Laiškanešių žmonės tebelaukia

Bemaž prieš trejus metus „Lietuvos paštas“ pradėjo įgyvendinti projektą, pagal kurį daugiau nei 350 šalies kaimo paštų darbą perima „Ateities laiškininkai“. Kaip sekasi paštininkams susidoroti su naujovėmis, Pasaulinės pašto dienos proga pasakoja Šilalės pašto viršininkė Ža­neta Ka­tauskytė bei laiškininkė Raselė Po­cienė. 

„Ši­lalės pašte dabar yra ke­tu­riolika mobiliųjų laiškininkių, jos ap­tar­­nauja ir aštuonių bu­vusių paš­­tų teritorijas“, – sako Ž. Ka­taus­kytė.

R. Pocienė – jau ilgametė paš­to darbuotoja.

„Pradėjau dirbti vos tik iš Pa­langos atitekėjusi į Šilalę. Ma­­no anyta Marytė irgi dirbo paš­te, jai sunegalavus, aš pa­va­duo­da­vau. O kai susiruošė į pensiją, įsidarbinau jos vie­toje – kitąmet jau sueis 30 metų. Kai išgirdome apie pertvarką, aišku, darėsi bau­gu: kaip čia bus, ar sugebėsiu, gąsdino nežinia. Ži­noma, reikė­jo mokytis: ir planšetę valdyti, ir elektriniu dviračiu važiuoti“, – pasakoja Rasa.

„Šilalės paštas turi tris elekt­rinius dviračius. Jie yra leng­vi, įkraunamomis baterijomis. Kiek­vienam sezonui jie ruo­­šiami specialistų, tik ma­žuo­­sius gedimus, jeigu pasitaiko, susitvarkome vietoje. Žie­mos sezonui jiems pakeičia­mos atitinkamos padangos. At­si­radus elektriniams dviračiams, siuntų pristatymo gali­my­bės vienam laiškininkui nuo 10 kilogramų (tiek būdavo iš­nešiojama pėsčiomis) išaugo iki 30 kg. Tai ir laikraščiai, žurnalai, registruoti bei pa­prasti laiškai, tarptautinių pir­kimų siuntos. Žinoma, didžiausi krūviai būna antradie­niais bei penktadieniais, kuomet išeina „Šilalės artojas“. At­sa­kin­gos laiškininkėms yra dienos, kai mokamos pensijos. Kiekviena laiškininkė gauna konkrečias sumas pinigų bei konk­rečius žmones, kuriems turi pristatyti pensijas. Aptarnavimas tapo žymiai modernesnis. Laiškininkės naudojasi planšetėmis, žmogui pakanka joje tik pasirašyti, nebereikia „raityti“ vardo ir pavardės, kas dažnam senjorui yra sunku ir dėl prasto matymo. Ir laiškininkėms patogiau nei su šūsnimi popierių: tai, būdavo, netyčia sušlampa lyjant ar kitaip nukenčia“, – dabartinę laiškininkių darbo kasdienybę nusako pašto viršininkė.

Jai pritaria ir Rasa, kuri sako nebeįsivaizduojanti, kaip reikėtų dirbti „po senovei“.

„Pradžioje buvo kiek sunkiau, bet dabar įpratau. Aišku, tenka lankytis pas gyventojus, pristatant pensijas, regist­ruotus laiškus. Man laiškininko darbas ir patinka dėl galimybės bendrauti su žmonėmis. Tiesa, pradžioje ir jie buvo išsigandę: liksime vieni, niekas mums nebepadės. Dabar mato, jog niekas nepasikeitė. Jie laiškininko tebe­laukia kaip ir anksčiau, o dabar dar ir gali išsikviesti jį, kai tik prireikia: ir dėl prenumeratos, ir mokesčiams sumokėti ar ko nors nusipirkti. Žmonės pasitiki, patiki savo pinigus. Tai įpareigoja: jei bent sykį pavesi, prarasi pasitikėjimą visam lai­kui“, – pasakoja Rasa, aptarnaujanti Dionizo Poškos, Jono Basanavičiaus, Maironio gatvių Šilalėje gyventojus.

