Atverkime vilties spindulėliui širdies langus
Tarp tamsos ir šviesos, tarp skausmo ir vilties, tarp praradimų ir tikėjimo lyg vingiuojantis upelis lėtai sruvena laikas – tokio Advento daugelis nesame išgyvenę ir jo nelaukėme. Galime suprasti jį kaip bausmę ar pamoką, bet tai gali būti ir Aukščiausiojo ženklas, kviečiantis pajusti, kokia trapi ir nuo mūsų nepriklausoma yra gyvenimo dovana. Bet šv. Kalėdos tam ir yra, kad žmonėms padovanotų viltį, atvertų širdis tikėjimui bei pasitikėjimui.
Tokios drąsos „Šilalės artojo“ skaitytojams linki mūsų žemietis vyskupas Darius Trijonis, su kuriuo kalbėjomės apie laiko ženklus, buvimo prasmę ir Aukščiausiojo dovaną būti žemaičiu.
– Baigiasi sunkūs daugeliu prasmių metai: išgyvename nežinomo viruso ataką, esame verčiami bijoti vieni kitų, nelankyti tėvų bei artimųjų, kuriuos per šventes taip norėtųsi apkabinti. Net bažnyčios ilgam uždarė savo duris. Su kokiomis kasdienėmis mintimis šventės laukiate Jūs? Kaip susiorientuoti tokiose gyvenimo permainose?
– Iš tikro – šie metai buvo ypatingi, neįprasti, kitokie nei ankstesnieji. Tačiau žvelgiant į praeitį, mes turime prisiminti, jog laikų būta ir sunkesnių. Nereikia labai toli dairytis: žmonės išgyveno karo baisumus, pokario nepriteklių, kai kam teko patirti tremties dalią. Šį kartą užklupo kitokie sunkumai, plika akimi nematomas, tačiau mūsų įprastą matomą tvarką ardantis virusas.
Gal prisiminimas, jog tai nėra pats blogiausias momentas, padės ir šį laiką įvertinti pozityviau. Aš manau, kad Viešpats mus nori prakalbinti, naudodamas įvairius būdus. Kartais ir ne visada mums malonius, įprastus. Bet Jis kviečia mus dialogui, o ne nusivylimo monologui. Bandykime atpažinti, ką Jis nori pasakyti per šiuos įvykius.
– Šv. Kalėdų laikas visada siejosi su šviesia viltimi. Daugeliui žmonių dabar labai sunku ją įžvelgti pro tirštą nežinomybės, ateities baimės rūką. Iš kur semtis tos tikėjimo tvirtybės, absoliutaus pasitikėjimo Aukščiausiuoju?
– Ar yra šviesu, labai priklauso nuo mūsų pačių. Saulėtą dieną, jei mūsų akys bus užmerktos, nematysime tos šviesos. Todėl svarbu atverti šiandien tam vilties spindulėliui savo širdies langą. Rūkas, kaip ir debesys, nebūna visą laiką. Nors Lietuvoje saulės matome mažiau nei kokiose pietinėse šalyse, tačiau ir čia būna pragiedrulių ir daug giedrų dienų. Panašiai ir mūsų dvasioje ne visada tvyro tas tirštas baimės ir nežinomybės rūkas. Svarbu mokėti kantriai išlaukti, kol jis išsisklaidys.
Kita vertus, tikėjimas nėra žinojimas. Neužtenka perskaityti Katekizmą ir manyti, jog tapsi giliai tikinčiu žmogumi. Reikia asmeninio kantraus ieškojimo. Tikėjimas bręsta mūsų asmeninėje patirtyje, sutinkant ir skaitant savo širdies akimis kitų tikinčių žmonių istorijas, jų ieškojimus, nusivylimus bei atradimus. Šiandien knygynų lentynos užverstos knygomis, tačiau turime suprasti, jog neturime laiko skaityti gerą knygą – reikia skaityti tik geriausias, mums labiausiai reikalingas.
Panašiai yra ir su žmonėmis. Prašykime Viešpatį malonės, kad leistų sutikti tuos, kurie galbūt patys praėję abejonių klaidžiojimus, padėtų mums atrasti teisingą kelią Aukščiausiojo link. Ir, aišku, raskime laiko pabuvimui su savimi, Dievo Žodžio apmąstymui, taip pat išdrįskime praverti (anksčiau ar vėliau jos vis tiek bus atidarytos) bažnyčių duris, dalyvaudami šv. Mišiose.
– Adventas yra geriausias laikas savo žmoniškumui pasitikrinti. Ar, saugodamiesi vieni kitų, netapsime dar labiau vieniši ir nelaimingi?
