Įkvėpkime tyro gimtinės laukų oro

Norėčiau pasidalinti prisiminimais iš savo vaikystės ir jaunystės, kuri prabėgo Kiau­kų kaime, prie šaltiningojo Noralio upelio Antano No­reikos ir Juzefos Dajoraitės-No­reikienės gausioje, religingoje šeimoje, kurioje užaugome keturi sūnūs ir keturios dukterys.

Proseneliai Izi­dorius Norei­ka su žmona Ma­ri­jo­na Juš­kyte-No­rei­kiene susilaukė keturių vaikų: Ma­­rijonos, Ievos, Jo­no ir Vincento. Jo­nas turėjo duk­ras Stasę ir Ju­ze­fą. Kai Jonas žuvo, mer­­gaitės dar buvo mažos. Stasė užaugusi ištekėjo už Sta­nis­lovo Poškos, o Ju­­zefa – už Ka­zio Tri­jo­­nio.

Vincentas bu­vo išvykęs į Ame­riką už­darbiauti. Sun­kiai dirbdamas su­sirgo, tad grįžo į Lietuvą. Vedė Ag­nieš­ką Šne­paitę iš Obe­lyno, gyveno Pa­je­ru­by­nio kaime, susilaukė sūnaus An­­tano. Šiam paaugus, tėvas samdė mokytoją Joną Tri­jo­nį, kad išmokytų vaiką skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Gavęs šaukimą, Antanas iš­ėjo į kariuomenę, tarnavo Tau­­­ragėje, ulonų pulke. Tėvas nupirko Antanui žemės Kiaukų kaime, pastatė trobą, pagalbinius pasta­tus javams, šienui, tvartą gyvuliams, padargų žemei dirbti. Grįžęs iš kariuomenės, Antanas susituokė su Juzefa Dajoraite iš to paties kaimo. An­tanas už  nupirktą žemę ir visus kaštus turėjo aprūpinti tėvą: išlaikyti jam karvę, nušerti po kiaulę per metus, paruošti pašaro. 

Kai Šilalėje pastatė sviesto gamyklą, A. Noreika viename savo trobos gale įrengė patalpą pieno separavimo punktui. Antanas buvo pasiųstas į kursus ir paskirtas šio punkto vedėju. Punkte buvo pastatytos šildymo krosnys, katilas su vandeniu, įrengtas rankomis sukamas separatorius. Žmonės, at­vežę pieną, jį pašildydavo iki reikiamos temperatūros ir patys išseparuodavo. Liesą pieną pasiimdavo savo reik­mėms: darydavo varškę, raugindavo, balino sriubas ar sugirdydavo veršeliams, paršeliams.

Malkoms paruošti bei krosniai iškūrenti buvo priimtas žmogus. Atskiro darbuotojo reikėjo ir grietinėlei į Šilalės sviesto gamyklą nuvežti bei priduoti. Bidonai būdavo užplombuoti, o jeigu plomba pažeista, grietinėlės nepriimda­vo, grąžindavo atgal. Lyd­raš­tyje būdavo nurodytas svo­ris, riebumas, virinimo tem­peratūra. Užmokestis pieno statytojams bu­vo mokamas pagal pieno riebumą, pinigus jie gaudavo kas mėnesį. Jais žmonės mokėjo žemės mokestį, pirko trąšų, žemės ūkio padargų, šlajų, druskos, žibalo, vinių bei kt.

Savo tėvą Antaną prisimena kaip darbštų ūkininką, pienininką, veterinarą. Jis gražiai giedojo, dainavo, bu­vo mu­zi­kan­tas, bažnyčios ko­mi­te­to pirmininkas, kasininkas, maršalka. Prisimenu, kaip kaimo žmo­nės per An­ta­nines ąžuolo lapais apvainikuodavo mūsų na­mų langus, duris ir padėdavo dovaną tėvui.

A. Noreika palaidotas Tū­bi­nių kapinėse.

Mano tėvai bu­vo darbštūs ir religingi, mus, vaikus, dirbti mo­kė nuo mažens. Prisimenu vie­ną nutikimą. Man teko vež­ti grietinę į Šilalės sviesto gamyklą. Va­žiuo­da­mas radau auksinį laik­rodį. Sek­ma­die­nį per šv. Mišias bažnyčioje kunigas per pamokslą prane­šė, kad pamestas auksinis laikrodis. Pa­si­ro­do, jis buvo zakristijono, kuris pametė laikrodį, važiuodamas dviračiu į Šilalę. Zakristijonas man už atgautą laikrodį padovanojo naują kostiumą.

Tėvo muzikalumą paveldė­jo­me ir mes, ypač brolis Sta­sys. Ganydamas karves, pasidarė smuiką, iš telefono laidų sudėjo stygas. Turėjo gerą klausą: išgirdęs grojant melodiją, atkartodavo ją smuiku. Teta Kazimiera Trijonienė-Ma­cienė, išgirdusi jo grojimą, padovanojo smuiką, kuris buvo Antano Račkausko. Stasys juo mokėsi griežti pas Petrą Gu­dauską. Pusbrolis Pranas Va­lauskas padovanojo mums gitarą, tėvas surado kontrabo­są, sudėjo stygas. Taip sukūrėme kapelą, kurioje Stasys grojo smuiku, aš, Juozas, – gitara, giminai­tis Pranas Trijo­nis – kontrabosu. Pradžioje grojome na­­muose, susirinkda­vo berniukai ir mergaitės iš artimiausių kaimų, mokėmės šokti. Vėliau pradėjome groti jaunimui šokiuose ir už kaimo ribų.

O suaugę, subrendę ir visai išskridome iš savo gimtojo kaimo. Tačiau brangūs veidai, vaizdai, prisiminimai iki šiol tebėra gyvi ir šildo. Ir šaukia vėl susieiti įvairių kartų kiaukiškius, pasklidusius po brangią Lie­tuvą ar už jos ribų, įkvėpti tyro gimtinės oro, pasibičiuliauti ar tiesiog patylėti...

Kiaukų kaimo kraštiečių su­ėjimas rugpjūčio 1 d., 11 val., prasidės šv. Mišiomis Tū­bi­nių bažnyčioje.

Juozas NOREIKA, 

buvęs kiaukiškis, gyvenantis Mažojoje Lietuvoje

Nuotr. iš autoriaus albumo