Gimtųjų laukų peizaže – padėka už gyvenimo dovaną

„Šiandien sugrįžome į savo namus, nors kai kurių jau nebėra, pa­vaikš­čioti žeme, kurioje tebėra mūsų pėdos, susitikti su gimtojo krašto dvasia, kažkada buvusiais labai svarbiais, mylimais žmonėmis. Susitikome, kad pasikalbėtume širdimi, išgirstume vienas kitą: buvusį kla­sės draugą, kai­my­ną, giminaitį“, – tokiais žodžiais prasidėjo šventė, skirta buvusiai Kiaukų pradinei mokyklai, kurios vietoje atidengtas paminklinis akmuo.

„Šis kraštiečių susitikimas – tai galimybė gimtųjų laukų peizaže padėkoti už gyvenimo dovaną, už duoną, kuria mus maitino, už suformuotą ka­ta­likišką, tautišką moralę, pirmąsias mokslo žinias, už gyvenimo patirtį, senųjų kaimo žmonių dovanotą išmintį“, – pradėdama renginį, kalbėjo viena iš jo iniciatorių bei organizatorių Kristina Paliutienė (Macikaitė).

Iškilmės prasidėjo šv. Mi­šio­mis Tūbinių bažnyčioje, kurias aukojo kraštietis vyskupas Darius Trijonis, jam talkino kun. Kęstutis Pajaujis, taip pat turintis sąlytį su Kiaukų žeme – iš čia kilusi jo motina. Šventę pagerbė ir liuteronų kunigas Remigijus iš Šilutės. 

Sakydamas pamokslą, vyskupas ragino nepamiršti savo šaknų – krašto, kuris mus augino, brandino, davė tai, kas svarbiausia, teikė stiprybės tolesniame gyvenimo kely­je. Bai­giantis šv. Mišioms, buvęs tūbiniškis tautodailinin­kas Al­fonsas Bendikas per­davė Tū­bi­nių bažnyčiai dailininkės Lai­mutės Račkauskaitės-Jun­du­lienės, Kiaukų mokyklos įkū­rėjo Antano Račkausko duk­­ros, paveikslą „Šv. Jurgis“.  A. Račkausko tapytas paveikslas „Kiaukų mokyklėlė“ padovanotas Tūbinių bendruomenės namams.

Po šv. Mišių mašinos pajudėjo Kiaukų link, linguodamos, ačiū Dievui, lietaus išvengusiais pievų keliukais. Nors dauguma buvusių šios mokyklos mokinių subėgdavo iš įvairiausių šio bei aplinkinių kaimų pakraščių, aiškiai me­na didžiulius, paunksmę teikusius medžius palei bėgimo taką, galingą tuopą prie tuomet gana sraunaus Noralio upelio, kuris almėjo pro pat mo­kyklą, lieptą per jį, pavasario polaidžio metu neretai semiamą vandens, šiandien nieko to neišvydo. Tiesa, ir anuomet ne­buvo lengviesiems automobiliams pritaikytų kelių – važiuodavo vežimais ar­­ba sunkvežimiais. Prieš daugelį me­tų nugriovus mo­kyk­los pastatą (iš gre­ta ir aplink sė­dinčių šventės dalyvių niekas ne­­galėjo pasakyti, kada tai nutiko) bei užsodinus miš­ką,  šiandien ne­beliko net mokyklos pamatų. Visgi vienas akcentas vertė širdį suvirpėti – tai likęs tuopos sausuolis: aplūžęs, sueižėjęs, bet vis dar kovojantis su laiku ir nepasiduodantis greta žaliuojantiems medžiams.

Nuo šiol draugiją jam palaikys paminklinis  akmuo, skirtas įamžinti mokyk­los atminimą.

Ant supilto, laukų ak­menimis grįsto kalnelio vienas ant kito stovi du lauko riedu­liai, kurių viename tarsi sro­vena Noralis... Greta – atminimo lenta, kurioje užrašyta: „1938–1974 m. čia veikė Kiau­kų pradinė mokyk­la, įkurta mo­kytojo Antano Rač­kaus­ko. Dė­kingi buvę mokiniai“. A. Rač­kauskas, į Šilalės rajoną atkeltas dar 1930 m., sukūręs šeimą ir apsigyvenęs Kiaukuose, čia mokytojavo nuo 1938 m. iki 1941-ųjų birželio 14-osios, kuomet su šeima buvo suimtas ir išgabentas tremtin į Komijos Respubliką, kur praleido kone 18 m. 

„Stovime prie savo mokyk­los simbolio, prie šitų laukų akmens, kuriam patikime saugoti 36 laidų mokinu­kų vaikiškas viltis, lūkesčius, dabar jau išsipildžiusias ir neiš­si­pildžiusias svajones“, – kalbėjo Kris­tina, kviesdama ati­­dengti paminklinį akmenį jo autorių buvusį mokinį Zig­mą Astrauską bei mokytoją Ma­rytę Pintverienę, kuriai buvo lemta, paskutinį kartą užrakinti mokyklos duris...

„Kraštą puošia ne gražūs pastatai, bet žmonės, kurie palieka jame giliausią pėdsaką. Ir šis gimtųjų laukų akmuo, pastatytas brangių žmonių atminimui, kurie kažkada čia mokėsi, mokė, primins įmintas pėdas, palikusias širdyse didžiulį pasiaukojimo, kant­rybės pėdsaką“, – šventindamas paminklinį akmenį, malda pagerbti visus buvusius mokinius bei mokytojus ragino vyskupas D. Trijonis.