– Manyčiau, jog Adventas yra kaip tik gera proga atpažinti save, suvokti savo bendražmogiškus uždavinius, kūrybiškai atrandant būdus, kaip tapti žmogiškesniems. Iš naujo pažinti savo artimuosius, ypač tuos, kuriems sunkiai rasdavome laiko paskambinti, pasikalbėti. Paprastas pasilabinimas, pasiteiravimas, kaip sekasi, išklausymas galbūt jų ir ne visada malonių išgyvenimų, baimių iš naujo kuria bendrystės nuotaiką.
Labai simboliška, kad Advento laikas sutampa su antruoju karantinu, kuris dar kartą sustabdė mūsų norą įsibėgėti gyvenimo maratone. Norėtųsi kuo greičiau sugrįžti į įprastinę laiko tėkmę su savo darbais bei rūpesčiais. Bet štai, kad ir labai nepatenkinti esame, vėl tenka išgyventi tą laiką, kuris gali mums tapti malonės dovana. Priklauso nuo to, kaip į jį pažiūrėsime.
Adventas, kaip ir karantinas, yra laukimo metas. Laukimo kažko pozityvaus, teigiamo. Adventas mus artina šv. Kalėdų link, o karantinas – prie situacijos pagerėjimo. Ir visa tai nuteikia viltingai. Tačiau turime kantriai išlaukti. Tai nėra pasyvumas, nieko neveikimas, bet kūrybiškas
įprasminimas savo pilkos kasdienybės, perkeitimas savo nusivylimų ir nuoskaudų į tai, kas teikia džiaugsmą tiek mums, tiek ir kitiems.
– Esate sakęs, kad Dievas su žmogumi bendrauja ženklais, tik reikia mokėti juos atpažinti. Pasaulis dabar toks sudėtingas, jog, norint būti doram, gal jau neužtenka vadovautis tik dešimčia Dievo įsakymų?
– Prašykime širdies jautrumo. Išmokime įsiklausyti į tylą. Kažkada teko Italijoje kalnuose, persiritus anapus kalno keteros, girdėti absoliučią tylą, kurios netrikdė joks kitas garsas. Žinote, man toji tyla buvo spengianti, nes niekada nieko panašaus nebuvau patyręs. Negalėjau joje ilgai išbūti. Tačiau tik tokioje tyloje bet koks garsas, net menkiausias, girdimas padidintu diapazonu.
Žmogui reikia išmokti pabūti vienam su savimi. Išgirsti savo širdies tyloje tą žodį, kuriuo mus nori prakalbinti Dievas. Todėl rekolekcijų ar tiesiog pabuvimo su savimi laikas mums padeda atpažinti tuos dalykus, kurių kasdienybės šurmulyje nelabai galime pastebėti.
Kodėl geriausi pasaulio teleskopai yra įrengiami ten, kur nuošalios vietovės? Kad netrukdytų pagauti mažiausio šviesos signalo, sklindančio iš toli. Panašiai yra ir su Dievo bei žmogaus santykiu. Tame ryšyje reikia, jog nebūtų nuodėmės trukdžių, kuriuos galime pašalinti, artindamiesi prie Atgailos sakramento. Dievo malonės kupina siela yra pakankami jautri atskirti, kas gera ir kas bloga.
– Esate visa esybe žemaitis – Jūsų seneliai, tėvai kilę iš pačios Žemaitijos širdies. Dievo keliai Jus labai toli nuvedė, sugrąžino ir vėl nutolino nuo Žemaitijos, bet mūsų krašto žmonės mini Jus su ypatinga meile ir šiluma. O ką Jums šis kraštas reiškia? Kokius atsiminimus saugote iš vaikystės?
– Man būti žemaičiu – Dievo dovana. Mano abu tėveliai žemaičiai – tėvelis dūnininkas iš Šilalės krašto, Kiaukų kaimo, Tūbinių parapijos, mama – dounininkė nuo Telšių, iš Nerimdaičių parapijos. Gimiau ir užaugau Telšiuose. Tačiau dažnai, ypač vasaras, su šeima leisdavome pas tetą, tėvelio seserį Kiaukuose, kur tekdavo ir prie ūkio darbų talkinti, ir, aišku, atostogauti.
Ten, kaime, susitikdavome trys pusbroliai ir pusseserė, su kuriais linksmai leisdavome laiką. Su nostalgija prisimenu sraunią Akmenos upę, vaizdingus slėnius bei Žemaitijos didingas aukštumas. O ypač į atmintį įsirėžė kasmetiniai susitikimai su giminėmis per Šv. Roko atlaidus Varsėdžiuose ir rudeniniai Šv. Kryžiaus Išaukštinimo atlaidai Tūbinėse. Kaip gera būdavo matyti savo giminaičius, kurie, pasimeldę prie artimųjų kapų, po to pratęsdavo bendrystę svečiuodamiesi vieni pas kitus.
