Mokytojui smagiausia – grįžti į savo mokyklą

Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos istorijos ir pi­lie­­tiškumo pagrindų mokytojas Mindaugas Armonas šiuo me­tu dir­ba mokykloje, kurią ir pats prieš 16 metų baigė. Tiesa, miesto gimnazijos slenkstį po daugiau nei 10 metų jau kaip pe­da­gogas peržengė tik pernai, bet iškart pasijuto lyg na­muose – tokio palaikymo, sako mokytojas, nejautė nie­­kur kitur, todėl neišgąsdino net atsakomybė, kurią šie­­­met pri­siėmė tapęs gimnazijos tarybos pirmininku. 

Jaunam palaikymas yra svarbiausia 

Dvylika metų, toks yra Mindaugo pedagoginis stažas, prieš klasę prabėgo lyg viena pamo­ka, nors mokytoju niekada neplanavo tapti. Svajojo apie istoriją, norėjo dirbti archeolo­gu – per studentų vasaros praktiką įsitikino, jog kasinėjant ne tik įdomu atsekti prieš šimtmečius gyvenusių žmonių buitį, bet galima iš to ir pragyventi. Tačiau Klaipėdos universiteto ketvirto kurso studento planus iš esmės pakeitė pasiūlymas pavaduoti istorijos mokytoją Obelyno pagrindinėje mokykloje. Nors rašyti ir ginti diplominį darbą teko naktimis, mokytojo profesija Min­daugo neišgąsdino – su vaikais liko ir baigęs studijas.  

Prisimindamas pirmuosius savo pedagoginio darbo metus, M. Armonas sako, kad buvo įdomu. Tapęs pirmą kartą Lietuvoje surengto Konstitucijos egzamino nugalėtoju, įgavo daugiau motyvacijos. Ją dar labiau paskatino susitikimas su tuometiniu mokslo ir švietimo ministru Algirdu Monkevičiumi. Mindaugas tikina, jog bendraudamas ministerijoje su iš visos Lietuvos susirinkusiais jaunais mokytojais pajuto didžiulį palaikymą. Gerus ministerijos norus bei ketinimus jauniems specialistams tuomet įrodė ir pamokoms ruoštis skirti personaliniai kompiuteriai. 

„2008-aisiais Lietuvoje mokytojų labai trūko, todėl buvo pradėti kviesti mokytojauti universitetus baigę jauni žmonės. Tuo metu Šilalės rajone pradėjo dirbti apie dešimt jau­nų pedagogų. Tapti mokyto­ju, stoti prieš klasę reikėjo drąsos. Tą pripažįstu ir dabar. Ne visi gali mokyti, tam reikia tokių savybių kaip kantrybė, mokėjimas susikalbėti, sudominti ži­niomis, kurias pats turi. Geriausiai šias savybes patikri­na laikas“, – neabejoja Mindaugas. 

Pradėjęs dirbti Obelyno pag­rindinėje mokykloje, netrukus pasuko į Vainuto gimnaziją, kur turėjo galimybę dirbti direktoriaus pavaduotoju. Tačiau karjera jauno mokytojo nesudomino. Atsiradus vietai Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijoje, su džiaugsmu grį­žo į mokyklą, kurią 2004 m. baigė. Čia tebedirba daugelis Mindaugą mokiusių mokytojų, pažįstami buvo beveik visi darbuotojai. Nors M. Armonas ir sako, jog pirmieji mokslo metai naujoje darbovietėje visada skirti kolektyvui bei susiformavusioms tradicijoms per­prasti, gimnazijoje jis iškart pasijuto savas, laukiamas. 

„Negaliu pasakyti, kad kurioje nors kitoje mokykloje man būtų buvę blogai – kai tas, kuo užsiimi, patinka, visur atrandi gerų dalykų, tačiau Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijoje iškart pajutau palaikymą bei pagarbą žmogui. Manau, jog šitie dalykai yra labai svarbūs kiekvienam“, – tikina pedagogas.

Keistis turi ne tik mokytojai

Pasak M. Armono, mokiniai per 12 metų pasikeitė, todėl tu­rėjo keistis ir mokytojai. Dabartiniai mokiniai maksima­liai išnaudoja technologijas, to­dėl dažnai sakoma, kad svarbiausia yra išmokyti juos rasti informaciją, analizuoti vykstančius procesus. Tačiau to, pe­dagogo nuomone, neužtenka. 

Šiuolaikinės mokyklos moky­mo procese rekomenduojama naudoti kuo daugiau žaidybinių elementų, vesti įvairesnes pamokas, kad vaikų nevargintų rutina. Bet tų, kurie renkasi istoriją vyresnėse klasėse, tikslas vienas – kuo geriau išlaikyti egzaminus. O istorijos brandos egzamino struktūra ir reikalavimai praktiškai nesikeičia – jie tebėra beveik tokie pat, kokius M. Armonas lai­kė 2004-aisiais. 

„Todėl nėra kito būdo išmok­ti, tik kuo geriau įsisavinti tai, kas reikalaujama mokymo prog­ramose. Tačiau mintinai mokytis datų, susieti jų su įvykiais dabar niekas nebenori. Vis dėlto gimnazijos istorikai džiaugiamės, jog vyresnieji mokiniai istorijos nenustumia į šalį, ir kasmet turime apie pusšimtį abiturientų, kurie ruošiasi valstybiniam egzaminui“, – tikina M. Armonas.

Mokytojas neabejoja, kad istorijos žinojimas žmonėms lei­džia geriau suprasti pasaulyje vykstančius procesus. 

