-aisiais jai suėjo 25-eri. Į tėvų namus pavalgyti, susitvarkyti ar kitokiais reikalais užeidavo partizanai – jauni, gražūs vyrai. Zofija juos visus pažinojo. Valantų sodyba buvo dažnai krečiama saugumiečių – ieškodavo partizanų. Kai Obelyno mokykloje vyko tarybų valdžios rinkimai, partizanai pasiryžo jiems sutrukdyti. Tad paprašė merginos nueiti į būstinę ir apsižvalgyti, kiek ten yra ginkluotos apsaugos. Zofija sutiko. O parėjusi namo išgirdo šūvius – partizanai apšaudė rinkimų būstinę.

Deja, kaip paaiškėjo vėliau, Zofiją saugumui išdavė Že­mai­čių apygardos partizanas, kuris buvo NKVD užverbuotas agentas. Neilgai trukus, balandžio 29-osios ankstyvą rytmetį Valantų namus apsupo garnizono kariai, į vidų įsiveržė saugumiečiai. Vienas jų atsivertė sąsiuvinį ir, žiūrėdamas į

sąrašą, perskaitė Zofijos pa­var­dę, gimimo metus. Viskas buvo išduota... Pasakė, kad yra areštuojama, liepė rengtis. Įsodino į karinį sunkvežimį, dengtą bre­­zentu. Zofija mena, jog bu­vo šalta, lijo. Bandė dar pažvelgti į kieme besiblaškan­čią mamą, bet pajuto smūgį į galvą. Kartu suėmė ir brolį Praną, pakeliui dar keletą žmonių, bet juos paskui paleido, vis krė­tė sodybas, ieškodami parti­zanų. 

Zofiją su dar trimis suimtaisiais iš Upynos saugumo būstinės nuvežė į Šubartinę. Čia visą savaitę kiekvieną naktį žiauriai tardė, reikalavo išduoti partizanus ir jų ryšininkus, prisipažinti, kad organizavo rinkimų būstinės užpuolimą.

„Pasiryžau kentėti iki galo, nors suvokiau, kuo viskas gali baigtis. Todėl nepasakiau nieko, tik vis kartojau, kad nieko nežinau, nieko nepažįstu. Mušė, spardė, o kai trenkdavo antausį, skausmas būdavo neapsakomas, apkursdavau. Bu­vo sutrikusi klausa. Suvedė akistaton su tuo partizanu, kuris visus išdavė. Jis pasisveikino „sveika, Zosike“, aiškino, jog pats prisipažinęs saugumui, todėl greitai būsiąs laisvas, o gal net tapsiąs viršininku... Bet aš, kad ir kaip tardė, neprisipažinau jį pažįstanti“, – pasakoja Zofija.

Vieną naktį būrelį kalinių susodino į brezentu dengtą sunk­vežimį ir išvežė – Zofija manė, jog sušaudys... Bet atgabeno į Vilnių, pristatė į saugumo būstinę, vėliau, sukurpus bylą, pervežė į Lukiškes, kur teko praleisti keletą mėnesių. Paskui atėjo teismo diena. Aukščiausiasis Pabaltijo ka­ro lauko tribunolas Zofiją, kaip partizanų ryšininkę, nuteisė 10 metų kalėti be teisės grįžti į Lietuvą dar penkerius metus ir konfiskavo turtą. Po teismo nuteistieji gyvuliniais vagonais buvo išvežti į Leningrado ka­linių skirstymo punktą, o iš ten – į Komiją, Vorkutos lagerį. 

Gulagų dienos ir naktys

„Ten veikė anglies kasyk­los, viskas aplink buvo juoda, žmonės – paišini. Aš kartu su 20 merginų dirbau prie geležinkelio: reikėjo kasti sniegą, dėti skydus, kad neužpustytų bėgių. Teko kasti ir kanalus, iškrauti bei pakrauti vagonus. Dirbdavome po 12 valandų aptverti geležinėmis grotomis. Kai vienoje vietoje darbą baigdavome, aptvarą pakeldavo toliau. Sargybiniai įspėdavo, kad jeigu žengsime už aptvaro, nušaus. Per 60 laipsnių speigą, pustant į darbą ir atgal, lydimi sargybinių, eidavome 10–12 kilometrų, dažnai nušaldavo veidai, iškildavo pūslės. Nepaisant to, sargybiniai dar sugalvodavo „pasilinksminti“: staiga sušukdavo „lažis“ (gulk) ir paleisdavo šūvių serijas. Krisdavome į pusnį, kad negautume kulkos. O bedirbant prie geležinkelio, ant manęs užvirto stirta skydų, lūžo koja. Kaulai suaugo blogai, likau raiša“, – pasakoja Zofija. 

