Laisvės gynėjų ir dabartinės dienos

Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvo­je įvertinti kvietė Lietuvos švietimo įstaigas, valstybės institucijas, organizacijas bei visus geros valios žmones paminėti prieš 30 metų pasiektą pilietinę pergalę prieš ag­resorių ir prisijungti prie pilietinės iniciatyvos „Atmintis gyva, nes liudija“. Sau­sio 13-osios rytą 10 minučių languose uždegėme vienybės bei atminimo žvakutes. 

Tomis tragiškomis 1991 m. sausio dienomis, kuomet žuvo žmonės, Lietuva pademonst­ravo tvirtą valią, laisvės troškimą, o po mėnesio įvykęs referendumas įrodė, jog Nepriklausomybė yra 90,5 proc. krašto gyventojų tikslas. Prieš 30 metų buvome neįtikėtinai solidarūs ir kataklizmų metais pasirinkome vakarietišką kelią.

Iš sovietų sąjungos pusės imperialistinių jėgų panaudotas smurtas neturėtų stebinti – prieš daugiau nei šimtmetį, jos kūrimosi pradžioje, vienas iš pirmųjų sovietinės valdžios dek­retų buvo apie raudonąjį terorą. Kai ten kilo pilietinis karas tarp raudonųjų ir baltųjų, žmonių šaudymus vykdė abi pusės. Tačiau pastarieji vadovavosi teismais, o raudonieji tai darė be jokio teismo. 

Istorija rodo, jog blogiausios yra tos imperijos, kurios lozungu iškelia kokią nors tautos svajonę, pavyzdžiui, valdyti kitas tautas. Vieni pirmųjų globalizatorių, kaip žinia, romėnai, vadovaudamiesi lozungu „Armi et legismus“ (Ginklu ir įstatymu), žlugo. Po daugelio kitų – komunis­tinis, smurtu paremtas siekis globalizuoti pasaulį taip pat nepasiteisino. 1991-ųjų bandymai išlaikyti komunisti­nį režimą irgi nepavyko – jo nebepalaikė net dalis rusų, ku­rie rinkosi į tūkstantines demonstracijas Lietuvai palaikyti Maskvoje ir Peterburge. 

Tuometinis Lietuvos atsilaikymas buvo pergalė moraliniu bei kitais požiūriais. Pasak buvusio Aukščiausiosios Tarybos pirmininko prof. Vytauto Landsbergio, tai buvo Kovo 11-osios tąsa, kuomet mūsų neprivertė atsisakyti Nepriklausomybės. Žuvusio laisvės gynėjo Apolinaro Juozo Po­vilaičio sūnus Robertas sako, kad jam liks dvi Sausio 13-osios  pusės: viena – diena, kai neteko tėčio, antroji – kai Lietuva apgynė Laisvę.

Šiandien žengiame per 30-mečio slenkstį, turėdami tokias valstybingumo garantijas, kokių niekada neturėjome, esame stipriausių tarptautinių ekono­minių ir gynybinių organizacijų na­riai. Dažnas sutiks, jog tam tikromis prasmėmis gyvename perteklinį gyvenimą. 

Kaip žinia, demok­rati­nė valstybė yra autori­tetas. Kita vertus, galima nuo­monių įvairovė pas­ta­ruoju metu ro­do specifinį nepasiti­kėjimą. Tačiau nors dalis žmonių mano, kad nuo jų kažkas yra slepiama, netiki mokslo, ekonominiais pasiekimais, gerovės indeksu, tuo stebėtis galbūt nereikėtų, nes visuomenė niekur nėra vienalytė – tą pastaruoju metu parodė ir įvykiai demok­ratijos simboliu laikomose Jung­tinėse Amerikos Valstijose.

O ką mums reiškia Laisvė – kiek­vienas turime savo atsaky­mą.

Arūnas MIKALAUSKAS,

istorikas

Algimanto AMBROZOS nuotr.