„Mobiliųjų laiškininkų dėka paštas pats atvažiuoja į namus. Kai prireikia kokios paslaugos, žmonėms pakanka paskambinti bendruoju telefonu, ir užsakymas atsiunčiamas laiškininkei į planšetę. Ši paslauga ir įdiegta tam, kad žmonės nepasigestų pašto. Pradėjome projektą su tam tikra baime, bet viskas klostosi gerai, negauname jokių nusiskundimų. Laiškininkai skatina žmones skambinti, bet jie yra labai kuklūs, nedrįsta: o gal be būtino reikalo sutrukdys. Nors kuomet kuri iš laiškininkių išeina atostogų, klientai tuoj pasigenda, teiraujasi: kada bus mūsų laiškininkė? Vadinasi, žmonėms ji yra reikalinga ir sava. Aišku, esant koronaviruso grėsmei, aptarnauti klien­tus turime laikydamiesi visų būtinų atsargumo priemonių: laiškininkės dėvi kaukes, pirštines ir, kaip sakoma, aptarnavimas – tik iki buto ar namo durų. Kliento nuomonė mums yra svarbiausia“, – sako Šilalės pašto viršininkė Ž. Ka­tauskytė. 

Septyniolikos metų stažą sukaupusi pašto vadovė teigia darbą pradėjusi nuo klientų aptarnavimo specialistės pareigų, kitaip – kasininkės.

„Mūsų kolektyvas – moteriškas, labai draugiškas ir vieningas. Daug metų viena kitą pažįstame, matome bei suprantame nuotaikas. Todėl problemas išsprendžiame čia ir dabar, nėra jokios įtampos. Nėra pas mus ir didelės darbuotojų kaitos. Na, nebent jei kuri suserga ar išeina atostogų, tenka priimti žmogų pavadavimui“, – pasakoja Ž. Ka­tauskytė.

Paklausus Rasos, kuo ji užsiima laisvu nuo darbo laiku, Žaneta įsiterpia: „Paklauskite, kuo gi ji neužsiima!“

 Rasa su vyru Raimundu, taip pat ilgamečiu Telekomo specialistu, užau­gi­no ir į gyvenimą išleido du sūnus, ku­rie su savo antrosiomis pusėmis gyvena ir dirba Vilniuje. Tad, likus dviese, ir laiko atsirado daugiau, ir kažkokių tiesioginių šeimos rūpesčių mažiau. Nors motinoms dėl to, kad „užauga vaikai ir palieka“, rūpesčio nesumažėja.

Nepaisant nemažai jėgų reikalaujančio darbo, Rasa aktyviai leidžia ir laiką po jo: dainuoja „Kuplės“ ansamb­lyje, mezga riešines. Štai riešinės su Lietuvos pašto simbolika tikrai įspūdingos ir, be abejonės, tinka dovanoti kaip suvenyrus. O jau kokia gaspadinė: daro gardžius obuolių sūrius, džiovina moliūgus, cukinijas ir gamina iš jų saldainius. Skonis – neįtikėtinas! Visa tai, anot moters, bendradarbėms, draugėms, svečiams, vaikams pavaišinti. Taigi – šauni žmona ir šeimininkė, mylinti mama. Ir, žinoma, puiki savo profesijos atstovė.

* * *

„Šilalės artojas“ vertina visų rajono pašto darbuotojų, laiškininkų nelengvą, atsakingą, daug fizinių jėgų bei sveikatos reikalaujantį darbą. Dėkojame Jums už atsidavimą jam, už tiesioginę pagalbą mūsų skaitytojams, už pastangas, kad „Šilalės artojas“ būtų nuolatinis mūsų rajono gyventojų palydovas. 

Tegul sunkumai neslegia – jie laikini. Tegu naujovės negąsdina – jos įveikiamos. Stip­rybės ir geros nuotaikos Jums profesinės šventės proga linki „Šilalės artojo“  redakcija.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.