Moteris prisimena daugybę netekčių: nuo nepakeliamų sąlygų, bado, šalčio ir įvairių ligų mirdavo daug kalinių. Žūdavo vežant į darbus, kai sunkvežimiai susidurdavo su traukiniu, arba tiesiog ant geležinkelio bėgių, kai per didžiulę pūgą žmonės nepastebėdavo traukinio...

Bet užvis labiausiai, pasak Zofijos, kamavo tėvynės ilgesys: per metus leisdavo parašyti tik du laiškus ir tik rusiškai. 

Iš pradžių bu­vo sunku, tekda­vo prašyti kitų pagalbos, bet grei­tai išmoko. Laiš­­kuose negalėdavai niekuo skųstis – viskas turėjo būti tik gera, gražu. Arba laiškų neišsiųs. Po Stalino mirties, praleidus lageryje penkerius metus, Zofiją paleido. Kad yra laisva, mergina patikėjo tik išėjusi už lagerio vartų. Pa­gal išduotus dokumentus, jos išvykimo maršrute buvo nurodyta: Tauragė. Pa­galiau Zofija vėl buvo savo išsiilgtoje tėviškėje.

Meilė, tikėjimas ir viltis, padauginti iš dviejų 

35-erių ji ištekėjo už politinio kalinio, buvusio Lietuvos kariuomenės puskarininkio Ka­zimiero Ramonaičio. O supiršo juodu giminės: anot Zo­fijos, ji buvo jau metuose, jis – vienišas, vyresnis aštuoneriais metais. Be to, daug lėmė ir tai, jog abu buvo vienodų pažiūrų, be galo tikintys.

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šilalės fi-

lialo išleistoje knygoje „Erš­kėčių keliu“ Ramonaičių dukra Rai­mundė pasakoja, kad tėvas buvo tikras Lie­tu­vos patriotas. Iš tėvų namų Krei­viuose išvy­kęs į Tauragę, vė­liau įsiliejo į Lie­tuvos kariuome­nės gretas ir ta­po puskarininkiu. Turėjo gabu­mų muzikai: puikiai grojo muzikos instrumentais, dainavo, rašė eilėraščius, kūrė spektaklių scenarijus. Negana to, Tauragėje buvo įkūręs savo verslą – buvo kavinės bei parduotuvės savininkas.

Sovietams okupavus Lie­tu­vą, 1945-ųjų vasarą, nujaus­da­­mas, jog yra sekamas NKVD, Ka­zimieras nutarė trauktis į Vokietiją. Tačiau saugumiečiai su išdavikų pagalba jį aplenkė: surengę pasalą, areštavo jį, grįžtantį iš tėviškės, kur buvo nuvykęs atsisveikinti su seseria. Ka­zimieras praėjo pačius žiauriausius gulagų išbandymus, tik, kaip sako Zofija, per motinos maldas ir Marijos globą įvyko stebuklas, ir iš mirtininkų palatos išsekęs nuo kan­kinimų, nepakeliamų sąlygų ir bado, 35 kilogramus be­sve­rian­tis vyras gydytojos dėka palaipsniui vėl sugrįžo į gyvenimą. Dešimčiai metų į lagerį Gorkio srityje Kazimieras bu­vo išsiųstas dar pačiais pirmaisiais etapais – 1945 m. Tai buvo patys žiauriausi trėmimai.

Tačiau jokie išbandymai ne­palaužė jo valios, meilės Tė­vynei ir tikėjimo, kad Lie­tuva bus laisva, ir šitą tikėjimą jis skiepijo savo vaikams.