Būdami vaikai gal kiek pavargdavome nuo ilgų pamaldų, procesijų, tačiau visą tą laiką gaubdavo graži, šventiška ir iškilminga atmosfera, o mūsų laukimo kantrybę apvainikuodavo spalvingi atlaidų saldainiai.
Labai netikėta ir miela buvo sužinoti, jog vienas kunigas, kurio šaknys iš mamos pusės yra Tūbinių parapijoje, man yra trečios kartos pusbrolis ir studijų kurso draugas, nes kartu pradėjome kunigystės kelią Telšių kunigų seminarijoje. Atrodo, tokie maži dalykai, tačiau jie yra mieli ir brangūs.
Šilalės kraštas garsus savo istorija, žmonėmis. Mane ypatingai džiugina, kad čia gyvenantys ar gyvenę žmonės labai rūpinasi įamžinti iškilius praeities ženklus. Ar tai būtų spausdintas žodis, kuris aprašo istoriją, ar paminklai, kurie primena ateities kartoms apie čia gyvenusių žmonių pasiaukojimą ir rūpestį išsaugoti savo praeitį. Mano bibliotekoje yra kelios knygos apie šį nuostabų kraštą. Šią vasarą teko palaiminti paminklą Kiaukų pradžios mokyklai, kurią lankė ir mano tėvelis. Todėl man brangus šis kraštas, nes čia yra mano artimųjų šaknys.
– Dievo keliu einate dalindamas žmonėms paprastumą ir nuoširdumą. Kas paskatino pasirinkti tokius meilės ženklus? Įdomu – o „kieto“ žemaičio savybių savo charakteryje ar įžvelgiate? Nors gal jų niekada neprireikia?
– Sakoma, jog paprastumo ir nuoširdumo moneta niekada nepraranda savo vertės, o ypač tada, kai žmonės labiau atitolsta vieni nuo kitų, susvetimėja ir ištirpsta anonimiškoje minioje. Tada labai norisi atrasti to paprasto autentiškumo. Atpažinti žmogišką veidą, kuris nėra paslėptas po kažkokia kauke ar abejingumo žvilgsniu. Šiandien, kai visi esame priversti dėvėti veidą dengiančias kaukes, taip norisi pamatyti su mumis kalbančio žmogaus šypseną, veido išraišką. Tačiau negalime. Todėl norisi kuo greičiau išsivaduoti iš tų kaukių, vėl būti laisviems ir nesuvaržytiems.
O paprastumas ir nuoširdumas nereiškia beveidžio prisitaikymo prie kitų nuomonės. Tai kaip tik padeda būti savimi. Norint išlikti nuoširdžiam, reikia daugiau pastangų, nei kartu linguoti į minios taktą. Tada kaip tik ir praverčia žemaitiškas tvirtumas.
Todėl kai teko mąstyti, ką įrašyti Vyskupo herbe, tiesiog galvojau, kas man asmeniškai yra svarbu. Nesakau, kad man to užtenka ir pakanka. Tiesiog tai yra mano palinkėjimas sau pačiam. Išlikti tokiu. O tuo labiau, jog ateities Bažnyčioje labiausiai suprantama kalba bus ta, kuri yra nuoširdi ir paprastai aiški. Graži retorika, kaip ir prabangūs bei puošnūs rūbai, reikalinga tik per šventes. Kasdienybėje reikia paprastumo, nuoširdumo bei atvirumo.
– Kokiu sunkiu metu begyventume, šv. Kalėdų rytas vis tiek išauš. Su slapta viltimi jo laukia net tie, kurie niekuo netiki, pasikliauna tik savo jėgomis. Kokių dovanų užgimsiančiam kūdikėliui Jėzui palinkėtumėte sukrauti tikriems katalikams, savo žemiečiams žemaičiams?
– Žvelgdamas į gimstantį kūdikėlį Jėzų, noriu palinkėti mums visiems nors akimirką tapti tuo mažu vaikeliu, kuris nėra praradęs domėjimosi skonio. Kuris neturi savo išankstinės nuomonės ir nori daug ką sužinoti. Ir kuris vis dar moka svajoti.
Ir dar vienas palinkėjimas – branginkime savo tėviškę, kurioje esame gimę. Įsišaknykime į savo tautos istoriją, kultūrą, tradicijas. Tai yra mūsų pagrindas, kuris padės mums tvirtai stovėti ateityje.
Daiva BARTKIENĖ
Nuotr. iš vyskupo D. Trijonio archyvo