Ūkininko akiratyje – istoriją saugantys piliakalniai

Nors pilietiškumas Lietuvoje daugeliui dar yra sunkiai suprantama sąvoka, bet atsiranda vis daugiau tokių, kuriems rūpi ne tik savo šeima, ūkis ir asmeninė gerovė. Deja, neretai plačiau mąstantys, principingiau į valdžios institucijų darbą žiūrintys žmonės susilaukia ne pagyrų, o priekaištų. Tačiau, nepaisant šito, Vedriuose ūkininkaujančiam Gražvydui Jukniui už gerus santykius su įtakingais žmonėmis daug svarbesnis yra istorinės praeities išsaugojimas. Ūkininkas ne tik savanoriškai tvarko Vedrių piliakalnio prieigas, bet ir neduoda ramybės valdininkams, nematantiems ar nenorintiems matyti istorinio paveldo niokotojų. 

Radinius atidavė valstybei

Liepai baigiantis, po užsitęsusios šienapjūtės, į redakciją užsukęs G. Juknius, ant stalo sukrovė daugybę keramikos šukių, ietigalių, verpstukų, akmeninių grūstuvų, kaip didžiausią lobį rodė miniatiūrinį galąstuvėlį. Visas šis žmonių gyvenimą prie Vedrių piliakalnio liudijantis turtas surinktas balandžio mėnesį.

„Ne mano šie daiktai, viskas valstybei priklauso, todėl noriu atiduoti, kad ir kiti žmonės galėtų juos apžiūrėti“, – sakė G. Juk­nius. 

Dėmesį į Vedrių piliakalnį visa Lietuva atkreipė birželio viduryje, paaiškėjus, jog Bal­sių kaime veikiančios įmonės savininkas istorinį objektą pavertė juodžemio karjeru. Aiškintis aplinkybių į Ved­rius sulėkė Kul­­tūros paveldo departamento atstovai. Sa­vi­val­dybės Švie­timo, kultū­ros ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė Jurgita Viršilienė tuomet darė prielaidą, kad juodžemis galėjo būti pradė­tas kasti gegužę – mėnesio pradžioje ji buvo nuvykusi prie piliakalnio ir matė žaliuojančią pievą, jokių pažeidimų tada neužfiksavo.   

„Nežinau, kurioje vietoje lankėsi J. Viršilienė ir kur ta pieva buvo, bet priešpilis jau balandį buvo suartas, o dabar ten žaliuoja mišinys. Ba­lan­džio mėnesį atsitiktinai ten užsukau ir pamačiau arime kyšant keramikos šukes. Pa­gautas azarto, tris dienas vaikš­čiojau ir surinkau visą krepšį įvairiausių radinių. Ži­nau jų vertę, todėl padariau nuotraukų, kuriose matyti į žemę „įaugęs“ verpstukas,  galąstuvas, keramikos šukės“, – pasakojo Gražvydas. 

Klaipėdos universiteto vyresnysis mokslinis darbuotojas doc. Gintautas Zabiela ne tik patvirtino, jog radiniai turi istorinę vertę, bet ir pastebėjo, kad sudužę moliniai indai buvo puošti retais ornamentais. 

Reikšmingas visai Žemaitijai

Rajono vadovai, pasak G. Juk­­niaus, dažnai giriasi, jog Ši­la­lė yra piliakalnių kraštas – turime jų net 33. Tačiau Vy­riau­sy­bės patvirtintame išskirtinę vertę turinčių kultūros paveldo objektų ir vietovių sąra­še yra tik penki Šilalės rajono piliakalniai – Med­vė­ga­lio, Padievaičio, Vilkų Lauko, Sprau­­daičių, vadinamas Ve­rin­­­ga, ir Vedrių piliakalnis su prieš­­pilio gyvenviete. 