„Mama mus augino, valgy­dino, mylėjo, saugojo, galvą už mus guldė. Tėtis ugdė mei­lę Tėvynei, pat­riotizmą. „Ži­no­­kit, vaikai, dar ateis laikas, kai būsime laisvi, tikėkite tuo. Mes dar josim ant balto žirgo per savo Lietu­vą“, – sakydavo. Mo­kė maldos. Ei­davome pro kop­­ly­tėlę – žeg­nodavosi ir sakydavo: čia reikia pasimelsti. Šventai tikėjau, jog ta vieta yra reikšminga. Giedojo baž­nyčios chore, turėjo puikų balsą, rašė eiles, kai kurioms pritaikė melodiją. Užaugome dvi dukros ir sūnus, galiu tvirtai sakyti, jog mamos ir tėčio dėka esame užgimę jau su patriotizmo jausmu širdy­je – nereikia nei stengtis, nei apsimetinėti ar veidmainiauti“, – sako Raimundė.

Dvasia nepalūžusi

Deja, šeimyninės laimės Zo­fijai ir Kazimierui teko tik devyneri metai. Grįždamas iš dar­bo autobusų stotyje, jis, nespėjus užsidaryti durims, iškrito iš važiuojančio autobuso, ir šis jį mirtinai pervažiavo. Anot Raimundės, žinant, jog tėvas tarybų valdžiai buvo nepatikimas, girdėjosi kalbų, kad tai saugumo susidorojimas – jį paprasčiausiai išstūmė. Tačiau „nurašė“ nelaimingam atsitikimui.

Zofija liko viena su aštuonerių sūnumi Egidijumi, šešiamete Danute ir ketverių Rai­munde. Vėl vargo vargti, kęsti kolchozo pirmininkų, brigadierių užgauliojimų: tu, partizanų... šiokia tokia, kam tau pieva, šienauk miško laukymėse! Ir eidavo vedina visus tris vaikus, neverkdama, neaimanuodama ir nesiskųsdama, užgrūdinta jau patirtų gyvenimo kirčių, už kuriuos baisiau atrodė akistata su mirtimi, kai skendo Akmenoje per patį ledonešį.

„Mintyse meldžiausi: „Mari­ja, gelbėk, vaikai liks našlaičiais“. Ir Marija išklausė – nešama srovės, spėjau užsikabinti už melduko. Kelias valandas lediniame vandeny išbuvau, kol vyrai, apsirišę virvėmis, išdrįso bristi į sraunią tėkmę. Ir kad nors sloga būtų užpuolus“, – mano buvusi užgrūdinta Sibiro speigų Zofija.

Senolė antrus metus į savo sodybą Kreivių kaime, Ka­zi­mie­ro tėviškę, atvažiuoja jau tik praleisti vasaros. Iki tol, nors per Žo­linę sueis 95-eri, iš­ėjus vaikams, ji miškų apsupty­je gyveno viena. Aišku, vaikai nuo mamos žvilgsnio nenu­leidžia: Raimundė gyvena Ši­la­lėje, Danutė su Egidiju­mi – Tauragėje. Taigi Kreivių kaimas ir iš vienos pusės, ir iš kitos – puskelis. Zofiją kažkada, einant melioracijai, ragino išsikelti, bet moteris nesutiko. Vaikai dabar tuo labai džiaugiasi: mama išsaugojo tėviškę, kurioje gyveno daug jiems brangių žmonių, kurių likimus taip pat traiškė raudonasis maras. Jų garbei sodybos kieme stovi medinis kryžius, skirtas Ramonaičių ir Zieringių šeimoms. Čia, jaukioje gamtos aplinkoje, sueina būrin didelė giminė, skamba patriotinės dainos, alsuoja laisvės dvasia.

O Zofija sėdi kukli, besišypsanti, kartais net atrodo, kad jos nėra, ji mintimis kažkur nuklydusi... Bet kartu tokia stip­ri! Žmo­gus – kaip medis: laužytas, bet nepalaužtas – tampa dar stip­resnis.

O kiek jų – sveikų, gražių, drąsių, nepabūgusių, nesudrebėjusių jaunų vyrų ir mergi­nų – padėjo savo galvas, kovodami už laisvą Lietuvą. Kiek nesukurtų šeimų, negimusių vaikų...

Iš kartos į kartą tebūna gyvas jų atminimas.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.