Jis tebeturi pamokų ir Obelyno pagrindinėje mokykloje, važiuoja ten vieną dieną per savaitę.  

„Mokiniams nėra lengva. Dau­gelis važinėja iš kaimų, anksti keliasi, grįžta vėlai, o dar reikia atlikti užduotis. Kai vaikai ateina į septintą pamoką, jie jau būna pavargę“, – apgailestauja M. Armonas. 

Dirbdamas Vainuto gimnazi­joje, jaunas mokytojas pastebėjo, jog kasmet ryškėja atotrūkis tarp vaikų gebėjimų. Di­džiausia problema – motyvacija. Ypač stinga motyvacijos tiems, kurių šeimose yra kokių nors rūpesčių, tėvai ar kuris nors vienas iš tėvų dirba užsienyje bei pan. Pedagogas pripažįsta, kad neretai tokius vaikus sunku sudominti – jie sėdi užsisklendę, abejingais veidais, todėl kartais ir jam pačiam nusvyra rankos.  

Tačiau, pasak mokytojo, išaušta kitas rytas, ir į darbą vėl galima žvelgti kaip į naują galimybę. 

Aktyvūs mokytojai – pavyzdys jaunimui

Jaunų mokytojų net ir miesto gimnazijoje dirba tikrai nedaug. Mindaugas sako ir pats kartais svarstantis, kodėl jaunimas taip nemėgsta mokytojo profesijos. Štai policijoje, kur, ko gero, pareigūnų atlyginimas nedaug tesiskiria nuo mokytojų atlyginimų, jaunų žmonių netrūksta, o mokyk­lose dauguma pedagogų yra vyresnio amžiaus, vėliausiai po dešimtmečio jie baigs savo darbinę karjerą. Kas tada mokys vaikus?

M. Armonas tikina, jog pats niekada nesiskundė atlyginimu, nors, pradėjus dirbti, dėl ekonomikos smukimo darbo užmokestis buvo sumažėjęs. Gal gyvenantiems sostinėje ar didžiuosiuose miestuose mokytojo atlyginimo pragyven­ti ir neužtenka, bet Šilalėje peda­gogų algos, priklausančios nuo pamokų skaičiaus, kvalifikacijos bei darbo stažo, Mindaugo nuomone, tikrai nėra pačios blogiausios.  

„Šiemet darbo užmokestis dar padidėjo, todėl nesu girdėjęs, jog kas skųstųsi. Nedalyvavau jokiame streike, neturiu priekaištų dėl darbo sąlygų, į viską žiūriu pozityviai, to mokau ir savo auklėtinius. Tiesa, šiuo metu labai blaško tik vaikščiojimas iš vieno kabineto į kitą. Bet karantinas ir mokytojus, ir mokinius išmokė vertinti mokyklą, dabar visi nerimaujame, kad tik vėl nereikėtų imtis nuotolinio mokymo“, – juokiasi Mindaugas. 

Istorijos ir pilietiškumo pag­rindų mokytojas džiaugiasi, jog karantinas visiems leido suprasti, kokia svarbi yra mokykla. Nuotolinis mokymas sun­kus ne tik dėl to, kad šeimas įkalina namuose. Sunku ir mokiniams, kuriems labai iš­auga krūvis, ir mokytojams, turintiems ne tik perduoti žinias, bet ir parengti užduotis raštu, „šifruoti“ mokinių atsiųstas namų darbų fotografijas, sudėtinga tampa objektyviai įvertinti mokinio žinias. 

Jaunas pedagogas įsitikinęs, jog labai svarbus yra betarpiškas bendravimas. Vaikams smagu, kai mokytojas kartu sportuoja, eina į žygius, dalyvauja įvairiose veiklose. Tai savaime motyvuoja siekti rezultatų. Dirbdamas Obelyno pagrindinėje mokykloje, M. Ar­monas su savo mokiniais yra laimėjęs ne vieną istorijos, pilietiškumo konkursą. Tačiau kad vaikai suprastų, kas yra pilietiškumas, pavyzdį jiems turi rodyti mokytojai. 

„Mūsų gimnazijoje visi pedagogai aktyvūs. Susirinkę daug diskutuojame apie perskaity­tas knygas, iki pandemijos kar­tu keliaudavome, žiūrėdavome spektaklius, dalyvaudavome renginiuose bei įvairiose pilietinėse akcijose. Tai prasminga veikla. Aktyvūs, žingeidūs mokytojai savaime skatina ir mokinius rinktis aktyvų gyvenimo būdą. Man pačiam smagu su auklėtiniais išbėgti į krepšinio aikštelę išbandyti jė­gų“, – prisipažįsta Mindaugas. 

Pilietiškumo pagrindus gimnazistams dėstantis mokytojas tikina, jog nėra lengva pripratinti  jaunimą domėtis, kas vyksta Lietuvoje ir pasaulyje. Nors savo mokinius jis kviečia kasdien žiūrėti visuomeninės televizijos rengiamas naujienų laidas, paklaustas, kurios valstybės prezidentas pastarosiomis dienomis aplankė mūsų šalį, atsako tik vienas kitas. Susidomėjimas ateina ne iš karto, reikia nemažai laiko, kad jaunimas norėtų žinoti ir galėtų įvertinti, kas yra gerai, o kas – nelabai, atskirtų prasimanymus ir propagandą nuo tikrų naujienų.

„Bet mano mokiniai yra nuos­tabūs, ypač auklėtiniai, gimna­zijos pirmokai, su kuriais šiemet susipažinau. Jaučiu, kad daug gerų dalykų kartu nuveiksime“, – įsitikinęs mokytojas, savo darbui atiduodantis visą širdį.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.