2005–2008 m. tiriant piliakalnio ir greta jo buvusios gyvenvietės kultūrinį sluoksnį, archeologai rado daugybę I tūkstantmečio pabaiga–II pradžia datuojamų radinių: lipdytos keramikos, gyvulių kaulų, žalvarinių papuošalų ir jų nuolaužų, geležinių dirbinių, atkasė ylą, pentiną, įveriamą strėlę, molinį verpstuką ir pu­sę akmeninio, tris akmeninius trintuvus, neaiškaus sidabro lydinio frag­mentą. 

Tyrimai patvirtino, kad piliakalnį su papėdės gyvenvietės liekanomis reikia saugoti kaip vertingą archeologijos pamink­lą, kuriame dar yra daug tyrinėtinų vietų. 

Doc. G. Zabiela tuomet darė išvadą, jog Vedrių piliakalnio papėdės gyvenvietės tyrinėjimai pateikė įvairios ir turtingos medžiagos centrinei Že­mai­tijai pažinti.

Valdininkai dirba popieriams?

Prieš daugiau nei dešimt­metį vykusių archeologinių tyrinėjimų metu rasti radiniai perduoti Lietuvos nacionali­niam muziejui. Daugybę tokių pat radinių į savivaldybę atnešęs ūkininkas stebėjosi, kad valdžia nesugeba išsaugoti net tokio svarbaus šalies istorijai objekto.  

„Valdininkai dirba popieriams: prirašo planų, prikuria strate­gijų, visi turi darbo, kol Vyriau­sybė juos patvirtina, o pačius piliakalnius seniai pamiršo. Tvarko vieną kitą – tik tuos, kurie arčiau greitkelio, labiau lankomi, o kiti, žolėmis, krūmais apaugę, į piliakalnius nebepanašūs“, – piktinosi G. Juk­nius. 

Pasak jo, seniūnai, už kultūros paveldą atsakingi savivaldybės specialistai turėtų daugiau bendrauti su vietiniais žmonėmis, prašyti jų prižiūrėti piliakalnių aplinką, skirti bent simbolinį finansavimą.

„Jei piliakalniai būtų sutvarkyti, atsirastų normalūs privažiavimai, šeimos vaikus ten nusivežtų pasivaikščioti, žmonės galėtų pasigėrėti kraštovaizdžiu. O į šabakštynus kas nori eiti“, – svarstė G. Juk­nius.

Gyvenimą įprasmina istorinė atmintis

Savanoriškai Vedrių piliakal­niu besirūpinantis, kasmet ne kartą jį nušienaujantis ūkininkas sakė suprantantis, kad jo raginimas prižiūrėti piliakalnius valdžiai nepatinka. Ir nors žino, jog tvarkyti privaloma, seniūnijos ne­skuba to daryti. 

Kad daugiau laiko galėtų skirti visuomeninei veiklai, ke­lias dešimtis karvių žin­denių laikantis ir mėsinius bulius auginantis G. Juknius šį ru­denį žada sumažinti bandą. Ne tik dėl to, jog vienam per sunku tokį ūkį prižiūrėti. Vy­ras tikina norintis pakeliauti, pamatyti įvairesnį gyvenimą, daugiau laiko skirti pomėgiui tyrinėti istoriją. 

„Vien darbu žmogus negali būti gyvas. Šventa teisybė, kad nekrutinama valdžia kaip vanduo – užpelkėja, pasmirsta, todėl kažkam turi rūpėti viešasis interesas. Vien paskui gyvulių uodegas lakstant gyvenimas netektų prasmės“, – įsitikinęs Gražvydas. 

Istorija jam labai svarbi – to­kį požiūrį nuo vaikystės išugdė šviesaus atminimo tėvas Kazys Juknius. Gražvydo įsitikinimu, sovietinio mąstymo, prieš kurį kovojo tėvas, deja, dar yra labai daug, o blogiausia, kad jis iki šiol nuodija ir dalies valdžios žmonių protus. 

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.