„Idėją įamžinti mokyklos atminimą man davė Kristina, savo gimtosios sodybos vietoje nutarusi pastatyti kryžių. Taigi, galima sakyti, savo idėjas suvienijome. Sulaukėme ir kitų žmonių pritarimo. Svars­tėme, kas galėtų tikti. Pa­siūliau akmenį, įsivaizdavau, kad turėtų būti apie dviejų met­rų aukščio. Bet tokio neatsirado. Mokytoja Donata Dau­ki­lienė patarė suformuoti kau­burį ir dėti akmenį ant akmens. Pa­ma­tinis pamink­lo akmuo yra išgriebtas iš Noralio. Sau­lutę padarė Dai­nius Mikalauskas. Kai pastačiau, žiūriu, kas gavosi: saulė teka rytuose, čiurlena upelis, o tos šaknys – visų čia besimokiusių vaikų. Ačiū visiems, prisidėjusiems bei parėmusiems finansiškai. Manau, kompozicija ilgus dešimtmečius saugos Kiaukų pradinės mokyklos mokytojų bei mokinių atminimą“, – sakė Zig­mas. 

Kiaukų pradinėje mokykloje dirbo daugiau nei dešimt pedagogų, daugelio jau nebėra tarp gyvųjų – visų jų pavardės nuskriejo medžių viršūnėmis. Šventėje dalyvavusi mokytoja M. Pintverienė sunkiai tramdė susijaudinimą: jos čia ne tik dirbta, bet su šeima ir gyventa. Tad nenuostabu, jog vos atėjusi pirmiausia ji patraukė prie upelio, nužvelgė vietą, kur kažkada ėjo lieptas, ir aiktelėjo: o čia juk buvo mano daržas. Mokytoja sakė menanti Kiaukų sodybas, žmones, menanti savo mokinių veidus, bet tik vaikiškus... Tad priėjus ir ištarus „laba diena, mano pirmoji mokytoja!“, jai reikėjo gerai pagalvoti: o kuris gi čia galėtų būti iš šitokio būrio mokinių?

Kiaukų pradinė buvo ne vien mokyk­la – tai buvo kaimo kultūros židinys. Tiesa, kartu su Marytės Vėlavičienės vadovaujama biblioteka, kur žmonės, kaip sakydavo, eidavo „pasikeisti“ knygų.

Mokykloje grodavo kaimo muzikantai, susibūrę į ansamblį, dainavo balsingi kaimo vyrai ir moterys, kūrė vaidinimus. O kokias mename naujametines (tuomet kalėdinių būti negalėjo) mokinių programėles: ir šokiai, ir dainelės, ir spektakliukai. Sakoma: mažas vaikas – didelis pasaulis. Gal todėl viskas atrodė taip didingai, bet tik dabar gali suprasti, kiek pastangų ir darbo reikėjo įdėti mokytojai, kol visa tai tapo įgyvendinama! O kokios „skanios“ rudenį būdavo Derliaus šventės, kuomet mokytoja vesdavosi į savo virtuvę, ir ten iš jos darže užaugintų gėrybių mokėmės kepti, virti... O skaniausia – visiems krūvoje valgyti. Ir dar tai, ką gavau svarbiausio – mokytojos palinkėjimą naujametiniame atviruke. Atvirutė neišliko, bet visą gyvenimą saugau širdyje joje užrašytus žodžius: „Būk darbšti ir nuoširdi – tave visur ir visada lydės laimė ir pasisekimas“. Ar bereikia vaikui geresnio pirmosios mokytojos palinkėjimo?

Prisiminimus kraštiečių suėjime kei­tė sveikinimai, šiuos – Tauragės ban­donininkų ansamblio muzika ir dainos. Jame gro­ja ir buvęs kiaukiškis Pra­nas, anuometinio kaimo muzikanto links­muolio Juozo Gudausko sūnus. Ap­link šmėžavo žmonių kažkada matyti veido bruožai, ir atmintis kaip įmanydama stengėsi persiplėšti: koks jo ar jos vardas, pavardė? Vienų prisimeni, kitų – nebe, kai ką supainioji: pasirodo, ne Danguolė, o Daiva, tokia panaši į sesę!

Glėbesčiavimasis, džiaugsmo šūksniai dažnai nustelbdavo šventės oficialumą. Tačiau taip ir turi būti tokiame susitikime. Juk kraštietis – kažkoks ypatingas žmogus: šiltesnis, malonesnis, netgi gražesnis... Todėl susitikę linkėkime labos dienos, dalinkimės šypsena, kaip kažkada dalinomės vienu taku, žole ir rasa ant jos...

„Negali likti be ženklo ta vieta, kurioje trijų kartų žmonių gyventa, mylėta, vargta ir tikėtasi“, – kryžiaus, skirto Dajorų–Macikų sodybai įamžinti, šventinimo iškilmėse kalbėjo čia kadaise gyvenusi Kristina.

Pašventintas ir koplytstulpis–Rū­pin­­tojėlis atkurtoje Noreikų sodyboje.  Kop­lytstulpio autorius – tautodailininkas A. Ben­dikas.

Susitikimas baigėsi pasibuvimu Tū­binių bendruomenės namuose. Kve­­pė­jo kugelis, garavo arbata. Upe­liais liejo­si prisiminimai, linksmino ir graudino ban­do­ni­jos garsai.

Tai ar gyva gimtinė Kiaukų kaimo vaikų širdyse? Gyva! Kaip gyvas ir pats kaimas: jis gyvena, dirba, kuria, gražėja. Ir brangina bei saugo praeities atminimą.

Eugenija BUDRIENĖ,

buvusi kiaukiškė

Augenijaus BENDIKO nuotr.